[»] Konkurso--Kai žeurumo--istorija
0.0271
¤Sondra:
Koktorija (Lot. coquere – gaminti, virti, džiovinti). Šioje patalpoje būdavo gaminami užpilai bei nuovirai, plaunami ir džiovinami indai, distiliuojamas vanduo. Koktorijoje dažnai būdavo įrengiama vaistinės vedėjo darbo vieta, kur jis tvarkydavo dokumentaciją, laikydavo farmakopėjos ir kitos vaistų gamybos knygas. Muziejaus koktorijoje eksponuojami prietaisai ir aparatai, naudoti XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos miestų ir kaimų vaistinėse.
[*]11.04.22|21:18|
¤Sondra:
Muziejaus oficinos baldai, pagaminti šio šimtmečio pradžioje, gauti iš Vilniuje, Kauno gatvėje, įsikūrusios vaistinės Nr. 9. Lentynose gausu senų medikamentų. Vaizduotę didina indai su moterims rekomenduotu jaunystės ir grožio eliksyru – „Veneros plaukų antpilu“, vyrų stiprybės balzamu ar viduramžiais epilepsijai gydyti naudotais „Caput mortuum“ milteliais (sudžiovintomis ir grūstuvėje susmulkintomis mirusiųjų galvomis).
[*]11.04.22|21:18|
¤Sondra:
Istorija Pirmosios vaistinės atsirado VIII–IX a. Artimuosiuose Rytuose. Oficina, arba receptų kambarys Šioje patalpoje būdavo priimami lankytojai, parduodamos farmacijos prekės ir vaistai. Ją vaistinių savininkai įrengdavo kuo gražiau ir prabangiau, tuo norėdami pritraukti lankytojus, sukelti jų pasitikėjimą.
[*]11.04.22|21:17|
¤Sondra:
Galima juoktis iš to meto žmonių naivumo ir prietarų, tačiau derėtų suprasti, jog tais laikais, kai žmogaus sveikata ir gyvybė neretai kabodavo ant plauko, kai medicinos lygis buvo itin žemas, o gydytojai prieinami retam, šventieji būdavo kone lengviausiai pasiekiama savitaigos ir savigydos priemonė. O juk ir šiomis dienomis netrūksta žinių apie keisčiausius „stebuklingus“ vaistus ar antgamtiškų galių turinčius gydytojus.
[*]11.04.22|21:17|
¤Sondra:
Tikėta, kad net pats šventųjų palaikų atgabenimas į kokią vietovę gali išgydyti visus tų apylinkių paliegėlius. Tarp to meto žmonių buvo itin populiari istorija apie vieną šlubį, kuriam labai sekėsi elgetauti. Išgirdęs, jog į miestą atveža garsaus šventojo palaikus, šlubis bandė pasprukti, tačiau nespėjo ir, savo nusivylimui, visiškai pasveiko.
[*]11.04.22|21:16|
¤Sondra:
Vakaruose šventųjų kūnų dalinimas į relikvijas paplito maždaug nuo VIII a. Tiesa, ne visų šventųjų kūnus noriai atiduodavo relikvijoms – po šv. Pranciškaus mirties jo artimiausi draugai ir sekėjai paslėpė kūną (kriptą atrado tik 1818 m.), nes nenorėjo, kad palaikus gabalėliais išnešiotų po visą Europą...
[*]11.04.22|21:16|
¤Sondra:
Po pasaulį pasklido ir nemažai šv. Jono „galvų“ – viena saugoma Damaske (Sirija), kita – Romoje, trečia – Amjene (Prancūzija), ketvirta – Turkijoje, o penkta – viename Armėnijos vienuolynų. Ne mažiau plačiai „išsibarstė“ ir kitos šio šventojo kūno dalys – XIX a. prancūzų archeologas Ludovicas Marie Chrétienas Lalanne'as surinko žinias apie 11 rodomųjų šv. Jono pirštų. O kur dar 4 pečiai ar 7 žandikauliai...
[*]11.04.22|21:14|
¤Sondra:
Kartais šventųjų palaikus net pasivogdavo. Teigiama, kad būtent tokiu būdu gauti ir į Veneciją iš Aleksandrijos buvo atplukdyti šv. Morkaus palaikai. Tiesa, netrūkdavo ir falsifikatų – pvz., viena švenčiausių krikščionių relikvijų – šv. Jono Krikštytojo dešinioji ranka – tariamai saugoma tiek Turkijoje, tiek Egipte (koptų Šv. Makasijaus vienuolyne).
[*]11.04.22|21:14|
¤Sondra:
O kadangi manyta, kad padalintos tokios relikvijos galia nė kiek nesumažėja, daugelio šventųjų kūnus tiesiog... išsidalindavo po gabalėlį. Dėl tokios relikvijos dvasininkai, miestai, bažnyčios ir didikai buvo pasiryžę gerkles vieni kitiems perkąsti ar bent jau už jas dosniai sumokėti. Kiekvieno karaliaus ir kunigaikščio, didiko ar turtingesnio pirklio garbės reikalas buvo kaip amuletą nešioti dalelę šventojo – dantį, kaulą, nagą ar plauką.
[*]11.04.22|21:14|
¤Sondra:
Na, o galingiausiais vaistais laikyti, žinoma, pačių šventųjų kūnai, jie, tvirtino šv. Grigorijus Teologas (IV a.), išvaro demonus ir gydo ligas.
[*]11.04.22|21:13|
---
^ Archyvas
« Forumas
« Pagrindinis
---
© xneox.com