Įvairios mintys. Įdomios mintys

1. Melas – plonasienis daiktas; gerai įsižiūrėjus, jis persišviečia. [Seneka]

2. Spartinti normalią laiko tėkmę – labai brangus dalykas. Tad žiūrėkime, kad nereikėtų jam mokėti palūkanų. [A.Šopenhaueris]

3. Kiekvienas gyvenimas – tai pastangos ir kova už teisę būti pačiu savimi. [Ch.Ortega I Gasetas]

4. Žmonės žaidžia gyvenimą – kuo tragiškesnė kaukė, tuo didesnis juokdarys po ja slepiasi. [Ch.Ortega I Gasetas]

5. Tikroji gyvenimo pilnatvė – ne pasitenkinimo ramybė, o tikslo siekimo procesas, jo įtvirtinimo akimirka. [Ch.Ortega I Gasetas]

6. Kai buvęs idealas tampa kasdienine tikrove, jis neišvengiamai žūva. [Ch.Ortega I Gasetas]

7. Tiek aukščiausia, tiek ir žemiausia kritikos forma – savotiška autobiografija. [O.Vaildas]

8. Tai, kuo neabejoji, visada būna netikra. Kaip tik dėl to tikėjimas toks lemtingas, o romantika tokia pamokanti. [O.Vaildas]

9. Menininkas tampa savimi nuolat eidamas nuo savęs prie kitų ir nuo kitų prie savęs, jis visados yra pusiaukelėje tarp grožio, be kurio negali apsieiti, ir bendrijos, iš kurios negali ištrukti. Štai kodėl tikri menininkai nieko nesmerkia, užuot teisę, jie įsipareigoja suprasti. [A.Kamiu]

10. Jeigu menininkas nesutramdo savęs pats, jis paklaiksta ir ima vergauti šmėkloms. [A.Kamiu]

11. Nuosprendis, kurį jūs sviedžiate kitiems, apsisuka ir grįžta atgal, tiesiai jums į veidą, šiek tiek jį sužeisdamas. [A.Kamiu]

12. Kai matai, kiek tave yra aplenkusių, pagalvok, kiek nuo tavęs atsilikusių. [Seneka]

13. Nė vienas iš žmogiškų dalykų nėra vertas, kad dėl jo labai sielvartautum. [Platonas]

14. Nėra tikro malonumo be tikrų poreikių.

15. Grožis – tam tikra genialumo forma, iš teisybės ji net aukščiau už genialumą, nes Grožio net aiškinti nereikia. [O.Vaildas]

16. Tikroji pasaulio paslaptis – tai, kas matoma, o ne tai, kas nematoma... [O.Vaildas]

17. Nūnai žmonės žino visų daiktų kainas, bet nežino nė vieno daikto vertės. [O.Vaildas]

18. Dauguma žmonių bankrutuoja, per daug investavę į gyvenimo prozą. Bankrutuoti dėl poezijos – garbinga. [O.Vaildas]

19. Slepiamas sielvartas žiauresnis negu visos negerovės. [Volteras]

20. Gyvenimas nėra lengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę. [A.Kamiu]

21. Nelaime – kaip vedybos. Manai, kad pats išsirinkai, o pasirodo, tave išrinko. [A.Kamiu]

22. Gražiausi sumanymai žlunga dėl vykdytojų menkystės. [Brechtas]

23. Išreikštos mintys visados yra negyvos. [H.Hesė]

24. Mokėkite mylėti meną savyje, o ne save mene. [K.Stanislavskis]

25. Meną reikia jausti, o ne suprasti. [R. de Gurmonas]

26. Žmogus laisvas tada, kai jis gali tai, ko nori, bet jis nelaisvas norėti: neįsivaizduojama, kad jis norėtų be priežasties. [Volteras]

27. Ieškoti tiesos – nereiškia ieškoti to, kas geidžiama. [A.Kamiu]

28. Nemokėti pradžiuginti sielos – reiškia ją parduoti. [A.Kamiu]

29. Prastai išauklėto žmogaus drąsa virsta šiurkštumu, mokytumas - pedantiškumu, sąmojingumas - juokdaryste, paprastumas - nekultūringumu,
geranoriškumas - meilikavimu. [Dž. Lokas]

30. Tikėti, jog esi nuostabus, ir pamažu suprasti, kad neesi nuostabus. Užtektinai darbo vienam žmogaus gyvenimui. [Cz. Milosz]

31. Blogiausias tas batas, kuris spaudžia širdį... [P. Motiejūnas]

32. Žavesys - tai būdas gauti atsakymą "taip" nepateikus jokio konkretaus klausimo. [Anonimas]

33. Stebuklas visada yra kažkur arti nevilties.

34. Skaistybė, naivumas, jaunystė - kartą praradus, jų nebesusigrąžinsi.

35. Kiekviena meilė nori būti amžina ir tai yra jos amžina kančia.

36. Meilėje mes apskritai per daug klausinėjame, o jei dar imame reikalauti išsamių atsakymų - ji greit išgaruoja.

37. Vienatvė ieško kelionės draugo, neklausdama kas jis. Kas to nesupranta, tas niekada nebuvo vienišas, o tik vienas.

38. Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybės. Tobulybių vieta muziejuje.

39. Kas myli ir netiki stebuklais - žuvęs.

40. Kai mes galų gale ko nors išmokstame, būnam jau per seni tai pritaikyti - taip viskas ir tęsiasi banga po bangos, karta po kartos. [E. M. Remarkas]

41. Atimkite iš paprasto žmogaus gyvenimo melą - atimsite ir laimę. [Henrik Ibsen]

42. Bendraujant su nykštukais, sulinksta nugarkaulis. [Stanislav Jerzy Lec]

43. Visų pasaulio tobulintojų amžina bėda - jie niekada nepradeda nuo savęs. [Fhornton Wilder]

44. Kas mums užtveria kelią, tas mus stumia pirmyn. [Kinų patarlė]

45. Kas šypsosi, užuot tūžęs, tas visada stipresnis. [Japonų patarlė]

46. Dauguma žmonių žmogžudžiai - jie žudo žmogų savyje. [Stanislav Jerzy Lec]

47. Niekas nežino, ką savyje slepia, kol neparagauja valdžios. [Otto Flake]

48. Atoslūgis atoslūgio nekeičia: juos skiria potvynis. [Afrikiečių patarlė]

49. Kuo daugiau pažįstamų, tuo mažiau pažįsti žmones. [Kinų patarlė]

50. Per audrą žūsta tik tas, kuris paleidžia vairą. [Emmmanuel Geibel]

51. Smulkius protus itin pažeidžia smulkmenos; didieji protai mato visas smulkmenas, bet jos visiškai jų nepažeidžia. [F. de Larošfuko]

52. A, tai tas Mekų Jonas ir vėl nukliedėjo... Ką tu jau čia padarysi, kartais nukliedėti yra sveika. Aš galiu jums visiems tai patarti. Nukliedėti kartais yra sveika. Aš nesu buvęs pas daktarą jau dvidešimt metų. Tai geras įrodymas, ne? [J. Mekas "Laiškai iš niekur"]

53. Iš žemės ir dangaus atėjom, į dangų ir žemę grįšim. Nebent, pakeliui, pasiklysim...
[J. Mekas "Laiškai iš niekur"]

54. Labai lengva eiti į priekį: nereikia galvoti, nes eini su minia: su televizija, su technologija, kompiuteriais, Amerika... Eini į priekį, ne su galva, bet tik kad kiti jau eina į priekį. Aklai, kaip visos avys eina, taip ir aš einu... [J. Mekas "Laiškai iš niekur"]

55. O gera juk tikėti, kad gyvenimo diena gražiausia ir kelio gabalas įspūdingiausias - prieky, kad ten dar tavo lobiai užkasti, ten dar ir darbas tavo pats didžiausias, ir vis dar prieky, vis dar ateity - ir tavo pats didžiausias džiaugsmas... [V. Reimeris]

56. Reikia gi žmogui su kuo nors išsišnekėti. Seniau turėjom religiją, kitokių nesąmonių. O dabar reikia, kad kiekvienas turėtų su kuo atvirai pasikalbėti, nes būk tu dievažin koks drąsuolis, o vienatvė vis tiek labai slegia. [E. Hemingvėjus "Kam skambina varpai"]

57. Nes, aš, Sinuhė, esu žmogus ir kaip žmogus gyvenau kiekviename prieš mane gyvenusiame, ir kaip žmogus gyvensiu kiekviename po manęs ateisiančiame. Gyvensiu verksme ir džiaugsme, liūdesy ir baimėje, gerume ir piktybėje, tiesoje ir skriaudoje, silpnume ir stiprybėje. Kaip žmogus gyvensiu žmoguje per amžius, todėl aukų mano kapui nereikia ir nemirtingumo mano vardui nereikia. Tai parašė Sinuhė egiptietis, Tas, kuris visą gyvenimą buvo vienišas.
[M. Walteri "Sinuhė egiptietis"]

58. Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad nebūtų monotoniškumo, scena, kurioj vyksta ši amžina tragedija, be paliovos keičiasi. Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, - ne tas pasaulis, kuriame gyvame šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo likimo. Žmogus negali dukart nusimaudyti toje pačioje upėje, pasakė Heraklitas. Vieni šliaužioja keliais, kiti jodinėja ir važinėja automobiliais, dar kiti lenktyniauja su pašto karveliais, skraidydami lėktuvais. Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai prieisime kelio gal.
[A. Miuntė "Knyga apie San Mikelę"]

59. Romanistai, atkakliai vedantys savo skaitytojus į lūšnas, retai aplanko jas patys. Ligų ir Mirties specialistus retai teprikalbinsi nueiti į ligoninę, kur jie ką tik numarino savo herojų. Poetai ir filosofai, skambiomis eilėmis ir proza šlovinantys Išlaisvintoją Mirtį, dažnai išbąla, vien paminėjus geriausios jų bičiulės vardą. Tai sena istorija. <...> Kraupiausias knygas apie karą, parašė taikūs žmonės, net negirdėję, kaip sprogsta toliašaudžių vokiškų pabūklų sviediniai. Rašytojai, su didžiausiu malonumu peršantys skaitytojams seksualinių orgijų aprašymus patys paprastai nenusikalta dorovei. [A. Miuntė "Knyga apie San Mikelę"]

60. Tikriausiai kur kas ramiau sėdėti krėsle ir rašyti romantinius apsakymus, negu visą gyvenimą rinkti jiems medžiagą, lengviau aprašinėti ligas ir Mirtį, negu kovoti su jomis, ir maloniau kurti šiurpias intrigas, negu patirti jas pačiam savo kailiu. [A. Miuntė "Knyga apie San Mikelę"]

61. Mirtis ne tokia žiauri kaip mes. [A. Miuntė "Knyga apie San Mikelę"]

62. Mirtis - Gyvybės teikėja, Gyvybės naikintoja, pradžia ir galas.
[A. Miuntė "Knyga apie San Mikelę"]

63. Tikriausiai nelengva būti velniu tam, kurs gimė sparnuotas.
[A. Miuntė "Knyga apie San Mikelę"]

64. Žmogus negalėtų pakelti gyvenimo, jei žinotų savo mirties valandą.
[A. Miuntė "Knyga apie San Mikelę"]

65. Mes žinome, kad mirsime - tiesą pasakius, vien tą ir težinome apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina. Kaip vaikai neįžengiamoj kiūtinam ant nuomonės per gyvenimą, laimingi, ka nežinome, kas mums nutyks rytoj, su kokiais susidursime negandais, kokie šiurpūs išmėginimai mūsų laukia prieš patį šiurpiausią išmėginimą - Mirtį. Kartkarčiais apstulbę ryžtamės baikščiai prašnekinti savo likimą, bet atsakymo į klausimą negauname, nes žvaigždės per toli. Juo greičiau suprasime, kad mūsų likimas pareina nuo mūsų pačių, o ne nuo žvaigždžių, juo mums bus geriau. Laimę galime rasti tik patys savyje, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų - laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. Skausmą turime vieni pakelti - nesąžininga užkrauti jį kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kovoti ir kirsti iš paskutiniųjų kai pridera kovotojams, nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksim taikos, taikos, kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo. [A.Miuntė "Knyga apie San Mikelę"]

66. Galiausiai apsipratau su savo likimu, aš per senas kovoti su dievais.
[A. Miuntė "Knyga apie San Mikelę"]

67. [Mirties žodžiai herojui] Man nepatinka jūsų kunigai. Tai jie išmokė žmones bijoti mano prisiartinimo, prigąsdinę juos amžinybe ir pragaro ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų veidą ir, pavertę šlykščia giltine, privertė tartum vagį sėlint nuo vieno namo prie kito su dalgiu rankoje ir šokti Danse Macabre ant freskų vienuolynų sienose drauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangumi, nei su jų pragaru. Aš - gamtos dėsnis. [A. Miuntė "Knyga apie San Mikelę"]

68. Kas gi kitas, jei ne Mefistofelis, tas amžinas pašaipūnas, būtų galėjęs iškrėsti tokį klaikų farsą? Net šventose giesmėse tariausi girdįs jo pilną patyčių juoką ir, teatleidžia man Dievas, pats vos nepradėjau juoktis, kai tavo karstą nuleido į šią duobę. Bet ar tau ne vis tiek, kieno šis kapas? Juk tu negali perskaityti vardo marmuriniame kryžiuje - ar tau ne vis tiek, kieno tai vardas? Tu negirdi gyvųjų balsų viršum savo galvos, ir negi tau ne vis tiek, kuria kalba jie šneka? Tu ilsiesi ne tarp svetimų, o tarp brolių. <...> Kur bemiegotumėt amžinu miegu, visur laukia tas pats likimas - visi jūs būsite užmiršti ir visi avirsite dulkėmis. Toks jau gyvenimo dėsnis. [A. Miuntė "Knyga apie San Mikelę"]

69. Juk mirštame tik mes, žmonės. [A. Miuntė "Knyga apie San Mikelę"]

70. Man vis tiek - ar praeitis, ar ateitis. Aš žinau viską. [A. Miuntė "Knyga apie San Mikelę"]

71. Nė pats velnias nieko negali padaryti žmogui, kol jis dar sugeba juoktis. [A. Miuntė "Knyga apie San Mikelę"]

72. Buivolui tas pats, ar jis ant uodo galvos stovi, ar uodas ant jo galvos tupi, tik uodui - ne tas pats. [kinų patarlė]

73. Jei tris dienas neskaitei jokios knygos, tavo žodžiai bus seklūs. [kinų patarlė]

74. Laikas yra tikrasis šeimininkas, žmogus - tik svečias. [kinų patarlė]

75. Nedaryk nieko, ko negalėtum papasakoti kitam. [kinų patarlė]

76. Ugnies į popierių neįvyniosi. [kinų patarlė]

77. Reikia daug valios netarnauti jokiam ponui. [kinų patarlė]

78. Kaltink save o ne saulę, jeigu tavo sodas nežydi. [kinų patarlė]

79. Ilgas liežuvis - laiptai, kuriais užlipa nelaimė. [kinų patarlė]

80. Išmintis, kaip ir kvailybė, atsiskleidžia ginče. [kinų patarlė]

81. Nėra nieko, ko nebūtų galima padaryti iš trečio karto. [kinų patarlė]

82. Į vieną burną dviejų šaukštų neįgrūsi. [kinų patarlė]

83. Bitės nugara dryžuota, bet tigru jos nepavadinsi. [kinų patarlė]

84. Gyvenimas - kalnas, į kurį kopi ilgai, o nusileidi greitai. [G. Mopasanas]

85. Aforizmas – tai trys lašai: lašas kartėlio, lašas šypsenos ir lašas vilties.

86. Aforizmai – tai išmintis portatyvine forma, minčių ir jausmų koncentruotas ekstraktas. [V. R. Oldžeris]

87. Aforizmai – tai geležinės vinys, įkaltos į protą neištraukiamai. [D. Didro]

88. Aš gerbiu kiekvieną įsitikinimą, ir visų pirma tuos, kurie nesiderina su mano. [S. Dali]

89. Ne nelygybė gniuždo, o priklausomybė. [Volteras]

90. Tam, kad uždegtum savo žibintą, nebūtina užpūsti kaimyno šviestuvą. [B. M. Baruchas]

91. Žmonės lengviau atleidžia savo bendradarbiams jų klaidas, bet ne pranašumą. [V. Lacis]

92. Svarbiausioji sėkmės formulė – žinios, kaip elgtis su žmonėmis. [T. Ruzveltas]

93. Gyvenimo sėkmė kur kas labiau priklauso nuo mokėjimo bendrauti nei nuo talento. [Dž. Labokas]

94. Bendravimas – tai ne tik vienintelis žmogaus gyvenimo tikslas, bet ir pačio gyvenimo esmė.
[Dž. A. Pirsas]

95. Aforizmai primena uždegamąjį stiklą: jie surenka proto ir žinių spindulius ir sutelkia skaitytojo sąmonėje. [Dž. Sviftas]

96. Didžiausias lobis būtų taurių ir gražių minčių rinkinys. [Ž. Deillilis]

97. Žodžiai priklauso amžiui, o mintys – amžiams. [N. Karamzinas]

98. Abraomas Linkolnas gyvenime nebuvo gražus. Pagražėjo, patekęs ant 50 dolerių banknoto.
[H. Trumenas]

99. Laisvė patirti nesėkmę – esminė sėkmės siekimo sąlyga. [M. Korida]

100. Piešti paveikslus – profesija, parduoti juos – menas. [H. Džonsonas]

101. Kiekvienas bajoras pripažįsta, kad nepajėgia dirbti mėsininko darbo, ir atsisako šito prašomas. Tačiau, nepaisant to, kad neišmano eiti ministro pareigų, to imasi vos tik paprašytas. Koks dviveidiškumas. [Mo Ti]

102. Valdyti reikia protu: negalima žaisti šachmatais gera širdimi. [N. Šamforas]

103. Savimeilė yra oro pripūstas balionas: bakstelėtas jis triukšmingai sprogsta. [Volteras]

104. Sugebėjimų dirbti su žmonėmis yra tiek, kiek yra žmonių. [I. Dzedzik]

105. Apie save mes sprendžiame pagal savo idealus, apie kitus – iš jų darbų. [H. Nikelsonas]

106. Rimtuose dalykuose žmonės save rodo tokiais, kokiais jie turi būti; smulkmenose – tokiais kokiais jie yra. [L. Mersjė]

107. Venk žmogaus, kurio Dievas gyvena danguje. [B. Šo]

108. Žvėrys, gyvendami su mumis, tampa naminiais, o žmonės, bendraudami tarpusavyje, tampa laukiniais. [Heraklitas]

109. Neskubėk teisti, skubėk suprasti. [Seneka]

110. Melas – tai kitų žmonių tiesa. [O. Vaildas]

111. Kitiems mes sudarome taisykles, sau – išimtis. [Š. Lemelis]

112. Kai kuriuos pažįsta taip gerai, jog niekas nenori juos pažinti. [F. De Larošfuko]

113. Iš visų vagių kvailiai patys blogiausi: jie grobia iš mūsų laiką ir nuotaiką. [J. V. Gėtė]

114. Nėra prasmės prisiminti praeitį, jei ji neturi įtakos dabarčiai. [Č. Dikensas]

115. Reikia daug išgyventi, kad taptum žmogumi. [A. de Sent Egziuperi]

116. Tikrasis grožis nematomas. [A. de Sent Egziuperi]

117. Duok saulę žmogui, jis ilgėsis ledo. [J. V. Gėtė]

118. Laimė - trumpa stotelė tarp “per mažai” ir “per daug”. [M. Heidegeris]

119. Žmogų galima sunaikinti, bet nugalėti jo neįmanoma. [E. Hemingvėjus]

120. Keliauti - tai kiekvieną akimirką gimti ir mirti. [V. Hugo]

121. Mirti - tai niekis, baisu negyventi. [V. Hugo]

122. Didžiausia laimė gyvenime - žinoti, kad esi mylimas. [V. Hugo]

123. Bailumas - žiaurumo motina. [Montenis]

124. Didžiausią garbę pasiekia ne tas, kuris niekada nesuklumpa, bet tas, kuris suklupęs pakyla.
[Ž. Ž. Ruso]

125. Žmogus turi būti stipresnis negu jo jausmas. [I. Šeinius]

126. Negalima pažeminti kito, nepažeminus savęs. [Dž. Vašingtonas]

127. Jei nebūtų dievo, reikėtų jį išgalvoti. [Volteras]

128. Tylėjimas - paprastos sielos, patyrusios visą žmogiško sielvarto nykumą, prieglauda.
[V. Hugo]

129. Jeigu uždarysite duris visoms klaidoms, tiesa liks už durų. [R. Tagorė]

130. Savi įsitikinimai nekabinami ant sienos. [O. Balzakas]

131. Kiekvienas žmogus gali pergyventi pasaulio pabaigą. Tatai vadinama nusivylimu. [V. Hugo]

132. Savo sumanymais žmogus visada yra didis. [E. M. Remarkas]

133. Visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visi vienodai įmina pėdas. [V. Hugo]

134. Mandagumas - tai nerašytas susitarimas ignoruoti vienas kito dorovės ir intelekto skurdą ir jo nepabrėžti. [A. Šopenhaueris]

135. Aš žinau žmogaus gyvenime tik dvi nelaimes: sąžinės graužimą ir ligą. [L. Tolstojus]

136. Lengva paslėpti neapykantą, sunkiau meilę, bet sunkiausia - abejingumą. [L. Berne]

137. Esame tas, kas stengiamės atrodyti, todėl labai svarbu, kuo vis dėlto nusprendžiam apsimesti.
[K. Vonegutas]

138. Visi žmonės - pamišėliai. Kiekvienas iš jų gali bet kada ir bet ką padaryti, ir tepadeda Dievas tam, kuris ryšis ieškoti žmonių elgesio priežasčių. [K. Vonegutas]

139. ...Tikrosios vertybės nekinta. Kas sykį jau buvo tiesa, tas liks tiesa per amžius. Be to, tiesų nedaug, ir visos jos labai paprastos. Jei jas žinai - nieko kito nereikia norint teisingai bet kokiais laikais išspręsti kokią nori problemą. [K. Vonegutas]

140. ...Žmogus yra niekas be savo šaknų - tegu tai bus mažytė oazė dykumoje, raudonas riebus molžemis, kokio nors kalno šlaitas, uolėta jūros pakrantė ar lopinėlis didmiesčio gatvės. Kiekvienas suleidžiame šaknis į juodžemio sklypelį, į pelkę arba balto biraus smėlio juostą, į akmenį, asfaltą ar į kilimo skiautę tam, kad galėtume pavadinti šitą vietą vienu vieninteliu svarbiu žodžiu – namai. [K. Vonegutas]

141. ...Jei būtų galima reziumuoti matematikos esmę keliais žodžiais, tai reikėtų pasakyti, kad ji - mokslas apie begalybę. [A. Suchotinas]

142. Niekas neneigia : tiesa gyvenime nugali, tik mums neužtenka gyvenimo. [V. Reimeris]

143. Mes priversti tikėti likimu. Nes kaipgi kitaip galėsime paaiškinti sėkmę tų, kurių nemėgstame. [Jeanas Cocteau]

144. Kitų ydos, iš kurių mes juokiamės, mumyse juokiasi iš mūsų. [Č.F.Braunas]

145. Valgymas be malonumo virsta nuobodžia mityba, o mokslas be aistros teršia atmintį. Ji nebepajėgia suvokti to, ką praryja. [Leonardas da Vinčis]

146. Žmogaus prigimtis liepia alkaniems kovoti dėl maisto, išsekusiems stengtis pailsėti, darbo išvargintiems ieškoti atokvėpio, o pažemintiems rūpintis pagarba. [Kung Sun Jangas]

147. Nesėkmė - ne nusikaltimas; nusikalstama kelti sau tikslus, neatitinkančius galimybių. [Dž.R.Lovelis]

148. Niekas savaime nėra nei gražu, nei bjauru, bet gražu, jei daroma gražiai, ir bjauru - jei bjauriai. [Platonas]

149. Tėra du tikrai begaliniai dalykai: visata ir kvailystė. Ir aš nesu tikras dėl visatos. [Albertas Einšteinas]

150. Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys. [Čechovas]

151. Žmogus laimingas ne dėl to, ką jis turi, bet dėl to, kas jis yra.

152. Mes įpratome gyventi viltimis, kad bus geras oras, derlius, malonus romanas, viltimis praturtėti arba gauti policmeisterio vietą, o štai vilčių pasidaryti protingesniam tarp žmonių aš nepastebėjau. [Čechovas]

153. Galvojam: valdant naujam carui, bus geriau, o po dviejų šimtų metų - dar geriau, ir niekas nesirūpina, kad tas geriau prasidėtų rytoj. [Čechovas]

154. Gyvenimas kasdien darosi vis sudėtingesnis ir eina kažkur savaime, o žmonės - pastebimai kvailėja, ir vis daugiau jų lieka nuošalyje nuo gyvenimo. [Čechovas]

155. Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įspėti, ir jeigu ją narpliosi visą gyvenimą, tai nesakyk, kad veltui praleidai laiką; aš spėju tą paslaptį, nes noriu būti žmogumi. [F. Dostojevskis]

156. Yra žmonių, iš kurių negalima tikėtis, kad apsiavę vieną batą, būtinai apsiaus ir kitą. [F.Hebelis]

157. Būti mylimam - tai daugiau negu būti turtingam, nes būti mylimam - tai būti laimingam. [K. Tilje]

158. Net ir genijus baltu ant balto tapyti negali. [Henrikas Radauskas]

159. Kas nesusupėja su laiku, tas suserga praeitimi, visa jam darosi nebesuprantama, svetima...
[Bronius Radzevičius]

160. Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka,- nesvarbu, kur nukeliautume, ji išnyra taip netikėtai, ir niekad negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls, nespėji nė jos pavidalo įžvelgti, neišmanai, kaip su ja kovoti. [Vincas Mykolaitis – Putinas]

161. ...žmogus nešiojasi tik pusę savo sielos ir tampa tobulas tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turi antrąją pusę. Dėl to mylėti galima tiktai vieną kartą, o tokia meilė esanti būtina ir amžina. [A. Kamiu]

162. Žmonės miršta, ir jie nėra laimingi. [A. Kamiu]

163. Šis pasaulis bereikšmis, ir kas tai pripažįsta, įgyja laisvę. [A. Kamiu]

164. Žmonės verkia todėl, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti. [A. Kamiu]
...žmogus niekada nėra vienišas! Mus visur lydi ir slegia ateities ir praeities našta! [A. Kamiu]

165. Kai jūs visi čia, aš pajuntu beribę tuštumą, kurios negaliu pakęsti. Man gera tik su mirusiais. Jie tikri. Jie tokie kaip aš. Jie manęs laukia ir mane skubina. [A. Kamiu]

166. Mylėti kokią nors būtybę - vadinasi, sutikti su ja senti. [A. Kamiu]

167. Manoma, kad žmogus kenčia, kai miršta mylima būtybė. Ne, tikroji kančia didesnė - tai pajusti, kad sielvartas taip pat praeina. Net skausmas beprasmis. [A. Kamiu]

168. Bet aš žinau, ir tu žinai, kad užtektų to, kas neįmanoma. Neįmanoma! Aš ieškojau to pasaulyje ir savyje. [A. Kamiu]

169. ...mes turime išklampoti tiek purvo ir absurdo, kad pareitume namo! Ir mes nieko neturime, kas mus vestų, vienintelis mūsų vedlys - namų ilgesys. [Herman Hesse]

170. Savo jausmus, savo poelgių "svarbą" ir pasekmes aiškiai suvokia tik geri, aprūpinti žmonės, tikintys gyvenimu ir nežengiantys žingsnio, kuriam ir rytoj, ir poryt negalėtų pritarti. Aš neturiu laimės būti vienas iš tokių, aš jaučiu ir elgiuosi kaip žmogus, kuris netiki rytdiena ir kiekvieną dieną laiko paskutine. [Herman Hesse]

171. Pražūtis - tai kažkas, kas jau neegzistuoja. Kad galėtum nugrimzti į pražūtį ir pakilti į viršų, turėtų būti apačia ir viršus. Bet nėra nei apačios, nei viršaus, tai egzistuoja vien žmogaus smegenyse - iliuzijų tėvynėje. Visi kontrastai yra iliuzija : balta ir juoda - iliuzija, mirtis ir gyvenimas - iliuzija, gėris ir blogis - iliuzija. Tereikia vienos valandos, vieną liepsningą valandą sukąsti dantis, ir iliuzijų karalija bus įveikta. [Herman Hesse]

172. Aš žinau, kad naktį ne taip, kaip dieną, kad viskas kitaip, kad to, kas įvyko naktį, negalima paaiškinti dieną, nes tada to nebėra, ir jei žmogus pasijutai vienišas, tai naktį vienatvė ypač baisi. [Ernest Hemingway]

173. Pasaulis laužo kiekvieną, ir po to daugelis tampa tik stipresniais palaužtoje vietoje. Bet tuos, kurie nenori palūžti, jis užmuša. Jis užmuša pačius geriausius, ir pačius švelniausius, ir pačius drąsiausius, kurie tik pasitaikys. O jei tu nesi nei šioks, nei toks, gali būti ramus - jis tave irgi užmuš, tik per daug neskubėdamas. [Ernest Hemingway]

174. - O kas tai yra nuojauta?
- Matyt, iš pažiūros niekuo nepagrįstas įsitikinimas, kad kas nors atsitiks.
- Aš pasakyčiau, kad tai pasąmonėje vykstančių apmąstymų rezultatas, panaudojant ten pat, pasąmonėje, esančius duomenis, nors apie juos nieko nežinai ir nė neįtari tokius esant.
- Juoda katė tamsiame anglių rūsyje vidurnaktį. Tu apskritai neturėjai jokių duomenų. Ir nemėgink manęs įtikinti, esą tavo pasąmonė analizuoja informaciją, kurią gausi tik kitą savaitę. [R. A. Heinlein]

175. Jei kas myli gėlę, kuri yra tik viena tokia milijonų milijonuose žvaigždžių, tai ar to neužtenka, kad jaustųsi laimingas, kai į jas žiūri. Jis taria sau : "Ten kažkur yra mano gėlė..." [Antuan de Sent – Egziuperi]

176. Teisti pačiam save - kur kas sunkiau, negu teisti kitą. Jei sugebėsi gerai save teisti, tas rodys, kad esi tikras išminčius. [Antuan de Sent – Egziuperi]

177. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirki draugų, tai draugų žmonės ir neturi. [Antuan de Sent – Egziuperi]

178. Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. [Antuan de Sent – Egziuperi]

179. Jeigu norima, kad mes suprastume, kas mums sakoma, turi būti kreipiamasi į mus paprasta kalba. [Antuan de Sent – Egziuperi]

180. Būti žmogumi - tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam. [Antuan de Sent – Egziuperi]

181. Pasaulyje, kur gyvybė jungiasi su kita gyvybe, kur to paties vėjo glostoma gėlė tuokiasi su kita gėle, kur gulbė pažįsta visas kitas gulbes,- vien tik žmonės statosi vienatvės rūmus.
[Antuan de Sent – Egziuperi]

182. Net ir paprasčiausias kaimas, ir tas juk ne iš karto pasidaro savas. Jeigu mes dėl jo neatsisakysime viso pasaulio, jeigu mes nepamilsime jo tradicijų, jo papročių, jo vaidų, mes niekad nepamatysime jame to, kuo jis kai kuriems iš mūsų yra tėvynė. [Antuan de Sent – Egziuperi]

183. Kada miršta žmogus, miršta ir nežinomas pasaulis. [Antuan de Sent – Egziuperi]

184. Tik tada teįstengiame suprasti pasaulio tvarkymosi dėsnius, kai patys savo kailiu juos pažįstame. [Antuan de Sent – Egziuperi]

185. Jei ta religija, ta kultūra, tas vertybių matas, ta veikimo forma, o ne kuri kita įgalina žmogų pajusti sielos pilnatvę, padeda išsiskleisti jame žmogiškajai didybei, kurios jis nė nemanė turįs, tai, vadinasi, kaip tik tas vertybių matas, ta kultūra, ta veikimo forma ir yra tikroji žmogaus tiesa. [Antuan de Sent – Egziuperi]

186. Liūdesys - tai troškimas kažko... Ko trokšti, yra, tik nėra žodžių tam pasakyti.
[Antuan de Sent – Egziuperi]

187. Mylėti - tai nereiškia žiūrėti vienas į kitą, tai reiškia žiūrėti visiems viena kryptimi.
[Antuan de Sent – Egziuperi]

188. Jei norite suprasti žmogų ir jo poreikius, jei norite pažinti jo esmę, venkite priešpastatyti akivaizdžias tiesas. [Antuan de Sent – Egziuperi]

189. Tiesa - visai ne tai, ką galima įtikinamai įrodyti, o tai, kas viską daro paprasta ir suprantama. [Antuan de Sent – Egziuperi]

190. Diena ir naktis. Vasara ir žiema. Sėja ir pjūtis. Gyvenimas ir mirtis. Štai kas iš esmės yra Vėlinės. Viskas viename. Vidurdienis ir vidurnaktis. Gimimas. Tarsi išsitiesi paslikas, apsimesdamas negyvu kaip šuo. O paskui vėl pašoki ir skalydamas bėgi per mirties tūkstantmečius. Kiekviena diena yra Vėlinės, kiekviena naktis. Kiekviena tamsi naktis baugina, kol pagaliau apsipranti su ja, pasislepi nuo jos kokiame nors miestelyje ar nedideliame mieste, kur gali pailsėti, atgauti kvapą.
Ir pradedi gyventi ilgiau, turi daugiau laisvo laiko, ir tada išstumi mirusiuosius, įveiki baimę ir galiausiai pasilieki tik vieną dieną metuose pagalvoti apie naktį ir apie aušrą, pavasarį ir rudenį, gimimą ir mirtį.
Ir visa tai veda į vieną. Prieš keturis tūkstančius metų, prieš šimtą metų, šįmet, visuose pasaulio kraštuose švenčiama ta pati šventė... [Ray Bradbury]

191. Kiekvienas žmogus, atsirandantis tavo gyvenime, kiekvienas įvykis susijęs su tavim, - visa tai atsiranda todėl, kad pats tuos žmones ar įvykius prišaukei. Ir tai, kaip elgtis su jais toliau, tu renkiesi pats. [Richard Bach]

192. Žmogus, kaip daugelis gyvų padarų, ginasi dengiamąja spalva. Tačiau ne visi sugeba prisitaikyti, kai kurie žūsta. Išlieka tik tie, kurie turi geriausiai išlavėjusį žvėries instinktą - bet kokia kaina išsaugoti savo kailį. Žmogus - žvėris suryja žmogų, todėl žmonija neartėja prie tobulumo idealo, o tolsta nuo jo. [Jonas Avyžius]

193. Mes niekada negalime likti patys savimi, jeigu nenorime būti išjuokti arba priskirti prie bepročių. [Jonas Avyžius]

194. Visais laikais žmonės žudė vieni kitus dėl išsigalvoto dievo, ir, kol bus tikinčiųjų, šitos žudynės nesiliaus.[...] Religijos ateina kartu su savo dievais ir vėl išnyksta. Tas pats atsitinka su atskiromis tautomis ir civilizacijomis. Vienintelis pastovus kūrinys žemėje - žmogus, nors ir jis keičiasi. [Jonas Avyžius]

195. Nieko nėra baisiau už visišką vienatvę. Vienas žmogus - niekas. Būti drauge - jau tikslas, o tikslas padeda apsisaugoti nuo liguistos baimės. [John Wyndham]

196. Žmogaus pranašumas priklauso ne nuo smegenų [...]. Jis priklauso nuo smegenų sugebėjimo pasinaudoti informacija, kurią jos gauna per siaurą matomų šviesos spindulių pluoštelį. Jo civilizacija, viskas, ko jis pasiekė ar galėjo pasiekti, priklauso nuo sugebėjimo pagauti tą virpesių skalę nuo raudonos iki violetinės. [John Wyndham]

197. Vienatvė slegia ir kamuoja, iškraipo tai, kas įprasta ir krečia bjaurius pokštus su psichika. Ji kaip koks priešas supa tave iš visų pusių, tampo nervus ir siunčia jiems pavojaus signalus, nė akimirką neleisdama pamiršti, kad tu niekam nerūpi, niekas neateis tau į pagalbą. Ji teigia tau, kad esi vienas kaip atomas, paklydęs erdvėje, ir tik laukia progos tave išgąsdinti, mirtinai išgąsdinti - štai ko visą laiką siekia vienatvė ir štai ko jokiu būdu negalima jai leisti.
Jei atimsi draugiją padarui, gyvenančiam bandoje, jį suluošinsi, pažeisi jo prigimtį. Kalinys ar atsiskyrėlis žino, kad greta yra visuomenė, kad jis vis tiek priklauso jai. Bet kai visuomenės nebėra, jos narys negali gyventi. Jis jau nebėra visuomenės dalelė, jis jau nei šis, nei tas, ir nebeturi kur dėtis. [John Wyndham]

198. Jei kada nors, laimę vaikydamiesi, ją rasite, tai, panašiai kaip senė, ieškanti savo akinių, pastebėsite, kad ji visą laiką buvo jums ant nosies. [H.V. Šo]

199. Už kvailus norus kartais žiauriai baudžiama jų išsipildymu. [I. Kurc]

200. Nėra žmogaus, kuris, gilindamasis į save, sulauktų linksmų rezultatų. [M. K. Čiurlionis]

201. Neretai optimizmas tėra dar viena minties tingumo apraiška. [E. Erio]

202. Nenuostabu, kad patirtis taip mažai mums padeda: mes keičiamės kiekvieną dieną, ir tai, ką vadiname savo patirtimi, yra patirtis kitos būtybės, kuria mes jau nebesame. [Ž. Taneri]

203. Žmonių išmintingumas proporcingas ne jų patirčiai, o sugebėjimui jos įgyti. [Bernardas Šo]

204. Žmonių santykiai būtų daug geresni, jei žmonėms būtų taip pat lengva tylėti kaip ir kalbėti.
[B. Spinoza]

205. Garbė - tai mūsų išorinė sąžinė, o sąžinė - tai mūsų vidinė garbė. [A. Šopenhaueris]

206. Ateities baimė - tai dabarties švaistymas. [Anonimas]

207. Žmogus, norintis vadovauti orkestrui, privalo atsukti miniai nugarą. [James Cook]

208. Aš niekada neleidau, kad mokyklos lankymas trukdytų mano išsilavinimui. [Markas Tvenas]

209. Esminė Amerikos idėja pagrįsta viltimi pasidaryti pinigų, tada pinigai darytų pinigus, o tada dideli pinigai darytų didelius pinigus... [Paul Erdman]

210. Už pinigus svarbiau, tik tai, kaip jie gauti.

211. Kaip atsitinka, kad keldamas kančią kitam, žmogus įsigudrina jaustis teisus. [N. Michalkovas]

212. Nėra tokio pirmadienio, kuris neužleistų vietos antradieniui. [A. Čechovas]

213. Garbė ir ramybė viename guolyje nemiega. [M. Montenis]

214. Apskritai daug kalba tie žmonės, kurie mažai žino, o tie, kurie daug žino , kalba mažai. [Ž.Ž.Ruso]

215. Kiekvienas žmogus turi tris charakterius: tą, kuris jam priskiriamas, tą kurį jis pats sau priskiria, ir pagaliau išties esamą. [V.Hugo]

216. Kvailys tas, kuris bando pridengti savo menkystę protėvių nuopelnais. [H.Heinė]

217. Nėra nieko pavojingesnio visuomenėje už žmogų be charakterio. [Ž.L.Dalamberas]

218. Retas žmogus viešai rodo savo trūkumus, dauguma stengiasi juos pridengti patraukliu apdaru. [O.Balzakas]

219. Narsiu vadinamas tas, kuris be baimės eina pasitikti gražios mirties. [Aristotelis]

220. Gyvenimas ne toks jau trumpas, kad žmonėms neužtektų laiko būti mandagiems. [R.V.Emersonas]

221. Vienam žmogui nelemta puikuotis visais talentais. [Stendalis]

222. Jeigu tuštybė suteikė kam nors laimę, tai tikriausiai tas kas nors buvo kvailys. [Ž.Ž.Ruso]

223. Be principų ir be valios žmogus panašus į laivą be vairo ir be kompaso, keičiantį savo kryptį vos pasisukus vėjui. [S.Smailsas]

224. Aukščiausioji žmogiškoji išmintis - sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių ir išlaikyti ramybę per visas audras. [D.Defo]

225. Nėra pasaulyje ir tvirčiausių akmenų sienos, kuri galėtų atsilaikyti prieš žmogaus valią ir mintį. [Ž.Amadas]

226. Perdėtas kuklumas yra ne kas kita, kaip slepiamas išdidumas. [A.M.Šenjė]

227. Jeigu nesijauti pagyrimų vertas, laikyk juos meilikavimu. [Demokritas]

228. Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti. [O.Balzakas]

229. Narsa be proto - tik savotiškas bailumas. [Seneka]

230. Sunku pastūmėti į gerą pamokymais, lengva - pavyzdžiu.[ Seneka]

231. Gėda ir garbė - kaip drabužiai: kuo labiau nuskarę, tuo mažiau jais rūpinamasi. [Apulėjus]

232. Niekas nebūna kvailas visada, retkarčiais - būna kiekvienas. [D.Herbertas]
233. Garbingą žmogų galima persekioti, bet negalima nuplėšti jam garbės. [Volteras]

234. Kiekvienas girdi tik tai, ką supranta. [J.V.Getė]

235. Savo netobulumo suvokimas artina prie tobulumo [J.V.Getė]

236. Išmintingas ne tas, kuris daug žino, o tas, kurio žinios naudingos. [Eschilas]

237. Bailys - pavojingiausias žmogus, jo labiausiai verta bijoti. [L.Bernė]

238. Kas niekada nedarė kvailysčių, tas ne toks išmintingas, kaip jam atrodo. [F.de Lafrošfuko]

239. Tas, kuris sutramdo savo dvasią, stipresnis už tą , kuris užkariauja miestus. [E.Hemingvėjus]

240. Kiekvienas kvailys suras dar didesnį kvailį, kuris ims juo žavėtis. [N.Bualo]

241. Daug kalbėti ir daug pasakyti ne tas pats. [Sofoklis]

242. Tinginiai visada esti vidutinybės. [Volteras]

243. Yra žmonių, manančių, kad visa, kas daroma rimtu veidu, yra protinga. [G.K.Lichtenbergas]

244. Žmonės ištvirkina savo sielą, sąžinę, protą lygiai taip pat, kaip susigadina skrandį. [S.N.Šamforas]

245. Tie, kurie suklydo neturėdami blogų ketinimų, griežtai nesmerkiami. [Sofoklis]

246. Tetyli tas, kuris davė; tekalba tas, kuris gavo. [M.Servantesas]

247. Niekas negali spręsti apie kitus, kol neišmoks spręsti pats apie save. [J.V.Getė]

248. Dažnai daug greičiau ir naudingiau pačiam prisitaikyti prie kitų negu priversti kitus prisitaikyti prie savęs. [Ž.de la Briujeras]

249. Nepatikėk liežuvio neapgalvotoms mintims ir jokios neapgalvotos minties nepaverski tikrove. [V.Šekspyras]

250. Jeigu dukart pagalvosi pirma negu vieną kartą pasakysi, pasakysi dukart geriau. [T.Peinas]

251. Elgesys - tai veidrodis, kuriame visi rodome savo veidą. [J.V.Gėtė]

252. Paklausyti gero patarimo - vadinasi, išplėsti savo galimybes. [J.V.Gėtė]

253. Gražūs poelgiai kur kas iškalbingesni už gražius žodžius. [S.Smailsas]

254. Klaidos, turinčios dalį tiesos, visų pavojingiausios. [A.Smitas]

255. Daug draugiškų ryšių nutraukta, daug namų paversta griuvėsiais patikėjus šmeižtu. [Lukianas]

256. Kai likimas palankus, prideramai elgtis sunkiau negu tada, kai jis priešiškas. [F.de Larošfuko]

257. Niekas taip nealina ir nežlugdo žmogaus kaip ilgalaikė fizinė neveikla. [Aristotelis]

258. Giriamas gerai pagalvok, ar nusipelnei pagyrimo; jei ne, vadinasi, iš tavęs pasijuokta. [F.Česterfyldas]

259. Tylėjimas kai kada reiškia griežčiausią kritiką. [Č.Bakstonas]

260. Kas nieko neklausia, tas nieko neišmoks. [T.Fuleris]

261. Lengva paslėpti neapykantą, sunkiau - meilę, o visų sunkiausia - abejingumą. [L.Bernė]

262. Visų sunkiausia - pažinti save, visų lengviausia - patarinėti kitiems. [Talis]

263. Žmogui nepakanka kaupti žinias, reikia mokėti iš jų gauti palūkanas. [J.V.Getė]

264. Juokas - tai saulė: jis nuvaiko miglą nuo žmogaus veido. [V.Hugo]

265. Iš tiesų tas, kuris nebrangina gyvenimo, nėra jo vertas. [Leonardas da Vinčis]

266. Pirmoji pasitaisymo sąlyga - savo kaltės supratimas. [Seneka]

267. Jaunystės ydų nereikia pasilaikyti senatvei, nes senatvė turi savo trūkumų. [J.V.Getė]

268. Ko nejaudina žodis, to neišjudins ir lazda. [Sokratas]

269. Žmogaus charakterį geriausiai parodo jo elgesys lemiamą minutę. [S.Cveigas]

270. Tiesą sakant, nedaugelis gyvena šiandien. Dauguma rengiasi gyventi vėliau. [Dž.Sviftas]

271. Yra žmonių, kurie niekada neklysta todėl, kad jų niekada nevargina jokios protingos mintys. [J.V.Getė]

272. Kiekvienas žmogus, panašiai kaip mėnulis, turi neapšviestą pusę, kurios niekam nerodo. [M.Tvenas]

273. Koks baisus gali būti protas, jei jis netarnauja žmogui. [Sofoklis]

274. Apgauti save - visų blogiausia; mat tada apgaudinėtojas visą laiką būna šalia apgaudinėjamojo. [Platonas]

275. Yra tik vienas būdas tapti geru pašnekovu - mokėti klausytis. [K.D.Morėjus]
276 . Visas žmogaus išmanymas yra ne kas kita, kaip kantrybės ir laiko junginys. [O.Balzakas]

277. Visų naudingiausia gyvenime - sava patirtis. [V.Skotas]

278. Koks žmogus, būdamas malonumų vergas, nesudarkys savo kūno ir sielos? [Sokratas]

279. Žmogus skiriasi nuo visų būtybių sugebėjimu juoktis. [Dž. Adisonas]

280. Žmogaus prigimties esmė - judėjimas. Visiška ramybė reiškia mirtį. [B.Paskalis]

281. Menkos neatitaisomos klaidos netrukus gali virsti didelėmis ydomis. [Seneka]

282. Kadangi negalite padaryti visko, ko norite, tai norėkite tik to, ką galite padaryti. [Terencijus]

283. Jeigu negali išsigelbėti nuo mirties, bent mirk garbingai. [Ezopas]

284. Kai pasensi, įpročiai taps tironais [G.Floberas]

285. Sklandžiai samprotauti apie dorybę - dar nereiškia būti dorybingam, o teisingai galvoti - dar nereiškia teisingai daryti. [Aristotelis]

286. Valdyk aistras, antraip aistros užvaldys tave. [Epiktetas]

287. Du žmonės gali vienas kitą išgelbėti ten, kur po vieną žūva. [O. Balzakas]

288. Idealus grožis, žaviausia išvaizda nieko neverta, jeigu tuo niekas nesižavi. [O. Balzakas]

289. Gyvenimas – tai visokių kombinacijų kaitaliojimasis; jas reikia nagrinėti, sekti, kad visur liktume patogioje padėtyje. [O. Balzakas]

290. Visas žmogaus išmanymas yra ne kas kita, kaip kantrybės ir laiko junginys. [O. Balzakas]

291. Pomėgis kolekcionuoti – pirmoji proto sutrikimo pakopa. [O. Balzakas]

292. Sielvartas – iš visų mūsų jausmų patvariausias. [O. Balzakas]

293. Niekas neieško paslėptų dorybių. [O. Balzakas]

294. Suabejoti – reiškia prarasti jėgą. [O. Balzakas]

295. Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti. [O. Balzakas]

296. Savi įsitikinimai nekabinami ant sienos. [O. Balzakas]

297. Persistengti – nereiškia pasiekti tikslą. [O. Balzakas]

298. Šmeižtas abejingas menkystoms. [O. Balzakas]

299. Pripažinęs savo silpnumą žmogus tampa stiprus. [O. Balzakas]

300. Šaipūnas visada lėkšta būtybė. [O. Balzakas]

301. Šalia kvailio visada rasis apgavikas. [O. Balzakas]

302. Kvailybė tokia klampi, kad neįmanoma jos dorai ištirti; joje nekyla jokio atgarsio, ji viską susiurbia negrąžinamai. [O. Balzakas]

303. Vidutinybė negailestingai, nepailstamai kovoja su pranašesniais už save. [O. Balzakas]

304. Mūšio laukas, kuriame kaunasi protas, baisesnis už mūšio lauką, kuriame mirštama,- jį sunkiau įdirbti negu dirvą. [O. Balzakas]

305. Visų mokslų raktas yra klaustukas. [O. Balzakas]

306. Idėja iškilnesnė už faktą. [O. Balzakas]

307. Nieko taip blogai nežinom, kaip to, ką kiekvienas turi žinoti,- įstatymų. [O. Balzakas]

308. Nė vienas tinginys nesulaukė žilo amžiaus: visi jo sulaukusieji buvo labai veiklūs. [K. V. Hufelandas]

309. Malonumas, kuriam atsiduodame visiškai ir beatodairiškai, tampa pačiu negailestingiausiu priešu. [S.Nodje]

310. Beviltiškiausias pasaulyje dalykas - bandyti tiksliai apibrėžti žmogaus charakterį. Kiekvienas individas - prieštaravimų kamuolys, juolab talentinga asmenybė.
[T.Draizeris]

311. Žmogus - ne tuščias butelis, į kurį galima pripilti bet kokio skysčio. [D.Pinarevas]

312. Tikra draugystė panaši į jūrą : lėtai sušyla , iš lėto atšąla...

313. Nėra taisyklės, kurios negalima būtų sugriauti dėl ko nors gražesnio.

314. Gyvenimas yra komedija tiems, kurie galvoja, ir tragedija tiems, kurie jaučia.

315. Geriausias tas juokas, kai juokiasi ne lūpos, o širdis.

316. Jei dar toliau ištiestume pirštus - ar pasiektume save iš kitos pusės? Jei dar stipriau suspaustume kumštį - ar delnas suaugtų su pirštais? Jei dar labiau mylėtume - ar imtume nekęsti? Jei dar labiau nekkęstume - ar pasiektume save iš kitos pusės pirštais, įaugusiais į delną, širdžiai rėkte rėkiant, jog meilė yra begalinė?...

317. Be meilės pasaulis iš tiesų yra mirties pasaulis, kuriame ir mirtis praranda savo reikšmingumą.(Kažin ar tai tiesa...ar ne per dažnai dėl meilės labai kenčiam...) [Anonimas]

318. Mylėti galima tik tą, kuriuo gali didžiuotis.

319. Nepasakyti žodžiai kartais ūžia lyg vanduo, išgriovęs užtvanką.
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0128
* © xneox.com