PENKTOJI KNYGA
I. Minas Tiritas
Pipinas iškišo nosį iš po Gendalfo apsiausto. Jis nesuprato, ar jau pabudo, ar vis dar yra neramiame sapne, į kurį pasinėrė vos išjojus. Aplinkui šniokštė tamsus pasaulis, ausyse garsiai švilpė vėjas. Jis matė tik skriejančias žvaigždes ir milžiniškus šešėlius dangaus fone dešinėje, kur pro šalį slinko pietiniai kalnai. Pabandė pro miegus atsiminti kelionės laiką ir etapus, tačiau atmintis snūduriavo.
Iš pradžių jie lėkė siaubingu greičiu, niekur nesustodami. Auštant prieš jo akis blyškiai sužvilgo auksas. Tada jie prijojo tylų miestą ir didelius tuščius rūmus ant kalvos. Vos pasiekus šį prie globstį dangumi vėl praskrido sparnuotas šešėlis, ir vyrai sustingo iš baimės. Gendalfas kažką jam pašnibždėjo ir hobitas užmigo kamputyje, pavargęs, tačiau neramus, beveik nesuprasdamas, kas ateina, kas išeina ir kokius įsakymus duoda Gendalfas. Tada vėl jojimas, jojimas ir naktis. Nuo to laiko, kai jis pažvelgė į Akmenį, praėjo dvi, ne, trys naktys. Prisiminęs ta siaubą, Pipinas suvirpėjo. Miegai išlakstė, o vėjo švilpimas virto grėsmingu gaudimu.
Danguje suliepsnojo šviesa, geltonos ugnies tvyksnis tamsoje.
Pipinas susigūžė, išsigandęs, nesuprasdamas, į kokią siaubingą šalį jį neša Gendalfas. Jis pasitrynė akis ir pamatė, jog tai buvo virš rytinių šešėlių kylantis mėnulis, jau beveik pilnatis. Vadinasi, naktis dar tik prasidėjo, tačiau niekas nestojo poilsio. Hobitas sukrutėjo ir prabilo:
- Kur mes, Gendalfai? - paklausė jis.
- Gondoro karalystėje, - atsakė burtininkas. - Pro šalį skrieja Anorieno kraštas. Kurį laiką abu tylėjo.
- Kas ten? - staiga šūktelėjo Pipinas, griebdamas Gendalfui už apsiausto. - Žiūrėk! Ugnis, raudona ugnis! Ar ten drakonai? Žiūrėk, dar viena!
Užuot atsakęs Gendalfas garsiai riktelėjo žirgui:
- Pirmyn, Žvaigždiki! Reikia skubėti. Laiko nebeliko. Žiūrėk! Jau dega Gondoro laužai, prašo pagalbos. Karo kibirkštis įžiebta. Matai, ant Amon Dino dega ugnis, liepsnoja ir Eilenachas, dar to liau vakaruose - Nardolas, Erelasas, Minas Rimonas, Kalenhadas ir Halifirienas prie Rohano sienos.
Tačiau Žvaigždikis liovėsi šuoliuoti, perėjo į žinginę ir pakėlęs galvą sužvengė. Iš tamsos atsakė kitų žirgų žvengimas, pasigirdo kanopų dundesys, mėnulio šviesoje tarsi šmėklos švystelėjo trys raiteliai ir dingo vakaruose. Žvaigždikis šoko priekin, naktis plūstelėjo pro jį tarsi staugiantis vėjas.
Pipinas vėl apsnūdo ir beveik nekreipė dėmesio į Gendalfą, pasakojantį jam apie Gondoro papročius ir apie tai, kaip Miesto Valdovas milžiniškos kalvų grandinės viršūnėse įrengė švyturius ir tose vietose įkūrė postus. Žygūnų, nešančių pranešimus į Rohaną šiaurėje ar į Belfalasą pietuose, ten visada laukė pailsėję žirgai.
- Šiauriniai švyturiai jau labai ilgą laiką nebuvo uždegti, - kalbėjo jis, - o senosiomis Gondoro dienomis jų iš viso nereikėjo, nes buvo Septynetas Akmenų.
Pipinas pasimuistė.
- Miegok ramiai ir nebijok! - tarė Gendalfas. - Tu keliauji ne į Mordorą, kaip Frodas, bet į Minas Tiritą. Ten būsi saugus kaip niekur kitur šiomis dienomis. Jeigu Gondoras kris, o Žiedas bus atimtas, nepasislėpsi net Grafystėje.
- Tai bent paguoda, - sumurmėjo Pipinas. Bet miegas vis tiek įveikė. Prieš giliai užmigdamas jis dar išvydo blykstelėjusias aukštas baltas viršūnes, tarsi virš debesų plaukiančias salas. Jose suspin do į vakarus krypstančio mėnulio šviesa. Jis pagalvojo, kur dabar Frodas. Gal jis jau Mordore, o gal negyvas? Pipinas nežinojo, jog kažkur toli Frodas irgi žvelgė į tą patį mėnulį, tyliai besileidžiantį už Gondoro.
Pipinas pabudo nuo balsų. Pralėkė dar viena slapstymosi diena ir kelionių naktis. Tvyrojo prieblanda: vėl artėjo šalta aušra, aplink kilo stingdanti pilka migla. Žvaigždikis garavo suplukęs, bet stovėjo išdidžiai iškėlęs kaklą ir nerodė jokių nuovargio ženklų. Šalimais buvo matyti daug aukštų vyrų, įsisupusių į apsiaustus. Už jų migloje stūksojo akmeninė siena. Ji atrodė apgriuvusi, bet dar prieš auštant girdėjosi skubaus darbo garsai - kūjų smūgiai, men čių dzingsėjimas ir ratų girgždesys. Šen bei ten rūke dulsvai degė deglai. Gendalfas kalbėjosi su kelią užtverusiu žmogumi. Besiklau sydamas Pipinas suprato, jog kalbama apie jį patį.
- Taip, iš tiesų mes pažįstame tave, Mitrandirai, - pasakė žmonių vadas. - Tu žinai Septyneto Vartų slaptažodžius ir gali laisvai praeiti. Bet mes nepažįstam tavo bendrakeleivio. Kas jis? Nykštukas iš šiaurinių kalnų? Dabar mums nereikia jokių svetimšalių, nebent galingų karių, kurių pagalba galėtume pasikliauti.
- Aš laiduosiu už jį prieš Denetoro sostą, - atsakė Gendalfas. - O narsa nepriklauso nuo ūgio. Jis perėjo daugiau kautynių ir pavojų negu tu, Ingoldai, nors tu dvigubai už jį aukštesnis. Dabar jis grįžta iš Izengardo šturmo, apie kurį nešame naujienas, ir yra didžiai pavargęs, kitaip jį pažadinčiau. Jo vardas Peregrinas, labai narsus žmogus.
- Žmogus? - abejodamas paklausė Ingoldas, o kiti susijuokė.
- Žmogus?! - dabar jau visiškai pabudęs sušuko Pipinas. - Žmogus! To betrūko! Aš esu hobitas ir visai ne narsus, na, nebent tada, kai neturiu kitos išeities. Nesileiskite Gendalfo mulkinami!
- Tikri didvyriai niekad nesigiria, - tarė Ingoldas. - Bet kas yrahobitas?
- Miškavaikis, - atsakė Gendalfas. - Ne, ne tas, apie kurį buvo kalbėta, - pridūrė jis, pamatęs nuostabą žmonių veiduose. - Ne tas, bet jo giminė.
- Taip, aš keliavau su juo, - pridūrė Pipinas. - Su mumis buvo ir Boromiras iš jūsų Miesto, jis išgelbėjo mane šiaurės sniegynuose. Jis žuvo, gindamas mane nuo daugybės priešų.
- Tylos! - liepė Gendalfas. - Tokios liūdnos naujienos iš pradžių turi būti papasakotos tėvui.
- Mes tai nujautėme, - tarė Ingoldas. - Pastaruoju metu buvo daug pranašingų ženklų. Bet skubėkite! Minas Tirito Valdovas nekantraus pamatyti tą, kas atneš žinią apie sūnų, tebūnie jis žmogus ar...
- Hobitas, - užbaigė Pipinas. - Nedaug galėsiu pasitarnauti jūsų valdovui, bet tai, ką papasakosiu, nepadarys gėdos narsuoliui Boromirui.
- Gero kelio! - tarė Ingoldas. Vyrai atsitraukė ir Žvaigždikis įjojo į siaurą tarpą sienoje. - Suteik išminties Denetorui ir mums visiems, Mitrandirai! - šūktelėjo Ingoldas. - Et, kodėl tu visada neši tik liūdesio ir pavojaus žinias?
- Todėl, kad keliauju tik ten, kur reikia mano pagalbos, - atsakė Gendalfas. - O jei nori patarimo, pasakysiu, jog Pelenoro sienas taisyti pavėlavote. Geriausia gynyba nuo artėjančios audros bus jūsų narsa. Ir mano atnešta viltis. Nes ne visos mano naujienos yra blogos. Meskite mentes ir galąskite kardus!
- Darbas bus baigtas iki vakaro, - tarė Ingoldas. - Tai paskutinė gynybinės sienos dalis - iš čia atakos laukiame mažiausiai, nes ji žiūri į mūsų rohaniečių draugų pusę. Ar žinai ką apie juos? Kaip manai, ar jie atsilieps į pagalbos šauksmą?
- Taip, jie atvyks. Bet jūsų užnugaryje rohaniečiai atlaikė daug sunkių mūšių. Nei šitas, nei joks kitas kelias nebėra saugus. Būkite budrūs! Jeigu ne Gendalfas Audronaša, iš Anorieno būtų pasirodę ne Rohano Raiteliai, o Priešo armija. Gal dar ir pasirodys. Likit sveiki ir nesnauskite!
Dabar Gendalfas atsidūrė lygumoje už Ramas Echoro. Taip Gondoro gyventojai vadino gynybinę sieną, didelėmis pastangomis pastatytą po to, kai Priešo šešėlis užgulė Itilieną. Žemyn nuo kalnų papėdžių ir atgalios ji tęsėsi daugiau nei trisdešimt mylių, apjuosdama Pelenoro laukus: gražias derlingas žemes, ilgais šlaitais ir terasomis besileidžiančias į žemus Anduino slėnius. Šiaurės rytuose siena nuo Didžiųjų Miesto Vartų buvo toliausiai - dvylika mylių. Nuo rūstaus kranto žvelgė ji į lygumas palei upę. Žmonės pastatė ją aukštą ir stiprią, nes toje vietoje įtvirtintu pylimu nuo Osgiliato brastų ir tiltų vingiavo kelias, praeidamas pro saugomus vartus tarp mūšiui pasiruošusių bokštų. Arčiausiai, pietryčiuose, sieną nuo Miesto skyrė tik šiek tiek daugiau nei trys mylios. Ten Anduinas, plačiu lanku lenkdamas Emyn Arneno kalvas pietiniame Itiliene, staigiai sukosi į vakarus. Siena kilo prie pat vandens. Jos papėdėje driekėsi Harlondo prieplaukos ir molai, skirti laivams, atplaukiantiems aukštyn upe iš pietinių provincijų.
Žemės buvo turtingos, gerai įdirbtos. Žaliavo sodai, sodybose netrūko apynių džiovyklų, klėčių, avidžių ir karvidžių, nuo kalvų Anduino link per žalias lygumas vijosi daugybė upokšnių. Tačiau piemenų ir artojų čia buvo nedaug, - didžioji Gondoro žmonių dalis gyveno už septynių Miesto sienų, aukštuose kalnų slėniuose Losarnache arba dar toliau pietuose, gražiajame Lebenine su jo penkiomis srauniomis upėmis. Tarp kalnų bei jūros įsikūrė tvirti ir drąsūs žmonės. Jie buvo laikomi gondoriečiais, nors buvo maišyto kraujo. Tarp jų pasitaikydavo smulkių, tamsaus gymio žmonių, kurių protėviai kilo iš pamirštų tautų, gyvenusių kalnų šešėlyje Tamsiaisiais Metais, dar prieš karalių atėjimą. Dar piečiau, plačiose Belfalaso žemėse, Dol Amroto pilyje prie jūros gyveno princas Imrahilis. Jis ir jo tauta buvo grynakraujai, tvirti ir išdidūs žmonės jūros pilkumo akimis.
Neilgai trukus danguje ėmė švisti diena. Pipinas pakilo ir apsidairė. Kairėje liūliavo rūko jūra, pasibaigianti blyškiais šešėliais rytuose, dešinėje galvas kėlė didingi kalnai, besidriekiantys iš vakarų ir puolantys į slėnį stačiais skardžiais. Atrodė, tarsi kadaise, kai žemė dar buvo jauna, Upė būtų pralaužusi galingą užtvarą ir išgraužusi didžiulį slėnį - būsimų kovų ir ginčų vietą. O ten, kur baigėsi Baltieji Ered Nimraso Kalnai, kaip Gendalfas ir žadėjo, Pipinas išvydo tamsų Mindoluino Kalno masyvą, purpurinius jo siaurųjų slėnių šešėlius ir kylančios dienos nubalintą jo aukštą veidą. Ant išsišovusių terasų, tarsi ant milžino kelių, stovėjo Miestas-Sargybinis su septynetu tokio senumo sienų, jog jos atrodė ne pastatytos, o milžinų rankomis išskobtos žemės kūne.
Apstulbusiam Pipinui bežiūrint, sienos iš niūriai pilkų virto baltomis ir švelniai nuraudo aušroje. Rytinius šešėlius įveikusi saulė staiga paleido savo spindulių pluoštą ir smogė tiesiai į Miestą. Pipinas garsiai sušuko: virš aukščiausios sienos danguje suliepsnojo Ekteliono Bokštas, švytėdamas tarsi nusagstytas perlais ir sidabru, išvaizdus ir lieknas. Jo viršūnė žibėjo lyg krištolas, ryto vėjuje kuoruose suplazdėjo baltos vėliavos, iš toli atskriejo tyras sidabrinių trimitų gausmas.
Taip auštant Gendalfas ir Peregrinas prijojo Didžiuosius Gondo riečių Vartus, ir geležinės durys atsivėrė prieš juos.
- Mitrandiras! Mitrandiras! - sušuko žmonės. - Dabar aišku, jog audra iš tiesų netoli.
-Ji jau čia pat, - tarė Gendalfas, - aš atvykau ant jos sparnų. Leiskite praeiti! Turiu pamatyti Lordą Denetorą, kol jis vis dar valdovas. Kas bebūtų, atėjo jums pažįstamo Gondoro pabaiga. Leiskite praeiti!
Paklusę jo balsui žmonės atsitraukė daugiau neklausinėdami, nors su nuostaba žvelgė į hobitą, sėdintį priekyje, ir įjuos abu atnešusį žirgą. Miestiečiai labai retai kur jojo, tad pamatyti žirgą gatvėje buvo retenybė. Išskyrus žygūnus, nešančius pranešimus jų valdovui. Jie kalbėjo:
- Ar tai vienas iš puikiųjų Rohano Karaliaus žirgų? Galbūt rohirimai atskubės mums į pagalbą?
O Žvaigždikis išdidžiai lipo aukštyn ilgu vingiuotu keliu.
Minas Tiritas turėjo septynias terasas, iškaltas kalvos šlaite. Kiekvieną terasą supo siena, o kiekvienoje sienoje buvo vartai. Tačiau vartai stovėjo ne vienoje linijoje - Didieji Miesto Sienos Vartai buvo rytuose, kiti - labiau į pietus, treti - į šiaurę ir taip toliau aukštyn. Grįstas kelias, vingiuojantis Citadelės link, vis sukosi aplink kalvą. Kirsdamas Didžiųjų Vartų liniją kelias kiekvieną sykį nerdavo į skliautuotą tunelį, vedantį pro didžiulį kalvos iškyšulį, kuris lyg sunki uolėta ranka į dvi dalis dalijo visus Miesto ratus, išskyrus pirmąjį. Tai buvo galingas, didžiųjų senovės meistrų gyvoje uoloje iškaltas bastionas, stūksantis už Vartų ir plataus kiemo. Jo aštrus it laivo kilis kampas žvelgė į rytus.
Jis siekė patį viršutinį ratą ir buvo karūnuotas dantyta siena, kad žmonės, esantys Citadelėje, tarsi jūreiviai iš laivo galėtų iš viršaus žvelgti į septynis šimtus pėdų žemiau esančius Vartus. Įėjimas į Citadelę irgi žvelgė rytų pusėn, bet buvo iškirstas pačioje uolos širdyje, todėl prie septintų vartų vedė ilgas, žibintų nušviestas šlaitas. Tada žmonės pagaliau pasiekdavo Aukštutinius Rūmus ir Fontaną Baltojo Bokšto papėdėje. Aukštas ir lieknas šovė jis į viršų tris šimtus pėdų nuo pagrindo iki viršūnės, kurioje, tūkstantis pėdų virš lygumos, plevėsavo Vietininkų vėliava.
Tai buvo iš tiesų stipri tvirtovė, jokios priešo armijos nepaimama, jeigu viduje dar yra ginklus nulaikančių žmonių. Priešai galėjo nebent apeiti iš užnugario, įveikti apatinius Mindoluino šlaitus ir pulti siaurą briauną, jungiančią Sargybos Kalvą su kalnu. Bet ta briauna, kylanti iki penktosios sienos, buvo aptverta pylimais iki pat bedugnės, kertančios ją vakariniame krašte. Toje vietoje tarp kalno ir tvirtovės stovėjo amžinai tylūs mirusių karalių ir valdovų mauzoliejai bei skliautuoti kapai.
Su augančia nuostaba Pipinas žvelgė į didįjį akmens miestą, erdvesnį ir puikesnį, negu jis galėjo įsivaizduoti. Savo dydžiu, tvirtumu ir grožiu Izengardas neprilygo jam net iš tolo. Tačiau iš tiesų miestas metai po metų smuko. Čia begyveno tik pusė tiek žmonių, kiek jame galėjo sutilpti. Kiekvienoje gatvėje jie parajodavo pro puikius namus ar rūmus, kurių durys ir vartų arkos buvo išraižytos daugybe gražių, nesuprantamų senovinių raidžių - vardais, spėjo Pipinas, čia gyvenusių didžių žmonių ir jų giminių. Dabar namai stovėjo tylūs, šaligatviuose neaidėjo žingsniai, salėse nesigirdėjo balsų, duryse ar tuščiuose languose nesimatė nė vieno veido.
Pagaliau jie išjojo iš septintųjų vartų šešėlio. Šilta saulė, švietusi už upės, kur Frodas vaikščiojo Itilieno pievomis, čia spindėjo ant lygių sienų, tvirtų kolonų ir didelės raižytos arkos, kurios kertinis akmuo buvo panašus į karūnuotą karališką galvą. Gendalfas nulipo žemėn, nes Citadelėn buvo draudžiama įjoti žirgu. Gavęs tylų šeimininko įsakymą, Žvaigždikis su kančia akyse leidosi nuvedamas šalin.
Vartų sargybiniai dėvėjo juodus drabužius ir keistos formos šalmus - aukštus, prigludusius prie veido, su ilgais antveidžiais, išlie tais tarsi jūros paukščių sparnai. Šalmai žėrėjo sidabru: jie buvo pagaminti iš mitrilo, menančio šlovinguosius laikus. Juoduose sargybinių apsiaustuose buvo išsiuvinėtas baltas medis, žydintis po sidabrine karūna ir daugiakrašte žvaigžde. Tai buvo Elendilo palikuonių skraistės, kurias visame Gondore dėvėjo tik Citadelės Sargybiniai, stovintys Fontano Kieme, kuriame kažkada augo Baltasis Medis.
Atrodė, jog žinia apie jų atvykimą aplenkė pačius keliautojus - jie buvo įleisti tyliai ir nieko neklausiami. Gendalfas greitai nužingsniavo baltais akmenimis grįstu kiemu. Ryto saulėje čiurleno linksmas fontanas, aplink jį augo skaisčiai žalia veja, tačiau viduryje palinkęs virš vandens stovėjo negyvas medis - vandens lašai liūdnai krito nuo jo plikų, sulūžinėjusių šakų atgal į tyrą srovę.
Skubėdamas paskui Gendalfą Pipinas pasižiūrėjo į fontaną. "Niūru", - pagalvojo jis, nesuprasdamas, kodėl taip gražiai sutvarkytoje vietoje stovi negyvas medis.
-Žvaigždės septynios, akmenys septyni ir vienas medis sidabrinis.
Jis prisiminė Gendalfo murmėtus žodžius. Hobitas atsidūrė prie didžiulių durų švytinčio bokšto apačioje. Paskui burtininką praėjęs aukštus nebylius sargus, jis įžengė į aidžią akmeninių rūmų vėsą.
Jie leidosi žemyn ilgu ir tuščiu grįstu koridoriumi. Eidamas Gendalfas tyliai aiškino Pipinui:
- Būk atsargus su žodžiais, pone Peregrinai! Dabar ne laikas hobitiškam įžūlumui. Teodenas yra malonus senukas. Denetoras kitoks - išdidus, sumanus, kilęs iš daug senesnės giminės ir labai galingas, nors ir nevadinamas karaliumi. Daugiausia jis kalbės su tavimi ir daug klausinės, nes tu gali papasakoti apie jo sūnų Boromirą. Denetoras labai jį mylėjo - gal net per daug, - ypač todėl, jog jie nebuvo panašūs. Bet jis mano, jog prisidengus meile bus lengviau sužinoti tai, ko jis nori, iš tavęs, o ne iš manęs. Nepasakok daugiau negu reikia ir net neužsimink apie Frodo užduotį. Reikiamu laiku aš pats viską paaiškinsiu. Apie Aragorną taip pat nieko nesakyk, nebent būtum prispirtas.
- Kodėl ne? Ką blogo padarė Platžengys? - sušnibždėjo Pipinas. - Jis ruošėsi atvykti čia, ar ne? Jis pats greitai įžengs į šiuos rūmus.
- Galbūt, galbūt, - atsakė Gendalfas. - Jeigu jis ir atvyks, tai tikriausiai taip, kaip nesitiki niekas, net ir Denetoras. Taip bus geriau. Bent jau mums nėra reikalo skelbti jo atvykimą.
Gendalfas stabtelėjo prieš aukštas blizgančio metalo duris.
- Matai, pone Pipinai, dabar nėra kada aiškinti tau Gondoro istoriją, nors geriau jau tu būtum pasimokęs dar tada, kai kraustei paukščių lizdelius ir praleidinėjai pamokas Grafystės miškuose. Daryk, kaip sakau! Kai galingam valdovui atneši naujienas apie jo įpėdinio mirtį, nėra labai protinga dar papasakoti apie tą, kuris atvykęs gali pareikšti savo teises į sostą. Ar aišku?
- Sostą? - suglumęs paklausė Pipinas.
- Taip, - tarė Gendalfas. - Jeigu visas dienas vaikščiojai užsimerkęs ir miegodamas, tai dabar laikas pabusti!
Jis pabeldė į duris.
Durys atsivėrė, tačiau nesimatė nieko, kas būtų galėjęs tai padaryti. Pipinas pažvelgė į didelę salę. Šviesa sklido pro gilius langus, iškirstus abipus plačiose šoninėse navose. Stogą laikė dvi aukštų kolonų eilės. Tai buvo juodo marmuro monolitai. Jie kilo į aukštybes išraižyti keisčiausiomis žvėrių ir augalų formomis, o aukštai viršuje platus skliautas šešėlyje dulsvai blizgėjo auksu bei daugiaspalviais ornamentais. Šitoje ilgoje rūsčioje salėje nebuvo nei drapiruočių, nei dekoratyvinių tinklų, nei jokio kito austo ar medinio daikto, tik tarp kolonų matėsi šaltame akmenyje iškirsti aukštų žmonių portretai.
Staiga Pipinas prisiminė tašytas Argonato uolas ir su pagarbia baime nužvelgė seniai mirusių karalių eilę. Tolimajame gale, ant pakylos su daugybe laiptelių, po marmuriniu karūnos formos baldakimu stovėjo aukštas sostas. Už jo sienoje buvo išraižytas ir brangakmeniais nusagstytas žydinčio medžio paveikslas. Tačiau sostas stovėjo tuščias. Pakylos apačioje ant žemiausio laiptelio buvo paprasta juoda akmeninė kėdė, kurioje sėdėjo į savo kelius žiūrintis senas žmogus. Rankoje jis laikė baltą lazdą su geltonu bumbulu. Jis nepakėlė akių. Keliautojai iškilmingai nužingsniavo per visą salę priėjo ir sustojo per tris žingsnius nuo kėdės. Gendalfas prakalbo:
- Būk pasveikintas, Minas Tirito Valdove ir Vietininke Denetorai, Ekteliono sūnau! Šią tamsią valandą atvykau pas tave su patarimu ir naujienomis.
Tada senis pakėlė galvą. Pipinas pamatė tarsi iškaltą išdidų jo dramblio kaulo spalvos veidą, ilgą lenktą nosį tarp tamsių giliųakių. Denetoro bruožai priminė ne tiek Boromirą, kiek Aragorną.
- Išties tamsi ši valanda, - pasakė senis, - todėl esi laukiamas, Mitrandirai. Nors visi ženklai pranašauja greitą Gondoro žlugimą, manoji tamsa rūpi man labiau. Girdėjau, jog atsivedei su savimi tą, kuris matė mirštantį mano sūnų. Ar tai jis?
- Taip, - tarė Gendalfas, - vienas iš dviejų. Kitas pasiliko su Teodenu Rohaniečiu ir atvyks vėliau. Kaip matai, jis yra miškavaikis. Bet ne tas, apie kurį kalbėjo pranašystė.
- Vis tiek miškavaikis, - niūriai pasakė Denetoras. - Nedaug tejaučiu meilės šiam vardui nuo to laiko, kai prakeiktoji pranašystė sutrikdė mūsų tarybas ir su neįveikiama užduotimi pasiuntė mano sūnų į mirtį. O Boromirai! Kaip mums tavęs reikia. Vietoj jo turėjo keliauti Faramiras.
-Jis būtų keliavęs, - tarė Gendalfas. - Nebūk neteisingas savo širdgėloje! Boromiras laikė užduotį sava ir nebūtų perleidęs jos niekam kitam. Jis buvo valdingas ir imdavo tai, ko norėdavo. Man teko daug keliauti su juo, gerai pažinau jo prigimtį. Tačiau tu kalbi apie jo mirtį. Jau žinojai prieš mums atvykstant?
- Aš gavau šitą daiktą, - tarė Denetoras ir padėjęs lazdą nuo kelių paėmė daiktą, į kurį žiūrėjo. Abiejose rankose jis laikė dvi didelio per pusę perkirsto rago dalis: sidabru aptaisyto laukinio jaučio rago.
- Tai ragas, kurį visada nešiojo Boromiras! - sušuko Pipinas.
- Tikrai taip, - tarė Denetoras, - ir aš jį nešiojau, ir kiekvienas vyriausias mūsų namų sūnus, dar nuo senų laikų prieš karalių žlugimą, nuo tada, kai Valandilas - Mardilo tėvas - tolimuosiuose Runo laukuose sumedžiojo laukinį Araso jautį. Prieš trylika dienų aš išgirdau jo gausmą nuo šiaurinių pelkių. Upė atnešė man jį, lūžusį ir nebegaudžiantį, - jis stabtelėjo, kurį laiką visi tylėjo. Staiga jis nukreipė savo tamsų žvilgsnį į Pipiną. - Ką pasakysi apie tai, miškavaiki?
- Trylika, trylika dienų, - sumikčiojo Pipinas. - Taip, turbūt tiek. Taip, stovėjau šalia, kai jis papūtė ragą. Bet pagalba neatėjo. Tik dar daugiau orkų.
- Taigi, - tarė Denetoras, atidžiai žvelgdamas Pipinui į veidą. - Tu ten buvai? Papasakok daugiau! Kodėl neatėjo pagalba? Ir kaip pasprukai tu, o ne jis, galingas karys, kaudamasis vien su orkais?
Pipinas išraudo ir pamiršo baimę.
- Galingiausią karį nukaus viena strėlė, - tarė jis, - o Boromirą pervėrė daugybė. Paskutinį sykį aš jį mačiau susmukusį po medžiu ir traukiantį juodaplunksnę strėlę iš savo šono. Tada praradau sąmonę ir patekau į nelaisvę. Daugiau jo nemačiau ir nieko nežinau. Bet visada laikysiu garbe prisiminti jį ir jo narsą. Jis žuvo gelbėdamas mus, mano giminaitį Meriadoką ir mane, miškuose sulaikytus Juodojo Valdovo kareivių. Nors jam tai nepavyko, mano dėkingumas dėl to nemažėja.
Pipinas išdidžiai pažiūrėjo seniui į akis, įžeistas įtarumo ir pašaipos jo šaltame balse.
- Be abejo, toks galingas žmonių valdovas neturės daug naudos iš hobito, miškavaikio iš šiaurinės Grafystės, bet aš vis tiek siūlau savo ištikimybę kaip atlygį už mano skolą.
Iš po pilkojo apsiausto skverno Pipinas išsitraukė trumpą kardą ir padėjo jį prie Denetoro kojų.
Blyški šypsena tarsi šalto spindulio švystelėjimas žiemos vakarą perbėgo seno žmogaus veidu, bet jis nulenkė galvą ir atidėjęs rago nuolaužas ištiesė ranką.
- Duok man ginklą, - liepė jis. Pipinas pakėlė ir įteikėjam kardą.
- Iš kur jis? - paklausė Denetoras. - Jis labai, labai senas. Galbūt tai ginklas, gilioje senovėje nukaldintas mūsų giminaičių Šiaurėje?
- Jis iš pilkapių prie mano šalies sienų, - tarė Pipinas. - Bet vien piktieji nemirėliai begyvena ten dabar, nenorėčiau apie juos pasakoti.
- Matau, kad esi įsipainiojęs į keistą istoriją, - tarė Denetoras. -Tai dar sykį įrodo, jog išvaizda dar nieko nesako apie žmogų... ar miškavaikį. Aš priimu tavo tarnybą. Tavęs neįbauginsi žodžiais, be to, moki mandagiai šnekėti, nors mums, pietiečiams, tai skamba gana keistai. Greitai mums reikės visų, kas tik liko mums ištikimas - didelių ir mažų. Dabar prisiek man!
- Paimk rankeną, - paaiškino Gendalfas, - ir jeigu apsisprendei, kartok valdovo žodžius.
- Apsisprendžiau, - tarė Pipinas.
Senis padėjo kardą sau ant kelių, Pipinas paėmė už rankenos ir lėtai kartojo paskui Denetorą:
- Čia ir dabar prisiekiu ištikimybę Gondorui, jo Valdovui ir Vietininkui, prisiekiu tik jam ir už jį kalbėti ir tylėti, veikti ir nesikišti, atvykti ir išvykti, badauti ir puotauti, kariauti ir saugoti taiką, mirti ir gyventi nuo šios valandos iki tol, kol mano valdovas mane atleis, mirtis mane paims arba pasaulis baigsis. Taip sakau aš, Peregrinas, Paladino iš Miškavaikių krašto Grafystės sūnus.
- Ir tai girdžiu aš, Denetoras, Ekteliono sūnus, Gondoro Valdovas, Aukštojo Karaliaus Vietininkas. Aš nepamiršiu šios priesaikos ir atsilyginsiu už tai, ką esu gavęs: už ištikimybę - meile, už narsą - garbe, už priesaikos sulaužymą - kerštu.
Dabar Pipinas galėjo savo kardą vėl įsidėti į makštis.
- O dabar, - tarė Denetoras, - mano pirmas įsakymas: kalbėk ir netylėk! Papasakok visą istoriją, pasistenk prisiminti viską apie mano sūnų Boromirą. Sėskis ir pradėk!
Kalbėdamas jis sudaužė į mažą sidabrinį gongą, stovėjusį netoli jo kėdės. Tuoj pat pasirodė tarnai. Pipinas pastebėjo, jog jiems su Gendalfu įėjus jie nepastebimi stovėjo alkovose iš abiejų durų pusių.
- Atneškite vyno, valgio ir kėdžių svečiams, - tarė Denetoras. - Pasirūpinkite, kad vieną valandą mūsų niekas netrukdytų.
- Tik tiek laiko galiu jums skirti. Manęs laukia daug svarbių reikalų, - pasakė jis Gendalfui. - Labai svarbių kitiems, tačiau ne taip svarbių man. Galbūt baigiantis dienai galėsime dar sykį pasikalbėti.
- O gal ir kiek anksčiau, - tarė burtininkas, - nes keturis šimtus mylių iš Izengardo vėjo greičiu aš jojau ne vien tam, kad atgabenčiau tau vieną mažą karį, kad ir koks mandagus jis būtų. Ar tau jau žinoma, jog Teodenas kovojo didžiame mūšyje, kad Izengardas parblokštas, o aš sulaužiau Sarumano lazdą?
-Tai svarbios naujienos. Bet ir aš nemažai žinau, nes pats patariau saugotis grėsmės iš Rytų. - Jis pasuko tamsias akis į Gendalfą ir Pipinas dabar pastebėjo, kokie jie panašūs, pajuto įtampą tarp jų, tarsi rusenančios ugnies linija būtų nusidriekusi nuo akių iki akių. Linija, galinti ūmai virsti liepsna.
Denetoras buvo daug panašesnis į galingą burtininką nei Gendalfas - karališkesnis, gražesnis, galingesnis ir vyresnis. Tačiau kažkoks keistas jausmas Pipinui sakė, kad Gendalfas turi daugiau galios, daugiau išminties ir tylios didybės. Be to, jis buvo vyresnis, daug vyresnis. "Kiek vyresnis?" - pagalvojo hobitas. Kaip keista, jog jis nesusimąstė apie tai anksčiau. Medžiabarzdis kažką minėjo apie burtininkus, bet net tada Pipinas negalvojo apie Gendalfą kaip vieną iš jų. "Kas yra Gendalfas? Kada ir kur jis atėjo į šį pasaulį ir kada jį paliks?" Pipino apmąstymai nutrūko. Jis pastebėjo, jog Denetoras ir Gendalfas vis dar žiūri vienas kitam į akis, tarsi skaitydami mintis. Tačiau pirmasis žvilgsnį nusuko Denetoras.
-Taip, - tarė jis, - nors Akmenys ir prarasti, bet, sakoma, Gondoro valdovų žvilgsnis aštresnis nei paprastų žmonių, - daug žinių pasiekia jų ausis. Bet sėskitės.
Tarnai atnešė kėdę, žemą suoliuką ir padėklą su sidabriniu ąsočiu, puodeliais bei baltais pyragėliais.
Pipinas atsisėdo, negalėdamas nuleisti akių nuo senojo lordo. Ar jam tik pasirodė, ar iš tikrųjų prakalbus apie Akmenis sublizgusios žmogaus akys nuslydo Pipino veidu?
- Dabar papasakok savo istoriją, bičiuli, - lyg ir švelniai, lyg pajuokiamai tarė Denetoras. - Žodžiai iš lūpų to, su kuriuo taip greitai susidraugavo mano sūnus, bus išties mieli.
Pipinas niekada nepamiršo tos valandos didžiojoje menėje - kaustančio Gondoro Valdovo žvilgsnio, dygių jo klausimų. Šalia sėdinčio Gendalfo, kuris stebėjo, klausėsi ir (kaip jautė Pipinas) valdė kylantį pyktį bei nekantrumą. Valandai prabėgus ir Denetorui sudavus į gongą, Pipinas jautėsi tarsi išgręžtas.
"Dar nė devynių nėra, - galvojo jis, - o aš suvalgyčiau trejus pusryčius iš eilės".
- Palydėkite Lordą Mitrandirą į jam paruoštus kambarius, - liepė Denetoras. - Jei norės, jo bendrakeleivis kol kas gali gyventi su juo. Bet žinokit, kad jis prisiekė man tarnauti, nuo šiol bus vadinamas Peregrinu, Paladino sūnumi ir žinos mažuosius slaptažodžius.
Perduokite kapitonams, kad lauktų manęs čia, kai tik išmuš trečia valanda. Atvyk ir tu, Lorde Mitrandirai, kada norėsi ir galėsi. Niekas nekliudys tau lankytis bet kuriuo metu, gal tik išskyrus trumpas mano miego valandas. Nepyk dėl senio kvailysčių ir jauskis kaip namie.
- Kvailysčių? - paklausė Gendalfas. - Ne, valdove, tu sukvailėsi tik miręs. Netgi savo širdgėlą moki panaudoti kaip priedangą. Manai, nesuprantu, kodėl valandą klausinėji žinantį mažiausiai, kai šalia sėdžiu aš?
-Jei supranti, nerūstauk, - atsakė Denetoras. - Kvaila išdidžiai atmesti pagalbą ir patarimus, kai tau jų reikia, bet tu tokias dovanas dalini remdamasis savo planais. O Gondoro Valdovas nebus žaislas kitų rankose, kad ir kokie kilnūs būtųjų tikslai. Jam nėra pasaulyje aukštesnio tikslo kaip Gondoro gerovė, o Gondorą, mano bičiuli, valdau aš ir niekas kitas, nebent atsirastų tikrasis karalius.
- Nebent atsirastų tikrasis karalius? - pakartojo Gendalfas. - Taip, didysis Vietininke, tavo užduotis išsaugoti valstybę iki šio įvykio, kurio tikisi tik nedaugelis. Atlikdamas šią užduotį gali naudotis visa parama, kokios tik užsigeisi. Bet pasakysiu tau štai ką - aš nevaldau karalysčių - nei Gondoro, nei jokios kitos, didelės ar mažos. Pavojus, iškilęs viskam, ką šis pasaulis turi vertingo, - štai mano rūpestis. Sakau tau - jei Gondoras kristų, bet tamsoje išliktų kažkas, kas galėtų vėl augti, krauti žiedus ir nešti vaisius, aš nesijausčiau pralaimėjęs. Nes aš irgi esu Vietininkas. Argi to nežinojai?
Su tais žodžiais jis pasisuko ir išėjo iš salės, Pipinas nurisnojo šalia.
Eidamas Gendalfas nežiūrėjo į Pipiną ir nepratarė jam nė žodžio. Nuo salės durų tarnas juos palydėjo per Fontano Kiemą į alėją tarp aukštų akmeninių namų. Porą kartų pasukę jie atsidūrė prie namo, esančio šalia šiaurinės citadelės sienos, netoli nuo gūbrio, jungiančio kalvą su kalnu. Antrame aukšte, į kurį vedė platūs raižyti laiptai, jiems parodė šviesų ir erdvų kambarį sudulsvo aukso spalvos užuolaidomis. Baldų kambaryje buvo ne daug - mažas staliukas, dvi kėdės ir suolas, tačiau abiejose kambario pusėse buvo nišos su baldakimais, o jų viduje - minkštos lovos ir indai prausimuisi. Trys aukšti siauri langai žiūrėjo šiaurėn, kur, vis dar apgaubtas ūko, Anduinas darė platų vingį Emyn Mulo ir tolimojo Rauroso link. Norėdamas pažiūrėti pro langą, Pipinas turėjo užsiropšti ant suolo.
- Tu pyksti ant manęs, Gendalfai? - paklausė jis, vedliui išėjus ir uždarius duris. - Aš stengiausi kaip įmanydamas.
- Tai jau tikrai, - staiga nusijuokė Gendalfas. Jis atsistojo šalia Pipino ir apkabinęs hobito pečius pažvelgė pro langą. Pipinas truputį nustebęs pažvelgė į jo veidą, esantį šalia savojo, nes juokas skambėjo linksmai ir nuoširdžiai. Iš pradžių burtininko veide jis pastebėjo tik rūpesčio ir širdgėlos raukšles, bet atidžiau įsižiūrėjęs pamatė, jog po viskuo slypi didelis džiaugsmas, tikras linksmumo fontanas, kuris išsiveržęs prajukintų visą karalystę.
- Tai jau tikrai, kaip įmanydamas, - pasakė burtininkas. - Tikiuosi, jog praeis daug laiko, kol tave vėl užspeis į kampą du siaubingi seniai. Vis dėlto Gondoro Valdovas sužinojo iš tavęs daugiau, nei pats įsivaizduoji, Pipinai. Tu nenuslėpei, jog nuo Morajos Būrį vedė ne Boromiras, kad kažkas aukštos kilmės keliavo su jumis į Minas Tiritą, kad tas kažkas turėjo įžymųjį kardą. Žmonės dažnai prisimena senųjų Gondoro dienų istorijas, o Boromirui išvykus Denetoras daug galvojo apie pranašystės eiles ir žodžius "Izilduro Prakeikimas".
Jis ne toks kaip kiti šių laikų žmonės, Pipinai. Kad ir kokia būtų kraujo linija, jo gyslomis teka beveik grynas vakariečių kraujas. Toks yra ir jo kitas sūnus Faramiras, toks pat buvo ir Boromiras, kurį jis mylėjo labiau. Denetoro žvilgsnis aštrus. Sutelkęs valią jis gali sužinoti, kas vyksta žmonių galvose, netgi gyvenančių toli toli. Jį sunku apgauti, o ir bandyti pavojinga. Prisimink tai. Dabar tu prisiekei jam tarnauti. Nežinau, kas tau šovė į galvą ar į širdį, kad taip pasielgei. Bet pasielgei gerai. Nekliudžiau tau, nes dosnaus pasiūlymo negalima nukirsti šaltu patarimu. Tai sujaudino jį ir (jei man bus leista pasakyti) pakėlė nuotaiką. Na, tu bent jau gali netrukdomas vaikštinėti po Minas Tiritą - laisvu nuo tarnybos laiku. Tu esi jo pavaldinys, jis to nepamirš. Būk atsargus.
Gendalfas nutilo ir atsiduso.
- Neverta laužyti galvos dėl rytojaus. Bet kuriuo atveju, rytoj bus blogiau nei šiandien, ir tai kartosis dar daug dienų. Žaidimo lenta ant stalo, figūros juda. Viena figūra, kurią labai noriu surasti, yra Faramiras, dabartinis Denetoro įpėdinis. Nemanau, kad jis būtų mieste, bet dar nespėjau sužinoti naujienų. Turiu skubėti, Pipinai. Turiu eiti į lordų pasitarimą ir kuo daugiau sužinoti. Dabar Priešo eilė kirsti, jis greitai pradės lošimą visa jėga. Pėstininkams bene skaudžiausiai teks patirti šį žaidimą savo kailiu, Peregrinai, Paladino sūnau, Gondoro kary. Galąsk kardą.
Pravėręs duris, Gendalfas atsisuko.
- Aš skubu, Pipinai, - tarė jis. - Padaryk man paslaugą. Dar prieš pailsėdamas, jei nesi labai pavargęs. Surask Žvaigždikį ir pažiūrėk, kaip jį įkurdino. Šitie žmonės maloniai elgiasi su gyvuliais, nes jie yra gera ir išmintinga tauta, tačiau elgtis su arkliais jie nelabai moka.
Su tais žodžiais Gendalfas išėjo. Tuo pat metu iš citadelės bokšto atsklido tyras varpo garsas. Varpas išmušė tris dūžius, tarsi sidabras nuaidėjo oru ir nutilo. Buvo trečia valanda po saulėtekio.
Minutę luktelėjęs Pipinas išėjo pro duris, nusileido laiptais ir apsidairė gatvėje. Saulė jau švietė skaisčiai ir šiltai, bokštai ir didžiuliai namai metė ilgus šešėlius į vakarus. Aukštai žydrame danguje baltą šalmą ir snieguotą apsiaustą kėlė Mindoluino kalnas.
Miesto gatvėmis šen bei ten vaikštinėjo ginkluoti vyrai, tarsi išmušta valanda būtų reiškusi pamainų pasikeitimą.
- Grafystėje tai būtų devinta valanda, - pats sau garsiai pasakė Pipinas. - Pats laikas maloniems pusryčiams pavasario saulėkaitoje prie atviro lango. Kad taip dabar gardžius pusryčius! Ar šie žmonės apskritai pusryčiauja - gal jie jau pavalgė? O kada jie pietauja ir kur?
Jis pamatė nuo citadelės centro siaura gatvele ateinantį žmogų, vilkintį juodai baltais drabužiais. Pipinas jautėsi vienišas ir jau ruošėsi užkalbinti praeivį, bet neprireikė. Žmogus ėjo tiesiai prie jo.
- Ar tu esi Peregrinas miškavaikis? - paklausė jis. - Man buvo pasakyta, jog davei priesaiką tarnauti Valdovui ir Miestui. Sveikas atvykęs! - Jis ištiesė ranką, Pipinas ją paspaudė. - Mano vardas Beregondas, Baranoro sūnus. Šį rytą buvau laisvas, tad mane pasiuntė perduoti tau slaptažodžių ir papasakoti keleto dalykų, kuriuos tu, be abejo, nori sužinoti. Aš irgi norėčiau šį tą sužinoti apie tave. Šiame krašte mes niekada nematėme miškavaikių. Nors girdėjome gandų, legendose apie juos beveik neužsimenama. Dar daugiau - esi Mitrandiro draugas. Ar gerai jį pažįsti?
- Kaip čia pasakius, - tarė Pipinas. - Aš žinojau apie jį visą savo trumpą gyvenimą, o pastaruoju metu toli keliavau kartu su juo. Bet Gendalfas - lyg stora knyga, ir negaliu girtis perskaitęs daugiau nei kelis puslapius. Nors aš pažįstu jį taip, kaip pažįsta nedaugelis. Aragornas turbūt buvo vienintelis iš Būrio, kuris tikrai jį suprato.
- Aragornas? - susidomėjo Beregondas. - Kas jis?
- Ėė... - sumikčiojo Pipinas, - žmogus, keliavęs kartu su mumis. Manau, jis dabar Rohane.
- Girdėjau, tu buvai Rohane. Apie tą kraštą irgi norėčiau sužinoti daugiau, nes visą likusią viltį dedame į jo vyrus. Bet aš pamiršau savo užduotį - atsakyti į tavo klausimus. Ką norėtumei sužinoti, pone Peregrinai?
- Hmm, - tarė Pipinas, -jeigu galėčiau taip pasakyti, mane deginte degina toks klausimas... kaip čia su pusryčiais ir visa kita? Tai yra, kada valgoma, jeigu mane supranti, ir kur yra valgomasis,jeigu toks egzistuoja? O smuklės? Aš dairiausi, bet jodamas aukštyn nemačiau nė vienos, nors mane ginė mintis apie gurkšnį elio išmintingų ir mandagių žmonių namuose.
Beregondas rimtai pasižiūrėjo į hobitą.
- Iš karto atpažinsi seną keliautoją, - tarė jis. - Sakoma, jog toli į karą iškeliaujantys žmonės tikisi tik dar sykį pavalgyti ir išgerti. Tai tu šiandien nieko nevalgei?
- Teisybę sakant, valgiau, - numykė Pipinas. - Jūsų valdovo gerumo dėka gavau taurę vyno ir porą pyragėlių. Tačiau jis mane valandą tardė klausinėdamas, o pasakojimai alkį žadinantis darbas.
Beregondas nusijuokė.
- Mes sakome - prie stalo ir maži žmonės atlieka didelius žygius. Tu šauniai atlaikei pasninką, kaip ir bet kuris Citadelės karys, jei ne šauniau. Šita tvirtovė ir sargybos bokštas dabar pasirengę karui. Keliamės prieš aušrą, pilkoje prieblandoje pusryčiaujame ir švintant einame į tarnybą. Bet neprarask vilties! - Jis vėl nusijuokė, išvydęs liūdesį Pipino veide. - Tiems, kuriems teko itin sunki tarnyba, leidžiama pasistiprinti vėlyvą rytmetį. Išmušus pusiaudienį arba po jo, jei yra darbų, vyrai renkasi pietauti, o saulei leidžiantis puotauja, kiek šiais laikais dar įmanoma puotauti. Eime! Truputį pasivaikščiosime ieškodami ko užkąsti, pavalgysime ir išgersime ant kuorų, stebėdami gražų rytą.
- Sekundėlę! - staiga nuraudo Pipinas. - Iš godumo ar, mandagiai tariant, alkio visiškai pamiršau. Gendalfas arba Mitrandiras, kaip jūs jį vadinate, prašė pasirūpinti jo žirgu - Žvaigždikiu, puikiu Rohano ristūnu, jų karaliaus akies vyzdžiu, kaip sako tenykščiai, nors karalius padovanojo jį Mitrandirui atsidėkodamas už suteiktą pagalbą. Naujasis šeimininkas myli Žvaigždikį labiau nei kai kuriuos žmones, ir jei šitam miestui svarbus jo palankumas, tuomet pagarbiai elkitės su Žvaigždikiu. Dar pagarbiau nei su kokiu hobitu, jei tai yra įmanoma.
- Hobitu? - nesuprato Beregondas.
- Taip mes vadiname save, - paaiškino Pipinas.
- Džiaugiuosi sužinojęs, - tarė Beregondas. - Dabar galiu drąsiai sakyti, jog keista tarmė nebjauroja mandagios šnekos, o hobitai išties mandagi tauta. Eime! Turėsi parodyti man šį puikų žirgą. Aš myliu gyvulius, tik akmeniniame mieste retai jų pamatysi. Mano tauta atėjo iš kalnų slėnių, o dar anksčiau - iš Itilieno. Nesirūpink! Užtruksime neilgai, tiek, kiek reikalauja mandagumas, o tada trauksime į podėlius.
Pipinas išsiaiškino, kad Žvaigždikį įkurdino ir prižiūrėjo gerai. Šeštajame rate, už Citadelės sienų, stovėjo didelės arklidės, kuriose buvo laikomi keli greiti žirgai. Šalia gyveno Valdovo žygūnai - visada pasiruošę pasiuntiniai, laukiantys skubaus Denetoro ar jo vyriausiųjų vadų įsakymo. Visi žirgai ir raiteliai buvo išskubėję kas kur.
Pipinui įėjus į arklides, Žvaigždikis sužvengė ir pasuko galvą.
- Labas rytas, - pasakė Pipinas. - Gendalfas ateis, kai tik galės. Jis užsiėmęs, bet siunčia linkėjimų, o aš turiu pažiūrėti, ar viskas gerai. Tikiuosi, po ilgų darbų gerai pailsėsi.
Žvaigždikis kinktelėjo ir sukaukšėjo kanopomis. Netgi leido Beregondui švelniai paglostyti galvą ir plačias strėnas.
- Atrodo, lyg ruoštųsi lenktynėms, o ne ilsėtųsi po ilgos kelionės, - tarė Beregondas. - Koks jis stiprus ir išdidus! O kur jo pakinktai? Jie turėtų būti gražūs ir brangūs.
- Nėra pakinktų, tinkančių šiam žirgui, - atsakė Pipinas. - Jam ir nereikia. Jeigu Žvaigždikis sutiks tave nešti, jis ir neš, jei ne - nepadės jokie pakinktai, kamanos ar rimbai. Lik sveikas, Žvaigždiki! Kantrybės. Mūšis artėja.
Žvaigždikis pakėlė galvą ir taip sužvengė, kad sudrebėjo visos arklidės, o jiems prireikė užsidengti ausis. Pažiūrėję, ar ėdžios pilnos, hobitas su Beregondu išėjo.
- Dabar prie mūsų ėdžių, - pasakė Beregondas, vesdamas Pipiną atgal į Citadelę, prie durų šiaurinėje didžiojo bokšto pusėje. Ilgais vėsiais laiptais jie nulipo į platų žibintais nušviestą koridorių. Šoninėse sienose buvo nišos, viena iš jų atidaryta.
- Čia mano sargybos būrio sandėlis ir valgomasis, - paaiškino Beregondas. - Sveikas, Targonai! - šūktelėjo jis nišon. - Dar anksti, bet atsivedžiau naujoką, kurį į tarnybą priėmė pats Valdovas. Suveržęs diržą jis atjojo iš toli, šį rytą sunkiai dirbo ir yra alkanas. Duok mums, ko turi!
Jie gavo duonos, sviesto, sūrio ir obuolių - paskutiniųjų iš žiemos podėlių, susiraukšlėjusių, bet sveikų ir saldžių, taip pat odinę gertuvę šviežio elio, medines lėkštes bei taures. Viską susikrovę į pintinę abu vėl sugrįžo į saulėkaitą. Beregondas nusivedė Pipiną į rytinį didelio išsišovusio kuoro galą, kur sienoje buvo ambrazūra, o šalia jos - akmenyje iškirstas suolas. Iš ten jie galėjo stebėti rytą vos ne visame pasaulyje.
Valgydami ir gerdami kalbėjosi tai apie Gondorą, jo gyvenimo būdą bei papročius, tai apie Grafystę ir keistas Pipino matytas šalis. Kuo toliau, tuo labiau Beregondas stebėjosi, pagarbiai žvelgdamas į hobitą, kuris mataravo kojomis sėdėdamas ant suolo arba pasistiebęs ant pirštų galiukų žiūrėjo pro ambrazūrą į apačioje be sidriekiančias žemes.
- Neslėpsiu, pone Peregrinai, - tarė Beregondas, - kad mums tu atrodai kaip vaikas, kokių devynių vasarų sulaukęs berniūkštis. Bet esi iškentęs tiek pavojų ir matęs tiek stebuklų, kad retas mūsų žilabarzdis galėtų pasigirti kuo panašiu. Maniau, jog tai mūsų Valdovo užgaida - įsigyti sau pažą, kaip darydavo senieji karaliai. Dabar matau, kad klydau, ir prašau man atleisti už tokį kvailumą.
- Atleidžiu, - pasakė Pipinas, - nors nelabai ir klysti. Pagal mūsų metų skaičiavimą aš dar vos vyresnis nei berniukas ir tik po ketverių metų "ateisiu į amžių", kaip sakoma Grafystėje. Bet užteks apie tai. Geriau eikš ir paaiškink, ką aš matau.
Saulė kilo aukštyn, tad miglos slėnyje sklaidėsi. Paskutiniai jų skutuliai sklendė vėjyje kaip tik virš galvų, balto debesies plunksnos, genamos šalto rytinio vėjo, plaikstančio baltas Citadelės vėliavas. Žemai apačioje ir toli, kiek tik užmato akis, pilkai mirgėjo Didžioji Upė, atplaukianti iš šiaurės vakarų, išdidžiai pasisukanti į pietus ir vėl į vakarus ir dingstanti mirguliuojančiame rūke, už kurio kažkur tolybėse liūliavo Jūra.
Pipinas regėjo prieš save išsidriekusį visą Pelenorą, nubarstytą mūriukais, tvartais, daržinėmis ir klojimais, bet niekur nesimatė galvijų ar kitų gyvulių. Žalius laukus kirto daugybė kelių ir takų, kuriais nuolatos kažkas judėjo: link Didžiųjų Vartų ir nuo jų važiavo ilgos vežimų eilės. Retkarčiais atšuoliuodavo raitelis, šokdavo iš balno ir skubėdavo į Miestą. Didžiausias judėjimas vyko pagrindiniu keliu, kuris suko į pietus, kiek arčiau nei Upė kirto kalvas ir nyko iš akių. Jis buvo platus, gerai grįstas, palei rytinį jo kraštą tęsėsi patogus žolės takas raiteliams, o už jo stūksojo siena. Raiteliai šuoliavo į abi puses, tačiau kelią užkimšę dideli dengti vežimai judėjo tik į pietus. Pipinas greitai pastebėjo, jog viskas vyksta organizuotai - vežimai važiavo trimis eilėmis: greitesniuosius traukė arkliai, kitus, lėtesnius, prikrautus namų mantos, - jaučiai, o vakarine kelio dalimi riedėjo daugybė mažų, žmonių traukiamų vežimaičių.
- Tai kelias į Tamleideno slėnius, Losarnachą, kalnų kaimus ir galiausiai į Lebeniną, - pasakė Beregondas. - Paskutinieji vežimai į saugią vietą gabena senius, vaikus ir juos prižiūrinčias moteris.
Įsakyta, jog iki vidurdienio jie turi atsitraukti nuo Vartų ir ištuštinti kelią ne mažiau kaip per tris mylias. Liūdna būtinybė, - jis atsiduso. - Gal tik keletas iš išskirtųjų vėl susitiks. Mieste visada trūko vaikų, o dabar jų nebeliko išvis - išskyrus keletą galinčių praversti jaunuolių. Mano sūnus vienas iš jų.
Kurį laiką abu tylėjo. Pipinas neramiai dairėsi į rytus, tarsi kiek vieną akimirką tikėdamasis išvysti per kalvas plūstančius tūkstančius orkų.
- O kas ten? - paklausė jis, rodydamas žemyn į didžiojo Anduino vingio vidurį. - Ar ten kitas miestas?
- Ten buvo miestas, - atsakė Beregondas. - Pagrindinis Gondoro miestas, kai šis tebuvo tik tvirtovė. Tu matai abiejuose Anduino krantuose dunksančius Osgiliato griuvėsius. Mūsų priešai kadaise paėmė ir sudegino miestą. Denetoro jaunystės laikais mes jį atsiko vojome - ne tam, kad gyventume, bet kad įrengtume stebėjimo postą ir atstatytume tiltą kariuomenei. Bet tada iš Minas Morgulo išjojo Puolę Raiteliai.
-Juodieji Raiteliai? - išplėtė akis Pipinas, jose sušmėžavo pabudusios baimės šešėliai.
- Taip, jie buvo juodi, - tarė Beregondas. - Matau, kad pažįsti juos, nors savo pasakojimuose jų neminėjai.
- Pažįstu, - tyliai pasakė Pipinas, - bet dabar apie juos nekalbėsiu, per arti... per arti. - Jis nutilo, pakėlė akis virš Upės ir jam pasirodė, jog viską gaubia milžiniškas grėsmingas šešėlis. Galbūt tai buvo tik horizonte dunksantys kalnai, kurių aštrias keteras švelnino šešiasdešimt mylių ūkanoto oro, galbūt tik debesų siena, už kurios slėpėsi dar gilesnė prieblanda. Tačiau įsižiūrėjus atrodė, jog prieblanda kaupiasi ir didėja, lėtai, labai lėtai kildama ir goždama saulėtas vietas.
- Per arti Mordoro? - tyliai pabaigė Beregondas. - Taip, ten ta šalis. Mes retai minime jos vardą, bet gyvename nuolatos matydami šešėlį. Kartais jis atrodo blyškesnis ir tolesnis, kartais artesnis ir tamsesnis. Dabar jis auga, tamsėja, o su juo auga ir mūsų baimė bei nerimas. Mažiau nei prieš metus Puolę Raiteliai atsikovojo brastas ir užmušė daug geriausių vyrų. Boromiras vis dėlto išginė Priešą iš vakarinio kranto ir mums priklauso dar beveik pusė Osgiliato. Kol kas. Ten laukiama naujo puolimo. Galbūt pagrindinio puolimo artėjančiame kare.
- Kada? - paklausė Pipinas. - Kaip manai? Praėjusią naktį mačiau švyturius ir pasiuntinius, Gendalfas sakė, jog tai prasidėjusio karo ženklas. Jis nepaprastai skubėjo. Bet dabar, rodosi, viskas vėl aprimo.
- Todėl, kad viskas jau paruošta, - tarė Beregondas. - Tai paskutinis atokvėpis prieš kovą.
- O kodėl švyturiai degė vakar naktį?
- Kai esi apsuptas, jau vėlu kviesti pagalbą, - atsakė Beregondas. - Bet aš nežinau Valdovo ir jo kapitonų sprendimų. Jie turi daug būdų sužinoti naujienas. Lordas Denetoras nėra paprastas žmogus - jis regi toli. Kalbama, kad jis naktimis užsidaro aukštajame Bokšto kambaryje ir mintimis persikelia į ateitį. Žmonės šneka, jog jis netgi naršė po Priešo mintis ir susikovė su juo. Štai todėl Valdovas atrodo ne laiku susenęs. Kad ir kaip ten būtų, mano vadas Faramiras dabar yra kitame Upės krante su pavojinga užduotimi ir jis galėjo atsiųsti žinią. Tačiau jeigu tau įdomi mano nuomonė, tai švyturius užžiebė vakar iš Lebenino atėjusios naujienos. Prie Anduino žiočių artėja didelis laivynas, kurį surinko Umbaro korsarai iš pietų. Jie seniai liovėsi bijoti Gondoro galios ir susivienijo su Priešu, smarkiai padidindami jo galią. Šita ataka atitrauks dalį lauktų jėgų iš Lebenino ir Belfalaso, kur gyvena daug tvirtų vyrų. Vis dažniau mūsų mintys krypsta į Rohaną. Tuo džiugesnės yra tavo atneštos žinios apie pergalę. Vis dėlto... - jis stabtelėjo, pažvelgė į šiaurę, rytus ir pietus, - naujienos iš Izengardo turėtų mus įspėti, jog pakliuvome į tinklą ir susidūrėme su tikrais strategais. Tai jau nebe apsikandžiojimas brastose, puldinėjimai iš Itilieno ar Anorieno, pasalos bei plėšimai. Tai ilgai planuotas didelis karas ir, ką besakytų mūsų išdidumas, mes esame tik viena jo dalis. Pranešama, jog neramumai kyla tolimuosiuose rytuose už Vidinės Jūros, ir šiaurėje - Gūdžiojoje Girioje bei užjos, ir pietuose Harade. Dabar visų karalysčių laukia išbandymas - atsilaikyti ar pražūti Šešėlyje. Žinote, pone Peregrinai, mes jaučiamės pagerbti - didžioji ir pagrindinė Tamsos Valdovo neapykantos dalis visada tenka mums, nes ta neapykanta ateina iš praeities gilumos ir Jūros gelmių. Čia kūjis trenks smarkiausiai. Štai todėl Mitrandiras taip skubėjo čia. Jei mes krisim, kas gi išsilaikys? O ar daug vilties, kad mes išsilaikysim, pone Peregrinai?
Pipinas neatsakė. Jis pažvelgė į galingas sienas, į bokštus, šaunias vėliavas, į saulę aukštame danguje, o tada į besirenkančią tamsą rytuose ir pagalvojo apie ilgus Šešėlio pirštus: apie orkus miškuose ir kalnuose, apie Izengardo išdavystę, apie piktosios akies paukščius - šnipus, apie Juoduosius Raitelius Grafystės takeliuose ir apie sparnuotą siaubą Nazgulą. Jis sudrebėjo - vilties buvo maža. Kaip tik tą akimirką saulė pritemo, tarsi pro ją būtų praskriejęs tamsus šešėlis. Iš
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com