TREČIOJI KNYGA
I. Boromiro mirtis
Aragornas bėgo į kalvą, vis pasilenkdamas prie žemės. Hobitai vaikšto lengvai, ir net Bastūnui nelengva susigaudyti jų pėdsakuose, tačiau netoli viršūnės taką kirto šaltinėlis, ir drėgnoje žemėje Aragornas rado, ko ieškojo.
— Aš teisingai supratau ženklus, — tarė jis pats sau. — Frodas bėgo į kalvos viršūnę. Ką jis ten pamatė? O grįžo tuo pačiu keliu ir vėl nusileido nuo kalvos.
Aragornas dvejojo. Jis norėjo pats atsisėsti į aukštąjį sostą, tikėdamasis išvysti kažką, kas išsklaidytų abejones, bet nebuvo laiko. Staiga jis puolė pirmyn ir laiptais aukštyn nuskubėjo į viršūnę. Ten, nuo sosto, jis apsidairė. Bet saulė buvo užtemusi, o pasaulis atrodė tolimas ir blankus. Aragornas apžvelgė viską aplink, bet, be tolimų kalnų, nepamatė nieko, galbūt tik didelį paukštį, panašų į erelį, tolumoje plačiais ratais lėtai besileidžiantį žemyn.
Besidairydamas Aragornas ūmai išgirdo garsus miške, apačioje, vakariniame upės krante. Jis sustingo. Tarp riksmų, savo siaubui, jis atpažino nuožmius orkų balsus. Staiga giliai ir garsiai sugaudė galingas ragas, jo garsas nusirito per kalvas ir atsimušė aidu daubose, nutildydamas net krioklių staugimą.
— Boromiro ragas! — sušuko Aragornas. — Jam reikia pagalbos! — Jis šuoliais nulėkė laiptais ir nubėgo takeliu. — Kokia nelemta diena! Viskas, ką darau, nesiseka. Kurgi Semas?
Jam bėgant balsai vis stiprėjo, o ragas skambėjo vis tyliau ir beviltiškiau. Orkai šiurpiai suklykė, ir ragas staiga nutilo. Aragornas įveikė paskutinįjį šlaitą, bet, nespėjęs pasiekti kalvos papėdės, išgirdo garsus tilstant. Jis pasisuko ir nubėgo į kairę, triukšmo link, tačiau šis traukėsi tolyn ir pagaliau visai nutilo. Aragornas išsitraukė savo švytintį kardą ir šaukdamas: "Elendilas! Elendilas!" ėmė brautis pro medžius.
Maždaug už mylios nuo Part Galeno, nedidelėje laukymėje netoli ežero, jis surado Boromirą, kuris sėdėjo atsirėmęs į medį, tarsi ilsėdamasis. Tačiau Aragornas pamatė, jog jis persmeigtas daugybės juodaplunksnių strėlių. Kardas vis dar buvo Boromiro rankoje, tačiau nulaužtas palei rankeną, šalia gulėjo perpus perskeltas ragas. Aplink karį ir prie jo kojų voliojosi daugybė negyvų orkų.
Aragornas atsiklaupė šalia. Boromiras pravėrė akis ir pabandė kažką pasakyti. Pagaliau pasigirdo tylūs žodžiai:
— Aš bandžiau atimti Žiedą iš Frodo, — sušnibždėjo jis. — Man labai gaila. Aš už tai užmokėjau. — Boromiro žvilgsnis nuslydo per nukautus priešus, kurių ten gulėjo bent dvidešimt. — Jie dingo, miškavaikiai, juos pasiėmė orkai. Jie turėtų būti gyvi, nes orkai juos surišo.
Jis patylėjo, užsimerkė, po to vėl prabilo:
— Lik sveikas, Aragornai! Eik į Minas Tiritą ir gelbėk mano žmones. Aš pralaimėjau.
—Ne! — paprieštaravo Aragornas, imdamas mirštančiojo ranką ir bučiuodamas jį į kaktą. — Tu nugalėjai ir iškovojai pergalę, kokia retas gali didžiuotis. Ilsėkis ramybėje. Minas Tiritas nežus!
Boromiras nusišypsojo.
— Kur jie nuėjo? Ar Frodas ten? — paklausė Aragornas. Bet Boromiras nebeatsakė.
— Deja, — liūdnai tarė Aragornas, — taip išėjo Denetoro, Sargybos Tvirtovės valdovo, sūnus. Tai liūdna pabaiga. Žiedo Brolija visiškai išardyta. Aš esu dėl to kaltas, ir Gendalfas veltui manimi pasitikėjo. Ką man dabar daryti? Vykdydamas Boromiro valią turiu keliauti į Minas Tiritą, mano širdis irgi to trokšta, tačiau kur yra Žiedas ir jo Nešėjas? Kaip aš juos surasiu ir įvykdysiu užduotį iki galo?
Jis klūpėjo ir laikydamas Boromiro ranką tyliai kūkčiojo. Tokį Aragorną surado Legolasas ir Gimlis. Jie nusileido nuo vakarinių kalvos šlaitų lyg medžiotojai tyliai sėlindami tarp medžių. Gimlis rankose laikė kirvį, o Legolasas durklą — strėles jis jau buvo iššaudęs. Įėję į laukymę jie nustebę stabtelėjo, bet supratę, kas įvyko, su širdgėla nulenkė galvas.
— Deja, — tyliai tarė Legolasas, prieidamas prie Aragorno. — Mes vijome orkus mišku ir daug jų nužudėme, bet buvome reikalingesni čia. Atskubėjome išgirdę rago šauksmą, bet, atrodo, per vėlai: Aš bijojau, kad tu nežūtum.
— Boromiras negyvas, o aš sveikas, kadangi nekovojau greta jo. Jis krito gindamas hobitus, kol aš buvau ant kalvos.
— Hobitai! — sušuko Gimlis. — Kur jie? Kur Frodas?
— Nežinau, — pavargusiu balsu atsakė Aragornas. — Prieš mirtį Boromiras pasakė, jog orkai juos surišo. Jis manė, kad jie dar gyvi. Aš pasiunčiau jį paskui Merį ir Pipiną, bet nespėjau paklausti, ar su juo buvo Frodas ir Semas. Viskas, ką šiandien dariau, žlugo! Kaip mums elgtis dabar?
— Pirmiausia pasirūpinkime žuvusiu, — pasakė Legolasas. — Negalime jo palikti tarp šitų šlykščių orkų, kaip kokios dvėselienos.
— Bet reikia paskubėti, — įsiterpė Gimlis. — Boromiras nenorėtų, kad delstume. Kol yra vilties, jog orkai Būrio belaisvius laiko gyvus, turime vytis.
— Tačiau mes nežinome, ar su jais yra Žiedo Nešėjas, — tarė Aragornas. — Negi mes jį paliksime? Gal jo turėtumėm ieškoti pirmiau? Tai tikros šėtono pinklės!
— Atlikime iš pradžių tai, ką privalome atlikti, — vėl pasakė Legolasas. — Mes neturime nei laiko, nei įrankių, kad tinkamai palaidotume mūsų draugą ar supiltume jam kapą, bet galėtume sukrauti antkapį iš akmenų.
— Darbas būtų ilgas ir sunkus — čia visai nėra tinkamų akmenų, — paprieštaravo Gimlis.
— Paguldykime jį į valtį kartu su jo ir nugalėtų priešų ginklais, — pasiūlė Aragornas. — Mes nusiųsime jį Rauroso Krioklių link ir atiduosime Anduinui. Didžioji Gondoro Upė pasirūpins, kad joks piktas padaras neišniekintų jo palaikų.
Jie greitai apieškojo orkus, visus rastus kardus, šalmus ir skydus sudėjo į krūvą.
— Pažiūrėkite, ką radau! — šūktelėjo Aragornas ir iš niūrių ginklų krūvos ištraukė du raudonai auksinius durklus siaurais lapo formos ašmenimis, o pasirausęs giliau, — ir jų juodas makštis, nusagstytas mažais raudonais brangakmeniais. — Čia juk ne orkų, bet hobitų ginklai! Be abejo, orkai durklus atėmė, bet neišdrįso pasiimti, išsigandę Vakarų žmonių prakeikimų Mordorui. Taigi net jei mūsų draugai gyvi, jie beginkliai. Aš paimsiu šituos daiktus, — nors vilties nedaug, bet gal pasitaikys proga atiduoti...
— O aš, — nusprendė Legolasas, — susirinksiu strėles, nes mano strėlinė tuščia.
Elfas pasirausė krūvoje, aplink ją ir rado nemažai sveikų strėlių, kurios buvo ilgesnės už paprastai orkų naudojamas. Jis atidžiai jas apžiūrėjo.
Aragornas pažvelgė į žuvusius ir pasakė:
— Čia guli daug orkų ne iš Mordoro. Jei bent kiek nusimanau apie orkus ir jų gentis, kai kurie yra iš šiaurės, o kai kurie iš Ūkanotųjų Kalnų. Kiti man visai nepažįstami. Jie net ginkluoti ne pagal orkų įpročius.
Iš tikrųjų ten gulėjo keturi tamsaus gymio, siaurų akių orkai storomis kojomis ir didelėmis rankomis. Jie buvo ginkluoti ne įprastais orkų jataganais, o trumpais plačiais kardais ir kukmedžio lankais, ilgiu ir forma primenančiais žmonių lankus. Ant skydų žibėjo keista emblema — maža balta ranka juodame fone, o geležinių šalmų priekyje — runa "S", išlieta iš balto metalo.
— Anksčiau nesu matęs šių simbolių, — prisipažino Aragornas. — Ką jie galėtų reikšti?
— "S" — tai Sauronas, — pasakė Gimlis. — Tai visiškai aišku.
— Ne, Sauronas nevartoja elfų runų, — paprieštaravo Legolasas.
— Ir niekada nesivadina savo tikruoju vardu, — patvirtino Aragornas, — jis neleidžia jo tarti garsiai. Be to, Sauronas nekenčia baltos spalvos, tad Barad Duro orkai nešioja Raudonosios Akies ženklą. — Jis sekundę pamąstė. — Manyčiau, "S" reiškia "Sarumanas". Vadinasi, blogis jau pasiekė Izengardą ir Vakarai nebėra saugūs. To Gendalfas ir bijojo: išdavikas Sarumanas kažkaip sužinojo apie mūsų žygį. Tikriausiai jis žino ir apie Gendalfo mirtį. Persekiotojai iš Morajos, ko gero, išvengė budrių Lorieno akių, o gal aplenkė tą kraštą ir atkeliavo į Izengardą kitais takais. Orkai geri žygūnai. Bet Sarumanas turi ir kitokių būdų kaip sužinoti naujienas. Pamenate paukščius?
— Mįslėms nėra laiko, — pastebėjo Gimlis, — geriau nuneškime Boromirą.
— Mums vis tiek teks minti mįsles, jeigu norėsime pasirinkti teisingą kelią, — atsakė Aragornas.
— O galbūt teisingo pasirinkimo iš viso nėra, — tarė Gimlis.
Paėmęs kirvį nykštukas nukirto keletą šakų, kurias jie surišo lankų templėmis ir apdengė apsiaustais. Keliautojai savo draugo kūną paguldė ant šitų primityvių neštuvų ir kartu su visais paskutiniojo mūšio trofėjais nunešė prie kranto. Kelias buvo neilgas, bet ir nelengvas, nes Boromiras buvo aukštas ir stiprus.
Aragornas pasiliko prie vandens saugoti neštuvų, o Legolasas su Gimliu nusiskubino į Part Galeną. Po kurio laiko jie grįžo, palei krantą irkluodami dvi valteles.
— Tikrai keista! — šūktelėjo Legolasas. — Prie kranto radome tik dvi valtis, o trečios neliko nė žymės.
— Ar ten būta orkų? — paklausė Aragornas.
— Mes neradome jų pėdsakų, — atsakė Gimlis. — Orkai būtų pasiėmę ar sunaikinę visas valtis ir nešulius.
— Aš apžiūrėsiu pievą, kai grįšime, — nusprendė Aragornas.
Jie paguldė Boromirą į valtelės vidurį. Pilką gobtuvą bei elfų apsiaustą susuko ir padėjo kariui po galva. Draugai sušukavo jo ilgus juodus plaukus ir paskleidė juos ant pečių. Ant Boromiro liemens žibėjo auksinis Lorieno diržas, prie šono buvo padėtas šalmas, kardo nuolaužos ir ragas — ant krūtinės, o po kojomis — priešų ginklai. Surišę abi valtis, draugai liūdni plaukė palei krantą, kol pasiekė žaliąją Part Galeno pievą. Statūs Tol Brandiro šlaitai žėrėjo saulėje — buvo vėlyva popietė. Pasukę į pietus, jie išvydo auksinę Rauroso miglą, kuri kilo ir spinduliavo priešais juos. Kriokliai ūždami ir griaudėdami drebino bevėjį orą.
Liūdnai jie išleido laidotuvių valtelę — joje ramiai ir taikiai gulėjo Boromiras. Srovė pasiėmė jį, kol draugai irklais laikė savo valtelę.
Boromiras praplaukė pro juos ir lėtai nutolo, jo valtelė pavirto mažučiu tašku auksinėje šviesoje ir staiga pranyko. Raurosas kriokė toliau. Upė priglaudė Boromirą, Denetoro sūnų, ir Minas Tirite daugiau niekas nebematė jo, stovinčio ryte ant Baltojo Bokšto kuorų.
Tačiau Gondore dar ilgai buvo pasakojama, kaip elfų valtis nusileido nuo putojančių krioklių ir pro Osgiliatą, pro Anduino žiotis, naktį šviečiant žvaigždėms, nuplukdė karžygį į Didžiąją Jūrą.
Kurį laiką trys draugai sėdėjo tylėdami, žvelgdami pavymui. Pagaliau Aragornas prakalbo:
— Jie ieškos jo žvilgsniu nuo Baltojo Bokšto, bet nei iš kalnų, nei iš jūros nebegrįš Boromiras.
Tada jis lėtai uždainavo:
Per Rohaną, per pelkes ir laukus atsklendžia Vėjas — tai svetys Vakaris
Paliečia miesto sienas ir vartus. "Klajokli Vėjau, ką šnabždi man šiąnakt?
Ar garsas Boromiro žingsnių neramių
dar tebeaidi šviesoje žvaigždžių?"
"Aš jį mačiau — septynios srovės žirgą nešė per vandenis plačius, tie vandenys pilki,
Mačiau jį tyruose keliaujant drąsiai, bet dingo jo žvaigždė tamsioj nakty.
Didvyrį daug šešėlių apgaubė šaltų,
ir nebesiekia mano žvilgsnis jo akių.
Galbūt Šiaurys, kuris po tyrus vaikšto, ką nors regėjo, gal jis pasakys,
Ar negirdėjo rago Boromiro, kai šis jį pūtė paskutinįsyk".
O Boromirai! Nuo aukštųjų sienų aš tyrlaukius stebiu žvilgsniu liūdnu,
Bet negrįžai tu iš šaltų platybių, tik dykumos bežadės spengia kurtumu. *
[* Eiliuotus tekstus vertė Vaidas Šeferis.]
Tada uždainavo Legolasas:
Nuo jūros žiočių atneša Pietys akmens alsavimą ir smėlio skalsą,
Klyksmus žuvėdrų, mūšą audroje. Ir tyliai gulasi prie miesto vartų,
Ir tyliai dūsauja švelnus Pietys.
Ką jis šį vakarą Tvirtovei pasakys?
"Sakyki, Vėjau, kur garbingas Boromiras?
Jo vis nėra, o toks sunkus laukimas".
"Neklausk manęs, kur jis yra — ne apie jį mąstau.
Balti ar tamsūs tie krantai, iš kur aš atskridau —
Viena juos sujungė gija, jos nieks neišardys:
Karžygių kaulų krūvomis baltuoja pajūrys.
Kas sužinos, kiek didvyrių šviesių
į jūrą nuplaukė Anduinu plačiu...
Neklausk manęs, kur jis yra — ne apie jį mąstau.
Vien tik Šiaurys ir jo daina papasakos daugiau".
O Boromirai! Kelio smiltys nuo vartų veda jūros link,
Bet nėr tavęs tenai, kur Vėjas žuvėdrų klyksmą nuramins.
Vėl uždainavo Aragornas:
Šiaurės Vėjas praskrieja Valdovų Vartus, kur krioklių gaudesys viešpatauja.
Rago garsas pakyla skardus ir niūrus, kad net vandenys dūkti paliauja.
"Šiaurės Vėjau galingas, čia sustok pailsėti, pasakyk man nors vieną žodį —
Ar drąsus Boromiras dar gyvas, ar Mirties šalyje jo ieškoti?"
"Prie Amon Heno jo šauksmą girdėjau — ir priešo širdys nuo jo drebėjo.
Bet vien vanduo ten verpetais beverdą, priglaudęs skydą ir lūžusį kardą.
Jau Denetoro sūnaus krūtinė ir šviesios akys ramybėje snaudžia,
O Rauroso Kriokliai auksiniai sau prie krūtinės didvyrį glaudžia".
O Boromirai! Į Šiaurę niūrią Sargybos Tvirtovė žvelgt nepaliaus.
Ir Rauroso Krioklių gaudimas jai skausmo ašaras auksu nuplaus.
Taip baigėsi daina. Jie apsuko savo valtį ir kiek galėdami greičiau prieš srovę nusiyrė atgal į Part Galeną.
— Jūs palikote Rytų Vėją man, bet aš neturiu ką giedoti, — nutraukė tylą Gimlis.
— Taip ir turi būti, — pasakė Aragornas. — Minas Tiritas pakenčia Rytų Vėją, bet naujienų iš jo nelaukia. Ką gi, Boromiras nuėjo savo keliu, o mums lieka skubiai rinktis savąjį.
Pėdsekys greitai, bet atidžiai, dažnai pasilenkdamas prie žemės, ištyrinėjo žaliąją pievą.
— Orkų čia nebūta, — pagaliau paskelbė jis, — o daugiau pasakyti nieko negaliu. Pievoje yra daugybė mūsų pačių pėdsakų, todėl nežinau, ar hobitai buvo grįžę čia nuo Frodo paieškos pradžios.
Jis nuėjo prie kranto, netoli upeliūkščio, krintančio į upę.
— Čia yra aiškių pėdsakų, — tarė jis. — Vienas hobitas įbrido ir išbrido iš vandens, tik negaliu pasakyti kada.
— Ką gi tu manai apie šią mįslę? — nekantriai paklausė Gimlis. Aragornas atsakė ne išsyk, jis grįžo į stovyklavietę ir įdėmiai apžiūrėjo daiktus.
— Trūksta dviejų ryšulių, kurių vienas — didelis ir sunkus — tikrai priklausė Semui. Štai ir turime atsakymą: valtį paėmė Frodas ir išplaukė kartu su savo tarnu. Matyt, Frodas grįžo, kai mes jo ieškojome. Aš susitikau Semą kalvoje ir liepiau eiti kartu, bet, matyt, jis perprato savo šeimininko mintis ir sugrįžo prieš Frodui pabėgant. Taip, Semu jis lengvai neatsikratys!
— Tačiau kodėl Frodas paliko mus ir išplaukė nepasakęs nė žodžio? — nesuprato Gimlis. — Tikrai keistas poelgis!
— Ir drąsus, — pridūrė Aragornas. — Manau, Semas buvo teisus — Frodas nenorėjo, kad draugai eitų kartu su juo į mirtį. Bet jis žinojo, jog pats privalo eiti į Mordorą. Kai Frodas mus paliko, įvyko kažkas, kas padėjo jam apsispręsti ir įveikti baimę bei dvejones.
— Galbūt jis susidūrė su persekiotojais orkais ir pabėgo? — suabejojo Legolasas.
— Taip, jis pabėgo, — pasakė Aragornas, — bet, ko gero, ne nuo orkų. Pėdsekys nepasakė, kodėl turėjo bėgti Frodas, palikęs paskutiniuosius Boromiro žodžius paslaptyje.
— Aišku bent tiek, - konstatavo elfas, - kad Frodo šiame upės krante nebėra, nes tik jis galėjo pasiimti valtį. Semas keliauja kartu su juo, nes tik jis galėjo pasiimti savo ryšulį.
— Vadinasi, reikia rinktis, — pasakė nykštukas, — arba imti likusią valtį ir sekti paskui Frodą, arba pėsčiomis vytis orkus. Abiem atvejais vilties mažai. Jau praradome daug brangaus laiko.
— Leiskite pagalvoti! — susimąstė Aragornas. — Bent dabar aš privalau pasirinkti teisingai ir nutraukti blogą šios dienos lemtį. — Akimirką jis stovėjo tylėdamas. — Vysimės orkus! Aš turėčiau lydėti Frodą į Mordorą iki pat galo, tačiau imdamas jo ieškoti pasmerkčiau belaisvius kančioms ir mirčiai. Pagaliau mano širdis kalba aiškiai: Būrys suvaidino savo vaidmenį, ir dabar Žiedo Nešėjo lemtis jau nebe mano rankose. O mes, kurie esame čia, kol dar turime jėgų, negalime palikti savo draugų bėdoje. Tad pirmyn! Iškeliaujame tuoj pat! Palikime nereikalingus daiktus! Vysimės dieną ir naktį!
Jie ištraukė paskutinę valtį iš vandens ir nunešė prie medžių, po ja sukrovė daiktus, kurių negalėjo neštis ar manė neprireiksiant. Draugai paliko Part Galeną. Jau temo, kai jie pasiekė laukymę, kur žuvo Boromiras, ir surado orkų pėdsakus. Didelio įgūdžio tam neprireikė.
— Tie padarai visada šitaip, — su pasibjaurėjimu iškošė Legolasas, — net jei jiems nepakeliui, orkai pasimėgaudami tryps ir naikins visa, kas gyva.
— Bet keliauja jie greitai, — pastebėjo Aragornas, — ir nepavargsta. Vėliau gali tekti ieškoti pėdsakų ant plikų akmenų.
— Paskui juos! — suurzgė Gimlis. — Nykštukai irgi keliauja greitai, o ištverme nenusileidžia prakeiktiems orkams. Persekiojimas bus ilgas — jie paspruko jau seniai.
— Taip, — tarė Aragornas, — mums prireiks nykštukų ištvermės. Pirmyn! Su viltimi ar be jos mes persekiosime priešą. Ir vargas jam, jeigu mes pasirodysim greitesni! Surengsime tokią medžioklę, kad stebėsis visos tautos - Elfai, Nykštukai ir Žmonės. Pirmyn, Medžiotojų Trijule!
Kaip elnias jis šoko į priekį ir nulėkė pro medžius. Dabar Aragornas vedė draugus greitai ir be nuovargio, nes turėjo tik vieną tikslą. Jie kopė ilgais tamsiais šlaitais, juoduojančiais raudoname saulėlydžio danguje. Nusileido tamsa. Jie ištirpo joje it pilki šešėliai akmenuotoje žemėje.
II. Rohano raiteliai
Temo. Apačioje tarp medžių ir blyškiose Anduino pakrantėse tvyrojo rūkas, bet dangus buvo giedras. Pasirodė pirmosios žvaigždės. Mėnulio pilnatyje, riedančioje į vakarus, uolos metė juodus šešėlius. Keliautojai pasiekė uolėtas kalvas ir stabtelėjo, nes sekti pėdsaku tapo sunkiau. Toje vietoje Emyn Mulo kalvos tęsėsi iš šiaurės į pietus dviem ilgais gūbriais. Vakarinė gūbrių pusė buvo stati ir sunkiai praeinama, o rytinė, išvagota lomomis ir siauromis daubomis, — nuožulnesnė. Visą naktį trys draugai keliavo akmenuota dykyne, ropšdamiesi į pirmo, aukščiausio, gūbrio keterą, o po to leisdamiesi žemyn, į gilaus slėnio tamsą.
Iki aušros buvo likusi valanda, kai jie stabtelėjo atsikvėpti. Mėnulis jau seniai buvo nusileidęs. Virš jų žibėjo žvaigždės, pirmieji saulės spinduliai dar neapšvietė tamsių kalvų už nugaros. Aragornas pateko į keblią padėtį: orkų pėdsakas leidosi į slėnį ir ten dingo.
— Kaip manai, kur link jie pasuko? — pasiteiravo Legolasas. — Jeigu jie taiko į Fangorną ar Izengardą, šiaurinis kelias yra tiesesnis, bet jeigu jie nori kirsti Entvašą, tai tikrai pasuks į pietus.
— Ne, jie neis prie upės, — tvirtai pasakė Aragornas. — Dabar, kai Rohane taip neramu, o Sarumano galybė smarkiai išaugo, aišku, jog orkai trumpins sau kelią per rohirimų laukus. Skubėkime į šiaurę!
Tarp kalvų slėnis driekėsi kaip akmenuotas lovys, o jo dugne pro riedulius čiurleno upelis. Dešinėje rūsčiai kilo uolos, kairėje driekėsi pilki, vėlyvos nakties šešėliais apsigaubę šlaitai. Keliautojai daugiau kaip mylią žygiavo į šiaurę. Pasilenkęs prie žemės Aragornas vis dar stengėsi atrasti pėdsaką, kai šiek tiek priekyje ėjęs Legolasas staiga šūktelėjo, ir draugai nuskubėjo pas jį.
— Man atrodo, jog mes jau kažką pavijome. Žiūrėkit! — pasakė elfas, mostelėjęs ranka, ir jie pamatė, jog tai, ką anksčiau palaikė akmenų krūva, iš tikrųjų buvo sumesti į krūvą kūnai. Ten gulėjo penki negyvi orkai su baisiomis žaizdomis, o du iš viso be galvų. Žemė buvo drėgna nuo jų tamsaus kraujo.
— Dar viena mįslė, — šūktelėjo nykštukas. — Ją įminti galėtume tik dienos šviesoje, bet mes negalime laukti.
— Šiaip ar taip, tai suteikia vilties, — pastebėjo Legolasas. — Orkų priešai greičiausiai bus mūsų draugai. Ar šiose kalvose kas nors gyvena?
— Ne, — atsakė Aragornas, — kalvos yra toli nuo Minas Tirito, ir rohirimai čia retai užklysta. Gali būti, jog dėl nežinomų priežasčių čia medžiojo kokia nors žmonių gentis. Bet greičiausiai ne.
— Kodėl taip manai? — paklausė Gimlis.
— Ko gero, orkai susipjovė tarpusavyje. Nužudyti yra tik iš toli atėję šiauriečiai, o ne tie didieji su keistais simboliais. Orkai turbūt gerokai susiriejo — šiai bjauriai tautai tai būdinga. Galbūt jie susiginčijo dėl kelio.
— Arba dėl belaisvių, — pasakė Gimlis. — Tikėkimės, jog hobitai nesulaukė savo mirties čia.
Aragornas plačiu ratu apieškojo žemę aplinkui, bet neradęs daugiau kovos žymių pasiūlė traukti tolyn. Netrukus žvaigždės užgeso, dangus rytuose pablyško, ir žemę nušvietė pilka šviesa. Šiek tiek šiauriau jie aptiko daubą, kurioje mažytė versmė buvo išsigraužusi akmeninį takelį ir dabar vingiavo į slėnį. Prie jos augo keletas krūmokšnių ir žolės kuokštų.
— Pagaliau! — su palengvėjimu atsiduso Aragornas. — Štai pėdsakai, kurių ieškojome! Po savo kivirčo orkai nuėjo aukštyn palei šį upeliuką.
Persekiotojai nuskubėjo naujuoju taku ir, šokinėdami nuo akmens ant akmens, pasiekė pilkos kalvos viršūnę. Šaltas ryto vėjas pašiaušė jų plaukus, suplazdėjo apsiaustuose.
Atsisukę atgal jie išvydo toli už upės užsidegančias kalvas. Brėško diena. Raudona saulės briauna pasirodė virš tamsios žemės pečių. Priekyje, vakaruose, driekėsi tylus, pilkas ir beformis
pasaulis, bet jiems bežiūrint nakties šešėliai ištirpo ir sugrįžo bundančios žemės spalvos: žaluma plūstelėjo į plačias Rohano pievas, baltos ūkanos sumirgėjo drėgnuose slėniuose, o toli kairėje, galbūt už šešiasdešimt mylių, mėlyni ir violetiniai, stūksojo Baltieji Kalnai, iškėlę žibančių sniegynų viršūnes, paraudusias nuo ryto prisilietimo.
— Gondore! Gondore! — sušuko Aragornas. — O, kad pažiūrėčiau į tave laimingesnę valandą! Bet ne dabar — mano kelias suka į pietus nuo tavo skaisčių upių.
Gondoras! Ak, Gondoras! Tarp Jūros ir Kalnų
Ten siaučia Vėjas Vakarų ir šviesos nuo Sidabro Medžio
Kaip skaistūs lietūs krenta ant šakų.
O narsios sienos! O Baltieji bokštai! O karūna sparnuota ir auksinis soste!
Gondore, ak, Gondore! Tamsybėje naktų
Man oš Sidabro Medis tarp Jūros ir Kalnų.
— Dabar eikime, — pasakė jis, nusigręždamas nuo pietų į šiaurės vakarus.
Gūbrys, ant kurio stovėjo keliautojai, tiesiog po jų kojomis leidosi žemyn. Ten buvo matyti plati ir dantyta atbraila, kuri staiga puolė į slėnį stačiu skardžiu. Tai buvo Rytinė Rohano Siena. Čia baigėsi Emyn Mulo kalvos ir toliau, kiek tik akys užmato, driekėsi bekraštės Rohano lygumos.
— Žiūrėkit! — ūmai suriko Legolasas, rodydamas į blyškų dangų. — Vėl erelis! Jis labai aukštai ir, atrodo, suka nuo čia į šiaurę. Jis skrenda labai greitai. Žiūrėkit!
— Ne, mano akys nesiekia taip toli, gerasis Legolasai, — nusišypsojo Aragornas. — Įdomu, ką jis čia veikia, jeigu tai tas pats paukštis, kurį matėme anksčiau. Bet palaukit, aš matau kai ką svarbesnio — kažkas juda lygumoje!
— Tai didelis pėsčių keliautojų būrys, — pasakė elfas, pažiūrėjęs ta kryptimi. — Jie nuo mūsų labai toli: apie dvidešimt mylių, todėl negaliu suprasti, kas jie tokie.
— Ką gi, — pasakė Gimlis, — mums nebereikia ieškoti pėdsakų. Greičiau leiskimės žemyn į lygumas.
— Vargu ar surasime trumpesnį taką, negu rado orkai, — suabejojo Aragornas.
Dabar jie vijosi priešus dienos šviesoje. Atrodė, jog orkai lekia kiek įkirsdami. Persekiotojai nuolat rasdavo numestų ir paliktų daiktų: maisto krepšių, kietos pilkos duonos gabalų, suplėšytą juodą apsiaustą, nudyžtą sunkų, geležimi kaustytą batą. Pėdsakai vedė šiaurėn palei šlaito viršūnę, kol pagaliau persekiotojai surado gilų plyšį uoloje, išgraužtą žemyn krentančio upelio. Čia takas panašėjo į stačius laiptus.
Išlindę iš tarpeklio, keliautojai netikėtai atsidūrė žalioje Rohano lygumoje. Ištisa žolės jūra liūliavo paskutinės Emyn Mulo kalvos papėdėje. Upelis dingo tarp pipirnių ir vandens augalų, draugai girdėjo jį nuklegant į tolimas Entvašo slėnio pelkes. Atrodė, jog žiema pasiliko, įsikabinusi į kalvas: čia oras buvo minkštesnis, šiltesnis ir kvepėjo švelniai, lyg atėjęs pavasaris jau būtų išbudinęs visus augalus. Legolasas giliai įkvėpė ir pasijuto tarsi po ilgo troškulio pagaliau būtų atsigėręs.
— Ak! Žalumos kvapas, — atsiduso elfas. — Geriau už bet kokį poilsį! Skubėkime!
— Čia lengvos kojos bus greitesnės už kaustytus orkų batus, — nusprendė Aragornas. — Yra vilties sumažinti atstumą!
Kaip skalikai, užuodę grobį, jie lėkė vienas paskui kitą, o akys liepsnojo kovos ugnimi. Priešų brydė buvo kiek labiau į vakarus. Orkai paliko už savęs ištryptą ir pajuodavusią švelnią Rohano žolę. Staiga Aragornas riktelėjo ir šoko į šalį.
— Stokit! — įsakė jis. — Neikit paskui! — Jis greitai nubėgo dešinėn, nes pamatė nuo pagrindinės brydės į šoną sukančius mažus basų kojų pėdsakus. Tačiau netoliese jie kirtosi su dviem orkų pėdsakų linijom, staigiai grįžo į pagrindinę brydę ir dingo joje. Prie tolimiausių pėdų Aragornas pasilenkė, kažką pakėlė nuo žolės ir grįžo atgal.
— Taip, — pasakė jis, — be abejo, tai hobito pėdsakai. Greičiausiai Pipino, nes jis mažiausias iš visų. Bet pažiūrėkite į šitą! — Platžengys iškėlė į viršų saulėje spindintį daiktą, panašų į ką tik išsprogusį buko lapą, gražų, bet nežinia iš kur atsiradusį šiose lygumose.
— Elfų apsiausto sagė! — vienu balsu sušuko Legolasas ir Gimlis.
— Lorieno medžių lapai be reikalo nekrenta, — pasakė Aragornas. — Šis irgi neatsirado čia atsitiktinai. Aš manau, jog Pipinas bandė pabėgti, kad paliktų šį ženklą tiems, kas eis iš paskos.
— Taigi bent tuo metu jis buvo gyvas, — apsidžiaugė Gimlis, — ir turėjo sveiką protą bei kojas. Tai suteikia vilties, jog priešą vejamės ne veltui.
— Tikėkimės, jog jis už savo įžūlumą nesumokėjo per brangiai, — pridūrė Legolasas. — Pirmyn! Vien mintis apie linksmuolius hobitus, kurie varomi kaip galvijai, degina man širdį.
Saulė įkopė į zenitą ir lėtai ėmė leistis. Iš jūros pusės, pietuose, pasirodė lengvų debesėlių, bet švelnus brizas juos nupūtė. Saulė skendo už horizonto. Rytuose išaugę šešėliai tiesė savo ilgas rankas. Persekiotojai žygiavo toliau. Nuo Boromiro mirties praėjo dar tik viena diena, o priešai buvo toli priekyje. Lygumose jų nebesimatė.
Visiškai sutemus Aragornas sustojo. Per visą dieną jie trumpai ilsėjosi tik du kartus, ir nuo Rytinės Rohano Sienos juos jau skyrė dvidešimt penkios mylios.
— Nors ir sunku bus pasirinkti, bet vis dėlto — ką darysime? — paklausė jis. — Ar naktį ilsėsimės, ar eisime, kol užteks valios ir jėgų?
— Jeigu naktį miegosime, tai priešai visiškai nutols, — tarė Legolasas.
— Bet netgi orkams reikia pailsėti, — paprieštaravo Gimlis.
— Orkai paprastai nekeliauja šviečiant saulei, o šitie keliavo. Jie tikrai nesiilsės naktį, — atsakė elfas.
— Eidami naktį, nematysime pėdsakų, — tarė Gimlis.
— Kiek mato mano akys, brydė eina tiesiai ir nesisukinėja nei kairėn, nei dešinėn, — atšovė Legolasas.
— Jeigu pėdsakas eitų tiesiai, tai aš galėčiau, pasikliaudamas nuojauta, juo sekti, bet jeigu jis ims sukinėtis, teks laukti aušros, ir mes sugaišime daugybę laiko, — įsiterpė Aragornas.
— Nereikia pamiršti, — pritarė Gimlis, — kad tik dieną matysime, ar kuris nors belaisvių nebandė pabėgti. Be to, juos gali išskirti ir vieną kurį nugabenti, sakykim, į rytus, prie Mordoro, Didžiosios Upės link. Naktį mes tikrai to nepastebėtume.
— Tas tiesa, — pripažino Aragornas, — bet jeigu teisingai supratau ženklus, būriui vadovauja Baltarankiai orkai ir jie traukia tiesiai į Izengardą. Apie tai sprendžiu iš jų krypties.
— Negalima pasitikėti nei orkais, nei jų pėdsakais, — nepasidavė Gimlis. — O jeigu kuris nors hobitas pabėgtų? Juk naktį mes nebūtume radę sagės iš Lorieno.
— Nuo tada orkai tikrai tapo dvigubai budresni, o belaisviai dar labiau pavargo, — pasakė Legolasas, — ir be mūsų jokio pabėgimo nebus. Nesiimu spėlioti, kaip išlaisvinsime draugus, nes Iš pradžių reikia juos pasivyti.
— Netgi aš, daug keliavęs ir ne pats silpniausias nykštukas, negaliu bėgti visą kelią iki Izengardo be atokvėpio. Mano širdis taip pat nerimsta, bet, kad būčiau greitesnis, turiu pailsėti. Ir geriausia tai padaryti po aklos nakties skraiste.
— Aš sakiau, jog pasirinkti bus sunku, — įspėjo Aragornas. — Kaipgi apsispręsime?
— Tu — mūsų vedlys ir esi įgudęs persekiotojas, — pasakė Gimlis, — tad ir spręsk.
— Širdis man liepia skubėti, — tarė Legolasas, — bet skirtis negalime, todėl aš irgi paklausysiu tavo patarimo.
— Išsirinkote prastą patarėją, — nelinksmai nusijuokė Aragornas, — nuo pat Argonato viskas, ką darau, griūva ir eina perniek.
Jis nutilo ir ilgai žiūrėjo į šiaurės vakaruose tirštėjančią nakties tamsą.
— Mes neisime tamsoje. Pernelyg didelis pavojus šitaip keliaujant pamesti pėdsaką ar praleisti kokį svarbų ženklą. Galėtume žygiuoti mėnulio šviesoje, bet jis anksti leidžiasi ir yra jaunas bei neryškus.
— Be to, jį dar dengia debesys, — sumurmėjo Gimlis. — O kad valdovė Galadrielė būtų davusi mums tokią dovaną, kokią davė Frodui!
— Jam reikia magiškos šviesos labiau negu mums, — tarė Aragornas. — Frodo užduotis yra labai svarbi. O mūsų — gal tik tuščias persekiojimas ir nieko nekeičiantys apsisprendimai. Bet aš pasirinkau. Išnaudokime turimą laiką kuo geriau!
Platžengys griuvo ant žemės ir iš karto užmigo, nes nuo pat nakties po Tol Brandiro kalnu nebuvo net prisnūdęs. Jis pabudo prieš aušrą. Gimlis dar kietai miegojo, o Legolasas, tylus ir susimąstęs kaip jaunas medis bevėję naktį, stovėjo žvelgdamas į šiaurę.
— Jie labai labai toli, — liūdnai pasakė jis, atsisukdamas į Aragorną. — Mano širdis jaučia, jog šią naktį jie nesiilsėjo. Dabar tik erelis galėtų juos pavyti.
— Vis tiek vysimės, kol pajėgsime, — atsakė Aragornas ir pasilenkęs pažadino nykštuką. — Gimli, kelkis. Reikia eiti, nes pėdsakai atauš!
— Bet juk dar tamsu, — mieguistai tarė nykštukas. — Kol saulė nepakilo, netgi Legolasas jų nesuseks.
— Ar saulė, ar mėnulis, bet orkai jau taip toli, jog galime niekada jų nebeišvysti, — atsiliepė elfas.
— Kai žvilgsnis nepadeda, naujienų atneša žemė, — tarė Aragornas. — Ji turėtų dejuoti po šlykščiomis orkų kojomis.
Pėdsekys prigludo prie žemės. Jis nejudėdamas gulėjo taip ilgai, jog nykštukas ėmė baimintis, ar jis neapalpo, o gal užmigo. Įsižiebė pirmi aušros spinduliai, juos apgaubė pilka šviesa. Aragornas pagaliau atsistojo, ir draugai išvydo jo veidą: išsekusį, blyškų bei susirūpinusį.
— Žemė kalba neaiškiai. Daug mylių aplinkui jos niekas netrikdo, o priešų žingsniai vos juntami, bet aš aiškiai girdėjau kanopų dundesį. Žirgai, lekiantys į vakarus, — išgirdau juos dar naktį, atsigulęs pailsėti. Dabar jie nuo mūsų tolsta į šiaurę. Norėčiau žinoti, kas čia vyksta!
— Pirmyn! — paragino Legolasas.
Prasidėjo trečioji persekiojimo diena. Daug debesuotų ir saulėtų valandų jie skubėjo, čia greitai eidami, čia bėgdami, vos stabteldami atsikvėpti, ir joks nuovargis negalėjo užgesinti juos deginančio ryžto. Jie beveik nešnekėjo. Begaliniais tyrais bėgančius draugus slėpė elfų apsiaustai, susiliejantys su pilkai žaliais laukais. Net vėsioje vidudienio saulėje tik elfų akys būtų galėjusios pastebėti persekiotojus, ir tik tada, kai šie priartėtų visai arti. Dažnai širdyje jie dėkojo Lorieno valdovei už nuostabią dovaną — lembasą, kuris, net suvalgytas bėgant, suteikdavo naujų jėgų.
Visą dieną priešų pėdsakas nesisukiodamas vedė tiesiai į šiaurės vakarus. Dienai vėl artėjant prie pabaigos, brydė pasuko lėkštais šlaitais, o priekyje išsirikiavo kuprotos žemos kalvos. Neryškus pėdsakas pasisuko į šiaurę, ir juo sekti tapo sunkiau. Toli kairėje sidabrine gija žaliame kilime vingiavo Entvašas. Nesimatė jokio judančio padaro. Aragornas dažnai stebėjosi, kodėl jie nesutinka žmonių nė žvėrių. Rohirimai gyveno daug piečiau, miškingose Baltųjų Kalnų pašlaitėse, kurias dabar slėpė debesys, bet šitame krašte, vadinamame Rytiniu Emnetu, ganydavosi Rohano valdovų arklių kaimenės, ir dažnai net žiemą galėdavai sutikti klajoklių piemenų. Dabar šitos žemės buvo tuščios, o čia tvyrančios tylos negalėjai pavadinti ramia.
Sutemus jie vėl sustojo. Dabar Rohano laukais jau buvo nukeliauta apie penkiasdešimt mylių, ir Emyn Mulo Siena dingo šešėliuose. Miglotame danguje įsižiebė, bet menkai tešvietė jaunatis, o žvaigždžių visai nesimatė.
— Dabar man labiausiai gaila besiilsint sugaišto laiko, — pasakė Legolasas. — Orkai lekia priekyje taip, lyg pats Sauronas gintų juos rimbu. Bijau, jog jie jau pasiekė miškus, ir nė nemanydami ilsėtis žygiuoja medžių šešėliuose.
Gimlis sugriežė dantimis:
— Liūdna mūsų vargų ir vilčių pabaiga!
— Vilčių — taip, bet vargti teks net ir be vilties, — atsakė Aragornas. — Atgal juk negrįšime. Aš pavargau... — Jis atsigręžė ir pasižiūrėjo į tamsią naktį, atslenkančią iš rytų. — Kažkas keista vyksta šiame krašte. Aš nepasitikiu šita tyla. Aš nepasitikiu šituo mėnuliu. Žvaigždės blyškios, o aš toks pavargęs, koks niekada nebūdavau. Regėdamas aiškų pėdsaką, joks seklys taip nepavargsta. Kažkas skubina mūsų priešus ir stato nematomų kliūčių mums — nuovargis kausto ne tiek kojas, kiek širdį.
— Taip, — patvirtino Legolasas, — aš tai pajutau, kai tik nusileidome nuo Emyn Mulo. Kažkieno valia stabdo mus, — jis ištiesė ranką į vakarus, tamsuojančius po mėnulio pjautuvu.
— Sarumanas! — kietai ištarė Aragornas. — Bet jis neprivers mūsų pasiduoti. Sustoti teks, nes net mėnulį uždengė debesys. Tačiau dienai sugrįžus mūsų kelias vėl drieksis į šiaurę, tarp kalvos ir pelkės.
Kaip ir praeitą kartą, pirmas pakirdo Legolasas, jeigu jis iš viso miegojo.
— Pabuskite! Pabuskite! — sušuko elfas. — Jau dangus rausta. Keisti dalykai dedasi miško pakraštyje. Geri ar blogi, aš nežinau, bet mums reikia skubėti. Pabuskite!
Kiti pašoko ir akimirksniu susiruošė keliauti toliau. Lėtai artėjo kalvos. Likus valandai iki vidurdienio, medžiotojai pasiekė jas: žalius šlaitus su plikais gūbriais, besidriekiančiais tiesiai į šiaurę. Kadangi netoliese tekėjo upė, ant šlaitų augančios samanos buvo drėgnos. Šiek tiek į vakarus nuo pietinio šlaito keliautojai pastebėjo didelį ištryptų samanų ratą. Nuo jo, leisdamasis į šiaurę, sausais šlaitais vingiavo orkų pėdsakas. Aragornas sustojo ir atidžiai ištyrinėjo paliktas pėdas.
— Jie čia kurį laiką ilsėjosi, tačiau pėdsakas jau senas, — pasakė jis. — Deja, tavo širdis kalbėjo teisingai, Legolasai. Orkai stovyklavo čia beveik prieš triskart dvylika valandų. Jeigu jie nesulėtino tempo, tai vakar iki saulės laidos turėjo pasiekti Fangorno miško pakraščius.
— Nei šiaurėje, nei vakaruose nesimato nieko, tik žolė, skęstanti rūke, — tarė Gimlis. — Ar galėtume matyti mišką, jei užkoptume ant kalvų?
— Jis per toli, — papurtė galvą Aragornas. — Šitos kalvos apie penkiolika mylių eina į šiaurę, paskui į šiaurės vakarus, Entvašo ištakų link, dar bus apie trisdešimt mylių tyrlaukių.
— Geriau eikime, — nutraukė Pėdsekį nykštukas, — mano kojos nė nepajustų tų mylių, jei širdies neslėgtų toks sunkumas.
Saulė jau leidosi, kai draugai pagaliau išsikapstė iš kalvų virtinės. Daug valandų jie žygiavo be poilsio. Nors nykštukai garsėja ištverme darbe ir kelionėje, bet, praradęs viltį, Gimlis jau vos kiūtino. Už jo tylus ir niūrus ėjo Aragornas, vis pasilenkdamas patikrinti pėdsakų. Tik Legolaso eisena tebebuvo tokia pat lengva. Jis žengė vos primindamas žolę ir nepalikdamas pėdsakų, semdamasis jėgų iš elfų kelioninės duonos. Be to, jis galėjo miegoti, jei žmonės pavadintų tai miegu, mintimis nuklydęs į keistus elfų sapnus, bet atviromis akimis keliaudamas toliau.
— Užlipkime ant tos žalios kalvos, — pasiūlė elfas. Draugai pavargę pasekė juo. Jie ilgai kopė šlaitu, kol galų gale pasiekė viršūnę. Tai buvo apvali ir plika kalva, labiausiai nutolusi į šiaurę. Saulė nusileido, tarsi uždanga nukrito vakaro šešėliai. Jie buvo vieni šitame pilkame beformiame ir bekraščiame pasaulyje. Tik toli šiaurės vakaruose gęstančioje dienoje matėsi juoda dėmė — Ūkanotieji Kalnai ir jų miškai.
— Nesimato nieko, kas padėtų nepaklysti, — niūriai suburbėjo nykštukas. — Vėl turime sustoti nakčiai, darosi šalta!
— Šiaurės vėjas pučia iš sniegynų, — tarė Aragornas.
— Nepraraskime vilties, — paguodė juos Legolasas. — Dabar ilsėkitės, jei jaučiatės išvargę. Rytoj pažiūrėsim.
— Jau trys saulės tekėjo. O mūsų medžioklė vis dar bergždžia, — teištarė Gimlis.
Naktį dar labiau atšalo. Aragornas su Gimliu miegojo, o pabudę matydavo šalia stovintį Legolasą. Kartais jis imdavo vaikštinėti pirmyn atgal, panosėje niūniuodamas kokią nors elfų dainelę, ir jam niūniuojant tamsiame dangaus skliaute blykstelėdavo baltos žvaigždės. Taip aušo blyškus ir giedras rytas. Rytys nupūtė visas miglas, ir prieš juos aiškiai driekėsi bekraštės tuščios žemės.
Priekyje, rytuose, plytėjo vėjuotos Rohano Dykvietės lygumos, kurias jie prieš daug dienų regėjo nuo Didžiosios Upės. Šiaurės vakaruose, ne mažiau kaip už penkiolikos mylių, dunksojo tamsus Fangorno miškas, o dar toliau, lyg sklandydama pilkuose debesyse, žibėjo aukšta Metedraso, paskutiniosios Ūkanotųjų Kalnų viršūnės, karūna. Iš miško, tarsi pasitikdamas persekiotojus, tekėjo greitas, susiaurėjęs Entvašas. Orkų pėdsakas nuo kalvų suko jo stačiais krantais.
Aštriomis akimis sekdamas pėdsaką prie upės ir miško link, Aragornas žalumoje pastebėjo tolimą greitai judančią dėmę. Jis krito ant žemės ir, pridėjęs ausį, ėmė įdėmiai klausytis. Šalia stovėjęs Legolasas prisidengė savo akylas elfiškas akis liauna ranka. Jis matė ne dėmę, ne šešėlį, bet raitelius, daug raitelių, ant kurių iečių antgalių tarsi mažutės žvaigždės žibėjo ryto spinduliai. Toli už jų į dangų siaurais vingiuotais siūlais kilo tamsūs dūmai.
Tuščiuose laukuose buvo taip tylu, kad Gimlis galėjo girdėti žolėje šnarantį vėją.
— Raiteliai! — šūktelėjo atsistodamas Aragornas. — Mūsų link artėja daug raitelių greitais žirgais!
— Taip, — pritarė Legolasas, — šimtas penki kariai. Jų plaukai geltoni, o ietys iš šviesaus metalo. Jų vadas labai aukštas.
— Aštrios yra elfų akys! — nusišypsojo Aragornas.
— Ne, — paprieštaravo Legolasas, — raiteliai joja ne daugiau kaip už penkių mylių.
— Penkios mylios ar viena, šitose dykynėse mes vis tiek nuo jų nepabėgsime, — pasakė Gimlis. — Lauksime čia ar eisime savo keliu?
— Palauksime, — nusprendė Aragornas. — Aš pavargau, o mūsų medžioklė žlugo. Pagaliau mus galėjo aplenkti, nes raiteliai grįžta kaip tik orkų taku. Iš jų galėsime sužinoti naujienų.
— Arba susilaukti iečių, — sumurmėjo Gimlis.
— Trys jų žirgai joja be raitelių, bet hobitų nesimato, — pranešė elfas.
— Nemanau, kad mes išgirstume gerų naujienų, bet vis vien palaukime jų čia, — tarė Aragornas.
Trys draugai paliko kalvos viršūnę, kur blyškiame danguje galėjo tapti lengvu taikiniu, ir lėtai nusileido šiauriniu šlaitu. Šiek tiek virš kalno papėdės jie sustojo ir susisupę į apsiaustus atsisėdo ant apvytusios žolės. Lėtai ir sunkiai slinko laikas. Žolę šiureno vėjas. Gimlis nerimavo.
— Ką žinai apie šiuos raitelius, Aragornai? — paklausė nykštukas. — Ar mes čia laukiame staigios mirties?
— Man yra tekę būti tarp jų, — atsakė Aragornas. — Jie išdidūs ir atkaklūs, sąžiningi ir dosnūs. Šie žmonės drąsūs, bet ne žiaurūs, išmintingi, tačiau neapsišvietę. Jie nerašo knygų, užtat dainuoja daug dainų, kaip žmonių vaikai prieš Tamsos Laikus. Bet aš nežinau, nei kas pastaruoju metu vyksta Rohane, nei ką galvoja rohirimai, dabar atsidūrę tarp išdaviko Sarumano ir Saurono grėsmės. Jie ilgai draugavo su Gondoro žmonėmis, nors nėra jų giminės. Jie artimesni Deilo bardingams ar Miško beorningams, kadangi prieš daugelį metų Eorlo Jaunojo vedami jie atsikraustė į šitas žemes iš šiaurės. Dar ir dabar tarp beorningų galima išvysti daug aukštų šviesiaplaukių vyrų, kaip šie Rohano raiteliai. Bet kuriuo atveju, su orkais jie nesibičiuliauja.
— Bet Gendalfas minėjo gandus, jog jie moka duoklę Mordorui, — priminė Gimlis.
— Aš tuo netikiu, kaip netikėjo Boromiras.
— Greitai sužinosite teisybę, — tarė Legolasas. — Jie jau visai arti.
Pagaliau net Gimlis išgirdo tolimą šuoliuojančių kanopų bildesį. Sekdami pėdsaku, raiteliai pasuko nuo upės ir artinosi prie kalvų. Jie lėkė kaip vėjas. Per laukus nusirito stiprių balsų šūksniai. Staiga jie pralėkė kaip griaustinis, ir priekinis raitelis pasisuko, vesdamas savo žmones palei vakarinį kalvų šlaitą į pietus. Paskui jį sekė ilga šarvuotų, aukštų, greitų ir švytinčių karių eilė.
Raitelių žirgai buvo stiprūs, stambaus sudėjimo ir liekni. Jų glotni pilka oda žvilgėjo. Ilgos uodegos plaikstėsi vėjyje, ant išdidžių kaklų plazdėjo supinti karčiai. Raiteliai nenusileido žirgams: aukšti, liekni, jų linų spalvos plaukai draikėsi iš po lengvų šalmų ir, supinti į kasas, krito ant pečių, veidai buvo rūstūs. Raiteliai rankose laikė ilgas uosines ietis, išmarginti skydai buvo nustumti už nugarų, prie šonų kabėjo kardai, o blizgantys grandininiai šarvai siekė žemiau kelių.
Kariai jojo poromis, ir nors dažnai kuris nors raitelis atsistodavo kilpose ir apsižvalgydavo į abi puses, niekas iš jų nepastebėjo tyliai sėdinčių trijų keliautojų. Būrys bemaž jau buvo prajojęs, kai Aragornas staiga kilstelėjo ir garsiai sušuko:
— Kokios naujienos iš šiaurės, Rohano raiteliai?
Stulbinančiu greičiu bei įgūdžiu jie sulaikė žirgus, apsisuko ir sugrįžo. Trys draugai tuoj pat atsidūrė aplink jojančių raitelių rate, judančiame aukštyn žemyn šlaitu ir vis siaurėjančiame. Aragornas tyliai stovėjo, o elfas su nykštuku sėdėjo nejudėdami, spėliodami, kaip toliau pakryps įvykiai. Staiga, be jokio žodžio ar komandos, raiteliai sustojo. Visos ietys buvo nutaikytos į nepažįstamuosius, o kai kurie raiteliai, laikę rankose lankus, prie templių jau pridėjo strėles. Iš būrio išjojo vienas aukštas vyras, kurio šalmą dabino balti besiplaikstantys arklio karčiai. Jis artinosi tol, kol ieties smaigalys atsidūrė per pėdą nuo Aragorno krūtinės, bet Pėdsekys net nesujudėjo.
— Kas jūs tokie ir ką veikiate šitoje žemėje? — bendrąja vakarų kalba paklausė raitelis, elgesiu ir tonu primindamas Boromirą Gondorietį.
— Aš Platžengys, — atsakė Aragornas. — Atkeliavau iš šiaurės. Medžioju orkus.
Raitelis nulipo žemėn. Atidavęs ietį kitam ir išsitraukęs kardą, jis kiek stebėdamasis atidžiai žvelgė į Aragorną. Po to vėl prabilo:
— Iš pradžių aš pagalvojau, jog jūs patys esate orkai, bet dabar matau, kad ne. Išties apie orkus žinote nedaug, jei taip ruošėtės juos medžioti. Jie greiti, gerai ginkluoti ir jų yra daug. Greičiau iš medžiotojų būtumėte patys pavirtę grobiu, jei būtumėt juos paviję. Bet tavyje yra kažkas keista, Platžengy, — jis pakėlė skaisčiai mėlynas akis į Pėdsekį. — Tokių vardų žmonės neturi. Tavo apdaras taip pat keistas. Tu iššokai iš žolės? Kaip išvengei mūsų akių? Ar jūs elfai?
— Ne, — atsakė Aragornas, — tarp mūsų tik vienas elfas, Legolasas iš Miško Karalystės tolimoje Gūdžiojoje Girioje. Bet mes keliavome per Lotlorieną ir jo valdovės dovanos bei palaiminimas gelbsti mus kelyje.
Raitelis pažvelgė į juos stebėdamasis ir paniuro.
— Vadinasi, iš tikrųjų, kaip sako legendos, Auksiniame Miške gyvena elfų valdovė, — tarė jis. — Sakoma, jog nedaug kam pavyksta išvengti jos tinklų. Keistų dienų sulaukėme! Tačiau jeigu ji jums palanki, tai, matyt, ir patys esate raganiai, — jis šaltai nužvelgė Legolasą ir Gimlį. — Ko gi jūs nešnekate, tyleniai?
Gimlis atsistojo ir plačiai išskėtė kojas, jo ranka sugriebė kirvio rankeną, tamsios akys blykstelėjo:
— Pasakyk man savo vardą, arklių šeimininke, ir tada sužinosi manąjį bei dar šį tą!
— Svetimšalis turėtų prisistatyti pirmas, — ištarė raitelis, žvelgdamas į nykštuką, — bet tegul bus taip. Aš esu Eomeras, Eomundo sūnus, Trečiasis Ridermarko Maršalas.
— Tada Eomerai, Eomundo sūnau, Trečiasis Ridermarko Maršale, leisk Gimliui, nykštuko Gloino sūnui, įspėti tave dėl kvailų žodžių. Tu niekini tai, kas nuostabu ir tau nesuvokiama, todėl tik menkas protas gali tave pateisinti.
Eomero akys plykstelėjo, o kiti raiteliai ėmė piktai murmėti ir apspito juos glaudesniu ratu, grasindami ietimis.
— Jeigu tavo šalmas kyšotų kiek aukščiau žolės, pone nykštuk, aš tuoj pat nuridenčiau tau galvą su visa barzda, — iškošė Eomeras.
— Jis ne vienas! — sušuko Legolasas pašokdamas ir akimirksniu įtempdamas lanką. — Tu mirsi, nespėjęs net mostelti kardu!
Eomeras pakėlė kardą, ir viskas galėjo baigtis blogai, bet Aragornas šoko tarp jų ir iškėlė ranką.
— Prašau atleisti, Eomerai! — šūktelėjo jis. — Žinodamas daugiau suprasi, kodėl taip supykinai mano draugus. Mes nenorime blogo nei Rohanui, nei jo žmonėms, nei žirgams. Ar prieš kirsdamas neišklausysi mūsų pasakojimo?
— Gerai, — sutiko Eomeras, nuleisdamas kardą, — tačiau šiais neramiais laikais keliaujantieji po Ridermarką turėtų būti mažiau išdidūs. Iš pradžių pasakyk savo tikrąjį vardą.
— Iš pradžių tu pasakyk, kam tarnauji, — pasiūlė Aragornas, — ar tu Juodojo Valdovo Saurono, Mordoro karaliaus, draugas ar priešas?
— Aš tarnauju tik Marko Valdovui Teodenui, Tengelio sūnui, — atsiliepė Eomeras. — Mes nepaklūstame tolimų Juodųjų Žemių Jėgai, bet ir atvirai su ja nekariaujame. Jeigu tu bėgi nuo jos, geriau palik šį kraštą. Prie visų sienų neramu, mums grasina, o šiais neramiais laikais mes trokštame tik išlikti laisvi, gyventi kaip gyvenome ir netarnauti jokiam valdovui, ar jis būtų geras, ar piktadarys. Mes visada džiaugdavomės svečiais, bet dabar nekviesti keleiviai temato, jog esame greiti ir stiprūs kariai. Taigi kas jūs tokie? Kieno įsakymu medžiojate orkus mūsų šalyje?
— Aš netarnauju niekam, — atsakė Aragornas, — bet Saurono tarnus persekioju, kur jie bebūtų. Tik keletas mirtingųjų žmonių nusimano apie orkus daugiau už mane, todėl aš paprastai nepersekioju orkų būrio tokiu būdu. Bet šitie orkai pagrobė du mūsų draugus. Tokiomis aplinkybėmis žmogus, neturėdamas žirgo, eis pėsčias ir neprašys leidimo sekti pėdsaką, o priešų galvas jis skaičiuos tik kardu. Aš nesu beginklis.
Aragornas atmetė atgal apsiaustą. Sublizgėjo elfiškos makštys, ir kario rankose kaip netikėta liepsna sužibo skaistus Andrilas.
— Elendilas! — sušuko jis. — Aš esu Aragornas, Aratorno sūnus, Elendilo Gondoriečio sūnaus Izilduro palikuonis, vadinamas Elesaru, Elfų Berilu ir Dunadanu. Štai Lūžęs Kardas, kuris vėl perkaldintas! Padėsite man ar trukdysite? Rinkitės greitai!
Gimlis ir Legolasas su nuostaba žvelgė į savo draugą, tokio jie dar nebuvo jo matę. Eomeras tarsi sumažėjo, o Aragornas išaugo, jo veidas švietė akmeninių karalių galia ir didybe. Akimirką Legolasui pasirodė, jog virš jo galvos kaip karūna žybtelėjo balta liepsna.
Eomeras atsitraukė, ir jo veide pasirodė pagarbi baimė. Jis nuleido išdidžias akis.
— Keisti dalykai dedasi, — sumurmėjo raitelis, — sapnai ir senovės
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com