UDK 820(73)-93 Versta iš:
Me71 Stephenie Meyer, TWILIGHT, Little,
Brown and Company, New York
Šioje knygoje vaizduojami veikėjai ir įvykiai yra išgalvoti. Bet koks pana
šumas su realiais gyvais ar mirusiais asmenimis yra atsitiktinis ir nebuvo
autorės numatytas.
ISBN 978-9955-38-044-3
Text copyright © 2005 by Stephenie Meyer
This edition published by arrangement with Little, Brown and
Company, New York, New York, USA. All rights reserved.
© Leidimas lietuvių kalba, leidykla „Alma littera", 2008
© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2008
Mano didžiajai seseriai Emilijai,
be kurios entuziazmo ši istorija, ko gero,
dar būtų nebaigta.
Bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio
tau neleista valgyti,
nes kai tik nuo jo paragausi,
turėsi mirti
Pradžios 2,17* [*Vertė A. Rubšys].
ĮŽANGA
kaip mirsiu, - nors per pas
NIEKUOMET RIMTAI NESUSIMĄSČIAU,
taruosius kelis mėnesius turėjau užtenkamai priežasčių. Bet jei ir
būčiau susimąsčiusi, man jokiu būdu nebūtų atėję į galvą, kad mir
siu šitaip.
Užgniaužusi kvapą stebeilijau į salės galą, į tamsias medžiotojo
akis, o jis maloniai žvelgė į mane.
Be abejo, tai puikus būdas mirti, mirti už mylimą žmogų. Netgi
kilnu. Ir į tai reikia atsižvelgti.
Žinojau, kad jei nebūčiau išvažiavusi į Forksą, dabar nežvelg
čiau mirčiai į akis. Bet, kad ir kaip bijojau, neprisiverčiau gailėtis
dėl savo sprendimo. Kai gyvenimas suteikia tai, apie ką nė svajote
nesvajojai, neišmintinga sielvartauti, kai jis pasibaigia.
Medžioklis, pamažu žingsniuodamas manęs žudyti, draugiškai
nusišypsojo.
1. PIRMIEJI ĮSPŪDŽIAI
automobiliu atidarytais langais.
MAMA VEŽĖ MANE Į ORO UOSTĄ
Finikse buvo dvidešimt keturi laipsniai, dangus giedras, be men
kiausio debesėlio. Vilkėjau savo mėgstamiausius marškinėlius - be
rankovių, nėriniuotus; apsirengiau juos atsisveikinimui. Nuo šiol
dėvėsiu striukę su gobtuvu.
Vašingtono valstijos šiaurės vakaruose, Olimpiko pusiasalyje,
yra mažas miestelis Forksas, kur dangų beveik nuolatos dengia
debesys. Šiame miesteliūkštyje lyja daugiau nei bet kurioje kitoje
Jungtinių Amerikos Valstijų vietovėje. Tai iš šio miestelio ir jo ne
išsisklaidančių rūškanų šešėlių mama pabėgo su manimi, kai man
tebuvo keletas mėnesių. Kiekvieną vasarą, kol man suėjo keturioli
ka, buvau verčiama mėnesį praleisti šiame miestelyje. Nuo to laiko
nebuvau nė kojos į jį įkėlusi. Pastarąsias tris vasaras mano tėtis
Čarlis dvi savaites atostogaudavo su manimi Kalifornijoje.
Ir štai dabar ištrėmiau save į Forksą - su didžiausiu siaubu. Ne
kenčiau Forkso.
11
Mylėjau Finiksą. Mėgau saulę ir svilinantį karštį. Man patiko
bruzdantis, plačiai išsidriekęs miestas.
- Belą, - prieš man įlipant į lėktuvą pasakė mama - paskutinį iš
tūkstančio kartų. - Neprivalai to daryti.
Mama panaši į mane, tik trumpais plaukais ir su juoko raukšle
lėmis. Žvelgdama į jos plačias, vaikiškas akis jutau, kaip mane ima
kaustyti baimė. Kaip galiu palikti savo mylinčią, išsiblaškiusią, len
gvabūdę mamą vieną? Žinoma, dabar ji turi Filą, taigi mokesčiai ti
kriausiai bus sumokėti, šaldytuve bus maisto, automobilyje - ben
zino, pasiklydusi ji turės kam paskambinti, bet vis dėlto...
- Aš noriu skristi, - pamelavau. Visuomet buvau prasta melagė,
tačiau šį pramaną pastaruoju metu kartojau taip dažnai, kad dabar
jis nuskambėjo bemaž įtikinamai.
- Perduok Čarliui linkėjimų.
- Perduosiu.
- Netrukus pasimatysime, - tvirtino ji. - Gali grįžti namo kada
panorėjusi - parskrisk, kai tik pasiilgsi. Tačiau jos akyse regėjau
pasiryžimą aukotis.
- Dėl manęs nesirūpink, - nuraminau ją. - Bus smagu. Myliu
tave, mama.
Ji stipriai mane apkabino, paskui įsėdau į lėktuvą, ir mama
nuėjo.
Skrydis iš Finikso į Sietlą trunka keturias valandas, dar valandą
tenka skristi mažesniu lėktuvu į Port Andželą, paskui dar valandą
važiuoti iki Forkso. Skristi man patinka, bet valanda automobilyje
su Čarliu kėlė nerimą.
Čarlis manęs nekantriai laukė. Regis, jis nuoširdžiai džiaugėsi,
kad pirmą kartą atvykstu pas jį gyventi ir ketinu pasilikti ilgam. Jis
jau užrašė mane į mokyklą ir žadėjo padėti įsigyti automobilį.
Tačiau su Čarliu,be abejo, bus keblu. Nė vieno iš mūsų negalėjai
pavadinti šnekiu, nenumaniau, apie ką kalbėsimės. Žinojau, kad
12
jį apstulbino mano sprendimas - aš, kaip ir mama, neslėpiau, jog
negaliu pakęsti Forkso.
Kai nusileidome Port Andžele, lijo. Neįžvelgiau čia jokio žen
klo - lietus šiose vietose buvo įprastas. Jau buvau atsisveikinusi su
saule.
Čarlis laukė manęs policijos automobilyje. Ir šito tikėjausi. Čar
lis Svanas - policijos viršininkas dorame Forkso miestelyje. Pagrin
dinė priežastis, kodėl svajojau nusipirkti automobilį, nors kišenės
ir buvo apytuštės, buvo ta, kad nieku gyvu nenorėjau važinėti po
miestą automobiliu su raudonomis ir mėlynomis lemputėmis ant
stogo. Niekas taip netrikdo eismo, kaip policininkas.
Kai klupinėdama išsiropščiau iš lėktuvo, Čarlis mane negrabiai
viena ranka apkabino.
- Džiugu tave matyti, Bele, - šypsodamasis tarė jis, mašinaliai
sugriebė mane ir sulaikė. - Neką tepasikeitei. Kaip Renė?
- Mamai viskas gerai. Ir man džiugu tave matyti, tėti. - Negalė
jau kreiptis į jį „Čarli".
Turėjau tik kelis krepšius. Dauguma mano Arizonos drabu
žių netiko lietingam Vašingtonui. Mudvi su mama sudėjome savo
santaupas ir papildėme mano žiemos drabužių atsargas, bet jos vis
vien buvo menkos. Viskas lengvai tilpo į policijos automobilio ba
gažinę.
- Radau tau tinkamą automobilį, ir labai pigų, - pranešė jis, kai
prisisegėme diržus.
- Kokį? - Man kėlė įtarimą tai, kad užuot pasakęs „tinkamą au
tomobilį", jis pridėjo „tau tinkamą automobilį".
- Na, tiesą sakant, tai pikapas „Chevy".
- Kur jį radai?
- Prisimeni Bilį Bleką, kuris gyvena La Puše? - La Pušas - tai
mažas indėnų rezervatas pajūryje.
-Ne.
13
- Vasarą jis eidavo su mumis žvejoti.
Va ir paaiškinimas, kodėl jo neprisiminiau. Puikiai gebu išstum
ti iš atminties skausmingus, nereikalingus dalykus.
- Dabar jis sėdi kėdutėje ant ratų, - man neatsakius, toliau kal
bėjo Čarlis, - todėl nebegali vairuoti. Jis man pasiūlė pigiai pirkti
jo pikapą.
- Kelintų jis metų?
Iš pasikeitusios Čarlio išraiškos supratau, kad jis tikėjosi, jog ne-
užduosiu šio klausimo.
- Na, Bilis gerokai paremontavo variklį - jam vos keleri metai,
tikrai.
Tikėjausi, jis nepamanė, kad taip lengvai pasiduosiu.
- Kada jį nusipirko?
- Regis, tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtaisiais.
- Ar pirko naują?
- Na, ne. Manau, jis buvo naujas septinto dešimtmečio pradžioje -
anksčiausiai šešto dešimtmečio pabaigoje, - suglumęs pripažino jis.
- C... tėti, aš ničnieko nenutuokiu apie automobilius. Jei kas
nors suges, nemokėsiu pataisyti, o remontui pinigų neturėsiu...
- Bela, sakau tau, tas daiktas rieda puikiai. Dabar tokių nebe-
gamina.
Daiktas, pamaniau sau... Galbūt tai būtų tinkama pravardė.
- Pigu tai kiek? - Bent jau šiuo atžvilgiu negalėjau leistis į kom
promisus.
- Na, brangute, aš jau lyg ir nupirkau jį tau. Kaip sutikimo do
vaną. - Čarlis viltingai pašnairavo į mane.
Oho. Nemokamai.
- Nereikėjo, tėti. Ketinau pati nusipirkti automobilį.
- Man tai ne bėda. Noriu, kad čia jaustumeisi laiminga. - Tai
tardamas jis žvelgė tiesiai į kelią. Čarliui buvo nejauku garsiai
reikšti jausmus. Paveldėjau tai iš jo. Taigi atsakydama žiūrėjau
priešais save.
14
- Tu labai mielas, tėti. Dėkui. Tikrai labai džiaugiuosi.
Nereikėjo pridurti, kad Forkse nieku gyvu nesijausiu laiminga.
Jam nebūtina kentėti kartu su manimi. O aš niekada nežiūriu do
vanotam automobiliui j dantis - ar į variklį.
- Na, nėra už ką, - sumurmėjo jis, sutrikęs nuo mano padėkos.
Šnektelėjome apie orą - jis buvo drėgnas - ir tuo pokalbis bai
gėsi. Tylėdami stebeilijomės pro langus.
Žinoma, buvo nuostabu; negalėjau to neigti. Visur žalia: medžiai
žali, kamienai apsamanoję, skliautais nusvirusios šakos, žemė ap
augusi paparčiais. Net ir pro lapus prasiskverbęs oras buvo žalsvas.
Čia viskas pernelyg žalia - svetima planeta.
Galop pasiekėme Čarlio namus. Jis tebegyveno mažame dviejų
miegamųjų namelyje, kurį su mama nusipirko iškart po vestuvių.
Tik tos pirmosios santuokos dienos ir buvo malonios. Tenai, ga
tvėje, priešais niekada nesikeičiančius namus, stovėjo mano nau
jasis - na, man naujas - pikapas. Jis buvo išblukusios raudonos
spalvos, su stambiomis užapvalintomis apsauginėmis grotelėmis
ir išgaubta kabina. Didžiai mano nuostabai, jis man patiko. Neži
nojau, ar jis važiuos, bet jau regėjau save viduje. Be to, jis buvo iš
tvirtos geležies, kurios niekaip nesulankstysi - tokius pikapus ma
tai per avarijas nė neįbrėžtus, kai aplink mėtosi su juo susidūrusio
užsienietiško automobilio dalys.
- Oho, tėti, man jis patinka! Dėkui!
Taigi dabar bent kiek mažiau bijosiu klaikios rytdienos. Neteks
rinktis, ar plumpinti tris kilometrus per lietų į mokyklą, ar leistis
vežamai policijos automobiliu.
- Džiaugiuosi, kad jis tau patiko, - ir vėl apstulbęs kimiai ištarė
Čarlis.
Vienu ypu užnešiau aukštyn visus savo daiktus. Gavau mie
gamąjį vakarų pusėje su langais į priekinį kiemą. Kambarys buvo
15
pažįstamas; jis man priklausė nuo pat gimimo. Medinės grindys,
žydros sienos, įkypos lubos, geltonų nėrinių užuolaidos prie lan
gų - visa tai buvo mano vaikystės dalis. Čarlis pakeitė tik šį bei tą:
man augant vietoj vaikiškos lovelės pastatė lovą ir atnešė rašomąjį
stalą. Dabar ant jo stovėjo nenaujas kompiuteris, nuo jo palei grin
dis iki artimiausio telefono lizdo driekėsi modemo laidas. To rei
kalavo mano mama - kad mes galėtume laisvai bendrauti. Kampe
tebestovėjo supamoji kėdutė iš mano kūdikystės laikų.
Antrame aukšte buvo vienintelė vonia, kuria turėsiu dalytis su
Čarliu. Stengiausi per daug apie tai negalvoti.
Viena iš geriausių Čarlio savybių ta, kad jis neslankioja aplin
kui. Jis paliko mane ramiai išsikraustyti ir įsikurti - mama nė už
ką nebūtų taip pasielgusi. Gera buvo likti vienai, nereikėjo šypsotis
ir atrodyti patenkintai; liūdnai žvelgiant pro langą išriedėjo kelios
ašaros. Nebuvau nusiteikusi raudoti. Palauksiu, kol ateis laikas
miegoti - tada pamąstysiu apie laukiantį rytojų.
Forkso vidurinėje, mano siaubui, mokėsi tik trys šimtai pen
kiasdešimt septyni - dabar bus penkiasdešimt aštuoni - mokiniai.
Mano mokykloje vien pradinukų buvo daugiau nei septyni šimtai.
Visi tie vaikai čia kartu užaugę - jų seneliai drauge ropinėjo. Būsiu
naujokė iš didmiesčio, retenybė, keistuolė.
Galbūt jei atrodyčiau taip, kaip turi atrodyti mergaitė iš Finik-
so, pasinaudočiau tuo savo labui. Tačiau tai fiziškai neįmanoma.
Turėčiau būti įdegusi, sportiška, šviesiaplaukė, tinklininkė, galbūt
šokėja - visi šie dalykai susiję su gyvenimu saulėtame slėnyje.
Tuo tarpu mano oda buvo dramblio kaulo spalvos, nors nuo
lat švietė saulė, grožio nepridėjo ir mėlynos akys bei rausvi plau
kai. Visuomet buvau liekna, bet kažkokia glebi, išsyk matyti, kad
ne atletė. Buvau tokia negrabi, kad žaisdama sportinius žaidimus
būtinai apsijuokdavau - ir dar susižalodavau pati bei sužalodavau
šalia stovinčius.
16
Kai baigiau dėliotis drabužius į seną pušinę spintą, išsitraukiau
krepšelį su vonios reikmenimis ir nuėjau į bendrą vonią nusipraus
ti po visą dieną trukusios kelionės. Šukuodamasi susivėlusius, drė
gnus plaukus, žvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje. Galbūt dėl pras
to apšvietimo atrodžiau dar labiau išblyškusi, liguista. Mano oda
būtų buvusi graži: ji labai skaisti, kone perregima - tačiau viską
gadino spalva. Ji buvo blyški.
Žiūrėdama į neryškų savo atspindį veidrodyje turėjau prisipa
žinti, kad meluoju. Ne tik dėl išvaizdos niekur nepritapdavau. Jei
jau neradau sau vietelės mokykloje su trimis tūkstančiais mokinių,
tai kokios mano galimybės čia?
Nemokėjau bendrauti su savo amžiaus vaikais. Turbūt šiuo
metu man apskritai sunkiai sekėsi bendrauti su žmonėmis. Net ir
su mama, kuri man buvo pati artimiausia pasaulyje, nesutariau,
nesupratome viena kitos. Kartais pamąstydavau, ar savo akimis re
giu tuos pačius dalykus kaip kiti žmonės. O gal mano smegenyse
koks gedimas?
Tačiau priežastis nesvarbi. Svarbiausia rezultatas. O rytoj viskas
dar tik prasidės.
Tą naktį prastai miegojau, net ir išsižliumbusi. Ramybės nedavė
nesiliaujantis lietaus šniokštimas ir aplink stogą ūžaujantis vėjas.
Užsitraukiau ant galvos seną išblukusią antklodę, vėliau ant jos dar
užsikroviau pagalvę. Tačiau užmigau tik po vidurnakčio, kai lietus
aprimo ir ėmė tyliai krapnoti.
Rytą pro langą temačiau tirštą rūką ir pajutau, kaip mane ap
ninka klaustrofobija. Čia niekada nematyti dangaus, lyg būtum
narve.
Pusryčiai su Čarliu buvo tykūs ir ramūs. Jis palinkėjo man sė
kmės mokykloje. Padėkojau žinodama, kad jis bergždžiai viliasi.
17
Sėkmė paprastai manęs privengia. Čarlis pirmas išėjo į policijos
būstinę, kuri atstojo jam ir žmoną, ir vaikus. Jam išėjus sėdėjau
prie seno kvadratinio ąžuolinio stalo ant vienos iš trijų nederančių
kėdžių ir apžiūrinėjau jo virtuvėlę tamsiai apmuštomis sienomis,
skaisčiai geltonomis spintelėmis ir balto linoleumo grindimis. Nie
kas nepasikeitė. Mama prieš aštuoniolika metų nudažė spinteles,
norėdama įnešti į namus bent kiek saulės spindesio. Greta esančio
je ankštoje it pirštinė svetainėje virš mažulyčio židinio kabojo ke
liolika nuotraukų. Pirmiausia Čarlio ir mamos vestuvių Las Vegase
fotografija, toliau viena iš trijų, paslaugios seselės padarytų ligoni
nėje man gimus, po jos mano mokyklinių nuotraukų procesija iki
pat šių metų. Nejaukiai jaučiausi į jas žiūrėdama - reikės įkalbėti
Čarlį pakabinti jas kur nors kitur, bent jau kol čia gyvensiu.
Būdama šiuose namuose negalėjau nepastebėti, kad Čarliui vis
dar stinga mano mamos. Pasijutau nesmagiai.
Nenorėjau per anksti nuvažiuoti į mokyklą, bet ir negalėjau il
giau likti namie. Apsirengiau striukę, kuri buvo panaši į specialų
kostiumą nuo oro negandų, ir išlindau į lietų.
Tai tebuvo dulksna, net nespėjau sušlapti, kol ieškojau namų
rakto, kuris visuomet būdavo paslėptas pakraigėje prie durų, ir
rakinau duris. Nauji guminiai batai erzinamai žliugsėjo. Žings
niuodama pasigedau įprasto žvyro gurgždėjimo. Negalėjau stabte
lėti ir, kaip norėjau, dar kartą pasigrožėti savo pikapu. Skubinausi
pasislėpti nuo galvą gaubiančios rūškanos drėgmės, kuri lindo po
gaubtu ir lipo prie plaukų.
Pikape buvo jauku ir sausa. Matyti, kad Bilis arba Čarlis jį išvalė,
tik gelsvai rusvi sėdynių apmušalai vis dar silpnai dvokė tabaku,
benzinu ir pipirmėtėmis. Mano laimei, variklis, šiurpiai užriaumo
jęs, greitai užsivedė, o paskui ėmė vienodai garsiai burgzti. Na, toks
senas pikapas juk turi turėti kokį nors trūkumą. Senovinis radijas
veikė - netikėtas privalumas.
•*<- 1 8 •**•
Surasti mokyklą nebuvo sunku, nors niekada ten nebuvau lan
kiusis. Mokykla, kaip ir dauguma kitų pastatų, buvo prie pat pa
grindinio kelio. Iš pirmo žvilgsnio nebuvo matyti, kad tai mokykla,
sustojau tik pamačiusi ženklą, skelbiantį, jog čia Forkso vidurinė.
Ji atrodė kaip tarpusavyje derančių namų iš kaštono spalvos plytų
grupelė. Čia augo tiek medžių ir krūmokšnių, kad iš pradžių nė ne
supratau, kokio ji dydžio. Nesijaučiau esanti įstaigoje. Ir man stigo
šio jausmo. Kurgi tvoros iš metalinių grotelių, metalo detektoriai?
Automobilį pastačiau priešais pirmąjį pastatą, virš kurio durų
buvo maža iškaba su užrašu RAŠTINĖ. Daugiau automobilių ne
buvo, tad pamaniau, kad čia stovėti draudžiama. Vis dėlto nuspren
džiau užeiti vidun ir pasiklausti kelio, užuot sukiojusis lietuje kaip
kvailė. Nenorom išlipau iš šiltos kabinos ir nuėjau siauru akmeni
niu takeliu su tamsiomis gyvatvorėmis iš šonų. Prieš atidarydama
duris giliai įkvėpiau.
Viduje buvo šviesiau ir šilčiau, nei tikėjausi. Raštinė buvo ne
didukė: vieta laukiantiems su aptrauktomis sulankstomomis kė
dėmis, biuro kilimas su oranžinėmis dėmėmis, ant sienų gausybė
raštų bei apdovanojimų ir garsiai tiksintis didžiulis laikrodis. Visur
dideliuose plastikiniuose vazonuose augo gėlės, tarsi neužtektų ža
lumos lauke. Patalpą į dvi dalis skyrė ilgas stalas, ant kurio buvo
pristatyta vielinių krepšių su popieriais, o ant šono prilipdyta ryš
kiaspalvių lapelių užrašams. Už šio ilgo stalo stovėjo trys rašomieji
stalai, prie vieno iš jų sėdėjo stambi raudonplaukė moteris su aki
niais. Ji vilkėjo violetinius marškinėlius, ir aš išsyk pasijutau per
daug prisirengusi.
Raudonplaukė pažvelgė į mane.
- Kuo galėčiau jums padėti?
- Aš Izabela Svan, - pranešiau jai, ir jos šviesios akys išsyk su
pratingai nušvito. Be abejo, manęs čia laukė ir apkalbinėjo. Vėja
vaikės policininko žmonos dukra, pagaliau grįžusi namo.
19 -*-
-M-
- Žinoma, - tarė ji. Pasirausė po pavojingai pasvirusią aukštą
dokumentų šūsnį ant savo stalo ir surado tai, ko ieškojo. - Štai čia
jūsų tvarkaraštis ir mokyklos planas. - Ji prinešė prie ilgojo stalo
kelis žemėlapius, kad pasižiūrėčiau.
Parodė, kur bus mano kabinetai, paaiškino, kaip greičiausiai į
juos nueiti, ir kiekviename žemėlapyje pažymėjo kelią. Tada pa
davė lapelį, kur turės pasirašyti kiekvienas mokytojas ir kurį po
pamokų privalėsiu grąžinti. Ji nusišypsojo man ir, kaip Čarlis,
išreiškė viltį, kad Forkse man patiks. Kiek galėdama įtikinamiau
šyptelėjau.
Man grįžtant prie pikapo pradėjo rinktis kiti mokiniai. Stojusi
į automobilių eilę apvažiavau aplink mokyklą. Džiaugiausi maty
dama, kad dauguma automobilių senesni už mano, nėra nė vieno
prabangaus. Gyvenau žemas pajamas gaunančių žmonių kvartale,
Rojaus Slėnio rajone. Tačiau buvo įprasta matyti mokinius, važinė
jančius naujais „Mersedesais" ar „Porše". Čia pats dailiausias au
tomobilis buvo tviskantis „Volvo", ir jis aiškiai skyrėsi iš kitų. Vis
dėlto sustojusi iškart išjungiau variklį, kad jo griausmingas riau
mojimas nepatrauktų dėmesio.
Autobusiuke pažvelgiau į žemėlapį, stengdamasi įsiminti pasta
tus. Tikėjausi, kad neteks visą dieną vaikščioti įbedus į jį nosį. Susi
kišau viską į krepšį, užsimečiau jį ant peties ir giliai įkvėpiau. Man
pavyks, paikai pamelavau sau. Niekas neįkąs. Pagaliau iškvėpiau ir
išlipau iš kabinos.
Eidama prie šaligatvio, ant kurio būriavosi paaugliai, kiek įma
nydama įtraukiau galvą į gobtuvą. Su džiaugsmu suvokiau, kad
mano paprasta juoda striukė neišsiskiria iš kitų.
Apėjusi valgyklą nesunkiai radau trečią pastatą. Ant balto kvadra
to rytiniame kampe buvo užrašytas didelis juodas trejetas. Eidama
prie durų jaučiau, kaip vis tankiau alsuoju. Žengdama į vidų paskui
du neaiškios lyties lietpalčius bandžiau sulaikyti kvėpavimą.
2 0 •*-
-H-
Klasė buvo maža. Priešais mane ėję mokiniai sustojo viduje prie
pat durų ir ant ilgos eilės kablių pasikabino lietpalčius. Padariau tą
patį. Tai buvo dvi mergaitės, viena šviesiaplaukė porceliano spalvos
oda, kita irgi išblyškusi, šviesiai rusvais plaukais. Bent jau mano
oda čia neišsiskirs.
Nudrožiau prie mokytojo, aukšto pliktelėjusio vyriškio; ant sta
lo buvo lentelė su jo pavarde - „Ponas Meisonas". Išvydęs mano
pavardę jis įsispoksojo į mane - ne itin malonus sutikimas, - o aš,
žinoma, išraudau kaip pomidoras. Bet pagaliau jis nusiuntė mane
į tuščią paskutinį suolą, net nepristatęs klasei. Naujiesiems ben
draklasiams nebuvo lengva žiopsoti į mane, sėdinčią gale, bet jie
kažkaip sugebėjo. Sėdėjau nudelbusi akis į mokytojo duotą litera
tūros sąrašą. Ten buvo žymiausi autoriai: Brontė, Šekspyras, Čo
seris, Folkneris. Jau buvau viską perskaičiusi. Tai guodė... ir kėlė
nuobodulį. Pasvarsčiau, ar mama atsiųs man aplanką su senais ra
šiniais, ar pamanys, kad taip nesąžininga. Mokytojui monotoniškai
postringaujant, mintyse ginčijausi su ja.
Suskambėjus skambučiui, dusliai džeržgiančiam garsui, nuo
kito suolo prie manęs pasilenkė pasikalbėti padaužiškos išvaizdos
berniukas spuoguota oda ir juodais plaukais.
- Tu Izabela Svan, ar ne? - jis atrodė kaip perdėm paslaugus
tipas iš šachmatininkų klubo.
- Belą, - pataisiau.
Visi, sėdėję aplinkui trijų suolų spinduliu, sužiuro į mane.
- Kur tau bus kita pamoka? - paklausė jis.
Turėjau pasižiūrėti krepšyje.
- Hm, teisė, pas Džefersoną, šeštame pastate.
Kur tik pasisukdavau, išvysdavau smalsias akis.
- Aš einu į ketvirtą, galėčiau parodyti kelią... -jis tikrai pernelyg
paslaugus. - Aš Erikas, - pridūrė berniukas.
Nedrąsiai šyptelėjau.
- H - 21 •**•
- Dėkui.
Pasiėmėme striukes ir išėjome į vėl įsismarkavusį lietų. Galėjau
prisiekti, keletas mokinių ėjo paskui mus taip arti, kad girdėjo, ką
šnekėjomės. Vyliausi, kad netapsiu paranojike.
- Tai čia visai kitaip nei Finikse, ar ne? - paklausė jis.
- Tikrai.
- Ten mažai lyja, tiesa?
- Tris keturis kartus per metus.
- Oho, kaip tai turėtų atrodyti? - nusistebėjo jis.
- Saulėta, - atsakiau.
- Neatrodai labai įdegusi.
- Mano mama pusiau albinosė.
Jis susirūpinęs pažvelgė į mane, ir aš atsidusau. Regis, debesys ir
humoro jausmas negali eiti koja kojon. Dar keli tokie mėnesiai, ir
aš užmiršiu šaipytis.
Grįžome atgal aplink valgyklą į pietinius pastatus prie sporto
salės. Erikas palydėjo mane iki pat durų, nors jos buvo aiškiai pa
žymėtos.
- Na, tai sėkmės, - tarė jis, kai paliečiau rankeną. - Gal šiandien
dar turėsime bendrų pamokų. - Jo balse skambėjo viltis.
Šyptelėjau jam ir įėjau į vidų.
Likusi ryto dalis slinko panašiai. Trigonometrijos mokytojas
ponas Vorneris, kurio ir šiaip būčiau nemėgusi vien dėl jo dėsto
mo dalyko, vienintelis pastatė mane prieš klasę ir liepė papasakoti
apie save. Lemenau, raudau, o grįždama į suolą užmyniau ant savo
pačios bato.
Po dviejų pamokų jau atpažinau po kelis veidus kiekvienoje
klasėje. Visuomet atsirasdavo kas nors, drąsesnis už kitus, prisi
statydavo ir pasiteiraudavo, kaip man patinka Forkse. Stengiausi
elgtis diplomatiškai, bet dažniausiai tiesiog meluodavau. Bent jau
žemėlapio neprireikė.
-K- 2 2 -H-
Viena mergaitė sėdėjo šalia manęs ir per trigonometriją, ir per
ispanų, o per pietus mudvi drauge nuėjome į valgyklą. Ji buvo
smulkutė, gerokai žemesnė už mane, tačiau su smarkiai garbano
tais tamsiais plaukais atrodė vos ne kaip aš, metro šešiasdešimt
dviejų ūgio. Neįsidėmėjau jos vardo, taigi tik šypsojausi ir linkčio
jau, jai čiauškant apie mokytojus ir pamokas. Stengiausi viską dėtis
į galvą.
Sėdėjome stalo gale su keliais jos draugais, kuriuos ji man pri
statė. Iškart užmiršau jų vardus, kai tik juos ištarė. Mokiniai, regis,
stebėjosi, kad jų draugė išdrįso mane užkalbinti. Iš kito salės galo
pamojo Erikas, berniukas, kurį mačiau per anglų pamoką.
Štai čia, sėdėdama šioje valgykloje ir bandydama užmegzti po
kalbį su septyniais smalsiais nepažįstamaisiais, pirmą kartą išvy
dau juos.
Jie sėdėjo valgyklos kamputyje, taip toli nuo manęs, kaip tik
įmanoma ilgoje patalpoje. Jų buvo penki. Jie nesišnekėjo ir neval
gė, nors prieš kiekvieną stovėjo padėklas su nepaliestu maistu. Jie
nesistebeilijo į mane, kaip dauguma mokinių, taigi galėjau ramiai
į juos žiūrėti nesibaimindama, kad sutiksiu be galo susidomėjusias
akis. Tačiau mano dėmesį patraukė ir prikaustė ne tai.
Jie gerokai skyrėsi nuo visų kitų. Iš trijų berniukų vienas buvo
stambus, raumeningas kaip tikras sunkumų kilnotojas, tamsiais,
garbanotais plaukais. Kitas buvo aukštesnis, lieknesnis, bet irgi
raumeningas, medaus geltonumo plaukais. Trečiasis buvo liesas,
ištįsęs, pasišiaušusiais bronzos spalvos plaukais. Jis atrodė pana
šiausias į berniuką; kiti veikiau galėjo būti studentai ar net mo
kytojai.
Mergaitės buvo tikra priešingybė. Aukštoji atrodė didingai. Jos
kūnas dailus, lyg iš sporto žurnalo viršelio, reklamuojančio maudy
mosi kostiumėlius. Tokia figūra priverčia kiekvieną greta esančią
merginą pasijusti menkesnei. Jos plaukai aukso spalvos ir švelniai
-*- 23 •**•
bangavo iki pusės nugaros. Žemesnioji mergaitė panaši į fėją, ne
paprastai liekna, smulkių bruožų. Jos plaukai buvo juodut juodu¬
tėliai, trumpai kirpti ir styrojo į visas puses.
Ir vis dėlto jie visi buvo labai panašūs. Visi balti kaip kreida,
blyškiausi iš visų šiame lietingame miestelyje gyvenančių mokinių.
Blyškesni už mane, albinosę. Jų visų akys buvo itin tamsios, nors
plaukų spalva smarkiai skyrėsi. O po akimis matėsi tamsūs ratilai -
violetiniai į sumušimus panašūs šešėliai. Tarsi jie visi būtų praleidę
bemiegę naktį ar beatsigauną po nosies lūžio. Tačiau nosys buvo
tiesios, tobulos, kampuotos, kaip ir kiti veido bruožai.
Tačiau ne dėl to negalėjau atitraukti nuo jų akių.
Spoksojau todėl, kad jų veidai, tokie skirtingi, tokie panašūs,
buvo stulbinamai, nežemiškai gražūs. Tokių veidų niekur neiš
vysi, nebent madų žurnalo spalvotuose puslapiuose. Arba senųjų
meistrų angelų paveiksluose. Sunku buvo pasakyti, kuris iš jų ža
viausias - galbūt tobuloji šviesiaplaukė, o gal berniukas bronziniais
plaukais.
Jie visi žvelgė kažkur pro šalį: ne vienas į kitą, ne į kitus moki
nius - kiek mačiau, jie nežiūrėjo į nieką. Man bežiopsant smulkioji
mergaitė atsistojo su savo padėklu: neatidarytu limonado buteliu
ku, neprakąstu obuoliu - ir mikliai, grakščiai nuliuoksėjo, lyg būtų
bėgimo takelyje. Apstulbusi spitrijausi į jos lengvą šokėjos eiseną,
kol ji padėjo padėklą ir išsklendė pro užpakalines duris, taip greitai,
kad nė nepagalvočiau, jog taip galima. Mano akys įsmigo į liku
siuosius, kurie sėdėjo nejudėdami.
- Kas jie? - paklausiau mergaitės iš ispanų pamokos, kurios
vardą buvau užmiršusi.
Kai ji pakėlė akis, norėdama pažiūrėti, apie ką klausiu - nors iš
mano tono veikiausiai ir taip suprato, - berniukas atsisuko į ją, tas
lieknesnis, vaikiškesnis, tikriausiai jauniausias. Vos sekundės dalelę
žiūrėjo į mano stalo kaimynę, tada jo tamsios akys nukrypo į mane.
-H- 24 -*-
Staiga jis nusuko žvilgsnį, greičiau, nei aš galėčiau, nors baisiau
siai sumišusi iškart nuleidau akis. Per tą trumpą akimirką paste
bėjau, kad jo veide nebuvo nė menkiausio susidomėjimo - tarsi
mergaitė būtų ištarusi jo vardą, o jis nejučia būtų atsigręžęs, jau
nusprendęs nieko neatsakyti.
Mano kaimynė, suglumusi ir, kaip aš, nuleidusi akis, sukikeno.
- Tai Edvardas ir Emetas Kalenai, Rozali ir Džasperis Heilai. Ta,
kuri išėjo, tai Alisa Kalen; jie visi gyvena pas daktarą Kaleną ir jo
žmoną, - pašnibždom ištarė ji.
Dirstelėjau į žavųjį berniuką, kuris dabar žiūrėjo į savo padėklą
ir ilgais, baltais pirštais laužė bandelę. Jo žandikauliai judėjo labai
greitai, tobulos lūpos beveik neprasižiodavo. Kiti trys tebežvelgė
pro šalį, ir vis dėlto supratau, kad jis tyliai šnekasi su jais.
Keisti, reti vardai, pagalvojau. Tokie būna senelių vardai. Bet gal
šiame miestelyje jie madingi? Pagaliau prisiminiau, kad mano stalo
kaimynė Džesika - visiškai įprastas vardas. Namie per istorijos pa
mokas mano klasėje buvo dvi Džesikos.
- Jie... labai gražūs, - stengiausi tai ištarti kuo santūriau.
- Taip! - dar kartą sukikenusi pritarė Džesika. - Bet jie visi su
siporavę - norėjau pasakyti, Emetas su Rozali ir Džasperis su Alisa.
Ir jie kartu gyvena. - Jos balse buvo justi viso miestelio pasibaisėji
mas ir smerkimas. Man jos tonas nepatiko, bet turėjau pripažinti,
kad net ir Finikse būtų kilusios kalbos.
- Kurie iš jų Kalenai? - paklausiau. - Jie neatrodo giminės...
- O jie ir nėra giminės. Daktaras Kalenas gana jaunas, jam dvi
dešimt keleri, gal trisdešimt. Jie visi įvaikinti. O Heilai tikrai yra
brolis ir sesuo, dvyniai - tie šviesiaplaukiai. Jie įvaikinti.
- Atrodo per dideli įvaikinti.
- Jie dideli, Džasperiui ir Rozali po aštuoniolika, bet jie gyvena
pas ponią Kalen nuo aštuonerių. Ji jų teta ar kažkas panašaus.
•*<- 2 5 ->*•
- Jie tikrai gražiai pasielgė - kad šitaip rūpinasi visais tais vai
kais, kai patys dar tokie jauni.
- Tikriausiai, - nenorom pripažino Džesika, ir man kilo įspūdis,
kad daktaras ir jo žmona jai kažkuo nepatinka. Matydama, kaip ji
dėbčioja į įvaikius, spėjau, kad ją kamuoja pavydas. - Man atrodo,
ponia Kalen negali turėti vaikų, - pridūrė Džesika, tarsi nuo to mo
teris turėtų pasidaryti mažiau maloni.
Mums kalbantis vis žvilgčiojau į stalą, prie kurio sėdėjo keistoji
šeimynėlė. O šie ir toliau spoksojo į sieną nieko nevalgydami.
- Ar jie visą laiką gyveno Forkse? - paklausiau.
Tikrai būčiau juos pastebėjusi, kai vasarą čia viešėdavau.
- Ne, - atsakė ji tokiu balsu, lyg kiekvienam, net ir tokiam nau
jokui kaip aš, tai turėtų būti savaime suprantama. - Jie atsikraustė
čia prieš dvejus metus, anksčiau gyveno kažkur Aliaskoje.
Mane užplūdo ir gailestis, ir palengvėjimas. Gailėjau jų, nes,
kad ir kokie gražūs, jie aiškiai buvo atstumti. Man palengvėjo, kad
ne viena čia esu atvykėlė ir, be abejo, visais atžvilgiais ne pati įdo
miausia.
Man apžiūrinėjant juos, vienas iš Kalenų, jaunesnysis, pakėlė
akis ir pažvelgė į mane, šįkart jo veide aiškiai buvo matyti smalsu
mas. Kai skubiai nusigręžiau, man pasirodė, kad jo žvilgsnyje išvy
dau kažkokiuis nepateisintus lūkesčius.
- O kuo vardu tas berniukas rusvais plaukais? - paklausiau.
Šnairavau į jį akies kampučiu, o jis ir toliau žiūrėjo į mane - bet
nespoksojo, kaip kiti mokiniai šiandien. Jo išraiška buvo mažumė
lę nusivyluso. Vėl nuleidau akis.
- Tai Edvardas. Žinoma, jis nuostabus, bet negaišk su juo laiko.
Jis nevaikšto į pasimatymus. Regis, jam nė viena mergaitė nėra pa
kankamai graži.
Džesika purkštelėjo, žinoma, ji kalbėjo kaip lapė, žiūrėdama į
aukštai kabančias vynuoges. Svarsčiau, kada gi jis ją atstūmė.
•**• 2 6 •**•
Slėpdama šypseną prikandau lūpą. Tada vėl pažvelgiau į jį. Jis
buvo nusisukęs, bet tariausi išvydusi, kaip lūpų kamputis kilstelėjo,
tarsi jis irgi būtų nusišypsojęs.
Po kelių minučių visi keturi drauge nuėjo nuo stalo. Krito į akis,
kokie jie grakštūs - net ir tas stambusis, raumeningasis. Tiesiog
sutrikau stebėdama. Tas, kurio vardas Edvardas, į mane nebepa
žvelgė.
Sėdėjau prie stalo su Džesika ir jos draugėmis ilgiau, nei bū
čiau sėdėjusi viena. Nerimavau, kad pirmą dieną nepavėluočiau į
pamokas. Vienai iš naujųjų mano pažįstamų, kuri vis supratingai
primindavo, kad jos vardas Andžela, kita pamoka irgi buvo bio
logija 2. Mes kartu tylėdamos nuėjome į mokyklos pastatą. Ji irgi
buvo drovi.
Kai įėjome į klasę, Andžela atsisėdo prie laboratorinio stalo juo
du viršumi, lygiai tokie buvo ir mano mokykloje. Ji jau turėjo suo
lo draugę. Tiesą sakant, visos vietos, išskyrus vieną, buvo užimtos.
Vidurinėje eilėje iš neįprastų plaukų atpažinau Edvardą Kaleną, jis
ir sėdėjo prie tos vienintelės laisvos vietos.
Eidama tarp suolų prisistatyti mokytojui ir duoti pasirašyti ant
lapo, vis dirsčiojau į Edvardą. Man einant pro šalį jis staiga sustin
go. Vėl pažvelgė man į akis su keisčiausia išraiška veide - priešiška,
įniršusia. Išsigandusi skubiai nusisukau ir išraudau. Žingsniuoda
ma užkliuvau už knygos ir turėjau griebtis už stalo kampo. Prie jo
sėdėjusi mergaitė sukikeno.
Pastebėjau, kad jo akys juodos - juodos kaip anglis.
Ponas Baneris pasirašė ant mano lapelio ir be jokių kvailų įžan
gų padavė vadovėlį. Iškart supratau, kad sutarsime. Žinoma, jis
neturėjo kitos išeities, tik pasodinti mane į laisvą vietą klasės vi
duryje. Ėjau sėstis prie jo nudelbusi akis, sugluminta jo priešiško
žvilgsnio. Dėdama ant suolo knygą ir sėsdamasi nepakėliau galvos,
tačiau akies kampučiu išvydau, kaip pasikeitė jo laikysena. Jis pa-
-*• 27 •+*•
sviro tolyn nuo manęs, atsisėdo ant paties kėdės kraštelio ir nu
suko veidą lyg nuo kokios smarvės. Nepastebimai pauosčiau savo
plaukus. Jie kvepėjo žemuogėmis, mano mėgstamiausiu šampūnu.
Tai atrodė pakankamai nekaltas kvapas. Paskleidžiau plaukus ant
dešinio peties, padarydama iš jų tankią mus skiriančią užuolaidą, ir
pasistengiau nukreipti dėmesį į mokytoją.
Deja, pamoka buvo apie ląstelės anatomiją, tai jau mokiausi. Vis
dėlto rūpestingai užsirašinėjau nepakeldama galvos.
Neištvėrusi retkarčiais pro plaukų užuolaidą dirstelėdavau į
keistąjį berniuką šalia manęs. Jis visą pamoką taip ir išsėdėjo su
stingęs ant kėdės kraštelio, kuo toliau nuo manęs. Mačiau, kad
delnas, padėtas ant kairės kojos, buvo suspaustas į kumštį, iš po
baltos odos pūpsojo sausgyslės. Kumščio jis neatleido. Ilgas baltų
marškinių rankoves buvo atsiraitęs iki alkūnių, dilbiai šviesia oda
atrodė stulbinamai kieti ir stiprūs. Be savo raumeningojo brolio
šalia nebeatrodė toks gležnas.
Pamoka, regis, užtruko ilgiau nei kitos. Gal todėl, kad baigėsi
diena, o gal todėl, kad laukiau, kol atsilaisvins tas kietas kumštis?
Jis taip ir liko sugniaužtas; Edvardas sėdėjo taip tyliai, kad atrodė,
jog nekvėpuoja. Kas jam? Ar jis visuomet taip elgiasi? Vėl prisimi
niau, su kokia pagieža Džesika per pietus kalbėjo apie jį. Gal vis
dėlto klydau dėl jos? Gal ji ne šiaip liejo apmaudą?
Tai negalėjo būti susiję su manimi. Dar vakar jis manęs nė akyse
nebuvo matęs.
Dar kartą pažvelgiau į jį ir pasigailėjau. Jis rūsčiai dėbtelėjo į
mane, juodos akys buvo kupinos pasibjaurėjimo. Atšlijau nuo jo
ir susigūžiau ant savo kėdės. Tuo metu galvoje staiga šmėkštelėjo
žodžiai: nužudyti žvilgsniu.
Tą akimirką garsiai sudžeržgė skambutis, aš krūptelėjau, o
Edvardas Kalenas, nusisukęs nuo manęs, pašoko iš suolo. Jis buvo
28 -H-
-H-
daug aukštesnis nei maniau, ir taip mikliai dingo pro duris, kad kiti
dar nebuvo spėję nė atsistoti.
Sėdėjau kaip įbesta ir žiopsojau jam pavymui. Koks niekšas!
Taip nesąžininga. Pradėjau pamažu krautis daiktus, bandydama
užgniaužti mane apėmusį pyktį, nes bijojau, kad apsižliumbsiu.
Kažkodėl mano nuotaika buvo susieta su ašarų latakais. O daž
niausiai apsižliumbdavau supykusi, ir tada susigėsdavau.
- Ar tu Izabela Svan? - paklausė nepažįstamas balsas.
Pakėlusi galvą išvydau žavų berniuką kūdikišku veidu, jo švie
siai gelsvi plaukai buvo tvarkingai sulipdyti sruogelėmis, jis drau
giškai šypsojosi. Tikrai nemanė, kad smirdžiu.
- Bela, - šypsodamasi pataisiau jį.
- Aš Maikas.
- Sveikas, Maikai.
- Gal tau reikia padėti susirasti kitą klasę?
- Tiesą sakant, traukiu į sporto salę. Manau, rasiu.
- Man kita pamoka irgi tenai.
Jis atrodė susijaudinęs, nors šitokioje mažoje mokykloje tai ti
krai nebuvo keistas sutapimas.
Kartu nuėjome iki salės. Jis buvo plepus, daugiausiai ir šnekėjo,
tad man su juo buvo lengva. Iki dešimties metų jis gyveno Kali
fornijoje, taigi suprato, kaip ilgiuosi saulės. Paaiškėjo, kad kartu
mokomės ir anglų. Jis buvo maloniausias mano šiandien sutiktas
žmogus.
Tačiau kai pasiekėme salę, jis pasiteiravo:
- Tai gal įdūrei Edvardui Kalenui su tušinuku, ar ką? Niekada
nemačiau jo tokio.
Susigūžiau. Taigi ne aš vienintelė pastebėjau. Vadinasi, Edvardas
Kalenas paprastai taip nesielgia. Nusprendžiau apsimesti kvaile.
- Ar tu apie tą berniuką, prie kurio sėdėjau per biologiją? - ne
gudraudama paklausiau.
29 -H-
-H-
- Taip, - atsakė jis. - Jis atrodė lyg varstomas skausmų ar pa
našiai.
- Nežinau, - prisipažinau. - Mes nesikalbėjome.
- Jis keistas vaikinas. - Maikas stoviniavo šalia manęs, užuot
keliavęs į rūbinę. - Jei man nusišypsotų laimė sėdėti prie tavęs, ti
krai pasikalbėčiau.
Prieš nueidama į mergaičių rūbinę, nusišypsojau jam. Jis elgėsi
draugiškai ir akivaizdžiai žavėjosi manimi. Tačiau to neužteko, kad
nusiraminčiau.
Kūno kultūros mokytojas, treneris Klepas, surado man unifor
mą, bet šiandien dar leido nesirengti. Namie mums tik dvejus me
tus reikėjo lankyti kūno kultūrą. Čia ji buvo privaloma visus ketu
ris. Forksas tikrąja žodžio prasme tapo man pragaru žemėje.
Stebėjau, kaip vienu metu vyksta ketverios tinklinio varžybos.
Prisiminiau, kiek nelaimių patyriau - ir kitiems sukėliau - žaisda
ma tinklinį, ir man pasidarė bloga.
Pagaliau suskambėjo paskutinis skambutis. Pamažiukais nupė
dinau į raštinę atiduoti savo lapo. Lietaus debesys nuplaukė, bet
pūtė stiprus vėjas ir pasidarė šalčiau. Apsikabinau save.
Įžengusi j šiltą raštinę išsyk panorau apsisukti ir mauti.
Priešais mane prie rašomojo stalo stovėjo Edvardas Kalenas.
Vėl atpažinau iš tų sutaršytų bronzinių plaukų. Regis, jis neišgirdo,
kaip įėjau. Stovėjau prisispaudusi prie sienos ir laukiau, kol sekre
torė bus laisva.
Jis ginčijosi tyliu, maloniu balsu. Greitai supratau, apie ką šne
kama. Jis bandė perkelti šeštą biologijos pamoką į kitą laiką - bet
kokį laiką.
Negalėjau patikėti, kad tai dėl manęs. Turėjo būti dar kažkas,
kas nutiko prieš man įeinant į biologijos kabinetą. Jo žvilgsnis ti
kriausiai buvo skirtas kokiam kitam nenaudėliui. Juk negali būti,
kad nepažįstamas žmogus staiga imtų taip stipriai manęs nekęsti.
•**• 30 -*-
Durys vėl atsidarė, ir per kambarį ūmai patraukė šalto vėjo gū
sis, sušlamino ant stalo gulėjusius popierius, užmetė man ant veido
plaukus. Įėjusi mergaitė tiesiog žengė prie stalo, įdėjo lapą į vielinį
krepšį ir vėl išėjo. Tačiau Edvardo Kaleno nugara išsitiesė ir jis,
pamažu atsisukęs, pažvelgė į mane - jo veidas buvo neįtikėtinai
dailus - veriamu, neapykantos sklidinu žvilgsniu. Akimirką suvir
pėjau apimta klaikios baimės, ant rankų pasišiaušė plaukeliai. Jis
žvelgė vos sekundę, tačiau pašiurpau labiau nei nuo žvarbaus vėjo.
Paskui jis vėl nusisuko į sekretorę.
- Na, nieko tokio, - švelniu lyg aksomas balsu skubiai ištarė
jis. - Suprantu, kad neišeina. Labai ačiū, kad stengėtės.
Jis apsisuko ant kulno ir, nė nepažvelgęs į mane, dingo už
durų.
Baugščiai priėjau prie stalo, bent kartą ne išraudusi, o išbalusi, ir
padaviau pasirašytą lapą.
- Kaip pirmoji diena, brangioji? - motiniškai paklausė sekretorė.
- Puikiai, - drebančiu balsu pamelavau. Regis, neįtikinau.
Kai priėjau prie pikapo, jis buvo bemaž vienintelis, likęs stovė
jimo aikštelėje. Automobilis man atrodė lyg prieglobstis, tarsi an
trieji namai šioje drėgnoje, žalioje skylėje. Valandėlę sėdėjau viduje
ir nereginčiomis akimis spitrijau pro priekinį stiklą. Bet netrukus
sušalau ir panorau įsijungti šildytuvą, tad pasukau raktelį ir atgy
damas variklis suriaumojo. Važiuodama į Čarlio namus visą kelią
tramdžiau ašaras.
2. ATVERSTA KNYGA
ir blogesnė.
KITA DIENA BUVO GERESNĖ...
Geresnė, nes vis dar nelijo, nors plaukė tiršti, tamsūs debesys.
Buvo lengviau, nes žinojau, ko laukti iš dienos. Per anglų prie ma
nęs atsisėdo Maikas, jis palydėjo mane ir į kitą pamoką, o šachma
tininkas Erikas visą laiką į jį dėbsojo. Tai man glostė širdį. Žmonės
paprastai nežiūrėdavo į mane tiek daug, kiek vakar. Per pietus sė
dėjau su didele grupe, ten buvo Maikas, Erikas, Džesika ir keletas
kitų, jų vardus ir veidus dėjausi į galvą. Jaučiausi taip, lyg vaikščio
čiau vandeniu, užuot skendusi.
Blogesnė, nes jaučiausi pavargusi; vis dar negalėjau miegoti
vėjui ūžaujant aplink namus. Blogesnė, nes ponas Vorneris per
trigonometriją pakvietė mane atsakinėti, nors nekėliau rankos, ir
atsakiau neteisingai. Jaučiausi varganai, nes turėjau žaisti tinklinį,
ir vienintelį kartą, kai atmušiau kamuolį, smogiau juo savo koman
dos nariui į galvą. Blogesnė dar ir dėl to, kad Edvardo Kaleno aps
kritai nebuvo mokykloje.
-H- 3 2 -H-
Visą rytą baiminausi pietų, bijojau jo keisto žvilgsnio. Viena
mano dalis troško stoti prieš jį ir tiesiai paklausti, kokia bėda. Gu
lėdama lovoje ir negalėdama užmigti netgi įsivaizdavau, ką jam
pasakyčiau. Tačiau pernelyg gerai save pažinojau, kad suprasčiau,
įog man jokiu būdu neužteks drąsos. Tas niekšas mano mintyse jau
buvo virtęs žiauriu terminatoriumi.
Kai su Džesika nuėjome į valgyklą, stengiausi nesižvalgyti
Edvardo, bet man niekaip nesisekė - pastebėjau, kad jo broliai ir
seserys sėdi kartu prie to paties stalo, o jo nėra.
Maikas mus sustabdė ir nusivedė prie savo staliuko. Džesiką,
regis, džiugino berniuko dėmesys, netrukus prie mūsų prisidėjo ir
jos draugės. Stengiausi klausytis jų tauškalų, bet jaučiausi klaikiai,
sudirgusi laukiau akimirkos, kai jis pasirodys. Vyliausi, kad įėjęs
jis paprasčiausiai nekreips į mane dėmesio, ir tada bus aišku, jog
neteisingai jį įtarinėjau.
Edvardas neatėjo, ir laikui bėgant vis labiau nerimavau.
Kai baigiantis pietums jo vis dar neišvydau, jau ramesnė nu
ėjau į biologiją. Maikas, virtęs kažkuo panašiu į auksinį retrive¬
rį, ištikimai lydėjo mane į klasę. Prie durų sulaikiau kvapą, bet
Edvardo Kaleno ir čia nebuvo. Iškvėpiau ir atsisėdau į savo suolą.
Maikas atsekė paskui mane, plepėdamas apie būsimą išvyką į pa
plūdimį. Jis stoviniavo prie mano suolo, kol suskambėjo skam
butis. Tada ilgesingai šyptelėjo ir nuėjo sėstis prie mergaitės su
dantų kabėmis ir prasta ilgalaike šukuosena. Atrodė, teks kažką
daryti su Maiku, ir tai bus nelengva. Tokiame mažame miestuke
kaip šis, kur esi kaip ant delno, diplomatija būtina. O aš niekada
nebuvau itin taktiška; neturėjau patirties, kaip elgtis su perdėm
draugiškais berniukais.
Man palengvėjo, kad Edvardo nėra, kad visas suolas atitenka
man. Vis kartojau sau tai. Tačiau negalėjau atsikratyti įkyraus įtari
mo, jog būtent aš kalta, kad jo čia nėra. Juokinga ir egoistiška buvo
-*- 33 -*-
manyti, kad galėčiau ką nors taip stipriai paveikti. Tiesiog neįma
noma. Ir vis dėlto nesilioviau nuogąstavusi, kad tai tiesa.
Kai pamokos pagaliau baigėsi, ir mano skruostai po nelaimės
per tinklinį pamažu atgavo įprastą spalvą, skubiai persirengiau
džinsais ir tamsiai mėlynu megztiniu. Iš mergaičių drabužinės iš
skubėjau džiaugdamasi, kad bent akimirkai pavyko pasprukti nuo
savo draugo retriverio. Greitu žingsniu patraukiau į stovėjimo
aikštelę. Ji buvo pilna sprunkančių mokinių. Įsėdau į savo pikapą
ir patikrinau, ar turiu krepšyje viską, ko prireiks.
Vakar vakare išsiaiškinau, kad Čarlis ne kaži ką geba išvirti, ne
bent iškepti kiaušinienės su kumpiu. Taigi pareikalavau, kad kol
čia gyvensiu, būčiau atsakinga už maistą. Jis mielai atidavė man
raktus nuo valgomojo. Taip pat pamačiau, kad namie nėra jokių
produktų. Taigi susidariau pirkinių sąrašą ir pasiėmiau pinigų iš
stiklainio spintelėje, ant kurio buvo priklijuota etiketė: PINIGAI
MAISTUI. Dabar keliausiu į pigiausią krautuvę.
Užvedžiau savo kurtinantį variklį, pasistengiau nematyti į
mane pasisukusių veidų ir atsargiai atbula įvažiavau į automo
bilių eilę, nusidriekusią iki išvažiavimo iš aikštelės. Laukdama
ir apsimetinėdama, kad tas trankus burzgimas sklinda visai ne
iš mano automobilio, išvydau du Kalenus ir dvynius Heilus, li
pančius į savo automobilį. Tai buvo naujasis žvilgantis „Volvo".
Žinoma. Anksčiau neatkreipiau dėmesio į jų drabužius - mane
tiesiog apkerėjo jų veidai. Dabar pažiūrėjusi aiškiai mačiau,
kad jie visi apsirengę itin gerais drabužiais - paprastais, subti
liais, tačiau sukurtais garsių dizainerių. Taip puikiai atrodydami
ir mokėdami šitaip elgtis jie galėtų ryšėti virtuvines prijuostes
ir vis vien sulauktų palankumo. Atrodė per daug būti tokiems
gražiems ir dar turtingiems. Tačiau, kiek žinojau, likimas daž
niausiai taip pasielgia. Vis dėlto neatrodė, kad jiems tai suteiktų
pripažinimą.
• * 3 4 ->*•
*-
Tačiau ne visai tuo tikėjau. Ko gero, jie patys trokšta viena
tvės; neįsivaizdavau, kad kas galėtų užtrenkti duris tokiems gra
žuoliams.
Kai važiavau pro šalį, jie dirstelėjo į mano triukšmingąjį auto
mobilį, visai taip, kaip kiti. Žvelgiau tiesiai priešais save ir atsidu
sau, pagaliau ištrūkusi iš mokyklos teritorijos.
Maisto parduotuvė buvo netoli mokyklos, vos už kelių gatvių į pie
tus, tolyn nuo greitkelio. Smagu buvo vaikščioti po prekybos centrą;
jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Namie irgi apsipirkdavau, ir dabar
mielai ėmiausi pažįstamos užduoties. Parduotuvė buvo gana erdvi,
tad nesigirdėjo į stogą barbenančio lietaus, kuris primintų, kur esu.
Grįžusi namo iškrausčiau maisto produktus, sukaišiojau juos,
kur radau laisvos vietos. Tikėjausi, Čarlis neprieštaraus. Įvyniojau
bulves į foliją ir įkišau į orkaitę kepti, pjausnius pamerkiau į mari¬
natą ir užkroviau ant kiaušinių dėžutės šaldytuve.
Baigusi darbą užsinešiau savo krepšį su knygomis į viršų. Prieš
imdamasi namų darbų persivilkau pora sausų megztinių, drėgnus
plaukus susirišau į uodegą ir pirmą kartą patikrinau elektroninį
paštą. Manęs laukė trys laiškai.
Bela, - rašė mama...
Parašyk, kai tik atvažiuosi. Papasakok, kaip atskridai. Ar
lyja? Jau spėjau tavęs pasiilgti. Beveik baigiau krautis daiktus į
Floridą, bet nerandu savo rausvos palaidinės. Gal žinai, kur ją
pasidėjau? Linkėjimai nuo Filo. Mama
Atsidusau ir atsidariau kitą laišką. Jis buvo išsiųstas praėjus aš
tuonioms valandoms nuo pirmojo.
Bela, - rašė ji...
Kodėl dar neatsakei? Ko lauki? Mama
35 -H-
-H-
Paskutinis buvo išsiųstas šįryt.
Izabela,
Jei šiandien iki pusės šešių nesulauksiu tavo laiško, skam
binsiu Čarliui.
Pažiūrėjau į laikrodį. Turėjau dar valandą, bet žinojau, kad
mama gali tiek ir
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com