RĖJUS BREDBERIS
Pienių vynas

VILNIUS


Volteriui J. Bredberiui - ne dėdei ir ne giminaičiui,
o tik leidėjui ir draugui.

•
AUŠO TYKUS RYTAS; MIESTAS, APGAUBTAS TAMSOS, saldžiai miegojo. Ore dvelkė vasara, vėjas buvo vasariškas, pasaulis alsavo ramiai, šiltai ir tingiai. Užteko tik atsikelti, iškišti galvą pro langą, kad suprastum: štai ir atėjo pirmoji tikrosios laisvės, tikrojo gyvenimo akimirka, pirmasis vasaros rytas.
Dvylikametis Daglas Spoldingas ką tik atmerkė akis ir lyg į drungną upę pasinėrė į nedrumsčiamą rytmečio tylą. Jis gulėjo savo miegamajame, ketvirtame aukšte, po kupolu, ir jautė, kad šis puikiausias viso miesto bokštas, aukštai iškilęs birželio vėjyje, teikia jam nepaprastos galios. Naktimis, kai medžiai susilieja į tamsią masę, jo žvilgsnis tarsi švyturio spindulys klaidžioja aplinkui po vilnijančias guobų, ąžuolų bei klevų marias. O dabar...
— Tai puikumėlis! —sušnibždėjo Daglas, Priešaky — visa vasara, daugybė dienų — vos ne pusė kalendoriaus. Jis jau vaizdavosi tapęs daugiarankiu, kaip deivė Šiva iš kelionių knygutės, ir tik skina dar neprinokusius obuolius, persikus ir tamsias it naktis slyvas. Nebeišviliosi jo iš miško, krūmų ar upės. O kaip bus gera kiek atvėsti, įlindus į apšerkšnijusią ledaunę, kaip linksma kepti senelės virtuvėje kartu su tūkstančiais viščiukų.
Bet dabar jo laukė įprastas darbas.
Kartą per savaitę jam buvo leidžiama palikti tėvą, motiną ir jaunesnįjį brolį Tomą, kurie miegojo gretimame namelyje, ir nakvoti čia, pas senelį; jis užbėgdavo tamsiais įvijais laiptais, į kambarį po kupolu ir užmigdavo šioje burtininko buveinėje tarp žaibų ir vaiduoklių, o paryčiais, kol dar nesigirdėdavo pienininko butelių krištolinio skambesio, nubusdavo ir pradėdavo savo magišką ritualą.
Stovėdamas tamsoje prie atviro lango, jis įkvėpė pilną krutinę oro ir iš visų jėgų pūstelėjo.
Gatvės žibintai akimirksniu užgeso, tarsi žvakės ant juodo torto. Jis pūstelėjo dar kartą ir dar, ir danguje pradėjo blėsti žvaigždės.
Daglas šyptelėjo. Parodė pirštu.
Čia ir čia. O dabar ten ir va ten...
Paryčio migloje vienas po kito ėmė ryškėti geltoni kvadratai — namuose žiebėsi šviesos. Kažkur toli toli auštančiuose rytuose staiga nušvito ištisa virtinė langų.
— Visiems nusižiovauti Visiems kelt! Didysis namas apačioje atgijo.
— Seneli, išsiimk dantis iš stiklinės! — Jis kiek palūkėjo.— Senele ir prosenele, kept karštų bandelių!
Skersvėjai išnešiojo po koridorius šiltą kepamos tešlos kvapą, ir štai visuose kambariuose jau sujudo tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės, suvažiavę čia paviešėti.
— Pabusk, Senių gatve! Mis Helena Lumis, pulkininke Frili, mis Bentli! Atsikosėkit, kelkitės, prarykit savo tabletes, na, vikriau! Misteri Džonai, kinkykit arklį, stumkit furgoną iš pašiūrės ir — į kelią!
Niūrūs pastatai anapus daubos, kertančios miestą, atmerkė klastingas drakoniškas akis. Tuoj apačioje pasirodys dvi senutės elektrinėje Žaliojoje mašinoje ir nuriedės ryto alėjomis, draugiškai mojuodamos kiekvienam sutiktam šuniui.
— Misteri Tridenai, bėkite į tramvajų parką!
Tuoj, kibirkščiuodamas karštomis melsvomis žiežirbomis, į plytomis grįstų gatvių vagas išplauks tramvajus.
— Džonai Hafai, Čarli Vudmenai, jūs pasiruošę? — sušnibždėjo Daglas Vaikų gatvei.— Pasiruošę? — paklausė jis beisbolo kamuolių, mirkstančių rasotose vejose, ir tuščių virvinių sūpuoklių, nukarusių nuo medžių.
— Mama, tėti, Tomai, atsibuskit!
Tyliai sučirškė žadintuvai. Sugaudė teismo rūmų laikrodis. Tarsi tinklas, sviestas jo ranka, virš medžių šūstelėjo ir pragydo paukščiai. Toliau diriguodamas savo orkestrui, Daglas ištiesė ranką rytų link.
Ir patekėjo saulė.
Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nusišypsojo kaip tikras burtininkas. Štai, prašom, pagalvojo jis, užtenka tik man panorėti — ir visi šoka, visi bėga. Puiki bus vasara.
Galiausiai, spragtelėjęs pirštais, davė miestui paskutinį įsakymą.
Atsivėrė namų durys, žmonės išėjo į gatvę.
Prasidėjo tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntųjų metų vasara.

•
TĄ RYTĄ, EIDAMAS PER VEJĄ, DAGLAS SPOLDINGAS veidu užkliudė voratinklį. Plonytis nematomas siūlelis palietė jo kaktą ir trūko be garso.
Ir iš to menko įvykio Daglas suprato, kad diena bus ne tokia, kaip kitos. Ne tokia dar ir todėl, kad, kaip aiškino tėvas, mašina veždamas jį ir jo dešimtmetį brolį Tomą už miesto, yra dienų, sudėtų vien iš kvapų: visą pasaulį gali įkvėpti ir iškvėpti pro nosį. O kitomis dienomis, tęsė jis, gali išgirsti kiekvieną trenksmą, kiekvieną krebždesį visatoje. Yra ir skonio dienų, ir lytėjimo dienų. O yra ir tokių, kai jauti viską kartu. Štai šiandien, pavyzdžiui, kalbėjo jis, taip kvepia, tartum per naktį ten už kalvų būtų išaugęs didžiulis sodas ir užpildęs visą žemę iki pat horizonto maloniais kvapsniais. Oras kvepia lietumi, o danguje — nė debesėlio. Ims, žiūrėk, ir nusikvatos kas miške, bet dabar ten viešpatauja tyla...
Išpūtęs akis, Daglas žiūrėjo į skriejančius laukus. Ne, nekvepia nei sodu, nei lietumi, o iš kur tas kvapas ir imsis, jeigu nei obelų nėra, nei debesų. Ir kas gi ten gali kvatoti miške?..
Ir vis dėlto,— Daglas suvirpėjo, kad ir be jokios priežasties,— diena ypatinga.
Mašina sustojo pačiame tylaus miško viduryje.
— Na, berniukai, neišdykaukit! Jie kumšėjo vienas kitą alkūnėmis.
— Gerai, tėti.
Jie išlipo iš mašinos, pasiėmė mėlynus skardinius kibirus ir, palikę tuščią ir purviną kelią, pasinėrė šviežiai nulytos žemės kvapuosna.
— Ieškokite bičių,— pasakė tėvas.— Jos visada zuja apie vynuoges, kaip berniūkščiai apie virtuvę. Dagai!
Daglas krūptelėjo ir pakėlė galvą.
— Vėl skrajoji padebesiais, — pasakė tėvas. — Atsipeikėk ir drožiam kartu.
— Taip, tėti.
Ir jie vorele patraukė per mišką: prieky tėvas, aukštas ir petingas, už jo Daglas, o mažutėlis Tomas tipeno paskutinis brolio šešėly. Užkopė į neaukštą kalvelę ir pažvelgė į tolį. Štai ten, pažiūrėkit, parodė pirštu tėvas, ten gyvena didžiuliai tykūs vasaros vėjai ir nematomi sklando žaliose gelmėse tarsi banginių pamėklės.
Daglas skubiai pažvelgė į tą pusę, bet nieko nepamatė ir pasijuto apviltas, — tėvas, kaip ir senelis, amžinai kalba mįslėmis. Bet... Bet vis dėlto... Daglas sulaikė kvapą ir sukluso.
Taip, kažkas turi atsitikti, galvojo jis, tikrai turi.
— Va papartis, vadinamas Veneros garbanomis. — Tėtis neskubėdamas žengė pirmyn, skardinis kibiras skambčiojo jo rankoje. — O šitą jaučiate? — bato galu pažarstė žemę. — Milijonus metų kaupėsi tas storas puvenų sluoksnis. Tik įsivaizduokite, kiek rudeniu praėjo, kol žemė pasidarė tokia minkšta.
— O lia lia! Žengiu kaip indėnas, — pasakė Tomas. — Visai negirdėti.
Daglas palietė žemę susikaupęs, klausydamasis, bet nieko nepajuto. Mus apsupo, galvojo jis. Kažkas atsitiks! Bet kas? Jis stabtelėjo. — „Nagi, išeik, kad ir kas tu būtum, kad ir kur besislėptum!" — mintyse šūktelėjo.
Tomas ir tėtis žingsniavo tolyn per minkštą žemę.
— Gražiausi nėriniai pasaulyje, — tyliai tarė tėvas.
Ir parodė ranka aukštyn į medžių viršūnes, įpintas į dangų, o gal dangų, įpintą medžių viršūnėse, — nė pats tikrai nežinojo, kaip ten yra. Pagaliau nesvarbu, nusišypsojo tėvas, vis tiek čia nėriniai, žali ir mėlyni: tik įsižiūrėkite gerai ir pamatysite — miškas audžia juos tarsi gaudžiančios staklės. Tėtis stovėjo, įsisprendęs rankas į šonus, pasakojo apie visokiausius dalykus, ir žodžiai jam liete liejosi iš lūpų. Dažnai jis ir pats šaipėsi iš savo pasakojimų, ir dėl to jie plaukė dar sklandžiau. Gera kartais pasiklausyti tylos, sakė jis, jeigu išvis tylos įmanoma klausytis, nes tada, tęsė jis, gali išgirsti, kaip skrajoja lauko gėlių žiedadulkės, o oras taip ir dūzgia nuo bičių, taip taip, dūzgia! O štai — girdite? Ten, anapus tų medžiu, tarsi krioklys liejasi paukščių giesmės!
Dabar, galvojo Daglas, jau ateina! Atlekia! O aš dar nematau... Atlekia! Tiesiai į mane!
— Laukinės vynuogės!—šūktelėjo tėvas.— Mums pasisekė. Žiūrėkite!
Oi ne! — aiktelėjo be garso Daglas.
Bet Tomas ir tėtis jau pasilenkė ir sukišo rankas į šlamantį krūmą. Kerai išsisklaidė. Tas baisus, grėsmingas pasalūnas, kuris tykojo, ketindamas užpulti ir sukrėsti jo sielą, staiga išnyko.
Nustėręs ir kaip nesavas Daglas parkrito ant kelių. Jo pirštai giliai paniro žaliame šešėlyje ir vėl pasirodė, nudažyti tokia spalva, tarsi jis būtų sužeidęs mišką ir įkišęs ranką į atvirą žaizdą.
— Berniukai, priešpiečių!
Kibirai buvo apypilniai laukinių vynuogių ir žemuogių, aplinkui zvimbė bitės, — visai ne bitės, o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja sau po nosim, pasakė tėvas; jie sėdėjo ant apsamanojusio rąsto, kramtydami sumuštinius, ir bandė klausytis miško, kaip jo klausėsi tėvas. Daglas jautė, kad tėtis jį stebi su lengva pašaipa. Atrodė, jis norėjo kažką pasakyti, tačiau apsigalvojo, atsikando dar kąsnį sumuštinio ir žiūrėjo susimąstęs.
— Sumuštinis miške — jau nebe sumuštinis. Skonis visai kitoks, negu namie, tiesa? Daug gardesnis. Atsiduoda mėta ir sakais. O koks apetitas atsiranda!
Daglas nustojo kramtęs ir palietė liežuviu duoną ir kumpį. Ne, ne... paprasčiausias sumuštinis. Tomas linktelėjo, toliau kramtydamas.
— Aš suprantu, tėti.
Juk vos neįvyko, galvojo Daglas. Nežinau, kas tai, bet jis baisiai didelis, tiesiog milžiniškas! Kažkas jį nubaidė. Kurgi jis dabar? Vėl glūdi už to krūmo? Ne, kažkur užpakaly! Ne, čia... beveik čia... Daglas slapčiom pasičiupinėjo pilviuką.
Dar sugrįš, reikia tik palūkėti. Neskaudės, aš žinau, juk ne dėl to ateis, kad mane įskaudintų. Bet kas tai galų gale? Kas? Kas?
— O tu žinai, kiek kartų mes šįmet žaidėme beisbolą? O pernai? O užpernai? — nei iš šio, nei iš to paklausė Tomas.
Daglas žvilgtelėjo į greitai judančias brolio lūpas.
— Aš viską užrašiau! Tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt aštuonis kartus! O kiek kartų aš valiau dantis per dešimtį metų? Šešis tūkstančius kartų! Ploviau rankas — penkiolika tūkstančių. Miegojau — keturis tūkstančius su viršum kartų, neskaitant snūstelėjimų. Suvalgiau šešis šimtus persikų, aštuonis šimtus obuolių. Kriaušių — du šimtus. Nelabai aš mėgstu kriaušes. Klausk, ko tik nori, viską turiu susirašęs. Jeigu suskaičiuotum, ką aš padariau per visą dešimtį metų, išeitų milijardai milijonų!
Štai, štai, mąstė Daglas. Vėl artėja. Kodėl? Todėl, kad Tomas plepa? Bet argi dėl Tomo? Jis vis tarška ir tarška pilna burna, tėtis sėdi ant rąsto, budrus it lūšis, o Tomui žodžiai tik plaukia ir plaukia iš lūpų, tarsi burbuliukai iš gazuoto vandens.
— Perskaičiau knygų — keturis šimtus. Mačiau kine: keturiasdešimt filmų su Baku Džounzu, trisdešimt — su Džeku Hoksiu, keturiasdešimt penkis — su Tomu Miksų, trisdešimt devynis — su Hutu Gibsonu, šimtą devyniasdešimt penkis multifilmus apie katiną Feliksą, dešimt su Daglu Ferbenksu, aštuonis kartus mačiau „Operos vaiduoklį" su Lonu Čaniu, keturiskart Miltoną Silsą ir vieną apie meilę su Adolfu Menžu, tik tada aš prasėdėjau ištisas devyniasdešimt valandų tualete, laukdamas, kol pasibaigs ta šlykštynė ir pradės rodyti „Katę ir kanarėlę" ar „Šikšnosparnį". O tada jau visi stvarstėsi vienas už kito ir spiegė dvi valandas be pertrūkio. O suvalgiau per tą laiką keturis šimtus ledinukų, tris šimtus irisų, septynis šimtus porcijų ledų...
Tomas dar tauškėjo kokias penkias minutes, kol tėtis jį Pertraukė:
— O kiek uogų šiandien surinkai, Tomai?
Lygiai du šimtus penkiasdešimt šešias! — iš karto išpyškino Tomas.
Tėtis susijuokė, ir tuo baigėsi priešpiečiai; vėl visi patraukė į miško unksmę rinkti laukinių vynuogių ir smulkučių žemuogių. Visi trys lankstėsi iki pat žemės, rankos be perstojo zujo pirmyn ir atgal, kibirai vis sunkėjo, o Daglas, sulaikęs kvapą, galvojo: štai, štai, jis ir vėl arti. Alsuoja man kone į pakaušį! Nesidairyk! Dirbk, rink uogas, mesk į kibirą. Jei atsigręši — vėl nubaidysi. Na, jau šį kartą nebepaleisk! Bet kaip, kaip jį prisivilioti arčiau, kaip pamatyti, pažvelgti tiesiai į akis? Kaip? Kaip?
— O aš turiu snieguole degtukų dėžutėje, — tarė Tomas ir šyptelėjo, pažvelgęs į savo ranką — nuo uogų ji buvo raudona tarsi pirštinėta.
Užsičiaupk! — vos nesuriko Daglas. Bet ne, juk riksmas pažadins aidus ir viską išbaidys!
Ir, be to... Kuo daugiau Tomas plepa, tuo arčiau slenka tas baisiai didelis Kažkas; jis nebijo Tomo, Tomas tik pritraukia jį, Tomas pats yra jo dalis!
— Dar vasario mėnesį, — sukikeno Tomas, — kai smarkiai snigo, išnešiau dėžutę į lauką, sugavau didžiulę snaigę — paukšt! — užtrenkiau, parbėgau namo ir įkišau į šaldytuvą!
Arti, visai arti. Daglas žiūrėjo įsmeigęs akis į krutančias Tomo lūpas. Jam norėjosi atšokti į šalį, pasprukti — juk už miško kyla milžiniška banga. Ji užgrius juos visus ir sutraiškys...
— Taigi, ponai, — dėstė Tomas, raškydamas vynuoges, — aš vienintelis visoje Ilinojo valstijoje turiu snieguole vasaros metu. Tai brangiau už deimantus, garbės žodis. Rytoj aš ją atidarysiu. Dagai, tu irgi galėsi pažiūrėti...
Kitą kurią dieną Daglas būtų tik paniekinamai prunkštelėjęs — kurgi ne, snieguole, taip ir patikėsiu. Bet dabar į jį lėkė tas didžiulis Kažkas, štai tuoj trenks iš giedro dangaus, — ir jis tik linktelėjo užsimerkęs.
Tomas nustebęs liovėsi rinkęs uogas ir atsisukęs įsistebeilijo į brolį.
Pritūpęs Daglas buvo tiesiog idealus taikinys. Riktelėjęs karo šūkį, Tomas šuoliu užlėkė ant jo, parvertė ant žemės. Jie ėmė raičiotis po žolę, kumščiuodami vienas kitą.
Ne! Daglas iš paskutiniųjų stengėsi apie nieką kitą negalvoti. Ne! Ir staiga... Taip, viskas gerai! Taip! Nei susidūrimas, nei grumtynės nenubaidė atriedėjusios bangos, kuri ištiško, užliejo juos ir nusinešė abu per vešlios žolės krantą gilyn į mišką. Tomo krumpliai pataikė Daglui į lūpą. Jis pajuto sūrų, šiltą kraujo skonį, apglėbė brolį, stipriai suspaudė, ir jie abu apmirė, tik širdys daužėsi ir oras švilpdamas veržėsi pro šnerves. Pagaliau Daglas pamažu atmerkė vieną akį: gal vėl nieko nebėra?
Bet prieš jį buvo viskas, visiškai visiškai viskas. Tarsi didžiulis milžiniškos akies vyzdis, kuris taip pat ką tik atsimerkė ir išsiplėtė, viską aprėpdamas į jį įdėmiai žvelgė visas pasaulis.
Ir Daglas suprato: štai kas taip nelauktai apėmė jį ir dabar jau nebepaliks jo, niekada nepabėgs. Aš gyvas, pagalvojo jis.
Pirštai jam drebėjo, skaisčiai raudoni nuo kraujo, tarsi skiautės kokios vėliavos, ką tik atrastos ir niekad dar nematytos. Kieno ta vėliava? Kam prisiekti ištikimybę?
Viena ranka vis dar laikydamas Tomą, tačiau visiškai jį užmiršęs, jis atsargiai palietė tą kraują, tarsi norėdamas jį nulupti, paskui pakėlė aukštyn ranką ir apžiūrėjo iš visų pusių. Tada paleido Tomą, išsitiesė aukštielninkas, vis dar iškėlęs ranką į dangų, ir dabar jis visas buvo tarsi vien galva; akys kaip sargybiniai pro nežinomos pilies grotas sekė tiltą — ištiestą ranką ir pirštus, kur šviesoje plazdeno skaisčiai raudona it kraujas vėliava. — Kas tau, Dagai? — paklausė Tomas.
Jo balsas sklido iš žalio apsamanojusio šulinio dugno, iš vandens gilumos, tolimas ir paslaptingas.
Po Daglu šnibždėjosi žolės. Jis panėrė ranką į jų pūkuotą kilimą, ir kažkur toli, bateliuose, trakštelėjo kojų pirštai. Ausyse it jūros kriauklėje dūsavo vėjas. Įvairiaspalvis pasaulis raibuliavo jo vyzdžiuose lyg mirgantys paveikslėliai krištoliniame rutulyje. Miškai buvo nusėti gėlėmis, tarsi saulės skeveldromis ir liepsnojančio dangaus skutais. Per milžinišką dugnu aukštyn apverstą dangaus ežerą šmėkščiojo paukščiai lyg miklios rankos paleisti akmenukai. Daglas garsiai švokštė pro dantis, įkvėpdamas ledą, iškvėpdamas ugnį. Vabzdžiai varstė orą tarsi elektros išlydžiai. Dešimt tūkstančių plaukelių ant Daglo galvos paaugo milijonine colio dalimi. Kiekvienoje ausyje plakė po širdį, trečioji tvaksėjo gerklėje, o tikroji dusliai mušė krūtinėje. Kūnas godžiai alsavo milijonais porų.
Aš iš tiesų gyvas, galvojo Daglas. Anksčiau aš to nežinojau, o jeigu ir žinojau, tai negalvodavau.
Jis riktelėjo tai be garso dešimt kartų! Tik pagalvokit! Tik pagalvokit! Pragyveno dvylika metų ir ničnieko nesuprato! Tik dabar, besipešdamas, atrado čia po medžiu šį nuostabų chronometrą, šį auksu žibantį laikrodį su garantija septynioms dešimtims metų.
— Dagai, kas gi tau?
Daglas riktelėjo laukiniu balsu, čiupo Tomą į glėbį ir vėl pradėjo su juo galynėtis.
— Dagai, ar pasiutai?
— Pasiutau!
Jie ritosi žemyn kalvos šlaitu, saulė degė jų burnose ir akyse tarsi citrininio stiklo šukelės; jie žiopčiojo it žuvys, išmestos ant kranto, ir kvatojo iki ašarų.
— Dagai, tu neišsikraustė! iš proto?
— Ne, ne, ne, ne!
Daglas prisimerkė: tamsoje minkštai žengė dėmėtieji leopardai.
— Tomai! — Paskui tyliau: — Tomai... ar visi pasaulyje žino... kad jie gyvi?
— Aišku, žino. O ką tu manei?
Leopardai negirdimai nuslinko tolyn į tamsą, kur akys jau nebegalėjo jų pasekti.
— Tikriausiai, žino,— sušnibždėjo Daglas. — O, kad taip visi žinotų.
Jis atmerkė akis. Aukštai virš jo, žaliais lapais išmargintame dangaus skliaute, stovėjo tėtis ir, įsisprendęs rankas į šonus, juokėsi. Jų akys susitiko. Daglas suvirpėjo.. Tėtis žino, pagalvojo. Viskas buvo iš anksto sumanyta. Jis tyčia mus čia atvežė, norėjo, kad man tai atsitiktų! Jis ir pats čia prikišo
ranką, jis juk viską žino. Ir dabar jis žino, kad ir aš jau žinau. Iš viršaus nusileido didelė ranka ir pakėlė jį į orą. Svirduliuodamas ant netvirtų kojų tarp Tomo ir tėčio, visas susidraskęs ir susivėlęs, vis dar apkvaišęs Daglas atsargiai palietė alkūnes — jos buvo lyg svetimos — ir su pasitenkinimu aplaižė prakirstą lūpą. Tada pažvelgė į tėtį ir Tomą.
— Aš nešiu visus kibirus,— pasakė jis.— Šiandien aš noriu vienas viską tampyti.
Jie mįslingai šyptelėjo ir atidavė jam savo kibirus.
Jis stovėjo, lengvai siūbuodamas, tvirtai suspaudęs rankose savo naštą — visą sulčių pritvinkusį mišką. Noriu pajusti viską, kas tik įmanoma pajusti, galvojo jis. Noriu pajusti nuovargį. Negalima užmiršti, kad esu gyvas, — dabar žinau, kad esu gyvas, — negalima to užmiršti nei šiandien, nei ryt, nei poryt — niekada.
Jis ėjo apsvaigęs su savo sunkia našta, o paskui jį plaukė bitės, laukinių vynuogių kvapas ir gelsva saule spindinti vasara; pirštai brinko ir darėsi nuostabiai nejautrūs, rankos tirpo, kojos pynėsi, ir tėvas netgi nutvėrė jį už peties.
— Nereikia, — murmėjo Daglas, — man nieko, aš pats... Dar gerą pusvalandį jo rankos, kojos, nugara jautė žolę ir šaknis, akmenis ir samanotą žievę, kurie buvo tarsi atsispaudę jo kūne. Jam apie tai bemąstant, tas antspaudas pamažu nyko, tirpo, sklaidėsi, o jo brolis ir tėvas tylėdami sekė paskui, leisdami jam vienam skinti kelią per mišką link to nepaprasto plento, kuris parves juos atgal į miestą.

•
MIESTAS TOS PAČIOS DIENOS POPIETĘ.
Ir dar vienas atradimas.
Senelis stovėjo erdvioje verandoje ir tartum laivo kapitonas žvalgė plačiai išsidriekusias atėjusios vasaros valdas. Jis tarėsi su vėju, nepasiekiamu dangumi ir pievele, kur stovėjo Daglas su Tomu ir tarėsi tik su juo.
— Seneli, ar jos jau geros? Senelis pasitrynė smakrą.
— Penki šimtai, tūkstantis, netgi du tūkstančiai — tikrai. Taip taip, geras derlius. Skinkit jas, skinkit visas. Dešimt centų už kiekvieną maišą, atneštą į presą.
— Valio!
Berniukai šypsodami ėmėsi darbo. Jie skynė auksines gėles, gėles, kurios užtvindo visą pasaulį, išsilieja iš pievų į grįstas gatves, tyliai barbena į skaidrius rūsių langus, blaškosi aplinkui, akinamai spindėdamos kaip ištirpusios saulės lašai.
— Kiekvienais metais jos tarsi nuo saito nutrūksta, — pasakė senelis. — Na ir tegu sau. Aure, kiek jų! Stovi sau išdidžios kaip liūtai. Pažiūrėk į jas ilgiau, tai ir pradegins kiaurai akis. O juk visai paprasta gėlytė, galima sakyti, piktžolė, niekas į jas ir dėmesio nekreipia. Bet mums pienė — kilnus augalas.
Ir, rūpestingai nuskintos, pienės maišuose keliauja žemyn, į rūsį. Joms pasirodžius, rūsio tamsoje sužėruoja pašvaistė. Vyno presas stovi atviras, šaltas. Gėlių srovė jį sušildo. Senelis pakelia presą, suka rankeną — vis greičiau ir greičiau — ir presas palengva ima spausti žiedus.
— Va... šitaip...
Iš pradžių plona čiurkšle, paskui vis smarkiau ir gausiau ima lietis aukso potvynis, ir puikaus, karšto mėnesio sultys bėga lataku į molinius ąsočius. Čia joms duos parūgti, nugriebs putas, supilstys į švarius kečupo butelius ir išrikiuos lentynose, kur jos švytės auksinėmis spalvomis rūsio prietemoje.
Pienių vynas.
Tie žodžiai turi vasaros skonį. Tas vynas — sugauta ir užkimšta buteliuose vasara. Ir dabar, kai Daglas žinojo, iš tikrųjų žinojo, jog jis gyvas, jog tam ir vaikšto po žemę, kad jaustų ir matytų visą pasaulį, jis suprato dar vieną dalyką: reikia dalelę viso to, ką patyrė, dalelę šios ypatingos dienos — pienių sunkimo dienos — taip pat užkimšti ir išsaugoti iki šaltos sausio dienos, kai tumulais drėbs sniegas, kai saulės bus nebuvę ištisas savaites ar net mėnesius ir tas stebuklas, ko gero, bus užsimiršęs, — va tada bus nebloga jį vėl prisiminti. Juk ši vasara bus kupina visokiausių paslaptingų kerų, ir jam rūpėjo visus juos išsaugoti, kur nors padėjus, kad paskui, kada tik panorėjęs, galėtų nusileisti žemyn ant pirštų galų į tą drėgną prieblandą ir ištiesti ranką...
Ir ten vienas prie kito eilėmis stovės pienių vyno buteliai — jie švelniai mirgės, kaip besiskleidžiantys ryto aušroje žiedai, ir pro ploną dulkių sluoksnį spindės šio birželio saulė. Pažvelk pro šį vyną į vėjuotą žiemos dieną — ir sniegas ištirps, pasirodys žolė, ant medžių atgis paukščiai, lyg milijonai peteliškių suplazdės vėjyje lapai ir žiedai. Ir netgi dangaus spalva pasikeis iš pilkos į žydrą.
Imk vasarą į rankas, pilk vasarą į taurę, pačią mažiausią, žinoma, — vaikams tik mažytis aitrus gurkšnelis, — kelk ją prie lūpų, ir tavo gyslomis vietoj žiaurios žiemos ims tekėti kaitri vasara.
— O dabar — lietaus vandens!
Žinoma, vynui tinka tik tyras vanduo, atkeliavęs iš tolimųjų ežerų, ir saldi rasa nuo aksominių laukų, kuri vos išaušus kyla aukštyn į giedrą padangę, ten, vėsioje aukštumoje, telkiasi švariai išpraustomis kekėmis ir vėjas jas gena šimtus mylių, pakeliui įkraudamas aukštos įtampos elektra. Kiekvienas šio vandens lašelis, krisdamas žemėn, nešasi dangaus trupinėlį. Jis sugeria rytų vėją ir vakarų, šiaurės ir pietų vėją ir pavirsta lietumi, o lietus per šias magiškas apeigas virsta vynu.
Daglas čiupo kaušą, išbėgo į kiemą ir giliai panardino į lietaus vandens statinaitę.
— Štai, prašom!
Vanduo kaip šilkas, skaidrus, melsvas šilkas. Kai jį geri, jis švelniai glosto lūpas, gerklę, širdį. Bet kaušą ir kibirą reikia nešti į rūsį ir vandeniu lyg išsiliejusiais kalnų upokšniais užpilti visą pienių derlių.
Netgi senelė kurią nors vasario dieną, kai už lango siaus pūga, akindama visą pasaulį, gniauždama kvapą praeiviams, — netgi senelė tokią dieną patyliukais nusileis į rūsį.
Viršuje, didžiuliame name, aidės kosulys ir šnypštimas, čiaudulys ir aimanos, vaikai karščiuos, gerklės ir nosys skaisčiai paraus tarsi vyšnios stiklainiuose, visur name tykos klastingi mikrobai.
Ir štai tada tarsi birželio fėja iš rūsio ateis senelė, slėpdama kažką po megzta skara. Ji nešios tą „kažką" į visų ligonių kambarius ir pilstys — kvapnų, skaidrų — į mažas taureles, kurias teks išgerti vienu ypu. Kitų laikų vaistai, saulės ir tingių rugpjūčio popiečių balzamas, tylus grįstomis gatvėmis riedančių ledų vežimėlių bilsnojimas, sidabriniai raketų pėdsakai padangėje, žolės fontanai, trykštantys iš po šienapjovių, judančių per skruzdžių karalijas,— viskas vienoje taurelėje!
Taip, netgi senelė, birželio saulės suviliota, nusileis į žiemos rūsį ir stovės ten tyliai vienui viena su savo slapčiausiom svajom, su savim pačia, lygiai kaip ir senelis, ir tėvas, ir dėdė Bertas ar kiti iš šeimynos, tarsi šnekučiuodami su seniai prabėgusių dienų šešėliais, su piknikais, su šiltu lietumi, su kviečių laukų, keptų kukurūzų ir šviežiai nupjauto šieno kvapais. Netgi senelė vis kartos ir kartos tuos nuostabius, auksinius žodžius, kurie skamba dabar, metant žiedus į presą, kuriuos kartos kiekvieną žiemą, visas baltas žiemas visais laikais. Tie žodžiai nuolat žais lūpose tarsi šypsena, tarsi netikėtas saulės blyksnis tamsoje.
Pienių vynas. Pienių vynas. Pienių vynas.

•
NEGIRDĖSI JŲ ATBĖGANT, O IR NUBĖGA JIE PATYLOMIS, beveik be garso. Tik žolė palinksta ir vėl išsitiesia. Tarsi debesų šešėliai jie sklendžia žemyn kalvų šlaitais, jie — vasaros berniūkščiai.
Daglas atsiliko ir pasiklydo. Sustojo uždusęs ant skardžio krašto, visai prie pat vėsa dvelkiančios bedugnės. Pastatęs ausis, nelyginant elnias, jis staiga užuodė seną kaip pasaulis pavojų. Čia dauba miestą skyrė i dvi dalis. Čia baigėsi civilizacija. Čia vien tik žemė ir milijonai mirčių bei gimimų kas valandą.
Ir čia praminti ar dar nepraminti takai tvirtino: kad taptų vyrais, berniukai turi keliauti, visą laiką keliauti.
Daglas apsigręžė. Šis takas tarsi didžiulė dulkina gyvatė veda į ledo rūmus, kur auksinėmis vasaros dienomis pasislepia žiema. O šis bėga link liepos kaitra žėruojančių smėlynų ežero pakrantėje. O štai tas — link medžių, kur berniukai gali tūnoti tarp lapų it rūgštūs neprinokę laukiniai obuoliukai. O štai anas — į persikų sodą, į vynuogyną, į daržą, kur snaudžia saulėje raini it katės arbūzai. Šis takas, tuščias ir pašėlusiai vingiuotas, — į mokyklą! Tas, tiesus kaip strėlė, — į šeštadieninius kaubojiškų filmų seansus. O anas, palei upelį, — tolyn, už miesto, į laukinę miško tankmę...
Daglas prisimerkė.
Kas galėtų pasakyti, kur baigiasi miestas ir prasideda gamta? Kas galėtų nubrėžti juos skiriančią ribą? Visada nuo seniausių laikų buvo ir yra niekieno žemė, kur galynėjasi šios abi jėgos ir viena jų kuriam laikui laimi ir užvaldo proskyną, klonį, pievelę, medį, krūmą. Bekraštė gėlių ir žolių jūra banguoja tolumoje, skalaudama vienišas fermas, o vasarą žaliasis potvynis plūsta į miestą. Kas naktį brūzgynai, pievos, tolimi laukai teka dauba vis artyn ir artyn, užtvindo miestą žolės ir vandens kvapu, ir miestas tarsi ištuštėja, apmiršta ir vėl nugrimzta žemėn. Ir kiekvieną rytą dauba vis giliau įsigraužia į miestą, grasindama praryti garažus kaip prakiurusias valtis, susiglemžti prieštvaninius automobilius, paliktus lietaus ir rūdžių malonei.
— Ei! Ei!
Per daubos, miesto ir laiko paslaptis dūmė Džonas Hafas ir Čarlis Vudmenas.
— Ei!
Daglas iš lėto patraukė taku žemyn. Dauba iš tiesų toji vieta, kur gali pažvelgti į du svarbiausius dalykus — kaip gyvena žmogus ir kaip gyvena gamta. Juk miestas galų gale tėra didžiulis, audrų nuteriotas laivas, pilnas be paliovos plušančių žmonių, semiančių lauk žolę, gramdančių rūdis. Kada-ne-kada kokia lūšnelė — gelbėjimo valtis, laivo kūdikis — begarsės laiko audros nuplauta, nusileidžia ant tylių termitų ir skruzdžių bangų plačiose daubos žiotyse ir klausosi, kaip svirpia žiogai ir šiugžda karštoje žolėje tarsi sausas popierius, paskui apkursta po storu voratinklių ir dulkių šydu ir galiausiai kaip gontų ir smalos lavina subyra ir suliepsnoja, nelyginant relikvijos, padegtos griaustinio ir melsvo žaibo, akimirksniui apšvietusio gamtos triumfą.
Štai kas traukė čia Daglą — paslaptinga žmogaus ir gamtos dvikova; kasmet žmogus pagrobia ką nors iš gamtos, o gamta vėl atsiima savo, ir taip miestas niekada galutinai nelaimi ir gyvena pavojuje; apsiginklavęs šienapjove, nuodų purkštuvu ir gyvatvorių žirklėm, jis atkakliai iriasi pirmyn, kaip jam liepia civilizacija, bet puikiai žino, kad visus namus iki vieno užlies žaliasis potvynis ir palaidos amžiams, kai tik žemėje išnyks paskutinis žmogus ir jo šienapjovės bei kauptukai, rūdžių suėsti, subyrės į dulkes.
Miestas. Gamta. Namai. Dauba. Daglas suglumęs dairėsi aplinkui. Bet koks gi ryšys tarp žmogaus ir gamtos, kaip suprasti, kiek jie vienas nuo kito priklauso, kai...
Jis nuleido akis.
Pirmasis vasaros ritualas baigtas — pienės surinktos ir vynas padarytas. Dabar laikas imtis antrojo, bet Daglas stovėjo sustingęs ir nejudėjo iš vietos.
— Dagai! Eime! Dagai! Berniukų balsai nutolo.
— Aš gyvas, — tarė Daglas. — Bet kas iš to? Jie dar gyvesni, nei aš. Kaip čia yra? Kaip?
Taip jis stovėjo vienišas, žiūrėdamas į savo kojas, nekrutėdamas — ir pagaliau suprato.

•
TĄ PAČIĄ DIENĄ VĖLAI VAKARE, GRĮŽDAMAS SU tėvais ir broliu Tomu iš kino, Daglas pamatė teniso batelius ryškiai apšviestoje parduotuvės vitrinoje. Jis skubiai nusuko akis į šalį, bet kojos jau pajuto apavą, pakilo ir nuskriejo pirmyn. Žemė ėmė suktis, virš galvos suplasnojo krautuvių tentai — tokį vėją jis sukėlė lėkdamas... Tėvai ir brolis žingsniavo sau neskubėdami, o Daglas ėjo tarp jų atatupstas, nenuleisdamas akių nuo teniso batelių ten, užpakaly, vidurnakčio vitrinoje.
— Įdomus filmas, — tarė motina.
— Aha, — murmtelėjo Daglas.
Buvo jau birželis — seniai praėjo laikas, kai perkami tokie bateliai, lengvi ir tykūs lyg vasaros lietus, krentantis ant šaligatvių. Jau birželis, ir žemė kupina pirmykštės galios, ir viskas aplinkui juda, kruta, auga. Žolė vis dar plūdo iš pievų, supo šaligatvius, sėmė namus. Atrodė, štai miestas ims, pasvirs ant šono ir nugrims, nepalikęs nė menkiausio pėdsako dobilų ir žolių vandenyne. O Daglas stovėjo čia, tarsi įaugęs į negyvo cemento ir raudonų plytų gatves, ir net pajudėti negalėjo.
— Tėti, — staiga išpoškino jis, — štai ten, vitrinoje, tie ekstra teniso bateliai...
Tėvas netgi nesiteikė atsigręžti.
— O gal man pasakysi, kam tau prireikė naujų batelių, a?
— Na...
Todėl, kad su jais jautiesi taip, lyg pirmą kartą šią vasarą būtum numetęs sunkius batus ir išbėgęs basas ant žolės. Taip, kaip žiemos naktį, kada iškiši kojas iš po šiltos antklodės, atstatai vėjui ir šalčiui, lendantiems pro atvirą langą, ir jos tau stingsta stingsta, o paskui vėl įtrauki jas po antklode, nelyginant du ledo luitus. Su teniso bateliais jautiesi tarsi pirmąkart vasarą brisdamas lėtai sruvenančiu upeliu, kai matai skaidriame vandenyje savo kojas, keistai užlūžusias, žengiančias priešaky tavo tikrosios pusės, tos, kur virš vandens.
— Tėti, — tarė Daglas, — tai labai sunku paaiškinti. Žmonės, siuvantys teniso batelius, žino, ko nori berniukai
ir ko jiems reikia. Jie įkloja piliarožių į puspadžius, o į kulnus įdeda stangrias spyruokles, viršų audžia iš žolių, išbalintų kaitrios saulės bekraščiuose laukuose. O kažkur giliai minkštų batelių viduje paslėptos plonos ir tvirtos elnio sausgyslės. Žmonės, kurie siuva šiuos batelius, tikriausiai, bus matę daugybę vėjų, lenkiančių medžius prie žemės, daugybę upių, bėgančių į ežerus. Ir visa tai būva bateliuose, ir visa tai — vasara. Daglas pabandė tai išreikšti žodžiais.
— Gal ir taip, — atsakė tėvas, — bet pasakyk, kuo blogi tavo pernykščiai bateliai? Susirask juos sandėliuke.
Daglui staiga pagailo berniūkščių, gyvenančių Kalifornijoje, nes jie avi sportiniais bateliais ištisus metus. Jie net supratimo neturi, kaip gera nusimesti nuo kojų žiemą, nusitraukti sunkius it geležis, sniego ir lietaus primirkusius odinius batus ir lakstyti basam visą dieną, o paskui susivarstyti pirmuosius vasaros naujutėlaičius teniso batelius, su kuriais bėgioti dar geriau, negu basam. Bet bateliai būtinai turi būti nauji — čia jų visas žavesys. Jų burtai, gal būt, išnyks iki pirmosios rugsėjo, tačiau dabar, birželio pabaigoje, jie dar stipriai veikia: tokie bateliai gali pernešti tave per medžius, per upes ir namus. O jeigu panorėsi — jie perkels tave ir per tvoras, šaligatvius ir šunis.
— Kaipgi tu nesupranti? — tarė Daglas. — Pernykščiai visai nebe tas.
Juk pernykščiai bateliai jau negyvi. Jie geri tik vieną vienintelę vasarą, kai apsiauni jais pirmą kartą. Bet kiekvienais metais, baigiantis vasarai, visada pamatai, visada supranti, kad nebegali su jais peršokti nei upių, nei medžių, nei namų, nes jie jau nebegyvi. O juk dabar vėl atėjo nauja vasara, ir jis Jautė, kad dabar su naujais bateliais galėtų daryti viską, ką tik panorėtų,
Jie užlipo laiptukais ir įėjo į namą.
— Taupyk pinigus, — patarė tėvas. — Už penkių ar šešių savaičių...
— Pasibaigs vasara!
Užgeso šviesa, Tomas užmigo, o Daglas gulėjo ir žiūrėjo į baltuojančias mėnesienoje savo pėdas ten toli, lovūgalyje, išvaduotas iš sunkių geležinių batų, tų žiemos pasvarų.
— Ką čia sugalvojus, kam man reikia naujų? Ką čia sugalvojus?
Na ką gi, kiekvienas žino, kad kalvose už miesto pilna draugų — jie baido karves, pranašauja oro permainas, nuo ryto ligi nakties kepa saulėje, plėšo besilupančios odos skutus it kalendoriaus lapelius ir vėl kepa saulėje. Jei užsigeisi juos pagauti, turėsi bėgioti greičiau už voveres ar lapes. O mieste knibždėte knibžda priešų; suirzę nuo karščio, jie prisimena visus žiemos vaidus ir nuoskaudas. Ieškok draugų, tvarkyk priešus! Štai lengvų kaip pūkas ekstra sportinių batelių šūkis. Pasaulis tau per greitai lekia? Nori pasivyti? Nori visada būti vikrus ir greitas? Tai pirk sportinius batelius! Lengvus kaip pūkas batelius!
Daglas pakratė savo taupyklę — ji vos girdimai skambtelėjo. Beveik tuščia. Jei tau ko reikia, pagalvojo jis, išsikovok pats. Naktį pamėginsiu surasti tą slaptą taką per mišką...
Apačioje vienas po kito geso miesto žiburiai. Į langą papūtė vėjas. Jis buvo lyg upės srovė, ir Daglo kojos panoro plaukti su juo.
Sapne jis girdėjo, kaip per šiltą tankią žolę bėga, bėga, bėga triušis.
Senasis misteris Sendersonas ėjo per savo krautuvę, paglostydamas kiekvieną prekę, nelyginant kokio žvėryno savininkas savo numylėtus gyvūnėlius, surinktus iš viso pasaulio. Misteris Sendersonas paglostė batus vitrinoje: vieni jam priminė kates, kiti — šunis. Jis lietė juos rūpestingai, švelniai — kur pataisys raištelį, kur ištrauks liežuvėlį. Paskui jis sustojo pačiame kilimo viduryje, apsižvalgė aplink ir patenkintas pakinkavo galva.
Nuaidėjo besiartinančio griaustinio trenksmas.
Tik prieš akimirką Sendersono batų krautuvės durys buvo tuščios. Dar akimirka — ir jose pasirodė Daglas Spoldingas. Jis sumišęs žvelgė žemyn, į savo odinius batus, tarsi nepajėgdamas pakelti tų svarsčių nuo asfalto. Daglo batai stabtelėjo, — ir griaustinis nutilo. Kankinamai lėtai, nedrįsdamas pakelti akių nuo saujoje sugniaužtų pinigų, Daglas žengė iš skaisčios popietės šviesos į krautuvę. Jis išdėstė savo santaupas ant prekystalio stulpeliais po penkis, dešimt ir dvidešimt penkis centus — atsargiai, nelyginant šachmatininkas, neramiai svarstantis, ką gi jam duos sekantis ėjimas — pergalės džiaugsmą ar pralaimėjimo kartėlį.
— Viskas aišku be žodžių, — tarė misteris Sendersonas. Daglas apmirė.
— Pirmiausia, aš žinau, ką tu nori pirkti, — tęsė misteris Sendersonas. — Antra, kiekvieną popietę matau tave prie savo vitrinos. Manai, kad nieko nepastebiu? Klysti. Trečia, tau reikia, tiksliai pavadinus, „lengvų kaip pūkas, minkštų it sviestas, vėsių lyg mėta" teniso batelių. Ketvirta, tu nori juos pirkti skolon.
— Ne! — riktelėjo Daglas, gaudydamas kvapą, tarsi visą naktį per sapną būtų bėgęs be poilsio. — Nereikia man skolon, aš kai ką geriau sugalvojau, — išpoškino pagaliau. — Aš tuoj paaiškinsiu, tik pirmiau prašom pasakyti vieną dalyką, misteri Sendersonai. Ar prisimenate, kada jūs pats paskutinį kartą avėjote tokiais bateliais?
Misterio Sendersono veidas apsiniaukė.
— Na, sakykim, prieš dešimt, gal dvidešimt... o gal ir trisdešimt metų... O kam?
— Žinote ką, misteri Sendersonai, ar jums neatrodo, kad Pirkėjų labui jūs turėtumėt bent prisimatuoti batelius, kuriuos Parduodate. Apsiaukit, sere, nors trumpam, ir sužinosite, kaip su jais žmogus jaučiasi. Jei ilgai ko nebandai, savaime užsimiršta. Juk cigarų pardavėjas rūko cigarus, tiesa? O konditeris juk visada ragauja savo prekę. Tai aš ir...
— Tu, tikriausiai, pastebėjai, — pertraukė jį senukas, — kad ir aš basas nevaikštau.
— Bet ne su sportiniais bateliais, sere! Kaipgi jūs pardavinėjate juos, jeigu nė negalite padoriai išgirti? O kaip girsite, pats jų gerai neišmėginęs?
Daglas kalbėjo su tokiu įkarščiu, kad misteris Sendersonas net pasitraukė porą žingsnių atatupstas ir susimąstęs pasitrynė smakrą.
— Na ką gi...
— Misteri Sendersonai, — pasakė Daglas, — padarykite man vieną dalyką, ir aš jums padarysiu ne mažiau naudingą.
— Vaikeli, nejaugi tam reikia, kad aš apsiaučiau sportiniais bateliais? — pasiteiravo senukas.
— Labai labai to norėčiau, sere!
Senukas atsiduso. Po valandėlės jis jau sėdėjo ant taburetės ir, garsiai šnopuodamas, varstė teniso batelius ant savo siaurų, ilgų pėdų. Jie atrodė visai svetimi ir netiko prie tamsių jo švarko rankogalių. Pagaliau jis atsistojo.
— Na, kaip jaučiatės? — paklausė berniukas.
— Kaip jaučiuosi? Puikiausiai, — ir jis vėl norėjo atsisėsti.
— Ne, ne, — Daglas maldaudamas ištiesė ranką. — Dabar prašom kiek pasisūpuoti va šitaip — nuo kulnų ant pirštų galų, truputį pajudėkit, pašokinėkit, pakol aš viską pasakysiu. Žinote ką: aš jums duodu pinigus, jūs man duodate batelius. Liksiu skolingas dolerį. Bet vos tik aš apsiausiu šiais bateliais, misteri Sendersonai, vos tik aš jais apsiausiu, žinote, kas atsitiks?
— Kas gi?
— Trach tararach! Aš išnešiosiu jūsų pirkėjams į namus pirkinius, parnešiu jums, ko reikia, atnešiu kavą, šluosiu šiukšles, bėgsiu į paštą, į telegrafą, į biblioteką! Aš lakstysiu pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal, dešimtį kartų per minutę! Va, jūs dabar pats jaučiate, kas tai per bateliai, misteri Sendersonai, pats jaučiate, kaip greitai jie mane nešios. Juk jie su spyruoklėm, jaučiate? Juk jie patys bėga! Jie nutveria kojas ir jau nebepaleis, jiems baisiai nepatinka stovėti vietoje. Štai aš ir vykdysiu visus jūsų pavedimus, viską, ko jūs pats nepanorėsite daryti, ir žinote kaip greitai! Jūs sau sėdite ramiai vėsioje parduotuvėje, o aš skraidau už jus po visą miestą. Bet iš tiesų tai ne aš, tai vis tie bateliai. Jie dumia kaip pasiutę gatvėmis, kerta kampus, pirmyn, atgal! Štai kaip!
Misterį Sendersoną apstulbino toji gražbylystė. Žodžių srautas pagavo jį ir nusinešė; jis įsikišo kojas giliau į batelius, pakrutino pirštus, pasukinėjo pėdą, palankstė koją per kulkšnį. Pro atviras duris dvelkė švelnus vėjelis, o misteris Sendersonas paslapčia spyruokliavo sulenktomis kojomis. Teniso bateliai be garso grimzdo minkštame kilime it džiunglių žolėje, juodžemyje ar stangriame molyje. Senukas oriai pasistiebė, atsispyręs kulnais nuo minkštos elastingos žemės lyg nuo putlios tešlos. Visokiausi jausmai keitėsi jo veide, tarsi kas būtų perjunginėjęs įvairiaspalves šviesas. Jo lūpos prasivėrė. Kurį laiką jis sūpavosi ant pirštų galų — vis lėčiau ir lėčiau — ir pagaliau sustingo; berniuko balsas taip pat nutilo, ir jie stovėjo abu gilioje, reikšmingoje tyloje, žvelgdami vienas kitam į akis.
Lauke, po karšta saule, šaligatviu praslinko keletas žmonių.
O senis ir berniukas vis tebestovėjo vienas prieš kitą, ir berniuko veidas švytėjo, o senukas, rodės, mąstė apie kokį netikėtą atradimą.
— Klausyk, — pasakė jis pagaliau. — Ar nenorėtum po kokių penkerių metų pardavinėti batus čia, mano krautuvėje?
— O, ačiū, misteri Sendersonai, tik aš dar pats nežinau, kuo būsiu užaugęs.
— Būsi tuo, sūnau, kuo panorėsi būti, — atsakė senukas. — Tavęs niekas nesustabdys.
Lengvu žingsniu jis perėjo per krautuvę prie sienos su dešimt tūkstančių dėžučių ir sugrįžo, nešinas bateliais Daglui. Po to ėmėsi ant lapo rašyti pavedimus, o Daglas tuo metu susivarstė batelius ir dabar stovėjo laukdamas.
Senukas padavė lapelį.
— Štai čia surašyta, kur turėsi sulakstyti šiandien. Kai viską padarysi, būsim su tavimi atsiskaitę ir galėsi mesti darbą.
— Ačiū jums, misteri Sendersonai! — Daglas puolė prie durų,
— Palauk! — sušuko senukas.
Daglas stabtelėjo ir atsisuko. Misteris Sendersonas palinko į priekį:
— Sakyk, kaip bateliai?
Berniukas žvilgtelėjo į savo kojas — jos jau buvo toli: upių gelmėse, kviečių laukuose, vėjyje, kuris jau ginė jį iš miesto. Jis vėl pakėlė galvą ir pažvelgė į senuką; jo akys degė, lūpos krutėjo, bet neištarė nė garso.
— Antilopės? — Senuko žvilgsnis nukrypo nuo Daglo veido į batelius. — Gazelės?
Berniukas susimąstė, padvejojo ir skubiai linktelėjo. Jis išgaravo akimirksniu. Kažką sušnabždėjo, staigiai apsisuko ir pranyko. Duryse buvo tuščia. Skubus batelių trepsėjimas ištirpo tropikų kaitroje.
Misteris Sendersonas stovėjo saulės nutviekstame tarpduryje ir klausėsi. Tas garsas priminė jam senus laikus, kai jį patį valdė berniukiškos svajos. Nuostabūs padarai šmėžavo padangėje, sklandė krūmuose, po medžių šakom, o paskui tolo ir bėgo šalin, kol belikdavo vos girdimas aidas.
— Antilopės, — pakartojo misteris Sendersonas. — Gazelės.
Jis pasilenkė ir pakėlė nuo žemės Daglo numestus žieminius batus, dar sunkius nuo pamirštų lietų ir seniai ištirpusio sniego. Paskui pasitraukė į pavėsį, toliau nuo akinančių saulės spindulių ir neskubėdamas minkštu ir lengvu žingsniu pasuko atgal į civilizaciją...

•
JIS IŠSIĖMĖ GELTONĄ PENKIACENTĮ BLOKNOTĄ. Išsiėmė geltoną Taikonderogo firmos pieštuką. Atvertė bloknotą. Lyžtelėjo pieštuką.
— Žinai, Tomai, — tarė jis, — tu su savo skaičiavimais davei man gerą mintį. Dabar ir aš taip darysiu, viską užrašinėsiu. Tu, tikriausiai, nė nepastebėjai, kad kiekvieną mielą vasarėlę mes darome tą patį, ką darėme praeitą vasarą.
— Ką gi, pavyzdžiui?
— Na, pavyzdžiui, darome pienių vyną, perkame naujus teniso batelius, iššauname pirmąją raketą, darome limonadą, traukiame rakštis iš kojų, renkame laukines vynuoges. Kasmet vis tas pats ir tas pats, lygiai taip, kaip pernai, jokių permainų, jokio skirtumo. Bet tai tik viena vasaros pusė, Tomai.
— O kita?
— Kita — tai, ką darom pirmą kartą gyvenime.
— Pavyzdžiui, valgom alyvas?
— Svarbiau. Na, sakysim, kai staiga pastebim, kad senelis ir tėtis ne viską pasaulyje žino.
— Na, lik neišsigalvok niekų! Jie žino viską, kas tik reikia žinoti!
— Nesiginčyk, Tomai. Aš jau tai įrašiau į „Atradimus ir patyrimus". Jie ne viską žino. Bet tai nieko baisaus. Tą aš irgi atradau.
— Kokių dar kvailysčių ten priterliojai?
— Kad aš gyvas.
— Oho, tai bent naujiena!
— Kad galvoju apie tai, jaučiu tai — man naujiena. Pirma, būdavo, gyveni, gyveni ir net nepastebi. O paskui staiga pamatai: aha, aš gyvas — tai ir bus pirmasis kartas. Dabar aš Padalinsiu vasarą į dvi puses. Pirmoji mano bloknote vadinasi „RITUALAI IR APEIGOS". Pirmąkart šiais metais gėriau limonadą. Pirmąkart šįmet laksčiau basas po žolę. Pirmąkart šiais metais vos nenuskendau ežere. Pirmasis arbūzas. Pirmasis moskitas. Pirmasis pienių rinkimas. Visa tai mes darome metai iš metų ir visai negalvodami. O čia, antroje dalyje, kaip sakiau, bus „ATRADIMAI IR PATYRIMAI", o gal „SUVOKIMAI"— juk geras žodis, a? Arba „NUJAUTIMAI", ką? Kitaip pasakius, kai dirbi kokį seną, gerai žinomą darbą, pavyzdžiui, pilstai į butelius pienių vyną, tą, aišku, užrašai į „RITUALŲ IR APEIGŲ" skyrių. O kada apie tai pagalvoji, visas mintis, nesvarbu kvailas ar protingas, užrašai į „ATRADIMUS IR PATYRIMUS". Štai klausyk, ką aš parašiau apie vyną: „Kiekvieną kartą, kai užkemši naują butelį, pasilieki sau 1928 metų vasaros gabalėlį". Na, ką pasakysi, Tomai?
— Aš jau seniai nebesuprantu, ką tu kalbi.
— Štai pažiūrėk, ką aš dar užrašiau. Čia, pradžioje, „RITUALUOSE" šitaip parašyta: „Pirmą kartą nepaklausiau tėčio ir gavau į kailį 1928 metų vasarą, birželio 24 dienos rytą". O kitoje dalyje, „ATRADIMUOSE", šitaip: „Suaugę ir vaikai — du skirtingi pasauliai, štai kodėl jie nuolat tarpusavy kovoja. Žiūrėkit, jie visai ne tokie, kaip mes. Žiūrėkit, mes visai ne tokie, kaip jie. Skirtingi pasauliai, ir niekad nesupras jie vienas kito". Tai va, įsidėk sau į galvą, Tomai!
— Tikrai, Dagai! Šventa tiesa! Štai dėl ko mes niekaip negalim sugyventi su mama ir tėčiu. Amžinai vieni nemalonumai nuo ryto ligi vakaro. Dagai, tu tikras genijus!
— Taigi dabar, kai tik pastebėsi per šiuos tris mėnesius ką nors besikartojant, pasakyk man. Paskui pagalvok apie tai — ir man pasakyk savo mintis. O Darbo dieną (Švenčiama Amerikoje pirmą rugsėjo pirmadienį.) mes viską suskaičiuosim ir pažiūrėsim, kas išeis mums šią vasarą.
— O aš jau dabar tau kai ką pasakysiu. Čiupk pieštuką, Dagai. Pasaulyje yra penki milijardai medžių. Skaičiau knygoje. Ir po kiekvienu medžiu yra šešėlis, tiesa? Tai iš kur atsiranda naktis? O štai iš kur: penki milijardai šešėlių — išropoja iš po kiekvieno medžio! Įsivaizduoji? Šešėliai visur išlaksto, na, ir viską aptemdo. Jeigu tik išgalvotum kokį nors būdą, kaip sulaikyti tuos penkis milijardus šešėlių po medžiais ir neišleisti — tada ir gulti nereikėtų, Dagai, nes juk nebūtų nakties! Va ir turi: šiek tiek seno, šiek tiek naujo.
— Tikrai, čia yra ir seno, ir naujo. — Daglas lyžtelėjo geltoną Taikonderogo pieštuką (jam baisiai patiko šis vardas). — Na, pakartok dar sykį.
— Pasaulyje yra penki milijardai medžių, o po kiekvienu jų — šešėlis...

•
TAIP, VASARA SUSIDEDA IŠ ĮPRASTINIŲ RITUALŲ, IR kiekvienas jų turi savo laiką ir vietą. Limonado ar šaldytos arbatos ritualas, vyno, batelių ar basų kojų ritualas, ir pagaliau po jų visų tuoj seka dar vienas, kupinas kilnaus orumo ritualas: sūpuoklių kabinimas verandoje.
Trečią vasaros dieną, pavakary, senelis išėjo į verandą ir su nedrumsčiama ramybe ėmė apžiūrinėti du tuščius žiedus palubėje. Lėtai, neskubėdamas priėjo prie turėklų, nustatytų snapučių puodais, tarsi Ahabas, tiriančiu žvilgsniu sutinkantis giedrą, ramią dieną ir giedrą dangų, lyžtelėjo pirštą pažiūrėti, koks vėjas, nusimetė švarką pabandyti, ar vakarėjant nešalta vienmarškiniam. Po to iš tolo pasisveikino su kaimynais, kurie taip pat išėjo į gėlėmis apstatytas verandas pasidžiaugti šiltu vasaros vakaru ir nė nepaisė, kaip už juodų tinklinių durų cypauja ir niurzga it bolonės jų žmonos. — Na ką gi, Daglai, kabinti tai kabinti. Jie susiieško garaže sūpuokles, nušluosto nuo jų dulkes, išneša į verandą, ir, nelyginant kokį palankiną, senelis kabina jas ant žiedų verandos lubose, — bus tykioms vasaros vakarų šventėms.
Daglas lengvesnis, todėl jis pirmas sėda į sūpuokles. O po valandėlės ir solidusis senelis atsargiai įsitaiso šalia. Ir jie, šypsodamiesi ir linkčiodami vienas kitam, tyliai sūpuojasi pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal...
Po kelių minučių pasirodo senelė su pilnais vandens kibirais ir šluotom. Ji šluoja, plauna, šveičia verandą. Iš namo įneša supamąsias kėdes ir šezlongus.
— Mėgstu anksti išeiti į verandą, — sako senelis, — kol dar nepriviso moskitų.
Apie septintą valandą girdėti, kaip nuo stalų atstumia kėdes; o jei pastovėsi po valgomojo langais, išgirsi, kaip kažkas barškina gelsvus pianino klavišus. Čirkši brėžiami degtukai, vandenyje panyra pirmosios
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

Gen. time: 0.0437

© xneox.com