Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
Mano vyrui Pančui
Už tavo kantrybę, meilę, draugystę, humorą,
Ir norą valgyti ne namie.

Ir taip pat mano vaikams, Gabe, Seth ir Eli
Už tai, kad leidot patirti meilę, už kurią žmonės laisvai miršta.




Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
Ugnis ir ledas

Vieni sako, kad pasaulis sudegs
Kiti, kad sušals
Iš to, kokią aistrą ragavau
Aš palaikau tuos, kurie pasirinko ugnį
Bet jei aš turėčiau žūti dukart
Manau aš turėčiau pakankamai neapykantos
Pasakyti, kad naikinantis ledas
Irgi puiku
Ir to užtenka

Robertas Frostas




Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
PRATARMĖ


VISI MŪSŲ BANDYMAI IŠSISUKTI BUVO BERGŽDI.
Suledėjusia širdimi, aš stebėjau, kaip jis ruošėsi mane ginti. Jo įsitempusi laikysena neišdavė nė
užuominos abejonės, nors jie mus viršijo skaičiumi. Aš žinojau, kad pagalbos mes galim
nesitikėti - šiuo metu jo šeima kovojo už savo gyvybes, kaip ir jis dėl mūsų.

Ar aš kada sužinosiu kitos kovos rezultatus? Ar sužinosiu kas nugalėtojai, kas pralaimėtojai? Ar
aš gyvensiu pakankamai ilgai, kad tai sužinočiau?

Tačiau šansai neatrodė tokie geri.

Juodos, laukinės akys troško mano mirties, laukiančios tos akimirkos, kada mano gynėjas
nukreips dėmesį. Tą akimirką aš tikrai mirsiu.

Kažkur toli, labai toli šaltame miške sukaukė vilkas.




Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
1. ULTIMATUMAS


Bella,

Nesuprantu, kodėl tu verti Čarliui perdavinėti žinutes Billiui, lyg mes būtume antroje klasėje –
jei aš norėčiau su tavimi pasikalbėti, aš atsakyčiau

Tu priėmei sprendimą, aišku? Tu negali turėti abiejų, kada

Ta dalis apie „mirtinus priešus“ tau per sudėtinga

Klausyk, aš žinau kad buvau nemandagus, bet nėra kito kelio

Mes negalime būti draugais, kai tu visą laiką leidi su daugybe

Viskas tik blogėja, jei aš galvoju apie tave per daug, taigi prašau man daugiau nerašyti

Taip, aš irgi tavęs labai ilgiuosi. Labai. Nieko nepakeisi. Atleisk.

Džeikobas.




Aš perbraukiau lapą pirštais, jausdama įspaudus, kur jis paspaudė parkerį taip stipriai, kad
galėjo perdurti lapą. Aš galėjau įsivaizduoti jį rašant tai – keverzodamas piktas raides savo
grubiu šriftu, rašydamas eilutę po eilutės, kai žodžiai pasirodė neteisingi, gal net sutraškėjo
parkeris jo per didelėje rankoje, tai galėjo paaiškinti rašalo dėmės. Aš galėjau įsivaizduoti įsiūtį
tarp jo juodų antakių ir surauktą jo kaktą. Jei aš būčiau buvus ten, aš turbūt būčiau juokusis.
Nesukelk sau smegenų insulto Džeikobai. Būčiau jam pasakius. Tiesiog išspjauk tai.

Juokas buvo paskutinis dalykas, kurį galėjau daryti skaitydama žodžius, kuriuos jau išmokau
atmintinai. Jo atsakymas į mano išdėstytą žinutę – perduotą Čarlio Biliui kaip antroje klasėje, jei
jau jis taip įvardijo – nebuvo staigmena. Aš žinojau atsakymą, dar prieš atplėšdama voką.

Staigmena buvo tai, kaip kiekviena perbraukta eilutė mane skaudino. Tarsi raidžių tikslas buvo
pagaląsti ašmenis. Dar daugiau, prieš kiekvieną piktą pradžią telkšojo pilnas skausmo baseinas.
Džeikobo skausmas mane žudė labiau nei mano pačios.

Kol aš mąsčiau apie tai pajutau neabejotiną svilėsių kvapą sklindantį iš virtuvės. Kituose
namuose, faktas, kad kažkas kitas gamina be manęs, nebūtų sukėlęs panikos.

Aš įsikišau sulamdytą popierėlį į savo kišenę ir nubėgau laiptais žemyn.

Indas su spaghetti padažu, kurį Čarlis šildėsi mikrobangų krosnelėje buvo tik pirmasis
perversmas, kol aš truktelėjau dureles ir tai ištraukiau.

-Ką aš blogai padariau? – Pasiteiravo Čarlis.

-Tu turėtum nuimti dangtį pirmiausia, tėti. Metalas kenkia mikrobangų krosnelei. – Aš greitai
nuėmiau dangtį kaip ir sakiau. Įpyliau pusę padažo į dubenį ir įdėjau jį atgal į mikrobangų
krosnelę, ir stiklinį indą padėjau į šaldytuvą. Nustačiau laiką ir paspaudžiau „Pradėti“.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
Čarlis stebėjo mano pataisymus sučiaupęs lūpas. – Ar aš paruošiau makaronus gerai?

Aš pažiūrėjau į keptuvę ant viryklės. Padažo kvapas mane įspėjo. - Pamaišymas nepakenktų. –
pasakiau švelniai. Radau šaukštą ir bandžiau išmaišyti prie dugno prilipusį didelį pliurzos
gabalą.

Čarlis atsiduso.

- Tai dėl ko visa tai? – Paklausiau jo.

Jis sunėrė rankas sau ant krūtinės ir įsižiūrėjo į pliaupiantį lietų pro galinį langą. – Nežinau apie
ką čia šneki. – Jis suniurnėjo.

Aš buvau sumišusi. Čarlis gamino? Ir kas dėl paniurusios nuotaikos? Edvardo čia dar nebuvo,
paprastai šitą nusistatymą jis laikydavo mano vaikinui, darydamas tai geriausiai kaip tik sugeba
pavaizduoti „nepageidaujamas“ su kiekvienu ištartu žodžiu ar judesiu. Čarlio pastangų visai
nereikėjo – Edvardas puikiai žinojo, ką jis galvoja ir be parodymo.

Dėl žodžio vaikinas įsikandau sau į žandą, su pažįstamu įsitempimu, kol aš judėjau. Tai nebuvo
teisingas žodis, visiškai. Man reikėjo kažko labiau išraiškingo amžinam pasižadėjimui. Bet
žodžiai lemtis ir likimas skambėjo kvailokai, kai juos naudojai kasdieniuose pokalbiuose.

Edvardas turėjo kitą žodį mintyse, ir tas žodis buvo mano įtampos šaltinis.

Sužadėtinis. Ui! Aš sudrebėjau nuo tokios minties.

- Ar aš kažką praleidau? Nuo kada tu gamini vakarienę? – Paklausiau Čarlio. Makaronai buvo
sulipę į gniužulį verdančiame vandenyje, kai juos pajudinau. – Ar bandai gaminti vakarienę, gal
reiktų pasakyti.

Čarlis patraukė pečiais. - Nėra įstatymo, kuris man draustų gaminti mano paties namuose.

- Tau geriau žinoti. – Atsakiau aš ir su šypsena pasižiūrėjau į ženklelį ant jo odinės striukės.

- Cha. Šitas geras. – jis nusivilko striukę, lyg mano žvilgsnis jam būtų priminęs, kad jis vis dar ją
apsivilkęs ir pakabino ant kablio, slapto jo įrenginio. Jo ginklo diržas buvo visada numestas
vietoje – jis nejautė poreikio jo dėvėti darbe jau kelias savaites. Nebuvo daugiau nerimą keliančių
dingimų ir bėdų mažame Forkso miestelyje, Vašingtone, daugiau jokių milžiniškų, paslaptingų
vilkų pasirodymų lietinguose miškuose.

Aš bakstelėjau makaronus tyloje, spėdama, kad Čarlis išsisukinės nuo to, kas jam neduoda
ramynės šiuo metu. Mano tėtis nebuvo kalbus žmogus, ir pastangos, kurias jis dėjo stengiantis
suorganizuoti vakarienę su pasisėdėjimu su manimi, buvo aišku, kad jo galvoje nėra daug žodžių.

Aš pažiūrėjau reguliariai į laikrodį – tai buvo tai, ką aš dariau kelias pastarasias minutes. Mažiau
nei puse valandos nuo dabar.

Popietės buvo sunkiausia dienos dalis. Nuo tada, kai mano buvęs geriausias draugas (ir
vilkolakis), Džeikobas Blekas informavo apie mane ir motociklus, su kuriais slapta važinėjaus –
išdavystė, kurią jis sugalvojo, kad aš praleisčiau kuo mažiau laiko su savo vaikinu (ir vampyru),
Edvardu Kalenu – Edvardui buvo mane leista matyti tik nuo septintos iki pusės dešimtos vakaro
- visada tik mano namuose ir stebint kaip visuomet irzliam mano tėčio žvilgsniui.


Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
Tai buvo priedas prie praeito, šiek tiek mažiau griežto draudimo, kurį aš užsidirbau dėl
nepaaiškinto trijų dienų dingimo ir dėl vieno epizodo nuo uolų šokinėjimo.

Žinoma, aš vis dar mačiau Edvardą mokykloje, nes dėl to Čarlis negalėjo nieko padaryti. Ir dar,
Edvardas praleisdavo beveik kiekvieną naktį mano kambary taip pat, bet Čarlis tiksliai dėl to
nebuvo informuotas. Edvardo galimybė tyliai ir lengvai užlipti iki mano antro aukšto lango buvo
tokia pat naudinga, kaip ir jo gebėjimas skaityti Čarlio mintis.

Nors popietė buvo vienintelis laikas, kai aš nebūdavau su Edvardu, tai vertė mane jaustis
neramiai ir valandos visada slinkdavo lėtai. Beje, aš kenčiau savo bausmę be jokių priekaištų, nes
pirma – aš jos buvau nusipelnius, ir antra – aš negalėjau skaudinti savo tėčio išeidama kur nors,
kai išsiskyrimai sklandė, nematomi Čarliui, bet labai artimi mano horizonte.

Mano tėtis atsisėdo prie stalo sukriokdamas ir išvyniodamas šlapią laikraštį, po sekundės jis
pliaukštelėjo liežuviu nepritariamai.

- Aš nežinau kodėl tu skaitai naujienas, tėti.

Jis nekreipė į mane dėmesio, suniurnėjo su laikraščiu rankose. – Štai kodėl visi nori gyventi
mažame miestelyje. Juokinga.

- Ką dideli miestai padarė bloga šįkart?

- Sietlas greit taps šalies žmogžudyščių sostine. Penkios neišaiškintos žmogžudystės per
pastarasias dvi savaites. Ar gali įsivaizduoti gyvenant šitaip?

- Aš manau Fyniksas yra dar auksčiau žmogžudysčių saraše, tėti. Ir aš taip gyvenau. – Ir aš
niekada nebuvau žmogžudystės auka taip arti, kaip persiklausčius į jo saugų, mažą miestelį.
Faktas, aš buvau keletame priešiškų sąrašų. Šaukštas iškrito iš mano rankų ir privertė vandenį
sudrebėti.

- Na, tu negalėsi man išsimokėti . – Čarlis pasakė.

Aš pasidaviau norėdama išsaugoti vakarienę. Aš turėjau panaudoti mėsos peilį norėdama
atpjauti spaghetti porciją Čarliui, po to sau, kol jis žiūrėjo susigėdusia išraiška. Čarlis padengė jį
padažu. Aš irgi paslėpiau savo gabalą gerai kaip tik galėjau, sekdama jo pavyzdį, be didelio
entuziazmo. Kurį laiką valgėm tyloje. Čarlis vis dar skaitė žinias, taigi aš pasiėmiau savo dažnai
skaitomą „Vėtrų kalno“ kopiją iš ten, kur ją buvau palikus ryte, per pusryčius, ir bandžiau
sugrįžti į amžiaus pradžios Angliją, laukiant kol jis pradės kalbėti.

Tai buvo tik ta dalis, kai sugrįžo Hitklifas, Čarlis pravalė gerklę ir metė laikraštį į grindis.

- Tu teisi. – Pasakė Čarlis. – Man nėra jokių priežasčių to daryti. – Jis pamojavo savo šakute į
lipnų užtiesalą. – Aš noriu su tavimi pasikalbėti.

Padėjau knygą į šalį. Viršelis buvo toks sutriušęs, kad jis nuktrito ant stalo. – Tu tiesiog galėjai
paklausti.

Jis palinksėjo, jo antakiai pakilo kartu. – Aha, aš prisiminsiu tai kitą kartą. Aš maniau, kad
vakarienės paruošimas tave sušvelnins.

Aš nusijuokiau. – Tai veikia – tavo gaminimo įgūdžiai sušvelnino mane kaip zefyrą. Ko tau
reikia, tėti?


Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
- Na, tai apie Džeikobą.

Aš pajutau savo veidą sustingstant. – Kas dėl jo? – Paklausiau pro sustingusias lūpas.

- Ramiau, Bele, aš žinau tau dar liūdna, kad jis papasakojo apie tave, bet tai buvo teisinga. Jis
buvo atsakingas.

- Atsakingas. – pakartojau kandžiai ir pavarčiau akis. – Teisingai. Tai kas dėl Džeikobo?

Nerūpestingas klausimas pasikartojo mano galvoje. Kas dėl Džeikobo? Ką aš su juo darysiu?
Buvęs geriausias mano draugas, dabar buvo kas...? Mano priešas? Aš susigūžiau.

Čarlio veidas staiga tavo atsargus. – Nebūk pikta ant manęs, gerai?

- Pikta?

- Na, tai apie Edvardą taip pat.

Mano akys susiaurėjo.

Čarlio balsas tapo šiurkščiokas. – Aš įsileidžiu jį į namus, ar ne?

- Įsileidi. – pripažinau. – Trumpam laikui. Žinoma, tu galėtum leisti man išeiti iš namų tam
trumpam laikui dabar ir tada taip pat, - aš tęsiau, tik juokaudama; aš žinojau kad esu užrakinta
iki kol truks mokslo metai. – aš būsiu labai gera vėliau.

- Na, tai yra tai, kur aš link vedu... – Ir tada Čarlio veidas nutįso į neįtikėtiną išsišiepimą.
Sekundės dalį jis žiūrėjo kaip būtų dvidešimt metų jaunesnis.

Aš pamačiau neaiškią galimybės ugnelę toje šypsenoje, bet toliau kalbėjau lėtai. – Aš sutrikus,
tėti. Ar mes kalbam apie Džeikobą, apie Edvarbą, ar apie mano areštą?

Šypsena pasirodė dar kartą. – Iš dalies apie visus tris.

- Ir kaip tai visa susiję? – Paklausiau susidomėjus.

- Gerai. – Jis atsiduso, pakėlė savo rankas kaip pasiduodamas. – Taigi, aš manau, kad tu
nusipelnei žodinio pasižadėjimo gražiai elgtis. Kaip paauglė, tu esi nepaprastai neirzli.

Mano balsas ir antakiai pakilo. - Rimtai? Aš laisva?

Iš kur tai atėjo? Aš buvau įsitikinus, kad aš turėsiu namų areštą iki kol gausiu išeiti, ir Edvardas
galės surinkti dvejojančias Čarlio mintis...

Čarlis pakėlė pirštą. – Su sąlyga.

Entuziazmas išgaravo. – Fantastika, - sudejevau.

- Bela, čia daugiau prašymas, o ne reikalavimas, gerai? Tu laisva. Bet aš tikiu, kad tu naudosi tą
laisvę ... atsakingai.

- Ką tai reiškia?

Jis atsiduso vėl. – Aš žinau tu patenkinta visą savo laiką leisdama su Edvardu... -

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
- Aš leidžiu laiką su Alisa taip pat. – aš įsiterpiau. Edvardo sesuo neturėjo lankymo valandų, ji
ateidavo kada norėdavo. Čarlis buvo glaistas jos gabiose rankose.

- Tai tiesa, - pasakė jis. – Bet tu turi kitų draugų, ne vien Kalenus. Ar bent turėjai.

Mes žiūrėjom vienas į kitą ilgoką laiką.

- Kada tu paskutinį kartą kalbėjai su Andžela Weber? – mestelėjo jis man.

- Penktadienį per priešpiečius. – atsakiau tuoj pat.

Prieš Edvardui grįžtant mano draugai suskilo į dvi grupes. Man patiko apie jas galvoti kaip gėris
prieš blogį. Jie ir mes tiko taip pat. Gerieji buvo Andžela, jos pastovus vaikinas Benas Čenis ir
Maikas Niutonas. Jie trys buvo labai geranoriški atleisti mano keistą elgesį, kai Edvardas išvyko.
Lorena Malori buvo blogųjų šerdis, jų pusė įskaitant mano pirmąją draugę Forkse – Džesika
Stenli. Jos atrodė patenkintos tęsiančios Anti-Belos darbotvarkę.

Su Edvardo sugrįžimu į mokyklą, ta susiskirstymo linija dar labiau paryškėjo.

Edvardui sugrįžus suskambo pavojaus varpai dėl Maiko draugystės, bet Andžela buvo
nenukryspatamai ištikima ir Benas sekė jos įsakimus. Nepaisant natūralios žmonių antipatijos,
kurią jie jautė Kalenams, Andžela sėdėdavo paklusniai prie Alisos kiekvieną dieną per
priešpiečius. Po kelių savaičių ji netgi pradėjo jaustis pakankamai patogiai. Buvo sunku būti
neapžavėtam Kalenų – jei bent kartą turėjai progos būti jų apžavėtas.

- Ne mokykloje, - Čarlis paklausė, priversdamas mane sugrąžinti dėmesį.

- Aš nematau nieko ne mokykloje, tėti. Areštas, atsimeni? Be to Andžela turi vaikiną taip pat. Ji
visada su Benu. Jei aš tikrai laisva, - pridėjau skeptiškai, - gal mes galėtume susitikti visi.

- Gerai, bet tada..., - jis susviravo, - Tu ir Džeikas mėgavotės draugyste ir dabar... -

Aš jį nutraukiau, - Ar gali pasakyti esmę, tėti? Kokia tavo sąlygą – tiksliai?

- Aš nemanau, kad tu turėtum apleisti visus savo kitus draugus dėl Edvardo, Bela, - jis pasakė
griežtu tonu. – Tai negražu, ir aš manau, kad tavo gyvenimas būtų geriau subalansuotas, jei jame
būtų keli kiti žmonės. Kas atsitiko praeitą rugsėjį...

Aš suvirpėjau.

-Na, - jis pasakė atsargiai. – Jei tu būtum turėjus daugiau gyvenimo be Edvardo, gal taip nebūtų
buvę.

- Būtų buvę būtent taip. – aš sumurmėjau.

- Gal, gal ne.

- Esmė. – aš priminiau.

- Pasinaudok savo nauja laisve pasimatyti su savo senais draugais. Išlaikyk pusiausvyrą.

Palingavau lėtai. – Pusiausvyra yra gerai. Ar dar turiu ypatingų laiko normų?



Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
Jis nutaisė miną, bet papurtė galvą. – Nenoriu visko apsunkinti. Tiesiog neužmiršk savo
draugų...

Tai buvo problema su kuria aš jau vargau. Mano draugai. Žmonės, su kuriais dėl jų pačių
saugumo, nebegalėsiu susitikti po mokyklos baigimo.

Taigi, kokia buvo geresnė įvykių eiga? Būti su jais, kol galiu? Ar pradėti šalintis jų dabar, kad
viskas būtų laipsniška? Aš sudrebėjau nuo antros galimybės.

- ... Ypatingai Džeikobas. - Čarlis pridėjo, prieš tai, kol aš apie tai pagalvojau.

Didesnė dilema nei pirma. Užtruko akimirką, kol suradau teisingus žodžius. – Dėl Džeikobo gali
būti... sudėtinga.

- Blekai yra beveik šeima, Bela. – Jis pasakė vėl giežtai ir tėviškai. – Ir Džeikobas buvo labai,
labai geras tavo draugas.

- Aš žinau tai.

- Negi tu jo visai nepasiilgai? – susierzinęs paklausė jis.

Mano gerklė staiga lyg užsikimšo. Turėjau dukart ją pravalyti, kad galėčiau atsakyti. – Taip, aš jo
pasiilgau. – Aš sutikau, vis dar tebežiūrėdama į grindis. – Labai jo pasiilgau.

- Tai kodėl tai sudėtinga?

Tai nebuvo tai, ką aš galėjau laisvai paaiškinti. Tai ėjo prieš taisykles normaliems žmonėms –
žmogiški žmonės, tokie kaip aš ir Čarlis – negalėjo žinoti apie slaptą pasaulį, pasaulį pilną mitų ir
monstrų, kurie egzistuoja slaptai aplink mus. Aš žinojau apie tą pasaulį – ir dėl to buvau
nemažame pavojuje. Nenorėjau įpainioti Čarlį į tą patį pavojų.

- Su Džeikobu yra... konfliktiška, - pasakiau lėtai, - Konfliktas dėl draugystės, turiu galvoje.
Draugystės Džeikui neužtenka. – aš pasiteisinau keliomis detalėmis, kurios buvo teisingos, bet
tik iš dalies, sunkiausias ir esminis faktas buvo tas, kad Džeikobo vilkolakių gauja, besalygiškai
nekentė Edvardo vampyro šeimos – ir taip pat manęs, kai aš pilnai sutikau įsilieti į tą šeimą. Tai
nebuvo tai, ką aš galėjau jam išdėstyti laiške, ir jis nebūtų atsakęs į mano skambučius. Bet mano
planas sutarti su vilkolakiais nebuvo dingęs kaip ir gerai sutarti su vampyrais.

- Ar Edvardui nereikia sveikos konkurencijos? – Čarlio balsas buvo sarkastiškas dabar.

Aš piktai į jį pažiūrėjau. – Nėra jokios konkurencijos.

- Tu skaudini Džeikobo jausmus vengdama jo šitaip. Jis geriau būtų draugas, negu niekas.

Ooo, dabar aš jo vengiau?

- Aš esu beveik tikra, kad Džeikobas visai nenori būti mano draugas, - žodžiai degino burną, - iš
kur tu trauki tokių minčių?

Čarlis dabar atrodė susigėdęs. – Ta tema išsirutuliojo šiandien mums su Biliu...

- Jūs su Biliu pliurpiat kaip senos bobutės, - pareiškiau nepasitenkinimą ir smeigiau piktai į savo
atšalusius makaronus.


Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
- Bilis nerimauja dėl Džeikobo, - pasakė Čarlis, - Jam tiesiog labai sunku dabar... jis prislėgtas.

Aš suvirpėjau, bet vis tebežiūrėjau į gniužulą.

- Ir, be to, tu buvai labai laiminga leisdama dienas su Džeikobu. – atsiduso Čarlis.

- Aš laiminga dabar. - suniurzgėjau pro sukąstus dantis.

Kontrastas tarp mano žodžių ir tono sulaužė įtampą. Čarlis prapliupo juoktis ir aš prisidėjau.

- Gerai, gerai. - aš sutikau. - Pusiausvyra.

- Ir Džeikobas. - primygtinai pareikalavo.

- Pabandysiu.

- Gerai. Surask pusiausvyrą, Bela. Ir, o taip, tu gavai šiek tiek pašto. - Pasakė Čarlis ir užbaigė
nemalonią temą, - Jis prie viryklės.

Aš nejudėjau. Mano mintys sukosi į niurnėjimą apie Džeikobo vardą. Tai turbūt buvo
makulatūra, aš vakar gavau siuntinį iš mamos, taigi nieko daugiau nesitikėjau. Čarlis pastūmė
savo kėdė nuo stalo ir nutįso kol atsistojo. Jis nunešė savo lėkštę iki kriauklės, bet prieš tai, kai
atsuko vandenį, numetė storą voką man. Vokas praslydo stalu ir atsitrenkė į mano alkūnę.

- Hm, ačiū. - sumurmėjau, nustebinta jo veržlumo. Tada aš pamačiau galinį adresą – laiškas
buvo iš Pietryčių Aliaskos universiteto. – Kaip gretai, maniau aš praleidau galutinį terminą čia
irgi.

Čarlis sukikeno.

Aš perverčiau voką ir pažiūrėjau į jį. - Jis atplėštas.

- Man buvo smalsu.

- Aš šokiruota, šerife. Tai kriminalinis nusikaltimas.

- Oi, tik skaityt.

Ištraukiau laišką ir atverčiau kursų grafiką.

- Sveikinu. - jis pasakė prieš tai, kai aš galėjau ką nors perskaityti. - tavo pirmasis priėmimas.

- Ačiū, tėti.

- Mes turėtume pakalbėti apie mokestį už mokslą. Aš išsaugojau tau šiek tiek pinigų... -

- Ei, ei, nieko panašaus. Aš neketinu liesti tavo pinigų pensijai, tėti. Aš turiu savo koledžo fondą. -
ar kas iš to liko, ir ten nebuvo daug pradžiai.

Čarlis suraukė antakius. – Kai kurios iš tų vietų yra pakankamai brangios, Bele. Aš noriu tau
padėti. Tu neturi keliauki kažkur į Aliaską, tik dėl to, kad ten pigiau.




Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
Ten nebuvo pigiau, visai ne. Bet tai buvo pakankamai toli ir Juneau vidutiniškai budavo trys
šimtai dvidešimt viena apsiniaukusi diena per metus. Pirmoji sąlyga buvo būtina man, antroji -
Edvardui.

- Aš būsiu apsaugota. Beto, yra labai daug finansinių pagalbų. Lengva gauti paskolą. – Aš
tikėjaus, kad mano apgavystė nėra labai akivaizdi. Aš visiškai neturėjau laiko ieškoti informacijos
apie tai.

- Taigi... – pradėjo Čarlis ir tada suspaudė lūpas ir pasižiūrėjo šalin.

- Taigi kas?

- Nieko, aš tiesiog... – jis suraukė antakius. - aš tik norėjau sužinoti... kokie yra Edvardo planai
kitiems metams?

- Aaa...

- Na?

Trys greiti lengvi smūgiai į duris mane išgelbėjo. Čarlis pavartė akis, ir aš pašokau.

- Ateinu! – pašaukiau, kol Čarlis vapėjo kažką, kas skambėjo kaip „eik šalin“, aš nekreipiau į jį
demesio ir nuėjau prie durų įleisti Edvardą.

Truktelėjau duris iš kelio – juokingai nekantriai – ir ten buvo jis, mano asmeninis stebuklas.

Laikas nepavertė manęs atsparios jo veido idealumui, ir aš buvau tikra, kad aš niekada
nepakeisiu požiūrio apie jį šiuo atžvilgiu. Mano akys nyslydo jo blyškiai baltais bruožais: jo tvirtu
kvadrato formos žandikauliu, švelnia jo pilnų lūpų linija – iškreiptos šypsenos dabar, tiesia jo
nosies linija, aštriu jo skruostikaulių kampu, glotniu, marmuriniu jo kaktos paviršiumi – dalinai
uždengto jo susivėlusių bronzinių plaukų.

Kurį laiką išsisukau nuo jo akių, nes žinojau, kad kai į jas pažiūrėsiu prarasiu savo minčių
traukinį. Jos buvo plačios, šiltos, aukso skaidrumo ir įrėmintos tankiose, juodose blakstienose.
Bežiūrint į jo akis, visada pasijusdavau ypatingai. Toks jausmas, kad mano kaulai korėtų. Aš taip
pat truputį apsvaigau, bet turbūt, kad užmiršau kvėpuoti. Vėl.

Tai buvo veidas, dėl kurio bet kuris pasaulio modelis vyras parduotų savo sielą. Žinoma, tai
galėjo būti prašoma kaina: siela.

Ne, aš tuo netikėjau. Aš jaučiausi kalta, kad apie tai galvojau, ir aš buvau laiminga – aš visada
buvau laiminga – kad aš buvau vienintelis žmogus, kurio mintys buvo paslaptis Edvardui.

Aš siekiau jo rankos ir atsidusau, kai jo šalti pirštai rado manuosius. Jo prisilietimas suteikė
keistą palengvėjimo jausmą – lyg aš būčiau jautus skausmą ir staiga jis būtų išnykęs.

- Labas, - aš nusišypsojau su palengvėjimu savo pasisveikinime.

Jis pakėlė mūsų sunarpliotus pirštus, kad galėtų perbraukti mano skruostą savo ranka. – Kaip
tavo popietė?

-Lėtoka.

- Man taip pat.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
Jis pritraukė mano riešą sau prie veido, mūsų pirštai vis dar susipynę drauge. Jis užsimerkė ir
oda praslydo jo nosies paviršiumi, jis švelniai nusišypsojo neatsimerkdamas. Mėgavosi aromatu,
kol priešinosi vynui.

Aš žinojau, kad mano kraujo kvapas – daug saldesnis jam nei bet kurio kito žmogaus. Iš tiesų,
kaip vynas prieš vandenį alkoholikui. Troškulys, kuris sukelia jam tikrą skausmą. Bet neatrodė,
kad jis vengtų to, kaip anksčiau buvo. Aš tik galėjau miglotai įsivaizduoti Herkulio pastangas
prieš šitą paprastą gestą.

Mane liūdino tai, kad jis turėjo taip stengtis. Aš guodžiau save, kad jau neilgai jam kelsiu
skausmą.

Išgirdau Čarlio artėjimą čionai. Jis mynė savo kojas taip, kad parodytų savo įprastinį
nepasitenkinimą mūsų svečiu. Edvardas staigiai atsimerkė, nuleido mūsų rankas, bet paliko jas
sukabintas.

- Labas vakaras, Čarli, - Edvardas kaip visada buvo nepriekaištingai mandagus, nors Čarlis to
nenusipelnė. Čarlis sukriuksėjo jam ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės atsistojo šalia. Jis manė,
kad tėviška priežiūra reikalinga pastaruoju metu.

- Aš atsinešiau kitą rinkinį prašymų. – pasakė man Edvardas, laikydamas prikimštą voką. Jis
nešiojo pašto ženklų ritinėlį kaip žiedą apie jo mažąjį pirštą.

Aš sudejavau. Kiek dar liko koledžų, į kuriuos jis dar neprivertė parašyti prašymų? Ir iš kur jis
randa tiek spragų. Jau buvo per vėlu šįmet.

Jis nusišypsojo lyg galėtų skaityti mano mintis – jos turėjo būti labai aiškios mano veide. – Dar
yra keli leistini paskutiniai terminai. Ir kelios vietos galinčios suteikti išimčių.

Aš galėjau įsivaizduoti tokių įšimčių motyvacijas. Žinoma įskaitant dolerių kiekį.

Edvardas nusijuokė iš mano reakcijos.

- Ar mes galime...? – Nuvilkdamas mane prie virtuvės stalo.

Čarlis supyko ir nusekė paskui. Nors jis sunkiai galėjo turėti priekaištų šio vakaro dienotvarkei.
Jis vargino mane priimti sprendimą dėl koledžo kiekvieną dieną.

Aš greitai nušveičiau stalą, kol Edvardas susikaupęs baugino formų krūva. Kai aš perdėjau
„Vėtrų kalną“ ant spintelės, Edvardas pakėlė vieną antakį. Aš žinau ką jis galvojo, bet Čarlis jį
pertraukė prieš tai, kai jis norėjo pakomentuoti.

- Kalbant apie koledžų prašymus, Edvardai. – Čarlis pasakė, jo tonas kaip niekada paniuręs – jis
vengė kreiptis tiesiai į Edvardą, bet kai tekdavo, tai pablogindavo jo ir taip blogą nuotaiką. – Bela
iš aš ką tik kalbėjom apie kitus metus. Ar tu nusprendei kur vyksi mokytis?

Edvardas nusišypsojo Čarliui, jo balsas buvo draugiškas. – Dar ne, aš gavau kelis patvirtintus
prašymus, bet vis dar svarstau dėl pasirinkimo.

- Kur tu buvai priimtas? – Čarlis spaudė.

- Sirakūzai... Harvardas... Dartmutas. Ir aš gavau priėmimą iš Pietryčių Aliaskos universiteto
šiandien. – Edvardas truputį pasuko veidą, kad galėtų man pamirksėti. Aš sutramdžiau
kikenimą.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
- Harvardas?... Dartmutas? – Čarlis sumurmėjo, negalėdamas nuslėpti pagarbos. – Na, tai ... tai
šis tas. Taip, bet Pietryčių Aliaskos universitetas... Ar tu tikrai manai, kad galėtum patekti į
tarpuniversitetinę sporto lygą? Na, aš manau, tavo tėvas norėtų...

- Karlailas visada sutiks su tuo, ką aš pasirinksiu. – Edvardas pasakė jam giedriai.

- Hmmm.

- Spėk kas, Edvardai? – paklausiau šviesiu balsu, beveik žaisdama.

- Kas Bela?

Aš mostelėjau į storą voką ant spintelės. – Aš gavau priėmimą iš Aliaskos universiteto.

- Sveikinu. – jis išsiviepė. – Koks atsitiktinumas.

Čarlio akys susiaurėjo ir įsižiūrėjo į priekį tarp mūsų dviejų. – Gerai, - sumurmėjo jis po minutės.
– Einu žiūrėti žaidimo, Bela. Pusė dešimtos.

- Hm, tėti. Atsimeni apie mūsų visai neseną diskusiją apie mano laisvę...?

Jis atsiduso. – Tiesa. Gerai. Pusė vienuolikos. Tu vis dar turi komendanto valandą mokyklos
dienomis.

- Belai daugiau nėra arešto? – paklausė Edvardas. Nors aš žinojau, kad jis visai nenustebintas,
negalėjau susekti nė vienos klaidingos pastabos staigiai sujaudintame jo balse.

- Su sąlyga. – Čarlis pataisė pro sukąstus dantis. – Ir kas tau iš to?

Aš pažvelgiau piktai į tėtį, bet jis to nematė.

- Tiesiog gera žinoti. – pasakė Edvardas. – Alisa trokšta apsipirkinėjimo parnerio, ir aš tikras,
kad Bela mielai pamatytų kelias miesto šviesas. – Jis šyptelėjo man.

Bet Čarlis suniurzgėjo. –Ne. – Ir jo veidas nusidažė purpuriniai.

- Tėti, kokios problemos?

Jis per pastangas prabilo per atgniaužtus dantis. – Nenoriu, kad tu važiuotum į Sietlą dabar.

- Ką?

- Juk sakiau tau apie istoriją laikraštyje – yra kažkokia grupuotė besilinksminanti Sietle, ir aš
noriu, kad tu to išvengtum, gerai?

Aš pavarčiau akis. – Tėti, didesnė galimybė, kad mane nutrenks žaibas, nei vieną dieną aš
Sietle...-

- Ne, viskas gerai, Čarli. – pertraukė mane Edvardas. – Aš neturėjau galvoje Sietlo. Galvojau apie
Portlendą, iš tikrųjų. Aš neleisčiau Belos į Sietlą taip pat. Žinoma ne.

Aš žiūrėjau į jį su nepasitikėjimu, bet jis jau turėjo Čarlio laikraštį ir įdėmiai skaitė pirmąjį
puslapį.


Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
Jis tikriausiai bandė nuraminti mano tėvą. Mintis būti pavojuje net pačių baisiausių žmonių,
esant su Alisa ar Edvardu atrodė tikrai juokingai.

Tai suveikė. Čarlis pasižiūrėjo dar vieną sekundę ir tada patraukė pečiais. – Gerai, - jis sėlino link
svetainės, dabar truputį skubėdamas – turbūt nenorėjo praleisti kamuolio išmetimo.

Aš palaukiau, kol įsijungė televizorius, kad Čarlis negalėtų manęs girdėti.

- Ką... – aš pradėjau sakyti.

- Palauk. – Pasakė Edvardas nepakeldamas akių nuo laikraščio. Jo akys buvo sutelktos ant
puslapio, kai jis stumptelėjo pirmą pranešimą link manęs ant stalo. – Aš manau, tu gali
panaudoti pakartotinai savo aprašymą šitam. Tie patys klausimai.

Čarlis turbūt dar klausėsi. Aš atsidusau ir pradėjau pildyti pasikartojančią informaciją: vardą,
adresą, socialinį... po kelių minučių aš pažvelgiau aukštyn, bet Edvardas dabar žiūrėjo svajingai
pro langą. Kai aš nuleidau galvą žemyn vėl prie darbo, aš pirmą kartą atkreipiau dėmesį į
mokyklos pavadinimą.

Aš sušnirpščiau ir nusviedžiau popierius į šalį.

- Bela?

- Būk rimtas, Edvardai. Dartmutas?

Edvardas pakėlė numestą prašymą ir švelniai padėjo jį prieš mane. –Aš manau tau patiks Niu
Hampšyras. – pasakė jis. – Ten yra visa naktinių kursų sudėtis man, ir miškai yra patogiai
išdėstyti godiems medžiotojams. Gausu laukinių gyvūnų. Jis nusišypsojo tokia šypsena, jog
žinojo, kad jai negalėsiu atsilaikyti.

Giliai įkvėpiau pro nosį.

- Lyg aš galėčiau ten papulti be milžiniško kyšio. Ar tai buvo paskolos dalis? Ach! Kodėl mes
diskutuojam apie tai vėl?

- Gal galėtum tik užpildyti prašymą, prašau Bela. Neskaudės, jei tik paprašysi.

Mano žandikaulis tapo lankstus. – Žinai ką. Aš nemanau, kad pildysiu.

Aš siekiau lapų, planuodama juos suglamžyti į atitinkamą formą, kad galėčiau išmesti į šiukslių
dėžę, bet jų nebebuvo. Kurį laiką žiūrėjau į tuščią stalą, vėliau į Edvardą. Jis neparodė, kad
sujudėjo, bet prašymai tikriausiai buvo užkišti už jo švarko.

- Ką tu darai? – pasiteiravau.

- Aš rašau tavo vardą geriau nei tu pati. Tu jau parašei aprašymą.

- Tu eini neteisingu keliu, juk žinai. – Aš sušnabždėjau, nebūdama tikra, kad Čarlis visiškai
pasinėrė į žaidimą. – Man tikrai nereikia kreiptis niekur kitur. Aš buvau priimta į Aliaską. Aš
beveik galiu susimokėti už pirmo semestro mokslus. Tai geriausias alibi nei bet kuris kitas. Nėra
reikalo švaistyti krūvos pinigų, nesvarbu kas tai būtų.

Panikuojantis žvilgnis suspaudė jo veidą. – Bela...


Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
- Nepradėk. Aš sutinku, kad man reikia iškeliauti kuo toliau nuo Čarlio jo labui, ir mes abu
žinome, kad aš niekur nesimokysiu kitą rudenį. Nebūsiu niekur arti žmonių.

Mano žinios apie pirmuosius metus būnant vampyre buvo paviršutiniškos. Edvardas niekada
nesileido į detales – tai nebuvo jo mėgstamiausia tema – bet aš žinojau, kad tai nebus gražu.
Savęs kontroliavimas buvo akivaizdžiai išugdomas menas. Bet kas kitas nei laiškai mokykloms
buvo svarbesni klausimai.

- Aš galvojau, kad laikas galutinai nesuspręstas. – Edvardas priminė man švelniai. – Tu turėtum
pasimėgauti vienu ar du semestrais koledže. Yra tiek daug žmogiškos patirties, kurios tu dar
nepatyrei.

- Patirsiu tai po visko.

- Tai nebus žmogiška patirtis po visko. Tu neturėsi kitos žmogiškumo galimybės, Bela.

Aš atsidusau. – Turėtum būti atsakingesnis dėl laiko Edvardai. Per pavojinga taip žaisti.

- Dar nėra pavojaus. – jis primygtinai laikėsi.

Aš pažiūrėjau į jį. Nėra pavojaus. Žinoma. Aš tik pažinojau sadistę vampyrę, kuri bandė atkeršyti
už savo draugužio mirtį nužudydama mane, greičiausiai lėtais ir kankinančiais metodais. Kam
rūpėjo Viktorija? Ir, o taip, Volturiai – kilminga vampyrų šeima su jų maža karių vampyrų
armija, kurie reikalavo, kad mano širdis nustotų plakti vienu ar kitu atveju, nes žmonėms
negalima žinoti, kad jie egzistuoja. Teisingai. Nėra reikalo panikuoti.

Net su Alisos gebėjimu matyti ateitį – Edvardas pasitikėjo jos kraupiomis, kruopščiomis ateities
vizijomis, suteikiant mums išankstinį įspėjimą – buvo nesveika tuo pasitikėti.

Beto aš jau laimėjau šitą diskusiją. Mano transformavimo data buvo paskirta, labai greitai po
mokyklos baigimo, praėjus kelioms savaitėms.

Aštrus nerimo krestelėjimas pradūrė mano skrandį, kiek nedaug laiko liko. Be abejo šitas
pasikeitimas buvo būtinas ir raktas to, ko aš norėjau, nei bet ko kito šiame pasaulyje, susiėjo į
krūvą, bet buvo sunku suvokti apie Čarlį sėdintį kitame kambary, besimėgaujantis žaidimu, kaip
bet kurį kitą vakarą. Ir mano mama, Renė, toli saulėtoje Floridoje, vis maldaujanti praleisti
vasarą paplūdimyje su ja ir jos nauju vyru. Ir Džeikobas, kuris skirtingai nuo mano tėvų žinojo
tiksliai kas nutiks, kai aš iškeliausiu į tolimąją mokyklą. Ir net jei mano tėvams kils itarimas po
ilgo laiko, net jei aš galėsiu atremti vizitus pasiteisindama kelionėmis, ar studijų sunkenybe, ar
liga, Džeikobas visada žinos tiesą.

Kurį laiko tarpą, mintis apie Džeikobo neabejotiną pasibraurėjimą sukėlė kitą skausmą.

-Bela. – Edvardas sumurmėjo, jo veidas susisuko, kai jis pastebėjo nerimą manyje. - Nėra
priežasties skubėti. Aš neleisiu niekam tavęs nuskriausti. Gali turėti tiek laiko, kiek nori.

- Aš noriu skubėti. – aš sušnibždėjau, nusišypsodama silpnai, norėdama paversti tai juoku.- Aš
noriu būti montre taip pat.

Jis sukando dantis ir pro juos kalbėjo. – Tu neturi nė menkiausio supratimo, ką tu šneki. – staiga
jis numetė drėgną laikraštį ant stalo prieš mus. Jo pirštas dūrė į antraštę pirmam puslapyje:

MIRTIES GAUSMAS PAKILO, POLICIJA BIJO GAUJOS AKTYVUMO


Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
- Ką tai turi bendro su tuo?

- Monstrai ne juokas, Bela.

Aš pažiūrėjau į antraštę vėl, vėliau į jo sunkią veido išraišką. – Tai... tai daro vampyrai? –
Sušnibždėjau.

Jis nusišypsojo be jokio humoro. Jo balsas buvo žemas ir šaltas. – Tu būtum nustebinta, Bela, jei
žinotum, kaip dažnai mano rūšis slepiasi už baisių atsitikimų jūsų naujienose. Lengva atpažinti,
kai žinai, ko ieškoti. Šita informacija rodo apie naujai sukurtą vampyrą pasiklydusį Sietle.
Trokštantis kraujo, laukinis, be savitvardos. Kelias, kuriuo visi ėjom.

Nuleidau akis į laikraštį vėl, išvengdama jo akių.

- Mes tikrinam šią situaciją jau kelias savaites. Visi ženklai atitinka – neaiškūs dingimai, visada
naktį, prastas lavonų atsikratymas, kitų įkalčių trūkumas... Taip, kažkas visiškai naujas. Ir niekas
neprisiima atsakomybės už naujoką. – Jis giliai įkvėpė. – Na, tai ne mūsų problema. Mes
nekreipsime daug dėmesio į šitą situaciją, jei tai neartės prie namų. Kaip, sakiau, tai nutinka
nuolat. Monstrų egzistavimo pasekmės siaubingos.

Aš stengiausi neskaityti vardų laikraštyje, bet jie iššoko iš puslapio lyg būtų paryškinti. Penki
žmonės, kurių gyvenimai buvo baigti, kurių šeimos dabar jų gedi. Buvo skirtumas žvelgti į
žmogžudystes abstrakčiai ir skaitant tuos vardus. Morynas Gardineris, Džefris Kampbelas, Greis
Razi, Mišelė O’Connel, Ronaldas Albrukas. Žmonės, kurie turėjo tėvus, vaikus, ir draugus, ir
augintinius, ir darbus, ir viltis, ir planus, ir atsiminimus, ir ateitį...

- Man bus kitaip. – aš sušnibždėjau, pusiau sau. – Tu man neleisi tokiai būti. Mes gyvensime
Antarktidoje.

Edvardas suprunkštė, sulaužydamas įtampą. – Pingvinai. Miela.

Aš nusijuokiau netvirtu juoku ir numečiau laikraštį nuo stalo, kad netektų matyti vėl tų vardų.
Jis atsitrenkė į linoleumą su bumbtelėjimu. Žinoma, Edvardas atsižvelgtų į medžiojimo
galimybes. Jis ir jo „vegetarų“ šeima – visi pasiaukoję apsaugoti žmonių gyvybes – teikiantys
pirmenybę dideliems plėšrūnams, kad patenkintų savo dietinius poreikius. – Aliaska tada, kaip
planavom. Kur nors daug toliau nei Juneau – gal ne tiek daug grizlių kiek nori.

- Dar geriau. – Jis pripažino. – Ten yra poliarinių meškų taip pat. Ir vilkai yra pakankamai
dideli.

Aš išsižiojau ir iškvėpiau didelį oro gūsį.

- Kas blogai. – jis paklausė. Prieš tai, kai aš atsigavau, painiava iš jo dingo, ir jo kūnas įsitempė. –
Oi. Vilkai nesvarbu tada. Jeigu tokia mintis tave žeidžia. – Jo balsas buvo nelankstus, formalus,
jo pečiai įsitempę.

- Jis buvo mano geriausias draugas, Edvardai. – aš sumurmėjau. Būtojo laiko vartojimas tiesiog
gėlė. – Žinoma, kad tokia mintis mane žeidžia.

- Atleisk už mano neapgalvojimą. – jis pasakė, vis dar labai formaliai. – Neturėjau to siūlyti.

- Nesijaudink dėl to. - žiūrėjau į savo rankas, sugniaužtas į kumščius ant stalo.



Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
Kurį laiką sėdėjome tyloje. Ir tada jo šalti pirštai atsidūrė po mano smakru, bandantys pakelti
mano veidą. Jo išraiška buvo daug švelnesnė dabar.

- Atsiprašau. Tikrai.

- Žinau. Žinau, tai ne tas pats dalykas. Neturėjau taip reaguoti. Tai tiesiog... na, aš jau mąsčiau
apie Džeikobą prieš tai, kai tu atėjai. – Aš sudvejojau. Jo gelsvos akys atrodo patamsėjo, kai aš
ištariau Džeikobo vardą. Mano balsas tapo prašantis. – Čarlis sakė, kad Džeikui dabar labai
sunku. Jis įskaudintas, ir ... tai mano kaltė.

- Tu nepadarei nieko bloga, Bela.

Giliai įkvėpiau. – Aš turiu tai ištaisyti, Edvardai. Aš skolinga jam tai. Ir tai viena iš Čarlio sąlygų
bet kokiu atveju -.

Jo veidas vėl pasikeitė, kaip statulos, kol aš kalbėjau.

- Tu žinai kaip pavojinga tau būti šalia vilkolakių be apsaugos, Bela. Ir būtų sulaužyta sutartis,
jei kuris nors iš mūsų peržengtų jų žemių ribą. Ar tu nori karo?

- Žinoma, nenoriu.

- Tai nėra jokio tikslo apie tai diskutuoti vėl. – Jis nuleido savo ranką ir pažiūrėjo šalin,
norėdamas surasti kitą temą. Jo akys sustojo ant kažko už manęs, jis nusišypsojo, jo akyse buvo
matyti atsargumas.

- Džiaugiuosi, kad Čarlis nusprendė tave paleisti – tau būtinai reikia apsilankyti knygyne.
Negaliu patikėti, kad vėl skaitai „Vėtrų kalną". Ar dar nemoki jo atmintinai?

- Ne visi iš mūsų turi fotografuojančią atmintį. – pasakiau trumpai ir atžariai.

- Fotografinė atmintis ar ne, bet nesuprantu kaip tau tai gali patikti. Vaidmenys yra šlykštūs
žmonės , kurie griauna vienas kito gyvenimus. Nežinau kaip Hitklifas ir Ketė gali stovėti greta
tokių porų kaip Romeo ir Džuljeta ar Elžbieta ir Ponas Darsis. Tai ne meilės, o neapykantos
istorija.

- Tu rimtai susipykęs su klasika. – atšoviau.

- Gal todėl, kad esu sužavėtas antika. – Jis nusišypsojo, matyt patenkintas, kad išblaškė mane. –
Rimtai, kodėl tu skaitai ir skaitai tai iš naujo? – Jo akys buvo gyvos tikrai susidomėjusios dabar,
bandydamas – vėl – išnarplioti mano painių minčių darbą. Jis savo rankomis suėmė mano veidą.
– Kas tau taip patrauklu tame?

Jo nuoširdus susidomėjimas, nuginklavo mane. – Nesu tikra. – pasakiau, kaudamasi su
rišlumu, kol jo žvilgsnis netyčia pasklido po mano mintis. – Aš manau, tai kažkas dėl
neišvengiamybės. Kaip niekas gali juos išlaikyti atskirai – ne jos savanaudiškumas, ar jo blogis,
ar net mrtis pabaigoje...

Jo veidas buvo susimąstęs, kol jis apgalvojo mano žodžius. Po akimirkos jis nusišypsojo
erzinančia šypsena. – Aš vistiek manau, kad tai būtų daug geresnė istorija, jei nors vienas iš jų
galėtų išsigelbėti.

- Aš manau, kad tai galėjo būti esmė. – aš nesutikau. – Jų meilė yra vienintelis išsigelbėjimas.


Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
- Aš tikiu, kad tu turi geresnį jausmą apie tai – įsimylėti kažką tokio... žalingo.

- Manau, per vėlu gailėtis, dėl to, ką aš pamilau. – aš atkreipiau dėmesį. – Bet net ir be įspėjimo,
manau turėti kažką žalingo yra visai gerai.

Jis nusijuokė tyliai. – Aš džiaugiuosi, kad tu taip galvoji.

- Aš manau, tu esi pakankamai protingas, laikytis atokiau nuo kažko tokio savanaudiško.
Katerina tikrai yra bėdų šaltinis, o ne Hitklifas.

- Aš pats sau būsiu sargybinis. – jis pažadėjo.

Aš atsidusau. Jis taip gerai išblaškydavo.

Aš padėjau mano rankas virš jo, kad laikyčiau jas ant sako veido. – Man reikia pamatyti
Džeikobą.

Jis užsimerkė. – Ne.

- Tai tikrai nėra pavojinga. – pasakiau prašydama vėl. – Aš jau esu praleidusi visą dieną La Puše,
su dauguma iš jų, ir nieko nėra atsitikę.

Bet aš padariau klaidą; pabaigoje mano balsas susvyravo, nes aš supratau, kad sakiau žodžius,
kurie buvo melas. Netiesa, kad nieko nėra atsitikę. Trumpai šmėstelėjo atsiminimai – didžiulis
pilkas vilkas susigūžė šuoliui, atidengdamas savo kaip durklas dantis į mane – mano delnai
suprakaitavo dėl sugrįžusios panikos.

Edvardas išgirdo mano širdies pagreitėjimą ir linktelėjo lyg aš būčiau pripažinus melą garsiai. –
Vilkolakiai yra neprognožiuojami. Kartais žmonės, kurie yra šalia jų yra sužeidžiami. Kartais,
būna nužudomi.

Norėjau paneigti tai, bet kitas vaizdas pavėlino mano paneigimą. Mačiau savo mintyse vieną
žavų jauną Emilės Young veidą, dabar sudarkytą trejeto tamsių randų, kurie nutįsę nuo dešinės
akies ragenos iki jos burnos, kuri bus iškreipta piktai amžiams.

Jis laukė, akivaizdžiai triumfuojantis, kad aš negaliu surasti žodžių.

- Tu jų nepažįsti. – sušnibždėjau.

- Aš juos pažįstu geriau nei tu, Bela. Aš gyvenau čia paskutiniu metu.

- Paskutiniu metu?

- Mūsų keliai su vilkais susikirto prieš maždaug septyniasdešimt metų... mes buvom ką tik
įsikūrę šalia Uosto. Tai buvo dar prieš tai, kai Alisa su Džasperu prie mūsų prisijungė. Mes
viršijom juos skaičiumi, bet tai nebūtų sustabdę kovos, jei ne Karlailas. Jis įtikino Efraimą Bleką,
kad galima gyventi greta, ir galų gale mes sudarėme sutartį.

Džeikobo prosenelio vardas mane išgąsdino.

-Mes galvojom, kad sutartis mirs kartu su Efraimu, - Edvardas sumurmėjo; tai skambėjo lyg
kalbėtų su savimi dabar. - Ta genetinė keistenybė, kuri leidžia pasikeisti, buvo prarasta... – jis
nutraukė savo pasakojimą ir kaltinamai į mane pažiūrėjo. – Tavo bloga sėkmė atrodo stiprėja
kiekvieną dieną. Ar tu supranti, kad tavo nepasotinumas traukti visus mirtinus dalykus buvo

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
pakankamai stiprus atstatyti šuniškų mutantų sugrįžimą. Jei mes galėtume pilstyti į butelius
tavo sėkmę, mes turėtume masinį naikinantį ginklą savo rankose.

Aš nekreipiau dėmesio į pašaipas, mano dėmesį patraukė jo prielaidos – ar jis buvo rimtas? –
Bet aš nesugrąžinau jų atgal. Negi tu nežinai?

- Ko aš nežinau?

- Mano bloga sėkmė neturi nieko bendro su jų sugrįžimu. Vilkolakiai sugrįžo, nes tai padarė
vampyrai.

Edvardas žiūrėjo į mane, jo nejudrumas mane stebino.

- Džeikobas man pasakojo, kad tavo šeima būdama čia paskatino įvykius judėti. Aš maniau, tu tai
žinojai...

Edvardo akys susiaurėjo. – Tai štai ką jie mano.

- Edvardai, pažiūrėk į faktus. Prieš septyniasdešimt metų, kai jūs čia atvykote, pasirodė
vilkolakiai. Tu dabar vėl grįžai ir vilkolakiai vėl pasirodė. Ar tu manai, kad tai atsitiktinumas?

Jis sumirksėjo, ir jo žvilgsnis atsipalaidavo. – Karlailas, bus sudomintas tokia teorija.

- Teorija. – aš pasišaipiau.

Kurį laiką jis tylėjo, žiūrėdamas į lietų pro langą. Aš įsivaizdavau, kad jis mąsto apie faktą, kad jo
šeimos buvimas pakeičia vietinius į milžiniškus vilkus.

- Įdomu, bet nevisiškai susiję. – Jis sumurmėjo po akimirkos. – Situacijos likučiai tie patys.

Aš galėjau tai išversti pakankamai lengvai: jokių vilkolakių draugų.

Aš žinojau, kad turiu būti kantri su Edvardu. Tai nebuvo tai, kad jis buvo neišmintingas, tiesiog
jis nesuprato. Jis neturėjo nė mažiausio supratimo, kiek aš skolinga Džeikobui Blekui - ...

Nemėgau kalbėti bergždžiai ir ypač su Edvardu. Jis tik bandė mane apsaugoti, po to, kai mane
paliko, bandė išsaugoti mano sielą. Aš nelaikiau jo atsakingu už visus kvailus dalykus, kurie
įvyko, kai jo nebuvo, ar už skausmą, kurį iškenčiau.

Jis laikė.

Taigi, aš turėjau tarti savo pasiaiškinimus labai atsargiai. Aš atsistojau ir apėjau aplink stalą. Jis
išskėtė rankas ir aš atsisėdau ant jo kelių, patogiai įsitaisydama jo kietame akmeniniame glėbyje.
Žiūrėjau į jo rankas kol kalbėjau.

- Prašau, tiesiog paklausyk manęs minutę. Tai daug svarbiau nei vien užgaida dėl seno draugo.
Džeikobas yra skausmuose. – mano balsas išsikreipė ties žodžiu. – Aš turiu stengtis jam padėti –
aš negaliu jo palikti dabar, kai jam reikia manęs. Vien dėl to, kad jis nėra žmogus visą laiką... na,
jis buvo ten, kai aš buvau... netoks žmogiškas. Tu nežinai kaip tai atrodė. – aš sudvejevau.
Edvardo rankos tvirtai apglėbė mane, jo delnai buvo sugniaužti į kumščius, sausgyslės
iššokusios. – Jeigu Džeikobas nebūtų man padėjęs... aš nežinau pas ką tu būtum grįžęs į namus.
Aš jam labai skolinga už tai, Edvardai.

Pažiūrėjau atsargiai į jo veidą. Jo akys buvo užmerktos, žandikaulis įtemptas.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
- Niekada sau neatleisiu, kad palikau tave. – Jis sušnibždėjo. – Net jei gyvensiu šimtus
tūkstančių metų.
Uždėjau savo ranką ant jo šalto veido ir laukiau iki kada jis atsiduso ir atsimerkė.

- Tu tiesiog stengeisi elgtis teisingai. Ir aš manau, tai būtų pavykę su kuo nors mažiau protingu
nei aš. Be to, tu esi dabar čia. Tai yra dalis, kuri svarbi.

- Jei aš niekada nebūčiau tavęs palikęs, tu nebūtum jautusi poreikio rizikuoti savo gyvenimu
guodžiantis šuniui.

Aš suvirpėjau. Buvau pripratus prie Džeikobo ir jo žeminančių pastabų – kraugerys, siurbėlė,
parazitas... Kažkodėl tai skambėjo šiukščiau Edvardo aksominiame balse.

- Nežinau kaip tai įvardinti tinkamai, - pasakė Edvardas, ir jo tonas buvo atšiaurus, - Tai
skambėjo žiauriai aš manau. Bet aš jau buvau pakankamai arti tavęs netekimo praeityje. Ir aš
žinau, ką reiškia apie tai galvoti. Aš netoleruosiu nieko pavojingo.

- Dėl šito tu turi manimi pasitikėti. Man viskas bus gerai.

Jo veidas vėl tapo skausmingas. – Prašau, Bela. – jis sušnibždėjo.

Žiūrėjau į jo staigiai užsidegusias auksines akis. – Prašai ko?

- Prašau dėl manęs. Prašau dėti kuo daugiau pastangų būti saugiai. Aš darysiu ką galiu, bet
priimsiu ir truputį pagalbos.

- Aš pasistengsiu. – sumurmėjau.

- Ar tu bent kiek suvoki kokia svarbi man esi? Ar bent turi kiek nors supratimo kaip aš tave
myliu? – Jis apsikabino mane dar tvirčiau prie savo kietos krūtinės, mano galvą pakišo po savo
smakru.

Prispaudžiau savo lūpas prie jo sniego šaltumo kaklo. – Aš žinau kaip aš tave myliu. – atsakiau.

- Tu lygini vieną mažą medelį su ištisu mišku.

Aš pavarčiau savo akis, bet jis to negalėjo matyti. – Neįmanoma.

Jis pabučiavo mano kaktą ir atsiduso.

- Jokių vilkolakių.

- Aš nesutinku su tuo. Aš turiu pamatyti Džeikobą.

- Tada aš tave sustabdysiu.

Jo balsas skambėjo absoliučiai užtikrintai, kad tai nebus problema.

Aš buvau tikra, kad jis teisus.

- Mes dar pažiūrėsim. – aš vis nepasidaviau. – Jis vis dar mano draugas.



Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
Dabar jutau Džeikobo žinutę kišenėje taip, lyg ji svertų dešimt svarų. Galėjau girdėti žodžius jo
balse, ir jis atrodė taip, lyg nesutiktų su Edvardu – su kažkuo, kas niekada neatsitiks tikrovėje.

Nieko nepakeisi. Atleisk




Stephenie Meyer UŽTEMIMAS
2. IŠSISUKINĖJIMAS

AŠ PASIJUTAU KEISTAI ŽVALIAI, KAI ĖJAU IŠ ISPANŲ link valgyklos, ir tai nebuvo todėl, kad
ėjau susikibus rankomis su pačiu nuostabiausiu asmeniu planetoje, nors tai buvo neabejotinai
dalis ir to.

Gal tai buvo todėl, kad mano bausmė buvo atšaukta
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0183
* © xneox.com