Oskaras Vaildas

DORIANO GRĖJAUS PORTRETAS

Romanas

PRATARMĖ
Menininkas yra gražių daiktų kūrėjas.
Atskleisti meną, o menininką paslėpti - štai meno tikslas.
Kritikas yra tas, kuris grožio sukeltus įspūdžius sugeba išreikšti kitu būdu ar nauja forma.
Tiek aukščiausia, tiek ir žemiausia kritikos forma - savotiška autobiografija.
Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia bjaurią prasmę, yra be žavesio pagedę žmonės. Tai yda.
Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia gražią prasmę, yra išprusę žmonės. Jie teikia vilčių.
Išrinktieji yra tie, kuriems gražūs daiktai reiškia tiktai Grožį.
Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas.
Devynioliktojo amžiaus neapykanta Realizmui, tai įniršis Kalibano, veidrodyje matančio savo atvaizdą.
Devynioliktojo amžiaus neapykanta Romantizmui, tai įniršis Kalibano, veidrodyje nematančio savo atvaizdo.
Moralinis žmogaus gyvenimas apima dalį menininko tematikos, tačiau meno moralumą sudaro tobulas netobulų priemonių vartojimas.
Joks menininkas nenori nieko įrodyti. Įrodyti galima ir akivaizdžias tiesas.
Joks menininkas neturi etinių simpatijų. Etinės menininko simpatijos - nedovanotinas stiliaus manieringumas.
Joks menininkas nėra liguistas. Menininkas gali vaizduoti viską.
Mintis ir kalba menininkui yra priemonės jo menui.
Yda ir dorybė - menininkui medžiaga jo menui.
Formos požiūriu, visų menų modelis yra muziko menas. Jausmo požiūriu - aktoriaus kūryba.
Kiekvienas menas yra sykiu ir paviršius, ir simbolis. Tie, kurie skverbiasi pro paviršių gilyn, rizikuoja. Tie, kurie skaito simbolius, rizikuoja.
Iš tikro menas lyg veidrodis atspindi ne gyvenimą, o žiūrovą.
Nuomonių skirtumas, vertinant meno kūrinį, rodo, jog kūrinys naujas, sudėtingas ir gyvybingas.
Kai kritikai nesutaria - menininko sieloje sandermė.
Galima atleisti žmogui, kai jis daro naudingą daiktą, jei pats tuo nesižavi. Vienintelis pateisinimas padariusiam nenaudingą daiktą begalinis juo žavėjimasis.
Kiekvienas menas visiškai nenaudingas.


I SKYRIUS

Dailininko dirbtuvėje tvyrojo saldus rožių aromatas, o kai lengvas vasaros vėjelis sušnarėdavo sode tarp medžių pro atviras duris svaigiai padvelkdavo alyvų, ar dar švelnesnis rausvažiedžių erškėtrožių kvapas.
Gulėdamas ant persiškom gūniom apklotos kanapos ir kaip visada rūkydamas nežinia kelintą iš eilės cigaretę, lordas Henris Votonas iš savo kampo dar matė geltonus ir saldžius it medus akacijos žiedus ir virpančias šakas, lūžte lūžtančias nuo grožybės naštos, taip panašios į liepsną; kartkartėmis ant ilgų indiško šilko užuolaidų, dengiančių didžiulį langą, šmėkštelėdavo fantastiški praskrendančių paukščių, šešėliai, tada užuolaidos akimirką virsdavo tarsi kokiais japoniškais paveikslais ir lordas Henris prisimindavo tuos išblyškusius Tokijo dailininkus nefrito spalvos veidais, kurie iš esmės statiško meno priemonėmis bando perteikti greičio ir judėjimo įspūdį. Dusliai dūzgėdamos bitės skverbėsi pro aukštą nepjautą žolę ar monotoniškai, atkakliai sukiojosi aplinkui iškerojusio sausmedžio žiedų taureles, ir nuo jų dūzgėjimo tyla atrodė dar slogesnė. Slopus Londono triukšmas gaudė tarytum tolimų vargonų bosai.
Kambario viduryje, pritvirtintas prie stataus molberto, stovėjo neapsakomai gražaus vaikino portretas visu ūgiu, o priešais jį, kiek atokiau, sėdėjo pats dailininkas, Bezilis Holvordas, kurio netikėtas dingimas prieš porą metų buvo sukėlęs tokį visuomenės susijaudinimą ir galybę keistų spėliojimų.
Dailininkas žiūrėjo į grakščią, dailią povyzą, kurią nelyginant veidrodis taip tobulai atspindėjo jo kūrinys, ir pasitenkinimo šypsnys neblėso jam iš veido. Bet staiga dailininkas pašoko, užmerkė akis ir pirštais užspaudė vokus, tartum norėdamas išsaugoti atmintyje kažkokį keistą sapną ir bijodamas iš jo pabusti.
- Čia geriausias tavo darbas, Bezili, geriausias iš visų tavo darbų - vangiai tarė lordas Henris.- Kitais metais būtinai nusiųsk jį į Grouvnerį. Akademija pernelyg didelė ir pernelyg vulgari. Kai aš ten nueinu, būna arba tiek daug žmonių, kad nematyti paveikslų, o tai siaubinga, arba tiek paveikslų, kad nematyti žmonių, o tai dar blogiau. Iš tikrųjų, Grouvneris vienintelė vieta.
- Niekur neketinu jo siųsti,- atsakė dailininkas, keistai atkragindamas galvą - dar Oksforde šis judesys juokindavo jo draugus.- Ne, niekur jo nesiųsiu.
Lordas Henris kilstelėjo antakius ir nustebęs pažiūrėjo į jį pro skystučių melsvų dūmų driekanas, kurios fantastiškai vinguriuodamos kilo iš jo stiprios cigaretės su opijaus priemaiša.
- Niekur nesiųsi? Kodėl, drauguži? Ar turi kokią priežastį? Keisti padarai jūs, dailininkai. Neriatės iš kailio, kad pagarsėtumėt, o pagarsėję elgiatės taip, lyg norėtumėt šlovės atsikratyti. Kvailai darot; pasaulyje tik viena blogybė pranoksta tą, kai visi apie tave kalba; tai blogybė, kai niekas apie tave nekalba. Šis portretas išaukštintų, tave tarp jaunųjų Anglijos dailininkų, o seniams sukeltų pavydą, jei seniai dar pajėgia ką nors jausti:
- Žinau, kad pasijuoksi iš manęs,- atsakė dailininkas,- bet aš iš tikrųjų negaliu jo duoti į parodą. Pernelyg daug savęs esu į jį įdėjęs.
Lordas Henris išsitiesė ant kanapos ir nusijuokė.
- Taip, žinojau, kad tu juoksies, bet vis tiek tai teisybė.
- Pernelyg daug savęs įdėjai! Dievaž, Bezili nemaniau, kad tu toks tuštuolis; iš tiesų nematau jokio panašumo tarp šiurkštaus tvirto tavo veido, juodų kaip anglis plaukų ir šito jauno Adonio, kuris atrodo lyg būtų iš dramblio kaulo ir rožių žiedlapių. Klausyk, mielas Bezili, juk jis tikras Narcizas, o tu... be abejo, tavo veido išraiška intelektuali ir taip toliau, bet grožis, tikras grožis dingsta tada, kai atsiranda intelektuali išraiška. Intelektas jau pats savaime kažkas perdėta ir todėl ardo harmoniją kiekviename veide. Kai tik žmogus atsisėda ir susimąsto, jo veide lieka tik nosis arba tik kakta, ar dar kokia baisybė. Pažiūrėk į žmones, kurie ko nors pasiekė išsilavinimo reikalaujančiose profesijose. Kokie jie tobulai bjaurūs! Žinoma, išimtis dvasininkai. Bet juk dvasininkai negalvoja. Vyskupas, sulaukęs aštuoniasdešimt metų tebekartoja tą patį, ką jį išmokė sakyti, kai jam buvo aštuoniolika, todėl visada ir atrodo nepaprastai žavus. Paslaptingasis tavo draugas, kurio vardo man nesakai, bet kurio portretas mane iš tikrųjų žavi, niekada negalvoja. Tuo aš neabejoju. Tai tikriausiai koks tuščiagalvis gražus padaras, kuris visada turėtų būti su mumis žiemą, kai negalim gėrėtis gėlėmis, ir vasarą, kai mums reikia kuo nors atvėsinti savo protą. Per gerai apie save manai, Bezili, tu nė trupučio nepanašus į jį.
- Nesupranti manęs, Hari,- atsakė dailininkas.- Aišku, nesu panašus į jį. Žinau tą kuo puikiausiai. Iš tiesų man net būtų nesmagu būti tokiam kaip jis. Traukai pečius? Aš sakau tiesą. Visa, kas tobula, tiek fiziniu, tiek ir dvasiniu atžvilgiu, paženklinta lemties, kuri per visą žmonijos istoriją lydi klumpančių karalių žingsnius. Verčiau nesiskirti iš kitų. Bjaurieji ir kvailiai šiame pasaulyje niekada nepralošia. Sėdi sau patogiai ir spokso į lošimą. Tegul pergalės jie ir nelaimi, tačiau bent nepatiria pralaimėjimo kartėlio. Jie gyvena taip, kaip visiems derėtų gyventi - niekieno netrikdomi, abejingi, ramūs. Kitų jie nepražudo, bet ir jiems priešo ranka neatneša pragaišties. Tavo padėtis ir turtas, mano protas, toks, kokį turiu, mano menas, kad ir koks jis būtų, graži Doriano Grėjaus išvaizda - už visa tai, ką mums davė dievai turėsim atkentėti, skaudžiai atkentėti.
- Dorianas Grėjus? Tai jo pavardė? - paklausė lordas Henris, eidamas per dirbtuvę prie Bezilio Holvordo.
- Taip, tai jo pavardė. Nenorėjau tau sakyti.
- O kodėl?
- Ak, negaliu paaiškinti. Kai man koks žmogus labai brangus, niekam nesakau, kas jis. Man atrodo, kad pasakydamas vardą, aš tarytum jo dalį atiduodu svetimam. Pamėgau slaptingumą. Turbūt tik jis tegali mūsų nūdienį gyvenimą padaryti mįslingą ar žavų. Paprasčiausias daiktas tampa nuostabus, jeigu tiktai jį slepi. Kai išvykstu iš Londono, niekada nesakau namiškiams, kur važiuoju. Jei pasakyčiau, visas malonumas dingtų. Prisipažįstu, tai kvailas įprotis, bet gyvenimui jis savotiškai teikia daug romantikos. Tikriausiai tau visa tai atrodo nepaprastai kvaila?
- Anaiptol,- atsakė lordas Henris,- anaiptol mielas Bezili. Berods, tu užmiršai, kad aš vedęs, o santuoka patraukli tik tuo, kad apgaulę paverčia absoliučia būtinybe abiem pusėm. Niekada nežinau, kur mano žmona, o mano žmona niekada nežino, ką aš veikiu. Kai mudu susitinkam,- juk vis dėlto vakarieniaudami svečiuos ar viešėdami pas hercogą netyčia susitinkam,- rimčiausiais veidais pasakojam vienas antram absurdiškiausias istorijas. Mano žmona puikiai sugeba tą daryti, tiesą sakant, daug geriau už mane. Ji niekada nesupainioja datų, o aš visada įkliūnu. Bet sugavusi mane, ji nekelia triukšmo. Kartais man norisi, kad ji triukšmautų, bet ji tik juokiasi iš manęs.
- Negaliu pakęsti, kai tu, Hari, taip kalbi apie savo vedybinį gyvenimą,- tarė Bezilis Holvordas, dideliais žingsniais eidamas prie durų, vedančių į sodą.- Neabejoju, kad esi tikrai labai geras vyras, tačiau baisiausiai droviesi savo dorybių. Keistas tu žmogus. Niekada nepasakai ko doro, bet niekada nepadarai ko blogo. Tavo cinizmas - paprasčiausiai poza.
- Poza paprasčiausiai tėra natūralumas, be to, tai pati įkyriausia iš visų man žinomų pozų,- juokdamasis sušuko lordas Henris.
Abu vyrai išėjo į sodą ir susėdo ant ilgo bambukinio suolo, kuris stovėjo aukšto laurų krūmo pavėsyje. Saulės šviesa slydo blizgančiais lapais. Žolėje virpėjo baltos saulutės.
Po valandėlės lordas Henris išsitraukė laikrodį.
- Man jau laikas, Bezili,- sumurmėjo jis,- tačiau prieš išeidamas būtinai noriu, kad atsakytum į mano klausimą.
- Kokį klausimą? - paklausė dailininkas, įbedęs žvilgsnį į žemę.
- Puikiai žinai.
- Nežinau, Hari.
- Ką gi, pasakysiu. Noriu žinoti, kodėl neduosi į parodą Doriano
Grėjaus portreto. Noriu žinoti tikrąją priežastį.
- Aš ją pasakiau.
- Ne, nieko panašaus. Sakei - dėl to, kad per daug savęs įdėjai į paveikslą. Bet juk tai vaikiška.
- Hari,- tarė Bezilis Holvordas, žvelgdamas jam tiesiai į akis,- kiekvienas portretas, nutapytas su įsijautimu, yra paties dailininko, o ne pozuotojo portretas. Pozuotojas - grynas atsitiktinumas, dingstis. Ne jį atvaizduoja dailininkas, spalvotoje drobėje dailininkas atvaizduoja pats save. Portrete, ko gero, būsiu atskleidęs savo sielos paslaptį, todėl ir nenoriu jo rodyti.
Lordas Henris nusijuokė.
- O kokia ta paslaptis? - paklausė jis.
- Tau pasakysiu,- atsakė Holvordas, tačiau atrodė suglumęs.
- Nekantriai laukiu, Bezili,- nerimo bičiulis, žiūrėdamas į jį.
- Ak, Hari, iš tiesų ne kažin ką tegaliu pasakyti,- tarė dailininkas,- be to, vargu ar suprasi mane. Gal net nepatikėsi.
Lordas Henris nusišypsojo, pasilenkęs nuskynė pievoje rausvažiedę saulutę ir ėmė atidžiai ją žiūrinėti.
- Tikrai suprasiu,- atsakė jis, įdėmiai žvelgdamas į mažą auksinį diską su baltomis plunksnelėmis.- Viskuo galiu patikėti, kad tiktai būtų neįtikėtina.
Vėjas nupurtė nuo medžių kelis žiedus, sunkios alyvų kekės tartum žiedų žvaigždynai lingavo slogiame ore. Prie namo sienos ėmė čirkšti žiogas, ir ilgas plonas laumžirgis lyg mėlynas siūlas praplaukė pro šalį, plasnodamas rusvais perregimais sparnais. Lordas Henris tarėsi girdįs, kaip plaka Bezilio Holvordo širdis, ir susidomėjęs laukė, kas bus toliau.
- Buvo taip,- palūkėjęs prašneko dailininkas.- Prieš du mėnesius dalyvavau pokylyje ledi Brendon namuose. Juk žinai, mes, vargšai menininkai, turim kartkartėmis pasirodyti žmonėms, kad primintume nesą laukiniai. Su vakarine eilute ir baltu kaklaraiščiu kiekvienas žmogus, kaip tu kartą sakei, net ir biržos makleris, gali būti laikomas kultūringu. Ką gi, buvau svetainėje jau gal dešimt minučių, šnekėjausi su apkūniomis išsipusčiusiomis senyvomis damomis bei nuobodžiais akademikais ir staiga pajutau, kad kažkas žiūri į mane. Atsigręžiau ir pirmą sykį išvydau Dorianą Grėjų. Kai mudviejų akys susitiko, pajutau, kad blykštu. Keista baimė apėmė mane. Supratau sutikęs žmogų, kurio asmenybė tokia kerinti, kad jis, jei tik nesipriešinsiu, gerte sugers mano prigimtį, mano sielą, net mano meną. Niekada gyvenime nenorėjau pašalinės įtakos. Tu, Hari, žinai, koks aš nepriklausomas iš prigimties. Visada buvau pats sau viešpats, bent tol, kol sutikau Dorianą Grėju. Paskui... bet nemoku tau paaiškinti. Tarsi koks balsas būtų sakęs, jog atsidūriau ant baisios savo gyvenimo krizės slenksčio. Mane pagavo keistas jausmas, rodėsi, kad Likimas man žada nepaprastų džiaugsmų ir nepaprastų, sielvartų. Aš pabūgau ir jau gręžiausi eiti iš svetainės. Ne sąžinė privertė mane taip elgtis, tai buvo savotiškas bailumas. Nesiginsiu - bandžiau pabėgti.
- Iš teisybės, Bezili, sąžinė ir bailumas tas pats. Sąžinė, tai firmos ženklas. Štai ir viskas.
- Netikiu tuo, Hari, ir netikiu, kad tu taip manytum. Šiaip ar taip, kokie ten buvo mano motyvai, o galėjo būti ir išdidumas, nes esu labai išdidus, aš iš tikrųjų pasukau durų link. Ten, žinoma, susidūriau su ledi Brendon. "Ponas Holvordai, nejaugi ketinat taip anksti pabėgti?"- suspigo jinai. Juk prisimeni, koks keistas ir šaižus jos balsas?
- Taip, išskyrus grožį, ji visais atžvilgiais panaši į povą,- pasakė lordas Henris, ilgais nervingais pirštais pešiodamas saulutės žiedą.
- Negalėjau jos atsikratyti. Ji nusivedė mane prie kilmingųjų, prie žvaigždėmis ir ordinais apsisagsčiusių ponų, prie senyvų damų milžiniškomis tiaromis ir papūgų nosimis. Vadino mane brangiausiu savo draugu. Nors tik vieną sykį buvom iš viso matęsi, ji užsimanė rodyti mane lyg kokią žymenybę. Tuo metu, man regis, kažkoks mano paveikslas turėjo didžiulį pasisekimą, bent jau pigūs laikraštukai apie jį buvo prirašyti, o mūsų devynioliktame amžiuje tai lygu nemirtingumui. Staiga kaktomuša susidūriau su tuo vaikinu, kurio asmuo buvo taip keistai mane sujaudinęs. Stovėjom beveik liesdami vienas kitą. Mūsų akys vėl susitiko. Pasielgiau beprotiškai, paprašęs ledi Brendon mane supažindinti su juo. O gal tai ir nebuvo beprotybė. Šitai tiesiog buvo neišvengiama. Mes ir nesupažindinti būtume pradėję šnekėtis. Neabejoju. Ir Dorianas man tą patį sakė. Jis taip pat pajuto, kad mudviem lemta pažinti vienas antrą.
- O kaip ledi Brendon apibūdino tą žavų jaunuolį? - paklausė bičiulis.- Juk ji mėgsta greitai duoti tikslų, kiekvieno savo svečio <I>prėcis</I>. Prisimenu, kaip sykį jinai privedė mane prie irzlaus seno džentelmeno raudonu veidu, apsikarsčiusio ordinais ir juostomis, ir ėmė kuždėti man į ausį tragišku balsu, kurį tikriausiai puikiai girdėjo visi, buvę kambaryje, baisiausiai stulbinančius dalykus. Aš pabėgau. Mėgstu pats perprasti žmones. Tačiau ledi Brendon su savo svečiais elgiasi lyg aukcionatorius su prekėmis. Ji arba išnarsto kiekvieną kaulelį, arba iškloja apie juos viską, tik nepasako to, ką jums rūpi sužinoti.
- Vargšė ledi Brendon! Koks tu, Hari, jai negailestingas,- nesusimąstydamas pasakė Holvordas.
- Mielas bičiuli, ji bandė įsteigti saloną, bet jai pavyko atidaryti tik restoraną. Kaip galiu ja žavėtis? Tačiau sakyk, ką ji kalbėjo apie poną Dorianą Grėjų?
- A, rodos, "Žavus berniukas... mudvi su vargše jo motule buvom neperskiriamos. Niekaip neprisimenu, ką jis veikia... rodos... nieko neveikia... ak, teisybė, skambina fortepijonu... o gal jūs, ponas Grėjau, smuiku griežiat, brangusis?" Mudu neištvėrėm nesusijuokę ir iš karto tapom draugai.
- Juokas visai nebloga pradžia draugystei ir pati geriausia pabaiga,- pasakė jaunasis lordas, skabydamas kitą saulutės žiedą.
Holvordas papurtė galvą.
- Tu, Hari, nesupranti, kas yra draugystė,- tyliai tarė jis,- ir todėl nesupranti, kas yra priešiškumas. Tau visi patinka, kitaip tariant, esi visiems abejingas.
- Kokia klaiki neteisybė! - sušuko lordas Henris ir, atsismaukęs skrybėlę ant pakaušio, pažvelgė į mažus debesėlius, kurie lyg susinarpliojusios blizgančio šilko gijos driekėsi per išgaubtą turkio spalvos vasaros dangaus skliautą.- Iš tiesų, kokia klaiki neteisybė. Aš labai skiriu žmones. Draugus išsirenku dėl jų gražios išvaizdos, pažįstamus dėl gero būdo, o priešus dėl proto. Renkantis priešus, atsargumo niekada nebūna per daug. Neturiu nė vieno priešo, kuris būtų kvailas. Jie visi ganėtinai intelektualūs ir, savaime suprantama, vertina mane. Ar čia mano tuštybė? Taip, tikriausiai tuštybė.
- Ir man taip atrodo, Hari. Bet pagal tavo kategorijas aš turėčiau būti tik pažįstamas.
- Mielas Bezili, tu daugiau negu pažįstamas.
- Bet daug mažiau nei draugas. Lyg ir brolis, ar ne?
- Ak, tie broliai! Tegul juos galas. Mano vyresnysis brolis niekaip nenumiršta, o jaunesnieji, matyt, tik mirti tesugeba.
- Hari! - šūktelėjo Holvordas susiraukdamas.
- Mielas drauge, aš tik juokauju. Bet savo giminaičių, tikrai nemėgstu. Man rodos, giminaičių nekenčiame dėl to, kad negalim pakęsti žmonių, turinčių tas pačias ydas, kaip ir mes patys. Visiškai suprantu anglų demokratijos neapykantą vadinamosioms aukštesniųjų klasių ydoms. Masės jaučia, kad girtavimas, kvailumas bei amoralumas turėtų, būti vien tik jų, ir jeigu kas iš mūsų tarpo apsijuokia, tuo pačiu pasikėsina į jų valdas. Kai vargšelis Sautvorkas atsidūrė skyrybų teisme, jų pasipiktinimui nebuvo ribų. Ir vis dėlto nemanau, kad bent dešimt procentų proletariato gyventų pavyzdingai.
- Nesutinku nė su vienu tavo žodžiu; maža to, Hari, aš neabejoju, kad ir tu pats nesutinki.
Lordas Henris pasiglostė smailią tamsiai rudą barzdą ir juodmedžio lazdele su kutu taukštelėjo per lakinio bato galą.
- Koks tu tipiškas anglas, Bezili. Štai jau antrą kartą darai tokią pat pastabą. Jeigu tikram anglui pakiši kokią idėją, o tai visada rizikinga, jam net nedingtelės pasvarstyti, ar ji teisinga, ar ne. Jam svarbu tik viena - ar pats ja tiki. Beje, idėjos vertė nieko bendra neturi su ją pareiškusio žmogaus nuoširdumu. Galimas daiktas, kad kuo žmogus nenuoširdesnis, tuo idėjos intelektualumas grynesnis, nes tuo atveju nei norai, nei prietarai jai neprideda spalvos. Šiaip ar taip, neketinu drauge su tavim nagrinėti politikos, sociologijos ar metafizikos klausimų. Žmonės man patinka labiau už principus, o užvis labiau - žmonės be principų. Papasakok dar ką nors apie Dorianą Grėjų. Ar dažnai jį matai?
- Kasdien. Negalėčiau jaustis laimingas, jei kasdien jo nematyčiau. Jis absoliučiai man būtinas.
- Kaip keista! O aš maniau, kad, išskyrus meną, tau daugiau niekas niekada nerūpi.
- Dabar jis mano menas,- rimtai tarė dailininkas.- Kartais, Hari, man atrodo, kad pasaulio istorijoje buvo tiktai dvi reikšmingos eros. Pirmoji - naujų priemonių suradimas mene, antroji - naujos asmenybės atradimas taip pat meno srityje. Tai, kuo Venecijos mokyklai tapo aliejinės tapybos išradimas, o vėlyvajai graikų skulptūrai - Antinojaus veidas, tuo man kada nors taps Doriano Grėjaus veidas. Aš jį ne tik tapau, piešiu, darau eskizus. Be abejo, visa tai aš darau. Bet man jis daug daugiau negu modelis, pozuotojas. Nepasakysiu, jog būčiau nepatenkintas tuo, ką, jam pozuojant, esu sukūręs, ar kad meno kūrinys negalėtų perteikti jo grožio. Nieko nėra, ko menas negalėtų perteikti, ir aš žinau, kad darbai, kuriuos sukūriau, pažinęs Dorianą, geri darbai, patys geriausi darbai mano gyvenime. Bet kažkaip savotiškai - vargu ar tu mane suprasi - Doriano asmenybė parodė man visiškai naują kelią mene, visiškai naują stilių. Aš kitaip regiu viską, kitaip galvoju. Dabar galiu atkurti gyvenimą taip, kaip ligi šiol nesugebėjau. "Svajonė apie formą minties epochoje". Kas taip sakė? Neprisimenu, tačiau tuo man tapo Dorianas Grėjus. Vien galimybė matyti tą berniuką - jis man atrodo maža ką augesnis už berniuką, nors jam jau daugiau nei dvidešimt,- vien galimybė matyti... ak, vargu ar suprasi, ką visa tai man reiškia? Pats nieko nenumanydamas, jis brėžia man naujos mokyklos kontūrus, mokyklos, kurioje glūdės visa romantinės dvasios aistra ir visas graikų, dvasios tobulumas. Sielos ir kūno harmonija - kaip tai daug. Beprotybės pagauti, mes atskyrėm vieną nuo kito ir sugalvojom realizmą, kuris pasirodė esąs vulgarus, sukūrėm idealą, kuris pasirodė esąs tuščias. Hari! Jei žinotum, kuo man tapo Dorianas Grėjus! Ar prisimeni mano peizažą, už kurį Egniu pasiūlė tokią didžiulę sumą, tačiau aš nepanorau su juo skirtis? Tai vienas geriausių, paveikslų, kokį esu sukūręs. O kodėl? Todėl, kad man jį tapant greta sėdėjo Dorianas Grėjus. Kažkokia nematoma srovė dvelkė iš jo į mane, ir pirmą kartą gyveninime tam paprastam miške aš įžvelgiau stebuklą, kurio visada ieškodavau ir niekada nerasdavau.
- Bezili, juk tai nuostabu! Turiu pamatyti tą Dorianą Grėjų.
Holvordas pakilo nuo suolo ir ėmė vaikštinėti po sodą. Netrukus jis sustojo.
- Hari,- tarė jis,- Dorianas Grėjus mano kūrybai tiktai stimulas. Galbūt tu nieko jame neįžvelgsi. Aš matau viską. Ir tada, kai mano paveiksle nerasi nė menkiausio Doriano Grėjaus bruoželio, jo ten daugiausia. Jis, kaip sakiau, man akstinas naujai manierai. Randu jį tam tikrų linijų vingiuose, tam tikrų spalvų grožyje ir subtilume. Štai ir viskas.
- Tai kodėl nenori duoti į parodą jo portreto? - paklausė lordas Henris.
- Todėl, kad visai nejučia portrete išreiškiau dalelę šito savo keisto dievinimo, apie kurį aš, be abejonės, niekada jam neužsiminiau. Jis nieko nežino ir niekada nesužinos. Bet žmonės gali atspėti, o aš nenoriu apnuoginti savo sielos jų lėkštiems, smalsiems žvilgsniams. Niekada mano širdis negulės po jų mikroskopu. Į šį kūrinį, Hari, įdėjau per daug savęs, per daug savęs.
- Poetai nebūna tokie skrupulingi kaip tu. Jie žino, kaip naudinga viešumai parodyti savo aistras. Nūdienis kūrinys apie plyštančią širdį susilaukia ne vieno leidimo.
- Dėl to aš jų ir neapkenčiu,- sušuko Holvordas.- Menininkas turėtų kurti gražius kūrinius, bet į juos nedėti nieko iš savo gyvenimo. Gyvename epochoje, kai žmonės žiūri į meną tarsi į savotišką autobiografiją. Mes praradom abstraktų grožio pojūtį. Kada nors aš parodysiu pasauliui, kas tai, ir kaip tik dėl to pasaulis niekada nepamatys mano nutapyto Doriano Grėjaus portreto.
- Man regis, tu, Bezili, klysti, bet nesiginčysiu. Ginčijasi tik tie, kurių, intelektas beviltiškas. Sakyk, ar Dorianas Grėjus labai tave myli?
Dailininkas valandėlę pamąstė.
- Aš jam patinku,- atsakė patylėjęs.- Žinau, kad patinku. Aišku, aš jam baisiausiai pataikauju, giriu jį. Jaučiu keistą malonumą, sakydamas jam tokius dalykus, dėl kurių, žinau, gailėsiuos. Jis man visada labai malonus. Mudu sėdime mano dirbtuvėje ir šnekamės apie šimtus visokiausių dalykų. Tačiau kartkartėmis jis būna klaikiai nejautrus, ir, rodos, jam labai smagu mane įskaudinti. Tada, Hari, pajuntu atidavęs visą savo sielą tam, kuris su ja elgiasi taip, lyg tai būtų gėlė švarko atlape, gražus niekutis tuštybei paglostyti, puošmena vienai vasaros dienai.
- Vasaros dienos ilgos, Bezili,- tyliai tarė lordas Henris.- Gal tau greičiau įkyrės negu jam. Liūdna, kai pagalvoju, tačiau, be jokios abejonės, Genijus gyvena ilgiau už Grožį. Štai kodėl ir stengiamės persotinti savo protą. Norim išsaugoti ką nors pastovaus nuožmioje kovoje už būvį, todėl ir prisikemšam galvas visokiausio šlamšto ir faktų, kvailai vildamiesi išsaugoti savo vietą gyvenime. Šiuolaikinis
idealas - visapusiškai informuotas žmogus. O visapusiškai informuoto žmogaus protas - baisus daiktas. Jis panašus į smulkių senienų parduotuvę, pilną dulkių ir sujauktą, kur visų prekių kaina aukštesnė už tikrąją jų vertę. Ir vis dėlto, man regis, tau pirmajam pabos. Vieną dieną pažvelgsi į savo draugą, ir jis tau pasirodys truputį neproporcingas arba tau nebepatiks jo veido atspalvis ar dar kas nors. Širdyje jam karčiai priekaištausi ir ne juokais galvosi, kad jis blogai elgiasi su tavimi. Kai jis kitą kartą tave aplankys, būsi jam visiškai šaltas ir abejingas. Ir bus labai gaila, nes tu pasikeisi. Tai, ką man papasakojai,- tikras romanas, meno romanas, kaip galėtum jį pavadinti, bet visa bėda, kad po kiekvieno pergyvento romano mes liekame tokie neromantiški.
- Nekalbėk taip, Hari. Dorianas Grėjus man darys poveikį iki pat mirties. Tu nesupranti, ką aš jaučiu. Tu pernelyg nepastovus.
- Ak, mielas Bezili, juk kaip tik dėl to aš ir galiu tave suprasti. Ištikimieji pažįsta tik banaliąją meilės pusę, meilės tragedijas patiria tik neištikimieji.
Lordas Henris dailiu sidabriniu žiebtuvėliu užsidegė cigaretę ir patenkintas užsirūkė, neabejodamas savo teisumu, tarytum vienu sakiniu būtų susumavęs visą pasaulio išmintį. Tarp žalių, blizgančių lyg lakas gebenės lapų, čirkšdami šlamėjo žvirbliai, mėlyni debesų šešėliai tartum kregždės gainiojo kits kitą po žolę. Kaip puiku sode! Ir kokie žavūs kitų žmonių jausmai, daug žavesni už jų mintis,- galvojo lordas Henris. Tavo siela ir tavo draugų aistros - štai kas labiausiai vilioja gyvenime. Su tyliu pasitenkinimu jis įsivaizdavo nuobodžius priešpiečius pas tetą, į kuriuos jau pavėlavo, užgaišęs pas Bezilį Holvordą. Jei būtų nuėjęs pas tetą, aišku, būtų susitikęs lordą Hudbodį ir visos kalbos suktųsi apie valgyklas skurdžiams ir būtinybę įsteigti pavyzdinius nakvynės namus. Kiekviena grupė būtų gyrusi tas dorybes, kurios jiems patiems gyvenime nereikalingos. Turtingieji būtų postringavę apie taupumo svarbą, o dykaduoniai gražbyliavę apie garbingą darbą. Kaip malonu viso to išvengus! Begalvojant apie tetą, jam šovė viena mintis. Jis atsisuko į Holvordą ir tarė:
- Mielas drauge, aš kai ką prisiminiau.
- Ką, Hari?
- Kur girdėjau Doriano Grėjaus vardą.
- O kurgi? - paklausė Holvordas truputį susiraukdamas.
- Nežiūrėk taip piktai, Bezili. Tai buvo pas mano tetą, ledi Agatą... Ji man pasakojo radusi nuostabų jaunuolį, kuris žada jai padėti Ist Ende, jo pavardė - Dorianas Grėjus. Bet, man regis, ji nieko neužsiminė apie jo gražią išvaizdą. Moterys, bent dorovingosios, nevertina gražios išvaizdos. Tik sakė, kad jis rimtas, gražios dvasios. Ir aš tučtuojau įsivaizdavau akiniuotą žmogelį suglostytais plaukais, baisiausiai strazdanotą, žirglojantį milžiniškom kojom. Gaila, nežinojau, kad tai tavo draugas.
- Džiaugiuosi, Hari, kad nežinojai.
- Kodėl?
- Nenoriu, kad su juo susipažintum.
- Nenori, kad susipažinčiau?
- Nenoriu.
- Ponas Dorianas Grėjus laukia dirbtuvėje,- pranešė tarnas, atėjęs į sodą.
- Dabar turėsi mane supažindinti,- juokdamasis sušuko lordas Henris.
Dailininkas atsigręžė į tarną, kuris stovėjo markstydamasis nuo saulės.
- Parkeri, paprašykit, kad ponas Grėjus palauktų. Aš tučtuojau ateisiu.
Tarnas nusilenkė ir nuėjo takeliu.
Tada dailininkas pažvelgė į lordą Henrį.
- Dorianas Grėjus - geriausias mano draugas,- tarė jis.- Jis atviras ir tyros širdies. Tavo teta neklydo, taip apie jį kalbėdama. Negadink jo. Nesistenk jo paveikti. Tavo įtaka būtų bloga. Pasaulis platus, daug puikių žmonių jame gyvena. Neatimk iš manęs vienintelio žmogaus, kuris mano menui įkvepia visą jo grožį. Mano kūrybinė egzistencija priklauso nuo jo. Nepamiršk, Hari, aš pasitikiu tavimi.
Jis kalbėjo labai lėtai, žodžiai tartum prieš jo valią veržėsi jam iš lūpų.
- Kokius niekus čia dabar šneki,- šypsodamas tarė lordas Henris ir, paėmęs Holvordą už parankės, veste nuvedė jį į vidų.




II SKYRIUS


Įėję jie pamatė Dorianą Grėjų. Sėdėjo prie fortepijono, nugara į juos, ir sklaidė Šūmano "Girios paveikslėlių" pjesių rinkinį.
- Turėsit man paskolinti, Bezili,- sušuko jis.- Noriu išmokti. Neapsakomai žavu.
- Pareis nuo to, kaip jūs šiandien pozuosit, Dorianai.
- Ak, nusibodo pozuoti, man visai nereikia to portreto visu ūgiu,- atsakė vaikinas ir nekantriai, įnoringai apsisuko ant fortepijono taburetės. Pamatęs lordą Henrį, pašoko, ir jo skruostai parausvėjo. - Atleiskit, Bezili, nežinojau, kad turit svečių.
- Čia lordas Henris Votonas, Dorianai, senas mano bičiulis iš studijų dienų Oksforde. Aš ką tik pasakojau jam, kaip puikiai pozuojat, o štai jūs ir sugadinot viską.
- Tačiau man nesugadinot malonumo jus pažinti, ponas Grėjau,- tarė lordas Henris, žengdamas artyn ir tiesdamas ranką.- Mano teta ne kartą pasakojo apie jus. Esat vienas iš jos numylėtinių ir tikriausiai vienas iš jos aukų.
- Šiuo metu esu netekęs ledi Agatos malonės,- atsakė Dorianas Grėjus juokingai atgailaujančiu veidu.- Žadėjau su ja nuvažiuoti į klubą Vaitčepelyje pereitą antradienį, bet visiškai užmiršau. Mudu turėjom keturiom rankom paskambinti, rodos, tris duetus. Nežinau, ką ji man pasakys. Bijau pas ją ir nueiti.
- O, aš sutaikysiu jus su savo teta. Jūs labai jai patinkat. Nemanau, kad neatvykdamas būtumėt koncertui pakenkęs. Klausytojai tikriausiai manė, kad skambinama keturiom rankom. Kai teta Agata atsisėda prie fortepijono, ji kelia triukšmą už du.
- Tai žiauru jos atžvilgiu, bet ir man garbės nedaro,- juokdamasis tarė Dorianas Grėjus.
Lordas Henris žiūrėjo į jį. Taip, iš tikrųjų jis buvo neapsakomai gražus - dailiai išlenktom raudonom lūpom, atvirom mėlynom akim, garbanotais auksiniais plaukais. Kažkodėl jo veidas skatino juo pasitikėti. Visas jaunystės nuoširdumas ir nerimastingas tyrumas glūdėjo jame. Jautei, kad pasaulis dar jo nesuteršęs. Nenuostabu, kad Bezilis Holvordas jį dievino.
- Jūs, ponas Grėjau, per žavus filantropijai, taip, per daug žavus.
Lordas Henris klesterėjo ant kanapos ir atidarė portsigarą. Tuo tarpu dailininkas maišė dažus ir ruošė teptukus. Jis atrodė susirūpinęs, o išgirdęs paskutinę lordo Henrio pastabą, žvilgterėjo į jį ir, akimirką padvejojęs, tarė:
- Hari, noriu šiandien baigti paveikslą. Gal nepalaikytum manęs baisiu storžieviu, jei paprašyčiau tave išeiti.
Lordas Henris nusišypsojo ir pažvelgė į Dorianą Grėjų.
- Ar man išeiti, ponas Grėjau? - paklausė jis.
- Ak, lorde Henri, neišeikit jokiu būdu. Matau, kad Bezilis šiandien suniurzgęs, o suniurzgusio aš jo negaliu pakęsti. Be to, noriu sužinoti, kodėl aš netinku filantropijai.
- Vargu ar aš tą jums išaiškinsiu, ponas Grėjau. Tema tokia nuobodi, jog tektų rimtai kalbėti. Bet aš tikrai nebeišeisiu, jeigu jūs mane paprašėt pasilikti. Bezili, juk tu neprieštarausi? Ne kartą esi man sakęs, jog tau patinka, kai pozuotojai gali su kuo nors pasišnekučiuoti.
Holvordas prikando lūpą.
- Jei Dorianas nori, be abejo, pasilik. Doriano įgeidžiai - įstatymas visiems, išskyrus jį patį.
Lordas Henris paėmė skrybėlę ir pirštines.
- Nors tu, Bezili, primygtinai laikai, vis dėlto man teks išeiti. Esu susitaręs Orleanso restorane susitikti su vienu pažįstamu. Likit sveikas, ponas Grėjau. Užsukit kokią popietę pas mane į Kerzono gatvę. Penktą po pietų beveik visada būnu namie. Parašykit, kada atvyksit. Būtų gaila, jei nerastumėt manęs.
- Bezili,- sušuko Dorianas Grėjus.- Jeigu lordas Henris Votonas išeis, išeisiu ir aš. Jūs dirbdamas niekada neprasižiojat, ir man baisiai įkyri stovėti ant pakylos ir stengtis maloniai atrodyti. Paprašykit jį pasilikti, aš labai to noriu.
- Lik, Hari, dėl Doriano ir dėl manęs,- paprašė Holvordas, įdėmiai žiūrėdamas į paveikslą.- Iš tikrųjų aš dirbdamas niekada nekalbu ir nesiklausau, todėl nelaimingiems mano pozuotojams turbūt be galo nuobodu. Prašau tave pasilikti.
- O mano pažįstamas Orleanse?
Dailininkas nusijuokė.
- Nemanau, kad dėl to iškiltų kokių keblumų. Sėsk, Hari. O dabar, Dorianai, lipkit ant pakylos, per daug nesisukiokit ir nesidėkit galvon to, ką šnekės lordas Henris. Jis labai blogai veikia visus mano draugus, išskyrus mane patį.
Dorianas Grėjus užlipo ant pakylos jauno graikų kankinio veidu ir nutaisęs <I>moue</I> pažiūrėjo į lordą Henrį, kuris jam patiko iš pirmo karto. Jis toks nepanašus į Bezilį. Juodu - žavus kontrastas. O koks gražus jo balsas. Po valandėlės Dorianas paklausė lordą Henrį:
- Ar jūsų įtaka iš tikrųjų labai bloga? Tokia bloga, kaip sako Bezilis?
- Geros įtakos nebūna, ponas Grėjau. Bet kokia įtaka nemorali, moksliniu požiūriu nemorali.
- Kodėl?
- Todėl, kad darydamas kitam įtaką, atiduodi savo sielą. Žmogus nebegalvoja savomis mintimis, savos aistros jo nebedegina. Jo dorybės jam nebetikros. Jo nuodėmės, jei nuodėmės iš viso egzistuoja, skolintos. Jis tampa svetimos muzikos aidu, aktoriumi, vaidinančiu ne jam parašytą rolę. Gyvenimo tikslas - išugdyti save. Mes ateinam į pasaulį, kad pilnutinai atskleistume savo prigimtį. Nūnai žmonės bijo savęs. Jie užmiršo svarbiausią iš visų pareigų, - pareigą sau. Žinoma, jie mielaširdingi. Pamaitina alkaną, aprengia elgetą. Bet jų pačių sielos badauja, jos nuogos. Drąsa apleido mūsų giminę. Gal mes niekada jos nė neturėjom. Visuomenės baimė, kuri sudaro moralės pagrindą, Dievo baimė, kuri yra religijos esmė,- štai kas valdo mus. Ir vis dėlto...
- Būkite geras, Dorianai, pasukit galvą dar truputėlį į dešinę,- paprašė dailininkas, įnikęs į savo darbą ir nieko daugiau nematydamas, tik jaunuolio veide atsiradusią išraišką, kurios anksčiau nebuvo.
- Ir vis dėlto,- tyliu melodingu balsu tęsė lordas Henris, grakščiai mostelėjęs ranka jam būdingu judesiu, įgytu dar besimokant Itono mokykloje,- aš manau, jei bent vienas žmogus visapusiškai ligi galo išgyventų visą savo gyvenimą, suteikdamas kiekvienam savo jausmui pavidalą, kiekvienai minčiai išraišką, kiekvieną savo svajonę paversdamas tikrove, man rodos, kad pasaulis gautų tokį šviežią impulsą džiaugsmui, jog mes užmirštume visas viduramžių negalias ir grįžtume prie helenų idealo, o tai gal būtų kas dar nuostabesnio ir vertingesnio. Tačiau net drąsiausias iš mūsų pats savęs bijo. Savęs atsižadėjimas, toji tragiška atgyvena, paveldėta iš laukinių, žalojusių savo kūną, žlugdo mus, griauna mūsų gyvenimą. Mes baudžiami už tai, kad atsižadam savęs. Kiekvienas geismas, kurį bandome užgniaužti, tebetūno mūsų mintyse ir nuodija mus. Kūnas nusideda kartą ir išsivaduoja iš nuodėmės, nes veiksmas - tai savotiškas apsivalymas. Nieko nebelieka, tik malonumo prisiminimas ar saldi atgaila. Vienintelis būdas atsikratyti pagundos - jai pasiduoti. Jeigu spirsies, tavo siela susirgs, ilgėdamasi to, ką pati sau uždraudė, geisdama to, ką jos pačios sukurti siaubingi įstatymai pavertė siaubingais ir neleistinais dalykais. Sakoma, kad didžiausi pasaulio įvykiai vyksta žmogaus mintyse. Mintyse, ir tik mintyse padaromos pačios didžiausios pasaulio nuodėmės. Jūs, ponas Grėjau, nepaisant jūsų rausvos kaip rožės žiedas jaunystės ir baltos kaip rožės žiedas jaunuolio skaistybės, jūs patyrėt aistrų, kurios jus gąsdino, turėjot minčių, kurios jums kėlė siaubą, svajonių ir sapnų, kuriuos vien prisiminus skruostus nupliekstų, gėdos raudonis...
- Liaukitės! - pralemeno Dorianas Grėjus.- Liaukitės, jūs pribloškėt mane. Nežinau, ką sakyti. Yra kažkoks atsakymas, bet aš jo nerandu. Nekalbėkit. Leiskit man pagalvoti, o gal verčiau leiskit man negalvoti.
Kokį dešimt minučių Dorianas stovėjo nekrutėdamas, pravirom lūpom ir keistai spindinčiom akim. Jis lyg per miglą suvokė, kad jį pagavo visiškai nauji jausmai ir mintys. Tačiau jam rodėsi, kad jie gimė iš jo paties. Keli Bezilio draugo žodžiai, ištarti, be abejo, tarp kitko ir pilni įnoringų paradoksų, užgavo kažkokią slaptą stygą, kurios niekas dar ligi tol nebuvo užgavęs, ir jis jautė, kaip ji dabar virpa, vibruoja keistu ritmu.
Tik muzika jį šitaip sujaudindavo. Muzika ne kartą buvo jį įaudrinusi. Bet muzikos nenusakysi žodžiais. Ne naują pasaulį, o veikiau naują chaosą sukuria ji mumyse. O čia žodžiai! Tik žodžiai! Bet kokie jie baisūs! Kokie aiškūs, gyvi ir negailestingi! Nuo jų nepabėgsi. Ir vis dėlto kokie slaptingi kerai glūdi juose! Atrodė, kad jie beformiams daiktams galėjo suteikti plastinį pavidalą, kad jie skambėjo lyg kokia muzika, tokia pat žavi kaip violos ar liutnios garsai. Tiktai žodžiai! Kas gali būti realiau už žodžius?
Taip, vaikystėje buvo tokių dalykų, kurių jis nesuprato. O dabar suprato. Staiga gyvenimas jam sužiro ugninėm spalvom. Rodėsi, tartum jis eitų per liepsnas. Kodėl jis ligi šiol to nesuvokė?
Lordas Henris stebėjo jį, supratingai šypsodamas. Jis žinojo tą tikslų psichologinį momentą, kai nieko nereikia sakyti! Jam buvo begalo įdomu. Jį stebino staigus įspūdis, kurį padarė jo žodžiai, ir, prisiminęs knygą, kurią skaitė būdamas šešiolikos metų, ir kuri atskleidė jam galybę nežinomų dalykų, svarstė, ar Dorianas Grėjus šiuo metu nejaučia to paties. Lordas Henris tik strėlę paleido į erdvę. Nejau ji būtų pataikiusi? Koks žavus šis vaikinas.
Holvordas ir toliau tapė nuostabiai drąsiais potėpiais, pilnais tikro rafinuotumo ir tobulo subtilumo, kurie mene, šiaip ar taip, randasi tiktai iš menininko jėgos. Tylos jis nepastebėjo.
- Bezili, aš pavargau stovėti,- staiga sušuko Dorianas Grėjus.- Būtinai turiu išeiti ir pasėdėti sode. Čia taip tvanku.
- Atleiskit man, mielas drauge. Kai dirbu, nieko kito galvoti negaliu. Bet jūs dar niekada nesat taip gerai pozavęs. Nė nekrustelėjot. Ir aš galų gale išgavau tą išraišką, kurios norėjau - tos pračiauptos lūpos ir tas spindintis žvilgsnis. Nežinau, ką jums kalbėjo Haris, bet jo dėka jūsų veide atsirado nuostabiausia išraiška. Turbūt bėrė komplimentus. Netikėkit nė vienu jo žodžiu.
- Komplimentų jis tikrai man nesakė. Gal dėl to aš ir netikiu nė vienu jo žodžiu.
- Jūs puikiai žinot, jog patikėjot viskuo, ką sakiau,- tarė lordas Henris, žvelgdamas į jį svajingomis, ilgesio kupinomis akimis.- Išeisiu į sodą drauge su jumis. Dirbtuvėje baisiai karšta. Bezili, duok mums kokio šalto gėrimo, ko nors su braškėmis.
- Mielai, Hari. Tik skambtelėk varpelį, o kai ateis Parkeris, aš jam pasakysiu, ko pageidauji. Turiu baigti šį foną, todėl pas jus ateisiu kiek vėliau. Per daug neužlaikyk Doriano. Man dar niekada taip nesisekė dirbti kaip šiandien. Čia bus mano šedevras. Jau ir dabar čia mano šedevras.
Išėjęs į sodą, lordas Henris rado Dorianą Grėjų veidu įsikniaubusį į didelius vėsius alyvų žiedus, karštligiškai geriantį jų kvapą, tarsi tai būtų vynas. Priėjęs uždėjo ranką Dorianui ant peties.
- Taip ir reikia daryti,- tyliai tarė jis.- Niekas kitas neišgydys sielos, tik pojūčiai, kaip ir pojūčių niekas neišgydys, tik siela.
Vaikinas krūptelėjo ir atsitraukė. Jis buvo vienplaukis, lapų sutaršytom neklusniom garbanom ir sunarpliotom auksinėm jų gijom. Jo žvilgsnis buvo išgąstingas lyg staiga iš miego pažadinto žmogaus. Dailiai išlenktos šnervės virpčiojo, o kažkoks slaptas nervas palietė raudonas jo lūpas, ir dabar jos drebėjo.
- Taip,- tęsė lordas Henris,- tai viena didžiausių gyvenimo paslapčių - gydyti sielą pasitelkus pojūčius, o pojūčius - pasitelkus sielą. Jūs nuostabus žmogus. Žinot daugiau, negu tariatės žinąs, bet mažiau, negu norėtumėt žinoti.
Dorianas Grėjus susiraukė ir nusigręžė. Jį traukte traukė tas aukštas grakštus jaunas vyras, kuris stovėjo šalia. Romantiškas tamsaus gymio veidas ir nuvargusi išraiška domino jį. Tylus ilgesingas balsas kerėte kerėjo. Net vėsios baltos, į gėlės žiedus panašios jo rankos buvo savotiškai žavios. Jam šnekant, jos judėjo, lyg būtų kupinos muzikos ir kalbėtų sava kalba. Tačiau Dorianas jo bijojo ir tuo pat metu drovėjosi savo baimės. Kodėl svetimam žmogui lemta atskleisti jam jo paties sielą? Bezilį Holvordą jis pažinojo daugelį mėnesių, tačiau jų draugystė nėmaž jo nepakeitė. Staiga į jo gyvenimą atėjo šitas žmogus ir tarytum atskleidė jam gyvenimo paslaptį. Ir vis dėlto ko jam bijoti? Juk jis ne mokinukas ir ne mergaitė. Kvaila būgštauti.
- Eime, atsisėsim pavėsyje,- tarė lordas Henris.- Parkeris atnešė gėrimus, o jeigu jūs dar ilgiau stovėsit atokaitoj, suges odos spalva, ir Bezilis jūsų niekada nebetapys. Jums negalima įdegti. Tai jums netiktų.
- Negi tai svarbu? - sušuko juokdamasis Dorianas Grėjus, kai jie susėdo ant suolo gale sodo.
- Jums, ponas Grėjau, viskas turėtų būti svarbu.
- Kodėl?
- Todėl, kad jūs turite stebuklingąją jaunystę, o jaunystė - vienintelis turtas, kurį verta branginti.
- Man taip neatrodo, lordai Henri.
- Ne, dabar jums taip neatrodo. Bet kada nors, kai būsit senas, surukęs ir bjaurus, kai mintys bus raukšlėmis išvagojusios kaktą ir aistros baisia liepsna nudeginusios lūpas, pajausite tai visu baisumu. Dabar, kad ir kur eitumėt, jūs visus žavit. Ar visada taip bus?.. Jūsų neapsakomai gražus veidas, ponas Grėjau. Nesiraukykit. Iš tiesų, gražus. O Grožis - tam tikra genialumo forma, iš teisybės ji net aukščiau už genialumą, nes Grožio net aiškinti nereikia. Tai vienas iš didingiausių, reiškinių pasaulyje, kaip saulės šviesa, pavasario metas ar to mėnuliu vadinamo sidabrinio kiaukuto atspindys tamsiame vandenyje. Dėl to nėra jokių abejonių. Grožiui suteikta dieviška teisė pirmauti. Kas jį turi, tie tampa princais. Jūs šypsotės? Nebesišypsosit, kai jį prarasit... Žmonės kartais sako, kad Grožis tuščias. Galbūt. Tačiau jis bent nėra toks tuščias kaip Mintis. Man Grožis - stebuklų stebuklas. Tik paviršutiniški žmonės nesprendžia pagal išvaizdą. Tikroji pasaulio paslaptis tai, kas matoma, o ne tai, kas nematoma... Taip, ponas Grėjau, dievai jums buvo dosnūs. Bet ką dievai duoda, tą veikiai ir atsiima. Jūs teturit vos kelerius metus tikram, tobulam, pilnutiniam gyvenimui. Kai praeis jūsų jaunystė, dings ir grožis, ir tada staiga pamatysit, kad nebėra jokių pergalių arba kad reikia tenkintis tomis niekingomis pergalėmis, kurios nuo praeities prisiminimų taps kartesnės už pralaimėjimus. Kiekviena nauja mėnulio delčia vis labiau priartina kažką baisaus. Laikas jums pavydi ir puola jūsų rožes bei lelijas. Jūs nublykšite, skruostai įdubs, akys užges. Jūs baisiai kankinsitės... Ak, naudokitės jaunyste, kol ją turit. Nešvaistykit savo dienų aukso, klausydamas nuobodžių plepių, mėgindamas pataisyti, kas nepataisoma ar eikvodamas gyvenimą neišmanėliams, niekingiesiems ir nevykėliams. Tai liguisti mūsų epochos tikslai, klaidingi idealai. Gyvenkit! Gyvenkit nuostabų, gyvenimą, kuris glūdi jumyse. Nieko nepalikit neišbandęs. Visada ieškokit naujų pojūčių. Nieko nebijokit... Naujasis hedonizmas - štai ko reikia mūsų, amžiui. O jūs galėtumėt tapti akivaizdžiu jo simboliu. Nieko nėra, ko toks žmogus kaip jūs negalėtų atlikti. Pasaulis kurį laiką priklauso jums... Vos jus pamatęs supratau, kad visiškai nesuvokiat, kas iš tikrųjų esat ir kuo galėtumėt tapti. Jūs daug kuo taip mane sužavėjot, kad aš pajutau turįs jums kai ką pasakyti apie jus patį. Pagalvojau, kaip būtų tragiška, jeigu jūsų gyvenimas žūtų veltui. Juk tokia trumpa jūsų jaunystė, tokia trumpa. Paprastos kalvų gėlės vysta, bet jos ir vėl pražysta. Kitą birželį akacijos bus tokios pat geltonos kaip ir dabar. Po mėnesio raganė pasipuoš purpurinėmis žvaigždėmis, kasmet purpurinės žvaigždės žiba žalioje jos lapų naktyje. Bet savo jaunystės mes nebeatgausim. Džiaugsmo pulsas, kuris plaka, kai mums dvidešimt, ima silpti. Sąnariai suglemba, o pojūčiai atbunka. Mes virstam šlykščiomis marionetėmis, negalinčiomis atsikratyti prisiminimų apie aistras, kurių per daug bijojome, apie nuostabias pagundas, kurioms pasiduoti pritrūkom drąsos. Jaunystė! Pasaulyje nieko daugiau nėra, tik Jaunystė!
Dorianas Grėjus klausėsi apstulbęs, plačiai atmerkęs akis. Alyvos šakelė, išslydusi jam iš rankos, nukrito ant žvyro. Atlėkė širšė ir valandėlę zvimbdama suko aplink ją. Paskui ėmė ropštis per žvaigždinį mažų žiedelių gaublį. Dorianas stebėjo ją labai įdėmiai - toks nepaprastas dėmesys menkniekiui kyla tada, kai žmogus išsigąsta ko nors ypatingai svarbaus, kai jį sukrečia naujas jausmas, kurio jis nemoka išreikšti, kai sąmonę netikėtai apninka bauginančios mintys ir reikalauja pasiduoti. Po valandėlės širšė nuskrido. Dorianas matė kaip ji įropojo į margą vijoklio žiedo tūtelę. Gėlė suvirpėjo ir ėmė švelniai linguoti.
Staiga dirbtuvės duryse pasirodė dailininkas ir energingais mostais ėmė kviesti juos į vidų. Dorianas ir lordas Henris susižvalgė ir nusišypsojo.
- Aš laukiu,- sušuko dailininkas.- Grįžkit. Šviesa kuo puikiausia, o savo gėrimus galit atsinešti.
Jie pakilo ir palengva nuėjo taku. Du baltžaliai drugiai plasnojo jiems įkandin, o sodo kampe, kriaušėje, pragydo strazdas.
- Jūs džiaugiatės mane sutikęs, ponas Grėjau,- tarė lordas Henris, žvelgdamas į jį.
- Taip, dabar džiaugiuosi. Tik kažin, ar visada džiaugsiuosi?
- Visada? Koks baisus žodis! Šiurpas mane nukrato jį išgirdus. Moterys jį labai mėgsta. Jos sugadina kiekvieną meilę, siekdamos, kad ji truktų, amžinai. Beje, šis žodis irgi beprasmis. Kaprizas ir visą gyvenimą trunkanti aistra skiriasi tik tuo, kad kaprizas užsitęsia kiek ilgėliau.
Kai jie įėjo į dirbtuvę, Dorianas Grėjus palietė lordui Henriui ranką.
- Tebūna mūsų draugystė kaprizas,- tyliai tarė jis ir nukaito, susigėdęs savo drąsos; paskui užlipo ant pakylos ir atsistojo reikiama poza.
Lordas Henris patogiai atsisėdo į platų pintą fotelį ir ėmė jį stebėti. Kambaryje buvo visiškai tylu, tik teptukas brūkšėjo į drobę ir kartkartėmis Holvordas žingtelėdavo atgal, norėdamas iš tolo pasižiūrėti į savo darbą. Įžambiuose saulės spinduliuose, kurie krito pro atviras duris, dulkės mirguliavo ir spindėjo auksu. Sodrus rožių kvapas tarytum buvo apglėbęs viską aplinkui.
Už kokio ketvirčio valandos Holvordas liovėsi tapęs ir ilgai žiūrėjo į Dorianą Grėjų, o paskui vėl ilgai žiūrėjo į paveikslą, suraukęs kaktą, kramtydamas didžiulio savo teptuko galą.
- Visiškai baigta,- pagaliau sušuko jis ir pasilenkęs aukštomis skaisčiai raudonomis raidėmis užrašė savo pavardę kairiajame drobės kampe.
Lordas Henris priėjo arčiau ir ėmė įdėmiai žiūrinėti paveikslą. Iš tikrųjų tai buvo nuostabus meno kūrinys, ir panašumas buvo stulbinantis.
- Mielas bičiuli, nuoširdžiai sveikinu tave,- tarė jis.- Čia puikiausias portretas, nutapytas mūsų dienomis. Ponas Grėjau, prieikit ir pats pasižiūrėkit.
Vaikinas krūptelėjo, tartum iš sapno pažadintas.
- Ar jau tikrai baigta? - tyliai paklausė jis, lipdamas nuo pakylos.
- Visiškai baigta,- atsakė dailininkas.- Šiandien jūs puikiai pozavot. Aš jums be galo dėkingas.
- Čia mano nuopelnas,- įsiterpė lordas Henris.- Ar ne, ponas Grėjau?
Dorianas nieko neatsakė, tik abejingai nuėjo prie portreto ir atsisuko į jį. Pamatęs atsitraukė atgal, ir jam iš pasitenkinimo nukaito skruostai. Akys nušvito džiaugsmu, tartum tik dabar būtų save atpažinęs. Nekrutėdamas, apstulbęs stovėjo ir nors neaiškiai girdėjo Holvordą kažką jam sakant, žodžių nesuprato. Jo paties grožis pribloškė jį nelyginant koks apreiškimas. Ligi tol niekada šito nebuvo jautęs. Bezilio Holvordo komplimentai jam atrodydavo tartum perdėtas žavus draugiškumas. Išklausydavo jų, pasijuokdavo ir užmiršdavo. Jo būdo jie nepaveikė. Ir štai - lordas Henris Votonas, kuris taip neįprastai garbina jaunystę ir taip bauginančiai įspėja dėl jos trumpumo. Jo žodžiai sukrėtė Dorianą, ir dabar, kai jis stovėjo ir žvelgė į savo grožio atspindį, lordo Henrio aprašytas vaizdas visu ryškumu iškilo jam prieš akis. Taip, ateis diena, kai jo veidas suvys ir susiraukšlės, akys apsiblaus ir užges, grakštus stomuo sulinks ir susmuks. Išblės lūpų raudonis, ir laikas pavogs jo plaukų auksą. Gyvenimas, kuris formuos jo sielą, sudarkys kūną. Jis pasidarys baisus, šlykštus, sukriošęs.
Taip begalvojant, aštrus skausmas it peiliu persmelkė jį, ir visos kūno ląstelės sudrebėjo. Akys patamsėjo ir virto ametistais, ašarų migla apniaukė jas. Jam rodėsi, kad jo širdį suspaudė ledinė ranka.
- Ar jums nepatinka? - galų gale sušuko Holvordas, mažumėlę įžeistas vaikino tylėjimo ir nesuprasdamas, ką tai reiškia.
- Be abejonės, jam patinka,- tarė lordas Henris.- Kam galėtų
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

Gen. time: 0.084

© xneox.com