v\ė Kavtaradzė
BASOMIS MIESTĄ
tytoj|alba


. \b Kavtaradzė \e**
BASOMIS
u&cnm
MIESTĄ
ROMANAS
Vilnius 2007

UDK 888.2-93 Ka663
Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parėmus
© Teklė Kavtaradzė, 2007 © Aistė Bilevičiūtė, viršelio dizainas, 2007 ISBN 978-9986-16-571-2 © „Tyto alba“, 2007
I DALIS


Jam labai nepatiko tas sniego girgždėjimas po kojomis. Niekada nepatikdavo. O šiandien, tokią šlykščią dieną, tai erzino daug labiau nei paprastai.
Šuo timptelėjo pavadį, nes kažką užuodė. Jis susiner-vino. Staigiai truktelėjo jį atgal, prie savęs. Sustojo, nu-simovė pirštines, nes pasidarė karšta. Nekentė sniego girgždėjimo ir savo šuns. Ką daryti, kad greičiau baigtų-si diena? Šuo vėl timptelėjo, vaikinas užriko, tada nusi-čiaudėjo ir pasijuto kvailai. Nesąmonė. Šiandien viskas atrodė nesąmonė.
Iš rankos iškrito knyga, kurią nešė. Susierzino dar la-biau. Nusikeikė ir pajuto kietą gumulą gerklėje.
Pažvelgė į knygą. Vos įskaitė, kas parašyta, nors ir taip žinojo. Buvo tamsu. Nešė ją Jonui. Nesąmonė, juk žino, kad Jonas neskaitys. Paprašė ją paskolinti tik tam, kad parodytų, jog pasikeitė.
Jautė, kaip ėmė šalti nosis ir rankos, nors viduj kūnas degė.
– Labas, – pasakė Jonas. – Ačiū, kad nepatingėjai ateiti. – Prašom, – tyliai sumurmėjo jis ir ištiesė knygą. Ne-aišku kodėl, bet knyga ir vėl nukrito. Jis nusikeikė, bet
7
net nepasilenkė pakelti. Atrodė, visai nedaug trūksta, kad pravirktų.
– Net tu pradėjai keiktis? – nusijuokė vaikinas. – Kurgi ritasi pasaulis?
Ir pasilenkė pakelti knygos. Iš striukės kišenės iškri-to cigarečių pakelis. Jonas greitai jį pačiupo ir nusisukęs įsikišo atgal.
Kajus tai pastebėjo. Bet net akių nepakėlė. Žiūrėjo į šunį.
– Paskutiniu metu elgiesi keistai.
– Tu irgi.
Jonas prunkštelėjo. Kajus supykęs pakėlė akis.
– Pyksti? – pašaipiai paklausė Jonas.
Kajus persibraukė delnu veidą, tyliai ramindamas save. Jonas išsitraukė cigaretę ir prisidegė. Žiūrėdamas į jį, lėtai išpūtė dūmą.
– Kas tau pasidarė? – užsikosėjo.
– Nežinau. O tau?
Jonas susiraukė.
– Man nieko.
– Neatrodo.
Jonas nusikeikė. Numetė cigaretę ir užmynęs tykiai pasakė:
– Išsigalvoji kažkokias nesąmones.
Kajui buvo negera.
– Šiandien vienas vyras autobuse perdūrė moterį pei-liu. Mane nuo jų skyrė daugiausia du metrai. Pamečiau penkis litus, todėl nuo ryto esu nieko nevalgęs. Moky-kloj supratau, kad nieko nesuprantu, taigi iš matemati-kos gavau penketą, gerdamas arbatą nusiplikiau liežuvį, eidamas iš virtuvės, į stalą skaudžiai susitrenkiau koją.
8
Amtelėjo šuo. Kajus stengėsi nusiraminti.
– Tu ką tik rūkei ir elgiesi... ai, nesvarbu. Skaityk ir įsivaizduok, kad viskas gerai.
Kajus pasisuko ir nuėjo. Gumulas jau buvo kažkur gi-liai nuslinkęs.
Suprato, kad šį kartą viskas baigta.
Taip ir buvo.
* * * Visą laiką viskas buvo gerai. Ir bus. Bet nėra. Kodėl? Nes pasikeitė. Kažkas.
Pikta, liūdna, negera. Bet žinojo, kad praeis. Tikrai ži-nojo. Tik – kada? Kada nors... Baisu, kad neužsitęstų. Jam buvo baisu.

1
Ir vėl žiema. Nors ne. Dar tik rudens pabaiga, tik truputį pasnigo.
Kajus klausėsi tylos tamsoje. Namai miegojo. Tik jis ne. Džiaugėsi, kad vėl gali galvoti apie tai, kas patinka, o ne priešingai.
Tai praėjo.
Truko kiek ilgiau nei tikėjosi. Metus ar net truputį daugiau. Jautė, kad dabar viskas kitaip. Buvo laimingas, kad pagaliau tai baigėsi. Tas laikotarpis, kurį anksčiau ar vėliau turėjo išgyventi. Gal visiems taip būna?
Atsikėlė ir perėjo kambarį. Lėtai, dideliais žingsniais. Sustojo prie lango.
Atsidarė stalčiuką ir išsiėmė gumytę plaukams. Susiri-šo. Nusitraukė marškinėlius ir užsivilko džemperį. Buvo truputį vėsu. Pro langą skverbėsi nakties tyla. Jis buvo be galo laimingas, galėdamas ją jausti.
Ant palangės gulėjo prieš kelias valandas ten padėtas piešinys. Kajus pažvelgė į jį, tada pakėlė akis ir įsižiū-rėjo į naktį. Vėl įsmeigė žvilgsnį į piešinį. Žiūrėjo ilgai. Paskui paėmė jį, atidarė spintą ir padėjo ten, kur laikė nelabai tikusius piešinius, kuriuos galbūt pabaigs kada vėliau.
10
Jis turėjo pavaizduoti draugystę. Tokia buvo užduo-tis. Bet negalėjo to padaryti. Nes neišmanė kaip. Jis net nežinojo, kaip šį žodį apibrėžti.
Atsigulė ir iš karto užmigo.
Gavo dvejetą už tai, kad neatnešė piešinio tema „Drau-gystė“.
Kai mokytojas pakvietė Kajų, jis nemelavo.
– Aš negalėjau.
– Gerai, tada rytoj...
– Ne. Ir rytoj negalėsiu.
Mokytojas nustebęs pažvelgė į Kajų ir parašė dvejetą. Kajus grįžo į suolą visiškai dėl to nesisielodamas.
Kai mokytojas pasakė naują pamokos temą, Kajus ty-liai nusikeikė. Šiaip jis to nedarydavo.
– Meilę galima vaizduoti labai įvairiai... – pradėjo mo-kytojas. Tada parodė nemažai piešinių, kurie, jo many-mu, atspindėjo meilę. Taip, žinoma, daugiausia tai buvo romantiški piešiniai. Kajaus nuomone, meilės jie nevaiz-davo. Pasimatymus, įsimylėjėlius – taip, bet ne meilę. Kai jis pakėlęs ranką tai pasakė garsiai, kelios bendraklasės suprunkštė, vaikinukai nusižvengė, kiti tik pavartė akis. Tokia, „menininkų“, klasė.
Taigi Kajus gavo dar vieną dvejetą. Niekas negalėjo suprasti, kodėl jis nori prisirinkti blogų pažymių. Jis ir nenorėjo. Tikrai. Tiesiog negalėjo nupiešti tų dalykų. Negalėjo ir tiek.
Ir vėl sniego girgždėjimas.
Tik jam jau septyniolika. Ir sniegas atrodė kiek purvi-nesnis.
Užėjo į parduotuvę. Atsiplėšė maišelį ir įsidėjo du pačius didžiausius apelsinus. Kai maišelį padėjo ant
11
prekystalio, vienas apelsinas išsirideno ant žemės. Kajus niekada nerišdavo maišelių su apelsinais.
Įkišęs raktą į spyną, išgirdo lojant šunį. Kai atidarė du-ris ir pamatė jį, įnirtingai vizginantį uodegą, Kajui pirmą kartą jo tikrai pagailo. Jis sensta. Tikrai sensta. Uodegą vizgina daug lėčiau nei anksčiau ir iš tikrųjų net ne loja, o amsi. Kajus priklaupė ir paglostė galvą. Šuo ramiai tu-pėjo ir kartkartėmis lyžtelėdavo jam ranką. Kajus susi-krimtęs nuėjo į kambarį. Atsigulė. Užsimerkė. Pagulėjo.
Paskui, išsikrovęs kuprinę, nusiavęs batus, išsispaudė apelsinų sulčių ir išėjęs į balkoną lėtai išgėrė. Sušalo. Vis dėlto žiema.
Kajus mėgo elgtis beprotiškai. Ne dėl to, kad nustebin-tų kitus, bet kad nuramintų save. Tiesiog jam kartais taip reikėdavo nusiraminti. Atsigaivinti. Pajusti, kad gyvena. Kajus ramus. Tokį jį matydavo kiti. Toks jis ir buvo su kitais. O viduje virė. Kunkuliavo. Atrodo, kad neištvers, kad tuoj padarys ką nors beprotiška. Mokykloj ar kitur jam pasisekdavo susitvardyti.
Pasiėmė morką, nusiskuto, perpjovė per pusę, nuė-jo į vonią, atsuko čiaupą, nusirengė ir įlipo į vonią. Su kojinėmis. Vanduo buvo malonus. Jis žiūrėjo į kojines, į save. Pradėjo juoktis. Gulėjo vonioje ir žvengė iš to, ką daro. Bet jautėsi puikiai.
Vakare mama parnešė dar apelsinų, ir jis išgėrė dar vie-ną stiklinę sulčių.
– Neatsibodo dar?
Kajus nustebęs pakėlė akis ir pastatė stiklinę ant stalo.
– Kas?
– Sultys. Apelsinų, – nusišypsojo mama.
12
– Nebegaliu be jų.
Mama išsiplovė arbatos puodelį ir išėjo iš virtuvės.
– Aš išeinu, – dar sušuko Kajus.
– Kur?
– Pasižmonėti.
Kurį laiką buvo tylu.
– Kaip mokykloj?
– Kaip mokykloj.
Mama prigulė ant sofos ir nieko neatsakė.
– Pasistengsiu grįžt iki devynių.
Lauke buvo dar šalčiau nei dieną. Iškart pradėjo gelti ausis. Po kelių minučių pamatė kažką einant jo link. Ne iš karto, bet atpažino. Jonas.
– Labas, – sustojęs pasisveikino šis.
– Labas, kaip sekasi? – Kajus taip pat sustojo. Jautėsi kiek nemaloniai.
Dar visai neseniai jie net nesisveikindavo. Kajus jau buvo apsipratęs su tuo, kad Jonas pasikeitė. Teko pripa-žinti, kad atrodė daug geriau nei anksčiau.
– Neblogai sekasi, neblogai, tik... a, meilė kankina, – šyptelėjo.
Kajus jautė, kad Jonas kalba visiškai taip kaip anksčiau. Kalbėjimo maniera, išraiška. Buvo visa tai pamiršęs.
– Meilė? O... – jis net kiek susiraukė. – Viskas gerai? Dėl to... ta prasme...
– Kad dar nežinau... – taip, jis įsimylėjęs, nustatė Kajus.
Atpažino ir tai.
– Tai sėkmės. Skubu, – ir Kajus ištiesė ranką. – Iki.
– Aha, iki, – spausdamas ranką atsisveikino Jonas.
Kajus paspartino žingsnį. Buvo keista. Prisiminti, kad jie buvo draugai.
13
Su Aleksu, Tomu ir Karoliu jie neveikė nieko nauja. Tyri-nėjo. Tik dėl šalčio užtruko trumpiau nei paprastai.
Juokingiausia būdavo stebėti praeivių reakcijas pir-momis sekundėmis ir minutėmis, kai tie išgirsdavo, ko jų prašoma. Nebuvo prašoma nieko ypatinga. Bet visi reaguodavo skirtingai. Vieni nusijuokdavo ir nueidavo, kiti rimtais veidais likdavo stovėti, nes jiems būdavo įdomu, kas vyks toliau. Buvo ir tokių, kurie labai įsižeis-davo, nes jiems atrodydavo, kad iš jų tyčiojamasi.
Vaikinai turėjo kelias vietas, kur eidavo nuolat. Buvo tokių žmonių, kurie gatvėje juos atpažindavo. Tada jų veiduose pasirodydavo keista šypsenėlė, kiti prieidavo pasisveikinti.
Jų tikslas buvo pažinti žmones ir lavintis. Kam jiems to reikėjo? To ir jie patys negalėjo pasakyti. Tiesiog vieną vakarą prieš pusę metų suprato, kad jiems reikia kažko daugiau. Ir atsitiko taip, kad tai tapo jų pomėgiu.
Kajus turėjo specialų piešinių segtuvą, specialius įrankius, Aleksas – didelį sąsiuvinį, skirtą būtent tam. Tomas turėjo fotoaparatą, tik jis nebuvo skirtas specia-liai tam. Karolis turėjo ne tik bloknotą kietais viršeliais, jis turėjo ir tušinuką bei pieštuką.
Savo kolekcijoje jie jau turėjo penkiolika žmonių. Įam-žintas penkiolikos žmonių daleles. Jų asmenybių dale-les. Detales. Nupiešta, aprašyta, paklausinėta, nufoto-grafuota – visiškai nepažįstami žmonės.
Svarbiausia – stebėti. Jie neieškojo nieko ypatinga, nes to nesimato iš išorės. Bet žmonių ypatingumas atsisklei-džia gan greitai. Jei atsiskleidžia.
– Visi šiandien atrodo kažkokie pikti, – pasakė Aleksas.
14
– Man taip neatrodo, – nesutiko Tomas.
Kajus ir Karolis nieko nesakė.
Merginą visi keturi pamatė jau iš tolo. Vyriški instink-tai. Tai buvo neaukšta šviesiaplaukė. Aleksas pažvelgė į Kajų.
– Bandom, – atsargiai pasakė Kajus.
Aleksas ryžtingai atsistojo ir laukė, kol mergina priar-tės. Ne, jam ji nepasirodė maloni, bet.
– Labas vakaras, – garsiai pasisveikino jis.
– Labas, – jai nebuvo daugiau devyniolikos. Mergina klausiamai žiūrėjo į Aleksą, tada nužvelgė likusiuosius. Nesuprato, kas vyksta, bet buvo susidomėjusi.
– Mes turime tokį klausimą brūkšnelis pasiūlymą, – toliau aiškino Aleksas. – Tai, ką darome, kol kas neturi tikslaus pavadinimo. Mes ir patys nelabai žinom, kaip apibūdinti, bet... norėtume jus pažinti.
Jos veide šmėstelėjo įtarimo šešėlis. Ji prisimerkė.
– A, tyra meilė ir panašiai? Ne, netikiu tuo ir į paskai-tėles eiti nenoriu, iki!
– Ne, ne! – Aleksas net išsigando tokios jos reakcijos. Tomas pradėjo juoktis kaip pakvaišęs. – Mes ne sektan-tai. Jei sutiktumėte, iš pradžių jus nufotografuotume, tada štai tas vaikinas nupieštų, aš paklausinėčiau tokių klausimų, į kuriuos sutiktumėte atsakyti, o anas vaikinas aprašytų. Pirmą įspūdį. Nieko sunkaus, – ir jis žavingai nusišypsojo. Bent jau stengėsi.
Mergina tylėjo. Nužvelgė Aleksą, vėl lėtai – kitus. Vai-kinai jautėsi nejaukiai.
– Kam jums tai?
– Emm... tiesiog.
Ji vėl nutilo. Atrodė, kad mąsto.
15
– Mes lavinamės ir susipažįstam su žmonėm, – pasakė Tomas.
– Kaip įdomiai sugalvojot.
Vaikinai truputį nustebo. Ne to tikėjosi.
– Rimtai. Juk tiek įdomių žmonių galima taip sutikti. Geras... – ji nusimovė pirštines ir iš striukės kišenės iš-sitraukė telefoną. Atrodė, kad rašo žinutę. Tada įsidėjo atgal ir užsimovė pirštines. – Gerai, sutinku.
Retai pirmas per dieną užkalbintas žmogus sutikdavo. Retai jie užkalbindavo merginą. Retai jais kas nors susi-domėdavo. Nė vienas iš jų nesugebėjo nieko pasakyti.
– Bet... – susikišusi rankas į kišenes pradėjo mergina. – Juk šalta, – pasakė.
– Tikrai, – sutiko Aleksas ir vėl klausiamai pažvelgė į Kajų, kuris tik patraukė pečiais.
– Ir tamsu, – pridūrė ji.
Kajus atsistojo. Jam atrodė, kad taip lengviau ką su-galvos.
– Žinot, galim eiti pas mane, – negarsiai pasakė mer-gina.
– Ką? – beveik choru perklausė vaikinai. Ji pakartojo.
– Gyvenu netoli nuo čia. Bent nešalsim, arbatos išger-sim.
– Bet tu mūsų beveik nepažįsti, – tyliai pasakė Karolis.
Mergina susierzinusi pažvelgė į jį.
– Bet tikiuosi, kad galiu jumis pasitikėti. Ar... – atsi-gręžė į Aleksą. – Jūs gal nenorit? Nesuprantu...
– Aišku, norim, – net kiek per garsiai pasakė Tomas.
Jie ėjo tylėdami, nes vis dar sunkiai tikėjo tuo, kas vyksta.
Butas buvo labai mažas. Vieno kambario. Virtuvė lyg
16
suspausta. Tualetas su vonia taip pat. Tas vienintelis kam-barys irgi nebuvo didelis. O daiktų jame buvo daug.
Karolis labai nustebo, kai suprato, kad mergina gali būti netvarkingesnė už jį.
Tomas susižavėjo vandens čiužiniu.
Aleksui labai patiko čia tvyrantis kvapas. Toks nenu-sakomas.
O Kajui labai trūko kokių piešinių ant sienų. Nebuvo nė vieno.
Mergina išvirė arbatos. Keistos. Indiškos. Kajui ji labai nepatiko. Tomas gėrė vandenį. Aleksas įsipylė daugiau-sia, bet išgėręs gurkšnelį iš karto pastatė puodelį. O Ka-roliui arbata patiko. Jam patiko jos kvapas. Jam patiko skonis. Jis buvo neįprastas ir labai savotiškas.
Kajus iš karto pradėjo piešti merginą. Jos vardas, pasi-rodo, Kristina. Labai sunku buvo piešti nosį, nes atrodė nepriekaištinga. Tiesi, maža, kaip žaislinės lėlytės.
Aleksui pradėjus klausinėti, paaiškėjo daug įdomių dalykų. Jis vos spėjo užsirašinėti.
Kristina studijuoja šiuolaikinį šokį. Čia atsikraustė prieš metus. Studijos labai vargina, bet jai patinka. Šoka nuo dešimties metų. Dvejus metus, mokydamasi mokykloje, gyveno Norvegijoje, bet gimtinėj jai daug geriau. Turi jaunesnę seserį, kuri kitais metais atvažiuos čia studijuo-ti. Jos nesutaria.
Be ko negalėtų gyventi? Be šokio, arbatos ir vaisių.
Mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas? Gulėti lovo-je, nieko neveikti (tiesiog to laisvalaikio ji nelabai turi).
Gyvenimo tikslas. Pasakyti negalėjo.
Muzika. Klasika.
17
Žmonės. Žmogiški.
Oras. Lengvas, drėgnas, kvapnus.
Ką gali pasakyti apie šeimą. Mama nesupratinga, tėtis rimtas, sesė kvaila.
Skaitymas. Žurnalai ir poezija.
Svajonių šalis. Čia ir niekur daugiau.
Nuostabiausias prisiminimas. Kai įsimylėjo iš pirmo žvilgs nio. Tai buvo prieš dvejus metus. Jie kartu buvo pusantrų metų.
Gyvenimas. Myli jį tiek pat, kiek ir nekenčia.
Metai. Dvidešimt su puse.
Jei galėtų ką nors pakeisti šiame pasaulyje. Išnaikintų da-vatkas.
Visą laiką ji sėdėjo susikėlusi koją ant kojos ir grakščiais pirštais sunėrusi ant kelių rankas. Dešinę koją nervin-gai judino. Kalbėjo aiškiai, bet negarsiai. Kajui patiko ją piešti. Tomas padarė vieną vienintelę jos nuotrauką, kai ji kalbėdama atsistojo ir priėjo prie lango. Žiūrėjo pro jį. Minutę nutilo. Vaikinai bijojo net per garsiai kvėpuoti. Atrodė, kad ji žiūri labai toli. Kai Tomas nufotografavo, lėtai grįžo ir vėl atsisėdo į fotelį.
Karolis bijojo praleisti ir menkiausią smulkmeną iš to, ką Kristina pasakojo. Kol klausėsi, išgėrė du puodelius arbatos, pasidarė šilta. Po kiek laiko taip pat atkreipė dė-mesį į tą namuose tvyrantį kvapą. Ragavo.
Po paskutinio Alekso klausimo užvirė diskusijos apie davatkas. Pasidarė labai linksma. Kristina juokdamasi net užspringo arbata. Paskui visi juokėsi dar labiau.
Jau buvo laikas eiti namo. Visi tai suprato. Visi stengė-si tai pamiršti.
18
Kajus vis dar piešė, Aleksas apžiūrinėjo kambarį, Karo-lis klausėsi, Tomas mėgavosi vandens čiužinio ramybe.
Taip atsitiko, kad jie pradėjo kalbėti apie gyvenimą apskritai. Iš pradžių buvo linksma. Tačiau Kristinos šyp-seną pakeitė dirbtinė ir nesava. Ji nukėlė koją nuo kojos. Atsistojo, vėl nuėjo prie lango ir sustingo. Atrodė, kad virpa nuo nematomo vėjo. Lėtai nuslinko į vonią ir už-sidarė. Ji verkė. Ir vaikinai tai suprato. Atrodė, kažkas labai staiga pakeitė nuotaiką. Lyg mygtuką paspaudė ir – štai! Tamsiau, keisčiau...
Kajaus piešinys buvo vidutiniškas. Karolis nesugebėjo jos aprašyti. Suprato, kad dabar ne laikas. Tomas buvo laimingas, padaręs gražią nuotrauką. Aleksas jautėsi at-likęs darbą, bet buvo nejauku ir net vandens čiužinys jo nenuramino.
Kajus nunešė puodelius ir arbatinuką į virtuvę ir net juos išplovė.
Kristina išėjo maždaug po penkiolikos minučių. Atro-dė visiškai kitaip.
Kajus bandė sugalvoti, kaip linksmai viską baigti, bet suprato, kad kartais tai nėra išeitis. Apsimestinis links-mumas. Jie buvo tokie ramūs ir rimti, kad net patiems buvo keista. Jautėsi lyg apsinuoginę.
Kristina susirišo šviesius plaukus. Atsisėdo ant žemės ir nužvelgė juos.
– Atsiprašau, – tyliai pasakė nusišypsojusi. – Tikrai nemaniau, kad taip...
– Viskas gerai, – pasakė Karolis. – Tikrai.
– Jau lyg ir laikas, – pasakė Tomas. Karolis staigiai į jį atsisuko ir tas tuoj pat nutilo, supratęs, kad šis nori jį užmušti.
19
– Pajuokavau, – kiek išsigandęs sumurmėjo Tomas.
Kajus pradėjo juoktis. Karolis taip pat neišlaikė. Alek-sas kvatojo, Tomas kikeno. Kristina po kelių akimirkų pradėjo juoktis garsiausiai už visus. Ir vėl. Lyg mygtuką būtų kas nuspaudę. Grįžo pakili nuotaika.
Jie nesužinojo, kodėl Kristinai pasidarė negera. Jai labai patiko Kajaus piešinys. Atsisveikindama ji visus nuoširdžiai apkabino. Kiekvienam atrodė, kad jį apka-bino stipriausiai.
Ji pasakė, kad jie bet kada gali užsukti.
Jie skubėjo namo ir daug ką apmąstė. Kaip niekada džiaugėsi, susigalvoję šį užsiėmimą.

2
Ir iš tikrųjų, kartais viskas baigiasi labai greitai. Arba tai, kas iš pradžių atrodo reikšminga, labai greitai gali nu-blankti.
Maždaug prieš pusę metų, vieną gražią pavasario po-pietę, Kajus išgirdo durų skambutį. Namie buvo vienas. Aptingęs atidarė duris. Už jų stovėjo mergina. Iš pra-džių nieko nesakė, tik žiūrėjo į Kajų. Jam buvo nejauku. Nežinojo, ką sakyti. Iš jos žvilgsnio visiškai nebuvo aiš-ku, ko nori. Ji įsikišo rankas į striukės kišenes, įkvėpė ir iškvėpė. Ir toliau žiūrėjo. Kai pagaliau prašneko, Kajui pasidarė ramiau.
– Labas, – be išraiškos pasisveikino.
– Labas, – nedrąsiai atsakė.
– Viskas gerai, tu manęs nepažįsti.
– Žinau.
– Aš Violeta, – kiek nervingai mindžikuodama pasakė.
– Aš Kajus, – nusišypsojo jis.
– Žinau.
– O, – pasijuto juokingai.
– Mano sesuo neseniai mirė.
Kajui atrodė, kad vyksta kažkas, kame jis iš tiesų net nedalyvauja. Lyg jo čia nė nebūtų.
21
– Gal norite užeiti?
Ji susinervinusi pažiūrėjo į jį. Įkvėpė.
– Gal ir noriu. Turit arbatos?
– Turim.
Mergina nenorėjo nusirengti. Taip ir liko su striuke ir batais. Dėl arbatos galiausiai apsigalvojo. Atsisėdo vir-tuvėje. Kajus nesuprato, kodėl ją būtent čia atsivedė.
– Aš likau viena. Ji buvo vyresnioji. – Ji muistėsi kėdė-je, žvilgsnis buvo skvarbus ir buvo sunku suprasti, kur ji žiūri. – Tu galėjai ją išgelbėti.
To jis tikrai nesitikėjo. Mintyse vadino save kvailiu, kad ją čia atsivedė. Nesuprato, kodėl ji taip kalba. Po šių žodžių tapo aišku, kad ji žiūri į Kajų. Niekas dar taip baisiai į jį nėra žiūrėjęs.
– Kaip? – nedrąsiai paklausė.
Ji pradėjo sunkiau kvėpuoti, buvo matyti, kad jai ne-gera.
– Tu, savanaudi, buvai prie pat jos, kai ją padūrė tas suknistas beprotis. Tu buvai! Ne kas kitas. Žinau. Aš viską žinau. – Jos akys buvo paklaikusios, balsas šaižus. Rankos drebėjo. Ji atsistojo. Atrodė, kad iš įtampos su-byrės. Kajus išsigando. Jam tikrai pasidarė baisu. – Kiti keleiviai sėdėjo daug toliau. Buvai vienintelis, kuris ga-lėjai jai padėti. Tu!
Ji raudojo. Kajaus širdis daužėsi kaip išprotėjusi. Tik dabar jis viską suprato. Tą dieną. Taip, jis buvo šalia, kai jos seserį padūrė vyras. Autobuse.
– Aš... – nežinojo nei ką sakyti, nei ką daryti.
Ji čiupo iš plautuvės lėkštę ir tėškė ant žemės. Dabar jau atrodė, kad Kajaus širdis tikrai išlėks. Jautėsi beviltiš-kai. Ir apgailėtinai. Jam buvo baisu.
22
Kai lėkštė sudužo, mergina sustingo. Kelias minutes taip ir stovėjo. Tada surinko šukes ir išmetė į šiukšlių dėžę. Atrodė kiek nusiraminusi, tik vis dar tankiai kvė-pavo. Kajui atrodė, kad bet kurią sekundę gali jį papjauti ar dar kaip nors sužeisti.
– Tu sau rūpi labiausiai. Tau buvo baisu. Manei, kad jis gali tau ką nors padaryti, – ji užsidengė veidą del-nais. – Esi bailys. Žema.
– Žmogiška, – jam buvo ir pikta, ir liūdna.
– Vyras tu, po paraliais, ne boba kokia.
– Net neįsivaizduoji, kaip bloga buvo paskui. Ir dabar, prisiminus. Ir apskritai... – Ir vėl jautė gumulą gerklėje. – Kvaila ateiti čia ir aiškinti, koks aš bailys, kad jos neišgel-bėjau, – jis suprato, kad yra tikrai beveik nekaltas. – Aš ir pats tai žinau.
Po akimirkos ji pakilo, apsisuko ir išėjo. Paskui Kajus atsikratė šlykštaus gumulo gerklėje. Tyliai, virtuvėje. Tuo metu jam norėjosi mirti. Pirmą kartą gyvenime. Vis dar buvo baisu. Ir vis dar atrodė, kad to iš tikrųjų nebuvo.
Kajus daugiau niekada nematė tos merginos. Tačiau dar ilgai išsigąsdavo išgirdęs durų skambutį.
Karolis sėdėjo prie stalo. Priešais gulėjo pieštukas. Rau-donas. Jis rašė kaip paprastas pieštukas, bet buvo raudo-nos spalvos. Šalia pieštuko gulėjo sąsiuvinis, skirtas tam, apie ką jau anksčiau buvo kalbėta. Žmonėjimuisi.
Jis sėdėjo. Nejudėjo. Mąstė. Reikia juk pagaliau pa-rašyti. Apie Kristiną. Jam atrodė, kad niekada dar tiek minčių nesisuko galvoje. Ir tuo labiau niekada dar nebu-vo taip sunku jas išreikšti.
Pradėjo stuksenti pieštuku į stalą. Kiek nervinosi. Kai
23
tik pradėdavo ką nors rašyti, suprasdavo, kad ne tą nori pasakyti, nubraukdavo, ką parašęs, ir vėl padėdavo pieštuką. Negerai. Tikrai kažkas ne taip.
Ir tik smulkmenos kartais užtenka, kad viskas pasikeis-tų. Arba pasibaigtų. Arba prasidėtų. Kaip tai merginai. Autobuse. Žinot, kokią klaidą ji padarė? Pasakė: į svei-katą. Tik tiek. Galit patikėti? Tik tiek reikėjo, kad apgir-tęs vyras pasiustų, išsitrauktų peilį ir smeigtų jai kažkur tarp šonkaulių. O jei... jei nebūtų pasakiusi? Jeigu būtų toliau žiūrėjusi pro langą? Būtų gyva. Tiek nedaug kar-tais reikia.
Ir kai po savaitės, daugiau neištvėręs, Karolis vienas nu-ėjo aplankyti Kristinos, sužinojo, kad ji išsikraustė. Tai pasakė naujasis buto šeimininkas. Pagyvenęs, malonus, aukštas vyras. Tik tiek jis ir galėjo apie ją pasakyti.
Apmaudu. Negera. Liūdna. Nesuprantama.
Jis pasijuto apgailėtinai. Kaip mažas vaikas, nes norė-josi tik verkti. Bet jis to nedarė. Nes taip negalima.
O tuo momentu atrodė, kad pasikalbėjus su ja viskas susitvarkytų. Jis tuo tikėjo. Ir staiga baigėsi.
Ilgai tiesiog vaikščiojo mieste vienas, nes negalėjo grįžti namo.
Praėjusią naktį jis net nemiegojo. Dar pats nelabai su-prato kodėl. Nors iš tiesų viskas jau seniai buvo aišku. Nuo tada, kai jis pamatė ją.

3
Labai prisnigo.
Šuo vis dar tempė kaip anksčiau. Kajus jautė šąlančią nosį. Ir ne tik tai. Atrodė, kad uždus. Nuo jausmo. Nevil-ties, nuovargio, beviltiškumo.
Nebuvo nieko tikrai baisaus, liūdno, nemalonaus nu-tikę. Tai jį ir kankino.
Atrodė, kad jam neužtenka vietos. Jis nežinojo, ko nori. Nežinojo, kas blogai. Kodėl blogai. Ką daryti. Ir nors ži-nojo, kad praeis, buvo negera.
Šuo pradėjo loti. Kajus nieko jam nepasakė. Nes jam buvo tas pats.
Galbūt tai kūrybinė kančia? Jau seniai niekas jo palan-kiai neįvertino. Apatija mokslams? Neaiški visa ko pa-skirtis?
Nesmagiausia buvo tai, jog jis suprato, kad iš esmės viskas gerai. Jo gyvenime.
Bet viduje... neaišku.
Ir jeigu jo kas nors paklaustų, ką daryti, kad praeitų liūdesys, jis pasakytų, kad nereikia daryti nieko. Dau-giausia, ką galime daryti, tai laukti. Gyventi, kaip išeina, ir tikėtis, kad tuoj tuoj praeis. Nes niekada negali žinoti, kada ims ir pasirodys saulė.
25
Ir vis dėlto vakaras.
Kajus norėjo būti kitur. Bet nebuvo.
Ir netikęs piešinys džiūvo ant palangės.
Namie šilta. Kajui taip norėjosi rėkti. Tačiau tik mėtė pagalvę į sieną, pasikeldavo nuo žemės, vėl mesdavo į sieną, pasikeldavo ir vėl... ir vėl, ir vėl. Kol pavargo.
Virtuvėj tėvai kepė varškėčius ir garsiai kalbėjosi. Kvepėjo be galo skaniai, bet Kajus nebūtų prisivertęs jų suvalgyti. Niekaip.
Televizorius buvo įjungtas, bet niekas jo nežiūrėjo. Įėjo į brolio kambarį, bet šis staiga išstūmė jį ir pasakė, kad dabar negalima. – Tuoj.
Kajus kaip kvailys stovėjo tiesiai prieš duris ir laukė, kol bus leista įeiti.
Brolis atidarė duris ir atsisėdęs pasilenkė virš rašomo-jo stalo.
– Kaip gyveni? – atsigulęs ant jo lovos paklausė Kajus.
– Ką? – neaiškiai paklausė Martynas.
– Klausiau, kaip gyveni.
– Gerai... – sumurmėjo.
– Ką darai?
Kajus atsikėlė ir susidomėjęs priėjo prie stalo.
Martynui buvo devyneri.
Jis piešė angelą.
Kajus apie tai sužinojo tik su juo pakalbėjęs.
– Tai sakai, kad taip atrodo tavo angelas?
– Taip. Tik truputį gražiau. Man neišeina piešti taip kaip tau.
– Bet iš kur tu žinai?
Kajus buvo nuoširdžiai nustebęs.
26
– Ką žinau?
– Kaip jis atrodo.
– Aš taip sugalvojau.
– A...
– Ne, tu nesupranti, – tyliai pasakė Martynas.
– Ko nesuprantu?
– Tu nematai savo angelo.
– Aš...
Kajui jau norėjosi būti vienam.
– Bet tu pamatysi.
Kajus nusijuokė.
– Gal ir pamatysiu.
– Man mama sakė, kad angelų yra.
– Man irgi sakė.
– Ir dar nematai?
Kajus tylėjo.
– Mano angelas dabar guli ant lovos ir šypsodamasis žiūri į lubas. O tavo sėdi atsirėmęs į duris ir snaudžia. Jis pavargęs.
Martynas nusiėmė akinius ir pasitrynė akis. Kajus pa-glostė jam galvą ir išėjo. Vis dėlto prieš uždarydamas duris truputį padelsė.
– Labanaktis.
– Dar tik aštuonios... – pašaipiai tarstelėjo Martynas. Bet Kajus neišgirdo. Užgesino šviesą, nusirengė ir atsi-gulė. Dar buvo truputį sunku kvėpuoti.
Maišė spalvas ir bandė piešti. Jautė, kad negerai. Mo-kytojas tylėdamas vaikščiojo po klasę. Į jo piešinį nepa-žvelgė. Na ir nesvarbu. Padėjęs teptuką įsispoksojo pro langą.
27
Vis dar nieko nesinorėjo.
Po pamokos liko vienas. Nes taip norėjosi.
Parduotuvėje nebuvo apelsinų. Sunku patikėti.
– Atsiprašau, – pasakė jaunutei pardavėjai prie maka-ronų lentynos. – Kur apelsinai?
Ji abejingu veidu nuėjo prie vaisių.
– Nėra. Neatvežė šiandien, – tokiu pat abejingu balsu pasakė.
Ir nuėjo.
– Kaip nėra? – sušuko Kajus. Pardavėja, žinoma, nieko neatsakė.
Ir ką dabar daryti? Išėjo nieko nepirkęs. Bet į skundų ir pasiūlymų dėžutę įmetė lapelį su užrašu: „Negalima neturėti apelsinų.“
Namie kartu su Martynu pavalgė vakarykščių varškė-čių. Buvo skanu. Martyno angelas buvo išėjęs pasivaikš-čioti. O Kajaus buvo balkone.
Martynas labai šnekus. Tai ne visada reikšdavo gera.
Pirmą kartą Kajus praleido prie pamokų visą valandą. Ir jam neatrodė, kad moka daugiau nei mokėjo. Bet vis tiek jautėsi šiek tiek ramiau.
Kai Karolis jiems pasakė, ką sužinojo apie Kristiną, visi kurį laiką tylėjo.
– Bet... jūs ją taip pat matėt, taip? – paklausė Kajus.
Visi nusijuokė, išskyrus Karolį.
– Vis dėlto keista, – sumurmėjo Karolis.
– Taip, tikrai, – sutiko Aleksas.
– Bet gal reikia tiesiog pamiršti? Ką dar galime daryti?
Karoliui buvo negera.
28
– Gal, – pasakė Tomas. – Juk amžinai čia nesėdėsim apie ją galvodami.
– Aš einu, – jau stodamasis neaiškiai pasakė Karolis. Ir nuėjo.
– Ei!
– Karoli?
– Mes ką ne taip pa...
– Baik, neik...
– KA–RO–LI.
– Ai, tegu eina.
– Jei jis taip nori...
– Keistai...
– Noriu arbatos.
– Aš irgi.
– Einam?
– Kajus vaišina.
– Neturiu nė cento.
– Tada Aleksas.
– Aš...
– Viskas, Aleksas vaišina.
– Nesmagu dėl Karolio.
– Man irgi.
– Tikrai... einam?
– Aha...
Ir tas rūpestis. Net sėdint šiltai ir gurkšnojant arbatą. Jis šį tą reiškė. Šį tą labai daug. Jis nebuvo toks, kaip jaudi-nantis dėl brolio, tėvų ar dar ko nors.
Ir tą patį jie jautė, pažvelgę vienas į kitą čia. Susirū-pinę draugų veidai, kiek paraudusios nosys, žvilgsniai, siurbčiojimai.
29
O Karolis gulėjo ir nieko nedarė. Stengėsi apie nieką nemąstyti, nes minčių, atrodė, per daug. Tiesiog per greitai baigėsi tai, kas, atrodė, gali užsitęsti.
Po truputį slogi nuotaika išsisklaidė. Jie kramtė sau-sainius.
– O ką darysim su visu tuo, ką surinksime? Su pieši-niais, nuotraukom, pasakojimais?
– Išgarsėsim.
– O kam tai mums? – paklausė Aleksas.
– Tikrai.
– Gerai, pajuokavau, – pasakė Tomas.
Jie nusijuokė.
– Kam apie tai galvoti?
– Tiesiog įdomu.
– Pagyvensim pamatysim, – tarė Aleksas ir čiupo pa-skutinį sausainį.
Vakaras pasitaikė labai gražus. Ir šaltas. Ir jie vis tiek mąstė apie Karolį.
O kai išsiskyrė, pagalvojus apie jį buvo dar liūdniau.
Kajus išmetė piešinį, džiūvusį ant palangės, ir kiek gi-liau įkišo dažus į spintą. Nusprendė tuščiai nesieikvoti.
Užgesinęs šviesą, jautė tylą. Daug tylos. Gerai, tai jam patiko. Ilgai žiūrėjo į sniegą ir džiaugėsi, kad negirdi jo girgždėjimo.

4
Jų namuose beveik niekada negrodavo muzika, nors Ka-jaus tėtis ją kūrė.
Kajaus tėčio barzda buvo truputį ruda ir graži. Patiko ne tik mamai.
Jie mėgdavo kartu pusryčiauti. Kajus ir tėtis. Tik retai kada ištaikydavo.
Bet pagaliau geras rytas. Tiesa, be apelsinų sulčių. Vie-toj to – tėtis. Ir gerai.
Jie nemėgo daug kalbėtis. Jiems to neprireikdavo. Tie-siog.
Tėtis mėgo žuvį. Įvairią.
Rytais jam patikdavo sumuštiniai su šprotais. Kajus negalėjo pakęsti jų kvapo, bet niekada to neprimindavo tėčiui.
Tėtis mėgdavo pasakoti linksmas istorijas. Kajus mėg-davo jų klausytis. Tą jie ir darė.
Kajus išėjo nesulaukęs, kol atsikels mama. Retkarčiais ji taip darydavo. Miegodavo ilgiau. Tikros mamos retai sau gali tai leisti.
O Kajaus mama buvo tikra mama. Nes skleidė meilę, ir Kajus tai jautė. Ir kai sakydavo, kad myli, sakydavo ne tam, kad pasirodytų gera mama, o kad primintų vaikams.
31
Bet jie to nepamiršdavo. Tėtis visada žiūrėdavo į mamą su tokia meile, kad Kajui kartais būdavo baisu. Kad to-kia meilė yra tik jų. Ir kad jis gali tokios nepatirti. Bet taip mąstydavo tik labai labai retai.
Jie visi buvo labai atviri.
Ir labai paprasti.
Be galo mėgo juoktis.
Ir nors nelabai dažnai būdavo visi kartu, mylėjo visa-da. Prisimindami, galvodami, matydami.
Tai nereiškia, kad jie buvo tokia šeima, kuri tik šyp-sosi, niekada nesipyksta ir visada yra linksmi, mieli ir malonūs.
Kartais jie šaukdavo, nervindavosi, erzindavosi, pyk-davo, pakeldavo balsus. Ir nemanė, kad tai blogai. O ar yra?
Rečiausiai balsą keldavo tėtis. Kai susinervindavo ar supykdavo, paprastai nekalbėdavo. Ir jie vis tiek supras-davo, kad jis pyksta. Nes jo išraiška, žvilgsnis ir elgesys pasikeisdavo.
Kajus keldavo balsą, kai labai susinervindavo. Ir nebi-jodavo to daryti. Iš tiesų, kai jie su mama susipykdavo dėl tokių dalykų, kaip išmestas Kajaus piešinys, kurio mama neturėjo teisės išmesti, vonioje mamos palikti plaukai ar putų liekanos, iš šono vaizdas atrodydavo smagus ir juokingas.
Tik viduje užvirdavo tas kvailas jausmas, įniršis. Ka-jaus balsas pažemėdavo, o mamos veido išraiškos būda-vo nepakartojamos.
Kartais, kai jie pykdavosi, Martynas pradėdavo juoktis. Iš pradžių jiems pasidarydavo dar pikčiau, bet atlėgdavo, nes brolio juokas būdavo neįtikėtinai užkrečiamas.
32
Taigi Kajus ir mama taip pat nusijuokdavo ir išsiskir-davo.
Kartais atrodydavo, kad Martynas nemoka pykti. Bet iš tikrųjų dar ir kaip mokėjo. Tik, kaip ir tėtis, jis nešauk-davo. Paprastai užsidarydavo savo kambaryje ir giliai kvėpuodamas sėdėdavo ant lovos, o paskui ramiai pasa-kydavo, kas jį supykdė ar nuliūdino.
Ir neretai jam atrodydavo, kad dėl pykčio negali išeiti iš savo kambario.
Gal jo angelas tada atostogaudavo?
Kartais Kajus, sėdėdamas pamokose, jausdavosi juokin-gai. Nes jam visiškai nebūdavo įdomu. Nemanė, kad tai labai gerai, bet tai jo visiškai nedomino.
Keisčiausia, kad dėl ateities buvo visiškai ramus.
Nežinodamas, kaip užsidirbs.
Nežinodamas, kiek uždirbs.
Nežinodamas, kur gyvens. Ką darys.
Tiesiog. Jautėsi ramus.
Kelias paskutines dailės pamokas jis praleido. Pasikal-bėjo su mokytoju ir pasakė, kad negali eiti. Ir mokytojas visiškai jo nesuprato. Nors dėjosi supratęs.
Kajus buvo visiškai savarankiškas, ir tai teikė jam di-džiulį pasitenkinimą.
Išėjęs iš kokios nors pamokos, grįždavo namo ir žiū-rėdavo kokį nors senovišką flmą. Spalvotą, nespalvotą, nesvarbu.
Taip, iš tiesų Kajus mėgdavo būti vienas. Tai jam teik-davo malonumą. Tai, kad gali sau leisti būti vienas, nesi-jausdamas vienišius ar kažkoks ne toks.
33
Buvo taip neapsakomai nuobodu. Po trijų pamokų išėjo. Ir vėl beveik niekas jo nesuprato.
Eidamas išgirdo, kad kažkas jį šaukia. Sustojo. Prie jo greitai priėjo Jonas. Taip, tas pats Jonas.
– Labas, – buvo kiek uždusęs.
– Labas.
– Gal gali padėti?
– Padėti?
– Na taip, reikia atsigaivinti. Kaip nors. Bet kaip. Šlykščiai jaučiuosi, – Jonas žvelgė į jį aiškiai prašydamas pagalbos.
Kajus taip pat žiūrėjo į jį, klausėsi ir niekaip negalėjo suvokti, kodėl jis to prašo būtent jį.
Lyg viskas būtų kaip anksčiau.
Kajui buvo malonu. Suprato, kaip Jonas jaučiasi, ir la-bai norėjo kuo nors padėti. Tačiau tik tarė:
– Atleisk, skubu į pamoką. Kontrolinis... anglų, nega-liu vėluoti.
Ir nusigręžė.
– Gal kitą kartą, – dar atsisukęs neaiškiai sumurmėjo.
Kodėl taip pasakė, pats nežinojo. Jautėsi apgailėtinai. Tiesiog negalėjo atsakyti kitaip. Kažkas neleido.
Jonas žiūrėjo į Kajaus nugarą. Nežinojo kur dėtis. Kaip elgtis. Tiesiog šlykšti diena.
Ir prisiminė. Prisiminė tą dieną, kai prieš kelerius me-tus Kajus atnešė jam knygą ir sakė, kad buvo netikusi diena. Ir pasakė kodėl.
Ir tik dabar jis jį suprato. Tikrai. Ir pasijuto tik dar blo-giau. Kad suprato tik šiandien.
Kajus išėjo iš mokyklos ir vaikščiojo tol, kol suvokė
34
ko nori. Tuo metu buvo tik tiek: grįžti namo. Nes buvo baisiai sušalęs.
Grįžęs įsijungė jau matytą seną flmą.
Taip gera.
Ir taip negera, prisiminus Joną. Nesąmonė. Ar turėjo pasakyti ką nors kitaip? Ar galėjo? To nežinojo.
Tiesiog gulėjo prieš televizorių. Iš virtuvės buvo gir-dėti keistas garsas. Šuo kramtė. Kajus jį pasišaukė. Pa-glostė. Šuo ramiai išsitiesė jam prie šono.
Baigęs žiūrėti, nuėjo į savo kambarį. Išsitraukė dažus ir popierių. Ir nupiešė taip, kaip seniai nebuvo piešęs.
Jautėsi toks atsigavęs. Jam palengvėjo.
Martynas tiesiog įsimylėjo tą piešinį. Kajui tai buvo svarbu.
Po kelių dienų Kajus suprato, kad turi pamatyti Karolį.
Nuėjo pas jį. Šis buvo vienas.
– Labas, – Karolis apsidžiaugė jį pamatęs.
Buvo keista – joks šuo neuostinėjo kojų ir nelojo. Tie-siog šuns Karolis neturėjo.
Karolis atsisėdo ant palangės, o Kajus ant lovos.
– Kokia minkšta, – nustebęs pasakė Kajus. Karolis ty-lėjo.
– Kaip sekasi? – rimtai paklausė Kajus.
– Nieko, neblogai.
Kajus kiek pašaipiai nusišypsojo.
– Kas?
– Juk abu žinom, kad taip nėra.
Kurį laiką Karolis rimtai žiūrėjo į Kajų. Tada šyptelėjo.
–Tiesa, – pasakė nuleidęs akis.
35
– Kas tai?
Karolis tylėjo.
– Nežinau. Nieko... negera ir tiek.
Pažiūrėjęs į Karolį, Kajus matė, kaip jam negerai.
Veido išraiška ir laikysena. Karolis niekada taip neat-rodydavo. Kajus atsisėdo šalia ant palangės.
– Tikrai nežinai, ar tik taip sakai? – paklausė.
– Nežinau, ar žinau.
– Aišku, kad visiškai neaišku... – jis nusišypsojo, Karo-lis taip pat, tik daug graudžiau.
– Nesakau, kad tik tai, bet... nežinau, ta Kristina... tie-siog nesuprantu, kas man.
Kristina. Kai Kajus išgirdo jos vardą, viskas paaiškėjo. Kaip jis iš karto nesuprato? Kaip jie iš karto nesuprato? Juk tai taip aišku.
Iš pradžių jam palengvėjo.
Paskui, viską apmąstęs ir prisiminęs situaciją, išsigan-do dar labiau.
Karolis pradėjo pasakoti. Ką jautė, kai ją pamatė, kai jie pas ją buvo, kai girdėjo ją kalbant, kai stebėjo jos jude-sius, kai ji juokėsi, kaip... žodžiu, viską.
Kajus nebuvo pratęs prie tokių kalbų. Todėl buvo įdo-mu. Nes kalbėjo Karolis.
– Negalėjau parašyti nė žodžio apie ją, nes kai tik ką nors parašydavau, suprasdavau, kad tai nė iš tolo nepa-našu į tai, ką mačiau ir ką jaučiau.
Jis kalbėjo su didelėm pauzėm.
Kajus nežinojo, ką sakyti. Dar nebuvo atsidūręs tokioje situacijoje. Ką sakyti, kad palengvėtų? Tylėjo. Ir iš tiesų, to Karoliui, matyt, labiausiai ir reikėjo. Jis kalbėjo daug. Pereidavo ir prie daugelio kitų dalykų.
36
– Kai pas ją ėjau, jaučiausi apsvaigęs. Neįsivaizdavau, ką sakysiu, ką darysiu, tiesiog...
Jis atsistojo ir atsuko veidą į langą.
– Ir kai man pasakė, kad jos nebėra, grįžau į realybę... Tarsi taukšt ir įjungė šviesą.
Jis vėl atsisėdo.
– O dabar jaučiuosi tiesiog kvailai. Lyg... lyg būčiau susikūręs pasaką, kuri baigėsi net neprasidėjusi.
Jis pradėjo nuoširdžiai juoktis.
– Tu girdi, kaip aš kalbu? Šakės, maniau, taip būna tik panelėms... nesąmonė.
Jis krito ant lovos.
– Bet gyvenimas kartais taip užknisa... taip žiauriai UŽKNISA!!!
Tą pačią dieną jie visi keturi susirinko pas Kajų. Neįpras-tai mažai kalbėjo.
Bet viską suprato.
Dėl Karolio viskas buvo aišku. Jis jautėsi geriau. Tik nė vienas nežinojo, kaip elgtis toliau. Ar ieškoti Kristi-nos? Panašios į ją? Ar visiškai ją pamiršti?
– Baikit, – tokias jų mintis nutraukė pats Karolis.
Jie nutilo. Nervingai sukikeno.
– Nebekalbėkim apie tai.
Buvo savaitės vidurys, todėl visi jautėsi pavargę. Ta-čiau čia sėdėti buvo jauku. Galėjo nemąstyti apie kitą dieną. Galėjo tiesiog būti.
Su Martynu iš lauko atitempė penkis kibirus sniego ir visą supylė į vonią.
Ir nereikia klausti kodėl. Nes kartais visi nori žinoti daugiau nei jiems reikia.
37
Pamiršta klausytis ir stebėti.
Arba kartais tiesiog nėra laiko klausti kodėl.
Nes sniegas ištirps.
Bet jie spėjo. Sniegą jie apibarstė šokoladu tortams puošti.
Galbūt tai buvo skirta jų angelams. Martynas norėjo jiems ką nors padovanoti.
Angelai negali maudytis paprastoje vonioje, taigi jie padarė ypatingą.
Martynas buvo nepaprastai patenkintas. Ilgai žiūrėjo. Ir net kai sniegas pradėjo tirpti, atrodė vis tiek gražiai.
Kajus būtinai turėjo tai nupiešti. Ir nupiešė.
Vonia su šokoladu buvo patenkinti visi namiškiai. Net šuo nedrąsiai įkišo nosį, nors to niekad nedarydavo.
Vakarą pagaliau praleido visi kartu.
Naktį jis vėl girdėjo daug tylos. Ir žiūrėjo pro langą į nuo sniego šviesų orą.
O kur angelai miega?
Reikės Martyno paklausti. Kartais jis žino daug dau-giau nei Kajus.
Ir būna gi kartais, kad atsibundi šeštadienio rytą ir jau-tiesi nepaprastai laimingas. Ir net nesvarbu kodėl. Tie-siog.
Kajus gulėjo užsimerkęs. Jam buvo gera.
Laimė pamažu pildė jį visą. Ir ne tik. Lyg negalėtų nu-sėdėti vietoj.
Nuspyrė antklodę ir nulėkė į virtuvę. Išsispaudė apel-sinų sulčių. Susirinko visas, kiek tik rado, pagalves ir su-metė ant lovos.
38
Tada išėjo. Iš pradžių nežinojo, kur eina. Bet išeiti tu-rėjo. Norėjosi erdvės.
Rytas buvo toks gaivus ir kitoks. Jis kurį laiką tiesiog stovėjo ir žiūrėjo.
Kojos pasuko pas Joną. Ir tai nebuvo lengva.
Laukė mažiausia dešimt minučių, kol ryžosi paspausti skambutį. Bet paskambino.
Tikėjosi, kad duris atidarys pats Jonas. Jis gyveno su tėčiu. Mama jau kurį laiką dirbo Norvegijoje. Tėtis buvo pakankamai malonus tipas, bet Kajui visiškai nesinorėjo jam aiškintis, ką čia veikia.
Jonas buvo ką tik išsiritęs iš lovos, susilamdžiusiais šortais. Stovėjo prisimerkęs ir nesuprato, kas vyksta. Iš-tiesė ranką ir laukė. Manė, kad paštininkas. Nieko ne-sulaukęs, uždarė duris. Kajus girdėjo, kad nuėjo atgal į lovą. Po pusės minutės, jau daug blaivesnis, vėl atidarė duris. Suraukęs kaktą žiūrėjo į Kajų.
Kajus nedrąsiai šyptelėjo. Jonas tik žiūrėjo.
– Atsiprašau, – pasakė Jonas, vis dar žiūrėdamas į Kajų. – Nesupratau, kas vyksta.
– Aš atsiprašau, kad pažadinau, ir šiaip...
– Ar kas atsitiko? – paklausė Jonas kasydamasis koją.
– Patikėk...
Jonas susiraukė.
– Bet ne dėl to aš čia.
– O kas?
– Taip atsitiko.
Jonas nustojo kasytis koją ir sunėręs rankas ant krūti-nės atidžiai įsistebeilijo į Kajų.
– To man ir trūko.
– Ko? – kiek išsigandęs paklausė Kajus.
39
– Tokių juokingų tavo kalbų.
Jonas galėjo pasiūlyti tik kavos ir sumuštinių. Bet Kajus nieko nenorėjo. Tada įjungė televizorių ir virto į nepaklo-tą lovą. Kajus atsisėdo ant grindų. Taip buvo patogiau.
Kambarys buvo neišvėdintas, netvarkingas. Kajui pa-tiko. Jonas ilgai budinosi. Bet galiausiai net lovą pasiklo-jo ir išsivėdino kambarį.
Ir vis dėlto tenka pripažinti, kad ir vaikinams norisi kartais pakalbėti apie tai, apie ką daugelis mano, kad jie nesikalba. O jie tikrai turėjo apie ką. Bet ne taip paprasta. Po tiek laiko pradėti vėl.
Jonas neseniai išsiskyrė su mergina. Vienintele rimta, kurią turėjo. Mokosi groti būgnais ir stengiasi per pamo-kas. Tuo Kajus labai nusistebėjo. Vieną akimirką jam net pasidarė gėda, kai prisiminė, kad pats mokslais visiškai nesirūpina. Jonas, pasirodo, turi svajonę – išvažiuoti į užsienį studijuoti muzikos.
Kajus tuo susižavėjo. Jonas kalbėjo paprastai, bet buvo justi, kaip labai to nori.
Kajus taip pat kalbėjo, ir jam buvo keista, nes jau se-niai tiek daug nebuvo apie save kalbėjęs.
Jautė. Abu. Kad dar reikia trupučio laiko. Kad iš karto dar nebus kaip anksčiau. Ir nė vienas dėl to nenuliūdo. Nes taip turėjo būti.
Netoli Jono namų buvo prasta kavinė. Nuėjo ten išger-ti arbatos.
Kajus jautėsi kiek aprimęs, bet laimę vis dar jautė. At-sisveikino patenkinti.
To, kas svarbiausia, Kajus taip ir nepasakė. Kad jis vi-sada nori jam padėti pabėgti nuo šlykščios dienos ar kitų nemalonių dalykų. Bet visas gyvenimas dar prieš akis.
40
– Gerai, ko laukiam? – nekantriai paklausė Aleksas.
– Ko? – atsisuko į jį Kajus. – Ko nors.
– Gerai, dabar man jau aiškiau... – jis nervingai nusi-šypsojo.
Jie buvo naujoje vietoje ir jautėsi nejaukiai.
– Tai ką norėjai iš manęs išgirsti? – kiek suirzęs pa-klausė Kajus.
– Nežinau... tiesiog jau praėjo mažiausia penki žmo-nės ir...
– Jie ne tokie.
Aleksas pergalingai nusikvatojo.
– Tą ir noriu sužinoti. Kokių mes laukiam?
Kajus šyptelėjo.
– Nežinau, kokių nors kitokių...
Iš už namo kampo išlindo mergaitė. Ėjo pro juos.
– Labas, panele, – maloniai pasisveikino Aleksas.
Kajus, Karolis ir Tomas susižvalgė.
– Kaip manai, ar esi kitokia?
Kajus atsiduso ir jau norėjo tarti mergaitei kelis drąsi-namus žodžius ar pasakyti, kad nekreiptų dėmesio, bet ji pati nuėjo. Aleksas nusivylė.
Mergaitė apsisuko ir grįžo prie jų.
– Esu.
Aleksas nustebęs spoksojo į ją ir nebežinojo, ką sakyti.
– Moku liežuviu paliesti nosį.
Aleksas iš džiaugsmo suplojo rankomis.
– Rimtai? – išpūtęs akis paklausė. – Visą gyvenimą apie tai svajoju!
Jis apstulbęs atsisuko į Kajų.
– Jos mums ir reikia.
41
Kajus tylėjo. Aleksas laukė pritarimo.
– Gerai, įrodyk, kad moki... padaryk, pasakyk ką nors, kad jis įsitikintų, kad tu kitokia...
Mergaitė jautėsi keistai, kaip ir daugelis, susitikę su jais.
Kai ji palietė liežuviu nosį, Aleksas iš susižavėjimo net išsižiojo. Tada jai teko tai pakartoti dar tris kartus. Spe-cialiai Aleksui.
– Esu kitokia, nes nesu kaip visi.
Jie tylėjo.
– Kodėl?
– Nes neturiu vardo.
Jie tylėjo. Šį kartą ilgiau.
– Paaiškink, – susidomėjęs paklausė Karolis.
– Nes prašau, kad visi mane vadintų Neturiu vardo.
Tomas nusijuokė.
– Nesuprantu...
– Man nepatinka turėti vardą.
– Bet kitaip negalima, – pasakė Kajus.
Tomas pradėjo kvatotis. Nepašaipiai.
– Ir mokykloj tave vadina Neturiu vardo?
– Mokykloje ne, ten vardą aš turiu, bet sau vis tiek esu be vardo. Neįdomu turėti vardą.
– Čia tai bent... – Tomas buvo labai nustebęs. Tiesą sa-kant, kaip ir kiti.
Aleksas buvo ja patenkintas. Nes ji tikrai buvo kitokia. Kad ir kokią nesąmonę išsigalvojo.
Ji galėjo pabūti tik penkiolika minučių. Buvo dešim-ties metų, smulkutė, ir jiems patiko. Ne dėl to, kad buvo nedidelė.
Ji daug kalbėjo. Ir kalbėjo įdomiai. Vaikinai į ją stengėsi
42
tiesiog nesikreipti. Kajui buvo sunku ją piešti. Ji buvo graži. Plaukai gražiai supinti, o akys tokios didelės. Ji daug juokėsi. Balsas buvo truputį prikimęs. Kalbėda-ma bato galu lengvai stukseno į šaligatvį, kelis kartus šnypštėsi nosį. Atrodė, būtų atsakiusi į viską, ko būtų paklausę. Bet jie klausė nedaug. Ji juokėsi žiūrėdama, kaip Kajus ją piešia.
Kai baigė, pakėlė kuprinę nuo žemės, paspaudė kie-kvienam ranką, dar kartą palietė liežuviu nosį ir nuėjo savais keliais.
– Neturiu vardo...
– Kitokia? – paklausė Aleksas.
– Kitokia, – sutiko Kajus.

6
Ėjo tą vakarą Kajus namo ir supyko ant laiko.
Prisiminė, kad žiema jau beveik įpusėjo. Tai reiškė, kad praėjo dar vienas ruduo ir tuoj ateis dar vienas pavasa-ris. Ir taip turi būti, bet vis tiek truputį baisu. Ir sustojo kelioms sekundėms, ne, iš tikrųjų kelioms minutėms, ir stovėjo taip, norėdamas parodyti laikui, kad gali nesku-bėti, gali stovėti tiesiog kvėpuodamas – ne taip kaip jis. Jis neskubėti negali. Jo toks darbas.
Visą naktį piešė. Negalėjo nustoti. Penkios stiklinės apelsinų sulčių, penki sumuštiniai, du piešiniai. Bet ne šiaip sau. Ir toks jausmas. Penktą valandą užmigo. Į mo-kyklą nesikėlė. Kas ta mokykla prieš pašaukimą ir tai, ko aprašyti neįmanoma?
Ir miegojo daug. Atsimerkdavo, apsiversdavo ir toliau sapnuodavo. Jautėsi toks pavargęs ir toks laimingas taip saldžiai miegodamas.
Apie pirmą valandą, prieš pietus, mama tyliai pravėrė jo kambario duris. Kai suprato, kad jis čia ir miega, šiek tiek nustebo ir negalėjo uždaryti durų. Taip norėjosi dar pažiūrėti į sūnų. Mylimą ir nepaprastą. Negalėjo nesi-šypsoti. Koks jis gražus.
Kajus apsivertė ir pastebėjo mamą.
44
– Aš miegu... – neaiškiai sumurmėjo.
Mama nieko nesakė.
– Mama, miegu, kas yra? – kiek suirzęs paklausė.
– Labai tave myliu.
– Mh... aš ir... – pasakė, jau vėl matydamas sapnus.
Po valandos jau gulėjo visiškai atsibudęs, tik tingėjo lipti iš lovos.
Grįžo Martynas. Kajus girdėjo, kaip jis nusirengė, nu-ėjo į savo kambarį, pasidėjo kuprinę, nuėjo į virtuvę, at-sigėrė vandens, pasikalbėjo su mama, tada tyliai pravėrė Kajaus kambario duris ir nusišypsojo, pamatęs jį lovoj.
– Labas, broli, – jis beveik niekada nesikreipdavo į Kajų vardu.
– Labas rytas, – pasakė.
– Gera naktis?
Kajus nusišypsojo.
– Galiu pažiūrėti?
Kajus mostelėjo ranka į stalą.
Kajus Martyno nematė, nes jis stovėjo už nugaros. Abu tylėjo. Po kelių minučių atsisėdo ant lovos šalia Ka-jaus. Nuleidęs galvą. Kai pagaliau pakėlė, atrodė rimtas. Žiūrėjo į jį.
– Žinai?
– Ką?
– Dabar žinau, kaip norėčiau, kad atrodytų vieta, kur pateksiu, kai numirsiu.
To jam ir reikėjo.
– Ačiū.
– Ką?
– Ačiū.
45
– Už ką?
– Už tai, ką pasakei.
– A... – Martynas atsistojo ir vėl nuėjo prie stalo. – Ži-nai, mano angelas vis dar žiūri. Negali atsižiūrėti. Kajus tylėjo. – Kaip manai, gal prisimena namus?
Dažnai per pamokas jis piešdavo, kartais net snausdavo. Tikrai. Piešė ir bendraklasius, ir mokytojus. Taip laikas eidavo daug greičiau.
Koridoriai ilgi.
Kajui patiko būti lauke.
Ant suoliuko sėdėjo Jonas. Nusišypsojo Kajui. Šis pri-sėdo.
– Žinai, tą dieną tikrai labai norėjau tau padėti. Labai norėjau,
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

Gen. time: 0.0464

© xneox.com