Thomas Keneally
ŠINDLERIO
sgiašas
Jo»«f A.fiZUC E«*r \DIBI A.
•KAN3 Sl -AMN 0.. KEIZEN JoMf
fJL Cha*
69068 APFll. Mo#«« : APFEL 9
KKU J*
6909) AUS
Abr«h«i . fAHA U>li
I hAJttlt* Abrflhta BANKIBft Abrahu 6886* »A*Al. Snuil
41
RAJtTH ;**!•«* 8Att> :
■ • BEOC ftVUdi
1*.J)
">.0»
OB
2,1.
Vokiečio Oskaro Šindlerio ir nuo holokausto mirties jo isgelbėtų daugiau nei tūkstančio žydų istorija prasiskverbia iki giluminių humanizmo saknų. Ne be reikalo romano formą jai suteikęs a tralų rašytojas Tomas Kenelis savo knygą 1982-aisiais pavadino „Sindlerio laivu" (Schindler's Ark) — kaip aiiuzija. į biblinį Nojaus laivą. Po dešimtmečio pasirodžiusi Stiveno Spilbergo režisuota ro-mano ekranizacija pakoreguotu pavadinimuMSindlerio sa/ašas" šią jaudinančią Antrojo pasaulinio karo istoriją plačiai ispopuliarino visame pasaulyje, ir savo jtaigos mastais ji dar labiau susilietė su amžinomis ir universaliomis biblinėmis tiesomi
\i kur kyla „Sindlerio sąraso" — literatūrinės vaizduotės ne itin paveikto dokumentinio pasakojimo — jtaigos jega? Be jokios abejonės, iš pagrindinio herojaus Oskaro Sindlerio charakterio — žmogiškai paprastos ir kartu kontroversiškos asmenybės, jeigu jai taikysime griežtus dorovinio elgesio reikalavimus. Kitaip negu kino filme, knygoje pateikta tolesnė, pokarinė Sindlerio gyveni-mo ir likimo istorija iki pat jo mirties sustiprina metafizinį pojutj, kad šį Pasaulio Teisuolį keleriems metams bus atsiuntusios gėrio ir blogio pusiausvyrą Žemėje palaikančios jėgos — kaip kažkada judėjų patriarcha. Nojų.
APIE AUTORIŲ
Tomas Kenelis (Thomas Keneally) gimė
1935 metais, studijavo Sidnėjuje, Austra-
lijoje. Be „Sindlerio sa/aso", kuriam skirtos
| Bukerio \r L A. Times premijos, jis dar yra pa-
W i raięs knygas ToAsmara („J Asmara."), Chant
J^ of Jimmie Blacksmith („Džimio Bleksmito
giesmė"), Flying Hero Class LSkrydis didvy-
rių klase"), nominuotas Sunday Express Metų knygos premijai. Ra-
šydamas„Sindlerio sąraią", autorius dėstė Kalifornijos universitete
Irvine, ten jam buvo suteiktas garbės profesoriaus vardas. T. Kene-
lis vadovauja Australijos respublikonų judėjimui, kuriuo siekiama
nutraukti konstitucinius Australijos ryiius su Didžiąja Britanija.
isii\ W5-l3-ns( h
9 78995 511 30
8 02
totcmA i»
Ihomas Kcneally
ŠINDLERIO
saiašas
S K I R I U OSKARUI ŠINDLERIUI ATMINTI
BEI LEOPOLDUI P F E F E R B E R G U I ,
PER KURIO UOLUMĄ IR UŽSISPYRIMĄ,
ŠI KNYGA IŠVYDO DIENOS ŠVIESĄ
AUTORIAUS ŽODIS
Vieną 1980 metų dieną užsukau j galanterijos parduotuvę Be-vedi Hilse, Kalifornijoje, pasidomėti, kiek kainuoja lagaminai. Par-duotuvė priklausė Leopoldui Pfeferbergui, žmogui, kuriam Šindleris padėjo išgyventi Antrąjį pasaulinį karą. Būtent čia, tarp lentynose sustatytų odinių itališkų prekių, pirmąkart išgirdau istoriją apie Oskarą Šindlerį, vokietį bon vivant, spekuliantą, donžuaną ir prie-štaringai vertinamą asmenybę. Ir ne tik apie jį, bet ir apie jo veiklą gelbstint mirčiai pasmerktą tautą tais metais, kuriuos šiandien vadi-name bendriniu holokausto vardu.
Šis pasakojimas apie stulbinamą Oskaro gyvenimo istoriją visų pirma pagrįstas pokalbiais su penkiasdešimčia jo išgelbėtų žmonių, gyvenančių septyniose šalyse: Australijoje, Izraelyje, Vakarų Vokie-tijoje, Austrijoje, Jungtinėse Valstijose, Argentinoje ir Brazilijoje. Rinkdamas šiai knygai medžiagą, drauge su Leopoldu Pfeferbergu apsilankiau joje minimose vietose: Krokuvoje — mieste, kuriame
6
T M O M A S KENEALLY
Oskaras gyveno per karą, Plašove — vietoje, kur buvo įsikūręs Amo-no Gioto prievartinio darbo lageris, Zablocėje, kurioje ir šiandien I.ipovos gatvėje tebestovi buvęs Oskaro fabrikas, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje, iš kurios Oskaras ištraukė ne vieną kalinę. Pasakojimas pagrįstas ir įvairiais dokumentais bei kita informacija, suteikta keleto šiandien dar gyvų Oskaro kolegų Antrojo pasaulinio karo bei pokario metais. Labai naudinga buvo išsami informacija apie Oskarą, „Šindlerio žydų" perduota Kankinių ir didvyrių atmini-mo organizacijai Jad Vašem, taip pat rašytiniai privatūs liudijimai bei paties Šindlerio dokumentai ir laiškai. Jais leido naudotis Jad Vašem arba Oskaro draugai.
Šiuolaikinėje literatūroje pastebima tendencija tikras istorijas perteikti romanuose, naudojant jiems būdingas išraiškos priemones. Šį kelią pasirinkau ir aš, nes romanisto amatas yra vienintelis, kurio galiu imtis, taip pat todėl, kad šio žanro teikiamos galimybės supa-žindinti visuomenę su tokia įvairiapusiška ir ryškia Oskaro Šindlerio asmenybe pasirodė optimalios. Tačiau, nors rašiau romaną, vengiau bet kokių prasimanymų, nes pramanyti dalykai sumenkintų tikrąją istorijos vertę. Be to, kaip įmanydamas stengiausi atskirti tikrovę nuo mitų, kurie nesunkiai „limpa" prie tokių neeilinių asmenybių kaip Oskaras. Be abejo, kartais nori nenori turėjau sukurti pokalbius, apie kuriuos pats Oskaras ir kiti asmenys užsiminė tik keliais žodžiais. Tačiau dauguma epizodų bei pokalbių ir visi šioje knygoje aprašyti įvykiai pagrįsti išsamiais Schituilerjuden („Šindlerio žydų") ir paties Šindlerio prisiminimais bei kitais liudijimais apie jo veiklą.
Pirmiausia norėčiau padėkoti trims Šindlerio išgelbėtiems as-menims — Leopoldui Pfeferbergui, Izraelio Aukščiausiojo teismo tei-sėjui Mošei Bejskiui ir Miečyslavui Pemperui. Šie žmonės ne tik pa-sidalijo savo prisiminimais apie Oskarą ir tikrais dokumentais, kurie pasakojimui suteikė autentiškumo, bet ir perskaitė knygos juodraštį bei pateikė svarbių pastabų. Daugelis kitų žmonių — Šindlerio išgel-bėti nuo mirties asmenys arba pokario metų bendradarbiai — davė interviu ir leido naudotis savo turima medžiaga — laiškais bei doku-mentais. Norėčiau padėkoti poniai Emilijai Šindler, poniai Liudmilai Pfeferberg, daktarei Sofijai Štern, poniai Helenai Horovic, daktarui Jonui Dresneriui, ponams Henriui ir Marianai Rosneriams, Leopol-
ŠINDLERIO SĄRAŠAS 7
dui Rosneriui, daktarui Aleksui Rosneriui, daktarui Idekui Šindeliui, daktarei Danutai Šindel, poniai Reginai Horovic, poniai Bronislavai Karakulskai, ponui Richardui Horovicui, ponui Šmueliui Špringma-nui, a. a. ponui Jakobui Šternbergui, ponui Ježiui Šternbergui, poniai ir ponui Luis Fagen, ponui Henriui Kinstlingeriui, poniai Rebekai Bau, ponui Edvardui Hoibergeriui, poniai ir ponui M. Hiršfeld, po-niai ir ponui Irving Glovin bei daugeliui kitų žmonių. Ponia ir ponas E. Korn, gyvenantys mano gimtajame mieste, ne tik pasidalijo savo prisiminimais apie Oskarą, bet ir buvo nuolatiniai mano pagalbinin-kai. Esu dėkingas Jad Vašem darbuotojams daktarui Jozefui Kermišui, daktarui Šmueliui Krakovskiui, Verai Prausnic, Chanai Abels ir Ha-dašai Miodlinger, leidusiems pasinaudoti Šindlerio išgelbėtų žmonių liudijimais bei vaizdo jrašais ir fotografijomis.
Galiausiai norėčiau pareikšti pagarbą a. a. ponui Martinui Gošui už jo nenuilstamą veiklą garsinant Oskaro Šindlerio vardą pasaulyje, taip pat savo dėkingumą jo našlei poniai Liucilei Geines, bendradar-biavusiai įgyvendinant šį sumanymą.
Tai žmonės, kurių dėka sužinojome nuostabą Oskaro Šindlerio gyvenimo istoriją.
TOMAS KENELIS
PROLOGAS
1 943-iuĮJų ruduo
\ / Ė L Y V Ą LENKIŠKĄ RUDENĮ SENOJO KROKUVOS CENTRO PA-kraštyje pasirodė aukštas jaunas vyras, išniręs iš prašmatnaus dau-giabučio namo Straševskio gatvėje. Jis vilkėjo brangų apsiaustą, o po juo — dvieilį smokingą, kurio atlape puikavosi didelė geltona ir juoda emaliuota dekoratyvinė Hakcnkreuz, svastika. Vyriškis metė žvilgsnį į savo vairuotoją, laukiantį jo prie atidarytų didžiulio ir net šiame purviname pasaulyje blizgančio „Adlerio" limuzino durelių.
— Atsargiai, pone Šindleri, — įspėjo vairuotojas, kuriam iš bur-nos veržėsi šiltas garas. — Šaligatvis šiandien slidus tarsi našlės širdis.
Stebėdami šią trumpą sceną, galime drąsiai daryti kai kurias iš-vadas. Šis aukštas jaunas vyras iki pat savo gyvenimo pabaigos dėvės dvieilius kostiumus ir, šiek tiek išmanydamas techniką, visuomet žavėsis dideliais, ištaigingais automobiliais. Be to, nors ir būdamas vokietis, — o šiuo istorijos momentu įtakingas vokietis, — jis visada išliks toks, su kuriuo lenkas vairuotojas galės nesibaimindamas laidyti kvailus ir draugiškus sąmojus.
10
T H O M A S KENF.ALLY
Tačiau tokia trumpa nuoroda neįmanoma apibūdinti visos isto-rijos. Tai istorija apie pragmatišką gėrio pergale prieš blogį, papasa-kota sausa ir neįmantria kalba. Kas kita, jei rašai apie iš anksto nuspė-jamą sėkmę, kuri gan dažnai lydi blogį. Tokiais atvejais nesunku būti išmintingam, ironiškam ar net kandžiam ir išvengti banalių frazių. Nesunku vaizduoti neišvengiamybę, per kurią blogis pasiekia tai, ką galėtume vadinti siužeto nekilnojamuoju turtu, net jei galų gale viską vainikuoja gėris, kurio neįmanoma išreikšti jokiais matavimo viene-tais, pavyzdžiui, orumas arba savižina. Pražūtingas žmogaus polinkis į blogį yra kasdieninė rašytojų duona, istorikus apėmusi epidemija, gimtoji nuodėmė. Tačiau rašyti apie dorybes rizikinga.
„Dorybė" iš tiesų yra toks pavojingas žodis, jog turime kuo sku-biausiai paaiškinti: ponas Oskaras Šindleris, slidinėjantis išblizgintais batais ant apledėjusio šaligatvio senajame elegantiškame Krokuvos kvartale, nebuvo dorybingas jaunuolis tradicine prasme. Šiame mies-te jis gyveno ištaigingame bute kartu su meiluže vokiete, čia jis pa-laikė ir ilgą romaną su savo sekretore lenke. Io žmona Emilija didesnę laiko dalį gyveno namuose Moravijoje ir tik retkarčiais atvykdavo jo aplankyti Lenkijoje. Jo naudai byloja tai, kad Oskaras visoms savo moterims buvo švelnus ir dosnus meilužis. Tačiau dorybei tradicine prasme tai ne pliusas.
Negana to, ponas Šindleris buvo girtuoklis. Kartais j i s išlenkdavo taurelę vien tam, kad apšiltų, o kartais — su savo kolegomis, biurokra-tais ir esesininkais — dėl žymiai svarbesnių priežasčių. Kaip ir kai ku-rie kiti mėgėjai išgerti, gerdamas jis neparnešdavo galvos ir išlikdavo apdairus. Tačiau vėlgi, jei moralumą suprantame tradicine prasme, tai lėbavimo negalime niekaip pateisinti. Nors pono Šindlerio nuopelnus kuo aiškiausiai patvirtina tam reikalingi dokumentai, tačiau dvipras-mišką savo veiklą jis vykdė būdamas nariu amoralios ir žiaurios siste-mos, užtvindžiusios Europą lageriais bei sukūrusios beteisę ir bežadę kalinių tautą. Todėl, manding, geriausia būtų pradėti nuo kuklaus pavyzdžio, iliustruojančio vieną keistą pono Šindlerio savybę, kuri nuvedė jį į tam tikras vietas ir suvedė su tam tikrais žmonėmis.
Straševskio gatvės gale automobilis pravažiavo pro juodą Vavelio pilies korpusą, iš kurio nacionalsocialistų partijos numylėtinis teisi-ninkas Hansas Frankas valdė generalinę Lenkijos guberniją. Kaip ir
ŠINDLERIO SĄRAŠAS
1 I
dera piktojo milžino rūmams, jų languose nesimatė jokios šviesos. Nei ponas Šindleris, nei jo vairuotojas nė nepakėlė akių į aukštą sieną, ir automobilis pasuko pietryčių kryptimi upės link. Ant Podgožjės tilto, virš šalčiu alsuojančios Vistulos, budintys patruliai, turėję užkirsti kelią partizanų bei kitų komendanto valandos pažeidėjų tranzitui tarp Pod-gožjės ir Krokuvos, buvo įpratę prie šio automobilio, pono Šindlerio veido ir vairuotojo jiems pateikiamo Passierschein*. Ponas Šindleris dažnai kirsdavo šį kontrolės punktą, kai vykdavo verslo reikalais iš savo gamyklos — joje jis taip pat turėjo butą — į miestą arba iš jam priklau-sančio buto Straševskio gatvėje į savo įmonę Krokuvos priemiestyje Zablocėje. Jie buvo įpratę matyti jį sutemus, apsirengusį oficialiai arba pusiau oficialiai, vykstantį viena ar kita kryptimi vakarieniauti, į pobū-vį arba į miegamąjį. Galbūt ir šįvakar jis važiavo į Plašovą, dešimt kilo-metrų nuo miesto esantį prievartinių darbų lagerį, vakarieniauti su SS hauptšturmfiureriu** ir plačiai žinomu ištvirkėliu Amonu Giotu. Po-nas Šindleris garsėjo Kalėdų proga dosniai vaišindavęs gėrimais, todėl automobilis, ilgai neužtrukęs kontrolės punkte, jau dūmė į Podgožję.
Reikia pastebėti, kad ponas Šindleris — gurmanas bei vyno mė-gėjas — šįkart vyko vakarieniauti pas komendantą Giotą be didelio entuziazmo. Tiesą sakant, dar nebuvo atvejo, kad vaišės pas Amoną jam nesukeltų pasibjaurėjimo. Tačiau šis pono Šindlerio pasibjaurėji-mas labiau priminė pikantišką triumfuojančio šlykštumo pojūtį, kokį sukelia pasmerktųjų vaizdas viduramžių paveiksluose. Tai buvo tik neduodančios jam ramybės, bet nepalaužiančios ryžto emocijos.
Patogiai įsitaisęs juoda oda aptrauktoje „Adlerio" sėdynėje, auto-mobiliui riedant palei tramvajaus bėgius, kur dar visai neseniai buvo žydų getas, ponas Šindleris kaip įprastai traukė cigaretę po cigaretės. Tiesa, jis rūkė visiškai ramiai, nejausdamas nė menkiausios įtampos rankose. Atrodė elegantiškai. Jo manieros aiškiai bylojo, kad šis vyras nusimano, kur gauti gerų cigarečių ir naują konjako butelį. Tik jis pats būtų galėjęs pasakyti, ar neišsitraukė plokščio butelio, kai prava-žiuodamas nebylų ir tamsų Prokocimų kaimą stebėjo Lvovo kryptimi judančius gyvulinius vagonus, kuriais buvo vežami pėstininkai arba kaliniai, o galbūt, nors tai atrodė mažiausiai tikėtina, gyvuliai.
* Leidimo {vok.). ** SS laipsnių atitikmenis armijoje ir. knygos pabaigoje.
12
T H O M A S KENEALLY
Užmiestyje, apie dešimt kilometrų nuo miesto centro, „Adleris" pasuko dešinėn, į ironiškai Jeruzalės vardu pavadintą gatvę. Šį vakarą, geliant aštriam šalčiui, ponas Šindleris kalvos papėdėje pirmiausia at-kreipė dėmesį į sinagogos griuvėsius, o paskui į skurdžius kontūrus to, kas anomis dienomis buvo laikoma pačia Jeruzale. Tai buvo prie-vartinio darbo lageris, barakų miestas, kuriame gyveno 20 tūkstančių nerimaujančių žydų. Prie vartų budintys ukrainiečių bataliono kariai ir esesininkai iš Waffert* padalinio pagarbiai pasisveikino su ponu Šindleriu, kuris čia buvo žinomas nė kiek ne mažiau negu ten, ant Podgožjės tilto.
Privažiavęs administracinį pastatą, „Adleris" pasuko kalėjimo keliu, grįstu žydų antkapiais, — mat vos prieš dvejus metus šioje vietoje buvo žydų kapinės. Poetu save laikantis komendantas Giotas, statydamas šį lagerį, pasinaudojo pirmomis po ranka pasitaikiusiomis literatūrinėmis priemonėmis. Šen bei ten išsklaidytų antkapių meta-fora driekėsi per visą lagerio teritoriją, dalydama jį į dvi puses, tačiau nepasiekdama rytuose stovinčios vilos, kurią buvo okupavęs pats ko-mendantas Giotas.
Dešinėje, už sargybos barakų, matėsi pastatas — anksčiau buvę žydų laidojimo namai. Jis tarsi priminė, jog mirtis čia — savaime su-prantamas dalykas, čia buvo šarvojami mirusieji. Šiuo metu pastatą naudojo kaip arklidę. Nors ponui Šindleriui tai nebuvo naujiena, visai galimas daiktas, jog į tai jis vis dar reaguodavo ironišku kostelėjimu. Žinoma, kreipdamas dėmesį į kiekvieną, net ir pačią menkiausią, nau-josios Europos ironiją, tu ja tiesiog užsikrėstum, ji taptų tavo bagažo dalimi. Tačiau ponas Šindleris pajėgė pakelti tokią naštą.
Kalinys, vardu Poldekas Pfeferbergas, tą vakarą irgi traukė į ko-mendanto vilą. Lisiekas, devyniolikmetis komendanto tarnas, buvo atėjęs pas Pfeferbergą į baraką su SS puskarininkio pasirašytu leidi-mu. Lisiekui kėlė nerimą smarkiai užsikimšusi komendanto vonia, todėl vaikinas bijojo, kad komendantas, rytą atėjęs maudytis, jį už tai primuš. Pfeferbergas, anksčiau Lisiekui dėstęs Podgožjės aukštojoje mokykloje, galėjo jį išgelbėti, nes dirbo lagerio garaže ir galėjo gauti tirpiklio. Tad jis drauge su savo buvusiu studentu buvo nuėję į garažą ir iš ten pasiėmę strypą su plaušine ant galo ir skardinę su valikliu.
* Ginkluotojo (vok.).
ŠINDLERIO SĄRAŠAS
13
Artintis prie komendanto vilos visada būdavo rizikinga, tačiau kartu teikė viltį, kad Helena Hirš, Gioto engiama žydė tarnaitė, slapčiom kyštels kokį kąsnelį. Ši dosni mergaitė anksčiau taip pat yra buvusi Pleferbergo mokine.
Kai pono Šindlerio automobiliui iki vilos liko tik 100 metrų, ėmė skalyti vilkšunis Didysis Danas ir visi kiti Amono šunys, komendanto laikomi šalia namo. Vilos, milžiniško kvadrato formos pastato su fron-tonu, antro aukšto langai išėjo į balkoną. Terasomis apželdintas vidi-nis kiemas turėjo baliustradą. Vasarą Amonas Giotas mėgo laiką leisti sėdėdamas kieme. Atvykęs į Plašovą, jis priaugo svorio. Kitą vasarą jis atrodys kaip storas saulės garbintojas, tačiau čia, šioje savotiškoje Jeruzalės kopijoje, patyčios jo nepasieks.
Prie durų šį vakarą buvo pastatytas SS unteršarfiureris, seržantas, baltomis pirštinėmis. Atidavęs pagarbą, jis įleido poną Šindlerį į namą. Koridoriuje Gioto tarnas ukrainietis Ivanas nuvilko ponui Šindleriui apsiaustą ir paėmė iš jo rankų fetrine skrybėlę. Šindleris švelniai pliaukštelėjo delnu per savo kostiumo vidinę kišenę, norėdamas įsi-tikinti, jog turi dovaną vilos šeimininkui: juodojoje rinkoje įsigytą paauksuotą portsigarą. Amonas nuolat pasipelnydavo iš šalies, ypač prekiaudamas konfiskuotais juvelyriniais dirbiniais, todėl būtų įsižei-dęs, jei dovanų negautų bent jau auksinių indų.
Prie atidarytų dvivėrių durų į svetainę ponas Šindleris pamatė muzikantus brolius Rosnerius: Henris grojo violončele, o Leo — akor-deonu. Gioto reikalavimu jie vietoj savo senų sudriskusių drapanų, kuriomis kasdien vilkėdavo dirbdami lagerio dažų ceche, buvo apsi-rengę vakariniais rūbais, kuriuos laikė barake panašiems renginiams. Oskaras Šindleris suprato, jog, nepaisant komendanto žavėjimosi jų atliekama muzika, Rosneriai viloje visuomet grodavo įsitempę. Jie buvo pakankami prisižiūrėję Amono darbelių ir gerai žinojo, kad šis žmogus yra nepastovus, todėl jam nieko nereiškia įvykdyti egzekuciją ex tempore*. Broliai grojo stropiai, vildamiesi savo muzika staiga ir be priežasties neįžeisti komendanto.
Prie Gioto stalo šįvakar susirinks septynetas vyrų. Be Šindlerio ir paties šeimininko, čia sėdės Krokuvos rajono SS galva Julianas Šer-
• Bematant (hl).
1-1
T I I O M A S K ENK AL L Y
neris bei Krokuvos SD (vėliau Heidricho Saugumo tarnybos) vadovas Rolfas Čurda. Šerneris buvo oberfiureris, o tai SS reiškė laipsnį tarp pulkininko ir brigados generolo — armijoje šiam laipsniui analogo nebuvo; Čurda buvo oberšturmbanfiureris, ir tai atitiko pulkininko leitenanto laipsnį. Pats Giotas turėjo hauptšturmfiurerio, arba kapi-tono, laipsnį. Šerneris su Čurda — garbingiausi svečiai, nes šis lageris pavaldus būtent jiems. Jie ir amžiumi buvo vyresni už komendantą Giotą; nesunkiai galėjai atspėti, jog akiniuotas, gerokai praplikęs ir šiek tiek nutukęs SS policijos šefas Šerneris yra vidutinio amžiaus. Tačiau, turint omenyje palaidą jo protėgė gyvenimo būdą, amžiaus skirtumas tarp jo ir Amono neatrodė esąs toks didelis.
Vyriausias šioje kompanijoje buvo ponas Francas Bošas, Pirmojo pasaulinio karo veteranas, įvairių parduotuvių Plašove — legalių ir nelegalių — direktorius. Be to, jis buvo Juliano Šernerio „ekonomikos patarėjas" ir turėjo verslo reikalų pačioje Krokuvoje.
Oskaras neapkentė Bošo ir abiejų šefų, šernerio bei Čurdos, tačiau bendradarbiauti su jais tiesiog privalėjo. Nuo šių santykių priklausė jo įmonės Zablocėje egzistavimas, todėl jis nepamiršdavo reguliariai įteikti jiems vieną kitą dovanėlę. Pobūvyje dalyvavo tik du svečiai, su kuriais Oskaras turėjo šį tą bendra: Julius Madričas, unifor-mų siuvimo fabriko Plašovo lageryje savininkas, ir šio fabriko vado-vas Raimundas Tičas. Madričas, kokiais metais jaunesnis už Oskarą ir poną komendantą Giotą, buvo apsukrus, tačiau humaniškas žmogus; paklaustas, kodėl lageryje turi jam didelį pelną duodantį fabriką, būtų atsakęs, jog šiame fabrike dirba apie keturi tūkstančiai kalinių, kurie tokiu būdu yra apsaugoti nuo kito, mirties, fabriko. Raimundas Tičas, ramus ir uždaras, įžengęs į penktą dešimtį vyras, atrodo, iš šio pobūvio ketino išvykti anksti. Jis vadovavo Madričo fabrikui ir vertėsi kontra-banda — tiesiog sunkvežimiais gabeno maisto produktus kaliniams (ši veikla jam galėjo atsirūgti įkalinimu iki gyvos galvos SS kalėjime Montelupič gatvėje arba Aušvico konclageryje) ir pritarė Madričui.
Toks buvo nuolatinis vakarienei į komendanto Gioto vilą kvie-čiamų svečių būrelis.
Keturios viešnios įmantriomis šukuosenomis ir brangiomis su-knelėmis buvo jaunesnės už visus čia besisvečiuojančius vyrus. Tai buvo aukštesnės klasės prostitutės vokietės ir lenkės iš Krokuvos. Kai kurios iš jų šioje viloje lankydavosi reguliariai. Atsižvelgiant į viešnių
ŠINDLERIO SĄRAŠAS
15
skaičių, pasirinkimo pirmenybe turėdavo du aukščiausio rango kari-ninkai. Gioto meilužė vokietė Majola tokių jo rengiamų vaišių metu įprastai likdavo savo apartamentuose mieste. { šias vakarienes Gioto viloje ji žiūrėjo kaip į vyrų pasilinksminimus, žeidžiančius jos jausmus. Abu policijos šefai ir komendantas neabejotinai mėgo Oskarą. Vis dėlto jų tarpusavio santykius kažkas trikdė. Dėl to jie tikriausiai būtų kaltinę jo kilmę: Oskaras buvo Sudetų vokietis, o tai reiškia tą patį, ką Arkanzasas — Manhetenui, o Liverpulis — Kembridžui. Kar-tais jiems kildavo įtarimas, kad jo pažiūros nėra teisingos, nors jis ir dosniai mokėdavo, parūpindavo retų prekių, neužmiršdavo pavaišinti likeriu ir turėjo visai neblogą humoro jausmą. Oskaras buvo žmogus, kuriam šypsodavosi ir pritariamai linksėdavo galva, tačiau niekas apie jį nešokinėdavo ir perdėtai juo nesirūpindavo, nes tai buvo ne tik ne-reikalinga, bet ir neprotinga.
Atrodo, jog vyrai iš SS apie jo atvykimą suprato iš keturių mergi-ni\ frisson*. Anuo metu Oskarą pažinoję žmonės kalbėjo apie jo kerus, tarsi magnetas traukdavusius prie savęs moteris, ir pavydėtiną jo pa-sisekimą. Abu policijos vadovai, Čurda ir Šerneris, greičiausiai supra-to, jog ponas Šindleris yra puiki priemonė moterų dėmesiui išlaikyti. Giotas irgi žengė keletą žingsnių atvykusio svečio link, kad paspaustų jam ranką. Komendantas, kaip ir Šindleris, buvo gana aukštas, todėl jo ūgis dar labiau sustiprino įspūdį, jog pagal savo metus (Giotas buvo pradėjęs skaičiuoti ketvirtą dešimtį) buvo pernelyg apkūnus. Saky-tum riebalai būtų dirbtinai įsodinti į jo atletišką kūną. Veidas buvo be žymesnių trūkumų, išskyrus nuo alkoholio pavandenijusias akis. Komendantas maukte maukdavo vietinės gamybos brendį.
Tačiau net ir pats šio vakaro šeimininkas negalėjo prilygti ponui Bošui, Plašovo ir SS ekonomikos genijui. Viską išdavė jo purpuru švy-tinti nosis, mat deguonis veido kraujagyslėse jau daug metų maitino ryškiai mėlyną alkoholio liepsną. Šindleris, mandagiai linktelėdamas Bošui, jautė, jog ir šįvakar, kaip visada, šis pateiks naują užsakymą prekėms.
— Prašom sutikti mūsų pramonininką! — nugriaudėjo Gioto balsas. Jis tuoj pat oficialiai pristatė savo svečią kambaryje ratu susto-• Virpulio (prattc).
16
THOMAS KliNEALLY
jusioms damoms. Broliai Rosneriai tuo metu grojo Štrauso kūrinius. Henrio akys klaidžiojo kažkur tarp stygų ir vienintelio tuščio kampo šiame kambaryje; Leo šypsojosi savo akordeono klavišams.
Ponas Šindleris buvo pristatytas vakarėlio viešnioms. Bučiuo-damas ištiestas rankas, Šindleris pajuto užuojautą šioms Krokuvos merginoms. Jis žinojo, kad vėliau, prasidėjus linksmybėms, pliaukšėji-mai virs kirčiais, po kurių liks randai, o žnaibymai išmargins jų kūnus mėlynėmis. Tačiau kol kas hauptšturmfiureris Amonas Giotas, kuris pasigėręs tapdavo sadistu, atrodė neką blogiau už pavyzdingą Vienos kavalierių.
Pokalbiai prieš prasidedant vaišėms sukosi apie tą patį kaip visa-da. Čia buvo kalbama apie karą; kol SD vadas Čurda atliko savo šventą pareigą įrodinėdamas laibai vokietei, jog kariuomenė tvirtai laiko Krymo pusiasalį savo rankose, SS šefas Šerneris kitai damai pasako-jo apie vieną mielą vaikiną, SS oberšarfiurerį, kurį jis pažinojo dar iš Hamburgo laikų. Vyrukas neteko abiejų kojų, kai partizanai susprog-dino restoraną Čenstochovoje. Šindleris aptarinėjo fabriko reikalus su Madriču bei jo fabriko direktoriumi Tiču. Šiuos tris verslininkus jungė nuoširdi draugystė. Ponas Šindleris puikiai žinojo, jog Tičas juodojoje rinkoje nelegaliai parūpindavo Madričo uniformų siuvykloje dirban-tiems kaliniams duonos, o didesnę dalį pinigų šiam reikalui skirdavo pats Madričas. Tai buvo paprasčiausias žmogiškumas, nes Lenkijoje gaunamas pelnas buvo toks didelis, kad, Šindlerio manymu, galėtų patenkinti net labiausiai užkietėjusį kapitalistą ir pateisintų šiokias tokias nelegalias išlaidas papildomam kalinių maistui. Šindlerio atveju Rustungsinspektion* Amunicijos inspekcija, t. y. institucija, tarpinin-kaujanti pasirašant sutartis įvairiausiai Vokietijos ginkluotosioms pa-jėgoms reikalingai produkcijai gaminti, galėjo pasiūlyti aibę pelningų kontraktų, todėl jis jau seniai buvo patenkinęs savo troškimą sužibėti tėvo akyse. Deja, Šindlerio duomenimis, Madričas, T i č a s ir jis pats buvo vieninteliai, pastoviai skirdavę pinigų duonai juodojoje rinkoje įsigyti.
Likus nebedaug laiko iki to momento, kai Giotas turėjo pakviesti svečius prie vaišių stalo, prie Šindlerio prisiartino ponas Bošas. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis švelniai paėmė Oskarui už alkūnės ir pasivedėjo šį prie durų, kur grojo muzikantai — veikiausiai norėjo, kad neprie-kaištingai Rosnerių atliekamos melodijos apsaugotų jų pokalbį nuo pašalinės ausies.
ŠINDLERIO SĄRASAS
17
— Matau jog verslas klesti, — kreipėsi Bošas. Šindleris jam nusišypsojo:
— Jūs tai matote* pone Bošai?
— Žinoma, — atsakė tasai. Be abejo, Bošas galėjo pasiskaityti Amunicijos departamento vadovybės leidžiamą oficialų biuletenį, kuriame skelbiami Šindlerio fabriko kontraktai.
— Aš ką tik svarsčiau, — toliau tęsė Bošas, palenkdamas gal-vą,— ar dabartinio ekonomikos bumo, kurį sąlygoja mūsų pergalės įvairiuose frontuose, akivaizdoje... Trumpai tariant, mąsčiau apie tai, ar jūs negalėtumėte pademonstruoti draugiško gesto. Nieko ypatingo. Tik draugiškas gestas.
— Savaime suprantama, — atsakė Šindleris. Jį tiesiog ėmė pykinti supratus, kad šis žmogus ir vėl nori juo pasinaudoti, tačiau tuo pat metu pajuto kažką panašaus į džiaugsmą. Policijos šefas Šerneris jau dukart pasinaudojo savo įtaka, kad ištrauktų Oskarą Šindlerį iš kalėji-mo. Jo darbuotojai buvo pasirengę ir vėl padėti.
— Bremene gyvenanti mano teta per bombardavimą neteko pa-stogės. Vargšė senutė... — ėmė pasakoti Bošas. — Ji prarado viską! Vestuvinę lovą, indaują su Meiseno porcelianu ir visais indais. Ar ne-galėtumėte jai skirti šiek tiek virtuvės reikmenų? O galbūt ir vieną ar du puodus sriubai, kuriuos gaminate DEFe?
Deutsche Emailwarert Fabrik - Vokietijos emaliuotų dirbinių fabrikas — taip vadinosi klestinti pono Šindlerio įmonė. Vokiečiai pa-vadinimą trumpindavo ir vadindavo paprasčiausiai „DEF", o lenkai ir žydai — „Emaliu"
Ponas Šindleris tarė:
— Manau, tai įmanoma. Ar norėtumėte, kad visa tai išsiųstume jos adresu, ar per jus?
Bošas nė nenusišypsojo:
— Per mane, Oskarai. Aš norėčiau kartu pasiųsti mažą atviruką.
— Be abejo.
— Taigi sutarta. Visko po pusę groso* — sultinio puodelių, lėkš-čių, kavos puodelių. Na, ir kokį pustuzinį puodų maistui troškinti.
Ponas Šindleris, kilstelėjęs smakrą, atvirai nusijuokė. Jam juo-
' Matavimo vienetas, kurį sudari) dvylika tuzinų, t. y. 144 vienetai. Pusė groso — 72 vienetai.
18
THOMAS KENEALLY
kiantis nuskambėjo nuobodulio gaidelė, tačiau kalbėjo jis labai pa-slaugiai. Toks iš tikrųjų ir buvo. Dovanodamas niekuomet neskaičiuo-davo. Neskaičiavo ir šįkart, tačiau nepajėgė nutylėti girdėdamas, kiek daug rūpesčių Bošui pridaro subombarduoti giminaičiai.
— Ar jūsų teta įsteigė našlaičių prieglaudą? — sumurmėjo Os-karas.
Bošas vėl pažvelgė jam į akis, tačiau nieko pasalūniško jose ne-įskaitė.
— Ji yra sena moteriškė, neturinti jokių lėšų pragyvenimui. Tai, kas jai bus nereikalinga, galės išmainyti į ką nors svarbaus.
— Gerai. Pasakysiu sekretorei, kad ji sutvarkytų šį reikalą.
— Tai lenkei? — paklausė Bošas. — Savo gražuolei?
— Gražuolei, — neprieštaravo Šindleris. Bošas pabandė švilptelėti, tačiau didelis išgerto brendžio kiekis
buvo pernelyg atpalaidavęs jo lūpas, todėl pasigirdo tik kažkoks plerp-telėjimas.
— Jūsų žmona turėtų būti šventoji, — tarė Bošas paslaptingu tonu.
— Ji ir yra šventoji, — atžariai atkirto Šindleris. Jis mielai kalbė-davo su Bošu apie virtuvės rykus, tačiau visiškai nepageidavo šnekėtis apie savo žmoną.
— Nagi, išduok man paslaptį, — neatstojo Bošas. — Kaip tau pa-vyksta išlaikyti ją per atstumą nuo savo užpakalio? Juk ji, pagal viską sprendžiant, turėtų žinotiAtrodo, tu sugebi ją kontroliuoti.
Šindlerio veido išraiška staiga pasikeitė. Jame galėjai nesunkiai pastebėti atvirą nepasitenkinimą.
— Aš niekada neaptarinėju asmeninių reikalų, — tai labiau pri-minė niurnėjimą negu įprastą Šindlerio balsą.
— Atsiprašau. Aš nenorėjau... — Bošas suskubo nerišliai atsipra-šinėti. Ponas Šindleris pakankamai nemėgo Bošo, kad šįvakar imtų jam aiškinti, esą jis nieko nekontroliavo ir nelaikė po savo padu, o Šindlerio šeimyninis gyvenimas buvo problemiškas dėl skirtingų jo ir žmonos temperamentų. Ponia Emilija Šindler buvo tiesiog asketiška moteris, tuo tarpu ponas Oskaras Šindleris — tikras hedonistas. Vis dėlto, nepaisydami geranoriškų atkalbinėjimų, jie susituokė. Tačiau šįkart Oskaras pyko ant Bošo dar smarkiau negu iki šiol. Jo žmona
ŠINDLERIO SĄRASAS
19
Emilija buvo labai panaši j jo velionę motiną, ponią Luizą Šindler. Ponas Šindleris vyresnysis paliko žmoną 1935 metais. Taigi Oskaras intuityviai jautė, jog smalsaudamas apie jo ir Emilijos santuoką Bošas žemino ir Šindlerio vyresniojo santuoką.
Bošas nesiliovė atsiprašinėjęs. „Ekonomistas", kurio žinioje buvo kiekviena Krokuvos kasa, buvo apimtas panikos, kad gali prarasti po šešis tuzinus įvairių virtuvės reikmenų.
Pagaliau šeimininkas pakvietė svečius prie stalo. Tarnaitė, eida-ma ratu, visiems įpylė svogūnais kvepiančios sriubos. Svečiai valgė ir šnekučiavosi muzikos fone. Broliai Rosneriai buvo priėję arčiau, bet ne per daug arti, kad netrukdytų tarnaitei ir dviem Gioto tarnams, uk-rainiečiams Ivanui ir Petro. Ponas Šindleris, sėdintis tarp aukštos mer-ginos, kurią buvo nusižiūrėjęs Šerneris, ir malonaus veido smulkutės, vokiškai kalbančios lenkaitės, pastebėjo, kad jiedvi nenuleidžia akių nuo patarnautojos. Ji vilkėjo tradicine uniforma — juoda suknele ir balta prijuoste. Ant rankovės nebuvo šešiakampės žvaigždės, nei gel-tonos juostos ant nugaros, tačiau ji buvo žydė. Damų dėmesį patraukė tarnaitės veidas su aiškiomis mėlynėmis. Galėjai pamanyti, kad Giotui turėtų būti labai gėda dėl savo tarnaitės sumuštu veidu, pasirodžiusios svečių iš Krokuvos akivaizdoje. Abiem merginoms ir ponui Šindleriui buvo matomos ne tik šios mėlynės, bet ir ryškiai raudona kraujosruva ant jos plonyčio kaklo, kurios nepajėgė pridengti nė apykaklė.
Tačiau Amonas Giotas ne tik neketino palikti savo tarnaitės kur nors nuošaliau, bet, pasisukęs į ją su kėde, pamojo prieiti arčiau ir pasirodyti susirinkusiai kompanijai. Po paskutinio pono Šindlerio apsilankymo šiuose namuose buvo praėjusios kokios šešios savaitės, tačiau jo informatoriai jau buvo papasakoję apie bloga linkme pakry-pusius Gioto ir merginos santykius. Apsilankius pas jį draugams, Gio-tas naudojosi tarnaite kaip eksponatu, tačiau kai užsukdavo aukštieji karininkai iš toliau, šeimininkas ją paslėpdavo.
— Ponios ir ponai, — sušuko jis, mėgdžiodamas tariamai girtą kabareto konferansjė. — Leiskite jums pristatyti Leną. Pagyvenusi su manimi penkis mėnesius, ji tapo puikia kulinare ir išmoko gražių manierų.
— Iš jos veido galima spręsti, kad vargšelė buvo atsitrenkusi į virtuvės baldus, — palingavo galvą aukštoji mergina.
20
THOMAS KENEALLY
— Šita kalė dar ne kartą ten atsitrenks, — minkštai sugurguliavo Giotas. — Taigi. Dar ne kartą. Ar ne, Lena?
— Jis su moterimis būna smarkus, — išdidžiai tarė SS šefas, pa-merkdamas akį savo ilgakojei palydovei. Šerneris gal ir neturėjo jo-kios blogos intencijos, nes omeny turėjo ne žydes moteris, bet moteris apskritai. Jei tik kas nors Giotui užsimindavo apie Lenos tautybę, jis imdavo dar labiau ją kankinti — arba viešai, svečių akivaizdoje, arba vėliau, išvykus komendanto draugams. Šerneris, rangu viršesnis už Giotą, būtų galėjęs įsakyti šiam liautis mušti merginą, tačiau panašus įsikišimas būtų tik apkartinęs draugiškus pobūvius Amono viloje. Šerneris čionai atvyko ne kaip viršininkas, bet kaip draugas, kolega, pasilinksminimų ir moterų mėgėjas. Nors Amonas ir keistas tipas, tačiau niekas kitas nesugebėdavo surengti tokių puikių vakarėlių.
Po sriubos buvo patiekta silkė padaže, o po šios sekė Lenos puikiai paruoštos kiaulės kojos su garnyru. Šeimininkas svečius dos-niai vaišino raudonu vengrišku vynu su mėsos užkandžiais, broliai Rosneriai vis gyviau grojo aistringus čardašus, atmosfera vis labiau kaito, karininkai nusimetė savo uniformų švarkus. Šnekos vis dažniau sukosi apie karo pramonės kontraktus. Uniformų siuvėjo Madričo kažkas pasiteiravo apie jo įmonę Tarnove: ar ji taip pat gaunanti tiek daug kontraktų iš Amunicijos inspekcijos, kiek ir jo fabrikas Plašove? Šis kreipėsi į Tičą, liesą ir asketiškos išvaizdos direktorių. Stebint sė-dinčius prie stalo iš šalies, galėjo pasirodyti, kad tuo metu Giotas ūmai prisiminė kažką svarbaus, kaip žmogus, įpusėjus vakarienei, prisimena neatidėliotinas verslo detales, kurias šįvakar reikia būtinai išsiaiškinti.
Merginos iš Krokuvos nuobodžiavo; smulkaus sudėjimo lenkai-tė blizgančiomis lūpomis, galbūt dvidešimties, o gal aštuoniolikos, delnu palietė kairę pono Šindlerio ranką.
— Atrodo, jūs ne kariškis? — sumurkė ji. — Su uniforma jūs at-rodytumėte labai šauniai.
Visi ėmė kikenti, taip pat ir Madričas. Jis buvo apsivilkęs karišką uniformą 1940 metais, tačiau neilgam, kol buvo atleistas nuo karo tarnybos, nes jo, kaip vadovo, talentai galėjo duoti kur kas daugiau naudos kariuomenės labui negu dalyvavimas mūšio lauke. Tačiau ponas Šindleris buvo toks įtakingas, jog jam vermachto tarnyba nie-kuomet nekvepėjo. Regis, Madričas kvatojo sąmoningai.
ŠINDLERIO SĄRAŠAS
21
— Ar jūs girdėjote? — oberfiureris Šerneris kreipėsi į visus sėdinčiuosius prie stalo. — Dama įsivaizduoja mūsų fabrikantą ka-reiviu. Kaip jums tai patinka, eilini Šindleri? Gramdantis savo paties gamybos katiliuką, su miline ant pečių. Kažkur ties Charkovu.
Visi pažinojo poną Šindlerį kaip elegantišką, visuomet dailiai apsirengusį vyrą, todėl Šernerio nupieštas paveikslas juos pralinks-mino. Juoktis ėmė ir pats Šindleris.
— Taip atsitiko... — nerišliai prakalbo Bošas, mėgindamas spragtelti pirštais. — Kaipgi jo vardas? Nagi to, iš Varšuvos?
— Tėbensui, — staiga atgijęs pagelbėjo Giotas. — Tai nutiko Tėbensui. Tikriausiai.
SD šefas Čurda pridūrė:
— O, taip. Vaikinas tik per plauką išsisuko. Tėbensas buvo Varšuvos pramonininkas. Stambesnis už Šindlerį,
stambesnis už Madričą. Laimė, pavyko išvengti armijos. Nusišypsojo sėkmė.
— Heinis, — ėmė pasakoti Čurda („Heinis" — tai Heinrichas I limleris), — atvyko į Varšuvą ir įsakė: „Susemkit tuos prakeiktus žy-dus iš Tėbenso fabriko, o patį Tėbensą kuo greičiau paimkit į armiją, ir... ir išsiųskit jį į frontą. Taip, \ frontai" Tada Heinis vienam mano kolegai Varšuvoje davė nurodymą: „Peržiūrėkite visas jo knygas! Kuo nuodugniausiai! Pro mikroskopą!"
Tėbensas palaikė labai gerus santykius su Amunicijos inspekcija, kuri jam nuolat parūpindavo gerų kontraktų, o jis savo ruožtu atsi-lygindavo jai atitinkamomis dovanomis.
— Tėbensą nuo fronto išgelbėjo tik inspekcijos protestas, — vi-siems sėdintiems prie stalo iškilmingai pareiškė Šerneris. Tada, pa-linkęs virš savo lėkštės, mirktelėjo Šindleriui ir pridūrė:
— Krokuvoje taip niekada neatsitiks, Oskarai. Mes visi tave per daug mylim.
Staiga, galbūt norėdamas išreikšti visų susirinkusiųjų prielanku-mą fabrikantui ponui Šindleriui, Giotas rankomis apsivijo jo kojas ir be žodžių užtraukė melodiją iš Madame Butterjly. Ją tuo metu grojo dabitiškai apsirengę broliai Rosneriai — ne tiek grojo, kiek dirbo — taip stropiai, kaip dirba įbauginti getų fabrikų darbininkai.
22
T H O M A S K EN HA 1.1. Y
* * *
Tuo metu viršuje, Gioto vonios kambaryje, Pfeferbergas ir Gioto tarnas Lisiekas bandė išvalyti užsikimšusią kanalizaciją. Jie girdėjo Rosnerių atliekamą muziką, juoko protrūkius ir šnekas. Atėjo metas kavai, tad komendanto engiama Lena, atnešusi pobūvio dalyviams pa-dėklą su kava, galėjo netrukdomai pasišalinti atgal į virtuvę.
Madričas su Tiču paskubomis išgėrė kavą ir atsiprašė pakilo iš savo vietų. Šindleris taip pat susiruošė išeiti; nors lenkaitė ir bandė paprieštarauti, tačiau ši aplinka buvo ne jam. Giotnamyje viskas buvo galima, bet Oskaras, gerai pažindamas esesininkų elgesį Lenkijoje, ne-galėjo nesibjaurėti kiekvienu čia ištartu žodžiu, kiekviena išgerta tau-re, o ką jau kalbėti apie siūlomą intymią meile. Net ir užlipęs su mer-gina į viršų, neįstengei nuvyti šalin minties, kad esi Bošo, Šernerio ir Gioto bendražygis, su kuriais tave sieja bendras malonumas, kad ir jie šiuo metu kur nors ant laiptų, vonios kambaryje arba miegamajame daro tą patį. Ponas Šindleris, kuris nebuvo panašus į vienuolį, verčiau sutiktų būti vienuoliu, negu sugulti su moterimi Gioto che?.
Jis ėmė kalbėtis su Šerneriu, sėdinčiu už merginos, apie nau-jienas fronte, lenkų banditus ir prognozuojamą šaltą žiemą. Tuo jis norėjo parodyti savo kaimynei, kad Šerneris yra jo kolega, o kolegos merginos jis niekuomet nenuviliotų. Palinkėjęs labos nakties, jis, tiesa, pabučiavo jai ranką. Susiruošęs išeiti, Šindleris pastebėjo, jog vienmarškinis Giotas jau bepradingstąs už valgomojo durų į laiptinę, prilaikomas vienos iš merginų, kuri per vakarienę glaustėsi jam prie šono. šindleris visų atsiprašė ir patraukė paskui komendantą. Pasivijęs apsikabino Giotą per pečius. Pobūvio šeimininkas bandė sutelkti į jį savo dėmesį:
— Ei, tu jau išeini... Oskarai? — suvebleno jis.
— Man reikia grįžti namo, — atsakė Oskaras. Namie laukė Ingri-da. Jo meilužė vokietė.
— Tu tikras pašėlęs eržilas, — pasakė komplimentą Giotas.
— Bet jums neprilygstu, — atsilygino Šindleris.
— Tavo tiesa. Aš — olimpinis čempionas. Mes išeinam... O kurgi mes einam? — Jis atsigręžė į palydovę, bet tučtuojau pats atsakė į savo
' Pas IGiotąl — pmne.
ŠINDLERIO SĄRASAS
23
klausimą: — Mes einame į virtuvę patikrinti, ar Lena tinkamai plauna indus.
— Na jau ne, — kvatodama paprieštaravo mergina. — Mes eina-me visiškai ne ten.
Ji pakreipė Giotą aukštyn vedančių laiptų linkui. Reikia pripažin-ti, pasielgė labai padoriai, tarsi tikra draugė, apsaugodama sulysusią bei sumuštą, virtuvėje priedangą suradusią merginą.
Šindleris palydėjo juos žvilgsniu — laiptais svirduliuojančius dramblotą karininką ir jį prilaikančią gležną merginą. Giotas buvo panašus į žmogų, kuris turėtų kristi lovon ir miegoti tarsi užmuštas iki pat pietų, tačiau Oskaras žinojo stebėtiną komendanto gajumą ir jo biologinį laikrodį. Trečią valandą ryto Giotas galėtų atsikelti ir para-šyti laišką Vienoje gyvenančiam tėvui arba, pavyzdžiui, septintą ryto, pamiegojęs vos vieną valandą, galėtų kuo žvaliausiai išeiti į balkoną su pėstininkų šautuvu rankoje, pasirengęs bet kurią akimirką nudėti pernelyg lėtai dirbančius kalinius.
Merginai ir Giotui pasiekus pirmąją laiptų aikštelę, Šindleris jau buvo prieškambaryje, ne per toliausiai nuo išėjimo.
Tuo metu Pfeferbergas ir Lisiekas gerokai anksčiau nei tikėjosi išgirdo į miegamąjį įeinančio komendanto žingsnius. Šis tuo metu kažką vapėjo kartu su juo aukštyn užlipusiai merginai. Buvęs stu-dentas ir jo dėstytojas tylėdami paskubomis susirinko priemones, atsineštas voniai atkimšti, paskui pirštų galais įsliūkino į miegamąjį ir bandė pasprukti nepastebėti pro šonines miegamojo duris. Vis dar tebestovėdamas miegamajame, Giotas juos išsyk pastebėjo ir, išvydęs ilgą strypą bei stovinčius priešais jį palaikęs žudikais, staiga atšoko ša-lin. Tačiau, kai Lisiekas priėjo arčiau ir virpančiu balsu suskato teisin-tis, komendantas suprato priešais jį stovint paprasčiausius kalinius.
— Ponas komendante, — vos ne vos pralemeno iš baimės dus-damas Lisiekas. — Norėčiau jums pranešti, kad buvo užsikimšusi jūsų vonia ....
— Ach, — tarė Amonas. — Todėl tu pasikvietei ekspertą, ar ne? Jis pamojo vaikinui pirštu:
— Prieik, brangusis.
Lisiekas atsargiai žengė pirmyn ir staiga, užkluptas stipraus smū-gio, išsiskėtęs atsidūrė kone po lova. Amonas ir vėl tuo pačiu tonu
24
T H O M A S KKNfiAl.LY
kreipėsi į vaikiną — tarsi siekė padaryti merginai pramogą, tariamai švelniai bendraudamas su savo kaliniais. Jaunasis Lisiekas atsikėlė ir nusvirduliavo prie komendanto antrajam raundui. Vaikinui atsi-kėlus antrą kartą, Pfeferbergas, daug matęs kalinys, tikėjosi blogiau-sio — kad jie bus nutempti į sodą, kur be ilgų ceremonijų juos nušaus Ivanas. Tačiau įniršęs komendantas paprasčiausiai liepė išsinešdinti, ir tą jie tučtuojau padarė.
Pfeferbergas, po keleto dienų išgirdęs, kad Lisiekas nebegyvas, pamanė Amoną jį nušovus dėl ano incidento vonioje. Iš tiesų priežas-tis buvo visiškai kita: Lisiekas nusikalto pakinkęs ponui Bošui arklį su vežimėliu, prieš tai neatsiklausęs komendanto.
Tuo metu virtuvėje buvusi tarnaitė, kurios tikrasis vardas buvo He-lena Hirš ( G i o t a s visuomet sakydavo, j o g vadina ją Lena todėl, kad tingi ištarti visą vardą), pajutusi tarpdury kažką stovint, išvydo vieną vakaro svečią. Ji tučtuojau padėjo ant stalo prieš tai rankoje laikytą dubenį su mėsos likučiais ir kvailai sustingo tarsi pagal komandą „Ramiai!"
— Herr... — Tarnaitė pažvelgė į jo švarką, bandydama prisiminti, kaip į šį svečią derėtų kreiptis. — Herr Direktor, aš tik norėjau surinkti kaulus pono komendanto šunims.
— Prašom, prašom, — tarė jai ponas Šindleris. — Tau nereikia man atsiskaitinėti, panele Hirš.
Jis apėjo aplink stalą. Nors ir neatrodė, kad prie jos sėlintų, tačiau tarnaitė bijojo galimų kėslų. Tegu Amonas ir mėgavosi ją mušdamas, bet merginos kilmė gelbėjo Heleną nuo atviros seksualinės prievartos. Tačiau buvo ir tokių vokiečių, kurie, priešingai negu Amonas, nepa-sižymėjo rasiniu skrupulingumu. Šio vokiečio tonas, deja, buvo toks, kokio ji nebuvo įpratusi girdėti net iš SS karininkų bei puskarininkių, kurie ateidavo į virtuvę išreikšti savo nepasitenkinimo Amonu.
— Ar tu manęs nepažįsti? — paklausė jis, tarsi butų kokia futbolo žvaigždė arba garsus smuikininkas, įsižeidęs dėl dėmesio stokos. — Mano pavardė — Šindleris.
Helena nuleido galvą.
— Herr Direktor, — nedrąsiai tarė ji. — Žinoma, esu girdėjusi... o jūs ir anksčiau esate čia buvęs. Aš jus prisimenu...
ŠINDLERIO SĄRAŠAS
25
fis ranka apkabino merginą. Be abejo, Šindleris pajuto įtampą jos kūne, kai švelniai pabučiavo ją į skruostą. Šindleris sumurmėjo:
— Suprask mane teisingai. Aš tave pabučiavau iš gailesčio. Ji nepajėgė sulaikyti ašarų. Herr Direktor Šindleris ją dar kartą
pabučiavo. Dabar jau stipriai, į kaktą, kaip kadaise Lenkijos geležin-kelio stotyse — Rytų Europoje įprastu garsiu pakštelėjimu. Mergina pastebėjo, jog ir jo akyse sužibo ašaros.
— Šį bučinį tau atnešiau nuo... Ir rankos mostelėjimu leido suprasti, kad omenyje turi į tamsą
išguitus niekuo nekaltus žmones, kurie miega aukštais sustatytuose gultuose arba slapstosi miškuose, žmones, už kuriuos ji prisiimdavo hauptšturmfiurerio Gioto smūgius.
Ponas Šindleris atitraukė ranką ir į šoninę prijuostės kišenę įdė-jo didelę karamelės plytelę, kokios buvo gaminamos dar prieš karą.
— Paslėpk ją kur nors, — patarė jai.
— Aš turiu ką valgyti, — pasigyrė tarnaitė, sakytum bijodama, kad Šindleris nepamanytų, jog ji badaujanti. Iš tikrųjų maistas jai mažiausiai rūpėjo. Žinojo, kad pas Amoną ji neišgyvens, tačiau ne dėl maisto stygiaus.
— Jei nenorėsi pati suvalgyti, galėsi ją parduoti, — tarė Šindle-ris. — Tačiau kodėl tau nepasistiprinus?
Jis truputį atsitraukė ir nužvelgė ją:
— Man apie tave pasakojo Ichakas Šternas.
— Pone Šindleri, — nuleidusi galvą, tyliai prabilo mergina. Jos skruostais nuriedėjo kelios ašaros. — Pone Šindleri, jis mėgaujasi mušdamas mane šitų moterų akyse. Pačią pirmą dieną, kai tik pradė-jau jam tarnauti, jis mane sumušė už tai, kad išmečiau nuo vakarie-nės likusius kaulus. Vidurnaktį jis nusileido į rūsį, kur aš miegojau, ir paklausė, kur yra tie kaulai. Kaulai jo šunims. Tai buvo pirmas kar-tas. Aš jo paklausiau... Nežinau, kodėl klausiau; dabar jau supratau, kad geriausia — tylėti... „Už ką jūs mane mušate?" O jis man atsakė: „Mušu tave todėl, kad tu paklausei, už ką tave mušu".
Ji papurtė galvą ir numojo ranka, tarsi pati sau priekaištautų už tai, kad per daug kalba. Helena daugiau nebenorėjo nieko pasakoti; ji paprasčiausiai nesugebėjo žodžiais išreikšti savo kančių istorijos, to, ką nuolat jai tenka patirti dėl hauptšturmfiurerio kumščių.
26
TMOMAS KENEAI.l.Y
Ponas Šindleris draugiškai palenkė prie jos galvą.
— Tavo padėtis pasibaisėtina, — tarė.
— Tai jau nebesvarbu, — atsakė tarnaitė. — Aš su tuo susitaikiau.
— Susitaikei? — nustebo Oskaras.
— Vieną dieną jis mane nušaus. Šindleris prieštaraudamas papurtė galvą, o jai toks padrąsinimas
pasirodė nepagrįstas. Staiga pono Šindlerio apranga ir išpuoselėtas kūnas ją suerzino.
— Dėl Dievo meilės, Herr Direktor* aš turiu akis ir matau. Pirma-dienį mes, jaunasis Lisiekas ir aš, ant stogo daužėme ledą. Tuo metu pamatėme poną komendantą, išeinantį pro fasadines duris ir tiesiai po mumis besileidžiantį laiptais. Dar ant laiptų jis išsitraukė pistoletą ir nušovė tuo metu pro šalį ėjusią moterį, kuri nešė kažkokį ryšulį. Jis šovė jai tiesiai į kaklą. Už ką? Ji tik ėjo pro šalį. Suprantate? Ji nebuvo nei storesnė, nei liesesnė už kitas moteris, nebuvo nei lėtesnė, nei grei-tesnė. Aš niekuomet nežinau, ką jis gali man padaryti. Kuo dažniau susiduri su ponu komendantu, tuo labiau įsitikini, jog čia negalioja jokios taisyklės, kurių laikydamasi galėtum save guosti: „Jei aš elgsiuos pagal šias taisykles, būsiu saugiu.
Šindleris paėmė jos ranką ir suspaudė.
— Paklausyk, mano brangioji Helena Hirš. Nepaisant visko, čia geriau negu kur nors Maidaneke arba Aušvice. Jeigu tu saugotumei savo sveikatą...
Ji atsakė:
— Aš tikėjausi, kad komendanto virtuvėje tai bus paprasta. Kai mane iš lagerio virtuvės paskyrė dirbti čia, kitos merginos man pa-vydėjo.
Jos lūpose pasirodė graudi šypsena.
Dabar Šindleris prakalbo garsiau. Panėšėjo į mokytoją, aiškinantį fizikos dėsnius.
— Jis tavęs nenužudys, nes tu jam per daug patinki, mano bran-gioji Helena. Tu jam taip patinki, jog jis tau netgi neleidžia nešioti žvaigždės. Jis nenori, kad kas nors sužinotų, jog jam patinka žydė. Jis nušovė einančią pro jį moterį todėl, kad ji jam nieko nereiškė, ji buvo tik viena iš daugelio, ji jo nei erzino, nei j a m patiko. Suprask tai. Tačiau tu... Tai nėra gerai, Helena, bet toks gyvenimas.
ŠINDLERIO SĄRAŠAS
27
Kažkas jau buvo jai pasakęs šiuos žodžius. Taip,
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla