Erichas Marija REMARKAS
LAIKAS
GYVENTI
IR
LAIKAS
MIRTI
Vertė E. KRAŠTINAITIS
I
Pats mirties kvapas Rusijoje buvo kitoks negu Af-rikoje. Afrikoje, kai ilgai nesiliaudavo smarki anglų ugnis, lavonai tarp fronto linijų kartais taip pat ge-rokai pagulėdavo nelaidoti. Tačiau saulė darbavosi greitai. Naktį vėjas atnešdavo šleikštu, troškų ir slo-gų dvoką, negyvėliai išpūsdavo nuo dujų ir pakildavo it šmėklos svetimų žvaigždžių šviesoje, tarytum dar sykį ruošdamiesi į mūšį, tylomis, be vilties, kiekvienas skyrium; bet jau kitą dieną jie pradėdavo trauktis, glaustis prie žemės, be galo pavargę, lyg norėdami į ją įlįsti. Ir kai vėliau galima būdavo juos surinkti, kai ku-rie jau barkšodavo lengvi ir išdžiūvę. Kai kuriems tek-davo pagulėti po keletą savaičių, ir iš jų likdavo beveik vieni griaučiai, baršką ūmai padukslėjusiose unifor-mose. Tai buvo sausa mirtis — smėlis, saulė, vėjas. Ru-sijoje mirtis buvo purvina, dvokianti.
Kelinta diena lijo. Sniegas tirpo. Prieš mėnesį jo buvo dar kokiais dviem metrais daugiau. Sunaikintas kaimas, kurį iš pradžių, rodos, sudarė vieni apanglėję stogai, kas naktį, sniegui dumbant, po truputį augo be garso. Pirmiausia išniro langų karnizai, po kelių naktų — durų staktos, pagaliau gonkų pakopos, ei-nančios į pūvantį baltą purvą. Sniegas tirpo ir tirpo, o iš po jo rodėsi lavonai.
Tai buvo seni lavonai. Kaimas ne kartą ėjo iš ran-kų į rankas — lapkričio, gruodžio, sausio mėnesiais ir dabar, balandžio mėnesį. Čia vieni, čia kiti jį už-imdavo ir palikdavo, palikdavo ir vėl užimdavo, o pa-kilusi pūga taip užnešdavo lavonus, jog po keleto va-landų sanitarai daugelio nebegalėdavo rasti. O paskui kone kiekviena diena tiesdavo naują baltą apklotą
5
ant nusiaubtos žemės, kaip medicinos sesuo kad kloja drobulę ant kruvinos lovos.
Pirmiausia pasirodė sausio negyvėliai. Jie gulėjo paviršiau ir ėmė rastis balandžio pradžioj, sniegui pra-dėjus dubti. Jų kūnai buvo kietai sušalę, o veidai — lyg iš pilko vaško nulipdyti.
Kareiviai vertė juos į duobę kaip rąstigalius. Ant aukštumėlės už kaimo, kur mažiau sniego, jis buvo nukastas ir iškirsta duobė sušalusioje žemėje. Tai bu-vo sunkus darbas.
Prie gruodžio negyvėlių pasitaikydavo ginklų, pri-klausančių sausio negyvėliams. Šautuvai ir rankinės granatos giliau grimzdo į sniegą negu kūnai; pasitai-kydavo kartais ištraukti ir šalmų. Šių lavonų atpažįs-tamuosius žetonus lengviau buvo iškirpti iš po mun-durų, nes drabužiai jau buvo spėję išmirkti. Vandens prisirinko ir atvirose burnose, dėl to lavonai atrodė kaip skenduolių. Vienas kitas lavonas jau buvo kiek atsileidęs. Tokius nešant, kūnas dar būdavo sustiręs, bet ranka jau tabaluodavo nukarusi, tartum kam mo-dama, pasibaisėtinai abejingai ir mažne begėdiškai. Visiems, kurie pagulėdavo saulėje, pirmiausia atsileis-davo akys. Jos nebespindėdavo kaip stiklas, ir jų lė-lytės būdavo apglitusios. Ledas tirpdavo ir pamažu tekėdavo iš akių; atrodydavo, kad jos verkia.
Staiga vėl kelias dienas spustelėjo šaltis. Ant snie-go užsidėjo ledo pluta. Jis nustojo dubti. Tačiau ne-trukus vėl padvelkė supuvusiu šutu.
Iš pradžių pasirodė tik pilkas lopelis dulsvėjančioje baltumoje. Po valandos jau buvo matyti, kad tai kon-vulsyviai styranti ranka.
— Ir dar vienas,— tarė Zaueris.
— Kur? — paklausė Imermanas.
— Aure, ties cerkve. Gal pabandytume atkasti?
— O kam? Vėjas pats viską padarys. Sniego ten bus dar geras metras, o gal ir du. Juk tas prakeiktas kaimas yra slėnyje. O gal tu labai nori prisisemti ba-tus šalto kaip ledas vandens?
6
— Tai jau ne.— Zaueris metė akį virtuvės link.— Gal nujauti, ko šiandien gausim paėsti?
— Kopūstų. Kopūstų su kiauliena ir virtomis bul-vėmis. Tik kiaulienos, aišku, ten nė kvapo nėra.
— Kopūstai! Žinoma! Trečią kartą šią savaitę. Zaueris atsisagstė kelnes ir pradėjo šlapintis.
— Prieš metus aš dar leisdavau kaip iš volės,—• pasakė jis su kartėliu.— Kaip tikras kareivis. Jau-čiausi gerai. Ėdalas pirmos rūšies! Žygiavome pirmyn, kasdien sukardavome po tiek ir tiek kilometrų! Ma-niau, jau greit būsiu vėl namie. Dabar myžu kaip koks civilpalaikis, skurdžiai ir be jokio pasismagi-nimo.
Imermanas įsikišo ranką į užantį ir ėmė gardžiai kasytis.
— Man tai vis tiek, kaip myžti, kad tiktai vėl bū-čiau civilis.
— Ir man vis tiek. Bet atrodo, kad per amžius ne-beištrūksime iš tos kariuomenės.
— Aišku. Būk didvyris, kol pastipsi. Tik esesinin-kai dar myža kaip žmonės.
Zaueris užsisagstę kelnes.
— Kur jie nemyš kaip žmonės. Ant mūsų sprando visas mėšlas, o jiems — garbė. Mes dvi tris savaites kaunamės dėl kokio prakeikto miesto, o paskutinę dieną atsiranda esesininkai ir žengia į jį pirma mūsų kaip nugalėtojai. Pažiūrėk, kaip apie juos visi tūpčio-ja. Jiems visados šilčiausios milinės, geriausi batai ir didžiausias gabalas mėsos!
Imermanas šyptelėjo.
— Dabar ir esesininkai nebeima miestų. Dabar ir jie traukiasi. Visai kaip mes.
— Ne, ne taip. Mes nedeginame ir nešaudome, kas tik pasisuka po ranka.
Imermanas nustojo kasytis.
— Bet kas tau šiandien užėjo? — paklausė jis nu-stebęs.— Staiga ėmei kalbėti kaip žmogus! Žiūrėk, kad Šteinbreneris nenugirstų, nes kaip mat pakliūsi į drausmės kuopą. Matai, kaip dumba sniegas ties cerk-ve! Jau išlindo geras galas rankos.
7
Zaueris pažiūrėjo j tą pusę.
— Jei toliau taip leis, rytoj jis pakibs jau ant ko-kio kryžiaus. Geroj vietoj krito. Pačiose kapinėse.
— Ar ten kapinės?
— Žinoma. Nejau nebeatsimeni? Juk mes jau esa-me čia buvę. Per paskutinį puolimą. Spalio pabaigoje.
Zaueris čiupo savo katiliuką.
— Štai ir virtuvės pabūklas! Greičiau, nes vienas pamazgas tegausime.
Ranka augo ir augo. Rodos, ne sniegas tirpsta, o ji pamažu lenda iš žemės — kaip neaiškus grūmojimas, kaip sustingęs pagalbos maldavimas.
Kuopos vadas sustojo.
— Kas ten?
— Koks nors rusas, ponas leitenante. Rahė pažiūrėjo atidžiau. Jis atpažino išmirkusį ran-kovės galą.
— Tai ne rusas,— tarė jis.
Viršila Miukė pakrutino pirštus batuose. Jis ne-pakentė kuopos vado. Nors Miukė ir stovėjo prieš jį, išsitempęs pagal visas taisykles,— drausmė svarbes-nė už visus asmeninius jausmus,— bet, norėdamas išreikšti savo panieką, jis nemačiomis krutino pirštus batuose. „Kvailys neraliuotas,— galvojo jis.— Tarš-kalas."
— Liepkit ji iškasti,— tarė Rahė.
— Klausau!
— Tuoj paskirkite keletą vyrų. Negražu taip pa-likti.
„Ak, tu mazgote,— galvojo Miukė.— Prišiktakel-ni! Negražu! Tartum pirmas kartas mums numirėlį matyti!"
— Tai vokiečių kareivis,— tarė Rahė.
— Klausau, ponas leitenante! Paskutines keturias dienas mes rasdavome vienus rusus.
— Liepkit jį iškasti. Tada pamatysime, kas jis. Rahė nuėjo į savo butą. „Beždžionė pasipūtusi,—
galvojo Miukė.— Turi krosnį, šiltus namus ir Geležinį
8
kryžių po kaklu. Aš neturiu net Pirmojo laipsnio kry-žiaus. O aš esu tai nusipelnęs ne mažiau kaip jis visus savo gelžgalius."
— Zaueris!—suriko jis,— Imermanas! Čionai! Pasiimkit kastuvus! Kas dar ten? Greberis! Hiršma-nas! Berningas! Šteinbreneri, jūs vadovausite! Antai ranka! Iškast ir palaidot, jei tai vokietis! Einu lažybų, kad jis ne vokietis.
Atgožino Šteinbreneris.
— Lažybų? — paklausė jis. Jo balsas buvo aukš-tas, vaikiškas, kurį jis tuščiai stengėsi pastorinti.— Iš kiek?
Miukė suabejojo.
— Iš trijų rublių,— tarė jis pagalvojęs.— Iš trijų okupacinių rublių.
— Iš penkių. Mažiau kaip iš penkių nesilažinu.
— Gerai, tegu bus iš penkių. Bet mokėti reikės.
Šteinbreneris nusijuokė. Jo dantys sužibo balzga-nos saulės spinduliuose. Tai buvo devyniolikos metų baltaplaukis jaunuolis gotikos angelo veidu.
— Žinoma, reikės mokėti! Kaipgi kitaip, Miuke?
Miukė ne per daug mėgo Šteinbrenerį, bet jis bi-jojo ir saugojosi jo. Visi žinojo, kad jis nacis šimtu penkiasdešimt procentų.
— Gerai, gerai.— Miukė išsitraukė trešninį port-sigarą, papuoštą gėlėmis, išdegintomis dangtelyje.— Gal užsirūkysim?
— Aišku.
— Fiureris nerūko, Šteinbreneri,— atsainiai tars-telėjo Imermanas.
— Prikąsk liežuvį.
— Pats prikąsk liežuvį.
— Tu, matyt, per didelius ragus užsiauginai! — Šteinbreneris pakėlė savo ilgas blakstienas ir dėbte-lėjo į jį.— Ar kartais nebūsi kai ko užmiršęs, ką?
Imermanas juokėsi.
— Aš ne taip greit užmirštu. Ir aš žinau, ką turi galvoj, Maksai. Bet ir tu neužmiršk, ką aš sakiau. Fiu-reris nerūko. Tai viskas. Čionai yra keturi liudininkai. O kad fiureris nerūko, kiekvienas tą žino.
9
— Užteks liežuviais malti! — tarė Miukė.— Pra-dėkit kasti. Kuopos vado įsakymas.
— Na, eime! — Šteinbreneris užsirūkė iš Miukės gautą cigaretę.
— Nuo kada tarnyboje rūkoma? — paklausė Imer-manas.
— Tai ne tarnyba,— paaiškino Miukė suirzęs.— Užteks pagaliau pliaukšti, ir iškaskite tą rusą. Hiršma-nai, jūs taip pat.
— Čia ne rusas,— tarė Greberis.
Jis vienintelis atvilko prie negyvėlio kelias len-tas ir ėmė kasti sniegą apie ranką ir krūtinę. Dabar aiškiai buvo matyti išmirkusi uniforma.
— Ne rusas? — Šteinbreneris greitai ir lengvai kaip šokėjas priėjo siūbuojančiomis lentomis ir atsi-tūpė šalia Greberio.— Iš tikrųjų! Tai vokiečių uni-forma.— Jis atsigręžė.— Miuke! Ne rusas! Aš išlo-šiau!
Miukė nerangiai priėjo. Jis spoksojo į duobę, į kurią per kraštus pamažu sunkėsi vanduo.
— Nesuprantu,— burbtelėjo jis.— Jau bemaž sa-vaitė, kai rasdavome vienus rusus. Šitas turbūt yra dar iš gruodžio mėnesio, tik giliau nugrimzdęs.
— O gal ir iš spalio,— tarė Greberis.— Tada mū-sų pulkas čia žygiavo.
— Niekus šneki. Iš tų nė vieno negalėjo likti.
— O vis dėlto. Čia mes kovėmės naktį. Rusai pa-sitraukė ir mes tuojau nužygiavome tolyn.
— Teisybė,— pareiškė Zaueris.
— Niekus šneki. Užnugario daliniai tikriausiai su-rankiojo visus lavonus ir palaidojo. Tikriausiai!
— Nebūk toks tikras. Spalio pabaigoj jau labai snigo. O mes tuomet dar greitai žygiavome.
— Tu tą sakai jau antrą kartą! — Šteinbreneris pažvelgė į Greberį.
— Gali išgirsti ir trečią, jei taip nori. Tąsyk per-ėjome į priešpuolį ir pasistūmėjome daugiau kaip šim-tą kilometrų.
— O dabar traukiamės, a?
— Dabar vėl čia sugrįžome.
10
— Vadinasi, traukiamės, ar ne? Imermanas įspėdamas kumštelėjo Greberiui.
— Tai gal mes žygiuojame pirmyn? — paklausė Greberis.
— Mes trumpiname savo fronto liniją,— pasakė Imermanas, pašaipiai spoksodamas Šteinbreneriui j veidą.— Jau ištisi metai. Tai būtina strategiškai, no-rint laimėti karą. Juk tai kiekvienas žino.
— Jis su žiedu ant piršto,— staiga tarė Hiršma-nas.
Jis rausė toliau ir atkasė antrąją numirėlio ranką. Miukė pasilenkė.
— Iš tikrųjų,— tarė jis.— Net auksinis. Jungtuvių žiedas.
Visi sužiuro.
— Pasisaugok,— sušnibždėjo Imermanas Grebe-riui.— Tas kiaulė, ko gero, dar sudergs tau atostogas. Praneš, kad niurzgi visą laiką. Jis tik ir tyko tokios progos.
— Jis tik per daug įsivaizduoja. Geriau savim rū-pinkis. Tavęs jis labiau nepaleidžia iš akių nei manęs.
— Man nusispjaut. Aš vis tiek negausiu atostogų.
— Štai mūsų pulko ženklai,— tarė Hiršmanas, raus-damas rankomis sniegą.
— Tai, vadinasi, tikrai ne rusas, a? — Šteinbrene-ris išsišiepęs pažvelgė į Miukę.
— Ne, ne rusas,— piktai atsakė Miukė.
— Penkios markės! Gaila, kad nekirtome iš dešimt. Klok pinigus!
— Neturiu su savim.
— Tai kur jie? Valstybės banke? Greičiau, duok šen!
Miukė įnirtęs pažvelgė į Šteinbrenerj. Paskiau iš-sitraukė iš apatinės kišenės piniginę ir atskaitė pini-gus.
— Ir nesiseka šiandien! Pasiust gali! Šteinbreneris įsidėjo pinigus į kišenę.
— Atrodo, kad čia bus Reikė,— tarė Greberis.
— Ką?
— Čia leitenantas Reikė iš mūsų kuopos. Tai jo
11
antpečiai. O va trūksta galo dešiniajam smiliui.
— Niekai. Reikė buvo sužeistas ir nuvežtas į už-frontę. Vėliau girdėjome taip šnekant.
— Tikrai Reikė.
— Atkaskite veidą. Greberis ir Hiršmanas kasė toliau.
— Atsargiai! — suriko Miukė.— Galvos neužka-binkit.
Iš sniego pasirodė veidas. Jis buvo šlapias, akių duobutės dar buvo pilnos sniego,— ir visa tai darė keistą įspūdį: tartum skulptorius, lipdydamas kaukę, būtų nebaigęs jos ir palikęs aklą. Tarp pamėlynavusių lūpų blizgėjo auksinis dantis.
— Neatpažįstu jo,—tarė Miukė.
— Čia jis, niekas kitas. Daugiau karininkų mes tuomet čionai nepalikome.
— Nuvalykite jam akis. Greberis akimirką delsė. Paskui pirštine atsargiai
nubraukė sniegą.
— Tikrai Reikė,— tarė jis.
Miukė sujudo. Dabar jis pats ėmėsi vadovauti. Jei-gu tas lavonas karininko, nusprendė jis, tai čia reika-lingas aukštesnio laipsnio vadovas.
— Kelkite! Hiršmanas ir Zaueris — už kojų, Štein-breneris ir Berningas — už rankų. Greberi, jūs žiūrė-kite galvos! Na, kartu — viens, du, op!
Kūnas pajudėjo.
— Dar kartą! Viens, du, kelk! Lavonas vėl pajudėjo. Kai po lavonu įsiveržė oras,
iš sniego po juo pasigirdo kažkoks duslus atodūsis.
— Ponas viršila, koja nebesilaiko,— suriko Hirš-manas.
Tai buvo batas. Jis pusiau nusimovė. Kojos nuo vandens supuvo batuose ir mėsa sušuto.
— Paleiskit! Nuleiskit! — šaukė Miukė. Bet jau buvo vėlu. Kūnas išsmuko, o batas liko
Hirsmano rankoje.
— Ar koja liko bate? — paklausė Imermanas.
— Pastatykite batą į šalį ir kąskite toliau,— rik-telėjo Miukė ant Hirsmano.— Kas gi galėjo žinoti, kad
12
jis jau toks ištižęs! O jūs, Imermanai, nutilkite. Reikia gerbti mirtį!
Imermanas žiūrėjo į Miukę nustebęs, bet tylėjo.
Po kelių minučių sniegas aplink kūną jau buvo vi-siškai nukastas. Šlapiame mundure buvo rasta pinigi-nė su dokumentais. Raidės buvo išsiliejusios, bet dar įskaitomos. Greberis sakė teisybę: čia tikrai buvo lei-tenantas Reikė, rudenį vadovavęs būriui jų kuopoje.
— Apie tai reikia tuojau raportuoti,— tarė Miu-kė.— Palaukite čia. Aš tuojau sugrįšiu.
Jis nuėjo į namus, kuriuose gyveno kuopos vadas. Tai buvo vieninteliai namai, likę apysveikiai. Prieš revoliuciją jie turbūt priklausė popui. Rahė sėdėjo didžiajame kambaryje. Miukė su neapykanta pažvel-gė į plačią rusišką krosnį, kurioje kūrenosi ugnis. Ant šilto mūrelio gulėjo Rahės vilkinis šuo ir miegojo. Miukė atraportavo, ir Rahė išėjo su juo.
Priėjęs leitenantas valandėlę žiūrėjo į Reikę.
— Užspauskite jam akis,— pagaliau tarė jis.
— Negalima, ponas leitenante,— atsakė Grebe-ris.— Vokai iššutę. Gali numukti.
Rahė pažiūrėjo į apgriautą cerkvę.
— Įneškite jį kol kas tenai. Ar turime karstą?
— Karstus palikome,— atraportavo Miukė.— Tu-rėjome kelis atsarginius. Rusams atiteko. Tikiuos, kad pravers jiems.
Šteinbreneris nusikvatojo. Rahė nesijuokė.
— Ar negalėtume kokio sukalti?
— Taip greit nepadarysi, ponas leitenante,— tarė Greberis.— Kūnas jau labai atsileidęs. Pagaliau ir tin-kamų lentų kažin ar rasi kaime.
Rahė linktelėjo.
— Paguldykite jį ant palapinės brezento. Laidosi-me su brezentu. Iškaskit duobę ir sukalkit kryžių.
Greberis, Zaueris, Imermanas ir Berningas smun-kantį kūną nunešė prie cerkvės. Hiršmanas nedrąsiai sekė, nešinas batu, kuriame liko dalis kojos.
— Viršila Miuke! — pašaukė Rahė.
— Klausau, ponas leitenante!
— Šiandien čionai bus atgabenti keturi pagauti rusų
13
partizanai. Rytoj iš ryto juos reikia sušaudyti. Tai pa-daryti įsakyta mūsų kuopai. Paieškokite savanorių savo būry. Jeigu jų neatsiras, reikalingi žmonės bus paskirti įsakymu.
— Klausau, ponas leitenante!
— Galas žino, kodėl kaip tiktai mes tai turime da-ryti! Na, kai tokia suirutė...
— Aš einu savanoriu,— tarė Šteinbreneris.
— Gerai.— Rahės veidas nieko neparodė. Iškastu per sniegą taku jis nužingsniavo atgal. „Grįžta prie savo krosnies,— pagalvojo Miukė.— Mazgotė! Dide-lio čia daikto — keletą partizanų sušaudyti! Lyg jie nepyškintų šimtų mūsų draugų!"
— Jei rusai bus atvaryti laiku, tegu jie kartu iš-kasa ir Reikei duobę,— tarė Šteinbreneris.— Mums bus mažiau vargo. Viskas kartu. Ar ne, ponas viršila?
— Kaip sau norit. Miukė jautė kartėlį. „Plunksnagraužys,— galvojo
jis.— Laibas, ištįsęs, kartis su raginiais akiniais. Lei-tenantas dar iš pirmojo karo. Ir šiame kare nė karto nepakeltas. Narsus, tiesa,— na, bet kas gi dabar ne-narsus? Tačiau ne vadu gimęs."
— Ką jūs manote apie Rahę?. — paklausė jis Štein-brenerį.
Tas pažvelgė į jį, nieko nesuprasdamas.
— Jis mūsų kuopos vadas, ar ne?
— Aišku... Bet apskritai?
— Apskritai? Kaip apskritai?
— Nieko,— niūriai atsakė Miukė.
— Užteks gilumo? — paklausė seniausias rusas.
Tai buvo kokių septyniasdešimt metų senis su bal-ta nešvaria barzda ir labai žydromis akimis. Jis kal-bėjo darkyta vokiečių kalba.
— Prikąsk liežuvį ir kalbėk tik tada, kai tavęs kas klaus,— atsakė Šteinbreneris.
Jis buvo gerai nusiteikęs. Tarp partizanų buvo vie-na moteris, ir jis negalėjo atplėšti nuo jos akių. Ji buvo jauna ir stipri.
14
— Reikia giliau,— pasakė Greberis. Jis kartu su Šteinbreneriu ir Zaueriu saugojo belaisvius.
— Tai mums? — paklausė rusas. Šteinbreneris mikliai prišoko ir atsivedėjęs tvojo
jam į veidą.
— Aš gi tau sakiau, seni, kad užsičiauptum. Kas čia tau? Jomarkas?
Šteinbreneris nusišypsojo. Jo veide nebuvo pykčio. Jis tik buvo smagus kaip vaikas, nutraukęs musei ko-jas.
— Ne, tas kapas ne jums,— tarė Greberis. Rusas nė nekrustelėjo. Jis stovėjo tylėdamas ir
žiūrėjo į Šteinbrenerį. Tas savo ruožtu spoksojo į rusą. Staiga Šteinbrenerio veidas pasikeitė, įsitempė ir pa-sidarė budrus. Jis manė, kad rusas j j puls, ir tik laukė, kad sukrutėtų. Didelio čia daikto, jeigu ir nušautų ji be niekur nieko. Senis vis tiek nuteistas mirti, tad ne-labai kam ir būtų galvoje, ar jis nušovė iš reikalo, gin-damasis, ar šiaip sau. Tačiau Šteinbreneriui tai nebuvo vis tiek. Greberiui buvo neaišku, ar jam čia tik tam tikra pramoga taip įpykinti rusą, kad šis valandėlę užsimirštų, ar jam dar visai neišgaravęs tas savotiškas pedantiškumas, kai žmogus, net ir žudydamas, sten-giasi įrodyti sau, kad jo teisybė. Pasitaikydavo ir vie-na, ir kita. Ir viskas vienu metu. Greberiui ne kartą teko tai matyti.
Rusas nesijudino. Kraujas iš nosies jam varvėjo į barzdą. Greberis svarstė, kaip jis pats pasielgtų šito-kiu atveju — ar pultų priešą, rizikuodamas būti čia pat užmuštas, ar viską iškęstų už tas kelias gyveni-mo valandas, už vieną naktį. Jis nieko negalėjo nu-spręsti.
Rusas iš lėto pasilenkė ir paėmė kirstuvą. Šteinbre-neris žengė žingsnį atgal. Jis buvo pasirengęs šauti. Tačiau rusas nebeatsitiesė. Jis ėmė toliau kirsti duo-bės dugną. Šteinbreneris šyptelėjo.
— Atsigulk,— pasakė jis.
Rusas padėjo kirstuvą ir atsigulė. Gulėjo nejudė-damas. Ant jo nukrito keli gabalai sniego, kai Štein-
15
breneris žengė per duobę.
— Ar užteks ilgumo? — paklausė jis Greberį.
— Taip. Reikė buvo neaukštas.
Rusas žiūrėjo į viršų. Jo akys buvo plačiai atmerk-tos. Atrodė, kad jose atsispindi dangaus mėlynė. Minkš-ti barzdos plaukai prie burnos krusčiojo nuo alsavi-mo. Šteinbreneris palaukė truputį, o paskui tarė:
— Lipk lauk! Rusas išlipo. Jo švarkas buvo purvinas nuo šlapios
žemės.
— Taip,— tarė Šteinbreneris ir pažvelgė į mote-rį.— Dabar eime kasti duobių jums patiems. Nereikia labai gilių. Nesvarbu, kad lapės suės jus vasarą.
Buvo ankstyvas rytas. Blankiai rausvas ruožas nu-sidriekė horizontu. Sniegas girgždėjo, nes naktį vėl kiek pašalo. Iškastos duobės juodavo.
— Prakeikimas,— tarė Zaueris.— Viskas ant mū-sų galvos! Kodėl mes turime tai daryti? Kodėl ne SD1? Juk jų darbas žmones pleškint. Kuo čia mes dėti? Tai jau trečias kartas. Juk mes padorūs kareiviai.
Greberis atsainiai laikė savo šautuvą rankoje. Plie-nas buvo labai šaltas. Jis užsimovė pirštines.
— SD turi per akis darbo užfrontėje.
Priėjo visi kiti. Šteinbreneris vienintelis buvo vi-siškai žvalus ir išsimiegojęs. Jo rausva oda spindėjo kaip vaiko.
— Klausykit,— tarė jis,— čia yra toji karvė. Pa- -likit ją man.
— Kaip tai tau? — paklausė Zaueris.— Jau nebe-spėsi. Reikėjo bandyti anksčiau.
— Jis ir bandė,— tarė Imermanas. Šteinbreneris piktai atsigręžė.
— O iš kur tu žinai?
— Ir ji neprisileido jo.
— Iš kur toks gudrus atsiradai, ką? Jei tos rau-donos karvės būčiau panorėjęs, tai būčiau ją ir tu-rėjęs.
— O gal ir ne.
SD (Sicherheitsdienst) — saugumo tarnyba.
16
— Ar nenustosit zaunyti? — Zaueris atsikando kramtomojo tabako.— Jeigu jis taip nori ją supyš-kinti pats vienas, tai tegu sau pyškina. Aš per daug nesiveržiu.
— Ir aš ne,— pareiškė Greberis. Kiti nieko nesakė. Ejo šviesyn. Šteinbreneris nu-sispjovė ir pasakė:
— Sušaudymas — per didelė prabanga tai gaujai! Dar jiems šovinius eikvosi! Pakarti reikia!
— Kurgi? — Zaueris apsidairė.— Ar matai kur nors medį? O gal dar jiems kartuves statysim. Iš ko gi?
— Štai ir jie,— tarė Greberis.
Pasirodė Miukė su keturiais rusais. Du kareiviai ėjo is priekio, du iš paskos. Senis rusas ėjo pirmas, po jo moteris, paskui abu jaunesnieji vyrai. Visi keturi išsirikiavo neliepiami ties duobėmis. Prieš apsisuk-dama moteris pažvelgė j duobę. Ji buvo su raudonu vilnoniu sijonu.
Pirmojo būrio leitenantas Miuleris atėjo iš kuopos vado namo. Jis pavadavo Rahę egzekucijos metu. Nors ir juokinga, bet formalumų dažnai vis dar buvo laiko-masi. Visi žinojo, kad tie keturi rusai galėjo būti parti-zanai, galėjo ir nebūti, bet jie buvo iškvosti ir nuteisti pagal visus formalumus, nors ir neturėjo nė mažiausių šansų būti išteisinti. O "kas gi buvo nustatyta? Esą pas juos rasta ginklų. Dabar jie sušaudomi su visais for-malumais, dalyvaujant karininkui. Lyg jiems būtų ne vis tiek.
Leitenantas Miuleris buvo dvidešimt vienerių me-tų, j kuopą pateko prieš šešias savaites. Jis apžiūrėjo nuteistuosius ir perskaitė sprendimą.
Greberis pažvelgė į moterį. Ji ramiai stovėjo prie duobės su savo raudonu sijonu. Tai buvo stipri ir jau-na, sveika moteris, sutverta gimdyti. Ji nesuprato, ką Miuleris skaitė, bet ir taip žinojo, kad tai jos mirties sprendimas. Moteris žinojo, kad po kelių minučių gyvybė, taip stipriai pulsuojanti sveikose jos gyslo-se, nutrūks visam laikui, bet ji stovėjo rami, tartum
17
čia nieko ypatingo nebūtų, tik truputį šiurpu ryto šal-tyje.
Greberis matė, kad Miukė, nutaisęs reikšmingą mi-ną, kažką šnibždėjo Miuleriui. Miuleris pakėlė akis.
— Ar negalima paskui?
— Geriau būtų dabar, ponas leitenante. Paprasčiau.
— Gerai. Darykit, kaip norit. Miukė išėjo į priekį.
— Pasakyk štai šitam, kad nusiautų batus,— krei-pėsi jis į senąjį rusą, suprantantį vokiškai, ir parodė į vieną iš jaunesniųjų belaisvių.
Senis pasakė. Jis kalbėjo tyliai ir prodainiu. Antra-sis belaisvis, smulkaus sudėjimo žmogus, iš pradžių nesuprato.
— Greičiau! — burbtelėjo Miukė.— Batus! Aukis batus!
Senis pakartojo, ką buvo pirma sakęs. Jaunesnysis pagaliau suprato ir skubėdamas, kaip žmogus, laiku neatlikęs savo pareigos, ėmė trauktis batus. Stovėda-mas ant vienos kojos ir sverdėdamas, jis traukė batą nuo antros. „Ko jis taip skuba? — pagalvojo Grebe-ris.— Kad minute anksčiau numirtų?" Žmogus paėmė batus į ranką ir paslaugiai atkišo juos Miukei. Batai bu-vo geri. Miukė kažką riktelėjo ir parodė į šoną. Belais-vis pastatė batus ir sugrįžo į savo vietą. Jis stovėjo nešvariais autais ant sniego. Išlindo gelsvi kojų pirštai, ir žmogus sumišęs parietė juos.
Miukė apžiūrinėjo kitus. Jis pamatė, kad moteris turi kailines pirštines, ir jas liepė padėti prie batų. Valandėlę jis žiūrėjo į raudonąjį sijoną. Sijonas buvo sveikas ir geros medžiagos. Šteinbreneris vogčiomis šyptelėjo, bet Miukė neliepė moteriai, kad nusisegtų jį. Gal jis bijojo Rahės, kuris pro langą galėjo matyti visą egzekuciją, o gal nežinojo, ką daryti su sijonu. Viršila pasitraukė.
Moteris kažką labai greitai pasakė rusiškai.
— Paklauskite, ko ji dar nori,— pasakė leitenan-tas Miuleris. Jis buvo išbalęs. Tai buvo jo pirmoji eg-zekucija.
Miukė paklausė senąjį rusą.
18
— Ji nieko nenori, Ji tiktai prakeikia jus.
— Ką? — paklausė Miuleris, nieko nesupratęs.
— Ji prakeikia jus,—pakartojo rusas garsiau.— Ji prakeikia jus ir visus vokiečius, esančius rusų že-mėje! Ji prakeikia jūsų vaikus! Jinai linki, kad jos vaikai kada nors taip pat šaudytų jūsų vaikus, kaip jūs dabar mus šaudote.
— Tai bjaurybė! — M i u k ė žiūrėjo į moterį, išpūtęs akis.
— Ji turi du vaikus,— sakė senis.— O aš turiu tris sūnus.
— Gana, Miuke!—-nervingai suriko Miuleris.— Mes ne pastoriai.
Kareiviai stovėjo ramiai. Greberis juto savo šau-tuvą. Jis 'vėl buvo nusimovęs pirštines. Saitas plienas svilino jam nykštį ir smilių. Greta jo stovėjo Hiršma-nas. Jis buvo pageltęs, bet nejudėjo. Greberis nuspren-dė šauti į rusą kairiame krašte. Seniau, kai jis būdavo skiriamas į tokią egzekuciją, jis šaudavo į orą, bet da-bar taip nebedarydavo. Sušaudomieji neturėdavo iš to jokios naudos. Kiti galvodavo taip pat, kaip ir jis, atsitikdavo, kad beveik visi tyčia nepataikydavo. Šau-dymą reikėdavo pakartoti, ir tokiu būdu belaisviai būdavo sušaudomi du kartus. Tiesa, buvo toks atsiti-kimas, kai viena moteris, kulkų nekliudyta, puolė ant kelių ir su ašaromis akyse dėkojo jiems už tas kelias minutes, kurias jai teko dar pagyventi. Greberis ne-mėgdavo prisiminti tos moters. Dabar taip nebeatsitik-davo.
— Taikyk! Per taikiklį Greberis matė rusą. Tai buvo tas pats
barzdotas senis žydromis akimis. Taikiklis skyrė vei-. da į dvi dalis. Greberis nuleido jį. Paskutinį kartą jis kažkam nuplėšė apatinį žandikaulį. Į krūtinę šauti buvo tikriau. Jis pastebėjo, kad Hiršmano vamzdis pakel-tas aukščiau ir kad jis ketina šauti viršum galvų.
— Miukė žiūri! Leisk žemiau. Į šoną!—sumur-mėjo jis.
Hiršmanas nuleido vamzdį.
— Ugnis! — pasigirdo komanda.
19
Atrodė, kad rusas pakilo ir žengė į Greberj. Jis išsi-rietė, kaip žmogaus atvaizdas mugės balagano krei-vame veidrodyje, išsilenkė ir krito aukštielninkas.
Senis visai neįvirto į duobę. Jo kojos kyšojo. Kiti du susmuko vietoje. Tas, kur buvo be batų, paskutinę akimirką pakėlė rankas, stengdamasis užsidengti vei-dą. Viena ranka pakibo ant sausgyslių kaip skuduras. Rusams nebuvo nei rankos surištos, nei akys užrištos. Visi užmiršo tai.
Moteris krito kniūpsčia. Ji buvo dar gyva. Pasirė-musi rankomis ir pakėlusi veidą, ji žiūrėjo į kareivius. Šteinbreneris buvo labai patenkintas. Niekas kitas į ją netaikė.
Senis rusas dar kažką suriko iš kapo ir nutilo. Vien moteris tebegulėjo pasirėmusi. Savo platų veidą ji at-gręžė į kareivius ir kažką sušnypštė. Senis buvo ne-begyvas, ir nebebuvo kam išversti jos žodžių. Ji taip ir gulėjo, pasirėmusi rankomis, kaip didelė marga var-lė, kuri nebegali parėplioti, ir šnypštė, nenuleisdama akių nuo vokiečių. Rodos, ji nė nematė, kad iš šono prie jos priėjo įpykęs Miukė. Ji šnypštė ir šnypštė, ir tik paskutinę akimirką pamatė revolverį. Pasukusi gal-vą, ji suleido dantis Miukei į ranką. Miukė nusikeikė ir kaire ranka atsivedėjęs smogė jai į pasmakrę. Kai dantys atsileido, jis šovė jai į pakaušį.
— Velniškai blogai šaudote,— suniurnėjo Miule-ris.— Taikyti nemokate?
— Tai Hiršmanas, ponas leitenante,— atsiliepė Šteinbreneris.
— Ne, ne Hiršmanas,— pasakė Greberis.
— Nutilt! — sušuko Miukė.— Palaukit, kol kas paklaus.
Jis pažvelgė į Miulerį. Miuleris buvo labai išbalęs ir nesijudino. Miukė pasilenkė prie kitų rusų. Vienam iš jaunesniųjų jis pridėjo revolverį prie ausies ir iš-šovė. Galva krestelėjo ir tuojau vėl nurimo. Miukė įsikišo revolverį ir apžiūrėjo savo ranką. Išsitraukė nosinę ir apsivyniojo.
— Reikia jodu patepti,— tarė Miuleris.— Kur fel-čeris?
20
— Trečiuose namuose iš dešinės, ponas leitenante.
— Tuojau nueikite.
Miukė nuėjo. Miuleris pažiūrėjo į negyvėlius. Mo-teris gulėjo kniūpsčia ant šlapios žemės.
— Paguldykit ją į duobę ir užkaskit,—pasakė jis. Omai jis įširdo, pats nežinodamas ko.
II
Naktį vėl ėmė smarkiau dundėti anapus horizonto. Dangus buvo raudonas, ir šūviai blykčiojo vis aiškiau. Prieš dešimt dienų pulkas buvo atitrauktas iš fronto ir dabar ilsėjosi. Bet rusai artėjo. Frontas keitėsi kiek-vieną dieną. Nebebuvo aiškios linijos. Rusai puolė. Jie puolė jau keletą mėnesių. O pulkas jau keletą mė-nesių traukėsi.
Greberis pabudo.. Jis pasiklausė griausmo ir bandė vėl užmigti. Nepavyko. Dar kiek pagulėjęs, jis apsi-avė batus ir išėjo į lauką.
Naktis buvo giedra ir nešalta. Dešinėje, už miško, sprogo sviediniai. Šviečiamosios raketos kabojo ore lyg permatomos medūzos ir skleidė šviesą. Kažkur už fronto linijos prožektoriai ieškojo padangėje lėk-tuvų.
Greberis sustojo ir pažiūrėjo aukštyn. Mėnulio nesi-matė, bet dangus buvo žvaigždėtas. Greberis nematė žvaigždžių; jis tiktai matė, kad tokia naktis labai tin-ka lėktuvų antskrydžiams.
— Puikus oras atostogininkams,— pasakė kažkas šalia jo. Tai buvo Imermanas. Jis ėjo sargybą. Nors pulkas ilsėjosi, bet partizanai prasmukdavo visur, ir todėl naktį reikėdavo statyti sargybą.
— Per anksti atėjai,— tarė Imermanas.— Dar vi-sas pusvalandis iki pamainos. Eik gult. Pažadinsiu, kai reikės. Tavo amžiuje niekad ne per daug miego. Kiek tau metų? Dvidešimt treji?
21
— Taip.
— Na mat.
— Nebesinori miego.
— Atostogų nesulauki, ką? — Imermanas tiriamai pažvelgė į Greberį.— Tai laimė! Atostogos!
— Dar per anksti džiaugtis. Paskutinę minutę gali būti atšauktos visos atostogos. Jau tris kartus man taip buvo.
— Visaip gali būti. Nuo kada tau priklauso?
— Jau šeši mėnesiai. Vis kas nors sutrukdydavo. Paskutini kartą šūvis į raumenis; to nepakako, ir nie-kas negabeno j tėvynę.
— Taip, nepasisekė... Bet tau bent priklauso. O man ne. Mat esu buvęs socialdemokratas. Politiškai nepatikimas. Turiu tiktai šansą didvyriškai žūti, dau-giau nieko. Patrankų mėsa ir trąša tūkstantmečiui reichui.
Greberis apsidairė. Imermanas nusijuokė.
— Vokiškas atsargumas! Nebijok, visi kirmyja. Šteinbreneris taip pat.
— Apie jį negalvojau,—' su apmaudu atsakė Gre-beris. Vis dėlto jis galvojo apie tai.
— Juo blogiau,—Imermanas vėl nusijuokė.— Tas atsargumas taip įsigėrę žmogui į kraują, kad jis nė pats to nebepastebi. Keista, kad mūsų didvyriškame amžiuje priviso skundikų kaip grybų po lietaus! Yra apie ką pagalvoti, tiesa?
Greberis patylėjo valandėlę.
— Jei tu visa tai taip gerai žinai, tau juo labiau rei-kėtų saugotis Šteinbrenerio,— galų gale pasakė jis.
— Spjaut man į Šteinbrenerį. Man jis mažiau gali pakenkti negu jums. Kaip tik dėl to, kad nesisaugau. Tai tik rodo, kad aš — doras žmogus. Per didelis šun-uodegiavimas tuoj priverstų tuos bonzas pastatyti au-sis. Taip seniai daro buvusieji socialdemokratai, kai nori, kad nieks jų neįtartų. Ar ne taip?
Greberis pūtė rankas.
— Šalta,— pasakė jis.
22
Jis nenorėjo įsivelti į politinį pokalbį. Geriau nesi-leisti į kalbas. Jis norėjo atostogų ir tiek, ir žiūrėjo, kad jos neišslystų iš rankų. Imermanas sakė tiesą: Tre-čiajame reiche žmonės nepasitikėjo vienas kitu. Be-veik niekur žmogus nesijausdavo visai saugus. O kai nesi saugus, tai geriau prikąsk liežuvį.
— Kada paskutinį kartą buvai namie? — paklausė Imermanas.
— Maždaug prieš dvejus metus.
— Pašėlusiai seniai. Tai turėsi kuo stebėtis! Greberis nieko neatsakė.
— Turėsi stebėtis,— pakartojo Imermanas.— Kaip viskas pasikeitę!
— O kas gi ten taip pasikeitė?
— Daug kas. Pamatysi. Greberis staiga pajuto skaudžią baimę, nelyginant
dieglį viduriuose. Jam tai buvo nenaujas jausmas, kar-tais užeidavo jis*ir anksčiau, tik visada ūmai ir be ypa-tingos priežasties. Tai nebuvo nieko nuostabaus to-kiame pasaulyje, kur jau seniai nieko nėra tikro.
— Iš kurgi tu žinai? — paklausė jis.— Juk tu nesi buvęs atostogų.
— Nesu. Bet žinau. Greberis atsistojo. Kurių galų jam reikėjo išeiti?
Kalbėti jis nenorėjo. Norėjo būti vienas. Gerai būtų, jei dabar jau važiuotų! Ta mintis tiesiog persekiojo jį. Greberis norėjo pabūti vienas, bent kelias savaites vienas, visai vienas ir pagalvoti, daugiau nieko. Apie tiek daug dalykų reikėjo pagalvoti. Ne čia, bet tenai, namie, vienam, kur nepasiekia karas.
— Metas į sargybą,— pasakė jis.— Pasiimsiu savo mantą ir pažadinsiu Zauerį.
Pabūklai griaudė visą naktį. Griaudė ir amalavo horizonte. Greberis žiūrėjo į tolumą. Rusai... 1941 metų rudenį fiureris pareiškė, kad jiems jau galas. Taip ir atrodė iš tikrųjų. 1942 metų rudenį jis vėl tą patį pa-reiškė, ir vis dar atrodė, kad taip yra. Tačiau paskui kažkokie nesuprantami dalykai atsitiko ties Maskva
23
ir Stalingradu. Ir staiga viskas pasikeitė. Lyg kas už-kerėjęs būtų. Omai rusai vėl iš kažkur ištraukė arti-leriją. Prasidėjo griaudimas anapus horizonto, jis už* trenkė visas fiurerio kalbas, jau nebesiliovė, ir ėmė priešais save varyti vokiečių divizijas keliu atgal. Nie-kas nesuprato, kas čia darosi, bet ūmai pasklido gan-dai, kad atkirsti ir kapituliavę ištisi armijos korpusai, ir netrukus visi žinojo, kad pergalė pavirto bėgimu. Tokiu pat bėgimu kaip Afrikoj, kada Kairas jau buvo čia pat.
Greberis sunkiai žingsniavo keliu aplink kaimą. Nemėnesėta naktis iškraipė perspektyvą. Iš kažkur atklydusi šviesa sklaidėsi, atsimušdama nuo sniego. Namai rodėsi toliau ir miškai arčiau, negu iš tikrųjų buvo. Kvepėjo svetimu kraštu ir pavojum.
1940 metų vasara Prancūzijoje. Pasivaikščiojimas į Paryžių. Smingamųjų bombonešių staugimas viršum pakrikusios šalies. Keliai, prisigrūdę pabėgėlių ir by-rančios armijos likučių. Vėlyvas birželis, laukai, miš-kai, žygis per nenuniokotą šalį, paskui miestas su savo sidabrine šviesa, gatvėmis, kavinėmis, atidaręs savo vartus be šūvio. Ar jis tuomet apie ką nors galvojo? Ar juto nerimą? Ne. Viskas atrodė teisinga. Vokietija gynėsi, karo ištroškusių priešų apsupta,— tai ir vis-kas. Kad priešas buvo taip prastai pasirengęs, jog vos teįstengė spirtis, neatrodė Greberiui prieštaringas da-lykas.
O vėliau, Afrikoje, per didžiuosius puolimo etapus, dykumoje, naktimis su begale žvaigždžių ir tankų tarš-kėjimo, ar tada jis galvojo? Ne, negalvojo, net ir trau-kiantis. Ten buvo Afrika, svetima šalis, nuo Vokietijos ją skyrė Viduržemio jūra, dar ir Prancūzija. Ko čia daug galvosi, nors ir lemta jos netekti? Juk negalima visur nugalėti.
O paskui — Rusija. Rusija ir pralaimėjimai, ir bė-gimas. Ir tai jau ne už jūrų marių, trauktis reikėjo tie-siai Vokietijon. O sumušti buvo ne keli korpusai kaip Afrikoje,— traukėsi visa vokiečių kariuomenė. Tada Greberis ūmai susimąstė. Ir jis, ir daugelis kitų. Kur čia žmogus nesusimąstysi! Kol sekėsi, viskas buvo
24
gerai, o jei kas ir nebuvo gerai, tai niekas to nė ne-matė arba teismo didžiuoju tikslu. O koks tasai tikslas? Ar ne visada jis turėjo dvi puses? Ir ar viena jo pusė ne visada būdavo tamsi ir nežmoniška? Kur jo akys buvo anksčiau? Bet ar iš tikrųjų nieko nematė? Ar ne-jausdavo abejonių ir pasibjaurėjimo, tik tuos jausmus visada vydavo šalin?
Jis išgirdo Zauerį kosint ir, apėjęs kelias sugriautas pirkias, nužingsniavo jo pasitikti. Zaueris parodė į šiaurę. Didžiulė pašvaistė tviskėjo horizonte. Drioksė-jo sprogimai, švysčiojo liepsnų liežuviai.
— Ir ten jau rusai? — paklausė Greberis. Zaueris papurtė galvą.
— Ne. Tai mūsų pionieriai. Jie naikina kažkokį kaimą.
— Vadinasi, vėl traukiamės. Jie nutilo ir klausėsi.
— Aš jau nebežinau, kada mačiau sveiką namą,— pagaliau prakalbo Zaueris.
Greberis parodė į namus, kuriuose gyveno Rahė.
— Štai dar pusėtinai sveikas. •— Tau jis sveikas? O kulkosvaidžių išgręžiotos
sienos, sudegęs stogas ir sugriautas tvartas? Zaueris garsiai atsiduso.
— Jau visa amžinybė, kai nemačiau sveikos gatvės.
— Ir aš nemačiau.
— Bet tu greit pamatysi. Namie.
— Taip. Ačiū Dievui. Zaueris pažvelgė j pašvaistę.
— Kartais, kai pasižiūri, kiek mes prigriovėme visko Rusijoje,— tiesiog baisu darosi. Kaip manai, ką jie mums padarytų, jei pasiektų mūsų sienas? Ar apie tai kada pagalvojai?
— Ne.
— O aš pagalvojau. Turiu ūkį Rytprūsiuose. Dar at-simenu, kaip 1914 metais teko bėgti, rusams atėjus. Man buvo tuomet dešimt metų.
— Iki sienos dar toli.
— Nesakyk. Kartais gali tekti taip trauktis, kad nė apsidairyt nesuspėsi. Atsimeni, kaip mes iš pradžių čia žygiavome?
2. E. M. Remarkas
25
— Ne. Tada buvau Afrikoje. Zaueris vėl pasižiūrėjo į šiaurę. Tenai iškilo ištisa
ugnies siena, paskui pasigirdo keletas smarkių spro-gimų.
— Matai, ką mes išdarinėjame? Įsivaizduok, kad rusai tą patį darys pas mus,— kas liks tada?
— Ne daugiau kaip ir čia.
— Kaip tik tą aš ir norėjau pasakyti! Negi nesu-pranti? Tokie dalykai ir neduoda žmogui ramybės,— aišku.
— Jie dar ne prie sienos. Juk užvakar girdėjai po-litinę paskaitą, į kurią visiems reikėjo eiti. Pasirodo, mes tiktai trumpiname savo linijas ir sudarome pato-gias pozicijas savo naujiems slaptiems ginklams.
— Et, tauškalai! Kas tuo betiki? Tai kas gi mus ne-šė taip toli? Štai ką tau pasakysiu. Kai tik prieisime prie savo sienų, būtinai reikės pasirašyti taiką. Kito ke-lio nėra.
— Kodėl?
— Bet koks čia dar klausimas? Kad jie nedarytų mums to paties, ką jiems darome. Nejau nesupranti?
—• Suprantu. O kaip, jei jie nenorės taikos?
— Kas?
— Rusai. Zaueris, išpūtęs akis, žiūrėjo į Greberį.
— Kaipgi jie nenorės! Jei mes siūlysime taiką, jie turės ją priimti. Taika yra taika! Karas pasibaigia, ir mes išgelbėti.
— Jie priims tik tada, jeigu mes be sąlygų pasiduo-sime. Tada jie okupuos visą Vokietiją, ir tau vis tiek teks atsisveikinti su savo ūkiu. Ar tu galvojai apie tai, ką?
Zaueris išsižiojo.
— Žinoma, galvojau,— pagaliau atsakė jis.— Bet vis dėlto tai kas kita. Kai bus pasirašyta taika, jie nebe-drįs nieko naikinti.
Jis prisimerkė ir ūmai pavirto gudriu būru.
— Mūsų tada viskas lieka sveika. Tik jų viskas sugriauta. Ir pagaliau jie kada nors turės išsinešdinti.
Greberis nieko neatsakė. „Kam aš dabar vėl lei-
26
džiuos į kalbas? — galvojo jis.— Aš juk ir nenorėjau prasidėti. Kas iš tų kalbų? Kas tik pas mus per tuos metus nebuvo aukštinta ir žeminta? Bet koks tikėjimas suniekintas. Tuščias ir pavojingas daiktas kalbėti." Ir toji Nežinia, priartėjusi tylomis ir iš lėto, buvo per daug didelė, per daug neaiški ir niūri. Kareiviai kal-bėjo apie tarnybą, apie ėdalą ir apie šaltį. Tik ne apie Nežinią. Nei apie ją,, nei apie mirusiuosius.
Grįžo Greberis per kaimą. Skersai kelio buvo pa-tiesti lentgaliai, kad būtų galima vaikščioti per tirps-tantį sniegą. Jam einant tais lieptais, lentgaliai linko, ir reikėjo saugotis, kad nenuslystum. Po jais viskas buvo ištižę.
Jis ėjo pro cerkvę. Tai buvo maža apgriauta cerk-velė, kurioje gulėjo leitenantas Reikė. Cerkvės du-rys atviros. Vakare buvo rasti dar du negyvi kareiviai, ir Rahė įsakė palaidoti kitą rytą visus tris su karine pagarba. Vieno kareivio, grandinio, nepavyko atpa-žinti. Jo veidas buvo nugraužtas, ir jis neturėjo atpa-žįstamojo žetono.
Greberis įėjo į cerkvę. Čia atsidavė salietra, puvė-siais ir lavonais. Kišenine lempute jis pašvietė į kam-pus. Vienoje kertėje stovėjo dvi sudaužytos šventųjų statulos, o greta gulėjo keli suplyšę maišai; malyt, Ta-rybų valdžios metais čia buvo pilami javai. Salimais sniego pusnyje stovėjo surūdijęs dviratis be grandinės ir padangų. Viduryje gulėjo negyvėliai ant palapinių brezentų. Jie atrodė griežti, išdidūs, vieniši, ir niekas jiems neberūpėjo.
Greberis uždarė duris ir patraukė toliau aplink kai-mą. Šešėliai šmėkšojo apie griuvėsius, ir net ta men-ka šviesa atrodė išdavikiška. Jis palypėjo į kalvą, kur iškastos duobės. Reikei skirta duobė buvo praplatinta, kad kartu su juo būtų galima palaidoti ir abu karei-vius.
Jis girdėjo, kaip tyliai lašnoja vanduo, sunkdama-sis į duobę. Pilkavo iškasta žemė. Į ją buvo atremtas kryžius su pavardėmis. Norint kelias dienas bus gali-ma žinoti, kas čia palaidotas. Tik ne ilgiau — kaimas
27
netrukus vėl pavirs mūšio lauku.
Stovėdamas ant kalvos, Greberis apsidairė. Kraštas buvo plikas, niūrus ir apgaulingas; nakties šviesa klai-dino: kai ką ji didino, kai ką mažino, ir nieko nesi-matė pažįstamo. Viskas buvo svetima ir dvelkė vie-natvės bei Nežinios šalčiu. Nebuvo nieko, kur galėtų žvilgsnis sustoti, nieko, kas bent kiek teiktų šilumos. Niekas neturėjo nei galo, nei krašto, kaip ir visa ša-lis. Neaprėpiama ir svetima. Svetima iš išorės ir iš vi-daus. Greberį nukrėtė šiurpas. Tai mat kaip. Štai kaip viskas pakrypo.
Nuo žemių, suverstų prie kapo, nusirito grumstas, ir Greberis girdėjo, kaip jis dusliai trinktelėjo į duo-bę. Ar šioje įšalusioje žemėje išliko kirminų? Galbūt, jeigu jie pakankamai giliai sulindo. Bet ar jie gali gy-venti kelių metrų gylyje? Ir kuo jie ten minta? Nuo rytdienos jiems kurį laiką maisto užteks, jei jų dar yra likę.
„Paskutiniais metais jie pakankamai turėjo kuo misti,— galvojo Greberis.— Visur, kur tik mes bu-vome, jie galėjo ėsti, kiek tik lindo. Europos, Azijos ir Afrikos kirminams prasidėjo tikras aukso amžius. Mes palikome jiems ištisas lavonų armijas. į kirminų padavimus mes daugeliui kartų pateksime kaip gerieji pertekliaus dievai."
Jis nusisuko. Lavonai... per daug jau buvo tų la-vonų. Iš pradžių ne savų, daugiausia svetimų. Bet pas-kui mirtis vis labiau ir labiau ėmė šienauti jų pačių eiles. Pulkus tolydžio reikėjo papildyti naujais ka-reiviais. Draugų, kariavusių iš pat pradžių, vis mažė-jo ir mažėjo ir dabar teliko būrelis. Iš visų jo bičiu-lių čia beliko vienas Frezenburgas, ketvirtosios kuo-pos vadas. Vieni žuvo, kiti buvo perkelti kitur, kiti gu-lėjo ligoninėse, o kai kam pasisekė, ir jie buvo pripa-žinti netinkamais rikiuotės tarnybai ir išgabenti Vokie-tijon. Pirmiau visa tai atrodė kitaip. Ir vadinama buvo kitaip.
Jis išgirdo Zauerio žingsnius ir girdėjo, kaip tas lipa aukštyn.
— Ar kas atsitiko? — paklausė jis.
28
— Nieko. Kažkas buvo pasigirdę. Bet tai tik žiurkės tame tvarte, kur guli rusai.
Zaueris pažiūrėjo į kauburį, po kuriuo gulėjo už-kasti partizanai.
— Tie tai bent kapą turi.
— Taip. Patys išsikasė. Zaueris nusispjovė.
— Tiesą pasakius, tuos vargšus galima suprasti. Juk mes siaubiame jų pačių žemę.
Greberis pažvelgė į jį. Naktį žmogus galvoja ki-taip negu dieną, tačiau Zaueris buvo senas kareivis, ir jo lengvai nesujaudinsi.
— Iš kur tau tokios mintys? — paklausė Grebe-ris.— Ar dėl to, kad traukiamės?
— Žinoma. Įsivaizduok, kad jie ir mums vieną dieną taip padarys!
Greberis valandėlę patylėjo. „Ir aš ne geresnis už jį,— pagalvojo jis.— Taip pat vengiau ir vengiau apie tai galvoti, kol tiktai galėjau."
— Nuostabus daiktas, kai pačiam ima padai svilti, tai ir kitus pradedi suprasti,— pagaliau pasakė jis.— Kol sekasi, tokios mintys nelenda į galvą, ką?
— Aišku, ne. Kas to nežino!
— Taigi. Bet jokių ypatingų dorybių tai nerodo.
— Dorybių? Kam galvoj dorybės, kai reikia žiū-rėti, kad tik neprikaistum savo kailio? — Zaueris pa-sižiūrėjo į Greberį, nustebęs ir pyktelėjęs.— Kad jūs, daugiau mokslo pauostę, ir prisigalvojat visokiausių niekų! Ne mudu pradėjome karą, ne mudu už jį ir at-sakome. Mes tik atliekame pareigą. O kas įsakyta, tai įsakyta. Gal ne?
— Taip,— atsakė Greberis pavargusiu balsu.
III
Salvė* išsyk užduso pilkoje neaprėpiamo dangaus vatoje. Varnos, tupėjusios ant sienų, net nepakilo. Jos tiktai kranktelėjo porą kartų, rodos, net garsiau už šū-
29
vius. Varnos buvo pripratusios prie didesnio tren-ksmo.
Gulėjo trys palapinių brezentai, iki pusės vandens apsemti. Kareivio su nugraužtu veidu brezentas buvo surištas. Reikė gulėjo vidury. Išmirkęs jo batas su gabalu kojos buvo padėtas į vietą, tačiau, nešant la-voną iš cerkvės, batas pakrypo ir dabar kabojo no-simi žemyn. Niekas nesirūpino jį pataisyti. Todėl atro-dė, kad Reikė nori giliau įsirausti į žemę.
Kareiviai suvertė šlapius grumstus į duobę. Kai duobė buvo pilna, dar liko visa krūva žemių. Miukė pažvelgė į Miulerį.
— Gal reikėtų suplūkti?
— Ką?
— Suplūkti, ponas leitenante. Kapą. Tada sutilps ir likusios žemės, o viršuj galėsime užmesti keletą ak-menų. Nuo lapių ir vilkų.
— Čia jie nepasieks. Kapas gana gilus. O be to... Miuleris pagalvojo, kad lapėms ir vilkams ir taip
netrūksta ėsti, ir jiems nėra reikalo rausti kapų.
— Nesąmonė,— pasakė jis.— Kas jums šovė į galvą?
— Pasitaiko tokių dalykų.
Miukė pasižiūrėjo j Miulerį nieko nesakančiu vei-du. „Dar vienas liurbis be jokios nuovokos,— pagal-vojo jis.— Visada nevykėliai išeina į karininkus. O gerieji žūva. Kaip Reikė."
Miuleris papurtė galvą.
— Padarykite kauburį iš likusios žemės,— pareiš-kė jis. —Tai bus geriausia. Ir pastatykite kryžių gal-vūgalyje.
— Klausau, ponas leitenante.
Miuleris surikiavo kuopą ir nuvedė. Jis komanda-vo garsiau, negu reikėjo. Jam vis atrodė, kad senieji kareiviai į jį rimtai nežiūri. Taip iš tikrųjų ir buvo.
Zaueris, Imermanas ir Greberis iš likusių žemių su-pylė kapą.
— Kryžius neilgai stovės tiesiai,— tarė Zaueris.— 2emės per daug palaidos.
— Aišku.
30
— Nė trijų dienų nestovės.
— Ar tas Reikė tau giminė? — paklausė Imerma-nas.
— Užsičiaupk! Jis buvo geras vyras. Ką tu iš-manai?
— Tai statysime kryžių? — paklausė Greberis. Imermanas atsigręžė.
— A, mūsų atostogininkas! Jis labai skuba!
— O tu gal neskubėtum? — paklausė Zaueris.
— Aš negaunu atostogų, juk tai žinai, mėšlavabali tu.
— Aišku. Juk tu nebegrįžtum.
— O gal ir grįžčiau. Zaueris nusispjovė. Imermanas niekinamai nusijuokė.
— O gal aš net savo noru grįžčiau.
— Kas tave žino. Vis tiek nesuprasi, kas tu per žmo-gus. Prišnekėti tu gali kažin ko. Bet kas ten supaisys, ką tu širdy nešioji.
Zaueris paėmė kryžių. Ilgasis jo galas buvo pasmai-lintas apačioje. Pastatęs kryžių į vietą, jis kelis kartus sudavė iš viršaus į jį plokščiąja kastuvo puse. Kryžius giliai įsmigo į žemę.
— Tai matai,— tarė jis Greberiui.— Nė trijų die-nų nestovės.
— Trys dienos — daug laiko,— atsakė Imerma-nas.— Zinai, ką tau patarsiu, Zaueri? Per tris dienas sniegas kapinėse taip sudubs, kad galėsi j jas įeiti. Ta-da pasiimk kokį akmeninį kryžių ir pastatyk jį čionai. Ir tuomet tavo siela, ištikimasis valdiny, bus rami.
— Rusišką kryžių?
— Tai kas? Dievas tarptautinis. O gal ir jis jau pasikeitė?
Zaueris nusigręžė.
— Juokdarys iš tavęs kažkoks. Tikras tarptautinis juokdarys!
—
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

Gen. time: 0.0423

© xneox.com