Emilis Zola
NANA
Romanas
Iš prancūzų kalbos vertė VALDAS PETRAUSKAS
VILNIUS „MINTIS" 1991
UDK 840-31 Zo 012
Emile Zola
NANA
T. 1—2. Bibliothèque-Charpentier,
Fasquelle Editeurs. Paiis, 1930
4703010100—066
Z
851(08) —91
ISBN 5-417-00528-2
181—91
Vertimas į lietuvių kalbą, Valdas Petrauskas, 1991
I
Devintą valandą Varietė teatro salė vis dar buvo tuščia. Tik kur ne kur balkone ir parteryje kantriai laukė spektaklio pradžios keli žiūrovai, beveik nepastebimi tarp granatinio aksomo krėslų, užlietų švelnios prigesinto sietyno šviesos. Tamsoje dūlavo didelė raudonos uždangos dėmė; scenoje nebuvo girdėti nė garso, ram-pa dar nedegė, muzikantų piupitrai riogsojo sustumti į krūvą. Tik aukštai, galerijoje, po išpaišytomis lubomis, kur pažaliavusiose nuo dujų išgarų padangėse skrajojo nuogos moterys su vaiku-čiais, tolydžio ūžė balsų šurmulys, skardėjo paskiri šūksniai ir juokas; prie aukštų apvalių langų auksuotais rėmais pakopomis kilo ilgos riestos eilės kykūotų ir kepurėtų galvų. Ložėse kartais pasirodydavo bilietininkės susirūpinusiais veidais ir, rankose lai-kydamos bilietus, praleisdavo priekin dar vieną porą, oriai sėdan-čią į savo vietas: frakuotą vyriškį ir laibą, korsetu susiveržusią damą ilgesingomis akimis.
Parteryje pasirodė du jaunuoliai. Nesisėsdami ėmė žvalgytis po salę.
— Ar aš tau nesakiau, Ektorai? — sušuko vyresnysis, aukštas vaikinas juodais ūsiukais.— Be reikalo taip skubėjom. Net cigaro neleidai man surūkyti iki galo.
Pro šalį ėjo bilietininkė.
— Taip, pone Fošri,— familiariai pritarė ji,— spektaklis pra-sidės ne anksčiau kaip po pusvalandžio.
— Tai kodėl skelbimuose rašoma, jog pradžia devintą valan-d ą ? — suniurzgė Ektoras, ir jo ilgas liesas veidas apmaudžiai išsikreipė.— Dar šį rytą Klarisė man dievagojosi, jog pradžia lygiai devintą, o juk ji gerai žino, pati vaidina.
Akimirką juodu nutilo ir, užvertę galvas, įniko žvilgsniais naršyti po ložių prieblandą. Tačiau, išmuštos žaliais apmušalais, jos atrodė dar tamsesnės. Apačioje, po galerija, parterio ložės skendėjo visiškoje tamsoje. Balkono ložėje sėdėjo vienui viena žiūrovė — apkūni dama, užsikvempusi ant aksomu traukto bar-jero. Po dešinei ii" po kairei nuo scenos, tarp aukštų kolonų, vis dar buvo tuščios didžiosios ložės, drapiruotos užuolaidomis ilgais kutais. Akinamai baltos, gausiai auksuotos sienos, švelniai žalsvų
5
tonų apšviestos, buvo vos įžiūrimos pro lengvutę šviesos dulksną, sklindančią nuo didelio krištolinio sietyno, kurio dujų rageliuose degė trumputės liepsnelės.
— O tu gavai ložę Liusi? — paklausė Ektoras.
— Gavau, bet kiek tai man kainavo!..— atsiliepė kitas.— Et, nebijok! Kas jau kas, o Liusi tikrai nepasiankstins!
Ektoras užgniaužė žiovulį, paskum, truputį patylėjęs, pridūrė:
— Tau pasisekė, juk dar niekad nesi buvęs premjeroje... „Šviesiaplaukė Venera" šį sezoną, be abejo, sutrauks daugiausia žiūrovų. Jau pusė metų, kai visi tik apie ją ir kalba. Ak, bičiuli, kokia muzika! Iš koto verčia!.. Ne veltui Bordenavas tausojo pjesę Parodai, o jis žino, ką daro.
Ektoras dievobaimingai klausėsi kiekvieno jo žodžio. Paskum paklausė:
— O tu pažįsti Naną, tą naują žvaigždę, kuri turi vaidinti Venerą?
— Dievuliau tu mano! Ir tau parūpo! — sušuko Fošri, kelda-mas rankas į dangų.— Nuo pat ryto visi man galvą iškvaršino dėl tos Nanos! Susitikau gal dvidešimt žmonių, ir visi kaip susi-tarę — nuc liežuvio Nana nenueina! O kuo aš čia dėtas? Gal man priklauso pažinoti visas Paryžiaus mergas?.. Nana — dar vienas Bordenavo atradimas. Tikriausiai kokia kekšė, ir tiek!
Jis nutilo, nusiramino. Bet jį erzino tuščios salės vaizdas, blanki sietyno šviesa, dievobaiminga tyla, kokia paprastai vieš-patauja bažnyčiose, kur žmonės bijo garsiau prašnekti, trinktelė-ti durimis.
— Na jau n e ! — s t a i g a pareiškė jis.— Cia gali kuoktelėti. Aš einu. Gal mums pasiseks apačioj susitikti Bordenavą. Ir netgi šį tą susižinoti.
Apačioje, erdviame vestibiulyje, išklotame marmurinėmis plokštėmis, prie kontrolės jau pamažu spietėsi žiūrovai. Pro tre-jas atlapas duris buvo matyti bulvarai, kur gražią balandžio nak-tį žėruojant ugnims, kunkuliavo audringas ir savitas gyvenimas. Omai nutyla karietų dardėjimas, garsiai pokši durelės, žiūrovai po du, po tris eina į vestibiulį, stabtelėja prie kontrolės ir tolė-liau lipa aukštyn dvejais laiptais; damos tyčia kopia iš lėto, žais-mingai krypuodamos liaunu liemeniu. Ryškiai nupliekstame dujų žibintų, blyškiame it numirėlis vestibiulyje, kuriam pasigailėti-nos ampyro stiliaus kolonos teikia panašumą į kartoninę šven-tyklą, šoka į akis ilgi skelbimai, kuriuose didelėmis juodomis raidėmis geltoname dugne išvedžiotas Nanos vardas. Vyrai su-stoja kaip įdiegti, akimis ryja skelbimus, paskum grūdasi tarp-dury, šnekučiuoja užtverdami kelią, o prie bilietų kasos storulis plačiu, glotniai nuskustu veidu šiurkščiai atsikerta visiems, pra-šyte prašantiems bilietų.
6
— O štai ir Bordenavas,— tarė Fošri, leisdamasis laiptais. Bet direktorius irgi jį pastebėjo.
— Gražiai pasielgėt, ką? — suriko iš apačios.— Vadinas, ši-taip parašėt man žadėtąjį atsiliepimą... Šįryt atskleidžiu „Figa-ro". Ir nė žodelio!
— Palaukit! — atrėmė Fošri.— Iš pradžių man reikia pažiū-rėti į jūsų Naną, o paskum jau rašyti... Beje, nieko aš jums ne-žadėjau.
Ir, norėdamas nutraukti ginčą, pristatė savo pusbrolį poną Ektorą de La Faluazą, neseniai atvykusį Paryžiun baigti mokslų. Direktorius trumpu žvilgsniu įvertino jaunuolį. Tačiau Ektoras jaudindamasis nenuleido nuo jo akių. Tai šit koks tasai garsusis Bordenavas, moterų dresuotojas, negailestingas joms kaip kator-gininkų prižiūrėtojas, neišsenkantis sensacingų naujienų šalti-nis, štai jis, tas cinikas kieta žandaro ranka,— spjaudosi, klykia, ploja sau per šlaunis! Ektorui dingtelėjo, kad jam pridera pradėti pokalbį kokia malonia fraze.
— Jūsų teatras...- - prabilo jis įteikliu balsu. Tačiau Bordenavas kuo ramiausiai užčiaupė jį riebiu žodeliu
kaip žmogus, nelinkęs gražinti esamos padėties.
— Verčiau sakykit: mano bordelis.
Fošri pritariamai sukikeno, o La Faluazas priblokštas užsprin-go komplimentu, stengdamasis nutaisyti miną, jog sąmojis jam patiko. Tuo tarpu direktorius puolė sveikintis su teatro kritiku, kurio feljetonai turėjo didelę įtaką. Kai jis vėl priėjo prie jau-nuolių, La Faluazas jau buvo spėjęs šiek tiek atitokti. Labiausiai jis bijojo susikirsti ir pasirodyti provincialu.
— Kaip girdėjau,— vėl prabilo nenorėdamas nusileisti,— Nana turi nuostabų balsą.
— Nana?! — suriko direktorius, traukydamas pečiais.— Žviegia kaip skerdžiama kiaulė!
Jaunuolis skubiai pridūrė:
— Beje, ji puikiai vaidina.
— Jinai?!.. Pelų maišas, ir gana! Stačiai be rankų ir kojų. La Faluazas paraudo. Jis jau nieko nebegalėjo suvokti. Ir su-vebleno:
— Už jokius pinigus nebūčiau praleidęs šitos premjeros. Ži-nau, kad jūsų teatras...
-— Mano bordelis...— vėl pertraukė jį Bordenavas su tuo šaltu užsispyrimu, su kokiu kalba žmogus, kurio neįmanoma iš-mušti iš vėžių.
Tuo tarpu Fošri kuo ramiausiu veidu spoksojo į įeinančias damas. Jis paskubėjo padėti pusbroliui matydamas, jog šis stovi išsižiojęs ir nesusivokia, juoktis jam ar pykti.
— Na, būk geras Bordenavui, pavadink jo teatrą taip, kaip jis prašo, jeigu jam taip patinka... O jūs, drauguži, liaukitės mus mulkinęs. Jeigu jūsų Nana nemoka nei dainuoti, nei vaidinti, jūsų spektaklis sužlugs, ir baigta. Beje, bijau, kad taip ir bus.
— Sužlugs! Sužlugs!—suriko direktorius, ir veidas jo pri-plūdo kraujo.— Bene moteriai reikia mokėt dainuoti ir vaidinti? Et, vaikeli, kvailas esi, ir gana... Po perkūnais, Nana turi ko kita, ir tai viską atstoja, kaip kažin ką! Mano gera uoslė, ji pašėlusiai traukia, stačiai gyva pagunda, ir jeigu aš klystu, vadinasi, esu paskutinis mulkis... Pamatysi, pamatysi, vos tik ji pasirodys sce-noje, seilė nutįs visai salei.
Jis iškėlė dideliausius kumščius, virpančius iš džiaugsmo; išliejęs širdį, nuleido balsą ir sau vienas suniurzgė:
— Taip, ji toli eis, velniai rautų, labai toli... Kokia oda, ak, kokia oda!
Fošri neatstojo, ir Bordenavas teikėsi šį tą papasakoti tokiais riebiais žodžiais, jog Ektoras de La Faluazas nesmagiai pasijuto. Taip, jis seniai pažįstąs Naną ir dabar sumanęs išleist ją į žmo-nes. Kaip tyčia prireikę Veneros naujai pjesei. Su moterimis jis nepratęs ilgai čiupinėtis: nutveri ir iškart iškiši publikai. Ko jau ko, o vargo tikrai turėjęs: kai tik toji augi merga pasirodžius, jo barake kilęs stačiai maištas. Roza Minjon, jo žvaigždė, o ji ir vaidinanti atsakančiai, ir nuostabiai dainuojanti, tai va, Roza ko nepasiutusi, kai tik užuodusi varžovę, kas mielą dieną grasinusi jį palikti. O kiek vargo turėjęs su skelbimais, Dievulėliau tu ma-no! Galiausiai jis ryžęsis abiejų artisčių vardus išspausdinti vie-nodo didumo raidėmis. Jam nusibodę kariauti. O jei kuri jo mo-terikių, kaip jis vadinąs savo artistes, tarkim, Simone ar Klarisė, imtų ožius varinėti, jis kaip niekur nieko išspirtų jas pro duris. Kitaip — reikėtų pasikart. Tiek ir tiek matęs jų gyvenime, žinąs, ko jos vertos, tos mergšės!
— Žiūrėkit! — staiga pakeitė temą Bordenavas.— Antai Min-jonas ir Štaineris. Nors vandeniu liek, amžindie jų neperskirsi. Žinot, Roza įkyrėjo Štaineriui iki gyvo kaulo, todėl vyras nė iš pėdos jo nepaleidžia, bijo, kad nepaduotų į padus.
Nuo dujų žibintų, degančių teatro frontone, šaligatviu drie-kėsi ryškios šviesos ruožas. Sodriai žaliavo iš tamsos išplėšti du medeliai; neįprastai baltavo šviesų nutvieksta kolona, aplipdyta skelbimais, kuriuos galėjai skaityti lyg dienos aky; o toliau, bul-vare, tirštėjo žiburiais nusagstyta naktis, ūžė nenutrūkstamas žmonių srautas. Diduma vyrų neskubėjo eiti į vidų, stoviniavo prie durų, šnekučiavo baigdami rūkyti cigarą,— veidai jų buvo pamėlę nuo ryškios dujų šviesos, o po kojomis ant asfalto juoda-vo striuki šešėliai. Minjonas, be galo aukštas, be galo plačių pe-
8
čių žaliūkas ketvirtaine turgaus galiūno galva, skynėsi kelią per minią, tempdamasis už rankos bankininką Štainerį, mažiuliuką, pilvotą, apskrito veido ir žilsva barzda.
— Tai va! — kreipėsi Bordenavas į bankininką.— Kaip tik ją ir matėt vakar mano kabinete.
— Ak, vadinasi, tai ji! — sušuko Štaineris.— Taip ir maniau. Bet mudu susidūrėme tarpdury, ir aš nespėjau gerai jos įžiūrėti.
Minjonas klausėsi nudelbęs akis ir nervingai sukiojo ant pirš-to žiedą su dideliu deimantu. Jis suprato, jog kalbama apie Naną. Tačiau Bordenavas taip vaizdingai nupiešė savo debiutantės pa-veikslą, jog bankininkui akys sužibo, ir Minjonas ryžosi įsiterpti:
— Liaukitės, drauguži, juk tai paprasčiausia išjoda, ir tiek. Publika kuo gražiausiai ją nušvilps... Štaineri, širduk, juk mano žmona laukia jūsų savo persirengimo kambary.
Pabandė jėga jį nusitempti. Bet Štaineris nenorėjo skirtis su Bordenavu. Priešais juos vora išsirikiavę žiūrovai grumdėsi prie kontrolės, balsų šurmulyje vis garsiau skambėjo Nanos vardas — du trumpi giesmingi skiemenys. Vyrai, susispietę prie skellbimų, aidžiai skandavo tą vardą; kiti, eidami pro šalį, kartojo jį klau-siamu tonu; o moterys su nerimastinga šypsena lūpose kuždėjo jį tyliai, lyg stebėdamosi. Niekas nebuvo apie ją girdėjęs. Iš kur toji Nana atsirado? Pakuždomis, iš lūpų į ausį ėjo rieboki juoke-liai, šmaikštavimai. Pats vardas jau atrodė kaip glamonė, mažy-binis vardas, limpąs prie kiekvienų lūpų. Pakako ištarti jį va ši-taip, garsiai, kad minią apimtų smagi, geraširdiška nuotaika. Visiems pašoko karštligiškas smalsumas, tas ypatingas paryžie-tiškas smalsumas, savo ūmumu palyginamas nebent su karštinės priepuoliu. Visi troško pamatyti Naną. Kamšatyje vienai damai nuplyšo suknios volanas, vienas ponas pametė skrybėlę.
— Gana, per daug norit! — suriko Bordenavas, dvidešimties žmonių užspeistas klausimais.— Patys pamatysit... Aš bėgu, manęs laukia...
Ir dingo džiūgaudamas, kad jam pavyko sukurstyti publiką. Gūžtelėjęs pečiais, Minjonas priminė Štaineriui, jog Roza jau seniai jų laukia,— norinti parodyti savo kostiumą, pasiūtą pir-majam veiksmui.
— Žiūrėk, antai Liusi lipa iš karietos,— tarė La Faluazas, kreipdamasis į Fošri.
Ir tikrai pasirodė Liusi Stiuart, negraži, kokių keturiasde-šimties metų moteriškutė pernelyg ilgu kaklu, liesu, ištįsusiu veidu, labai storomis lūpomis, bet tokia guvi, tokia grakšti, jog kerėjo savo žavesiu. Jis atsivežė Karolinę Ekė ir jos motiną: Ka-rolinė stulbino šaltu grožiu, o jos motina, labai ori dama, priminė kaliausę.
9
— Eisi su mumis, aš tau užsakiau vietą,— pareiškė Liusi, kreipdamasi į Fošri.
— Na jau ne, atleiskit! Iš ten nieko nematyti,— atsakė jis.— Aš turiu bilietą, verčiau sėdėsiu parteryje.
Liusi užsiplieskė. Ką, jis bijąs su ja pasirodyti? Paskum, ūmai nusiraminusi, peršoko prie kitos temos.
— Kodėl man nepasakei, kad pažįsti Naną?
— Naną? Kaip gyvas nesu jos matęs.
— Tikrai?.. O man žmonės tvirtino, kad tu su ja gulėjai. Tačiau priešais stovintis Minjonaš prisidėjo pirštą prie lūpų,
melsdamas juos nutilti. Ir, atsakydamas į Liusi klausimą, žvilgs-niu parodė į jaunuolį, einantį pro šalį.
— Nanos prielipas,— sukuždėjo. Visi sužiuro į jaunuolį. Iš pažiūros atrodė gana malonus.
Fošri jį pažinojo: juk tai Dagnė, vaikinas, jau spėjęs iššvaistyti moterims tris šimtus tūkstančių frankų, o dabar niekniekiaująs biržoje, kad įmanytų nupirkti puokštę eilinei damai ar pavaišinti ją pietumis. Liusi pareiškė, kad jo žavios akys.
— O, štai ir Blanšė! — s u š u k o ji.— Beje, ji man ir pasakė, kad tu gulėjai su Nana.
Blanšę de Sivri, stuomeningą šviesiaplaukę gražučiu, bet jau aptukusiu veidu, lydėjo geibus, labai išsičiustijęs ir labai elegan-tiškas vyriškis.
— Grafas Ksavjė de Vandevras,— sukuždėjo Fošri La Falua-zui į ausį.
Grafas spustelėjo ranką žurnalistui, tuo tarpu Blanšė ir Liusi įniko audringai aiškintis santykius. Viena vilkėjo melsva suknia, kita — rausva; užtverusios kelią plačiais, volanais padabintais sijonais, jiedvi taip dažnai ir tokiais spigiais balsais kartojo Nanos vardą, jog visi nejučia ėmė jų klausytis. Pagaliau grafas de Vandevras nusivedė Blanšę. Bet dabar Nanos vardas aidėjo visuose vestibiulio kampeliuose, dar labiau kurstydamas ilgai laukiančių žiūrovų aistras. Tai kodėl gi nepradedama? Vyrai toly-džio traukė laikrodžius iš liemenių kišenėlių, vėluojantieji šoki-nėjo iš važiuojančių karietų, nelaukdami, kol tos sustos, žmonės, būriavęsi gatvėje, sugužėjo į vidų, o praeiviai, atsidūrę jau ištuš-tėjusio, ryškiai nutvieksto šaligatvio ruože, tiesė kaklus žvilgčio-dami į vestibiulį. Atbėgo švilpaudamas berniūkštis, sustojo lyg įdiegtas prieš skelbimą, sukarkė pragertu balsu: „Ei, Nana!" ir nutipeno toliau krypuodamas klubais ir vilkdamas numintas kur-pes. Nuskardėjo juokas. Pažiūrėti padorūs ponai paantrino ber-niūkščiui: „Nana, ei, Nana!" Prie kontrolės grumdėsi, piktinosi, šurmuliavo vis garsiau, šaukdami Naną, reikalaudami Nanos,— minia, kaip ir įprasta minioms, džiaugėsi paika pramoga, pasida-vusi bandos jausmui ir grubaus jausmingumo protrūkiui.
10
" Bet, stelbdamas visą tą erzelynę, suskardėjo varpelis, skel-biantis spektaklio pradžią. Šurmulys nusirito net į bulvarą: „Skambutis! Skambutis!"; prasidėjo stumdymasis, kiekvienas skynėsi kelią, teko siųsti pastiprinimų kontrolieriams. Sunerimęs Minjonas pagaliau nusitempė Štainerį, nespėjusį nueiti apžiūrėti Rozos kostiumo. Sulig pirmu varpelio skambtelėjimu La Faluazas puolė irtis per minią, baimindamasis, kad gali pavėluoti į uver-tiūrą, ir nusivedė drauge Fošri. Tas visuotinis sujudimas įsiutino Liusi Stiuart. Tai galvijai, įmanydami ir damas užniurkytų! Ji tyčia atsiliko su Karoline Ekė ir jos motina. Vestibiulis ištuštėjo, tik pro atviras duris be perstojo tvino vidun bulvaro ūžesys ir gausmas.
— Kad jų pjesės būtų bent jau smagios! — kartojo Liusi, lip-dama laiptais.
Atsidūrę salėje, Fošri ir La Faluazas sustojo prie savo krėslų ir vėl ėmė žvalgytis. Dabar viskas aplink tviskėjo. Žaižaravo aukštų dujų liepsnelių nuplieksti krištolinio sietyno karuliai, nuo plafono į parterį tiško geltonų ir rausvų šviesų lietus. Gra-natų spalvos aksomai dabar atrodė skaisčiai raudoni, o paauksa-vimų ryškumą švelnino maloni ornamentų žaluma, ir tik plafonų piešiniai rėžė akį. Staigiai užlieta akinamų rampos šviesų, tary-tum suliepsnojo sunki purpurinė uždanga, tokia prašmatni it pa-sakų rūmuose, bet užtat dar labiau išryškėjo portalo skurdumas, po sutrūkinėjusiais paauksavimais pasirodė nuogas tinkas. Darė-si karšta. Susėdę prie piupitrų, muzikantai derino instrumentus, ir, vis garsiau aidint šurmuliui, tolydžio pasigirsdavo čia leng-vutės fleitos trelės, čia prislopintas valtornos atodūsis, čia gies-mingas smuiko balsas. Žiūrovai kalbėjo vienas per kitą, stumdė-si, sėdosi šturmu užėmę savo vietas, o koridoriuose buvo tokia kamšatis, jog pro duris tik vargais negalais spraudėsi nesibai-giantis žmonių srautas. Žmonės šaukė vienas kitą, šiugždėjo šil-kai, voromis traukė sijonai ir aukštos šukuosenos, tik šen bei ten tarp jų šmėkščiojo juoda frako arba redingoto dėmė. Tuo tarpu krėslų eilės pamažu pildėsi: vienur traukė akį šviesus tualetas, kitur sunkus šinjonas lenkė žemyn galvutę dailiu profiliu, tarp garbanų žybčiojo diadema. Vienoje ložėje atlaso baltumu gied-ravo sklypelis nuogo peties. Damos, jau spėjusios susėsti, ilgesin-gai vėdavosi vėduoklėmis, ramiai stebėjo minios bruzdesį, o par-teryje jaunuoliai pernelyg plačiai iškirptomis liemenėmis ir baltomis pirštinėmis, įsisegę atlapan gardeniją, kreipė į ložes binoklius, laikydami juos pirštų galiukais.
Abudu pusbroliai, La Faluazas ir Fošri, irgi ieškojo pažįstamų veidų. Minjonas ir Štaineris sėdėjo vienas šalia kito parterio ložėje, dailiai pasidėję rankas ant aksomu traukto barjero. Blan-11
šė de Širvi tarytum vienui viena viešpatavo didžiojoje apatinio aukšto ložėje. Tačiau ypač įdėmiai La Faluazas stebėjo Dagnė, taipgi sėdintį parteryje dviem eilėmis arčiau scenos. Šalia jo iš-plėtęs žavias it cherubino akis spoksojo jaunuolis, dar visai vai-kas, daugių daugiausia septyniolikos metų amžiaus, matyt, koks moksleivis, pasprukęs iš koležo. Žiūrėdamas į jį, Fošri nejučia šyptelėjo.
— O kas toji dama balkone? — staiga paklausė La Faluazas.— Štai ta, kuri sėdi su mergyte melsva suknele?
Ir parodė į apkūnią damą, standžiai susiveržusią korsetu, ki-tados šviesiaplaukę, o dabar gelsvai nusidažiusią žilus plaukus; ant kaktos jai dryksojo sugarbanoti vaikiški kirpčiai, todėl jos apskritas nuskaistintas veidas atrodė dar apskritesnis.
— Kvakė,— trumpai atsakė Fošri. Pastebėjęs, jog tas'vardas apstulbino pusbrolį, pridūrė:
— Ką, nejaugi nesi girdėjęs apie Kvakę?.. Pirmaisiais Liudvi-ko Pilypo valdymo metais buvo stačiai saldainiukas. Dabar visur tamposi drauge savo dukrą.
La Faluazas net nepažvelgė į mergaitę. Susidomėjęs pačia Kva-ke, nenuleido nuo jos akių; jo manymu, ir dabar ji atrodė gana graži, bet jis nesiryžo garsiai pasakyti savo nuomonės.
Tuo tarpu dirigentas pakėlė lazdelę, muzikantai užgriežė uvertiūrą. Žiūrovai vis dar ėjo į salę, šurmulys ir bruzdėjimas tolydžio didėjo. Toji publika turėjo savo mėgstamiausius jaukius kampelius, ir įprastiniai premjerų lankytojai šypsojo vieni ki-tiems susitikdami su senais pažįstamais. Nenukeldami skrybė-lių, jie linkčiojo į visas puses ir apskritai teatre jautėsi kaip na-mie. Cia buvo visas Paryžius, literatūrinis, finansinis, smagybių Paryžius, gausybė žurnalistų, vienas kitas rašytojas, biržos ver-teivos, laisvo elgesio merginos, skaičiumi lenkiančios padorias moteris,— ištisas pasaulis, keistas maišinys visų įmanomų talentų ir ydų, toks margas ir podraug vienodas, nes visų veidai paženk-linti tuo pačiu nuovargio ir karštligiško jaudulio antspaudu. Fošri, vos spėdamas atsakinėti į pusbrolio klausimus, nurodė jam spaudos ir teatro klubo narių ložes, paskum atkreipė dėmesį į du teatro kritikus, vieną liesą, sudžiūvusį, siauromis, pagiežingomis lūpomis ir kitą — geraširdiško veido storulį, kuris visu svoriu gulė ant savo kaimynės, jaunutės aktorės, nenutraukdamas nuo jos švelnaus tėviško žvilgsnio.
Bet jis nutilo pastebėjęs La Faluazą sveikinantis su ponais, sėdinčiais ložėje prieš sceną. Jis atrodė nustebęs.
— Ką? — paklausė.— Tu pažįsti grafą Miufa de Bevilį?
— O, jau seniai,— atsakė Ektoras.— Miufa dvaras netoli mūsiškio. Aš dažnai pas juos lankausi... Grafas atėjo su žmona ir uošviu, markizu de Šuaru.
12
Ir patenkintas, kad jam pavyko nustebinti pusbrolį, didžiuo-damasis ėmė dėstyti tai, kas ne visiems žinoma: markizas esąs Valstybės tarėjas, grafas neseniai paskirtas imperatorienės ka-merheru. Fošri vėl prisikišo binoklį prie akių, sužiuro į grafienę, putlią juočkę baltutėle oda ir žaviomis juodomis akimis.
— Supažindinsi mane per pertrauką,— galiausiai tarė jis.— Su grafu jau ne kartą esu susitikęs, bet norėčiau lankytis pas juos antradieniais, kai jie ruošia priėmimus.
Nuo galerijos pasigirdo reiklūs šūksniai: „Tylos!" Uvertiūra jau griaudėjo, o žmonės vis dar ėjo į salę. Dėl vieno pavėlavu-siojo gaudavo stotis visa žiūrovų eilė, trinksėjo ložių durys, ko-ridoriuose vyko karšti ginčai. Balsų ūžesys netilo, atrodė, jog, saulei leidžiantis, įsičirškė pulkai žvirblių. Viskas maišėsi pra-dėm — žmonės mosavo rankomis, kraipė galvas; vieni sėdosi stengdamiesi patogiau įsitaisyti krėsle, kiti užsispyrę stypsojo vidury salės, paskutinįsyk žvalgydamiesi aplink. Iš parterio tamsos atsklido įnirtingas riksmas: „Sėskitės! Sėskitės!" Per žiū-rovų minią perbėgo virpulys: pagaliau jie pamatys tą Naną, apie kurią ištisą savaitę kalbėjo visas Paryžius.
Pokalbiai pamažu ščiuvo, tik retkarčiais pasigirsdavo kažin kieno sodrus bosas. Ir staiga, nustelbdamas prislopintus kužde-sius, ilgesingus atodūsius, orkestras pažėrė kaskadą smagių natų, įsisūkuriavo valsas, kurio pašėlęs ritmas tarytum padykusiai kvatojo. Publika jau šypsojo nestygdama vietoje. Tuo metu kla-keriai, sėdintys pirmoje parterio eilėje, pratrūko įnirtingai ploti. Pakilo uždanga.
— Ziū! — vėl prabilo nenuramdomas La Faluazas.— Liusi ložėje kažin koks nepažįstamas vyriškis.
Jis stebeilijo į balkono ložę po dešinei, kur pirmutiniuose krėsluose sėdėjo Karolinė ir Liusi. Užpakaly buvo matyti orus Karolinės motinos veidas ir aukšto, nepriekaištingai apsirengu-sio jaunuolio vešliais šviesiais plaukais profilis.
— Na, pažiūrėk,— neatlyžo La Faluazas,— ten kažin koks vyriškis.
Fošri teikėsi pakreipti savo binoklį ložės pusėn. Bet tuoj nu-sisuko.
— Juk tai Labordetas,— nerūpestingai sumurmėjo jis, lyg būtų savaime suprantama ir nieko nereikštų, jog tasai ponas sėdi svetimoje ložėje.
Užpakaly pasigirdo riksmas: „Tylos!" Teko nutilti. Visa salė įsitempė; nuo parterio iki amfiteatro kilo dėmesio sukaustytų galvų linija. „Šviesiaplaukės Veneros" pirmasis veiksmas vyko Olimpe, kartoniniame Olimpe su debesimis scenos gale ir Jupite-rio sostu po dešinei. Iš pradžių pasirodė Iridė ir Ganimedas, lydi-13
mi padangių šeimynykščių choro,— choristai dainuodami su-statė scenoje kėdes dievams, turintiems rinktis į tarybą. Ir vėl pirmoje eilėje, kur sėdėjo klakeriai, pasigirdo „bravo", bet pub-lika jiems nepritarė — dar neįsijautusi į pjesę, laukė, kas bus toliau. Tik La Faluazas karštai paplojo Klarisei Beniu, vienai Bor-denavo moterikei, kuri vaidino Iridę, vilkinčią melsva tunika, per liemenį perjuosta plačia septynių spalvų skepeta.
— Zinai, nenusivilkusi marškinių, ji negali užsitempti šito kostiumo,—paaiškino jis pusbroliui tyčia taip garsiai, kad visi aplink girdėtų.— Šįryt buvau nuėjęs padėti jai prisimatuoti... Marškiniai kyšojo išsipešę pažastyse ir ant nugaros...
Bet tuo metu per salę perbėgo lengvas virpulys. Į sceną išėjo Roza Minjon Dianos kostiumu. Ir nors ta liesutė brunetė nuosta-biai negražiu kaip Paryžiaus gatvių berniūkščio veiduku netiko tam vaidmeniui nei išvaizda, nei figūra ir veikiau atrodė lyg mitologinės deivės parodija, kaip tik tuo ji ir pakerėjo publiką. Savo įžanginę ariją negirdėtai banaliais žodžiais — skundą Mar-su, užsimaniusiu pamesti ją dėl Veneros,— ji sudainavo santū-riai, netgi droviai, bet sugebėjo taip žaismingai pabrėžti kiekvie-ną dviprasmybę, jog iškart įkaitino publiką. Jos vyras ir Štaine-ris, sėdintys vienas šalia kito, atlaidžiai šypsojo. Ir visa salė pra-pliupo kvatoti, kai scenoje pasirodė publikos numylėtinis Priuje-ras, atseit Marsas, generolo uniforma, trikampe skrybėle, pa-puošta milžinišku sultonu, prisijuosęs ilgėliausią kardą, kurio rankena rėmėsi jam į pažastį. Diana jam nusibodusi, gana; per daug nosį riečianti. Tuomet Diana prisiekė nutykoti neištikimąjį ir jam atkeršyti. Duetas pasibaigė juokinga dainele, kurią Priujeras labai šmaikščiai sudainavo tiroliečių maniera, čia šnypšdamas, čia niurgzdamas kaip įsiutęs katinas. Jis buvo pasi-pūtęs, kaip išlepintas meilužis ir taip pagyrūniškai vartė akis, jog moterys spygaudamos juokėsi ložėse.
Bet netrukus publikos įkarštis atvėso; tolesnės scenos pasi-rodė jai nuobodžios. Tik seniui Boskui, vaidinančiam iškvėšusį Jupiterį ir mūvinčiam pernelyg didelę karūną, tolydžio smun-kančią ant ausų, pavyko akimirkai prajuokinti publiką, kai jis pakėlė šeimyninį skandalą Junonei dėl pinigų švaistymo maistui. O dievų — Neptūno, Plutono, Minervos ir kitų — eisena vos nepražudė spektaklio. Žiūrovai neteko kantrybės, salėje pamažu augo nepasitenkinimo murmėjimas, nustoję domėtis spektakliu, visi žvalgėsi po salę. Liusi juokėsi su Labordetu; grafas de Van-devras, ištempęs kaklą, stengėsi ką nors pamatyti per plačius Blanšės pečius, o Fošri tuo tarpu slapčiomis žvilgčiojo į Miufa šeimyną: į grafą, sėdintį tokia oria išraiška, lyg jis nebūtų supra-tęs, kas darosi scenoje, į miglotai šypsančią grafienę, įsmeigusią
į tolį svajingas akis. Bet staiga, įsivyravus tai nesmagiai nuotai-kai, sugriaudėjo klakerių plojimai, tokie trankūs ir tolygūs tarytum šūvių papliūpos mūšio lauke. Visi atsigręžė į sceną. Gal pagaliau pasirodė Nana? Akis galima pražiūrėti jos belaukiant! Bet scenon išėjo Iridės ir Ganimedo vadovaujama mirtingųjų delegacija: garbūs miesčionys, žmonų apgaudinėjami vyrai, at-skubėjo pas dievų valdovą skųstis Venera, tikrai be saiko užde-gančia aistras jų antrosioms pusėms. Naivus choro skundas, pil-nas ilgų dviprasmiškų pauzių, labai pralinksmino publiką. Salę apskriejo kažin kieno paleistas šmaikštus sąmojis: „Apgautų vyrų choras, apgautų vyrų choras", visam laikui prilipęs prie tos sce-nos. Pasigirdo šūksniai: „Bis!" Beje, ir patys artistai iš pažiūros atrodė labai juokingi, kaip tik pritinkantys tai scenai, ypač vie-nas storulis apskritu it pilnatis veidu. Tuo metu išlėkė įtūžęs Vulkanas, šaukdamasis žmonos, jau trys dienos, kai dingusios iš namų. Vėl uždainavo choras, kreipdamasis į apgautų vyrų dievą Vulkaną. Jį vaidino Fontanas, nežabotos ir nesenkančios vaizduo-tės, savito, bet vulgaraus talento komiškų vaidmenų aktorius. Jo Vulkanas buvo kaimo kalvis ugniniu peruku, nuogomis rankomis, ištisai nutatuiruotomis strėle pervertų širdžių piešiniais. Viena moteris nesusitvardžiusi garsiai suriko: „Jūs tik pažiūrėkit, koks p a b a i s a ! " — i r visos kitos pratrūko kvatoti ir ploti katučių.
Kita scena publikai pasirodė nežmoniškai ištęsta. Jupiteris be galo ilgai šaukė tarybon dievus, kad apsvarstytų apgautų vy-rų prašymą. O Nanos — nė kvapo! Nejaugi ji išeisianti į sceną tik uždangai leidžiantis? Priversta taip ilgai laukti publika galop pradėjo irzti. Vėl pakilo murmėjimas.
— Prasti popieriai,— spinduliuodamas tvirtino Minjonas bankininkui Štaineriui.— Akių muilinimas, ir gana!
Tą pačią akimirką debesys scenos gale prasiskleidė, ir pasi-rodė Venera. Nana, labai aukšta, labai augalota aštuoniolikmetė, baltutėle deivės tunika, ilgais šviesiais plaukais, be niekur nieko paskleistais ant pečių, ramiai ir ryžtingai priėjo prie rampos, šypsodama publikai. Ir uždainavo savo įžanginę ariją:
Atėjus vakarui, Venera...
Nanai pradėjus antrą posmą, salėje visi nustebę susižvelgė. Ką, gal tai koks naujas Bordenavo pokštas, o gal jis stačiai su-kirto su kuo nors lažybų? Dar niekad teatre negirdėta tokio gru-baus balso, jokiomis pratybomis nelavinto. Teisybę sakė Varjetė direktorius, ji tikrai žviegė kaip skerdžiama kiaulė. Ir, be to, ji nemokėjo laikytis scenoje, tiesė rankas, visu kūnu pasvirdama į priekį, o tai atrodė ir nepadoru, ir negražu. Jau ūžė pasipiktinę
14
15
žiūrovai, sėdintys krėsluose ir pristatomose kėdėse, kai kas švil-pė, bet staiga pasigirdo lūžtantis lyg jauno gaiduko balsas.
— Pasaka! — su nepalaužiamu tvirtumu pareiškė tas jaunuo-lis.
Visi sužiuro į jo pusę. Pasirodė, jog tai tas pats cherubinas, moksleivis, pasprukęs iš koležo; jis spoksojo į Naną savo žavio-mis akimis, šviesių garbanų apriestas jo veidas degte degė. Pa-stebėjęs, jog visų žvilgsniai nukrypo į jį, nukaito iš gėdos, tik dabar susizgribęs, kad rėkė iš visos gerklės. Dagnė šypsodamas žiūrėjo j savo kaimyną, publika kvatojo, lyg nuginkluota to šūksnio, niekas nė nebegalvojo švilpti, o jaunuoliai baltomis pirštinaitėmis karštai plojo katučių, taipgi apsalę spoksodami į apvalias Nanos kūno formas.
— Puiku! Saunų! Bravo!
Tuomet, matydama, jog salė kvatoja, Nana irgi pratrūko kva-toti. Dabar jau visi stačiai plyšo juokais. Ta gražuolė tikrai ne-pakartojama! Jai juokiantis, smakre atsirasdavo žavi duobutė. Laukdama, kol nurims triukšmas, ji atrodė nė kiek nesutrikusi; priešingai, scenoje jautėsi kaip namie, iškart perėmusi iniciatyvą į savo rankas, tarytum netgi merkė publikai, lyg prisipažindama, jog talento neturinti nė už skatiką, bet to neimanti į galvą, nes sugebanti kai kuo kitu pakerėti. Paskum mostelėjo dirigentui ranka, lyg sakydama: „Varyk toliau, vyruti!", ir užtraukė antrą posmą:
O naktį klaidžioja Venera...
Dainavo ji tuo pačiu spigiu balsu, bet dabar tas balsas užgau-davo kaip tik reikiamas stygas, tad žiūrovams per kūną bėgo ma-lonūs šiurpuliukai. Nana vis dar nuoširdžiai juokėsi: juoku žėrė-jo mažytės skaisčiai raudonos lūpos, juoku spinduliavo didelės žydros akys. Dainuojant tam tikras itin riebias vietas, jos nosytė godžiai pakumpdavo, rausvos šnirpšės išsipūsdavo, o skruostus nutvieksdavo raudonis. Ji lygiai taip svyravo visu kūnu, matyt, nieko kita scenoje nemokėjo daryti. Bet dabar tas svyravimas publikai nebeatrodė toks prasčiokiškas, priešingai — visi vyrai spoksojo nutaikę j ją savo binoklius. Baigiant paskutinį posmą, jai visai dingo balsas, ir ji suprato, jog nieku būdu neištauks ari-jos iki galo. Tuomet, nieko neimdama į galvą, vinkstelėjo klu-bais, visu grožiu sušmėžavusiais pro perregimą tuniką, atlošė galvą, atkišo krūtinę ir ištiesė į priekį rankas. Sugriaudėjo ploji-mai. Ir Nana iškart nusisuko ir nudrožė užkulisin, plevėsuodama vešlia rudų plaukų uodega, nudrykusią ant pečių,— ir nuskardėjo dar pasiutiškesni plojimai.
Pirmojo veiksmo pabaiga buvo palydėta gana šaltai. Vulkanas
taikėsi skelti antausį Venerai. Dievai susirinko į tarybą ir nu-sprendė patys ištirti bylą Žemėje ir tik tada duoti eigą apgautų vyrų prašymui. Ir štai tuomet Diana, nusiklausiusi, kaip meiliai burkuoja Venera ir Marsas, davė sau žodį, jog visą kelionę nenu-leis akių nuo įsimylėjusiųjų porelės. Buvo ir tokia scena, kurioje Amūras, dvylikametės mergiūkštės vaidinamas, krapštydamasis nosį, į visus klausimus atsakinėjo verksmingu balsu: „Taip, mamyt... Ne, mamyt". Paskum Jupiteris, nepermaldaujamas kaip supykęs mokytojas, pasodino Amūrą į karcerį, įsakęs dvidešimt kartų išasmenuoti veiksmažodį „mylėti". Geriau pavyko baigia-masis choras, kurį meistriškai atliko trupė su orkestru. Tačiau, nusileidus uždangai, klakeriai bergždžiai stengėsi kviesti akto-rius į sceną,— žiūrovai sutartinai atsistojo ir pasuko durų link.
Žmonės vargiai stūmėsi ankštais takais tarp krėslų eilių, kam-šė vienas kitą alkūnėmis, grūdosi, keitėsi įspūdžiais. Visuose salės kampuose buvo girdėti:
— Šlamštas, ir tiek! Vienas teatro kritikas tvirtino, jog pjesę reikėtų trumpinti,
ir gerokai. Beje, pati pjesė mažai rūpėjo; kalbėta daugiausia apie Naną. Fošri ir La Faluazas, pirmieji išsprūdę iš salės, parterio ko-ridoriuje susidūrė su Štaineriu ir Minjonu. Galėjai nutrokšti tame urve, ankštame ir žemame kaip kasyklos perėja, blausiai apšvies-tame dujų žibintų. Akimirką juodu stabtelėjo atsipūsti po dešinei nuo laiptų, užlindę už turėklų puslankio, kad jų nesutrėkštų plūs-tanti minia. Dundėdami grubiomis kurpėmis, apačion leidosi ga-lerijos lankytojai, pro šalį plaukė juodų frakų srautas, tuo tarpu bilietininkė, suremta iš visų pusių, stengėsi kūnu užtverti kėdę, ant kurios laikė sukrovusi kalną paltų.
— Juk aš ją pažįstu! — iš tolo suriko Štaineris, vos pastebė-jęs Fošri.— Esu ją kažkur matęs, kaip kažin ką!.. Regis, Kazino, ten ji taip nusigėrė, jog reikėjo nešte ją išnešti.
— Dievažytis nesidievažysiu,— atsiliepė žurnalistas,— bet ir man regis, jog tikrai būsiu ją kažkur susitikęs...
Ir, nuleidęs balsą, šypsodamas pridūrė:
— Ko gero, pas ponią Trikon. .
— Velniai rautų, tokioj šlykščioj lindynėj? — galutinai nete-kęs kantrybės, pratrūko Minjonas.— Koktu žiūrėt, kaip publika va šitaip sutinka pirmą pasitaikiusią kekšę. Netrukus teatre ne-beliks nė vienos doros moters... Galop ir aš uždrausiu Rozai vai-dinti, tikrai uždrausiu!
Fošri nesusitvardęs šyptelėjo. Tuo tarpu laiptais vis dar be perstojo bildėjo grubios kurpės; kepurėtas žmogelis čepsėdamas kalbėjo tąsiu balsu:
— O ta merga — gyva pagunda! Yra kur akis paganyt.
17
Koridoriuje kirtosi du jaunuoliai smulkiai sugarbanotais plau-kais, labai elegantiškai apsirengę, prisisegę apykakles atlaužtais kampais. Vienas kartojo: „Šlykštynė! Šlykštynė!", niekuo nepa-remdamas savo minties, o antras taipgi kartojo: „Zavumėlis! Zavumėlis!", irgi nesiteikdamas duoti kokių nors įrodymų.
La Faluazas pareiškė, jog Nanai nėra ko prikišti, bet atsargiai pridūrė, kad jai būtų ne pro šalį lavinti balsą. Staiga Štaineris, leidęs jų žodžius pro ausis, tarytum kniostelėjo iš miegų. Beje, reikią palaukti. Gal kituose veiksmuose nebūsią ko žiūrėti. Pub-lika, tiesa, buvusi atlaidi, bet ypatingo susidomėjimo spektaklis nesukėlęs. Minjonas dievažijosi, kad žiūrovai nesulauksią spek-taklio pabaigos, ir, kai tik Fošri ir La Faluazas nuėjo į fojė, pa-ėmė Štainerį už parankės ir, užgriuvęs jam ant peties, sukuštėjo į ausį:
— Na, bičiuli, eime pažiūrėt mano žmonos kostiumo antrajam veiksmui... Pasiutiškai gražiai atrodo!
Viršutiniame fojė skaisčiai plieskė trys krištoliniai sietynai. Pusbroliai akimirką dvejojo: pro sukamas stiklines duris buvo matyti banguojanti galvų jūra, dviem priešiniais srautais sūku-riuojanti galerijoje nuo vieno galo iki kito. Vis dėlto jie ryžosi įeiti. Vidury tos kamšaties atkakliai laikėsi vietoje penki ar šeši būreliai vyrų, kurie skėtriodamiesi karštai kalbėjosi; visi kiti nuolankiai žingsniavo begaline vora, galerijos gale pasisuk-dami ir užkulniais braižydami vaškuotą parketą. Po dešinei ir po kairei, tarp margo marmuro kolonų, ant raudonu aksomu trauktų sofų sėdėjo damos, tarytum alpėdamos nuo tvankos, ir nuvargusiu žvilgsniu stebėjo praūžiančias pro šalį žmonių bangas; aukštuose veidrodžiuose užpakaly atsispindėjo jų įmantrios šukuosenos. Pačiame galerijos gale pilvotas žmogėnas siurbė prie bufeto sirupą.
Tačiau Fošri išėjo į balkoną pakvėpuoti grynu oru. La Falua-zas buvo bepradedąs žiūrinėti artisčių nuotraukas, iškabinėtas tarp veidrodžių už kolonų anfilados, bet paskum nusekė įkandin pusbrolio. Prieš teatro duris ką tik užgeso dujų žibintai. Balko-nas, kur buvo tamsu ir gaivu, atrodė tuščias, bet staiga dešinia-jame kampe jie pastebėjo jaunuolį,— jis rūkė užsikvempęs ant akmeninės baliustrados, tik cigaretės žarijėlė žerplėjo tamsoje. Fošri pažino Dagnė. Juodu paspaudė vienas kitam ranką.
— Ką gi jūs čia veikiate, bičiuli? — paklausė žurnalistas.— Slapstotės pakampėmis, nors, kiek aš žinau, premjerų dienomis jūs gulat ir keliat parteryje.
— Rūkau, kaip matot,— atsiliepė Dagnė. Tuomet Fošri panoro jį paerzinti:
— Na, kokios jūs nuomonės apie debiutante?.. Kuluaruose apie ją gana prastai atsiliepiama.
— Et,— sumurmėjo Dagnė,— taip kalba tik jos atstumti vyrai!
Daugiau apie Nanos talentą jis neužsiminė nė žodžiu. Persi-svėręs per turėklus, La Faluazas sužiuro į bulvarą. Priešais ryš-kiai švietė kažin kokio viešbučio ir klubo langai; o ant šaligatvio prie „Madrido" kavinės staliukų juodavo tirštai susėdę lankyto-jai. Nors buvo jau vėlu, kamšatis nemažėjo; minia slinko smul-kiais žingsneliais, iš Zofrua pasažo be paliovos tvino srautas, žmonės stoviniavo po penketą minučių laukdami, kada galės pereiti į kitą pusę, nes gatve dabar begaline vora dardėjo ka-rietos.
— Kokia bruzda! Koks triukšmas! — kartojo La Faluazas, vis dar nenustojęs stebėtis Paryžiumi.
Sužvangėjo varpelis, ir, kol jis nutilo, fojė ištuštėjo. Visi puo-lė į koridorius. Pakilo uždanga, o publika vis dar plūdo būriais į salę, piktinantis tiems, kurie jau buvo spėję susėsti. Kiekvienas skubėjo į savo vietą, ir visų veiduose buvo ta pati pagyvėjimo ir susikaupimo išraiška. Įėjęs į salę, La Faluazas pirmiausia metė žvilgsnį į Kvakę ir stačiai nustėro pastebėjęs šalia jos tą patį aukštą blondiną, ką tiktai sėdėjusį Liusi ložėje.
— Kuo vardu tasai ponas? — paklausė jis. Fošri ne iškart įžiūrėjo žmogų, apie kurį buvo klausiamas.
— Et, juk tai Labordetas,— galiausiai tarė jis ir atsainiai mostelėjo ranka.
Antrojo veiksmo dekoracijos maloniai nustebino. Scenoje visi pamatė gaarsiąją „Juodojo kamuolio" smuklę, esančią prie miesto užkardos, per patį Užgavėnių karnavalo įkarštį; persi-rengėliai šoko ratelį ir dainavo, į taktą trinksėdami užkulniais. Ta netikėta valiūkiška išmonė taip pralinksmino publiką, jog ji pareikalavo pakartoti sceną. Ir štai čia visas būrys dievų, pa-klaidintų Iridės, kuri begėdiškai gyrėsi pažįstanti Zemę kaip penkis pirštus, nusprendė tirti bylą. Kad niekas jų nepažintų, die-vai persirengė karnavalo drabužiais. Jupiteris išvirkščiomis kel-nėmis, su dideliausia skardine karūna ant galvos vaizdavo ka-ralių Dagoberą. Febas pasirodė persirengęs Laiškininko iš Lon-žiumo kostiumu, o Minerva — kaip žindyvė normandė. Juoko pliūpsniai sutiko Marsą neregėtu šveicarų admirolo kostiumu. Tačiau kai vilkdamas kojas pasirodė Neptūnas sulaižytais smil-kiniais, aukšta išsipūtusia kepure ir melsva palaidine ir sodriu bosu tarė: „Ką beveiksi, prie mūsų, gražių vyrų, moterys puola kaip musės prie medaus!",— visa salė prapliupo pašėliškai kva-toti. Pasigirdo šūksniai: „Oho! Oho!", o damos vėduoklėmis prisidengė veidus. Liusi taip skardžiai kvatojo savo didžiojoje ložėje, jog Karolinė Ekė turėjo ją tildyti plekšnodama vėduokle per petį.
18
19
Visi suprato, kad pjesė išgelbėta, kad jos laukia nežmoniškas pasisekimas. Publikai patiko tas dievų karnavalas, tas purvan sutryptas Olimpas, viso tikėjimo pasaulio, viso poezijos pasaulio išniekinimas atrodė lyg nuostabi puota. Visi tie išprusę ponai, amžini premjerų lankytojai, karštligiškai mėgavosi profanacija: juk čia po kojų minama legenda, su purvais drabstomi senovės paveikslai! Jupiteris atrodė iškvėšęs, Marsas — kuoktelėjęs, ka-raliaus valdžia — farsas, armija — pajuokos objektas. Kai Jupi-teris, iš pirmo žvilgsnio įsimylėjęs jaunutę skalbėją, leidosi pa-siutiškai šokti kankaną, o skalbėja, kurią vaidino Simone, kone spirdama dievų valdovui į nosį, šelmiškai vadino jį senu pūzru, salė griaudėjo nuo kvatojimo. Smuklės lankytojams pašėlusiai šokant, Febas pašildytu vynu girdė iš salotinės Minervą, o Nep-tūnas viešpatavo tarp septynių ar aštuonių mergelių, vaišinančių jį pyragaičiais. Salė gaudė menkiausią dviprasmybę, tuoj pa-versdama ją blevyzga; patys nekalčiausi žodžiai parterio žiūrovų lūpose darėsi nešvankūs. Jau seniai teatro publika neturėjo tokios puikios progos lig valiai išsivolioti paiko darkymosi purve. Dabar ji galėjo atsipūsti.
Tuo tarpu veiksmas vyko toliau, krečiant tas kvailystes. Vulkanas, išsipustęs kaip aukštuomenės dabita, geltona eilute, geltonomis pirštinėmis, akin įsispraudęs monoklį, vis dar sukosi prie Veneros, kuri šįkart pasirodė žuvininkės kostiumu, pasirišusi skepetaitę, o iškilią krūtinę perdėm apkarsčiusi auksiniais karu-liais. Nana, tokia baltutė, tokia putlutė, buvo lyg tam tyčia su-kurta vaidmeniui, reikalingam tik gerų klubų ir tokios pat geros gerklės, tad išsyk pavergė salę. Ji bemat užtemdė Rozą Minjon — žaviąją Pupytę trumpučiu muslino sijonėliu, liauną kaip nendrelė, tokiu mielu balseliu ulbavusią Dianos raudą. Kita, augalota mer-ga, skambiai pliaukšimi sau per šlaunis ir kudakuojanti it višta, tvoskė pačios gyvybės kaitra, moters visagalybe, svaiginančia žiūrovus. Nuo pat antrojo veiksmo pradžios viskas jai buvo lei-džiama: nemokšiškai laikytis scenoje, dainuoti ne ta nata, pa-miršti žodžius; jai pakako tik atsigręžti ir nusikvatoti, kad visi pratrūktų rėkti „bravo". Kai tik ji pakartodavo savo garsųjį judesį ir vinkstelėdavo klubais, parteris įsiliepsnodavo, karščio banga nuvilnydavo per visas galerijas, balkonus, suduždama į lubas. Tad smuklės scena tapo Nanos triumfu. Ji jautėsi kaip namie, toji gatvinė Venera, įsisprendusi į šonus, Venera, išgriebta iš atmatų duobės. O ir muzika tarytum buvo parašyta tai prie-miesčio dukrai, tikras kliurkalas, kokį girdi, kai žmonės skirstosi iš Sen-Klu mugės,-- šaižiai čiaudi klarnetas, spygauja mažoji fleita.
Publikai reikalaujant, buvo pakartoti dar du numeriai. Vėl
20
suskambėjo uvertiūros valsas, tas pats šelmiškas valsiukas, ir dievai pasiuto šokti. Junonė, persirengusi ūkininke, užklupo Ju-piterį su skalbėja ir priskaldė jam antausių. Diana, nusiklausiusi, kaip Venera skiria pasimatymą Marsui, nuskubėjo pranešti Vul-kanui susitikimo laiką ir vietą, ir šis suriko: „Aš jau žinau, ką jiems padarysiu!" Visa kita atrodė gana miglota. Išvyka Žemėn baigėsi finaliniu galopu, ir Jupiteris, sočiai prisišokęs, uždusęs, pažliugęs prakaitu, be karūnos, kurią spėjo kažin kur pamesti, pareiškė, jog Žemės moterytės — stačiai gyva pagunda ir jog visa kuo kalti patys vyrai.
Uždanga nusileido griaudžiant „bravo"!, kuriuos ūmai nustel-bė pašėlęs balsų choras:
— Visi! Visi!
Tuomet uždanga pakilo iš naujo, išėjo visi aktoriai, laikyda-miesi už rankų. Pačiame vidury, šalia viena kitos stovinčios Nana ir Roza Minjon tūpčiodamos darė reveransus publikai. Žiūrovai plojo, klakeriai liaupsino jas iš visos gerklės. Paskum salė pamažu ėmė tuštėti.
— Einu pasisveikinti su grafiene Miufa,— tarė La Faluazas.
— Puiku, drauge ir mane pristatysi,— atsiliepė Fošri.— Luk-telėk, tuoj leisimės žemyn.
Tačiau prasibrauti iki balkono ložių pasirodė ne taip jau leng-va. Viršuje, koridoriuose, buvo nenusakoma kamšatis. Smel-kiantis per tirštą minią, reikėjo tolydžio sukti į šalį, skverbtis pro žmonių būrelius, energingai darbuotis alkūnėmis. Nugara atsirėmęs į sieną po varine lempa, kurioje degė dujų ragelis, storulis kritikas gvildeno dėmesingam žiūrovų būreliui pjesės trūkumus. Eidami pro šalį, žmonės pusbalsiu minėjo jo pavardę. Kuluaruose sklido gandas, jog jis kvatojęs visą antrąjį veiksmą, bet dabar jis labai griežtai atsiliepė apie pjesę, kalbėjo apie skonį ir dorą. Tolėliau kitas kritikas, siauralūpis, nešykštėjo pagyri-mų, beje, atsiduodančių gaižumu nelyginant rūgstantis pienas.
Pro apskritus langelius duryse Fošri naršė žvilgsniu visas ložes. Bet jam sutrukdė grafas de Vandevras, klausdamas, ko jis ieškąs, o sužinojęs, jog pusbroliai nori pareikšti pagarbą poniai ir ponui Miufa, paaiškino, kad jie esą septintoje ložėje ir kad jis kaip tik iš ten išėjęs. Paskum, prisikišęs prie žurnalisto, pakuž-dėjo jam į ausį:
— O žinot, bičiuli, galvą guldau, jog tą Naną mudu jau esam matę vieną vakarą Provanso gatvės kampe...
— Kaip kažin ką! Jūsų tiesa! — sušuko Fošri.— Juk aš sa-kiau, kad ji man kažin kur matyta!
La Faluazas pristatė pusbrolį grafui Miufa de Beviliui, kuris labai šaltai juos sutiko. Tačiau grafienė, vos išgirdusi Fošri
21
pavardę, pakėlė galvą ir santūriais žodžiais pagyrė apžvalgininką už jo straipsnius „Figaro". Ji sėdėjo alkūnėmis atsirėmusi į akso-minį ložės barjerą ir dabar, grakščiai pakreipusi pečius, pasisuko į pašnekovą. Po kelių nereikšmingų frazių kalba užėjo apie Pa-saulinę parodą.
— Tai bus didingas reginys,— pareiškė grafas oria ir oficia-lia išraiška, sustingusia ketvirtainiame, taisyklingų bruožų vei-de.— Šiandien buvau nuvažiavęs į Marso lauką... Ir grįžau pa-kerėtas.
— Kalbama, jog laiku nebūsią spėta,— išdrįso įsiterpti La Faluazas.— Ten tokia painiava...
Bet grafas nutildė jį griežtu balsu:
— Viskas bus laiku... Tokia imperatoriaus valia.
Fošri šmaikščiai papasakojo, kaip vieną dieną, nuėjęs į sta-tybą medžiagos straipsniui, pakliuvo į akvariumą ir tupėjo ten, kol jį išmeškeriojo darbininkai. Grafienė šypsojo. Ji tolydžio žvilgčiojo į salę ir, pakėlusi ranką, iki alkūnės aptemptą baltutėle pirštine, tingiai vėdavosi vėduokle. Beveik ištuštėjusi salė snau-dė; parteryje sėdėjo keli ponai, išpleikę laikraščius; damos, jaus-damosi kaip namie, ložėse priiminėjo pažįstamus. Dabar po sie-tynu, kurio ryškią šviesą švelnino lengvutis apnašas dulkių, per pertrauką sukeltų bruzdesio, buvo girdėti vien gerai išauklėtų žmonių kuždėjimas. Tarpduriuose grūdosi vyrai, spoksodami į savo vietose tebesėdinčias damas; — stabtelėja akimirką ir žiūri ištempę kaklą virš antkrūtinio, panašaus į baltą širdžių tūzą.
— Tikimės, jog apsilankysite pas mus artimiausią antradie-nį,— tarė grafienė La Faluazui.
Ji pakvietė taipgi Fošri, ir jis dėkodamas nusilenkė. Apie pjesę nekalbėta, Nanos vardo neminėta. Grafas laikėsi su tokiu lediniu orumu, lyg būtų dalyvavęs mažų mažiausiai Įstatymų leidžiamojo korpuso posėdyje. Pateisindamas savo šeimos atsi-lankymą į tokią vietą, jis paaiškino, kad jo uošvis negalįs gy-venti be teatro. Pro atdaras ložės duris buvo matyti aukšto ūgio markizas de Šuaras plačiakrašte skrybėle, pridengiančia jo blyš-kų apdribusį veidą,— atsitiesęs senatvišku liemeniu, družnų akių žvilgsniu lydėjo pro šalį einančias moteris.
Kai tik grafienė pakvietė jį į svečius, Fošri tuoj atsisveikino supratęs, jog būtų stačiai nepadoru kalbėti apie pjesę. La Fa-luazas išėjo įkandin. Priešais, grafo de Vandevro ložėje, jis pas-tebėjo šviesiaplaukį Labordetą, kuris, patogiai įsitaisęs krėsle, familiariai šnekučiavo su Blanše de Sivri.
— Tai b e n t ! — t a r ė La Faluazas, pasivijęs pusbrolį.— Vadi-nasi, tas Labordetas pažįstamas su visomis
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0165
* © xneox.com