HARIS HARISONAS
VIKINGAS KOLUMBAS
Iš anglų kalbos vertė LAIMA GRIGALIŪNIENĖ IR VIRGILIJUS ČEPLIEJUS
VILNIUS 1972
2
TURINYS
IŠLIKUSI PLANETA ......................................................................................................................... 4
BANDOMASIS SKRYDIS ............................................................................................................... 12
ĮSTATYMO RANKA ....................................................................................................................... 20
SMALSUSIS ROBOTAS ................................................................................................................. 29
DAILININKO PORTRETAS ........................................................................................................... 33
NEBYLUSIS MILTONAS ............................................................................................................... 38
REMONTININKAS .......................................................................................................................... 43
Vertė L. Grigaliūnienė VIKINGAS KOLUMBAS ................................................................................................................ 50
Vertė V. Čepliejus APIE AUTORIŲ ............................................................................................................................. 133
3
IŠLIKUSI PLANETA
— Bet juk šis karas pasibaigė dar gerokai prieš mano gimimą! Kam dar galėtų rūpėti viena roboto valdoma torpeda, paleista taip seniai?
Delas Jaunesnysis buvo velniškai užsispyręs, ir jam pašėlusiai pasisekė, kad laivo vadas Lainas Steinas dėl temperamento ir patirties turėjo geležinę kantrybę.
— Jau penkiasdešimt metų praėjo, kai Didžioji Vergokratija buvo nugalėta, bet visiškai nesunaikinta, — pasakė vadas Steinas. Jis žiūrėjo pro laivo iliuminatorių į šmėkšinčią tarp žvaigždžių imperiją, su kuria jie taip ilgai kovojo, norėdami sunaikinti. — Daugiau kaip tūkstantį metų Vergokratija plėtė savo valdas, niekieno nekontroliuojama! Nors ir pralaimėjo karą, bet tas procesas nesustojo, tik atskiros planetos pasidarė mums prieinamos. Mes stengiamės pakeisti vergovinę jų ekonomiką, bet kolei kas esame tik įpusėję šį darbą.
— Apie tai aš žinau viską, — įsiterpė Delas Jaunesnysis, sunkiai atsidusęs. — Juk tarpplanetinėse trasose dirbu nuo pat tos dienos, kai įstojau į kosminį laivyną. Bet kuo čia dėta mozai-kinė torpeda, kurią mes vaikomės? Per karą veikiausiai milijonai jų buvo pagaminta ir paleista. Po tiek metų kuo mus gali dominti viena?
— Jei sektum techninius pranešimus, — tarė Steinas, rodydamas storoką aplanką ant šturmano stalo. — viskas būtų aišku.
Tai buvo pats griežčiausias pabarimas, kokį galėjai iš vado išgirsti. Delui Jaunesniajam pakako mandagumo šiek tiek parausti ir išklausyti vadą su deramu dėmesiu.
— Mozaikinė torpeda — kosminio karo ginklas; taip sakant, kosminis laivas, kontroliuojamas roboto. Gavęs nurodymą, jis ieško taikinio, o jei reikia — sugeba apsiginti; susidūręs su laivu, į kurį buvo pasiųstas, sudūžta pats ir sunaikina tą laivą, nes prasideda nekontroliuojama atominė reakcija.
— Niekad nemaniau, kad jas valdydavo robotai, — tarė Delas. — Buvau tikras, kad jie nesugeba žudyti žmonių, nes ne taip sukonstruoti.
— Tiksliau sakant, užprogramuoti, — pataisė Steinas. — Roboto smegenys — tai itin sudėtingi mechanizmai be jokių moralės normų. Jos suteikiamos vėliau. Jau prabėgo daugel metų, kai buvo sukonstruoti žmogaus pavidalo robotai su žmogaus tipo smegenimis. Dabar specializacijos amžius, ir robotai gali būti daug puikesni specialistai už žmones. Mozaikinės torpedos smegenys neturi moralės principų, priešingai, jos yra psichopatinės, apimtos mirties troškimo. Nors, žinoma, egzistuoja kontrolinis aparatas, lemiąs žudymo objektų skaičių. Visose torpedose, naudotose kare abiejų pusių, buvo masės detektoriai, kurie jas iškraudavo, priartėjus prie objekto, turinčio planetos tipo masę, antraip torpedos sukelta reakcija lengvai galėjo sunaikinti ištisą planetą, ne tik laivą. Galite suprasti mūsų susidomėjimą, kai paskutiniais karo mėnesiais suradome torpedą, kurios paskirtis susprogdinti planetą. Visi jos smegenų duomenys buvo surinkti ir neseniai iššifruoti. Torpedos būta nukreiptos į ketvirtąją planetą žvaigždės, prie kurios mes dabar artėjame.
— Turite kokių nors žinių apie tą planetą?— paklausė Delas.
— Jokių. Tai neištirta sistema, — bent jau mūsų duomenimis. Bet Didžioji Vergokratija, matyt, pakankamai žinojo apie šią planetą, jei norėjo sunaikinti. Mūsų tikslas ir yra išsiaiškinti kodėl.
Delas Jaunesnysis suraukė kaktą ir susimąstė.
— Ir tai vienintelė priežastis?— galų gale paklausė jis. — Jei jau kartą sukliudėme jiems nušluoti tą planetą nuo visatos paviršiaus, tai, mano manymu, mūsų misija baigta.
— Iš tavo kalbos aišku, kodėl esi žemesnio rango šiame laive, — įeidamas burbtelėjo artileristas Arnildas. Artileristo poste kurį užimantys žmonės labai trumpai teišgyvena, Arnildas jau buvo ir pasenęs, užtat kantrybės visai nebeturėjo ir erzino jį viskas, išskyrus kompiuterius ir kulkosvaidžius. — Gal galėčiau pareikšti keletą pastabų, kurios netgi man atėjo į galvą? Visų pirma, bet kuris Vergokratijos priešas gali būti mūsų draugas. Ir atvirkščiai, ten gali būti priešas, pavojingas visai žmonijai, ir mes patys, ko gero, turėsim paleisti mozaikinę torpedą ir užbaigti darbą, kurį
4
pradėjo vergokratai. Be to, vergokratai ten galėjo turėti įsirengę kokį mokslinio tyrimo centrą, ir jiems geriau jį sunaikinti, negu parodyti mums. Taigi bet kuriuo atveju šią planetą reikėtų ištyrinėti, ar ne taip?
— Po dvidešimties valandų įskrisime į atmosferą, — pasakė Delas, leisdamasis į žemutinį liuką. — Reikia patikrinti, kaip veikia pavaros guolių tepalo sistema.
— Pernelyg švelnus esi tam pienburniui, — tarė artileristas Arnildas, paniūromis žvelgdamas į artėjančią žvaigždę, kurios spindesį jau temdė priekiniai filtrai.
— O tu pernelyg atšiaurus, — pasakė Steinas. — Taigi susidaro pusiausvyra. Nepamiršk, kad jis nėra kariavęs su vergokratais.
Kone liesdamas ketvirtosios planetos atmosferą, žvalgybinis laivas kurį laiką skriejo spiraline orbita, po to grįžo į saugią kosmoso zoną, o laivo roboto smegenys tvarkė gautus duomenis ir darė detektoriaus parodymų ir fotografijų kopijas. Kopijos buvo sukrautos į torpedą kurjerį, ir tik tada, kai ją pasiuntė į bazę, vadas Steinas ėmėsi žiūrėti stebėjimų rezultatus.
— Na, mes dabar nebebūtini, — tarė jis, lengviau atsikvėpdamas. — Nebent galime nusileisti ir iš arčiau viską apžiūrėti.
Arnildas burbtelėjo sutinkąs; jo smiliai nesąmoningai spaudė nematomus gaidukus. Juodu palinko prie diagramų ir fotografijų, išskleistų ant stalo. Delas pasižiūrėjo pro jų pečius ir pasklaidė fotografijas, kurias jie jau buvo nustūmę į šalį. Jis pirmas prašneko:
— Tiesą sakant, nieko ypatingo čia nėra. Daugybė vandens, kontinentas, panašus į didelę salą, ir daugiau nieko.
— Daugiau nieko nepastebėta, — pridūrė Steinas, po vieną atidėdamas diagramas į šalį. — Nei radiacijos, nei didžiulių metalo klodų tiek paviršiuje, tiek po žeme, nei energijos išteklių. Mes čia nebereikalingi.
— Bet jei jau čia esame, — irzliai burbtelėjo Arnildas, — tai nusileiskime ir apžiūrėkim. Štai čia nebloga vietelė, — bakstelėjo pirštu į fotografiją ir pakišo ją po didintuvu. — Atrodo, primityvus kaimas, iš trobelių rūksta dūmai, vaikšto žmonės.
— O čia greičiausiai avys laukuose, — su įkarščiu įsiterpė Delas. — Ir valtys, ant kranto ištrauktos. Čia ką nors rasime.
— Žinoma, rasime, — tarė vadas Steinas. — Prisiveržkit diržais, leidžiamės. Lengvai ir be garso, nubrėžęs dailų lanką, laivas nusileido palei aukštų medžių giraitę ant
kalvos prie pat kaimo. Motorai greitai nustojo burzgę, ir stojo tyla.
— Atmosfera mums tinkama, — pranešė Delas, patikrinęs analizatorių.
— Pasilik prie ginklų, Arnildai, — tarė vadas Steinas. — Neišleisk mūsų iš akių, bet nešauk, kol įsakysiu.
— Arba kol tavęs nenušaus, — visiškai abejingai atsakė Arnildas.
— Arba kol manęs nenušaus, — tarė Steinas taip pat abejingai. — Tuo atveju tu perimsi vadovavimą.
Abu su Delu prisitvirtino žygio kuprines, išlindo laukan ir užtrenkė liuką. Oras buvo švelnus ir maloniai šiltas, gaiviai kvepėjo žalia augmenija.
— Iš tiesų nuostabiai kvepia po tų visų deguonies balionų, — pasakė Delas.
— Tu puikiai sugebi apibūdinti visiems žinomą tiesą. — Per ausines Arnildo balsas gergždė dar labiau, negu paprastai. — Ar matai, kas dedasi kaime?
Delas išsitraukė binoklį. Vadas Steinas pro savąjį žiūrėjo nuo pat išlipimo.
— Jokio judėjimo, — tarė Steinas. — Pasiųsk akį į žvalgybą. Akis su švilpesiu išskrido iš laivo, ir jie matė, kaip ji vingiuodama pamažėle nuplaukė virš
kaimo kalvos papėdėje. Kaime buvo koks šimtas trobelių, suręstų iš baslių ir apdengtų šiaudais. Akis rūpestingai išžvalgė kiekvieną.
— Nė gyvos dvasios. — pranešė Arnildas, stebėdamas monitoriaus ekraną. — Ir gyvulių nebėra, tų, kurie buvo matyti iš oro.
— Bet žmonės negalėjo taip imti ir išnykti. — suabejojo Delas. — Aplinkui laukai tušti,
5
nepasislėpsi. O nuo ugniakurų dar tebesidraiko dūmai.
— Dūmų yra, bet žmonių nėra. — irzliai burbtelėjo Arnildas. — Eikite ir pasižiūrėkite patys. Akis pakilo nuo kaimo ir nusklendė laivo link. Skrisdama virš medžių, staiga sustojo.
— Stop! — sušuko Arnildas. — Trobelės tuščios, bet kažkas yra medyje, prie kurio stovite. Maždaug dešimt metrų virš jūsų galvų!
Abu vyrai susilaikė, neatkraginę galvų. Jie truputėlį pasitraukė, kad kas ant jų neužkristų.
— Toloka, — pasakė Arnildas. — Perkelsiu akį, kad geriau būtų matyti. Jie išgirdo silpną motoro ūžesį, — akis keitė poziciją.
— Tai mergaitė. Apsirengusi kailiniu apdaru. Ginklų nematau, bet prie liemens kabo kažin koks maišas. Ji prigludusi prie kamieno, o akys užmerktos. Atrodo, lyg bijotų nukristi.
Dabar vyrai, žiūrėdami aukštyn, lyg per miglą matė jos siluetą — ji buvo susirietusi į kamuoliuką prie pat kamieno.
— Nebeartink akies prie jos, — nurodė vadas Steinas. — Tik įjunk garsiakalbį. Sujunk mane.
— Padaryta.
— Mes draugai. Lipk žemyn... Nieko blogo tau nedarysim. Tie žodžiai nuaidėjo iš plevenančio virš jų galvų garsiakalbio.
— Ji girdėjo, bet, tur būt, nesupranta esperanto. — paaiškino Arnildas. — Tau kalbant, ji tik dar stipriau prisiplojo prie medžio.
Per karą vadas Steinas buvo gerai išmokęs vergokratų kalbą ir dabar stengėsi kuo greičiau prisiminti reikalingus žodžius. Akimirksniu išvertė ir pakartojo, ką sakęs, tik šį sykį nugalėtų priešų kalba.
— Tai paveikė, vade, — pranešė Arnildas. — Ji taip smarkiai šoktelėjo, kad vos nenukrito. Po to palipo aukštyn per kelias šakas ir vėl prigludo.
— Leiskite man ją nukelti, sere, — paprašė Delas. — Pasiimsiu virvę ir įlipsiu į medį. Tai vienintelis būdas, nelyginant katę iš medžio iškelti.
Steinas susimąstė.
— Rasi, nieko geresnio ir nesugalvosi, — galų gale tarė jis. — Atsinešk iš laivo lengvą dviejų šimtų metrų lyną ir nagus. Paskubėk, greitai visai sutems.
Nagai smigo į medį, ir Delas atsargiai lipo, kol pasiekė apatines šakas. Virš jo galvos mergaitė sujudėjo, ir jis spėjo pastebėti baltą veidą, jai pažvelgus žemyn. Jis vėl ėmė lipti, bet staiga jį sustabdė Arnildo balsas.
— Stok! Ji lipa dar aukščiau. Tiesiai virš tavo galvos.
— Ką daryti, vade?— paklausė Delas, sėsdamasis storokos šakos kerotume. Jis buvo pagyvėjęs belipdamas, oda kiek perštėjo nuo prakaito. Jis staigiai atsilapojo apikaklę ir įkvėpė pilna krūtine.
— Lipk toliau. Aukščiau kaip iki viršūnės ji nenubėgs. Kopti dabar buvo lengviau, nes šakos buvo mažesnės ir tankesnės. Jis lipo neskubėdamas, kad
mergaitė per daug neišsigąstų ir neiškristų iš medžio. Žemės nebesimatė, ji liko toli apačioje. Jie tebuvo vienu du šiame lapijos ir siūbuojančių šakų pasaulyje, ir tik sidabrinis akies vamzdelis virš jų galvų rodė, kad jie sekami iš laivo. Delas stabtelėjo užmegzti kilpos lyno gale ir rišo atsidėjęs, kad mazgas tvirtai laikytų. Pirmą kartą nuo šios misijos pradžios jis pasijuto pilnavertis įgulos narys. Anie du seni karo vilkai neblogi vyrai, tačiau ilgametė jų gyvenimo patirtis jį labai slėgė. O dabar ir jis gali kuo puikiausiai pasirodyti; taip pagalvojęs, net ėmė tyliai švilpiniuoti.
Mergaitė dar būtų galėjusi kopti aukščiau, šakos dar būtų išlaikiusios jos svorį, tačiau nežinia kodėl ji paėjėjo šaka tolyn nuo kamieno. Laikydamasis į gretimą šaką, ir Delas pamažėle nusigavo iš paskos.
— Tau nėra ko bijoti, — linksmai pasakė jis ir nusišypsojo. — Aš tik noriu saugiai tave nukelti ir grąžinti tavo draugams. Kibk už lyno!
Mergaitė tik visa suvirpėjo ir atsitraukė atbula. Ji buvo jaunutė ir graži, vilkėjo vien trumputį kailinį sijonėlį. Ilgi plaukai sušukuoti atgal ir perrišti juostele. Paprasčiausia mergaitė, tik kad labai išsigandusi. Jis priėjo arčiau ir pamatė, kad ji apimta nežmoniškos baimės, o rankos ir kojos drebėjo
6
lyg drugio krečiamos. Ji buvo sukandusi pabalusias lūpas, ir kraujo srovelė tekėjo per smakrą. Delas nė neįsivaizdavo, kad žmogaus akys galėtų taip išsiplėsti ir jose galėtų būti tiek siaubo.
— Tau nėra ko bijoti, — pakartojo jis, stabtelėjęs per žingsnį nuo jos. Šaka buvo plonutė ir siūbavo. Jei jis bandytų ją pačiupti, abu nulėktų žemėn. Dabar nebeturi
būti jokių netikėtumų. Delas pamažėle traukė iš ringės lyną ir vyniojosi juo per pusiaują, po to užmetė kilpą ant gretimos šakos ir pririšo. Akies krašteliu jis pamatė, kaip mergaitė sujudėjo ir paklaikusiu žvilgsniu apsidairė aplink.
— Mes draugai! — pasakė jis, mėgindamas ją nuraminti. Po to pakartojo vergokratų kalba, kurią mergaitė, kaip atrodė, suprato. — Noi'i venn!
Mergaitė plačiai išsižiojo, jos kojos sulinko. Riksmas buvo siaubingas, rodės, ne žmogaus, o mirštamai sužeisto žvėries. Delas sumišo, puolė prie jos, bet buvo per vėlu.
Ji ne šiaip nukrito. Bet iš visų jėgų atsispyrė ir šoko nuo šakos žemyn į tikrą mirtį, kad tik jis nepaliestų. Trumpą akimirksnį ji tartum stabtelėjo, mėšlungio sutraukta ir nustėrusi iš siaubo. Bet tuoj traukos jėga pagriebė ją, ir, kliūdama už šakų, ji nugarmėjo žemyn. Delas lėkė iš paskos, beprasmiškai stvarstydamasis už oro.
Jį sulaikė lynas, kuriuo buvo prisirišęs. Apdujęs jis nusigavo prie kamieno ir atleido mazgus. Tada drebančiomis rankomis ėmė kuo atsargiausiai leistis. Užtruko gana ilgai, ir, kai pagaliau nusileido, beformis kūnas žolėje buvo apdengtas antklode. Nebereikėjo klausti, ar mergaitė užsimušė.
— Bandžiau ją sustabdyti. Padariau viską, ką galėjau. — Delo balsas skambėjo šaižokai. Taip, žinoma, — tarė vadas Steinas ir apvertęs papurtė maišelį, kurį mergaitė turėjo prisirišusi.
— Mes viską matėme per akį. Nebebuvo galima jos sulaikyti, kai jau nusprendė šokti.
— Ir kam reikėjo prabilti vergokratų kalba?— tarė Arnildas, išlipdamas iš laivo. Jis dar ketino kažką pridurti, bet pamatė vado Steino žvilgsnį ir prikando liežuvį. Ir Delas tą žvilgsnį pastebėjo.
— Aš nepagalvojau! — skubiai prabilo jaunasis vyras, žiūrėdamas čia į vieną bejausmį veidą, čia į kitą. — Tik prisiminiau, kad ji tą kalbą supranta. Nesusivokiau, kad ji taip išsigąs. Be abejonės, tai buvo klaida, bet juk suklysti gali bet kas! Aš nenorėjau jos mirties...
Didelėmis pastangomis jis sukando dantis, kad nekalentų, ir nusisuko.
— Geriau nueik ir paruošk ką nors užkąsti, — tarė jam vadas Steinas. Kai tik liukas užsitrenkė, vadas pasisuko į Arnildą:
— Palaidokim ją po medžiais. Aš tau padėsiu. Jie mažai tevalgė, nė vienas nesijautė išalkęs. Steinas atsisėdo prie šturmano stalo ir ėmė smiliumi ridinėti kietą žalią vaisių.
— Štai ką ji veikė medyje, todėl ir nespėjo pasislėpti kaip kiti. Rinko vaisius. Maišelyje daugiau nieko nebuvo. Tai grynas atsitiktinumas, kad nusileidom prie to medžio ir ją užtikom.
Jis žvilgtelėjo į Delą ir skubiai nusigręžė.
— Jau visai sutemo, gal palauksim ryto?— paklausė Arnildas. Ant stalo jis turėjo išsiardęs pistoletą ir dabar knebinėjosi su juo, tepė.
Vadas Steinas linktelėjo.
— Galima ir palaukti. Ką ten klaidžioti tamsoje. Palik virš kaimo akį su infraraudonuoju prožektoriumi ir filtru ir daryk įrašus. Gal būt, mums pavyks išsiaiškinti, kur jie visi prasmego.
— Aš pasiliksiu prie akies, — staiga pareiškė Delas. — Miego... vis tiek nenoriu. O gal ką pamatysiu.
Vadas valandėlę svyravo, po to sutiko.
— Pažadink mane, jei ką pastebėsi. Jei ne — pakelk mus auštant. Naktis buvo rami, ir tyliame lūšnelių kaime niekas net nesujudėjo. Kai tik praaušo, vadas
Steinas su Delu nusileido nuo kalvos, o priekyje budriai pleveno akis. Arnildas pasiliko užrakintame laive jos stebėti.
— Einam čia, sere, — tarė Delas. — Naktį aš kai ką pamačiau, stebėdamas akį. Daubos kraštai nuo vėjo ir lietaus buvo apsilyginę ir suapvalėję, atšlaitėse augo didžiuliai
medžiai. Pačiame dugne iš vandens styrojo surūdijusios mašinos.
— Mano manymu, tai ekskavatoriai, — tarė Delas. — Nors nelengva spręsti, nes jų čia ilgai
7
išbūta.
Akis nusileido prie pat vandens ir visiškai iš arti apžiūrinėjo mašinų liekanas. Po to panėrė į vandenį ir tuoj vėl iškilo; nuo jos varvėjo vanduo.
— Taip, ekskavatoriai, — pranešė Arnildas. — Kai kurie apvirtę ir pusiau įsirausę į dumblą, tartum būtų čia įkritę. Visi pagaminti Vergokratijoje.
Vadas Steinas sukluso:
— Ar tu įsitikinęs?
— Žinoma, nes matau fabriko ženklą.
— Eikime toliau, į kaimą, — tarė vadas ir susimąstęs prikando lūpą. Kur dingo kaimo gyventojai, atrado Delas Jaunesnysis. Ir jokios ten paslapties nebuvo, jie
sužinojo tai, įėję į pirmą trobelę. Plūktos žemės asloje buvo židinys — ratu išdėlioti akmenys. Visi rykai buvo patys primityviausi. Sunkūs nedegto molio puodai, neišdirbti kailiai, keletas indų, išskaptuotų iš kietmedžio. Delas pabaksnojo į krūvą pintų demblių, sukrautų už židinio, ir aptiko skylę.
— Čia, sere! — sušuko jis. Angos skersmuo buvo apie metrą, ir ji nuožulniai leidosi žemyn. Tunelio grindys buvo taip pat
kietai plūktos, kaip ir aslos.
— Veikiausiai jie ten ir slepiasi, — pasakė vadas Steinas. — Užsidek žiebtuvėlį ir žvilgterėk, ar gilu.
Nelengva buvo suprasti. Tiesą sakant, tai buvo ne šiaip sau anga, o ištisas tunelis dailiomis sienomis; už kokių penkių metrų nuo įėjimo jis sukosi stačiu kampu. Akis nulėkė žemyn ir zvimbdama pakibo virš kiaurymės.
— Aš dirstelėjau per akį ir į kitas lūšneles, — Arnildas pranešė iš laivo. — Visose yra tokia pat skylė. Gal pažvelgti į vidų?
— Taip, bet pamažėle, — nurodė vadas Steinas. — Jei ten slepiasi žmonės, nereiktų jų dar labiau gąsdinti. Leisk akį žemyn, o jei ką pastebėsi, grąžink atgal.
Zvimbimas nutilo, nes akis paniro į tunelį ir pranyko.
— Jungiasi su kitu tuneliu, — pranešė Arnildas. — O štai ir vėl kryžkelė. Susipainiojau... Nežinau, ar sugebėsiu grąžinti akį tuo pačiu keliu.
— Bala jos nematė, apsieisim, — atsakė vadas. — Tyrinėk toliau.
— Aplink vien uoliena... Signalas vis silpnėja, ir vos galiu sukontroliuoti. O, čia jau didesnis urvas... Palaukit! Cia kažkas yra! Mačiau, kaip į šoninį tunelį perbėgo žmogus.
— Sek jį, — paliepė Steinas.
— Tai ne taip lengva, — po valandėlės tarė Arnildas. — Nebėra kelio. Užblokavo kažkokia uola. Matyt, tas žmogus užridino ją, kai tik pats praėjo. Atšauksiu akį... A, velnias!
— Kas atsitiko?
— Kita uola pastojo kelią — jie pagavo akį į spąstus. Ekranas užgeso, tematau signalą „Sugedo“!
Arnildo balsas nuskambėjo piktai ir apmaudingai.
— Gudriai suveikė, — tarė vadas Steinas. — Prisiviliojo akį, paspendė žabangus, o po to, matyt, užvertė tunelį. Šie žmonės pašėlusiai įtarūs ir, atrodo, puikiai moka neprašytais svečiais atsikratyti.
— Bet kodėl, — nuoširdžiai nustebęs paklausė Delas, dairydamasis po varganą pirkelę. — Ką gi šie žmonės turi, ko taip būtų troškę vergokratai? Viena aišku, vergokratai prarado gausybę laiko ir padėjo daug pastangų, mėgindami surasti tuos žmones. Ar jie rado, ko ieškojo? Kodėl norėjo sunaikinti šią planetą: ar kad rado, ko ieškojo, ar, priešingai, kad nerado?
— Norėčiau ir aš tai žinoti, — niūriai atsiliepė vadas. — Tada mūsų darbas gerokai palengvėtų. Rytoj nusiųsime raportą į štabą, gal jie ką nors patars.
Grįždami į laivą, giraitėje, jie pastebėjo šviežios žemės pėdsakus. Ten, kur buvo palaidota mergina, žiojėjo neseniai iškasta duobė. Žemė aplink buvo išrausta ir išžarstyta į visas puses.
Medžių kamienai suraižyti aštriais peiliais ar... milžiniškais nagais. Žmogus ar žvėris čia buvo
8
atėjęs merginos, išsikasė jos kūną, o savo degantį įtūžį išliejo ant žemės ir medžių. Pėdsakai atvedė į kiaurymę tarp vieno medžio šaknų. Ji įžambiai ėjo gilyn, o tamsi anga buvo tokia pat mįslinga, kaip ir kitų tunelių.
Tą vakarą prieš miegą vadas Steinas du kartus patikrino, ar liukai užrakinti ir ar visi aliarmo signalai veikia. Jis atsigulė, bet neužmigo. Rasti siūlo galą, rodės, visai nesunku. Faktų, rodės, buvo pakankamai padaryti išvadai. Bet kas iš to? Jis užsnūdo, taip ir neradęs atsakymo.
Kai nubudo, kabinoje dar buvo tamsu, bet vadas pajuto, kad atsitiko kažkas negero. Kas būtų galėjęs jį pažadinti? Dar galutinai neišsibudinęs, ėmė spėlioti. Atodūsis? Oro srovė? Gal atsidarė oro liukas? Stengdamasis nepasiduoti baimei, jis skubiai įjungė šviesą ir pačiupo pistoletą, kabantį prie gulto. Žiovaudamas ir merkdamasis nuo šviesos, tarpduryje pasirodė Arnildas.
— Kas čia darosi?— paklausė.
— Pakviesk Delą, man rodos, kažkas įėjo į laivą.
— Gal greičiau išėjo, — atkirto Arnildas. — Delo gultas tuščias.
— Ką-ą?! Vadas nubėgo į valdymo kabiną. Aliarmo signalas buvo išjungtas. Ant valdymo pulto baltavo
lapelis popieriaus. Vadas griebė jį ir perskaitė vienui vieną ten buvusį žodį. Susivokęs jis net aiktelėjo ir konvulsyviai sugniaužė raštelį.
— Beprotis! — šaukė jis. — Žioplys! Išleisk akį! Ne, geriau dvi! Aš seksiu antrąją!
— Bet kas gi atsitiko?— nustebo Arnildas. — Ką tas Delas iškrėtė? Nulindo po žeme. Į tunelius. Turim jį sustabdyti! Delo niekur nebuvo matyti, bet po medžiais,
prie įėjimo į tunelį, žemė buvo šviežiai suminta.
Aš ten įleisiu akį, — pasakė vadas Steinas. — O tu žvalgyk kitą artimiausią įėjimą. Įjunk garsiakalbius. Pasakyk, kad mes draugai. Kalbėk vergokratų kalba.
— Bet tu gi matei, kaip reagavo mergina, kai Delas prabilo vergokratiškai, — suglumo Arnildas.
— Mačiau, — atšovė Steinas. — Bet pasirinkimo nėra. Greičiau, vykdyk! Arnildas ketino dar kažko paklausti, bet apsigalvojo, pamatęs, su kokiu nerimu vadas palinko
prie valdymo pulto. Jis irgi greitai nusiuntė akį kaimo link.
Gal žmonės, besislapstą tunelių labirintuose, ir išgirdo draugiškus žodžius, bet jais, žinoma, nepatikėjo. Vieną akį įviliojo į spąstus — staiga už jos įgriuvo puri žemė. Vadas Steinas bandė išvesti akį per užtvarą, bet spąstai užsivėrė aklinai. Buvo girdėti tik duslūs smūgiai, kai vis daugiau žemės griuvo ant akies. Arnildo akis atrado didžiulę požeminę olą, prisigrūdusią į krūvą susispietusių avių. Nė vieno žmogaus ten nebuvo, bet, grįžtant atgal, akį užgriuvo akmenų lavina.
Galų gale vadas Steinas prisipažino pralaimėjęs.
— Dabar viskas priklauso nuo jų, mes jau nieko nepakeisim.
— Vade, lokatorius rodo, kad giraitėje kažkas juda! — šaižiai sušuko Arnildas. — O dabar vėl tylu.
Atstatę revolverius, jie neryžtingai patraukė prie medžių, o virš jų raudonavo apyaušrio dangus. Jie ėjo, beveik nujausdami, ką ten ras, tačiau, kol dar ruseno šiokia tokia viltis, bijojo balsiai prabilti.
Bet vilties, žinoma, nebebuvo jokios. Delo Jaunesniojo kūnas gulėjo išmestas palei tunelį. Ryto žaros atšvaituose kraujas ryškiai raudonavo. Delas buvo miręs siaubinga mirtimi.
— Demonai! Žvėrys! — suriko Arnildas. — Taip susidoroti su žmogum, kuris jiems vien pagalbos troško! Sulaužyti rankas ir kojas, nudrėksti kone visą odą! O veido... nieko nebeliko...
Įtūžęs artileristas vos kvėpavo, jį smaugė rauda.
— Juos reikia subombarduoti, susprogdinti! Ne veltui vergokratai norėjo... Susidūręs su degančiu vado žvilgsniu, Arnildas nutilo.
— Taip veikiausiai ir vergokratai samprotavo, — paaiškino Steinas. — Nejaugi dar nesupranti, kas čia atsitiko?
Arnildas papurtė galvą, tarsi netekęs žado.
— Delas suvokė esmę. Tik jis manė, kad dar galima ką pakeisti. Tačiau jis bent žinojo, koks
9
pavojus gresia. Ir nuėjo ten, nes jautėsi kaltas dėl merginos mirties. Štai kodėl jis paliko raštelį su vienu žodžiu „vergai“, kad žinotume, jeigu jis nebegrįš.
— Tai iš tiesų visai paprasta, — alsiai tęsė jis, atsilošdamas į medį. — Tik mes ieškojome kažko sudėtingesnio, susijusio su technika. O susidūrėm su socialine problema. Ta planeta priklausė vergokratams, ir čia jie buvo viską sutvarkę pagal savo norą.
— Kaip tai?— paklausė Arnildas, vis dar nesusigaudydamas.
— Jiems reikėjo vergų. Jie nuolat plėtė savo valdas, o žinai gi jų karo stilių — pagrindinė jėga buvo žmonės. Visą laiką jiems reikėjo naujų žmonių, taigi turėjo ieškotis ir naujų šaltinių. Ši planeta buvo kaip tik tokia, tartum pagal užsakymą padaryta. Atskiras kontinentas, kuriame negausu miškų ir žmonėms nėra kur pasislėpti, kai laivai atvyksta vergų. Vergokratai atvežė čia pradžiai kiek žmonių, išsprendė maisto problemą, bet nedavė jokios technikos. Ir išskrido, palikę juos daugintis. Kas keletą metų grįždavo, paimdavo tiek vergų, kiek reikėdavo, o likusius palikdavo atsargoms papildyti. Tik vieno dalyko jie nenumatė.
Arnildo sustingimas jau baigė praeiti. Dabar jis suprato.
— Kad žmogus sugeba prisitaikyti, — pasakė jis.
— Taip, žinoma. Praeina kiek laiko, ir žmogus prisitaiko tiesiog prie neįtikėtinos aplinkos. Čia kaip tik puikus pavyzdys. Žmonės be jokios istorijos, be rašto, atskirti nuo viso pasaulio, turį tik vieną troškimą — išlikti. Kas keletą metų iš dangaus nusileidžia kažin kokie padarai ir pasigrobę išsiveža jų vaikus. Jie bando pabėgti, bet nėra kur. Pasidaro valtis, — nėra kur plaukti. Nė ką daryti...
— Pagaliau vienas galvočius iškasa duobę, apdengia ją iš viršaus ir pasislepia su visa šeima. Išeitis rasta.
— Taip ir prasidėjo, — linktelėjo vadas. — Idėja paplito, tunelius ėmė rausti kaskart gilesnius ir tobulesnius, kad vergokratai negalėtų ištraukti. Ir vergas galų gale laimėjo. Greičiausiai tai buvo pirmoji planeta, sėkmingai sukilusi prieš Didžiąją Vergokratiją. Išvilk juos iš tunelių, kad gudrus. Nuodingomis dujomis irgi netroškinsi — kokia nauda iš lavonų? Pasiųstos mašinos sulaukė tokio pat likimo, kaip mūsų akys. O žmonės, per savo kvailumą nusileisdavę į požemius...
Jis nebegalėjo užbaigti sakinio, Delo kūnas bylojo ryškiau už bet kokius žodžius.
— Bet iš kur ta neapykanta?— paklausė Arnildas. — Mergina pasirinko mirtį, užuot leidusi Delui prie jos prisiliesti.
— Tuneliai tapo religija, — paaiškino Steinas. — Taip ir turėjo būti. Juos kasė, prižiūrėjo, remontavo visą laiką nuo vieno vergokratų antpuolio iki kito. Vaikus mokė, kad iš dangaus nusileidžia demonai, o išganymas glūdi po žeme, priešingai senajai Žemės religijai. Buvo pasėta baimė ir neapykanta, — ir seni, ir maži žinojo, ką daryti, pasirodžius laivui. Įėjimų, matyt, yra visur. Pastebėję laivą, visi gyventojai išnyksta savo labirintuose per keletą sekundžių. Jie manė, kad mes vergokratai, nes tik tie demonai nusileidžia iš dangaus.
— Delas kai ką nutuokė. Jis tik manė sugebėsiąs įtikinti, paaiškinti, kad vergokratų nebėra ir beprasmiška toliau slėptis. Iš dangaus atskrenda geri žmonės. Bet tai — erezija, vien to pakako jį nužudyti. Jei iš viso jie teikėsi jį išklausyti.
Jie atsargiai ėmė nešti Delo Jaunesniojo kūną į laivą.
— Nelengva bus įrodyti tiems žmonėms teisybę. — Jie minutėlę stabtelėjo pailsėti. — Vis dėlto nesuprantu, kodėl vergokratai norėjo susprogdinti šią planetą.
— Ir čia ieškojome pernelyg sudėtingų motyvų, — pasakė vadas Steinas. — Kodėl gi puolanti armija sprogdina pastatus ir naikina paminklus, kai ji priversta trauktis? Tiesiog iš pykčio ir pagiežos, tų amžinų žmogaus emocijų. Jei neturėsiu aš, nereikia nei tau. Ši planeta, ko gero, eilę metų nedavė vergokratams ramybės. Jie niekaip nepajėgė užgniaužti vergų pasipriešinimo. Ne kartą bandė tuos maištininkus išgaudyti, — negalėjo gi prisipažinti, kad vergai paėmė viršų. Supratę, kad galutinai pralaimėjo, jie nusprendė sunaikinti planetą, nors tiek bus lengviau. Pastebėjau, ir tave užvaldė panašūs jausmai, kai pamatei negyvą Delą. Tai žmogiška.
Jie buvo seni kareiviai, todėl, guldydami Delo kūną į specialią kabiną ir ruošdami laivą skridimui, nerodė jausmų. Bet jie buvo ir seni vyrai, gerokai pasenėję per šioje planetoje išbūtą laiką,
10
ir jų judesiai buvo lėti, kaip ir visų senų žmonių.
11
BANDOMASIS SKRYDIS
Marsas — sausas, šaltas dulkių pragaras, raudonas kaip kraujas. Jie kėblino vienas paskui kitą, iki kulkšnių klimpdami į smėlį, ir monotoniškai keikė nežinomą konstruktorių, kuris suprojektavo tokius nevykusius skafandrų kondicionierius. Per patikrinimą Žemėje defektų nebuvo pastebėta. Viskas atsiskleidė, skafandrus padėvėjus kelias savaites. Vandens absorbentai persisotino ir nustojo veikę. Marso temperatūra buvo žema — šešiasdešimt laipsnių šalčio. Tačiau skafandruose buvo karšta ir drėgna, žliaugte žliaugė prakaitas, ir jie tolydžio merkėsi, kad jis nepatektų į akis.
Morlis apmaudžiai papurtė galvą, norėdamas nukratyti prakaito lašelius nuo peršinčios nosies. Tą akimirką kažkoks rudas gauruotas padarėlis jam pasipainiojo po kojomis. Pirmą kartą Marse jie sutiko gyvą sutvėrimą. Turėtų pajusti mokslinį susidomėjimą, o jį apėmė pyktis. Jis spyrė koja, ir žvėriūkštis išlėkė į orą. Spirdamas Morlis neteko pusiausvyros ir pamažu ėmė griūti, o jo vulkanizuotas skafandras užsikabino už aštrios obsidiano uolos.
Tonis Benermenas ausinėse išgirdo duslų draugo šauksmą ir apsigręžė. Morlis gulėjo ant smėlio ir abiem rankom laikė užspaudęs perplėštą skafandrą ties keliu. Lauk veržėsi drėgno garuojančio oro srovė, akimirksniu virsdama žėrinčiais ledo kristalėliais. Tonis prišoko prie jo, norėjo užkimšti skylę savo pirštinėmis, bet nieko neišėjo. Pasilenkęs prie Morlio, išvydo siaubo kupiną žvilgsnį, jo veidas jau buvo pradėjęs mėlti.
— Padėk man! Gelbėk! Morlis taip balsiai šūktelėjo, kad Toniui šalmo membrana sudrebėjo. Bet pagelbėti buvo
nebeįmanoma. Jie nebuvo pasiėmę atsarginio pleistro — jis liko laive, maždaug už ketvirčio mylios. Kol suvaikščiotum, Morlis jau būtų miręs.
Tonis pamažu išsitiesė ir atsiduso. Laive jie buvo vienu du, visam Marse daugiau nebuvo nieko, kas galėtų suteikti pagalbą. Morlis pajuto Tonio žvilgsnį ir palūžo.
— Nebėra vilties, Toni, man jau galas, tiesa?
— Kai tik baigsis deguonis, daugiausia po trisdešimties sekundžių. Aš nieko negaliu padaryti. Morlis prakošė pro dantis trumpą, bet šlykštų keiksmažodį, paspaudė raudoną avarijos mygtuką,
įtaisytą pirštinėje, virš riešo. Tą akimirką prie pat jo prasivėrė žemė; plyšio kraštais biro smėlis. Tonis žingtelėjo atgal, ir iš plyšio iškilo du vyrai su baltais skafandrais. Jų šalmai buvo su raudonais kryžiais. Vyrai turėjo neštuvus, ant jų tuoj paguldė Morlį ir akimirksniu vėl išnyko.
Tonis niūriai žiūrėjo žemyn; netrukus iš plyšio jam buvo išmestas Morlio skafandras. Po to nuleidžiamosios durys smėlyje užsivėrė, ir dykumoje vėl įsiviešpatavo tyla.
Lėlė skafandre svėrė lygiai tiek, kiek Morlis, netgi jo veido bruožai buvo šiek tiek panašūs į Morlio. Kažkoks pokštininkas vietoj akių nupiešė juodus kryžius.
„Juokinga“, — mąstė Tonis, užsimesdamas ant pečių nepatogią naštą. Eidamas į laivą, jis pamatė tą patį ramiai kiūtantį Marso gyvūnėlį. Paspyrė jį, pasipylė galybė spyruoklėlių ir sraigtelių.
Kai Tonis prisikasė iki laivo, mažulytė saulė jau siekė dantytas raudonų kalnų viršūnes. Šiandien jau per vėlu laidoti — reikės palaukti ryto. Palikęs tariamą Morlį izoliuotoje kameroje, nukiūtino į kabiną ir išsinėrė iš varvančio skafandro.
Jau buvo sutemę, ir kažkokie padarai, kuriuos jie vadino „pelėdomis“, suskato atakuoti laivo korpusą, draskydami ir brūžindami jį. Jie niekaip negalėjo „pelėdų“ pamatyti, todėl tie garsai dar labiau dirgino nervus. Taisydamasis karštą vakarienę, Tonis kuo garsiau barškino keptuvėmis, kad tik negirdėtų to įkyraus krebždėjimo. Baigęs vakarieniauti ir nukraustęs lėkštes, jis pirmą kartą pasijuto baisiai vienišas. Nepadėjo netgi kramtomasis tabakas. Jis tik priminė dėžutę žaliųjų Havanos cigarų, kurie jo laukė žemėje.
Netyčia Tonis užkliudė plonutę stalo koją, ir visos metalinės lėkštės, keptuvės ir sidabriniai šaukštai nudardėjo ant grindų. Toks triukšmas jam tiesiog buvo malonus, o dar didesnį pasitenkinimą jis pajuto, kai nuėjo gulti, palikęs tuos indus nesutvarkytus.
12
Šį kartą jie buvo taip arti tikslo, jei tik Morlis būtų buvęs atsargesnis! Tonis prisivertė daugiau apie tai nebegalvoti, — reikia užmigti.
Rytą jis palaidojo Morlį. Likusias dvi dienas praleido susikrimtęs, bet žiūrėdamas atsargumo. Sutvarkė geologinius pavyzdžius, patikrino radiacijos matavimo prietaisus ir kitus mechanizmus.
Paskutinę dieną iš visų prietaisų jis išėmė magnetinius įrašus, o prietaisus nunešė atokiau nuo laivo, kad nekliūtų startuojant. Salia jų sukrovė visus nereikalingus daiktus: maisto atsargas, aprangą bei mechanizmus. Paskutinį kartą vilkdamas kojas per rusvą smėlį, jis ironiškai atidavė pagarbą Morlio kapui. Laive nebebuvo ką veikti. Nebeliko netgi neskaitytos knygiūkštės. Dvi paskutiniąsias valandas Tonis praleido gulte, skaičiuodamas lubų kniedes.
Tylą sutrikdė skardus kontrolinio laikrodžio spragtelėjimas, ir jis išgirdo, kaip už storos pertvaros pradėjo veikti motorai. Tą pačią akimirką ties jo gultu pasirodė minkšta „ranka“ ir jį tvirčiau prispaudė. Jis pamatė, kaip siena šalia jo prasiskyrė ir ranka su švirkštu, šliauždama it gyvatė, metaliniais pirštais ėmė jį grabalioti. Pagaliau jie pasiekė kulkšnį, ir švirkšto smaigalys it geluonis įsmigo į jį. Tonis dar spėjo pamatyti, kaip skystis iš švirkšto liejasi į veną, o po to narkotikai aptemdė sąmonę.
Užpakalinėje pertvaroje atsidarė liuko durys, ir du sanitarai įnešė neštuvus. Jie neturėjo nei skafandrų, nei kaukių, o už jų buvo matyti mėlynas Žemės dangus.
Atbudimas buvo toks, kaip visada. Malonus gaivinančių stimuliatorių karštis, baltos operacinės lubos Žemėje.
Tik šį kartą lubų nebuvo matyti, — jas užstojo raudonas pulkininko Stegemo veidas rūsčiai surauktais antakiais. Tonis stengėsi prisiminti, ar reikia atiduoti pagarbą gulint, bet nusprendė, kad geriausia bus gulėti ir nejudėti.
— Velniai rautų, Benermenai, — suriaumojo pulkininkas. — Malonu vėl matyti jus Žemėje. Bet kodėl neišbuvote iki galo? Juk jei Morlis mirė, — ekspedicija nepavyko. Vadinasi, iki šios dienos dar nebuvo nė vieno visiškai sėkmingo skridimo!
— O kaip antro laivo komanda, sere? Kas jai atsitiko?— Tonis stengėsi kalbėti kuo linksmiau.
— Siaubinga. Dar blogiau, kaip su jumis, jei taip galima tarti. Abu žuvo kitą dieną po nusileidimo. Meteoro skeveldra pateko į deguonies rezervuarą, o jie taip įnikę tyrinėjo florą, kad neturėjo kada pasižiūrėti į prietaisų parodymus. Bet aš ne to atėjau. Apsivilk ką nors ir ateik į mano kabinetą.
Pulkininkas išėjo, trinktelėjęs durimis. Tonis išsiropštė iš lovos, nors galva kiek ir svaigo nuo narkotikų. Pulkininkams įsakius, leitenantai skuba paklusti.
Kai Tonis įėjo į kabinetą, pulkininkas Stegemas, rūsčiai susiraukęs, žiūrėjo pro langą. Jis atsakė į pasveikinimą ir, pasiūlydamas Toniui cigarą, tarsi parodė, kad jo kareiviškoj sieloj dar žioruoja ir humaniškumo kibirkštėlė. Kai abu jau buvo užsidegę cigarus, pulkininkas mostelėjo į lauką už lango.
— Matote? Ar žinote, kas ten?
— Taip, sere. Tai raketa skristi į Marsą.
— Kol kas dar ne. Tai tik pusiau baigtas korpusas. Varikliai ir įrengimai dar montuojami gamyklose, išsibarsčiusiose po visą šalį. Dirbdami išsijuosę, pabaigtume raketą ne greičiau kaip per šešis mėnesius. Taigi laivas bus gatavas, bet mes neturime kosmonautų, kurie juo skristų. Jei ir toliau taip bus, nė vienas žmogus neišlaikys. Ir jūs taip pat.
Tonis neramiai sujudėjo kėdėje, o pulkininkas, įsmeigęs į jį akis, kalbėjo toliau:
— Ši paruošiamoji programa visą laiką buvo mano išmonė. Aš parengiau ją, perdaviau Pentagonui, ir pagaliau ji buvo priimta. Mes žinojome, kad galime pastatyti automatiškai valdomą laivą, kuris pasieks Marsą ir grįš atgal, įveikdamas visas kliūtis. Bet mums reikia žmonių, kurie išsilaipintų planetos paviršiuje ir jį ištirtų, — kitaip visos mūsų pastangos nueis vėjais.
— Laivą ir pilotą robotą išmėginome, sudarydami sąlygas, panašias į skridimo, ir taip pašalinome dar likusius nesklandumus. Aš tada pasiūliau (ir mano pasiūlymas buvo priimtas), kad kosmonautai, kuriems su tuo laivu teks skristi į Marsą, būtų lygiai taip parengti. Buvo pastatytos dvi
13
barokameros, imituojančios Marso sąlygas su visomis detalėmis. Jau pusantrų metų tose barokamerose mes treniruojame kosmonautus, po du atskirai, rengiame juos tikrajam skridimui į Marsą.
— Aš neketinu jums priminti, kiek kandidatų turėjome iš pradžių arba kiek aukų buvo dėl pernelyg tikroviškų skrydžio sąlygų barokamerose. Bet tik štai ką pasakysiu, — visą tą laiką dar neturėjome nė vienos sėkmingos bandomosios ekspedicijos. Visi, kurie neištvėrė arba kaip jūsų partneris Morlis „žuvo“, iš žaidimo iškrito galutinai.
— Liko tik keturi tinkami kandidatai, įskaitant ir jus. Jeigu iš jūsų keturių nesuformuosime vienos sėkmingos dviejų kosmonautų įgulos, visa programa nueis niekais.
Tonis taip ir sustingo, cigaras tarp pirštų užgeso. Jis žinojo, kad paskutiniaisiais mėnesiais bandymų vadovai vis labiau remiami prie sienos, dėl to pulkininkas Stegemas ir riaumojo kaip pašautas lokys. Pulkininko balsas nutraukė jo mintis.
— Psichologų sektorius neduoda man ramybės, tariasi atradę silpniausią programos vietą. Jų galva, kosmonautų psichiką veikia, kad tie skrydžiai bandomieji, o ne tikri. Jei kokia katastrofa, jie visada gali būti išgelbėti pačią paskutinę akimirką. Kaip kad Morlis. Susumavęs visų bandymų rezultatus, aš pradedu galvoti, ar tik nebus jų tiesa.
Dabar dar turime keturis kosmonautus, ir aš ketinu, sudaręs dvi įgulas, atlikti dar vieną bandymą. Ši galutinė treniruotė bus generalinė repeticija — šį kartą be juokų.
— Nesuprantu, pulkininke... Tai visai paprasta, — patvirtindamas savo žodžius, Stegemas trenkė kumščiu į stalą. — Šį kartą
mes neketiname gelbėti, nors ir labai reikėtų. Tai bus žūtbūtinė treniruotė. Mes sudarysime sunkiausias sąlygas, kokias tik įmanoma sugalvoti, o jūs privalote ištverti. Jei šį kartą susiplėšysit skafandrą, taip ir mirsite Marso vakuume, nors būsite tik per keletą pėdų nuo Žemės atmosferos.
Baigdamas jis pasakė kiek švelnesniu balsu: — Norėčiau, kad būtų galima kitaip pasielgti, bet jau nebėra pasirinkimo. Kitą mėnesį turim sudaryti to laivo įgulą, — beliko šis vienintelis būdas.
Tonis gavo tris dienas atostogų. Pirmąją dieną jis pasigėrė, antrąją — pagiriojo, o trečiąją — tūžo iš bejėgiškumo. Visi bandymų dalyviai buvo savanoriai, bet kam šitoks panašumas su realybe? To jau per daug. Be abejo, jis galėtų viską mesti, jei tik panorėtų, bet žinojo, kas jo lauktų. Teliko viena — susitaikyti su ta absurdiška idėja. Jis padarys, ko jie reikalauja, ir viskas bus baigta. Užtat jau iš anksto gardžiavosi ta mintim, kaip po visų bandymų voš pulkininkui per didelę kaip burokas nosį.
Su savo naujuoju partneriu Helu Mendoza jis susitiko per medicinos patikrinimą. Dar prieš bandymus jie buvo matęsi paskaitose. Dabar santūriai pasisveikino, įdėmiu žvilgsniu perverdami vienas kitą ir bandydami sumoti, ko vertas antrasis. Juk įgulą sudarys tik du žmonės, ir vienas gali būti kito mirties priežastis.
Tonis, drūtas ir stiprus kaip lokys, buvo visiška priešingybė tęvam ir prakauliam Mendozai. Tonio laikysena laisva, atsaini, o jo partneris nervingas, jaudrus. Rūko be pertraukos, o akys visą laiką bėgioja.
Tonis stengėsi nuslopinti savo nerimą. Helas, matyt, ne iš kelmo spirtas, jei tiek išlaikė bandymų. Pradėjus skridimą, jo nervingumas veikiausiai visiškai išnyks.
Gydytojas iškvietė Tonį ir ėmė atidžiai apžiūrinėti.
— Kas čia?— paklausė jis, vatos tamponu braukdamas Toniui per skruostą.
— Et! — tarė Tonis. — Ranka slystelėjo, kai skutausi, ir įsipioviau. Gydytojas susiraukė nepatenkintas, patepė žaizdelę vaistais ir užlipdė gabalėlį marlės.
— Atsargiau su odos įdrėskimais. Juk gali patekti bakterijos. Nežinia, kas jūsų laukia Marse. Tonis prasižiojo, norėdamas prieštarauti, tačiau susivaldė. Nebuvo prasmės aiškinti, kad
tikrasis skrydis, jei apskritai kada nors įvyks, truks du šimtus šešiasdešimt dienų. Bet kokios žaizdelės per tokį laiką lengvai užgis. Net jei kosmonautas būtų ir anabiozės būsenoje...
Po medicininės apžiūros, kaip visada, jie užsidėjo skafandrus ir nuėjo į bandymų pastatą. Eidamas Tonis užsuko į barakus, susirado šachmatus ir apsitrynusių kortų malką.
Masyvaus antrojo pastato durys buvo atviros, ir jie įžengė į mokomąjį kosminį laivą. Medikai
14
diržais pritvirtino juos prie gultų ir suleido vaistų, sukeliančių anabiozę.
Atsipeikėjus, kaip paprastai, buvo silpna ir pykino. Viskas atrodė labai realu. Staiga Tonis nusvirduliavo prie tualeto veidrodžio ir sumirksėjo, žiūrėdamas į savo atvaizdą — dailiai nuskustą veidą, paraudusias akis. Jis nuplėšė nuo skruosto tvarstį ir pirštais palietė atvirą žaizdelę. Kraujo lašelis buvo sukrešėjęs. Tonis lengviau atsiduso. Kartkartėmis jį kamuodavo košmariški sapnai, kad kada nors bandomasis skrydis virs tikru skridimu į Marsą. Logiškai pasvarstęs, suvokdavo, kad armija niekada neatsisakytų progos visais kanalais išreklamuoti tokį žymų skridimą. Tačiau įsisukusi abejonė, kad ir labai nelogiška, graužė jį it kirminas. Kiekvieno bandymo pradžioje jis iš naujo turėdavo ją įveikti.
Sulig nauju viražu Toniui vėl pasidarė bloga, bet jam pavyko susivaldyti. Atliekant bandymus, negalima gaišti, reikia patikrinti, kaip veikia laivo prietaisai. Helas jau buvo atsisėdęs ir suglebusia ranka pamojo jam nuo savo gulto. Tonis irgi mostelėjo.
Tą akimirką atgijo atsarginis imtuvas. Iš pradžių kontroliniame punkte buvo girdėti tik krebždesys, o po to pasigirdo karininko trenerio balsas:
— Leitenante Benermenai, ar jau prabudote? Tonis sugrabaliojo mikrofoną ir atsakė:
— Taip, sere.
— Lukterkit, Toni, — pasakė karininkas. Jis kažką sumurmėjo žmogui, stovinčiam šalia, ir vėl prabilo:— Kažkas atsitiko vožtuvui: spaudimas didesnis už Marso normą. Imkitės priemonių, kol sumažinsim spaudimą.
— Klausau, sere, — atsakė Tonis ir išjungė mikrofoną. Abu su Helu pasišaipė iš savo vadovų uolumo. Po kelių minučių priimtuvas vėl atgijo:
— Tvarka, spaudimas normalus. Tęskite darbą. Tonis padarė grimasą tam nematomajam ir nuėjo į gretimą skyrių. Čia pasuko rankeną, ir
atsarginis skydas atsitraukė.
— Na, atrodo, šį kartą ramu, — tarė jis, patalpą užliejus rausvokai šviesai. Priėjo Helas ir žvilgtelėjo pro jo petį.
— Už tai dėkok Stegemui, — tarė jis. — Per paskutinį skridimą, kai netekau partnerio, visą laiką pūtė smarkus vėjas. O dabar, pažiūrėjęs į šias kopas, nepasakyčiau, kad čia kada nors būtų vėjuota.
Paniurę jie ilgai spoksojo į pažįstamą raudoną peizažą ir tamsų dangų. Pagaliau Tonis nusisuko prie valdymo pulto, o Helas ištraukė skafandrus.
— Greičiau eikš čia! Helui nereikėjo kartoti, jis tuoj pat atsidūrė prie pulto ir pažiūrėjo, kur Tonis rodė pirštu.
— Vandens skalė... Matai? Vandens tėra tik pusė rezervuaro! Jie šiaip taip atkėlė skydą, trukdantį prieiti prie skyriaus, kuriame buvo rezervuaras. Ir tada
mažytė drumzlino vandens srovelė atitekėjo prie jų kojų. Tonis prišliaužė prie rezervuaro ir, švysčiodamas su žibintuvėliu čia aukštyn, čia žemyn, apžiūrėjo vamzdžius. Mažoje patalpoje jo balsas skambėjo dusliai:
— Velniai griebtų tą Stegemą su visais jo pokštais: vėl ta „avarija nusileidžiant“. Sprogo jungiamasis vamzdis, o vanduo sunkiasi į izoliacinį sluoksnį; nė velnio čia nepataisysi, nebent sudraskytum laivą į gabalėlius. Duok man izoliacijos, užlipdysiu plyšį, kol dar įmanoma.
— Taaip... Mėnuo bus pašėlusiai sausas, — sumurmėjo Helas, tikrindamas kitų prietaisų veikimą.
Pirmosios dienos praėjo taip pat, kaip ir per kitus bandymus. Jie iškėlė vėliavą ir išėmė įrengimus. Trečią dieną sustatė visus vizualinius bei matavimo prietaisus, tada iškrovė teodolitus ir ėmė sudarinėti žemėlapius. Ketvirtą dieną jau buvo pasiruošę rinkti pavyzdžius.
Kaip tik tada jie atkreipė dėmesį į dulkes.
Tonis grikšėjo dantimis, kramtydamas maistą, — jame buvo pilna dulkių. Jis keikėsi, nes visam tam biaurumui nuplauti teturėjo tik gurkšnelį vandens. Tonis sunkiai nurijo kąsnį ir apsidairė.
15
— Tu pastebėjai, kiek čia dulkių?—paklausė jis.
— Kur nepastebėsi?! Mano drabužiai taip jų pilni, lyg aš ant skruzdėlyno būčiau užsilipęs. Helas sustodavo kasęsis vien tada, kai reikdavo atsikąsti. Abu apsižvalgė, ir tik dabar aiškiai suvokė, kiek dulkių laive. Ir plaukus, ir maistą, — viską
dengė rausvokas jų sluoksnis. Jos girgždėjo po kojomis.
— Greičiausiai jos čia pateko nuo skafandrų, — pasakė Tonis. — Turėsime juos geriau nusipurtyti, grįždami į laivą.
Mintis nebloga, tik gaila, nieko iš to gero neišėjo. Raudonos dulkės buvo it talkas, ir galėjai purtyti, kiek norėjai — jos nenubyrėdavo, o debesiu tvyrojo aplink it tamsus rūkas. Jie stengėsi nepaisyti dulkių, manydami, kad tai dar vienas Stegemo technikų pramanas. Kurį laiką galėjo jų nepaisyti, bet pagaliau aštuntąją dieną nuo dulkių nebeužsidarė išorinės šliuzo kameros durys. Kai jie grįžo su uolienų pavyzdžiais, vos galėjo apsisukti mažoje šliuzo kameroje. Pakaitomis kiek įmanydami nupurtė dulkes vienas nuo kito, tada Helas paspaudė perjungiklį. Išorinės durys pradėjo vertis, bet staiga sustojo. Visu galingumu dirbo durų motoras, jie juto vibraciją padais. Bet staiga viskas nutilo, ir įsižiebė raudona pavojaus lemputė.
— Dulkės! — sušuko Tonis. — Tų prakeiktų raudonų dulkių prilindo į mechanizmus! Jie lengvai nuėmė apsauginį skydą ir apžiūrėjo variklį. Tepalas buvo virtęs tirštu raudonu purvu.
Taip, pastebėti avariją nesunku, bet kaip ją likviduoti? Skafandrų kišenėse jie turėjo tik keletą reikalingiausių įrankių. Didžioji įrankių dėžė bei tirpikliai, kurie skubiai pašalintų dulkes, buvo laive. Bet kol durys nesutvarkytos, įrankių nepasiimsi. O be įrankių nesutaisysi durų. Paradoksali situacija, tik visai nejuokinga.
Kas atsitiko, jie rado per sekundę, o praėjo beveik dvi valandos, kol jie vargais negalais išvalė mechanizmus ir uždarė duris. Kai galų gale įėjo į
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com