E D V I N A S
EDVINAS K A L Ė D A
«5
E D V I N A S
Nemyl
imi
www.erdvese.org
UDK 888.2-3 Ka-l82
© Edvinas Kalėda, 1997 © Leidykla „Magilė", 2008
ISBN 978-9986-956-65-5
Skiriu Motinoms, kurių sūnūs negrįžo iš zonos
Romaną parašyti paskatino artimo žmogaus nusikaltimo ir bausmės istorija, todėl stengiausi kūrinyje išlaikyti autentiškumą, o kai kurių veikėjų vardai netgi liko nepakeisti - tuo siekiu giles-nio tikroviškumo įspūdžio.
Kalėjimas, kolonija, nuteistieji - jie mūsų pasąmonėje glūdi Blogio pavidalu, ir apie žmones iš T E N dažniausiai nekalbama ir negalvojama kaip apie Žmones. Jų - tūkstančiai, ir kas antras iš-ėjęs iš įkalinimo įstaigos vėl grįžta į ją. Mane jaudina šis pragaro ratas, ir manau, kad viena parašyta istorija apie kelionę susto-jusiame laike suartins teisiančiuosius ir nuteistuosius, paneigs kvailus gandus, neretai virstančius visuomenei priimtinomis dogmomis.
NEMYLIMI. Šis jausmas vienija romano veikėjus, ir teigiamo herojaus paieškos pareikalaus Jūsų laiko.
Viliuosi, kad ne veltui...
Esu dėkingas savo geriausiam draugui - žmonai, nemaža dali-mi prisidėjusiai prie romano atsiradimo.
AUTORIUS
Chimera, kurią vejuosi, turi žmogišką pavidalą, ir aš gerai ži-nau, kad jos keliai veda į sėkmę, gerovę ir meilę. Tačiau dienos bėga, jaunystė baigiasi, o mano svaja neranda tikrojo kelio; tarp paprastų moterų nematau paprastumo, tarp mylinčių - meilės, tarp tikinčių - tikėjimo. Mano širdis - nelyginant uola, apžėlu-si samanomis; joje niekados neišdžiūsta ašaros. Šiandien mane matėte verkiant ne iš silpnumo - esu per daug piktas ant gyve-nimo - aš apraudojau žlugusias viltis, prarastas godas, tai, kuo niekados nebuvau, tai, kuo niekados nebūsiu!
CHOSĖ EUSTASIJAS R I V E R A
Akivaras
Ruduo, tik porą savaitėlių palepinęs mirtinguosius džiu-giais rudeniškais atšvaitais, apsipylęs lietumi, tapo niū-rus it koks šimtametis senis. O dar uostamiestyje, kur rudenį ant pašiauštų bangų skiauterių atneša jūra.
Nejučiomis kiekvienas vėjo gūsis čia yra drėgnas, net sūrokas, ir jei sugebėtum įžiūrėti jo vijas, tai, be abejo, jos būtų mėlynos kaip tavo praėjusios vasaros akimirksniai.
Tą vakarą žvarbus vėjas košė išmirusią alėją, blaškėsi, lyg no-rėdamas į kledaruojančius žibintus įpūsti gyvybę. Švietė vos keli, nuolankiai nuleidę galvas atslenkančioms sutemoms. Ir jei ne šviesa, iš daugiaaukščių namų akiduobių vaikanti negyvą tamsą, žibintai būtų atrodę kaip jonvabaliai.
Nė gyvos dvasios.
Vengia žmonės tokį vėlyvą metą kišti be reikalo nosį laukan, ir jei tamsa alėjos gale išspjaudavo kokią žmogystą, tai būtinai susi-gūžusią, greitu žingsniu slystančią į takelį tarp broliškai susiglau-dusių namų.
Vienišų praeivių iš akių neišleido prie prekybos centro kampo prisišliejęs vaikinas. Jis kažko laukė. Jau visą valandą stypčiojo su-sisupęs į odinę striukę, giliai sugrūdęs rankas į kišenes ir slėpda-mas smakrą apykaklėje nuo šuniško oro. Dėl kiekvieno po žibintu atsidūrusio praeivio jis prisimerkdavo, bet įsižiebusią viltį tuoj pa-keisdavo nesmagus atodūsis.
- Negi ji neateis? - jau kažin kelintą kartą sau po nosim sušnibž-dėjo jaunuolis ir, lūpomis išsitraukęs iš pakelio cigaretę, užsirūkė.
Jis nebuvo aukštas, bet kresnu sudėjimu nenusileido suaugu-siam vyrui. Kietai sučiauptos lūpos ir duobutės skruostuose at-spindėjo kankinamą laukimą, o melsvos primerktos akys lyg dvi ugnelės ruseno iš po šviesių plaukų kupetos.
10
EDVINAS KALĖDA
Prabėgo antra tuščio laukimo valanda, o jis vis mindžikavo šito-je vėjų nugairintoje pakampėje, vieną po kitos traukdamas cigare-tes ir tikėdamas, kad tuoj jinai pasirodys, nors abejonių kirminas graužė mylinčią širdį. Matyt, įsikišo tėvai. Tik jie, štai jau antri metai nenuilstamai kovoję prieš jųdviejų draugystę, galėtų rasti būdą, kaip sutrukdyti savo numylėtinei išsprukti iš namų. Kad tik, neduokdie, nesusitiktų su tuo prasčioku, valkata ir chuliganu savo draugužiu. Kodėl merginos tėvai jo taip nemėgo, vaikinas galėjo tik spėlioti, bet viena rakštis buvo aiški - jis jų dukrai per prastas: prasta šeima, prastai klojasi piniginiai reikalai, prastai su moks-lais - viskas prasta, ir jiems tai atrodė taip netinkama.
Sutraukęs cigaretę iki filtro, nuspriegė ją į tamsą. Minutėlę gau-dė iš mikrorajono kiemų, laiptinių ir butų sklindantį triukšmą. Kažkas garsiai klausėsi vakaro žinių, lojo šuo, barėsi pusgirčiai balsai, suspiegdavo mašinų padangos. Gyvenimas virė, tik alėja, tuščia ir nejauki, atrodė lyg nepavykusi nuotrauka.
Gerai dar, kad nelijo. Vaikinas sukluso.
Moteriškų kulniukų kaukšėjimas...
Nerimo banga išmušė iš pusiausvyros, ir vaikinas suskato sukti ratus vietoje, o akys iš tolio išplėšė taip laukiamą reginį: plazdan-tys lietpalčio skvernai, vėjyje besiplaikstantys plaukai ir bėgančios į jį akys. Nudžiugo, tačiau pasijuto lyg nuskriaustas dėl kankina-mai lėtai slinkusių laukimo valandų.
- Asta! Kodėl taip ilgai?
Jis čiupo merginą į glėbį ir, apsukęs ore, įsikniaubė į vakaro šal-tumu persismelkusius plaukus. Laukimo nerimas pagaliau nuslū-go, ir vėl pakartojo:
- Kodėl taip ilgai? - ne tiek laukė atsakymo, kiek troško išgirsti jos balsą, kuris galutinai pripildytų širdį džiaugsmo.
- Nepyk, Viktorėli! - švelniai pakštelėjo į sušalusį skruostą nuo skubėjimo uždususi mergina ir atsargiai išslydo iš vaikino glė-bio. - Man atrodo, mama kažką nujaučia ir vis širsta. Dabar ji tyčia vakarais prigalvoja visokiausių darbų, reikalų, seka ir stebi
NEMYLIMI
11
mane... Bet šįvakar jau žinojau, kad neištversiu be tavęs, ir teko imtis gudrybės... Vos tik atėjo kaimynė, mama pamiršo ištraukti raktą iš durų...
- Pabėgai? Tai tau klius!
- Nieko. Ne pirmas kartas... Juk žinai, kaip man sunku be tavęs ir tris dienas ištverti, o dabar - įsivaizduoji? - visos dešimt!
- O gal... - dvejonė klaidžiojo jo balse. - Gal tau geriau grįžti?
- Nė už ką! - patempė lūpą. - Kaip nors išsisuksiu! - nusijuokė pamačiusi nesaldžią šypseną vaikino veide, apsivijo jo kaklą ran-komis, stipriai prisispaudė.
Vengė prisiminti ką tik paliktus namus, jie atrodė jai lyg kalėji-mas. Norėjo gyventi tik šiomis akimirkomis. Jos alsavimas virpi-no sugrubusį vaikino sprandą, o standaus liemens šilumą Vikto-ras jautė net per apsiaustą.
- Tai kur praleisim šį vakarą? - sušnibždėjo Asta, nosies galiuku liesdama jo ausies spenelį.
- Gal į diskoteką?
- Ne, nenoriu.
- Tai gal pas Marių? Jo gimtadienis. Kvietė.
- Ką mes ten veiksim? Aš noriu būti tik su tavim. Dviese. Su-pranti? Visą naktį...
- Betgi tau klius! - atsidūsėjo Viktoras glostydamas jos pečius. -Klius... Aš bijau!..
- Neklius. Užtrinsiu, kad pas draugę buvau, žinok, net galiu da-bar paskambinti, aš nebijau...
- Man atrodo, kad taip būtų geriau, Astuk. Jos mažasis pirštelis įniko žaisti su striukės kilpele - galvoje su-kosi mintys.
- Čia kažkur yra telefonas, - atšlijo mergina ir nukaukšėjo ryž-tingai, greitai ir gal kiek piktai keistų, lyg atversto sąsiuvinio lapai reklaminių stendų link. Už jų ir buvo kelios taksofono būdelės.
Tylėdama ji rinko telefono numerį. Net kiek vargino toks, jos manymu, nepagrįstas draugo būgštavimas ir rūpesčio raukšlės,
12
EDVINAS KALĖDA
tirpdančios džiaugsmo žiburėlius akyse. Susijaudinusi žiūrėjo sau po kojomis, kol telefonas suklaksėjo prarydamas monetą.
- Alio!.. Mama, čia Asta... Aš einu pas Raimondą... O kodėl tu-rėčiau atsiklausti?.. Tai juk pas draugę... Ne, ne su Viktoru, gali tikrinti, jei nori... Taip, žinau... Aišku... Grįšiu po poros valandų, na, gal kiek vėliau. Viskas, atia! - pakabino ragelį ir pasistriksėda-ma nušokavo iki atokiau stovinčio Viktoro.
- Viskas gerai! - lyg kareivis, mušdama koja, atraportavo. - Kal-bėjo lyg pavyzdinga mama. Ir kaimynė ten tebesėdi. Tu juk žinai -aplinkinių nuomonė mamai daug ką reiškia. Na, tai kur dabar?
Šovusi vaikino galvon mintis privertė pulsą pagauti pašėlusį taktą.
- Tai gal į vilą? Ji suklapsėjo akimis, o tai reiškė, kad jos noras atspėtas.
- Bet dabar ne vasara, bus šalta... - nerimo Viktoras.
- Su tavim?! Vaikinas pasimuistė - be abejo, Astos negąsdina nepatogumai,
kaip ir jo paties, kad tik būtų kartu. Jie minutėlę stovėjo tylėdami, tačiau abejojo ir svarstė tik Viktoras.
- Tiesiog nežinau, - skėstelėjo rankomis vaikinas. - Jau toks vė-lus metas.
- Nejuokink, dar tik vakaras, ką tik „ L a b a n a k t , v a i k u č i a i " baigėsi. Tiesa, o sargas ar nepasikeitė? Vis tas hipių tėvas Artūras ten?
- Aha, tas pats, - jo akys prisimerkė ir smagiai sublyksėjo. - Ge-rai, tik reiktų vyno nusipirkti. Pameni, kaip vasarą jį karštą gerda-vome? Kaip tu jį ten vadindavai - gongu?
- Grogu! - pilnas juoko balsas. - Ir žvakių neužmiršk, kažin, ar ten išvis kada nors įves elektrą...
* * *
Vila, stūksanti Girulių pušyno pakraštyje ten, kur reti krūmokš-niai kviečia bristi į bekraštę jūrą, neturėjo šeimininko, ir tai buvo vienas maloniausių ir romantiškiausių ką tik prabėgusios vasaros
NEMYLIMI
13
atradimų. Aišku, tai nebuvo po stebuklingo lietaus išdygęs mū-rinis grybas. Jis anksčiau priklausė vienai statybos organizacijai; bet šiai, matyt, ėmė ne taip sklandžiai sektis, ir neįrengtas pasta-tukas, tik su langais ir šiokia tokia apdaila pirmo aukšto viename kambaryje, liko rymoti pasisukęs į paliktas plytas, pastolius, ar-matūros ir vamzdžių krūvas. Mistinis šio namo šeimininkas, kol ateis geresni laikai, tesugebėjo statybininkų vagonėlyje įkurdinti sargą - ilgaplaukį, liesom kojom ir iš drabužių tik džinsus pripa-žįstantį vaikiną Artūrą.
Tai viską ir nulėmė. Viktoras pažinojo šį ilgaplaukį hipių eros gerbėją. Be saiko domėdamasis viskuo, kas hipiška, jis ir gyve-no kone po atviru dangumi, tik žiema jį įgrūsdavo į kokį šiltesnį kampą. Mieste jis buvo nelyginant paskutinis mohikanas iš tos maištingosios ilgaplaukių kartos, todėl nieko nuostabaus, kad šį trisdešimtmetį vyrą visi vadino hipių tėvu.
Kartą, vos prasidėjus vasarai, Viktoras, bėgiodamas krosą po pušyną, panūdo iš arčiau užmesti akį į tą namą vaiduoklį, švie-čiantį pro išlakius pušų liemenis. Ir kaip jis nustebo pamatęs po statybvietę šeimininko žingsniu vaikštinėjantį ir alų iš butelio gurkšnojantį Artūrą. Jiedu išsikalbėjo.
Pasirodo, šiaip juodo darbo vengiantis Artūras čia dirbo sargu, bet dar tiksliau būtų pasakyti - „gyveno", mat įsigudrino dirbti trim etatais, nekeldamas kojos į dulkiną miestą, ir šitokia būtis buvo viena retų išimčių, kai malonumas ir darbas teikia vienodą džiaugsmą.
Visą vasarą jis slampinėdavo apie vilą, po pušyną ar jūros pa-krantę, lydimas ne mažiau tokia laisve patenkinto vilkšunio Arčio. Čia retsykiais užsukdavo Artūro draugai, ir panašūs, ir nepanašūs į jį, kartą čia gyveno valkata, tačiau po savaitės išvyko į miestą -ten jo „darbas", o ne čia. O kokią niūresnę popietę čia degdavo lauželis, būdavo daug alaus ir senų laikų muzikos.
Naktį viskas nurimdavo. Ir apie tai Viktoras pagalvojo, kai ap-graibomis ištinkuotame vilos kambaryje išvydo sumūrytą nedi-
14
EDVINAS KALĖDA
duką, bet užtat tikrą židinį! Ir pirmosios naktys čia jam su Asta atrodė netgi perdėm romantiškos, netikros, net juokingos - žva-kės, degančios malkos židinyje, šešėliai, aidinti erdvė. „ G a l mes p e r greitai senstame?" - klausinėjo jie vienas kito, bet jūros šniokšti-mas nuramindavo ir prižadindavo aistrą.
Kiekviena rasta proga ar galimybė atlėkti į šį Dievo ir staty-bininkų užmirštą kampelį jiems teikė ne mažiau džiaugsmo nei pirmasis bučinys. Jie čia jautėsi laisvi ir nevaržomi, laimingi. Iš-dykavimas mėnesienos užlietoje jūroje... Židinio ugnies jėga... Lašančios žvakės... Visa tai ištirpindavo bet kokį laiko suvokimą. Jausmai įsiliepsnodavo iki apkvaitimo, ir kiekviena naktis atmin-tin įsirėždavo it sapnas.
Senas dėdulė taksistas aiškiai nustebo, kai toli palikusi miesto žiburius jaunoji porelė paprašė sustoti tamsiame plente, kur abi-pus kelio it siena stūksojo pušynas. Vos tramdydamas smalsumą jis paėmė pinigus, atkišo grąžą ir tuoj pat apsisukęs nuvažiavo.
- Įdomu, ką jis pagalvojo? - linksmai paklausė Viktoras, užsi-mesdamas sunkaus krepšio diržą ant peties. - Išlipam kone vidur-naktį vidury miško...
- Tikriausiai, kad mums varžtelių trūksta... - Asta užsisagstę lietpaltį, užsivertė apykaklę ir, tvirtai įsitvėrusi vaikino rankos, pa-suko tik jiems vieniems žinomu trumpiausiu takeliu jūros link.
- Nebijai? - paklausė Viktoras, kai tamsa juos aklinai apsupo.
- Bijau...
- Bet juk aš šalia.
- Vis tiek bijau. Atrodo, kad einame vietoje.
- Tamsos bijai?
- Aišku. Bet dar labiau bijau, kad tu nepaliktum manęs.
- Čia dabar! Kaip tai - palikti? Čia? Miške?
- Apskritai palikti, kvailiuk! - atsiduso mergina ir dar tvirčiau prisiglaudė.
Kurį laiką girdėjosi tik artėjančios jūros ošimas ir duslūs žingsniai.
NEMYLIMI
15
- Aš tavęs niekada nepaliksiu, - tvirtai ištarė vaikinas ir spuste-lėjo mylimosios delniuką. - Tu juk žinai, kaip aš tave myliu.
Vilą jie atpažino iš plataus kamino, kyšančio virš neaiškių kon-tūrų šešėlių. Sargo namelyje degė šviesa. Vadinasi, Artūras dar ne-miega, ir Viktorui palengvėjo - žadinti jį būtų nei šis, nei tas.
Statybvietę apšvietė didžiulis prožektorius, eiti pasidarė len-gviau ir smagiau.
Sulojo šuo. Vagonėlio durys prasivėrė, ir A r č i s , skalydamas, kiek įkabindamas, kūrė į pačią juodumos tirštumą. Artūras stovėjo ant laiptelių tik su džinsiniu švarku ir laukė. Išgirdęs Viktoro balsą, Arčis liovėsi šiepti nasrus ir, jei būtų mokėjęs, tai gal būtų nusišyp-sojęs, o dabar tik suvizgino uodega ir linksmai apuostė.
- Tai čia jūs! - nusispjovė Artūras, pamatęs, ką parveda nenu-stygstantis keturkojis. - O aš maniau, kad jau nieko gero nelauk, -ilgaplaukio balse skambėjo palengvėjimas.
- Gaila, kad telefono neturi, - padavė pasisveikindamas ranką Viktoras. - Tai štai, nusprendėm prasiblaškyti, vilą prisiminėm. Ar priimsi?
- Dėl Dievo meilės! Tokį kelią sukorėt...
- Alaus nori? - atsegė krepšį Viktoras.
- Dar klausi! Kyšis tokiais atvejais būtinas! - mirktelėjo Artū-ras. - Tai eime į mano chatą, raktus surasiu.
Vagonėlio viduje ūžė „buržuika", ir po pasivaikščiojimo vėjuo-tą vakarą šiluma išsklaidė paskutines blogos nuotaikos nuosėdas. Viktoras nenustygo, kada vėl kaip vasarą jis įkurs židinį, šildys vyną jausdamas švelnų Astos žvilgsnį. Kiek pasišnekučiavo apie muziką, V i k t o r o brolį Donatą, kurį A r t ū r a s neblogai pažinojo, rei-kalus, ir sargas, įsispraudęs į šimtasiūlę ir krypuodamas ant plonų, džinsais aptemptų kojų it vabalas, palydėjo iki vilos durų.
- Ir jums nuotykis, ir man smagiau, - sukdamas raktą spynoje kalbėjo hipių tėvas. - Židiniui malkų prisirinksi štai iš šitų išardy-tų pastolių. Galiu net VEF-ą atnešti. Aš, išgėręs alų, vis vien mie-gosiu. Uch, gerai alus tokią tamsią lyg statinėje naktį...
16
EDVINAS KALĖDA
Viktoras užrakino duris, ir sulig paskutiniu spragtelėjimu pa-saulis skilo į dvi dalis - šį šaltoką kambariuką ir aną už didžiu-lio, dažais nutaškyto lango. Čia dar tvyrojo lengvas vasaros naktų aromatas, prisodrintas bemiegių naktų, tylių bučinių ir glamonių virpulio.
- Tu prisimeni, kai tąkart... - paklausė Asta su meile degdama kiekvieną žvakelę.
Taip prasidėdavo visi klausimai-atsakymai, kuriais suko laiko ratą atgal, blaškė prisiminimų laivą, papuolusį į malonią audrą. Pa-galiau vaškiniai liežuvėliai sudraskė tamsą į skutelius, palikdami tik du šešėlius, išsidraikiusius ant sienų, lubų ir grindų. Asta, nu-simetusi lietpaltį, žengė atatupsta į kambario vidurį, apžvelgdama šokinėjančią liepsnelių girliandą. Patenkinta tokiu viduramžišku apšvietimu, ji lyg katė susirangė ant senos sofos - vienintelio šia-me kambaryje, o gal ir name, baldo. Mėgino pasitaisyti nepaklus-nų medvilninį sijonuką, bet, pasijutusi nepatogiai, paliko jį likimo valiai ir laisvai atsilošė, nė kiek nesigėdydama savo slidžių šlaunų.
Pašalinio žvilgsnis visada užkliūdavo už jos figūros. Ji nebuvo nei išlaki, nei tobula kaip skulptūrėlė, greičiau veneriškai plačių klubų, bet liemens apimtimi Asta netgi didžiavosi - plonytis nely-ginant vapsvos. O iš veido daug kam buvo panaši į mulatę: storos lūpos, ryškūs skruostikauliai, čigonės akys, veriančios kiaurai, ir pagaliau tamsus gymis - tokia retenybė - išskirdavo ją iš draugių būrio. Dabar ji jau nebežinojo, džiaugtis dėl to ar liūdėti, nes bū-tent tas neryškus egzotikos pėdsakas ir prikaustė Viktoro dėmesį.
Simpatija tarp jų užgimė iš pirmo žvilgsnio. Prieš dvejus metus įvyko tas tylus sprogimas, nieko nesugriovęs, tik išsklaidęs iš pai-kos tuštybės sudėliotą paauglystės mozaiką.
Tai atsitiko per draugo gimtadienį.
Asta sėdėjo vieniša.
Vaikinai, kurie pašokdinę merginą atkakliai siekdavo po pa-sibaigsiančių linksmybių ją nusitempti į kokį „plotą", aišku, ne šokiams, žinojo, kad Asta pernelyg rimta. Todėl jie mieliau vedė
NEMYLIMI
17
į kambario vidurį išmėgintas paneles. O Viktoras atėjo į pobū-vį tik pasveikinti vaikystės draugo, pasiklausyti muzikos ir šitaip užmušti nuobodų šeštadienio vakarą. Bet kad ir kur suko akis, jo žvilgsnis vis užkliūdavo už nematytos merginos. Jos juodi it smala plaukai tik dar labiau pabrėžė iškilius skruostikaulius, o akys net kambario prieblandoje iš tolo kibirkščiavo berniokišku nerūpestingumu. Jos lūpos buvo lyg storulės - lygios, plačios ir putlios it karameliniai saldainiukai. Ji buvo visiškai kitokia negu šiaip gražios merginos, ir dėl to Viktorui pasirodė nuostabi ir nepakartojama.
Nedrąsiai pakvietė šokti.
Sutiko. Ir šoko savo malonumui, padūkusio laisvumo ir drauge orumo pilna. Viktoras pirmąsyk pradėjo nebesuvokti savo jaus-mų - jie tvino, kunkuliavo, o akys niekaip, tiesiog begėdiškai ne-norėjo atsiplėšti nuo merginos veido.
Palydėjęs ilgai kalbino prie laiptinės, kol pagaliau dangus pra-dėjo brėkšti. Dar po kelių tokių aušros sutikimų prišiukšlintos laiptinės prieangyje nė nepajuto, kaip Astos šypsena užvaldė jo pasaulį, o ilgesys, vos jį pažinus, tapo toks nepakenčiamas...
Gal tai ir yra meilė?
Židinyje pastolių ir lentų nuolaužomis vangiai šliaužė pirmieji ugnies liežuviai.
- Dabar jau įsidegs, - atsitiesė Viktoras. Jo platūs pečiai, rodės, dvigubai išplatėjo.
- Ugnis... Kokia ji panaši į tą, kuri dega manyje, Viktorai. Aš tokia laiminga su tavim!
Viktoras atsisukęs nusišypsojo ir persibraukė ranka per neklus-nius plaukus.
Jiems kiekviena minutė, praleista čia, buvo aukso smiltelės ver-tės. Viktorui vien nuo minties, kad šiąnakt lies jos stebuklingas nuogumo linijas, regės virpančius akių vokus, girdės taip arti šir-dies plakimą, kojos prisipildydavo švino. Ir taip kiekvienąsyk... Lyg paskutinė naktis su Kleopatra...
18
EDVINAS KALĖDA
Ji atsirado šalia jo lyg furija iš romėnų mitologijos, įgavusi že-mišką pavidalą, ir leido jam dabar pasinerti į begalinį moters pa-žinimą. Ji sugriovė jo susikurtą moters idealą ir pati atsistojo į laisvą vietą. Na tai kas, kad ji kai kam nepatikdavo ir kad ją vadin-davo mulate? Argi originalumas kenkia moteriai? Tačiau jos tė-vai - žmonės, mėgstantys skaičiuoti, sverti, apmąstyti lyg kokiame šachmatų žaidime kelis ėjimus į priekį. Jiems gyvenimas atrodė lyg pradėta žaisti partija: reikėjo gudriai ir saliamoniškai stumdyti figūras, kad paskelbtų matą visiems likusiems - draugams, kaimy-nams ar šiaip žiūrovams.
Asta šauniai baigė mokyklą, lyg šventoji sukdamasi trimis as-menimis; tai skaitovų konkurse, tai baseino takelyje ar fizikų olimpiadoje laimėdavo apdovanojimus, ir tai jos tėvams teikė di-delių vilčių. Bet, kai vasarą jų vienturtei nepavyko įstoti į Vilniaus universitetą, jie griebėsi griežtų priemonių: jokių pasimatymų, nes visos nesėkmės tik per tą draugužį, jo brolis Donatas, žiūrėk, niekur nedirba, tik spekuliuoja ir raumenis pumpuoja, matyt, kad lengviau būtų žmones plėšti. Jie vis kaldavo Astai į galvą, kad tik aukštasis mokslas, tik aukštasis, suteikia visas garantijas ateičiai.
Asta, pavargusi su jais ginčytis, toliau laikėsi savų įsitikinimų, vis rasdavo būdą, kaip ištrūkti iš pragaru virtusių namų.
Tėvams Astos jausmai, meilė atrodė tik tušti sentimentai...
Viktoras ruošė grogą.
Pripylė aliumininį kavos indelį raudono it kraujas gėrimo, pa-statė ant negrabiai iš armatūros strypelių sumeistruotų grotelių tiesiai vftš ugnies ir, palaukęs kol užvirs, išpilstė į dvi stiklines.
Vieną padavė Astai.
Karšto vyno stiklai ir degino, ir šildė sužvarbusias rankas.
- Už mus! - klestelėjo šalia Viktoras.
- Už mūsų meilę, - arčiau prisislinko Asta. Ji pakėlė akis. Gilias lyg bedugnė, bet tokias mielas, iki skausmo
pažįstamas, kad atmintis atseka kiekvieną vyzdžio virptelėjimą... Tai lyg sielos akys, radusios palaimą amžinybės keliuose.
NEMYLIMI
19
- Tu myli mane? Tūkstantį kartų girdėti ir tiek pat kartų laukiami žodžiai, tačiau
šįkart jie buvo ištarti su sunkiai slepiamu grauduliu. Merginos akys sublizgo nuo ašarų.
- Labai, Astute, labai... Kodėl tavo akys drėgnos?
- Tai tik iš meilės, kvailiuk, - garuojantis vynas lyg šydas slėpė jos veidą.
Tranzistorius, ūždamas dėl visokių trukdymų, vis tiek gan aiš-kiai grojo garsųjį Steveb Wonder'io „I just call to say I love you", o židinys mainėsi nuo liepsnų, kviesdamas šešėlius į jam vienam suprantamą šokį.
Svaigus ir rūgštokas vyno aromatas seniai jau bi*vo išvijęs iš kambario aitrius dūmus, ir dabar gomurys kentėjo nuo karščio, netrukdydamas šilumai plūsti į krūtinę. Nurijusi gurkšnį, mergi-na užvertė galvą ir godžiai, kaip begali jos plačios lūpos, patraukė nuo Viktoro šiltų lūpų garuojančio vyno dvelksmą. Virpėdama ir iš malonumo užsimerkusiai gaudė kiekvieną vaikino krustelėjimą, nepaleisdama jo lūpų, delnais remdamasi į jo pečius, ir glaudėsi lyg trokšdama pavirsti sniegu ir ištirpti ant jo plačios krūtinės.
- Mylimasis... mano...
Jos lūpų drėgnuma - tikra begalybė - lyg stovėtum po pasau-lio kriokliais - bėgo veidu, slydo plaukais, smaigstydama mažy-tes virpulio adatėles. Ji, prisisunkusi stipraus švelnumo, bučiavo jį lyg po amžino išsiskyrimo, ir, kai ilgesio šaltinis buvo išgertas iki dugno, Viktoras dar ilgai jautė jos pilnų krūtų išlinkimus ant savo krūtinės.
- Dar vyno?
- Gal... - ji sušnibždėjo, lėtai atitokdama nuo visagalio svaigu-lio, mažais gurkšneliais ištuštino stiklinėje likusį vyną ir mąsliai įsmeigė akis į jai vienai matomą tašką. - Viktorai! Aš bijau tavęs... Seniai noriu tau pasakyti vieną naujieną, bet... tiesiog bijau.
Tai buvo netikėta, ir negera nuojauta it slogutis perbėgo vaikino širdimi.
20
EDVINAS KALĖDA
Asta tai pasakė nesavu balsu, įsitempusi lyg lėlė - ko daugiau reikia blogai nuojautai?
- K a s atsitiko, Astute? S a k y k . . . Jis švelniai pabučiavo ją į skruostą, ir ši, prisiglaudusi prie ausies,
sušnibždėjo:
-Aš... Aš... Viktorai, suprask, kaip man sunku... Aš ne... ne viena... tu supranti? Ne viena... nebe...
- Kaip? - vaikinas nurijo kylantį nesuvokiamą jaudulį ir žiūrėjo it stabo ištiktas. Blogos nuojautos neliko, vien deginantis nerimas, slystantis iš slapčiausių kūno kertelių.
- Aš esu nėščia.
- Tu rimtai? Esi įsitikinusi? - pašoko Viktoras. Asta nematė švytinčių akių, kokios esti, kai sielą aplanko gera ži-nia, ji verkė, verkė paslėpusi veidą delnuose, tik pečiai krūpčiojo.
- Neverk, kvailiuke, - puolė guosti Viktoras, - neverk, v i s k a s bus gerai...
- Tu nepaliksi manęs?
- Aišku, ne! - švelniai glostė plaukus, bučiavo pirštus. - Aš myliu tave! Dabar mes esame jau trys, argi ne puiku?
Jos mintys vijosi nuskambėjusius žodžius, ir tik stojus tylai, ku-rioje plakė jau nebe dvi širdys, ji išdrįso pakelti nuverktą veidą.
- A š bijau... aborto...
- Nė negalvok! - nukirto vaikinas tūžmasties pilnu balsu. - Jo-kių abortų! Astute! Naivus tu kūdiki! Paklausyk manęs, mieloji. Ar aš tau reikalingas?
- Rei-rei-reikalingas... - atsiduso ji.
- Tai būk mano žmona!
- Ką? - lyg ir sutriko, lyg ir pralinksmėjo, lyg ir netikėjo tuo, ką išgirdo.
- Būk mano žmona!
Ji nosies galiuku palietė vaikino kaktą, nusišypsojo, pakšte-lėjo laiminga į lūpas, prisiglaudė ir, lyg pasinerdama į sapną, sušnibždėjo:
NEMYLIMI
21
- Aš sutinku. Viktoro rankos surado jos liemenį ir lengvai it kokį žaisliuką
prisitraukė prie savęs. Ji nesipriešino, tik dar grūmėsi su pasku-tiniais ašarų ir nuoskaudos šešėliais, bet begalinė ramybė jau te-kėjo iš Viktoro rankų, pirštų galiukų. Asta nė nemėgino tramdyti virpančių gal iš susijaudinimo, o gal iš bundančios laimės lūpų ir nuolankiai pasidavė geidulio bangai. Jos kūnas, išsivaduodamas nuo prigludusių, aptemptų drabužių, džiaugėsi kiekvienu myli-mojo prisilietimu, ir subolavęs nuogumas lyg maža aistros salelė visiškai apsvaigino vaikiną. Galingas jaudulio verpetas įsuko jų kūnus lyg menkus laiviūkščius, blaškė, vartė ir įžiebė tokią karš-tą ugnį, kad prieš ją židinio liepsna rodės tik kibirkštėle nakties danguje. Tikros laukinės laisvės vėjas vijo šalin bet kokias mintis, palikdamas vietą tik meilei.
Jie pajuto, kaip pasikeitė pasaulis. Pasikeitė neatpažįstamai.
Bet jie nebijojo to posūkio - džiaugėsi juo. Galbūt tik šiandien įtikėjo, kad niekas jų neišskirs, - jų meilė pakilo virš kasdienybės ir tapo tokia galybe, kuri ima valdyti likimą.
Nusileidę iš svaiginamo aukščio, jie rado vos besmilkstantį ži-dinį. Žvakės irgi baigė savo amželį.
- O viešpatie, kaip buvo gera, - persibraukė nuo prakaito suli-pusius ant kaktos kirpčiukus mergina ir pasilenkusi surinko ant grindų ir sofos išmėtytus drabužius.
Vaikinas gulėjo it nukryžiuotas, išpūtęs krūtinę vėsumai.
- Užkurk, Viktorai, židinį, ir gal dar... vyno? Jis šoko į džinsus, susirado batus ir pusnuogis parnešė iš lauko
lentgalių. Tuoj pat liepsna pakilo aukštyn, šokčiojo lyg stiebdama-si pažiūrėti, kaip rengiasi ši nuoga mergina.
- Tau buvo gera su manim? - paklausė ji pavargusiu, bet laimin-gu balsu.
- Taip. Labai. Jis tupėjo priešais židinį ištiesęs rankas ir laukė, kol užvirs vynas.
Plačius jo pečius laižė ugnies atšvaitai, ir kol aprūkęs kavos indelis
22
EDVINAS KALĖDA
neišmetė karšto garo gūsio, sustingęs nuo laukimo jis panėšėjo į vaškinę figūrą.
Asta mėgino apsirengti, bet liemenėlė niekaip nenorėjo pasi-duoti užsegama ant dviejų rausvų kalvelių.
- Užsek. Viktoras mikliai atsitiesė, paliko garuojantį vyną ant plytos prie
židinio ir pasinėrė į paslaptingo užrakto tyrinėjimus. Jos rusvos nugaros tarpumentėm slydo raumenų gūbriukai... Kiekvienas jų atrodė toks putlus, švelnus ir gundantis. O dar tas spindulys, ski-riantis pečius ir smingantis į plačius klubus!
Vaikinas paleido liemenėlę ir pabandė lūpomis sugerti šio ža-vesio kaitą.
- Liaukis, - lyg skrydžiui tiesėsi mergina, - nereikia... Koks tu nenuorama. Vėliau...
Vaikinas paleido spurdančią it paukštė merginą, paglostė jos plaukus, pečius ir užsegė nepaklusnią liemenėlę. Padavė vyno stiklinę.
- O gal man jau nebegalima? - rimtai suabejojo, sukiodama prieš žvakę stiklą. - Mes, kaip sakei, jau trys...
- Trupučiuką. Nieko neatsitiks. Nors lūpas sušildyk už mūsų meilės kūdikį.
- Taip, jis pradėtas iš tikros meilės. Čia, prie židinio, prieš tris mėnesius, - jos pirštai pasinėrė į vaikino plaukus, pabučiavo. -Kokia aš laiminga!
Ji gurkštelėjo truputį vyno, paskubomis apsirengė marškinėlius, užsisegė sijonuką, tik pėdkelnes šypsodamasi reikšmingu gestu pakėlė ir numetė atgal į tą pačią vietą. Jos ryškūs antakiai svajingai gobė akis.
- Įdomus tas pasaulis, ar ne? Kiek šiandien nepažįstamų žmo-nių. .. Žiūrėk, jie vaikšto, bet rytoj jau bus pažįstami, svetimas sve-timą įsimylės, kalbėsis, vaikščios kartu, miegos ir tuoksis, gyvens ir numirs, o jiems iš paskos eis kiti, nepažįstami... Koks begalinis gyvybės judėjimas! Tu tiki meile?
NEMYLIMI
23
- Aišku! Aš ją jaučiu.
- Jauti?
- Na... Nešioju savy.
- O gal taip tik vadina prisirišimą?
- Tik ne tai. Tas jausmas tauresnis. Jie kalbėjo susirangę, viens kitą apsikabinę, ir žodžiai kvepėjo
aitriu vynu. Kai stodavo tyla, tranzistoriaus burbenimą nustelbda-vo jūros šniokštimas. Jis vis artėdavo, tapdavo toks garsus ir ryš-kus, kad po kiekvieno šnaresio už lango patikėdavai, jog tai jūros banga per krūmokšnių kilimą tamsoje rado jųdviejų slėptuvę. Ir tada šis kambarys, pilnas statybinių rakandų, virsdavo paslaptin-go laivo, plaukiančio į nežinomybę, kajute. Gal audroj pasitikt, o gal ir ramybės, rojaus salą rasti...
- Tu mylėsi mane visada? - ji žiūrėjo, kaip trūkčioja duobutės vaikino skruostuose nuryjant jau atvėsusį vyną.
- Visada.
- Ir po dešimties metų?
- Taip. J u k tu - pirmoji meilė, ir tu žinai - ji i š l i e k a . . . N e , ji lieka visiems laikams.
- Žinai ką? - ji kažką galvojo, skaičiavo, lankstė pirštus, ir jis tik pastebėjo, kaip valiūkiškai sublizgo jos akys. - Žinai ką? Prisieki-me vienas kitam, kad nesvarbu, kaip susiklostys mūsų ateitis, kad ir kas atsitiktų, nors dangus griūtų, lygiai po septynerių metų susi-tiksime vėl čia, jei ne prie šio židinio, tai nors prie šitos vilos.
- Kodėl po septynerių?
- Laimingas skaičius. Jis nusijuokė.
- Ko juokiesi? - šypsojosi ir Asta.
- Ne, nieko, - patrynė kaktą pirštais vaikinas. - Tai mano vaiz-duotė kalta. Įsivaizdavau, kaip lygiai po septynerių metų mes sė-dėsime namuose ir lauksim, kol mūsų... - čia jis užsikirto, vėl susijuokė, - mūsų pyplys grįš iš mokyklos, paliksim jį kaimynams, o patys - į pasimatymą...
24
EDVINAS KALĖDA
- Eisim visi trys, - nesutriko Asta. - Argi nenuostabu? Juk šitam namely, pasakų namely, gimė mūsų šeima. B e t . . . bet jei tu gyvensi su kita moterim...
- O tu su kitu vyru...
- Tegu! Jei tu gyvensi su kita moterim, na, ar šiaip vienas, ne-svarbu, ar prisieki, kad ateisi čia? Vien dėl to, ką dabar mes jau-čiam vienas kitam? Prisieki?
- Na, tada - būtinai! Kad paklydęs vėl tave surasčiau ir eičiau paskui tave.
- Aš visai rimtai! Prisiek...
- Na, gerai... Aš, Viktoras Dragūnas, prisiekiu, kad lygiai po sep-tynerių metų, tai yra tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt an-trųjų metų spalio ketvirtą dieną, būsiu čia...
- Kad ir kas atsitiktų? - kone užsimerkė ji.
- Nors žemė griūtų, nieks manęs nesulaikys!
- Aš irgi - prisiekiu! Ji buvo patenkinta, lyg ką tik pats gyvenimas jai būtų įteikęs
garantinį raštą, kad ir po septynerių metų jis neleis jiems užmiršti šitos vėsios rudens nakties tyloje sakytų žodžių, patirtų ir laukia-mų glamonių.
Tai buvo abiem pirmoji duota priesaika, ir j o s svoriu neabejojo -šita naktis verta tokio įamžinimo.
Asta, vaikiškos laimės pastūmėta, įsikibo į Viktoro pečių lankus lyg gyvenimo išaugintas šakas.
- Apie ką dabar galvoji? Apie mus? Mūsų rytojų?
- Taip, bet aš bijau tik vieno - tavo tėvų. Jie tikrai neapsidžiaugs, išgirdę tai, ką aš šįvakar čia išgirdau. Tu manai, kad jie rankom plos iš džiaugsmo?
Jis pakilo, nulingavo iki židinio, išsitraukė cigaretę ir prisidegė nuo žarijos.
- O kas? - patraukė pečiais Asta. - Ne su jais mums gyventi. Ką nori, tą tegul ir daro, o aš esu tik tavo. Mama daug kartų sakė, kad jeigu kas - į mūsų vestuves nė kojos nekels. Taip kad aš seniai su
NEMYLIMI
25
tuo susitaikiau. Žinau tik viena - jei ateityje mes kaip nors prasi-kursim, turėsim bent tiek pinigų, kiek tavo brolis Donatas, jie ant pirštų galų vaikščios, ir tada tu jiems tiksi. Mes patys viską galime pasiekti, tiesa?
Viktoras linktelėjo, išpūtė dūmų debesį, dar vieną, dar...
- Viktorėli, nesinervink, tu pats nuostabiausias pasauly, ir aš ži-nau, kad tu ką nors sugalvosi, - ji pasislinko ant sofos kraštelio, ištiesė rankas, atkišo vingrias lūpas: - Eikš, pabučiuok mane.
Švelnus bučinys užtvirtino duotą priesaiką, ir tai tebuvo švelni preliudija audringam ryto sutikimui.
Tą naktį aš praleidau su tavimi aštuonias valandas. Kiekviena tų valandų dabar jau virto metais...
VIKTORAS HUGO - ŽIULJETAI D R U Ė
1841 metų vasario 18-osios naktį
Antrankiai kiek varžė devyniolikmečio vaikino eiseną, smelkė šalčiu ir siurbė gyvastį, įaugdami į rankų sąna-rius. Jis ėjo tvirtais žingsniais beveik nesidairydamas, lyg žinoda-mas, kur yra vedamas.
Nekreipė dėmesio ir į smalsius pro šalį plačiu koridoriumi sku-bančių milicininkų žvilgsnius. Kai kurie jų paklausdavo lydinčių -jų: „Ar ne tas?" Šie tik linkčiojo galvomis ir, laikydami už riešų, žirgliojo iš paskos.
Pro varstomas duris išsprūsdavo balsų nuotrupos, kaleno rašo-mosios mašinėlės.
Sustojo prie durų koridoriaus gale. „Kriminalinio skyriaus ins-pektorius" - spėjo perskaityti jaunuolis ant dirbtine oda apkaltų durų.
- Ačiū, vyrai! Luktelėkite ten, už durų... - šiuos žodžius tarė nuo stalo pakilęs pliktelėjęs vyriškis neišvaizdžiu, išblukusiu kostiumu.
Pro kabineto lango grotas lūžtantys saulės spinduliai gaudė nuo stalo pakilusias dulkes.
- Sėsk! - piktai mostelėjo ranka į taburetę, stovinčią vidury ka-bineto. - Tai ką? Pradėsim?
Skambiai pliaukštelėjęs kažkokiu aplanku, lyg smogdamas ne-matomam priešui, švystelėjo jį į stalčių. Susiradęs kišenėje cigare-tę užsirūkė ir minutėlę apžiūrinėjo priešais sėdintį vaikiną, tarsi mėgindamas kažką prisiminti. Paskui pasiekė toliau gulėjusią knygą, atsivertė kažkurį puslapį ir, įsmeigęs akis, tarė:
- Supažindinsiu tave su straipsniu, dėl kurio čia kiurksom vie-nas priešais kitą kaip gyvatė prieš triušį. Žinai, kas čia yra? - pa-kėlė knygą. - Ne? Tu dabar turbūt visus žodžius užmiršai, išsky-rus šį. Tai Baudžiamasis kodeksas, laikinoji tavo Biblija. Aš tau
28
EDVINAS KALĖDA
paskaitysiu. „95 straipsnis. Valstybės turto grobimas itin stambiu mastu. Baudžiamas laisvės atėmimu nuo 10 iki 15 metų arba iš-imtine mirties bausme." Ei, bachūras! Ar jauti, kad į tave vamz-dis žiūri? - inspektorius išsiviepė, godžiai patraukdamas dūmą. Pasitikėjimą savim rodė kietai sučiauptos lūpos. - Ryžtas! Jauni-mas! Ko norėti?! - linksmai pliaukštelėjo Baudžiamuoju kodeksu inspektorius.
- Ką jūs čia dabar skiedžiat?
- Ak, skiedžiu! - sugriaudėjo plikis. - Tai tu, rupūže, tiek laiko protą mums knisai! Malalietka! Mes jau pusę Klaipėdos delavarų išmušėm, kol iki tavęs prisikapstėm! Visas miestas žino ir kalba, o jis - „ką čia skiedžiat"?! Tpfu! Mat tvoju! Neapsimesk turku! Tu manai, kad man prisisapnavo kaip Mahometui, kieno čia darbas? Tai tu čia sapnuoji atsisėdęs.
Kriminalistas ne kalbėjo, o tiesiog šaudė lyg parako prikimšta patranka. Mosavo rankomis, sukeldamas dulkių verpetus, jo kak-ta išrasojo, lyg tik ką iš saunos būtų išėjęs. Užgulęs stalčius susira-do sąvaržėle susegtų popieriaus lapų pluoštelį, metė ant stalo.
- Štai tavo dosjė. Nemanyk, kad nieko nežinau apie tave...
- Kuo čia dėta dosjė? Kabinėjatės, nes darbas jūsų toks!.. - ryž-tingai išsitiesė ant taburetės vaikinas.
- O tu gudruolis! Retas kuris man taip akis nori užmuilinti. O kas aš toks, ar bent nujauti, jei anksčiau su manimi nebuvai susidū-ręs? Gūžčioji pečiais... Gaila, senų zekų negalėsi pasiklausti. Net specus, ir tuos krimsdavau! Tad taip ir žinok - Remigijus Dolskis, kriminalinio skyriaus inspektorius. Aš pakeisiu tavo likimą. Šia-me gyvenime aš tau būsiu pondievas! Kaip kad ne vienam buvau. Dar daugiau pasakysiu, mano pravardė - Buldogas. Negirdėjai? Ne iš meilės, matyt, o iš baimės tokią pravardę prilipdė. Tinka?
Plačiai nusvirusios, seilėtos lūpos lyg pasirengusios kąsti... Tinka!
- Nežinau, - pasimuistė vaikinas, o taburetė lyg nusikvatodama sugirgždėjo.
NEMYLIMI
29
- O dabar apie tave, - sušnarėjo verčiami popieriaus lapai. - Vik-toras D r a g ū n a s , pravardė D r a g a s . Baigei septintą v i d u r i n ę . T ė v a i . . . Motina mirusi. Tėvas dirba dailės kombinate, cecho meistru. Esi vedęs. Žmona Asta, buvusi Saulevičiūtė. Vienas vaikas - dukra Dovilė. Turi dar brolį Donatą.
Jis gerą ketvirtį valandos skaitė, pasakojo, krapštydamasis po-pieriuose. Pažėrė tokių smulkmenų, kad Viktoras nenustojo ste-bėtis - tai gerai dirba stukačiai. Net visas mokyklines pravardes suminėjo, muštynes, nė nekalbant apie draugus. Bet vieną vardą nutylėjo. Negi nežino, o gal tyčia?
- Na, kol kas pakaks... Dar žinau, kad tu visai neblogai krep-šinį žaidi. Žaidei ir „Raudonojo spalio" kolūkio komandoje, ten turėjai net sporto instruktoriaus etatą. O atlyginimą pasiimdavai kolūkio kontoroje. Toje kontoroje stovėjo seifas. O tas seifas buvo išplėštas... Matai, kaip įdomiai aš ieškau siūlo galo? Kiek gauda-vai už vienas rungtynes?.. Jei nenori kalbėti, tai gal ant popieriaus parašysi?
- Dešimt penkiolika rublių...
- Aha, tai buvo menkniekis, palyginti su tais pinigais, kurie gu-lėjo seife? - supratingai palingavo galva inspektorius Dolskis, ir jo fizionomija persimainė. - Va, tavo ryšys su išlaužtu kolūkio seifu! Kur ten erzinsi savo kišenę su dešimčia rublių - susišlavei visus šešiasdešimt tūkstančių!
- Nesuprantu...
- Nevaidink! Puota baigta! O aš jau nesitikėjau, kad čia saviškių darbas. Kiek viršininkai mūsų kraujo išgėrė, net pats ministras bylą kuravo. Įrodymų mums pakanka. Kur dėjai pinigus?
- Aš nieko nežinau apie jokius pinigus! - drąsiai išlaikė smege-nis gręžiantį Dolskio-Buldogo žvilgsnį.
Tik už nugaros nervingai spaudžiantys taburetės briauną pirš-tai rodė audrą, kurią išgyveno vaikinas.
- Lauki, kol aš kortas klosiu ant stalo? Filmų prisižiūrėjai, kaip gudrus tardytojas narsto bylą? Kortas klosiu prokurorui, kad tau
30
EDVINAS KALĖDA
sankciją pasirašytų, o tave pirma išnarstysiu po kaulelį, kol pats nepapasakosi, kaip ten buvo. Arba tu pats štai, paėmęs popieriaus lapą, viską išdėstysi, arba aš iš tavęs visus šūdus iškratysiu!
- Nieko aš nerašysiu! - pasišiaušė visa savo esybe Viktoras. - Jo-kio seifo aš neplėšiau ir akyse jo nemačiau!
Buldogas išraudo ir tėškė tūžmingai:
- Gerai, mat tvoju! Važiuosim tyru oru pakvėpuoti. Atžagaria ranka nusirišęs sienos spalvos kaklaraištį, pakėlė tele-fono ragelį ir surinko numerį.
- Tadai?.. Taip, tai aš. Taip, r e i k ė s . . . U ž e i k p a s m a n e . Atsistojęs demonstratyviai iš seifo ištraukė pistoletą ir įmurkdė
į dėklą. Niūriai žiūrėdamas į vieną tašką, užsimetė striukę. Iš sty-rančios apykaklės kyšąs inspektoriaus Dolskio įsiutęs veidas nu-dribusiais žandais ir buka nosimi Viktorui tikrai atrodė panašus į tą kilmingą prancūzišką šunį. Tik atlėpusios ausys ir rasota plikė nederėjo prie šio baimę keliančio portreto. Bet lyg gyvatės kertan-tis tiesiai į smegenis žvilgsnis priminė, kad jis čia šeimininkas, ir taip lengvai iš jo rankų neišsisuksi.
„Buldogas... Aiškiai girdėta pravardė, - kirbėjo mintis vaikino galvoje. - Ar tai tik ne tas pats milicininkas, kuris ir buvo susidū-ręs su buldogu viename bute? Tai bent istorija!"
Tąsyk inspektoriaus Dolskio ekipažas nuvyko pagal vieną iškvie-timą į butą, kur vyras už kažkokias nuodėmes taip lupo žmonelę, kad net lauke girdėjosi. Išlaužus duris, ant inspektoriaus metėsi įsiutęs buldogas. Išsigandęs Dolskis nesumojo, kaip geriau apsigin-ti, - griebė dantimis kaukšintį padarą už kojų, suleido savo dantis jam į nugarą. Šuo kaukdamas nėrė virtuvėn ir, kaip juokauja mies-to šmaikštuoliai, užsibarikadavęs sušuko: „ D o l s k i , ar pasiutai?"
Užsimiršęs Viktoras šyptelėjo. Į duris kažkas pasibeldė. Dusliai, pora smūgių kumščiu.
- Einam!
Praeidamas kriminalistas Dolskis taip spyrė į taburetę, kad Vik-toras nugriuvo ant kiliminio tako tiesiog po stalu.
NEMYLIMI
31
- Nebūk toks ištižęs... - atrodė patenkintas, kad jo senas triukas ir vėl pavyko. Atidaręs duris stvėrė už antrankių ir, užlaužęs ran-kas, pakėlė nuo žemės. - Gaudyk, Tadai.
Kresnas vyras, užsimaukšlinęs ant akių nertą kepuraitę, tvirtom rankom sugriebė Viktorą ir pastatė ant kojų.
- Galit eiti, seržante, - tarė Dolskis prie durų stovėjusiam ir lau-kusiam atvesto įtariamojo milicininkui. - Sunki dienelė išpuolė, teks ir po darbo padirbėti...
Tadu pavadintas niūrus tipas skaudžiai įsikabino į surakintas rankas ir, kone vilkdamas paskui save klumpantį vaikiną, nulin-gavo „juodųjų" durų link. Dolskis, kažką niūniuodamas panosėje ir skimbčiodamas raktais, sekė jiems iš paskos.
Važiavo ilgokai. Per visą miestą, kažkur Šilutės link.
Rodos, visi - tiek stoviniuojantys, tiek skubantys šaligatviais žmonės - žinojo, kur lekia šita „Niva", tik vienas Viktoras vis ne-galėjo suvokti. Stambusis Tadas, įsitaisęs šalia vaikino, šnopuo-damas apžiūrinėjo jį lyg daktaras prieš parinkdamas pacientui procedūras. Nuo jo dvokė svogūnais ir priplėkusiu rūsiu. Inspek-torius Dolskis susikūprinęs prie vairo maigė svirtis, nuolat kru-tėjo ir spurdėjo gindamas mašiną dideliu greičiu, lyg norėdamas kakta bakstelėti į automobilio lango stiklą. Šmėžavo lenkiamos mašinos, vitrinos, šviesoforų akys ir lyg pasiklydusių šioje ka-ruselėje žmonių siluetai. Jie atrodė tokie nerealūs, kažkur suvis išeinantys.
- Galėjom ir skyriuje perlaužti tokį piemenį, - prabilo Tadas, o jo plonas balselis visai netiko tokio stoto vyrui.
- Kam ta reklama, Tadai? - sukrutėjo riebalų ringės ant Buldogo sprando. - Ar jau užmiršai, kai tą tukšlį brakonierių raudonajame kampelyje daužėm? Bliovė ant visos gatvės, lyg peiliais badomas. Žmonės iš lauko ėmė dirsčioti į budėtojų dalį, net sesutė iš blaivy-klos atrisnojo. O gal tu, draugas mielas, dabar pasakysi, kur pinigai iš seifo?
Miestas baigėsi.
32
EDVINAS KALĖDA
Vaikinas tylėjo, slėpdamas savo neramias akis taip sunkiai slen-kančiuose darganos sumaitotuose laukuose, virš jų arkomis ky-bančiuose sunkiuose debesyse. Ryžtingas Buldogo elgesys saky-te sakė, kad štai tuoj jis įsitikins mieste sklindančiomis kalbomis apie „efektyvius" tardymo būdus, kuriais ir garsėjo šis kriminalis-tas šviečiančia plike.
Tolokai palikusi miestą „Niva" sumažino greitį, pasuko šali-kelėn ir įvažiavo į užmirštą keliuką, vedantį tolyn per pažliugusį lauką. Juoduojančios rudoje ražienoje provėžos perbėgo nedide-lį miškelį ir įnėrė į erdvią skalda išpiltą aikštę. Tolėliau riogsojo suversti statybiniai blokai, vamzdžiai, styrojo armatūros strypai, juodavo suverstos žemių krūvos.
- Štai ir atvažiavome, - prapuolė variklio riaumojime inspek-toriaus Dolskio balsas. - Na, rupūže, koks aš nervingas. Dabar ir pirmajam sekretoriui įrodyčiau, kad vištas vogė. O tu, Vikto-rėli, šaukis Dievo pagalbos! O gal ir leisiu tau akis į akį su juo pasikalbėti.
„Niva" staigiai apsisuko puslankiu, pažerdama smulkių akme-nukų lietų, ir sustojo prie stambios, išlakios pušies. Slepiantis po megzta kepuraite, matyt, mažai apie protą pasakančią kaktą, Ta-das trinktelėjo vaikinui į šoną taip, kad net kvapą užėmė. Buldo-gas, neužgesinęs variklio, stryktelėjo iš mašinos ir atlenkė priekinę sėdynę.
- Na, Tadai, duok man tą pienburnį, o tu atnešk virvę. Įkvėpęs šalto, pušimis alsuojančio oro ir išgirdęs, kaip lyg neti-kros monetos po kojomis suskambėjo skaldos akmenėliai, Vikto-ras pajuto smūgį į sprandą. Dar!
- Čia tik šiaip. Čia kaip narkozė... - keldamas vaikiną iškošė inspektorius.
Staigiu mostu išsitraukė pistoletą ir įrėmė nuo smūgio apkvai-tusiajam vamzdį į pasmakrę.
- Nušausiu kaip šunį, ir šūdą tu man įrodysi.
- Idiotas, - metė įtūžusiam veidui Viktoras.
NEMYLIMI
33
Išdygęs Tadas, nešinas virvės ringe, priėjo prie pušies. Treni-ruotu mostu permetė vieną virvės galą per nutįsusią kelių metrų aukštyje šaką, o kitą galą perkišo per antrankių pasaitėlį ir surišo mazgą.
Dolskis net svirduliavo iš pykčio ir rėkė:
- Kur pinigai? Aš žinau, kad seifas - tavo darbelis. Klausiu, kur pinigai? - suleidęs pirštus į vaikino plaukus ėmė sukti galvą, lyg norėdamas atplėšti nuo nepaklusnaus kūno.
- Nieko nežinau...
- Tadai, kelk! Virvė sušvilpė, ir skausmas lyg banga, laužanti kaulų užtvaras,
perliejo kūną. Akys matė tik trypčiojančių lyg ant lyno krimina-listo pusbačių nosis.
- Kalbėk, svolačiau, - švokštimas ausyse. - Kur pinigai? Aš tau rankas nutrauksiu! Aukščiau...
Žemė pabėgo į šalį su lipančiu per gerklę skausmu.
- Nebliauk kaip avinas! - išvydo perkreiptą veidą. - Kur pinigai?
Smūgis nutvilkė šoną.
- Sakau, kur pinigėliai? ... Verdantis švinas pilve.
- Pinigėliai! Smūgio aidas galvoje... Skausmingai šokinėjančius akmenėlius
paskandino žalia šviesa. Kažkas šilto, šleikštaus ir sūroko skalavo dantenas, o liežuvis stiro lyg vinies prigriebtas.
- Kalbėk, j e i . . . gyvas...
Kriokimas, peraugęs į ūžiantį silpnumą smegenyse, kapojo su-lig kiekvienu smūgiu tolstantį balsą.
Tadas, iš tolo stebėjęs egzekuciją, paleido virvę. Viktoras krito tiesiai po Dolskio kojom.
- Ot, rupūžė, susileido! - pasilenkė jis grūsdamas į dėklą pis-toletą. - Nemaniau, kad tiek reiks malkų pakrauti. Kantrus... Na, nieko, pažiūrėsim, kaip jis „ūsus" atlaikys.
34
EDVINAS KALĖDA
- Gal kokiu vandeniu perlieti? - ploname Tado balselyje sukosi nerimo gijos.
- Perlieti? Apmyžti! Ir krapais pabarstyti, kad nesmirdėtų! Maždaug po pusvalandžio miško ošimas grąžino visus pojūčius,
išskyrus vieną - erdvės suvokimą. Geluonis lyg šlykštus šliužas smaugė geležiniais nasrais krūtinę, dusino, skėlė galvą pusiau, o kojos bergždžiai bandė atsispirti į žemę.
-Atsigavo...
Praplėšęs akis išvydo patenkintą pasilenkusį Dolskį.
- Na, ar dar tęsim? Pasakyk, kur nukišai tuos pinigus, ir gražiuo-ju susitarsime. Jei nori, galime pasidalyti, ir tu manęs nepažįsti, aš tavęs... Kaip?
Taikus, gal net lipšnus kriminalisto tonas skambėjo apgaulingai. Tarsi ką tik bokso ringe patiesęs sau lygų varžovą, jis stovėjo pla-čiai išsižergęs, nutaisęs nugalėtojo miną.
- Aš nieko nežinau...
- Ak, šitaip! - Dolskis išraudo lyg pomidoras. - Sakyk, kur pini-gai? Sakyk, jei nenori pajusti, ką jaučia elektros lemputė, jungiama į tinklą! Tyli? Tadai, kelk!
Virvė įsibėgėjo, ir riksmas, užgožęs bejausmį motoro burzgesį, nusklendė aidu per plynaikštę. Inspektorius Dolskis, vienoje ran-koje laikydamas kažkokį pailgą pultą su dviem styrančiais „ūsais", kita padėjo atsistoti.
- Na, dabar tai jau ne taip paklykausi, berneli, - lyg girnomis sumalė žodžius, o kažkoks žvėris cvaktelėjo aštriais dantimis ir, atrodė, išplėšė pusę sprando.
Smūgis elektra! Viktorui pasidarė silpna. Dolskis vėl užbliovė išpūtęs žandus, vis kartodamas tą patį į kraują įsigėrusį klausimą: „Kur pinigai?" Po kiekvieno Viktoro „nežinau" ūsai brūkštelėdavo per pačią netikėčiausią kūno vietą, ir srovė visais nervų siūleliais lyg laidininkais taip smogdavo kažkur į pasmakrę, kad net žandi-kaulis atvipdavo. Kur? Kur pinigai?
NEMYLIMI
35
Nežinau!
Buldogas jau užkimęs kriokė, springo keiksmais, įnirtingai dar-buodamasis elektriniu „piemeniu", kiekvieną garsiau išrėktą frazę palydėdamas kojų spyriais. Tadui jau, matyt, atrodė, kad kitame virvės gale jis laiko pakabintą purviną mazgotę. Vaikinas spėjo palaimingai atsidusti, užplūdus svaigulio bangai, ir susmuko ant gumbuotų pušies šaknų. Akimirką jam pasivaideno, kad jis lyg vanduo susilieja su žemės vėsa ir garma į juodą tuštumą.
* * *
Tyla. Tokia paklusni, skaičiuojanti kiekvieną tavo atodūsį, rūpes-tingai stebinti tave. Nesvari, sekinama, bet išsigelbėjimo vilties prisodrinta būsena, kai sudužus laivui pagaliau pirštai apčiuopia tvirtą krantą.
O kur dingo tie
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com