R. STIVENSONAS
JUODOJI STRĖLĖ
Nuotykių romanas
B anglų kalbos vertė J. ČEBANAUSKAS
VILNIUS 1992
UDK 82031 St - 202
!
)
i.
n
1
Vi
UDK82Q31 Stivensonas R.
St - 202 Juodoji strėlė: Nuotykių romanas vidutiniojo ir
vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikams: II fotoga- j fuotinis leidimas (I leidimas 1960 m.) - 288 fsl ('
Anglų rašytojo R. Stivensono (1850 -1894) romanas „Juodoji strėlė" perkelia mus į Raudonosios ir Baltosios Rožės karų laikus, žiauriĄ kovų tarp dviejų garsių šeimų - Jorkų ir Lankasterių - dėl Anglijos sosto epochą. Svarbiausias romano herojus - jaunasis Dik s Šeltonas, karštai pamilęs savo tėvo žudiko ir savo persekiotojo duk terėčią Džoaną, patenka į šių kovų sūkiu į. Patyręs daugybę pavoj^, padedamas miško plėšikų, Dikas nugali tironą ir išvaduoja savo mylimąją. Knygoje gausu netikėtų atsitikimų, joje ryškiai atsispind XV a. Anglijos gyvenimas.
Viršelis ir piešiniai J. Plikionytės i
Formatas 84x108/32. Ofsetinė spauda. Tiražas 30 000 egz. SL 978. j Užsakymas #3
Leidėjas T. GaKnis ; Spausdino Lietuvos leidybos įmonės „Spauda" spaustuvė Maironio 1, 2656 Vilnius
PROLOGAS
DŽONAS KERŠYTOJAS
Vieną vėlyvo pavasario popietę neįprastu laiku Tanstolio kaimelyje suskambėjo pilies varpas. Iš miško ir iš plytinčių palei upę laukų, iš arti ir iš toli, žmonės, metę visus darbus, skubėjo į pilies pusę. Tanstolio kaimelyje stoviniavo būrys nuskurusų kaimiečių ir stebėdamiesi klausėsi varpo.
Nuo anų — senojo karaliaus Henriko VT1 viešpatavimo laikų iki šių dienų Tanstolio kaimelis nedaug kuo pasikeitė. Kokia dvidešimt pirkelių, suręstų iš stiprių ąžuolinių šulų, stovėjo žaliame upės slėnyje. Kelias ėjo per tiltą, paskui kilo aukštyn į kitą upės krantą ir, iš-sivingiavęs per miško brūzgynus, atsidūrė į pilį, o nuo jos ėjo į Holivudo vienuolyną. Kaimelio viduryje stovėjo kukmedžiais apaugusi bažnytėlė. Tolimesnį vaizdą užstojo slėnio šlaitus vainikuojančios žalios vinkšnos ir žalsvi miško ąžuolai.
Prie pat tilto, ant kalvelės, stovėjo akmeninis kryžius. Susirinkęs prie jo būrelis žmonių — kokios šešios
•Henrikas VI Lankasteris — Anglijos karalius (1422—1461). Jo viešpatavimo metu prasidėjo karas tarp Raudonosios ir Baltosios Rožės — tarp Lankasterių ir Jorkų dinastijų šalininkų.
moterėlės ir nurudusia palaidine vilkįs aukštas vyras — svarstė, kas čia galėjo atsitikti. Prieš pusvalandį pro kaimelį prajojo specialus pasiuntinys, taip skubėdamas, kad net kaušą alaus išgėrė, nenusėdęs nuo arklio. Bet jis pats nežinojo, kokią žinią neša,— jis tik gabeno užlakuotus sero Danieliaus Breklio laiškus, adresuotus klebonui serui Oliveriui Outsui, kuris, išvykus šeimininkui, tvarkė pilies reikalus.
Tuo tarpu pasigirdo arklio risnojimas, ir netrukus, išniręs iš miško, pradundėjo tiltu jaunasis masteris1 Ričardas Seltonas, sero Danieliaus globotinis. Jis tai jau turėjo žinoti, kas čia dedasi, todėl kaimiečiai šūktelėjo ir paprašė jį paaiškinti. Raitelis,— saule įdegęs, pilkų akių, kokios aštuoniolikos metų jaunuolis, apsivilkęs elnio odos švarku su juodo aksomo apykakle, prisidengęs galvą žaliu gaubtu ir su plieniniu arbaletu ant pečių — mielai timptelėjo pavadį ir sustabdė arklį. Pasirodė, kad pasiuntinys atnešęs svarbių žinių. Esą laukiama kautynių. Seras Danielius įsakęs visiems vyrams, kurie tik pajėgia įtempti lanką ir pakelti alebardą, skubiai rinktis Ketlyje, grasindamas savo rūstybe neklaužadoms. Bet už ką jie turės muštis ir kurioje vietoje įvyks kautynės — Dikaš* nežinojo. Jis tik paaiškino, kad greitai atsiras pats Oliveris Outsas, o tuo tarpu Benetas Hetčas, kuris vadovausiąs būriui, ginkluojąs vyrus.
— Vargas mūsų laukams,— atsiliepė viena moterėlė.— Kai baronai ima tarp savęs kariauti, artojams tenka maitintis šaknimis.
— O ne,— tarė Dikas.— Visi, kas eis į karą,( gaus šešis pensus per dieną, o lankininkai — dvylika.
1 Masteris (angl.) — šeimininkas, jaunasis ponas.
2 Dikas — (mažybinis) Ričardas.
— Jeigu jie išliks gyvi — žinoma, tas neblogai,— atšovė moteris.— Bet, ponaiti, jeigu jie žus?
— Nėra geresnės mirties, kaip žūti už savo teisėtą poną,— tarė Dikas.
— Joks jis man teisėtas ponas,— atsiliepė nurudusia palaidine vilkįs vyras.— Kariavau Uolsingemų pusėje,—-visi mes, gyvenantieji prie Braierlio kelio, už juos kariavome užpraeitais metais, net iki grabnyčių šventės. Ir štai dabar turiu eiti už Breklį! Smurtu mus verčia, ir sakote, kad tai teisėta! Nei seras Danielius, nei tas seras Oliveris Outsas, kuris geriau nusimano apie įstatymus, negu apie sąžiningumą,—nėra teisėti mano ponai: tik karalių Harį Šeštąjį1 aš pripažįstu tikru savo valdovu — tegul dievas saugo tą vargšą kvailiuką, negalintį atskirti dešiniosios rankos nuo kairiosios!
— Negražiai kalbi, bičiuli,— atsakė Dikas.— Plūsti gerąjį savo poną ir kartu šmeiži jo didenybę karalių. Tačiau karalius Haris — tebūnie garbė šventiesiems! — vėl pilno proto, ir greitai įsigalės taika. O už sero Danieliaus akių tu labai drąsus. Aš nesu skundikas, bet verčiau baikime tokias kalbas.
— Aš nieko blogo nekalbu apie jus, ponaiti,— atsakė kaimietis.— Jūs dar vaikas. Bet kai išaugsite į vyrus, tai apsižiūrėsite, kad jūsų kišenės tuščios. Galiu tik tiek pridurti: tepadeda šventieji sero Danieliaus kaimynams ir tesaugo palaimintoji mergelė jo globotinius!
— Klipsbi! — sušuko Ričardas.— Kalbi tokius dalykus, kurių neleidžia klausytis mano garbė. Seras Danielius yra gerasis mano ponas ir globėjas.
1 Henrikas VI.
— Na, tai gal užminti jums mįslę? — atsakė Klipsbis.— Kieno pusėje kariauja seras Danielius?
— Nežinau,— atsakė Dikas, truputį parausdamas, nes jo globėjas dažnai persimesdavo iš vienos pusės į kitą tais neramiais laikais, kiekvieną kartą padidindamas savo turtus.
— Taigi,—-atsiliepė Klipsbis,— nei jūs, nei kas kitas nežino, nes jis gulasi Lankasterio šalininku, o keliasi,, jau prisiplakęs prie Jorko.
Tuo tarpu sudundėjo tiltas nuo arklių pasagų, ir būrelis atsisukęs pamatė atjojantį Benetą Hetčą — saulėje įdegusio veido, kietos rankos ir rūsčios išvaizdos žilstelėjusį vyrą, apsiginklavusį kardu ir ietimi, ant galvos užsimovusį plieninį šalmą ir apsivilkusį odine striuke. Siame krašte jis buvo žymus žmogus — sero Danieliaus dešinioji ranka karo ir taikos metu, o šiuo laiku, sero Danieliaus įsakymu, dar ir vietinės valdžios vykdyto įas.
— Kiipsbi,— sušuko jis,—trauk į pilį ir atsiųsk man ten visus tinginius. Ginklininkas išduos tau šalmą ir šarvinius marškinius. Turime išjoti prieš gesinant žiburius. Bet atmink: kas paskutinis atvyks prie šventoriaus vartų, tas tai jau gaus nuo sero Danieliaus. Aš tave žinau — nerangus esi. Taigi žiūrėk, kad man viskas būtų kaip reikia! — Paskui jis šūktelėjo vienai moterėlei: — Nens, ar senis Epljardas mieste?
— Tikriausiai dirba savo lauke,— atsakė moteris. Žmonės išsiskirstė, Klipsbis tingiai nužingsniavo per
tiltą, o tuo tarpu Benetas ir jaunasis Seltonas nujojo kaimo keliu, pro bažnyčią.
— Pamatysi tą senį niurzglį,—tarė Benetas.—Kai
pradeda tarškėti apie Henriką Penktąjį1, tai per tą laiką suspėtum ir arklį pakaustyti. Ir vis dėl to, kad jis kariavo su prancūzais!
Namelis, prie kurio jie šuoliavo, buvo paskutinis kaime ir stovėjo vienišas tarp alyvų krūmų; iš trijų pusių jį supo pievos, žaliuojančios iki pat pamiškės.
Hetčas nusėdo nuo arklio, užmetė pavadį ant tvoros ir, lydimas Diko, nuėjo į lauką, kur senasis karo veteranas, pritūpęs kopūstuose, kasinėjo žemę, kartkartėmis užtraukdamas gergždžiančiu balsu kažkokios giesmės posmą. Jis vilkėjo odiniais drabužiais, tik gaubtuvas ir pelerina buvo pasiūti iš juodos frizinės gelumbės ir surišti raudonu kaspinu. Jo veidas buvo pageltęs*ir raukšlėtas kaip graikiško riešuto lukštas, bet senos, pilkos akys žvelgė dar gana žvaliai. Gal jis buvo kurčias, o gal manė, kad senanr Azenkuro2 lankininkui netinka kreipti dėmesį į tokius niekus, bet jo neišjudino nei niūrus varpo skambesys, nei arti priėję Benetas ir berniukas,— jis vis atkakliai kasinėjo daržą ir traukė plonu, virpančiu balsu:
O maldauju, miela ledi, Pagailėk manęs,
— Nikai Epljardai,— tarė Hetčas,—seras Oliveris sveikina tave ir prašo tučtuojau vykti į pilį perimti jos gynybą.
Senis pakėlė galvą.
— Telaimina jus dievas,— tarė jis šypsodamasis.— 0 kur išvyksta masteris Hetčas?
4-
Ą 'Henrikas V Lankasteris — Anglijos karalius (1413—1422). 1415 metais jis atnaujino šimto metų karą (1337— 1453) su Prancūzija.
* 2 Azenkuras — kaimelis šiaurinėje Prancūzijoje. Prie Azenkuro 1415 metais spalio 25 dieną Anglijos karalius Henrikas V sumušė prancūzų kariuomenę.
— Masteris Hetčas joja į Ketlį su visais vyrais, kurie tik gali ant arklio nusėdėti,— atsakė Benetas.— Atrodo, ten įvyks kautynės, ir jo malonybė reikalauja pastiprinimų.
—- Štai kaip! — atsakė Epljardas.— Ir kiek įgulos man paliksite pilyje?
— Palieku tau šešetą gerų vyrukų ir serą Oliverį priedo,— atsakė Hetčas.
— Tiek žmonių neatsilaikys,— tarė Epljardas,— per maža. Reikia dukart didesnės įgulos.
— Dėl to mes ir atėjome pas tave, senasis niurzgly,— atsakė Hetčas.— Kas, jei ne tu, galėtų atsilaikyti tokioje pilyje ir su tiek įgulos?
— A-a, kai nauji batai nuspaudžia kojas, tai prisimenate senuosius,— atsakė Nikrs.— Nė vienas iš jūsų nemoka sėdėti ant arklio ir negali nulaikyti alebardos. O jau šauliai — šventasis Mykolai! Jeigu atsikeltų senasis Henrikas Penktasis, tai jis atkištų jums nugarą ir leistų šaudyti į ją, dar primokėdamas po penkis fartin-gus1 už kiekvieną šūvį.
— Ne. Nikai, yra tokių mūsų vyrų, kurie gerai moka įtempti lanką,— tarė Benetas.
— Gerai įtempti lanką! —'sušuko Epljardas.— Bet kas moka taikliai šaudyti? Cia reikia turėti žvitrias akis ir galvą ant pečių. Sakykite, Benetai Hetčai, kokį šūvį į tolį jūs laikote geru?
— Na,— tarė Benetas, apsidairęs aplinkui,— būtų geras šūvis, jeigu kas nors nušautų nuo čia iki miško.
— Taip, toks šūvis būtų geras,— tarė senis, dirstelėjęs per petį. Paskui jis prisidengė delnu akis ir įsižiūrėjo į vieną tašką.
1 Fartingas — smulki anglų moneta.
— Na, į ką tu ten įsispoksojai? — paklausė Bene-tas nusijuokdamas.— Ar tik ne Henriką Penktąjį pamatei?
Senasis kareivis nieko neatsakė ir toliau stebėjo kalvą. Saulės skaisčiai nušviestos mirgėjo nuožulnios pievos, po jas, rupšnodamos žolę, klaidžiojo kelios baltos avys; visur buvo tylu, tik tolumoje skambėjo varpas.
— Kas ten yra, Epljardai?-— paklausė Dikas.
— Paukščiai,—atsakė Epljardas.
Ir iš tikrųjų viršum miško, toje vietoje, kur jis kyliu buvo įsiskverbęs į pievas ir baigėsi dviem didelėmis guobomis, lanko šūvio atstume nuo Epl j ardo lauko, neramiai skraidė pulkelis paukščių.
— Na, tai kas, kad paukščiai? — paklausė Benetąs.-
— Į karą ruošiesi, sere Benetai, ir apie jį gerai nusimanai, bet nežinai, kad paukščiai yra gera sargyba,— atsakė Epljardas.— Jie pirmieji praneša apie mūšį. Žiūrėkite, jeigu mes čia būtume karo stovykloje, tai aš sakyčiau, kad prie mūsų taikosi prisėlinti lankininkai. O tau į galvą neateitų toks dalykas!
— Na, ką tu čia prasimanai, senas niurzgly! — tarė Hetčas.— Juk arčiausia mūsų tai sero Danieliaus vyrai Ketlyje. Mums čia taip saugu, kaip Londono Taueryje, o tu keli baimę dėl poros kikilių ir kelių žvirblių!
— Imsiu ir paklausysiu tavęs! — šyptelėjo Epljardas.— O kiek čia yra niekšų, kurie duotų atpiauti abi savo ausis, kad galėtų nušauti mane arba tave? Šventas Mykolai! Jie gi, žmogeli, nekenčia mudviejų kaip šeškų!
— Teisybę sakant, tai jie nekenčia sero Danieliaus,— atsakė Hetčas, kiek susirūpinęs.
— Taip, jie nekenčia sero Danieliaus ir visų, ku-
rie jam tarnauja, — taré Epljardas. — Labiausiai jie griežia dantį ant Beneto Hetčo ir senio lankininko Ni-kolo. Klausyk. Jeigu ten, miško pakraštyje, lindėtų koks nors nenaudėlis, o mes stovėtume kaip tik jam taikiniu,— prisiekiu šventuoju Jurgiu, kaip mes dabar stovime,—kaip tu manai, kurį jis pasirinktų?
— Lažinuosi, kad tave,— atsakė Hetčas.
— O aš statau savo striukę už odinį diržą, kad tave! — sušuko lankininkas.— Tu, Benetai, sudeginai Grimstoną... to jie tau niekad nedovanos, mano pone. O aš tai, duok dieve, greitai būsiu saugioje vietoje, kur manęs nepasieks nei lanko strėlės... nei patrankos sviedinys... būsiu toli nuo jų pagiežos. Esu jau senas ir greitai artėju į amžinąją tėviškę, kur man paruošta lova. Bet tu, Benetai, čia liksi po manęs savo pražūčiai, ir jeigu tau pasiseks išgyventi iki mano metų, tai reikš, kad tikroji Anglijos dvasia užgeso.
— Tu pats plepiausias kvailys visame Tanstolio miške,— atsakė Hetčas, matyt, pats sujaudintas tokių pranašavimų.— Imkis ginklų, ruoškis į žygį, kol dar seras Oliveris lįieatėjo, ir nors valandėlę nustok plepėjęs. Jeigu tu tiek daug kalbėdavai Henrikui Penktajam, tai jo ausys buvo turtingesnės už kišenes.
Staiga ore suzvimbė strėlė, kaip kokia didelė širšė, ir kiaurai pervėrė senį Epl j ardą, pataikiusi į nugarą tarp menčių; jis bematant sukniubo kniūpsčias tarp kopūstų. Hetčas pašoko iš vietos, nė nespėjęs sušukti, ir susikūprinęs nukūrė pasislėpti už namo. Tuo tarpu Dikas Seltonas glustelėjo už alyvų krūmo, įtempė arbaletą ir, atrėmęs į petį, nusitaikė į miško pakraštį.
Aplinkui nė lapelis nesujudėjo. Avys sau ramiai skabė žolę, nurimo paukščiai. O čia gulėjo senukas su kyšančia iš nugaros strėle. Hetčas tebetūnojo už prie-
angio stulpo, o Dikas, susilenkęs ir pasiruošęs šauti, lindėjo už alyvų krūmo.
— Ar ką nors matei? — šūktelėjo Hetčas. ,— Nė šakelė nesujudėjo,— atsakė Dikas.
— Manau, kad negražu čia jį palikti gulintį,— tarė visas perbalęs Benetas, bailiai sėlindamas į priekį. — Tik tu gerai stebėk mišką, masteri Še! tonai... nepaleisk iš akių miško. Tesaugo mus šventieji! Cia tai bent buvo šūvis!
Benetas pakėlė senąjį lankininką ir paguldė sau ant kelio. Jis tebebuvo gyvas, tik konvulsingai trūkčiojo nežmoniško skausmo iškreiptas veidas, ir mechaniškai užsimerkdavo ir atsimerkdavo akys.
— Ar tu mane girdi, Nikai? — paklausė Hetčas.— Gal turi kokį paskutinį prašymą, mielas brolau?
— Ištrauk strėlę ir, dėl dievo motinos, leisk man mirti, — žiopčiodamas tarė Epljardas. — Su senąja Anglija aš jau nebeturiu nieko bendro. Ištrauk tą strėlę!
— Masteri pikai,— tarė Benetas,— eik šen ir gerai trūktelk strėlę. Jis, vargšelis, jau greitai kvapą išleis.
Dikas padėjo arbaletą ir, stipriai suėmęs, ištraukė strėlę. Iš žaizdos šiūstelėjo kraujo čiurkšlė. Senasis lankininkas dar pamėgino pakilti nuo žemės, kartą suminėjo dievo vardą ir sukrito negyvas. Hetčas, priklaupęs kopūstuose, pradėjo karštai melstis už jo vėlę. Tačiau buvo matyti, kad jis, ir maldą kalbėdamas, galvojo apie kitką ir visą laiką nenuleido akių nuo miško, iš kur buvo paleista strėlė. Paskui, baigęs melstis, atsistojo, nusimovė geležinę pirštinę ir nusišluostė išblyškusį, iš didelio išgąsčio prakaitu aprasojusį veidą.
— Taip,— prabilo jis,—dabar tai jau mano eilė.
— Kas jį nužudė, Benetai? — paklausė Dikas, laikydamas strėlę.
— Vieni šventieji žino, tarė Hetčas. — Matai, mudu su velioniu čia esame daugiau kaip keturiasdešimt krikščionių išginę iš jų namų ir iš jų žemių. Tam vargšui niurzgliui jau atsilyginta tur būt nėilgai ir man reiks laukti užmokesčio; seras Danielius perdaug žiaurus buvo žmonėms.
— Bet kokia keista strėlė! — tarė berniukas, apžiūrinėdamas ją rankose.
— Iš tikrųjų keista! — sušuko Benetas.— Juoda ir su balta plunksna. Bloga lemianti strėlė! Juoda spalva, sako, pranašaujanti laidotuves. Štai čia kažkokie žodžiai. .. Nušluostyk kraują ir paskaityk. Kas ten parašyta?
— „Epljardui nuo Džono Keršytojo",— perskaitė Seltonas.— Ką tai reiškia?
— Man tai jau visai nepatinka,— papurtęs galvą, atsakė sero Danieliaus tarnas. — Džonas Keršytojas! Tuo vardu bus prisidengęs niekšas, pasiryžęs kenkti diduomenei. Bet ko čia mudu stovime kaip taikiniai? Tu, gerasis masteri Šeltonai, paimk jį už kojų, o aš — už pečių, ir nuneškime į pirkelę. Tai bus didelis smūgis vargšui serui Oliveriui. Jis pasidarys baltesnis už drobę ir ims malti poterius kaip vėjinis malūnas.
Ir, paėmę senąjį lankininką, juodu nunešė jį į namelį, kuriame jis gyveno vienui vienas. Bijodami sutepti patalynę, paguldė jį ant aslos ir pamėgino, kaip mokėdami, ištiesti sustingusias rankas ir kojas.
Epljardo pirkelė buvo švari, bet kukliai apstatyta. Čia stovėjo lova su mėlyna antklode, spinta, didelė skrynia, pora suoliukų, o kampe, prie židinio — sudedamas stalas; ant sienos kabojo senojo kareivio
ginklai, lankai ir šarvai. Hetčas smalsiai dairėsi po pirkelės vidų.
— Nikas turėjo pinigų,— tarė jis.— Galėjo būti susidėjęs kokią šešiasdešimt svarų. Kad taip pasisektų man juos aptikti. Kai netenki seno bičiulio, masteri Ričardai, tai geriausias nusiraminimas yra jo palikimas. Tik pažiūrėk į tą skrynią. Galiu lažintis iš didelės sumos, kad joje supiltas koks bušelis1 aukso. Tas senis lankininkas Epljardas turėjo stiprią ranką griebti ir kietą saują paėmęs išlaikyti. Tegul dievas priglaudžia jo vėlę! Beveik aštuoniasdešimt metų visur jo buvo pilna, ir visur jis ėmė. O štai dabar guli, vargšelis, ištiesęs kojas, ir nieko jam daugiau nebereikia. Jeigu visas jo turtas atitektų geram draugui, tai manau, kad ir danguje jis būtų linksmesnis.
— Ką tu čia, Hetčai! — tarė Dikas.— Turėk pagarbos jo nereginčioms akims. Argi tu drįstum apiplėšti numirėlį? Jis dar atsikeltų iš apmaudo.
Hetčas keletą kartų persižegnojo, bet jo veidai jau vėl buvo atganę spalvą, ir jis visai nemanė taip lengvai atsižadėti savo4 tikslo. Prastai būtų išėję velionio skryniai, jeigu nebūtų sugirgždėję varteliai ir netrukus pravirose duryse nebūtų pasirodęs aukštas, stambus, rudas, juodaakis vyras, kokių penkiasdešimties metų, apsivilkęs sutana ir su maldaknyge rankoje.
— Epljardai,— tarė įėjęs į kambarį vyras, bet staiga nutilo, kaip žado netekęs.— Ave Marija! — sušuko jis.— Tesaugo mus šventieji! Kas čia per juokai?
— Prasti juokai Epljardui, klebone,— atsakė Hetčas dirbtinai linksmu balsu.— Nušautas prie pat savo durų, ir dabar jis žengia pro skaistyklos vartus. O tenai,
1 Bušelis —- anglų saikas, apie 36,3 litro talpos.
jeigu teisybė, ką žmonės pasakoja, nereiks jam nei anglies, nei žvakių.
Seras Oliveris apgraibomis nukrapino iki suoliuko ir atsisėdo, visas išblyškęs ir drebėdamas.
— Štai kur dievo bausmė! Koks smūgis! — sušuko jis verkšlenančiu balsu ir pradėjo tarškinti rožančiumi.
Hetčas tuo tarpu dievobaimingai nusiėmė šalmą ir atsiklaupė.
— Sakyk, Benetai,—-tarė kunigas, šiek tiek atsito-kęs,— už ką jį galėjo nužudyti? Koks priešas tai padarė?
— Štai, sere Oliveri, strėlė. Žiūrėk — ant jos užrašyta,— tarė Dikas.
— Oi, net biauru skaityti! Džonas Keršytojas! Tik eretikas taip gali pasivadinti! Ir pikta lemianti juoda strėlė! Ponai, ta nelaboji strėlė man visai nepatinka. Bet reikia pasitarti. Kas toks galėtų būti tas nenaudėlis? Pagalvok, Benetai. Kas iš visų mūsų priešų galėjo taip akiplėšiškai prieš mus stoti? Simnelis? Labai abejoju. Uolsingemai? Ne, jie dar ne visai sužlugdyti ir tikisi, laikams pasikeitus, atsigriebti iš mūsų per teismą. Dar liko Saimonas Malmzberis. Kaip tu manai, Benetai?
— Ar negalvoji, sere; kad tai Elis Dakuortas? — paklausė Hetčas.
— Ne, Benetai, niekuomet,— prabilo kunigas.— Niekad sukilimai neprasideda iš apačios, Benetai,— visi sveiko proto metraštininkai yra tos nuomonės šiuo klausimu. Maištai eina iš viršaus į apačią. Kai Dikas, Tomas ir Haris1 griebiasi kirvių, gerai pagalvok, — ar kuris lordas iš to turi naudos? Šiuo metu seras Danie-
1 Dikas, Tomas ir Haris — plačiai paplitę anglų vardai. Perkeltine prasme — liaudis.
lius, vėl prisidėjęs prie karalienės partijos, neteko Jor-ko lordų malonės. Iš tenai mums ir tas smūgis, Bene-tai. Smulkmenas aš dar išaiškinsiu, bet tenai glūdi šios nelaimės užuomazga.
— Prašau man dovanoti, sere Oliveri, bet krašte plieskiasi gaisras, ir aš jau seniai jaučiu svilėsių kvapą,— tarė Benetas.— Tą patį jautė ir tas vargšas nusidėjėlis Epljardas. Leiskite jums pasakyti, kad čia visi griežia dantis ant mūsų,— nereikia nei Jorko, nei Lan-kasterio jiems pakurstyti. Paklausykite, ką aš paprastu protu galvoju: jūs, būdamas kunigu, ir seras Danielius, visada plaukiąs pavėjui, bendrai veikdami, užgrobėte daugelio žmonių turtą, nemaža jų primušėte ir net pa-korėte. Nukentėjusieji kartais skųsdavosi teisman, bet, nežinau kuriuo būdu, įstatymai visada būdavo jūsų pusėje. Manote, kad tuo reikalas ir baigėsi? Atleiskite, sere Oliveri, bet žmogus, kurį išgujote su krepšiais ir primušėte, amžinai jaus pagiežą ir kurią nors dieną, kai nelabasis prie jo prisisuks, pasiims lanką ir suvarys jums į žarnas j aido ilgumo strėlę.
— Ne, Benetai, tu klysti! — sušuko seras Oliveris.— Turėtum džiaugtis, kad tavęs dar niekas nenubaudė už tokias kalbas. Tu per daug tauški, Benetai. Esi plepys, tarškalius. Tave burna kaip daržinės durys. Pasitaisyk, Benetai, pasitaisyk!
— Aš jau daugiau nieko nesakau. Tebūnie taip, kaip jums patinka,— atsakė dvariškis.
Kunigas pakilo nuo suolo, išsiėmė iš dėželės, pakabintos ant kaklo, gabaliuką vaško, žvakę, titnagą, skiltuvą ir užlakavo sero Danieliaus antspaudu skrynią ir spintą. Hetčas liūdnom akim sekė jį. Paskui visi trys išėjo iš pirkelės ir bailiai nuslinko prie arklių.
— Laikas keliauti, sere Oliveri,— tarė Hetčas, padėdamas kunigui įkišti koją \ balno kilpą.
— Taip. Bet dabar, Benetai, viskas pasikeitė,— atsakė klebonas.— Epljardas nebegyvas — tepriglaudžia viešpats jo vėlę! — nėra kam vadovauti pilies įgulai. Paliksiu tave, Benetai. Šiais juodųjų strėlių laikais man po ranka reikalingas geras vyras. „Strėlė, skraidanti dienos metu",— taip pasakyta Šventajame rašte... Kaip ten toliau — neatsimenu. Ne koks iš manęs kunigas,— per daug esu paskendęs žemiškuose reikaluose. Na, jokime, masteri Hetčai. Mūsų raiteliai jau turėtų būti susirinkę prie bažnyčios.
Ir jie nujojo keliu. Vėjas plaikstė klebono sutanos skvernus, o užpakalyje raitelių palengva kilo debesys ir netrukus uždengė besileidžiančią saulę. Nurisnoję pro tris toli vienas nuo kito išsimėčiusius Tanstolio kaimelio namelius iki kelio vingio, jie jau matė bažnyčią. Aplinkui ją spietėsi dešimt ar dvylika pirkelių, o kitoje šventoriaus pusėje plytėjo pievos. Prie šventoriaus vartų stoviniavo kokių dvidešimties žmonių būrelis, vieni
raiti, kiti--laikydami arklius už pavadžių. Jie buvo
įvairiai apginkluoti: kas ietimi, kas alebarda, o kas lanku; kai kurie žirgsojo ant menkų kuinų, atsivestų tiesiog nuo arklo ir apsitaškiusių purvu. Tai buvo didžiausi nuskurėliai visoje apylinkėje, nes visi geresnieji vyrai, su ristesniais arkliais, jau buvo išvykę su seru Danielium į karo lauką.
— Neblogai pasirodysim, tebūnie pašlovintas Holivudo kryžius! Seras Danielius bus visai patenkintas,— sumurmėjo kunigas, mintyse skaičiuodamas karius.
— Kas ten eina? Stok, jeigu esi doras žmogus! — staiga sušuko Benetas.
Kažkoks žmogus šmėkštelėjo šventoriuje tarp guo-
bų. Išgirdęs šaukiant, jis nebemėgino slėptis, bet nėrė į miško pusę, kiek kojos įkabina. Susirinkusieji prie vartų žmonės, tik dabar pastebėję nepažįstamąjį, iškriko į visas puses. Pėstieji puolė sėsti ant arklių, o raitieji nusivijo bėglį. Bet jiems teko lanku apsukti šventorių, ir buvo aišku, kad jie pabėgėlio nesugaus. Hetčas garsiai nusikeikė ir, norėdamas užbėgti už akių, pasuko tiesiai per gyvatvorę, bet arklys pasimuistė ir patiesė jį ant žemės. Nors jis bematant pašoko ir sugriebė pavadį, bet laikas jau buvo sugaištas ir bėglys taip toli nubėgęs, jog neliko vilties jį pavyti.
Protingiausias pasirodė esąs Dikas Šeltonas. Užuot pakilęs tuščiai vytis, jis nusikabino nuo pečių arbaletą, įtempė timpą, įdėjo strėlę ir, kai jau kiti liovėsi gaudę, paklausė Beneto, ar reikia šauti.
— Sauk! Šauk! — sušuko kunigas, net pamėlynavęs iš pykčio.
— Gerai nusitaikyk ir nurėkšk kaip nunokusį obuolį,— ragino Bėnetas.
Bėgliui betrūko tik kelių šuolių, ir jis būtų išsigel-bėjęs. Bet likusi pievos dalis buvo labai įkalni, ir jis nepajėgė taip sparčiai kurti. Vis dėlto nelengva buvo į jį pataikyti, nes pradėjo temti, o jis bėgo zigzagais. Nusitaikydamas Dikas pajuto kažkokį gailestį tam žmogui ir nelabai benorėjo jį kliudyti, bet vis tiek paleido strėlę.
Bėglys kluptelėjo ir pargriuvo, o Hetčas ir visi vijikai iš džiaugsmo pradėjo garsiai šūkauti. Bet jie per anksti nudžiugo. Persekiojamasis kaip lengvai parkrito, taip lengvai ir atsikėlė, paskui atsisukęs dar tyčiomis pamojavo kepure ir viena akimirka dingo miške.
— Kad jis nuo maro nudvėstų! — sušuko Bėnetas.— Turi vagies kojas, o kad skuodė, tai skuodė! Vis
dėlto tu jį kliudei, masteri Šeltonai. Jis pavogė tavo strėlę, kad jis niekad gero nematytų, ir to dar jam maža!
— Ką jis ten veikė prie bažnyčios? — paklausė seras Oliveris.— Bijausi, kad bus ką nors pikta padaręs. Klipsbi, bičiuli, nusėsk nuo arklio ir gerai apieškok ten tarp guobų.
Klipsbis paklausė ir, neilgai trukęs, sugrįžo su popieriaus skiaute rankoje.
— Tas raštas buvo prisegtas prie bažnyčios durų,— tarė jis, paduodamas popierių klebonui.— Daugiau nieko neradau, sere.
— Prisiekiu mūsų motinos bažnyčios galybe, čia jau šventvagystė! — sušuko seras Oliveris.— Jeigu karalius ar pilies valdovas malonėja — tada galima tokiu būdu paskelbti jų valią! Bet kad kiekvienas žalia palaidine vilkįs valkata kabinėtų popierius prie altoriaus durų... Ne, čia jau, galima sakyti, šventvagystė! Žmonės buvo deginami už mažesnius nusikaltimus. Bet kas čia parašyta? Pradėjo temti — neįmatau. Gerasis masteri Ričardai, tavo akys jaunesnės — prašau paskaityti man tą raštpalaikį.
Dikas Šeltonas paėmė popierių ir garsiai perskaitė. Tai buvo labai nesklandžiai sudėtas, kaip papuolė surimuotas eilėraštis, parašytas neįgudusią ranka, su daugybe gramatikos klaidų. Kiek pataisius, štai kas jame buvo pasakyta:
Aš keturias strėles juodas turiu, Jas atpildui už nuoskaudas skiriu. Te> kiekviena atkeršys tam, Kas vien tik bloga troško man.
Viena jau taikliai paleista, — Nuskynė Epljardą seną ta. Antra — Benetui Hetčui tegul bus Už Grimstoną, sudegintus namus.
Oliverio žiauraus nepagailės trečia, — Jis žaidė Hario Seltono kančia. O tau, Danieliau, sere prakilnus, Teks paskutinė. * Baigs ji žaidimus.
Kiekviens už savo darbus dali gaus, — Atlygins jums taikli ranka žmogaus. Neavlerikė, nepagailėjo niekados Juoda strėlė širdies juodos.
Džonas Keršytojas iš Žaliosios girios ir jo linksmieji vyrukai.
Beje, mes atsargoje turime^ strėlių ir gerų kanapinių virvių visiems jūsų šalininkams.
— Kur mielaširdystė ir krikščioniškoji malonė? — verksmingu balsu sušuko seras Oliveris.— Koks sugedęs šis pasaulis, mano ponai! Ir kasdieną jis niekšė-ja. Galiu prisiekti Holivudo kryžiumi, kad aš nei veiksmais, nei ketinimais neprisidėjau prie to šaunaus riterio nužudymo ir esu nekaltas kaip tik gimęs kūdikis. Niekas jam nepiovė gerklės. Klysta tie, kurie mane kaltina; tai gali paliudyti dar gyvi liudininkai.
— Be reikalo, klebone, kalbate,— tarė Benetas.— Nėra ko čia aiškintis.
— Ne, Benetai, reikia kalbėti. Žinok savo vietą, gerasis Benetai,— atsakė kunigas.— Aš savo nekaltumą įrodysiu. Visai nenoriu netekti gyvybės dėl tos
klaidingos nuomonės. Imu visus žmones liudininkais, kad aš švarus. Tą dieną manęs net pilyje nebuvo. Dar prieš devintą valandą ryto buvau išsiųstas su vienu reikalu.
— Sere Oliveri,— pertraukė Hetčas,— aš nelauksiu, kol malonėsite baigti tą pamokslą, bet darysiu, kas man reikia. Gofi, trimituok sėsti ant arklių.
Sugaudus trimitui, Hetčas priėjo prie suglumusio kunigo ir kažką karštai pašnibždėjo jam į ausį.
Dikas Seltonas pastebėjo, kad kunigas vogčiomis žvilgterėjo į jį labai nusigandęs. Dabar berniukas tikrai turėjo dėl ko susimąstyti, nes seras Haris Šeltonas buvo jo tėvas. Tačiau jis neištarė nė žodžio, ir jo veidas nepasikeitė.
Hetčas ir seras Oliveris dar valandėlę aptarė naująsias aplinkybes. Pagaliau juodu nusprendė pasilikti įgulai dešimt vyrų, kurie turėjo ne tik pilį ginti, bet ir serą Oliverį per mišką lydėti. Benetas, priverstas likti su įgula, pavedė Dikui Šeltonui vadovauti pastiprinimų būriui, siunčiamam serui Danieliui. Kito pasirinkimo ir nebuvo. Būrio vyrai, nerangūs prastuoliai, neturėjo jokio karinio patyrimo. Bet jie mėgo Diką, nes jis buvo ryžtingas ir rimtas ne pagal savo &mžių. Nors ir praleidęs jaunystę šiame proviųcijos' užkampyje, berniukas nebuvo nemokša: seras Oliveris išmokė jį skaityti ir rašyti, o Hetčas supažindino su ginklais ir su pagrindiniais karių komandavimo principais. Benetas visuomet buvo jam malonus ir paslaugus. Jis buvo iš tų žmonių, kurie yra žiaurūs kaip mirtis tiems, kuriuos jie laiko priešais, bet ištikimi ir rūpestingi, nors savotiškai ir šiurkštūs, savo draugams. Ir dabar, kai seras Oliveris nuėjo į artimiausią pirkelę parašyti smulkia, įmantria rašysena savo ponui, serui Danieliui Brekliui,
pranešimą apie pastaruosius įvykius, Benetas priėjo prie mokinio palinkėti geros kloties.
— Jeigu tau, masteri Seltonai, brangi gyvybė, tai žygiuok aplinkiniu keliu, iš tolo lenkdamas tiltą! — tarė jis.— Priešais tave, per kokią penkiasdešimt žingsnių, tejoja patikimas žmogus, kad atlaikytų pirmuosius šūvius. Per mišką keliaukite labai atsargiai. Jeigu niekšai užpultų, paspauskite arklį, kiek įkabina, nes nieko nelaimėsi pasipriešinęs. Ir šuoliuokite tik pirmyn, masteri Šeltonai; jokiu būdu nepasukite atgal, jeigu jums mielas gyvenimas,— atminkite, kad Tanstolyje jokios pagalbos nerasite. O dabar, kai jūs vykstate į didįjį karą už karalių, o aš lieku čia, rizikuodamas savo gyvybe, ir tik šventieji žino, ar teks mudviem dar kartą pasimatyti, noriu jums prieš išvykstant duoti paskutinius patarimus. Nenuleiskite akių nuo sero Danieliaus. Jis yra klastingas. Nepasitikėkite ir tuo kunigpa-laikiu seru Oliveriu. Jis pats neturi blogų kėslų, bet vykdo kitų valią — tai sero Danieliaus įrankis! Kur tik būdamas, stenkitės susirasti globėjų; įsigykite įtakingų draugų. Melsdamasis pagalvokite ir apie Benetą Hetčą. Šiame pasaulyje yra blogesnių niekšų už Benetą. Tepadeda jums dievas!
— Tegu dangus tave globoja, Benetai! — atsakė Dikas.— Tu visada buvai draugiškas man, globotiniui, ir aš niekuomet to nepamiršiu.
— Klausykite, masteri Dikai,— pridūrė truputį sumišęs Benetas.— Jeigu tam Keršytojui pavyktų persmeigti mane strėle, paaukokite auksiną... gal ir visą svarą už mano vargšę sielą. Atrodo, kad man bus riestai skaistykloje.
— Įvykdysiu tavo valią, Benetai,— atsakė Dikas.—
Bet nenusimink, mano mielas! Mes dar susitiksime, ir tokioje vietoje, kur daugiau reikės alaus, negu mišių.
— Tepadeda šventieji, masteri Dikai! — atsakė Hetčas.— Štai ateina seras Oliveris. Jeigu jis mokėtų taip vikriai valdyti lanką, kaip valdo plunksną, tai iš jo išeitų šaunus karys.
Seras Oliveris padavė Dikui užlakuotą voką su tokiu užrašu: „Mano didžiai gerbiamam ponui, serui Danieliui Brekliui, riteriui. Skubus."
Dikas užsikišo laišką už ančio, davė būriui komandą žygiuoti ir išjojo iš kaimelio į vakarų pusę.
PIRMOJI DALIS
DU BERNIUKAI
I SKYRIUS
KETLIO SMUKLĖJE „PO SAULE"
Seras Danielius su savo kariais apsistojo Ketlyje ir jo apylinkėse, įsitaisę šiltuose butuose ir apsistatę sargybomis. Bet Tanstolio riteris buvo iš tų žmonių, kurie nenurimsta, jausdami arti pinigą. Net dabar, ruošdamasis tokiam žygiui, kur galėjo arba aukštai iškilti, arba galutinai sužlugti, jis atsikėlė naktį, pirmą valandą, norėdamas pasipinigauti iš vargšų savo kaimynų.
Daugiausia jis pelnydavosi, supirkinėdamas ginčytinus paveldėjimus. Suradęs kokį nors beviltišką pretendentą, pamokėdavo jam už teisės į palikimą perleidimą, o paskui, karaliui artimų, įtakingų lordų padedamas, išgaudavo neteisėtus sprendimus savo naudai. Jeigu toks būdas pasirodydavo perdaug painus, jis tiesiog ginklu užgrobdavo ginčijamas valdas ir, panaudodamas savo ryšius ir sero Oliverio sugebėjimus atvirkščiai aiškinti įstatymus, išlaikydavo pasisavintą turtą savo rankose.
Taip buvo įgytas ir Ketlis, dar neseniai patekęs į jo nagus. Bet valstiečiai vis dar priešinosi, todėl, norėda-
mas juos pagąsdinti, jis ir užsuko čia pakeliui su savo karių būriu.
Antrą valandą nakties seras Danielius jau sėdėjo smuklės salėje ir šildėsi prie židinio, nes tokiu ankstyvu laiku būdavo šalta pelkių apsuptame Ketlyje. Po ranka stovėjo kaušas sutaisyto su prieskoniais alaus. Nusiėmęs nuo plikos galvos šalmą ir ranka parėmęs liesą, tamsaus gymio veidą, jis rymojo, šiltai susivyniojęs į raudoną apsiaustą. Kitame salės gale buvo įsitaisę kokia dvylika jo karių,— vieni ėjo sargybą prie durų, o kiti miegojo, suvirtę ant suolų. Kiek arčiau, ant grindų, apsiklojęs skraiste, gulėjo kokių dvylikos ar trylikos metų berniokas. Smuklės šeimininkas stovėjo priešais savo poną.
— Tu štai ką gerai įsidėk į galvą,— kalbėjo seras Danielius: — jeigu klausysi mano įsakymų, tai aš tau būsiu geras ponas. Man reikalingi geri žmonės tvarkai miesteliuose prižiūrėti; noriu, kad vietos konstebliu būtų išrinktas Adamas-e-Moras. Žiūrėk man! Jeigu išsirinksite kitą, iš to nieko nepešite, tik visai kišenes iš-kratysite. Aš jau kaip reikiant paspausiu tuos, kurie mokėjo nuomą Uolsingemui, tame tarpe ir patį, mano mielas šeimininke.
— Šaunusis riteri,— tarė šeimininkas,— galiu prisiekti Holivudo kryžiumi, kad aš mokėjau Uolsingemui tik prievarta verčiamas. Aš nekenčiu, garbingasis riteri, tų Uolsingemų. Jie nususę kaip vagišiai. Man reikia tikro pono, tokio, kaip jūs, kilnusis riteri. Paklauskit mano kaimynų,— visi pasakys, kad aš visados palaikiau Breklį,
— Gal būt,— sausai atsakė seras Danielius.— Tokiu atveju turėsi mokėti dvigubai.
Smuklininkas karčiai susiraukė. Tačiau anais nera-
miais laikais tokios nelaimės dažnai užgriūdavo žmones, ir jis, gal būt, net apsidžiaugė, taip pigiai atsi-pirkęs.
— Atvesk man tą senį, Seldinai! — sušuko riteris.
Vienas iš Danieliaus karių įleido suvargusį, išblyškusiu kaip žvakė veidu seną žmogelį; jis nuolankiai linkčiojo ir visas virpėjo pelkių drugio krečiamas.
Ei tu, — sušuko seras Danielius, — kaip vadiniesi?
— Jūsų malonybei leidus,— atsakė žmogelis,— aš esu pavarde Kondolis... Kondolis iš Šorbio, jūsų malonybe.
— Girdėjau apie tave blogas kalbas sklindant,— tarė riteris.— Išdavikas esi, niekše; žemės nuomos nemoki; rimtai įtariamas ne vieną žmogų nužudęs. Iš kur toks akiplėša atsiradai? Bet aš tave sutramdysiu!
— Atleiskite, didžiai gerbiamas mano pone,— sušuko žmogelis,— čia kažkoks nesusipratimas! Aš esu paprastas vargšas žmogus ir nieko nenuskriaudžiau.
— Šerifo1 pavaduotojas negražių dalykų apie tave pripasakojo. „Sugaukite man,— sakė jis,— tą Tindelį iš Šorbio."
— Kondolis, gerasis mano pone... Kondoliu aš turiu nelaimės vadintis,— aiškinosi • vargšas žmogelis.
— Sykį jau man pakliuvai, tai koks skirtumas, Kondolis tu ar Tindelis. Vis tiek tavo sąžiningumas man labai įtartinas" Jeigu nori išnešti sveiką galvą, pasirašyk man skolos raštelį dvidešimčiai svarų.
— Dvidešimčiai svarų, gerasis mano pone! — sušuko Kondolis.— Juk iš proto galima išsikraustyti! Visas mano turtas nevertas septyniasdešimties šilingų.
1 Šerifas — Anglijos pareigūnas, atliekantis daugiau administracines ir teismines funkcijas.
— Klausyk tu, Kondoli ar Tindeli,— klastingai nusišypsojęs, tarė seras Danielius.— Jeigu negalėsiu iš tavęs visos sumos išieškoti, tai dėl to nesisielosiu. Pasirašyk man dvidešimčiai svarų, o kai išspausiu iš tavęs viską, ką galėsiu, likutį dovanosiu ir būsiu tau geras ponas.
— Deja, gerasis mano pone, aš nemoku rašyti,— atsakė Kondolis.
— Vargas tau,— atsakė riteris.— čia jau sunku padėti. Norėčiau tave, Tindeli, išgelbėti, bet sąžinė neleidžia. Seldinai, pavedėk mandagiai tą seną gudruolį iki artimiausios guobos ir gražiai pakark už kaklo, tik tokioje vietoje, kad, jodamas pro šalį, galėčiau pasižiūrėti. Laimingos kelionės, gerasis masteri Kondoli, gerbiamasis masteri Tindeli. Netrukus nuskubėsi į rojų. Taigi geros kloties!
— Linksmasis mano pone,— prisiversdamas nuolankiai nusišypsoti, sušuko Kondolis.— Jūs taip kilniai elgiatės, kaip pritinka dideliam ponui. Tad aš, nors ir bemokslis būdamas, turiu jūsų prašymą patenkinti.
— Bet dabar, bičiuli, turėsi pasirašyti dvigubai didesnei sumai. Perdaug jau esi gudrus, kad būtum užgyvenęs tik septyniasdešimt šilingų. Seldinai, žiūrėk, kad jis viską kaip reikiant parašytų ir kad būtų liudininkų parašai.
Ir seras Danielius, linksmiausių plaučių riteris visoje Anglijoje, nugėrė gurkšnį alaus ir patenkintas nusikvatojo, atsilošęs į sieną.
Gulįs ant grindų berniukas sujudėjo ir atsisėdo, bailiai žvalgydamasis aplinkui.
— Šen! — sušuko seras Danielius.
Kai berniukas paklusęs atsistojo ir iš lėto priėjo prie jo, riteris atmetė galvą ir garsiai sužvengė.
— Prisiekiu šventuoju kryžiumi! — sušuko jis.— Šaunus iš tavęs bernas!
Berniukas paraudo iš pykčio ir blykstelėjo neapykantos pilnomis juodomis akimis. Dabar, kai jis stovėjo, įar sunkiau buvo atspėti jo amžių. Veidas buvo švelnus kaip mažo vaiko, bet jo išraiška visai nevaikiška. Jis buvo smulkaus sudėjimo, nepaprastai lieknas ir kažkaip keistai, nerangiai vaikščiojo.
— Ar tik tam mane, sere Danieliau, pasišaukėt, kad galėtumėt pasijuokti iš mano nelaimės? — tarė jis.
— O kodėl gi negalima juoktis? — tarė riteris.— Jeigu pati save pamatytum, tai pirmutinė pradėtum juoktis.
— Kai ateis diena jums už viską atsiskaityti, atsakysite ir už tai,— tarė berniukas, visas išraudęs.— Juokitės, kol galite.
— Na, miela giminaite,— tarė seras Danielius, kiek surimtėjęs,—nenianyk, kad aš iš tavęs tyčiojuos. Aš tik juokauju, kaip įprasta tarp giminių ir gerų draugų. Išleisiu tave už vyro, paimsiu tūkstantį svarų ir paskui būsiu gerasis tavo globėjas. Tiesa, šiurkščiu būdu aš tave čia atsigabenau, bet nebuvo kitos išeities. Nuo šiol negalėsi skųstis: puikiai tave laikysiu ir tarnausiu iš visos širdies. Būsi ponia Šelton... ne, ledi Šelton, nes tas vyrukas turi duomenų aukštai iškilti. O doro juoko nereikia gėdintis,— jis liūdesį išvaiko. Kas juokias, tas nėra niekšas, miela mano giminaite. Gerasis šeimininke, duokit valgyti mano giminaičiui, masteriui Džonui. Sėskis, brangioji, ir pasistiprink.
— Ne,— atsakė masteris Džonas.— Aš neliesiu val-
gio. Pasninkausiu, kad atpirkčiau tą nuodėmę, kurią, jūsų verčiama, padariau. Gerasis šeimininke, prašau atnešti man puoduką tyro vandens. Būsiu labai dėkingas už tą paslaugą.
— Gausi visų nuodėmių atleidimą! — sušuko riteris.— Garbės žodis, tau jos bus atleistos. Dėl to visai nesirūpink ir valgyk.
Bet berniukas buvo užsispyręs: išgėrė tik puoduką vandens ir, vėl susisupęs į apsiaustą, atsisėdo nuošaliame kampe, kažką galvodamas.
Po kokių poros valandų kaime kilo triukšmas: buvo girdėti sargybinių šūkavimai, ginklų žvangėjimas ir arklių trypimas. Prie smuklės prijojo raitelių būrys, ir tarpduryje pasirodė Ričardas Šeltonas, visas apsitaškęs purvais.
— Pagarba jums, sere Danieliau! — pasisveikino jis.
■— Kas? Dikas Šeltonas! — sušuko riteris. Išgirdęs Šeltono pavardę, kampe tūnojęs berniukas smalsiai pasižiūrėjo į jo pusę.— O ką veikia Benetas Hetčas?
— Prašau, kilnusis riteri, priimti iš sero Oliverio šį paketą,— jame viskas aprašyta,— atsakė Ričardas, paduodamas kunigo laišką.— Toliau leiskite jums pranešti, kad privalote kuo skubiausiai vykti pas Raizin-gemą. Jodami sutikome jo pasiuntinį, galvotrūkčiais lekiantį su laiškais. Iš jo sužinojome, kad lordas Rai-zingemas yra priešų apsuptas ir gali pralaimėti. Jam labai reikalinga jūsų pagalba.
— Ką tu sakai? Gali pralaimėti? — klausinėjo riteris.—Na, tai mes kaip tik niekur nejudėsime — sėdėsime čia ir lauksime, gerasis Ričardai, Toje nelaimingoje Anglijos karalystėje taip jau yra: kas paskesnis,
tas geresnis. Sakoma, paskubėsi — nesigailėsi. Netiesa, kaip tik karštakošiai žūna. Bet pirmiausia noriu pasižiūrėti, kas per galvijai tie tavo kariai, kuriuos atsivedei. Seldinai, duok čia šviesos.
Seras Danielius išėjo į kaimo gatvę ir raudonoje deglo šviesoje pradėjo apžiūrinėti naujai atvykusius savo karius. Jis buvo nemėgstamas kaimynas ir nekenčiamas ponas, bet tie, kuriems tekdavo kautis jo vadovaujamiems, mylėdavo jį kaip karo vadą. Jo ryžtingumas, užgrūdinta drąsa, rūpinimasis kario patogumais, net jo šiurkštūs juokai patikdavo prastai aprėdytiems šalmuotiems nutrūktgalviams.
— Prisiekiu šventuoju kryžiumi,— sušuko jis,-—tai nusususi šunauja surinkta! Vieni — susirietę kaip lankai, kiti — ištįsę kaip žeberklai. Josite, draugai, į pirmąsias mūšio linijas. Tokių bičiulių nebus gaila, jeigu ir žūsite. Tik pasižiūrėkit į tą kerėplą ant keršo kuino! Dveigys avinas ant meitėlio būtų daugiau panašus į kareivį. Ei Klipsbi, ar ir tu čia, sena žiurke? Tokį vyrą, kaip tu, paaukosiu lengva širdimi. Eisi į mūšį pats pirmasis, ir dar su nupieštų - ant krūtinės taikiniu, kad priešo lankininkai neprašautų pro šalį. Na, seni, rodyk mums kelią!
— Parodysiu jums kokį norit kelią, tik ne tą, kuriuo galima perbėgti į priešo pusę,— drąsiai atrėžė Klipsbis.
Seras Danielius garsiai nusikvatojo.
— Nekvailai nušnekėjai! — sušuko jis.— Aštrų liežuvį turi, kad tave galas. Dovanoju tau už tuos linksmus žodelius. Seldinai, pasirūpink, kad būtų sotūs ir kariai, ir arkliai.
Riteris grįžo į smuklę.
— Na, bičiuli Dikai,— tarė jis,— užkąsk. Štai čia yra gero alaus ir kiaulienos. Valgyk, o aš tuo tarpu paskaitysiu.
Atplėšęs paketą, seras Danielius pradėjo skaityti laišką, ir jo veidas paniuro. Baigęs skaityti, jis dar valandėlę sėdėjo, kažką galvodamas. Paskui griežtai pažvelgė į savo globotinį.
— Dikai,— tarė jis,— ar tu skaitei tą šmeižikišką eilėraštį?
Berniukas patvirtino skaitęs.
— Jame minimas tavo tėvas,— tęsė toliau riteris,— ir jo nužudymu kažkoks pakvaišėlis kaltina mūsų vargšą kleboną pleputį.
— Seras Oliveris karštai paneigė tai, — pasakė Dikas.
— Paneigė? — suspiegė riteris.— Tu jo neklausyk. Jo liežuvis lankstus, o plepėti jis moka kaip šarka. Kurią nors dieną, suradęs laisvo laiko, aš tau, Dikai, pats smulkiau papasakosiu apie tą atsitikimą. Buvo smarkiai įtariamas tuo nusikaltimu toks Dakuortas. Bet laikai buvo neramūs, ir nepavyko jo atiduoti į teisėtumo rankas.
— Ar tėvas buvo nužudytas pilyje? — įsidrąsinęs paklausė Dikas ir pajuto, kaip smarkiai ėmė plakti jo širdis.
— Tarp pilies ir Holivudo,— ramiu balsu atsakė seras Danielius, slapčiomis įtariamai žvilgterėjęs Dikui į veidą.— O dabar skubėk valgyti,— pridėjo jis,— nes turėsi nunešti į Tanstolį mano laišką.
Dikas liūdnai susiraukė.
— Prašau jus, sere Danieliau,— sušuko jis,—pasiųsti ten kurį nors iš tų kaimiečių! O man leiskite vyk-
ti į kovą! Patikėkite, neapsivilsite — aš moku kirsti iš peties.
— Aš ir neabejoju, — atsakė Danielius, sėsdamas rašyti.—> Bet mes kol kas karo šlovės dar neieškom. Sėdėsiu čia, Ketiyje, tol, kol sulauksiu tikslių žinių, kuri pusė laimi; tik tuomet išjosime prisidėti prie nugalėtojų. Nesakyk man, Dikai, kad tai bailumas,— ne, tai išmintis! Mūsų nelaimingąją Anglijos karalystę sukrėtė maištai, karalius — tai soste, tai kalėjime, ir niekas nežino, kas bus rytoj. Tik vėjavaikiai ir karštakošiai skuba įkišti savo kailį, o ponas Sveikas Protas sėdi nuošaliai ir laukia patogaus momento.
Tai pasakęs, seras Danielius atsuko Dikui nugarą ir, pasislinkęs į patį stalo galą, ėmėsi rašyti laišką. Jo veidas paniuro, nes nuotykis su juodąja strėle suneramino
jį.
Tuo tarpu jaunasis Šeltonas stropiai kibo į valgį. Staiga jis pajuto, kad kažkas palietė jo ranką ir tyliai sušnibždėjo prie ausies:
— Maldauju j tave neišsiduoti, kad mane girdi,— šnabždėjo balsas.— Dėl dievo meilės, pasakyk, kuriuo keliu tiesiausiai į Holivudą. Prašau padėti man, gerasis berniuk. Parodyk kelią į išsigelbėjimą vargšui, pakliuvusiam į nelaimę.
— Eik keliu pro malūną,— atsakė Dikas taip pat pašnabždomis.— Prieisi keltą per Tilio upę. Tenai vėl pasiklausk.
Ir, nepasukęs galvos, jis valgė toliau, tik šnairomis dirstelėjo į berniuką, vadinamą masteriu Džonu, kai tas vogčiomis tykino iš kambario.
— Jis su manim vienmetis,— dingtelėjo Dikui,— tai kodėl jis mane vadino „geruoju berniuku"? Jeigu bū-
eiaü laiku susigriebęs, kad jis su manim taip kalba, tai nebūčiau sakęp kelio, tam nenaudėliui, tegu fis.pasika-; r#ąr N'af, je%^; jis. leisis per peljĮc^s; ;tai aš jį dar "S^ik-tsiu ir nusuksiu ausis. . "' v : * v ^
Po pusvalandžio seras Danielius padavė Dikui laišką ir paprašė skubiai vykti į pilį. O praėjus dar pusei valandos nuo Diko išvykimo, atlėkė putotu arkliu milordo Raizingemo pasiuntinys.
— Sere Danieliau! — sušuko jis,— bedelsdamas praleisite puikią progą iškilti. Šį rytą, dar prieš auštant vėl prasidėjo kova. Sumušėme priešakinius būrius ir iš-sklaidėme dešinįjį sparną. Bet pagrindinės jėgos dar tebesilaiko. Turėdami jūsų vyrus, dar neišvargintus kovos, meß visus priešus galėtume sugrūsti į upę. Tai kaip, kilnusis riteri? Ar norite būti paskutinis? Tas jums garbės nedaro.
— Kaip tik aš ruošiausi vykti,-— atsakė riteris.— Seldinai, trimituok žygiui! Josime su jumis, sere. Dar nebus nė dviejų valandų, kai susirinko didesnioji mano būrio dalis, ponas pasiuntiny. Ką gi aš galėjau padaryti? Skubėdamas būčiau tik arklius nuvaręs. Na, vyrai, subruskit!
Auštančio ryto ore linksmai nuskardėjo trimitas. Iš visų pusių sero Danieliaus vyrai rinkosi į didžiąją gatvę ir rikiavosi ties smukle. Jie ir miegodami nebuvo padėję ginklų ir nubalnoję arklių, tad per dešimt minučių šįmtai ietininkų bei lankininkų, gerai aprengtų ir drausmingų, jau stovėjo voromis, pasiruošę kautynėms. Daug puošnumo teikė jiems drabužiai, kurių dauguma buvo sero Danieliaus herbo spalvų — raudonos ir mėlynos. Geriausiai ginkluotieji jojo pirmi, o praeitos nakties skurdūs pastiprinimai vilkosi toli už-
pakalyje, pačios kolonos uodegoje. Seras Danielius su pasididžiavimu apžvelgė išsirikiavusius karius.
— Stai vyrukai, kurie neapvils bėdoje,— tarė jis.
— Tikrai šaunūs vyrai, — atsakė pasiuntinys, — ir dėl to man juo labiau gaila, kad neišjojote anksčiau.
— Na, ko jūs norite? Į puotą eik pirmutinis, į mūšį paskutinis, ponas pasiuntiny,— atšovė riteris ir sėdo į balną, bet, kažką prisiminęs, šūktelėjo: — Ei Džonai! Džoana! Viešpatie, kurgi ji pasidėjo? Šeimininke, kur ta mergiotė?
— Mergiotė, sere Danieliau? — sušuko smuklės šeimininkas.— Nemačiau jokios mergiotės.
— Nagi, tas berniukas, apglušėli. Ar nematei, kad tai merga? Ta... su tamsiai raudona skraiste... kur nieko nevalgė, tik vandens atsigėrė. Kur ji yra, niekše?
— Tesaugo mane visi šventieji! Jūs gi jį masteriu Džonu vadinote,— tarė
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0181
* © xneox.com