FAKTAS
Didžiausioje pasaulyje mokslo tyrimo įstaigoje — Šveicarijos Conseil Européen pour la Recherche Nucleaire (CERN) — neseniai pavyko sukurti pirmąsias antimedžiagos daleles. Antimedžiaga yra identiška įprastinei medžiagai, išskyrus vieną ypatybę — jos dalelių elektros krūvis yra priešingas įprastinės medžiagos dalelių elektriniam krūviui.
Antimedžiaga yra galingiausias žmonijai žinomas energijos šaltinis. Ji atpa-laiduoja šimtą procentų medžiagoje slypinčios energijos, tuo tarpu branduolines reakcijos efektyvumas tesiekia 1,5%. Antimedžiaga visiškai neterši ir nesukelia jokios radiacijos, o jos lašelio užtektų Niujorko miestą aprūpinti energija visą parą.
Tačiau yra vienas „bet“...
Antimedžiaga labai nestabili. Ji išnyksta kontaktuodama su bet kokia kita me-džiaga — netgi su oru. Vieno antimedžiagos gramo energija lygi ant Hirosimos nu-mestos dvidešimties kilotonų atominės bombos energijai.
Iki šiol pavykdavo sukurti tik labai mažus antimedžiagos kiekius — vos po keletą atomų. Tačiau CERN pagaliau „pralaužė ledus“. Čia buvo sukurtas naujas antiprotonų lėtiklis — modernus antimedžiagos gamybos įrenginys, kurio pagalba galima pagaminti kur kas didesnius antimedžiagos kiekius.
Kyla klausimas: ar ši be galo nestabili substancija išgelbės pasaulį, ar ji bus pa-naudota kuriant patį mirtiniausią pasaulio istorijoje ginklą?
5
ŠIUOLAIKINĖ ROMA
VATIKANO MIESTAS
6
1.
Šv. Petro Bazilika
8. Sraigtasparnių nusileidimo aikštelė
2.
Šv.Petro aikštė
9. Sodai
3.
Siksto koplyčia
10. Passetto
4.
Bordžos kiemelis
11. Belvederio kiemas
5.
Popiežiaus apartamentai
12. Centrinis paštas
6.
Vatikano muziejai
13. Popiežiaus audiencijų salė
7.
Šveicarų sargybos apartamentai
14. Vyriausybės rūmai
7
PROLOGAS
Fizikas Leonardas Vetra jautė svylančios mėsos kvapą ir žinojo, kad šį kvapą skleidžia jo kūnas. Su siaubu jis žiūrėjo į virš jo kūpsinčią tamsią figūrą.
— Ko tu nori?!
— La chiave, — atsakė gergždžiantis balsas. — Slaptažodžio.
— Tačiau... Aš ne...
Įsibrovėlis dar labiau jį užgulė, kiečiau prispausdamas iki baltumo įkaitusį daiktą prie Vetros krūtinės. Pasigirdo kepančios mėsos čirkesys.
— Nėra jokio slaptažodžio! — apimtas nepakeliamo skausmo, suriko Vetra. Jis jautė, kad netenka nuovokos.
Įsibrovėlis pervėrė jį žvilgsniu.
— Ne avevo paura. To aš ir bijojau.
Vetra stengėsi neprarasti sąmonės, tačiau tamsa nesulaikomai smelkėsi. Vienintelė jo paguoda buvo žinojimas, jog užpuolikas niekuomet negaus to, ko atėjo. Po kelių akimirkų užpuoliko rankose sublizgėjo peilio geležtė ir atsargiai, „chirurgiškai“ nutaikyta atsidūrė prie pat Vetros veido.
— Dėl Dievo meilės! — suriko Vetra. Tačiau jau buvo per vėlu.
Aukštai ant Didžiosios Gizos piramidės laiptų stovinti moteris pažvelgė žemyn, nusišypsojo ir Šuktelėjo:
— Robertai, paskubėk! Aš jaučiau, kad man reikia tekėti už jaunesnio vyriškio! Jos šypsena buvo magiška.
Robertas iš paskutiniųjų stengėsi neatsilikti, tačiau kojos buvo sunkios lyg ak-meninės.
— Palauk, — maldavo jis. — Prašau...
Pamažu jo rega ėmė blaustis. Ausyse ūžė. Aš žūtbūt turiu ją pavyti!'Tačiau kai vėl pažvelgė aukštyn, moteris jau buvo išnykusi. Jos vietoje stypsojo senis išpuvusiais dantimis. Jis žvelgė žemyn suraukęs lūpas ir nutaisęs liūdną veido išraišką. Po aki-mirkos iŠ senio krūtinės pasigirdo sielvarto kupina dejonė, kuri nuvilnijo į erdves per dykumą.
Robertas Lengdonas pašoko lovoje, išpiltas prakaito nuo ką tik susapnuoto košmaro. Skambėjo šalia lovos stovintis telefono automatas. Nieko nesuprasdamas jis pakėlė ragelį.
— Klausau.
— Aš ieškau Roberto Lengdono, — išgirdo vyrišką balsą. Lengdonas atsisėdo savo plačioje lovoje ir pamėgino sutelkti mintis.
— Aš... Aš Robertas Lengdonas, — išvebleno, žvilgtelėdamas į prie lovos stovinčio elektroninio laikrodžio ciferblatą. Buvo penkios valandos ir aštuoniolika minučių ryto.
— Aš turiu nedelsiant su jumis susitikti.
— Kas jūs esate?
8
— Mano vardas Maksimiljanas Koleris. Aš esu branduolinės fizikos specialistas.
— Kas toks?— Lengdonas niekaip negalėjo susikaupti. — Ar jūs esate įsitikinęs, kad paskambinote tam Lengdonui, kurio jums reikia?
— Jūs esate Harvardo universiteto religinės ikonologijos profesorius. Parašėte tris knygas simbologijos tematika ir...
— Ar žinote, kiek dabar valandų?
— Aš atsiprašau. Tačiau turiu kai ką, ką jūs būtinai privalote pamatyti. Negaliu apie tai kalbėti telefonu.
Iš Lengdono lūpų išsprūdo visažiniškas atodūsis. Taip jam jau yra buvę, ir ne kartą. Vienas iš nemalonumų, kuriuos tenka iškęsti rašant knygas religinės simbolo-gijos tematika, yra nesibaigiantys skambučiai religinių fanatikų, ieškančių autorite-tingų specialistų, kurie galėtų jiems patvirtinti ar pakomentuoti ką tik Dievo atsiųstą ženklą. Praeitą mėnesį striptizo šokėja iš Oklahomos telefonu žadėjo Lengdonui geriausią seksą jo gyvenime, jei tik skubiai atskrisiąs pas ją ir ištirsiąs autentiškumą kryžiaus formos pavidalų, magišku būdu atsiradusių ant jos lovos antklodžių. Tulsos antklodė, taip šią istoriją pavadino Lengdonas.
— Iš kur jūs gavote mano telefono numerį? — nepaisant ankstyvo meto, Leng-donas stengėsi būti mandagus.
— Internete, jūsų knygos puslapyje.
Lengdonas susiraukė. Kas jau kas, o jis labai gerai žinojo, kad tame puslapyje jo namų telefono numerio nėra. Vyriškis akivaizdžiai melavo.
— Man būtinai reikia su jumis pasimatyti, — neatlyžo pašnekovas. — Aš jums gerai užmokėsiu.
Lengdonas ėmė niršti.
— Labai atsiprašau, tačiau...
— Jei nedelsdamas išvažiuosite, galite Čia būti per...
— Aš niekur nesiruošiu važiuoti! Dabar penkios valandos ryto! — Lengdonas padėjo telefono ragelį ir griuvo atgal į lovą. Užmerkė akis ir vėl bandė užmigti, tačiau bergždžiai. Iš galvos neišėjo ką tik susapnuotas sapnas. Nebeapsikentęs Lengdonas nenoromis apsivilko chalatą ir nulipo laiptais žemyn.
Robertas Lengdonas basomis šlepsėjo po savo apleistą Viktorijos stiliaus namą Masačusetse ir pasiruošė „ritualinį vaistą nuo nemigos“ — puodelį garuojančios Nestle Quik Ant rytietiškų kilimų dryksojo vaiduokliški pro stoglangius įspindusio balandžio mėnulio šviesos atšvaitai. Lengdono kolegos neretai juokaudavo, kad jo namai panašesni į antropologijos muziejų nei į gyvenamą būstą. Visos lentynos buvo prigrūstos religinių atributų, atkeliavusių iš viso pasaulio: ekuaba iš Ganos, auksinis kryžius iš Ispanijos, žalsvai melsvo akmens stabukas iš Egėjo jūros pakrantės ir netgi toks retas daiktas kaip pintas šlauniraištis iš Borneo — jauno kario amžinos jaunystės talismanas.
Atsisėdęs ant žalvarinės Maharišio skrynios, Lengdonas ėmė mėgautis šiltu šo-koladu. Užmetęs akį į stoglangį, jame išvydo savo atspindį. Jo atvaizdas lange buvo
9
blyškus, iškraipytas ir priminė vaiduoklį. Senas vaiduoklis, dingtelėjo, šį negailestin-gai lango sudarkytą atspindį suvokdamas kaip priminimą, kad jo jaunatviška dvasia įkalinta mirtingame kiaukute.
Nors ir nepasižymintis ypatingu klasikiniu grožiu, keturiasdešimtmetis Leng-donas turėjo tai, ką jo kolegės įvardijo kaip „erudicinį“ grožį — žilas sruogas vešliuose kaštoniniuose plaukuose, skvarbias mėlynas akis, melodingą ir sodrų balsą, laisvą, savimi pasitikinčio atleto šypseną. Buvęs mokyklos ir koledžo šuolių į vandenį rinktinės narys, Lengdonas iki šiol išsaugojo plaukiko stotą, aukštą ir grakštų, kruopščiai puoselėjamą kasdieninėmis treniruotėmis universiteto baseine — penkiasdešimt kartų pirmyn ir atgal baseino takeliu.
Lengdono draugai jį visuomet laikė truputį keistoku — jiems jis buvo žmogus, pasimetęs tarp kelių šimtmečių. Savaitgaliais jį buvo galima pamatyti vilkintį mėlynus džinsus ir vaikščiojantį po universiteto kiemą, su studentais diskutuojantį apie kompiuterinę grafiką ar religijos istoriją; kartais, skaitydamas paskaitą kokio muzie-jaus atidarymo iškilmių proga, jis pakliūdavo į elitinio meno žurnalo fotoreporterio objektyvą, apsivilkęs vilnoniu švarku ir turkiška berankove liemene.
Lengdonas, griežtas ir disciplinuotas dėstytojas, tuo pačiu buvo vienas nuošir-džiausių „prarastojo grynojo džiaugsmo meno“ išpažinėjų. Jis mėgo pilnavertį poilsį, tuo užsitarnaudamas populiarumą. Vasaros stovyklose studentai jį pravardžiuodavo Delfinu — tiek dėl įgimto draugiškumo ir nuoširdumo, tiek dėl jo legendinių šuolių į baseiną nuo bokštelio bei sugebėjimo per vandensvydžio rungtynes įveikti visą prie-šininkų komandą.
Nūnai Lengdonas vienišas sėdėjo ant skrynios ir susimąstęs žvelgė į tamsią kertę. Staiga namų tylą vėl sudrumstė triukšmas, šį sykį sklidęs ne iš telefono, bet iš fakso aparato. Lengdonas buvo pernelyg mieguistas, kad susierzintų, todėl tik gaižiai nusišypsojo.
„Dievo žmonės, — pagalvojo jis. — Du tūkstančius metų jie laukia nesulaukia savojo Mesijo ir tikriausiai yra pasiryžę, jei reikės, laukti antra tiek.“
Jis tingiai nušlepsėjo į virtuvę ir, palikęs tuščią puodelį, iš lėto sugrįžo į savo ąžuolu išdekoruotą kabinetą. Atsiųstoji faksograma gulėjo ant padėklo. Dūsaudamas paėmė iš aparato išlindusį popieriaus lapą ir pažvelgė į jį.
Tą pačią akimirką jį užplūdo šleikštulio banga.
Iš fakso aparato išlindusiame lape buvo matyti žmogaus kūnas. Jis buvo nuogas, o galva — nupjauta ir pasukta taip, kad žiūrėjo visiškai į priešingą pusę. Ant aukos krūtinės buvo matyti baisi išdeginta žymė. Kūnas buvo paženklintas vienu vieninteliu žodžiu. Tą žodį Lengdonas žinojo gerai, labai gerai. Netikėdamas savo akimis, jis spoksojo į išdegintą gotišką šriftą.
— Iliuminatai, — išlemeno, jausdamas, kaip smarkiai plaka jo širdis. Negali
10
būti...
Iš lėto, bijodamas to, ką gali tekti pripažinti, Lengdonas apsuko faksograma ir vėl pamėgino perskaityti tą antspaudą.
Tą pačią akimirką jam užgniaužė kvapą; Lengdonas pasijuto tarytum parblokštas sunkvežimio. Vargiai galėdamas patikėti savo akimis, jis pasuko faksograma dar devyniasdešimčia laipsnių ir perskaitė įdagą iš viršaus žemyn, o po to
— atvirkščiai.
— Iliuminatai, — sušnibždėjo jis.
Priblokštas Lengdonas susmuko kėdėje. Kurį laiką sėdėjo apimtas visiškos vi-dinės sumaišties. Pamažu atsitokėjo, ir jo dėmesį patraukė mirksinti fakso aparato lemputė, rodanti, kad fakso siuntėjas jo laukia prie savo telefono ragelio, pasiruošęs su juo kalbėtis. Lengdonas ilgai žiūrėjo į mirksinčią raudoną lemputę, o paskui dre-bėdamas pakėlė ragelį.
2
— Ar dabar aš patraukiau jūsų dėmesį? — pasigirdo to paties vyriškio balsas.
— Taip, pone, ir velniškai stipriai. Jūs norite paaiškinti, ką visa tai reiškia?
— Aš mėginau tai padaryti, kai skambinau anksčiau, bet jūs nesiklausėte. — Balsas buvo sausas, mechaniškas. — Aš esu fizikas. Vadovauju tyrimų institutui. Pas mus įvykdyta žmogžudystė. Jūs matėte kūną.
— Kaip mane suradote? — Lengdonas niekaip negalėjo sutelkti dėmesio ir at-plėšti minčių nuo gautos nuotraukos.
— Aš jums jau sakiau. Internetas. Jūsų knygos „Iliuminatų menas“ interneto svetainė.
Lengdonas bandė sukaupti mintis. Jo knyga literatų sluoksniuose buvo beveik nežinoma, tačiau jos svetainę bemat aptiko ir apniko interneto naršytojai. Kad ir kaip būtų, skambintojo teiginiai jam vis dar neatrodė bent kiek įtikinami.
— Tame puslapyje nėra jokios privačios informacijos apie mane, — pareiškė jis.
— Tuo aš nė kiek neabejoju.
— Savo institute aš turiu interneto specialistų, gebančių „išsunkti“ su vartotojais susijusią informaciją.
Lengdonas buvo nusiteikęs skeptiškai.
— Atrodo, kad jūsų laboratorijos darbuotojai puikiai nusimano apie internetą.
— Mes ir turime nusimanyti, — atšovė pašnekovas. — Mes jį išradome. Kažkuri gaidelė pašnekovo balse įtikino Lengdoną, kad jis nejuokauja.
— Aš turiu jus pamatyti, — nenurimo pašnekovas. — Tai nėra dalykas, kurį būtų galima aptarti telefonu. Mano įstaiga yra vos valandos skrydžio atstumu nuo Bostono.
Lengdonas stovėjo blausiai apšviestame kambaryje ir, paėmęs į rankas, analizavo faksograma. Vaizdas buvo gniaužiantis kvapą, galimas daiktas — bylojantis apie epigrafinį šimtmečio atradimą bei vainikuojantis jo dešimties metų tyrimus.
11
— Tai skubus reikalas, — balsas ragelyje nedavė atsikvėpti. 16 DAN BROWN Lengdono akys buvo kaustyte prikaustytos prie antspaudo. Iliuminatai, skaitė ir
skaitė jis užrašą iš kairės į dešinę ir atgal. Jo darbas visuomet buvo susijęs su sim-boliniu iškasenų ekvivalentu — senais dokumentais ir iš lūpų į lūpas per daugybe kartų perduodamomis istorijomis. Tuo tarpu vaizdas prieš jo akis buvo iš dabarties. Tai buvo esamasis laikas. Jis jautėsi kaip paleontologas, akis į akį susidūręs su gyvu dinozauru.
— Aš leidau sau šiek tiek užbėgti įvykiams už akių ir išsiunčiau jums lėktuvą, — pasakė balsas ragelyje. — Jis bus Bostone po dvidešimties minučių.
Lengdonas jautė, kaip džiūsta burna. Valandos skrydis...
— Atleiskite už mano išankstinius veiksmus, — pridūrė balsas. — Man reikia jūsų čionai.
Lengdonas dar kartą pažvelgė į faksogramą — senovinis mitas juodu antspaudu apreikštas ant balto šiandienos kūno. Į galvą lindo baugios išvados. Jis išsiblaškęs žvilgtelėjo į stoglangį. Pro kieme augančius beržus jau skverbėsi pirmosios šviesos už-uominos, tačiau tą rytą šis įprastas vaizdas atrodė kažkoks kitoks. Lengdono širdyje grūmėsi keisti varžovai — baimės ir mokslinės euforijos pojūtis. Tačiau jis jau suprato, kad pasirinkimo neturi.
— Jūs laimėjote, — pasakė jis. — Pasakykite, kur laukti lėktuvo.
3
Tuo pat metu už keleto tūkstančių mylių susitiko du vyriškiai. Kambaryje tvy-rojo prieblanda. Akmeninės sienos dvelkė viduramžiais.
— Benvenuto, — prabilo viršesnysis. Jis sėdėjo šešėlyje ir jo veidas skendėjo prieblandoje. — Ar tau pavyko?
— Si, — atsiliepė tamsi figūra. — Perfettamente. — Jo žodžiai buvo tvirti tary-tum akmenys kambario sienose.
— Ir nekils jokių abejonių, kas už tai atsakingas?
— Jokių.
— Puikumėlis. Ar turi tai, ko prašiau? Juodos kaip anglis žudiko akys sužibo. Jis išsitraukė sunkų elektroninį prietaisą
ir padėjo ant stalo.
Šešėlyje sėdintis žmogus buvo patenkintas. — Tu gerai padirbėjai,
— Man garbė tarnauti brolijai, — atsakė žudikas.
— Antroji dalis prasidės netrukus. Šiek tiek pailsėk. Šį vakarą mes pakeisime pasaulį.
ANGELAI IR DEMONAI 17
12
4
Roberto Lengdono „SAAB 900S“ išniro iš Kalahano tunelio ir netrukus jau buvo rytinėje Bostono prieplaukos pusėje, netoli nuo įvažiavimo į Logano oro uostą. Perskaitęs krypčių rodykles, Lengdonas pasuko į kairę Aviacijos keliu pro senąjį Eastern Airlines pastatą. Pavažiavęs šiuo keliu tris šimtus jardų, jis išvydo prieblandoje dunksantį angarą su dideliu skaičiumi „4“. Lengdonas pasuko į stovėjimo aikštelę ir išlipo iš automobilio.
Iš angaro išėjo apvaliaveidis vyriškis mėlyna lakūno eilute.
— Robertas Lengdonas? — draugišku balsu paklausė jis. Vyriškis kalbėjo su keistu akcentu, kurio kilmės Lengdonas negalėjo įvardyti.
— Taip, tai aš, — atsakė Lengdonas, rakindamas automobilį.
— Jūs labai punktualus, — pasakė vyriškis. — Aš ką tik nusileidau. Prašome sekti paskui mane.
Eidamas palei angarą paskui nepažįstamą lakūną, Lengdonas pajuto keistą įtampą. Jis nebuvo pratęs prie paslaptingų telefono skambučių ir slaptų susitikimų su nepažįstamais žmonėmis. Nežinodamas ko tikėtis, apsirengė kaip eidamas į auditoriją — chaki spalvos medvilninės kelnės, megztinis aukšta atlenkiama apykakle, tvido švarkas. Jis tebegalvojo apie faksogramą švarko kišenėje, vis dar negalėdamas patikėti tuo, ką joje išvydo.
Atrodo, pilotas pajuto Lengdono nerimą.
— Skrydis jums nesudaro problemų, ar ne, sere?
— Jokių problemų, — atsakė Lengdonas. „Kūnai su įdagais kelia problemų. Skrydį aš tikrai atlaikysiu“, — pagalvojo jis.
Jiedu perėjo visą angarą ir pasuko už kampo.
Išvydęs ant gudronuotos dangos stovintį lėktuvą, Lengdonas sustingo kaip įbestas.
— Mes skrisime šituo? Pilotas plačiai nusišypsojo.
— Patinka? Lengdonas kelias akimirkas tylėdamas stovėjo ir spoksojo į lėktuvą.
— Ar man patinka? Kas čia dabar per velnias?
Priešais juos stovintis lėktuvas buvo milžiniškas. Jo kontūrai šiek tiek priminė didžiulį pleištą, o jis pats — daugkartinio naudojimo kosminį erdvėlaivį, tik stipriai suplotą iš viršaus. Lengdonui pasirodė, kad jis vėl sapnuoja. Ši transporto priemonė atrodė tinkama skraidyti ne daugiau nei koks biuikas. Sparnų beveik nesimatė — tik du trumpi tvirti „pelekai“ fiuzeliažo galinėje dalyje. Ten pat iš fiuzeliažo dygo dvi vertikalios uodegos mentės. Visa kita buvo plikas korpusas. 200 pėdų nuo lėktuvo priekio iki galo — jokių langų ar kitokių angų.
18
DAN BROWN
— Galime pakrauti du šimtus penkiasdešimt tūkstančių kilogramų, — lakūnas kalbėjo apie lėktuvą su tokia meile, kaip tėvas kalba apie savo pirmagimį. — Varomas
13
skystu vandeniliu. Korpusas iš titano su silicio karbido pluoštu. Traukos ir masės santykis 20:1, kai daugumos reaktyvinių lėktuvų siekia tik 7:1. Direktorius tikriausiai velniškai nekantrauja jus pamatyti. Jis retai kada siunčia savo „didįjį vaikiną“.
— Šitas daiktas skraido? — paklausė Lengdonas.
— O, taip, — nusijuokė pilotas, vesdamas Lengdoną gudronuota danga prie lėktuvo. — Žinau, atrodo šiek tiek pritrenkiančiai, tačiau jums vertėtų pradėti pratintis prie tokio lėktuvo įvaizdžio. Po penkerių metų šių GCTP — greitaeigių civilinio transporto priemonių — bus visur pilna. Mūsų laboratorija yra viena iš pirmųjų, įsigijusių tokį lėktuvą.
„Turėtų būti nemenka laboratorija“, — pagalvojo Lengdonas.
— Šio lėktuvo prototipas yra „Boeing X-33“, — tęsė pilotas. — Tačiau yra de-šimtys kitų: Nacionalinis aerokosminis lėktuvas, rusai turi „Scramjet“, britai — HO-TOL. Ateitis egzistuoja jau šiandien, prireiks tik šiek tiek laiko, kad pasiektų pagrindinius vartotojų sluoksnius. Įprastiniams lėktuvams galite pamažu sakyti sudie.
Lengdonas dvejodamas nužvelgė skraidomąjį aparatą.
— Ko gero, aš verčiau pasirinkčiau įprastinį lėktuvą. Pilotas mostelėjo laiptelių link.
— Prašome, pone Lengdonai. Žiūrėkite, neužkliūkite.
Po kelių minučių Lengdonas jau sėdėjo tuščiame salone, priekinėje eilėje. Pilo-tas prisegė jo saugos diržą ir nuėjo į savo kabiną.
Salonas atrodė nuostabiai panašus į komercinio plataus fiuzeliažo lėktuvo saloną. Vienintelis ryškesnis skirtumas buvo tas, kad nebuvo langų, ir todėl Lengdonas jautėsi truputį nejaukiai. Visą gyvenimą jį kamavo lengva klaustrofobijos atmaina — neįveiktas vaikystėje patirtos avarijos pėdsakas.
Lengdono uždarų patalpų baimė nebuvo gniuždanti, gal greičiau erzinanti. Ji pasireikšdavo gana subtiliais būdais. Sakysime, jis nemėgo užsiiminėti salės sporto šakomis, kaip badmintonas ar skvošas. Noriai sumokėjo apvalią sumelę už savo erdvų Viktorijos stiliaus būstą aukštomis lubomis, nors galėjo pasitenkinti ir kur kas kuklesnėmis patalpomis. Be to, jis spėjo, kad beveik vaikišką prisirišimą prie meno vertybių lėmė muziejams būdingų didelių atvirų patalpų trauka.
Lengdonas pajuto, kaip kažkur po kojomis suriaumojo varikliai, smarkiai su-virpindami visą lėktuvo korpusą. Lengdonas sunkiai nurijo seiles. Iš dunksėjimo jis suprato, kad lėktuvas ima riedėti. Virš galvos įrengtuose garsiakalbiuose suskambo rami kantri stiliaus muzika.
Dusyk supypsėjo Šalimais ant sienos kabantis telefono ragelis. Lengdonas atsi-liepė.
— Ar jaučiatės patogiai, pone Lengdonai?
— Anaiptol.
ANGELAI IR DEMONAI 19
— Atsipalaiduokite. Po valandos būsime ten.
— O kur būtent yra tas teril — paklausė Lengdonas, tik dabar suvokęs, kad dar
14
nežino, kur gabenamas.
— Ženeva, — atsiliepė pilotas, padidindamas variklių trauką. — Mūsų institutas yra Ženevoje.
— Ženeva... — pakartojo Lengdonas, pajutęs šiokį tokį palengvėjimą. — Šiaurinė Niujorko valstijos dalis. Juk mano tėvai gyvena netoli Senekos ežero. Aš ir nežinojau, kad Ženevoje yra fizikos institutas.
Pilotas nusišypsojo.
— Ne Ženeva Niujorko valstijoje, pone Lengdonai, bet Ženeva Šveicarijoje. Prireikė ilgo laiko, kad Lengdonas suvoktų tai, ką išgirdo.
— Šveicarija? — perklausė Lengdonas, jausdamas, kaip tankėja ir stiprėja jo pulsas. — Juk sakėte, kad institutas tik už valandos kelio?
— Taip ir yra, pone Lengdonai, — nusijuokė pilotas. — Šio lėktuvo greitis — 15 machų.
5
Žudikas vinguriavo žmonėmis knibždančioje Europos didmiesčio gatvėje. Tai buvo galingas vyras, tamsaus gymio ir pagal savo stotą pribloškiančiai vikrus. Jo rau-menys dar buvo neatsipalaidavę po susitikimo įtampos.
„Susitikimas vyko kuo puikiausiai“, — įtikinėjo jis save. Nors darbdavys taip ir neparodė savo veido, žudikas jautėsi pagerbtas vien jo audiencijos. Argi tai tikrai buvo praėjus vos penkiolikai dienų po jų pirmojo kontakto? Žudikas dar atsiminė kiekvieną to telefoninio pokalbio žodį...
— Mano vardas Janusas, — tada prisistatė skambinantysis. — Mes tam tikra prasme esame giminaičiai. Mes turime bendrą priešą. Girdėjau, jūs nuomojate savo įgūdžius.
— Tai priklauso nuo to, kam jūs atstovaujate, — atsakė žudikas. Skambinantysis pasakė.
— Tai jūsų humoro stilius? — paklausė žudikas.
— Kaip supratau, esate girdėjęs mūsų vardą, — atsakė pašnekovas.
— Be abejo. Tai juk legendinė brolija.
— Tačiau vis dėlto jūs abejojate, kad aš sakau tiesą.
— Visi žino, kad brolija seniai nebeegzistuoja.
— Tas mitas yra tik mūsų manevras. Pavojingiausias priešas yra tas, kurio nie-kas nebijo.
— Tai brolija tebegyvuoja? — paklausė žudikas, neatsikratydamas abejonių. DAN BROWN
— Slapčiausiame pogrindyje nei kada nors anksčiau. Mūsų rankos siekia kiek-vieną žmogų ir prasismelkia į kiekvieną organizaciją... Netgi į švenčiausią mūsų nuožmiausių priešų tvirtovę.
— Tai neįmanoma. Jie yra nepažeidžiami.
15
— Mūsų tikslai siekia toli.
— Nė vieno tikslai negali pasiekti tiek toli.
— Labai greitai tuo patikėsite. Jau pasirodė nepaneigiamas brolijos galybės ženklas. Tai yra vienas vienintelis išdavystės aktas, apie kurį rytoj kalbės visas pasaulis.
— Ką jūs padarėte? Pašnekovas pasakė. Žudiko akys išsiplėtė.
— Tai neįvykdoma, — pasakė jis. Kitą dieną viso pasaulio laikraščiai išėjo su viena ir ta pačia antrašte. Žudikas
pagaliau patikėjo.
Dabar, po penkiolikos dienų, žudiko tikėjimas pavirto abejonės šešėlio nepri-pažįstančiu įsitikinimu. „Brolija gyvuoja, — mąstė jis. — Šį vakarą jie išeis iš pogrindžio ir atskleis savo galią“.
Beeinant gatvėmis, jo juodos akys spindėjo kupinos neeilinio įvykio nuojautos. Jis buvo pakviestas tarnauti vienai iš slapčiausių ir labiausiai prisibijomų kada nors žemėje egzistavusių brolijų. ,Jie pasirinko išmintingai“, galvojo jis. Plačiai sklido gandai apie jo mokėjimą laikyti paslaptį ir rankų mirtinumą.
Kol kas jis jiems tarnauja puikiai. Jis atliko užsakytą žmogžudystę ir pristatė Janusui pageidautą daiktą. Dabar Janusui beliko panaudoti savo galią ir užtikrinti, kad tas daiktas atsidurtų reikiamoje vietoje. Ta vieta...
Žudikas negalėjo suprasti, kokiu būdu Janusas gali atlikti tokią stulbinančią užduotį. Jis akivaizdžiai turėjo turėti ryšių ten, viduje... Brolijos įtaka atrodė esanti neribota.
Janusas, — svarstė žudikas. — Akivaizdu, kad tai yra slapyvardis. Ar tai siejasi su dviveidžiu senovės romėnų dievu, o gal su vienu iš Saturno palydovų?“ Tačiau tai neturėjo kokios nors reikšmės. Kad ir kokia būtų buvusi jo slapyvardžio kilmė, Janu-sas turėjo neišmatuojamą valdžią. Tai jis įrodė, įrodė nepalikdamas nė menkiausios abejonės.
Žingsniuodamas žudikas įsivaizdavo, kaip jo protėviai iš dangaus žvelgia į jį ir šypsosi. Šiandien jis tęsia jų kovą, jis kovoja su tuo pačiu priešu, su kuriuo jie kovojo amžių amžius, nuo pat vienuolikto šimtmečio, kai kryžiuočių pulkai nusiaubė jo kraštą, prievartaudami ir žudydami ištisas gentis kaip nešvarias ir nevertas egzistuoti, su fame sulygindami jų šventyklas bei išniekindami jų dievus. Jo protėviai, siekdami išlikti, suformavo nedidelę, tačiau mirtį nešančią armiją. Ši armija išgarsėjo visame krašte, nes buvo suformuota iš didelių savo darbo meistrų, kurie slapčia klajojo po kraštą žudydami kiekvieną sutiktą priešą. Jie išgarsėjo ne tik žiauriomis žmogžudystėmis, bet ir tuo, kad švęsdami žudynes pasinerdavo į narkotinį transą. Jam pasiekti jie vartodavo stiprų narkotiką, kurį vadino hašišu.
ANGELAI IR DEMONAI
21
Garsui apie juos sklindant vis plačiau, mirtį nesantieji vyrai imti vadinti vienu žodžiu — hasasinais, tai yra — hašišo vartotojai. Žodis hassassin beveik visose
16
pasaulio kalbose tapo mirties sinonimu. Įsitvirtino jis ir šiuolaikinėje anglų kalboje, tačiau, kaip ir žudymo amatas, evoliucionavo ir dabar skamba — assassin.
6
Po šešiasdešimt keturių minučių abejonių Robertas Lengdonas, lengvo skrydžio sindromo kamuojamas, nulipo trapo laipteliais ant saulės įkaitinto oro uosto grunto. Stiprus brizas kilnojo jo tvido švarko atlapus. Aplinkui plytintis peizažas atrodė nuo-stabus. Jis apžvelgė besidriekiančias sodriai žalias pievas, kylančias iki pat snieguotų kalnų viršūnių.
— Aš sapnuoju, — sumurmėjo pats sau. — Po minutės kitos atsibusiu.
— Sveiki atvykę į Šveicariją, — pasveikino pilotas, stengdamasis perrėkti skystu vandeniliu varomų X-33 variklių griaudėjimą.
Lengdonas pažvelgė į savo rankinį laikrodį, kuris rodė septynias valandas ir septynias minutes ryto.
— Jūs ką tik kirtote šešias laiko juostas, — perspėjo pilotas — Dabar čia yra truputis po pirmos, vidurdienis.
Lengdonas pasuko savo laikrodį.
— Kaip jaučiatės? Jis patrynė pilvą.
— Kaip prisivalgęs putų polistireno. Pilotas linktelėjo.
— Aukščio liga. Mes skridome šešiasdešimties tūkstančių pėdų aukštyje. Ten jūs svėrėte trisdešimčia procentų mažiau. Galite džiaugtis, kad tai buvo tik nedidelis šuoliukas. Jei būtume skridę į Tokiją, šį aparatą būčiau pakėlęs į šimto mylių aukštį. Tada viduriai iš tiesų gali apsiversti.
Lengdonas geibiai linktelėjo ir nusprendė laikyti save laimės kūdikiu. Viską įvertinus, skrydis iš tiesų be galo priminė paprasčiausią. Neskaičiuojant kaulus gniuždančio pagreičio pakilimo metu, bendri skrydžio išgyvenimai atrodė labai tipiški — kartkartėmis nedideli turbulenciniai suvirpėjimai, keli juntami slėgimo mažėjimo etapai kilimo metu, tačiau nieko tokio, kas leistų spėti, kad jie judėjo sunkiai suvo-kiamu 11 000 mylių per valandą greičiu.
Aptarnauti nusileidusio X-33 atskubėjo keli techninio personalo darbuotojai. Pilotas palydėjo Lengdoną į juodą pežo sedaną, stovintį aikštelėje šalia oro uosto dispečerines. Po kelių akimirkų jis jau lėkė slėnį kertančiu asfaltuotu keliu. Tolumoje buvo matyti padūmavę pastatų kontūrai. Pro šalį susiliejusios į ištisinę žalumą skriejo vešlia žole apžėlusios lygumos.
22
DAN BROWN
Lengdonas suglumęs stebėjo, kaip spidometro rodyklė virpa ties 170 kilometrų per valandą riba — taigi, daugiau kaip 100 mylių per valandą. „Kas šis vaikinas ir kodėl jis taip lekia?“ — negalėjo suprasti.
— Iki instituto penki kilometrai, — pranešė vairuotojas. — Būsime tenai po dviejų minučių.
17
Lengdonas bergždžiai graibėsi ieškodamas saugos diržo. Kodėl tų dviejų minučių nepavertus trimis ir nenuvažiavus ten gyviems? Automobilis lėkė toliau.
— Ar mėgstate Rebą? — paklausė vairuotojas, įstumdamas kasetę į lizdą. Pasigirdo dainuojančios moters balsas. „Tai tik baimė būti vienišam...“ „Jokios baimės nėra“, — mintims staiga nuklydus į šalį, pagalvojo Lengdonas.
Jo bendradarbės neretai pasišaipydavo, kad jo muziejinės vertės daiktų kolekcija esanti tik akivaizdus mėginimas kaip nors užpildyti tuščius namus, namus, kuriuos, jų teigimu, nepalyginamai geriau užpildytų viena vienintelė moteris. Lengdonas šias pašaipas nuleisdavo juokais, sakydamas, kad gyvenime jis ir taip turi tris meiles — simbologiją, vandensvydį ir viengungystę. Pastaroji jam suteikianti laisvę nevaržomai keliauti po pasaulį, eiti miegoti kada panorėjus ir mėgautis ramiomis naktimis savo kabinete su brendžiu ir gera knyga rankose.
— Mes esame kaip nedidelis miestelis, — pasakė vairuotojas, išblaškydamas Lengdono svajas. — Ne tik laboratorijos. Turime supermarketus, ligoninę, netgi kino teatrą.
Lengdonas linktelėjo ir pažvelgė į priešakyje bekylančias pastatų džiungles.
— Beje, — pridėjo vairuotojas, — mes turime didžiausią pasaulyje mašiną.
— Iš tiesų? — abejingai paklausė Lengdonas, dairydamasis pro langus.
— Čia jūs jos nepamatysite, sere, — nusijuokė vairuotojas. — Reikia nusileisti šešis aukštus po žeme.
Dar ko nors paklausti Lengdonas nebeturėjo laiko. Pilotas neįspėjęs nuspaudė stabdžius. Automobilis čiūžtelėjęs sustojo prie sustiprinto patikrinimo posto.
Lengdonas perskaitė automobilio priešakyje esantį ženklą. SECURITE. ARRETEZ. Staiga jį užplūdo panikos banga.
— O Dieve! Aš pamiršau pasiimti savo pasą!
— Paso nereikia, — nuramino jį vairuotojas. — Mes esame sudarę neterminuotą sutartį su Šveicarijos vyriausybe.
Lengdonas sutrikęs stebėjo, kaip vairuotojas padavė sargybiniui savo identi-fikacijos kortelę. Sargybinis įdėjo ją į elektroninį patikrinimo įrenginį ir netrukus užsidegė žalia lemputė.
— Keleivio pavardė?
— Robertas Lengdonas, — atsakė vairuotojas.
— Kieno svečias?
— Direktoriaus.
Sargybinis suraukė antakius. Jis pavartė vairuotojo pateiktą kompiuteriu at-spausdintą lapą ir palygino duomenis su esančiais jo kompiuterio ekrane. Tuomet sugrįžo prie langelio.
ANGELAI IR DEMONAI 23
— Linkiu maloniai pasisvečiuoti, pone Lengdonai. Automobilis vėl įnirtingai atsiplėšė iš vietos ir skriste nuskrido dar 200 jardų
vingiuotu keliu, vedančiu prie pagrindinio įėjimo į institutą. Priešakyje dunksojo stačiakampis ultramodernus statinys iš plieno ir stiklo. Lengdoną sužavėjo be galo
18
ažūrinis pastato stilius. Jis visuomet domėjosi architektūra ir laikė ją savo hobiu.
— Stiklo katedra, — pranešė vairuotojas.
— Bažnyčia?
— Po velnių, ne. Bažnyčia — tai vienas iš tų dalykų, kurių čia nėra. Šio miesto religija yra fizika. Čia gali minėti Viešpaties vardą be reikalo tiek kartų, kiek patinka, — nusikvatojo jis, — tik šiukštu neįžeisk kokio kvarko ar mezono.
Lengdonas suglumęs sėdėjo automobilyje. Kvarkai ir mezonai? Nėra pasienio kontrolės? 15 machų greitį pasiekiantys lėktuvai? Kas per vieni tie vaikinai YRA? Tuo tarpu vairuotojas apsuko automobilį ir sustojo priešais stiklo pastatą. Atsakymas buvo išgraviruotas šalia įėjimo įtaisytoje granito plokštėje:
(CERN)
CONSEIL EUROPÉEN POUR LA RECHERCHE
NUCLÉAIRE
— Branduoliniai tyrimai? — paklausė Lengdonas, neabejodamas, kad užrašą suprato teisingai.
Vairuotojas į klausimą neatsakė. Pasilenkęs į priekį, jis rūpestingai reguliavo automobilio magnetolą.
— Tai jūsų kelionės tikslas. Direktorius jus pasitiks prie šio įėjimo. Lengdonas išvydo, kaip nuo pastato atsiskyrė invalido vežimėlis su jame sėdin-
čiu žmogumi. Iš pažiūros jis atrodė neseniai pradėjęs šeštą dešimtį. Sulysęs ir visiškai plikas, griežtais kampuotais žandikauliais, dėvėjo baltą laboratorijos chalatą ir avėjo juodus batus, tvirtai įremtus į vežimėlio krėslo pakojį. Netgi per atstumą jo akys atrodė negyvos — tarytumei du pilki akmenys.
— Ar tai jis? — paklausė Lengdonas. Vairuotojas patylėjo ir pažvelgė į Lengdoną.
— Ką gi, aš turiu važiuoti, — galiausiai pasakė ir nusišypsojo nieko gera nelemiančia šypsena. — Taip, tai jis.
Nežinodamas, ko tikėtis, Lengdonas išlipo iš automobilio.
Žmogus vežimėlyje pasuko Lengdono link ir ištiesė jam šaltą ir drėgną ranką.
— Ponas Lengdonas? Mudu kalbėjomės telefonu. Mano vardas yra Maksimiljanas Koleris.
7
Maksimiljanas Koleris, CERN generalinis direktorius, už nugaros buvo vadina-mas Konig — karaliumi. Šis titulas išreiškė ne pagarbą, o greičiau baimę šiai figūrai,
24
DAN BROWN
kuri valdė savo dominiją iš invalido vežimėlio sosto. Nors asmeniškai jį tepažinojo vos keletas žmonių, kiekvienas CERN darbuotojas žinojo baisią jo
19
suluošinimo istoriją. Todėl vos keli tebuvo linkę jam prikišti jo atšiaurumą ar fanatišką atsidavimą fundamentaliajam mokslui.
Jau po pirmųjų akimirkų Kolerio draugijoje Lengdonas pajuto, kad direktorius yra žmogus, mėgstantis išlaikyti distanciją. Lengdonas vos spėjo eiti paskui elektrinį vežimėlį, tyliai riedantį link pagrindinio įėjimo. Tokio invalido vežimėlio Lengdonas niekuomet nebuvo matęs. Jis buvo tiesiog prigrūstas elektronikos: mobilusis telefonas, pranešimų gavimo ir siuntimo sistema, kompiuterio ekranas, netgi maža belaidė videokamera. Mobilusis karaliaus Kolerio vadovavimo centras.
Lengdonas įžengė paskui vežimėlį į erdvų pagrindinį CERN vestibiulį.
— Stiklo katedra, — mąsliai pats sau sumurmėjo, žvelgdamas aukštyn į dangų. Virš galvos vidurdienio saulėje žvilgėjo melsvo stiklo stogas, iš atspindžių ore
sukurdamas sudėtingas šviesos figūras, suteikiančias patalpai didingumo įspūdį. Siauri kampuoti šešėliai lyg kraujagyslės leidosi baltomis keraminėmis sienomis iki pat marmurinių grindų. Ore tvyrojo švaros ir sterilumo kvapas. Pro šalį skubiai praėjo keletas mokslininkų; jų žingsniai atsikartojančiais aidais vilnijo kiekvieną garsą rezonuojančioje patalpoje.
— Prašome štai čia, pone Lengdonai. — Kolerio balsas atrodė sintetinis, beveik kaip kompiuterio. Tartis buvo aštri ir preciziška, kaip ir veido bruožai. Nusikosėjęs ir nubraukęs burną balta nosine, jis pakėlė negyvas pilkas akis į Lengdoną. — Paskubė-kime. — Jo vežimėlis skriste skrido marmuro plokštėmis išklotomis grindimis.
Lengdonas sekė paskui vežimėlį nesibaigiančiais koridoriais, besišakojančiais nuo pagrindinio atriumo. Kiekvienas koridorius knibždėte knibždėjo žmonių. Išvydę Kolerį, darbuotojai žvelgė į jį su neapsimestine nuostaba, tarytum negalėdami suprasti, kaip šis luošas žmogus sugeba vadovauti tokiai didžiulei kompanijai.
— Man gėda prisipažinti, — surizikavo Lengdonas, mėgindamas užmegzti po-kalbį, — tačiau aš niekados negirdėjau apie CERN.
— Nenuostabu, — atsakė Koleris, ir ši trumpa replika bei po jos sekusi pauzė buvo labai iškalbinga. — Dauguma amerikiečių Europos nelaiko pasaulio mokslo tyrimų lydere. Jie mus traktuoja tik kaip žavingą prekybinį kvartalą. Keistas įsitikini-mas, jei prisiminsime tautybes tokių žmonių kaip Einšteinas, Galilėjus ir Niutonas.
Lengdonas nežinojo, kaip reaguoti į šiuos žodžius. IŠ švarko kišenės išsitraukęs gautą faksogramą, jis mėgino teirautis:
— Šis žmogus nuotraukoje — gal jūs galėtumėte... Koleris nutraukė griežtu rankos mostu.
— Prašyčiau.. Ne čia. Dabar aš jus ir vedu prie jo. — Ištiesęs ranką, jis paprašė: — Malonėkite man šitą atiduoti.
Lengdonas atidavė faksogramą ir nutilęs sekė įkandin Kolerio.
Koleris pasuko stačiu kampu į kairę; jiedu pateko į koridoriaus išplatėjimą, savotišką salę, kurios sienos buvo nukabinėtos apdovanojimų ir padėkos raštais. Iš
ANGELAI IR DEMONAI
25
jų išsiskyrė ypač didelė bronzinė plokštė. Sulėtinęs žingsnį, Lengdonas suspėjo perskaityti joje užrašytus žodžius:
20
ARS ELECTRONICA APDOVANOJIMAS
Už kultūrines inovacijas skaitmeniniame amžiuje
Skiriamas Timui Berners Lee ir CERN
už PASAULINIO TINKLO išradimą
Po velnių, pagalvojo Lengdonas, skaitydamas tekstą. Tas vaikinas nejuokavo. Pasaulinį tinklą Lengdonas visuomet manė esant amerikiečių išradimą. Vis dėlto jo žinios apie internetą buvo labai paviršutiniškos — apsiribojo jo knygos svetaine ir atsitiktiniais panaršymais senuoju „Makintošu“ po Luvro ar El Prado muziejus.
— Pasaulinis tinklas, — pasakė Koleris, vėl nusikosėdamas ir nusišluostydamas burną servetėle, — gimė čionai. Iš pradžių tai buvo tinklas, jungiantis šios įstaigos kompiuteriuose esančias svetaines. Jis leido įvairių departamentų mokslininkams tarpusavyje dalytis kasdieniniais atradimais. Be abejo, visame pasaulyje vyrauja įsi-tikinimas, kad pasaulinis tinklas yra JAV technologija.
— Kodėl nesistengiate šios neteisybės atitaisyti? — paklausė Lengdonas, sekdamas paskui vežimėlį.
Koleris gūžtelėjo pečiais, parodydamas akivaizdų abejingumą.
— Smulkus nesusipratimas dėl menkos technologinės inovacijos autorystės. CERN yra nepalyginamai didesnis nei pasaulinis kompiuterių tinklas. Mūsų moksli-ninkai beveik kasdien kuria stebuklus.
Lengdonas pažvelgė į Kolerį klausiamu žvilgsniu. Stebuklai? Žodis „stebuklas“ tikrai neturėtų figūruoti fundamentalaus mokslo Šventovėje dirbančio žmogaus žodyne. Stebuklai priklauso teistinės pasaulėžiūros sričiai.
— Jūs atrodote nusiteikęs skeptiškai, — pasakė Koleris. — Aš maniau, kad jūs, kaip religijos simbolikos tyrinėtojas, esate religingas. Tai netikite stebuklais?
— Aš skeptiškai žiūriu į stebuklus, — atsakė Lengdonas. — Ypač tuos, kurie vyksta mokslininkų laboratorijose.
— Tikriausiai parinkau neteisingą terminą. Aš paprasčiausiai norėjau kalbėti jūsų kalba.
— Mano kalba? — Lengdonas akimoju pasijuto užgautas. — Nenoriu jūsų nu-vilti, sere, tačiau aš tik tyrinėju religinę simboliką: esu mokslininkas, ne šventikas.
Koleris staiga pristabdė vežimėlį ir pasisuko į Lengdoną, o jo žvilgsnis Šiek tiek sušvelnėjo.
— Žinoma. Kaip aš nepagalvojau. Žmogui nebūtina pačiam sirgti vėžiu, norint tyrinėti šios ligos simptomus.
Lengdonas niekuomet nebuvo girdėjęs, kad kas nors šią parabolę taip suformu-luotų.
26
DAN BROWN
Jiedu pajudėjo toliau. Koleris linktelėjo, tarytum išreikšdamas pripažinimą, ir pasakė:
— Spėju, kad mes vienas kitą puikiai suprasime, pone Lengdonai. Kažkodėl Lengdonas tuo suabejojo.
21
Po kurio laiko Lengdonas ėmė girdėti kažkur iš viršaus atsklindantį ir tolydžio stiprėjantį dundesį. Su kiekvienu žingsniu garsas darėsi vis aiškesnis; atrodė, kad tas dundesys virpina netgi sienas. Buvo panašu, kad jis sklinda iš koridoriaus galo, kurio link jiedu ėjo.
— Kas tai? — neiškentęs paklausė Lengdonas, jau turėdamas šaukte šaukti. Jam rodėsi, kad jie artinasi prie besiveržiančio ugnikalnio.
— Laisvojo kritimo vamzdis, — atsakė Koleris, nepateikdamas daugiau jokių paaiškinimų, o jo duslus balsas, tarsi pramušęs triukšmą, lengvai pasiekė Lengdono ausis.
Lengdonas daugiau nebeklausinėjo Jis buvo pavargęs, o ir Maksimiljanas Koleris neatrodė besistengiąs savo svetingumu užkariauti svečio prielankumą. Lengdonas priminė sau, dėl ko jis čia atvyko. Iliuminatai. Jis pamėgino įsivaizduoti, kad kažkur šioje milžiniškoje įstaigoje guli kūnas... Kūnas su išdegintu simboliu, kurį išvysti jis ką tik atskrido 3000 mylių.
Jiems besiartinant prie koridoriaus galo, griaudėjimas tapo beveik kurtinantis; virpesys per Lengdono padus drebino visą kūną. Pasukus už kampo, dešinėje Leng-donas išvydo savotišką stebėjimo postą. Lenktoje sienoje buvo įmontuoti keturi storo stiklo langai, primenantys povandeninio laivo iliuminatorius. Lengdonas sustojo ir pažvelgė pro vieną iš jų.
Profesorius Robertas Lengdonas gyvenime buvo prisižiūrėjęs gana daug keistų dalykų, tačiau tai, ką matė dabar, paradoksalumu toli pranoko visą jo ankstesnę patirtį. Jis netgi keletą kartų sumirksėjo, įtardamas, kad tai, ką mato, yra haliucinacijos. Prieš jo akis plytėjo milžiniška apskrita salė. Jos viduje tarytum besvoriai skrajojo žmonės. Trys žmonės. Vienas iš jų pamojavo ranka ir ore atliko kūlverstį. „O Dieve, — pagalvojo jis. — Aš tikriausiai stebuklų šalyje“. Patalpos grindys buvo iš tinklo, tarytum milžiniškame vištų narve. Žemiau žvilgėjo didžiulės metalinės besisukančios propelerio mentės.
— Laisvojo kritimo vamzdis, — pasakė Koleris, stabtelėjęs ir laukdamas Leng-dono. — Laisvas kritimas patalpoje. Puikiai pašalina stresą ir įtampą. Tai paprasčiau-sias vertikalaus oro srauto tunelis.
Lengdonas susižavėjęs negalėjo atplėšti akių nuo reginio. Viena apkūni moteris prasklendė pro pat iliuminatorių. Nors šiek tiek blaškoma oro srovių, ji nusišypsojo visa burna ir parodė Lengdonui aukštyn iškeltą nykštį. Lengdonas geibiai nusišypsojo, taip pat parodė jai iškeltą nykštį ir pagalvojo, ar ši moteris žino, jog tai senovinis falo simbolis, išreiškiantis vyrišką jėgą ir potenciją.
ANGELAI IR DEMONAI
27
Apkūnioji moteris, kaip pastebėjo Lengdonas, vienintelė iš trijų turėjo iš-skleidusi miniatiūrinį parašiutą. Medžiagos skiautė kaip žaisliukas plaikstėsi jai už nugaros.
— Kam tas jos parašiutėlis? — paklausė Lengdonas. — Juk jo skersmuo nebus didesnis nei jardas.
— Oro pasipriešinimui padidinti, — atsakė Koleris. — Sumažina kritimo greitį
22
ir propeleris gali vėl ją pakelti. — Jis vėl leidosi koridoriumi pirmyn. — Vienas kvadratinis audinio jardas sulėtina kūno kritimo greitį beveik dvidešimčia procentų.
Lengdonas abejingai linktelėjo galvą.
Jis nė neįtarė, kad tos pačios dienos vakarą, visiškai kitoje šalyje, už kelių šimtų mylių nuo čia, ši informacija išgelbės jam gyvybę.
8
Kai Koleris ir Lengdonas, perėję pagrindinį CERN kompleksą, pagaliau vėl išvydo skaisčios Šveicarijos saulės nutviekstus laukus, Lengdonas pasijuto taip, tary-tum jau būtų parskraidintas namo. Prieš jį atsivėręs vaizdas daug kuo priminė kokio šiaurinių valstijų universiteto miestelį.
Žolėtas šlaitas kaskadomis leidosi į plačią lygumą, kurioje šen bei ten buvo matyti plytiniai bendrabučiai, driekėsi pėsčiųjų takeliai ir grupelėmis augo cukriniai klevai. Bendrabučių duris varstė mokslininkus primenantys žmonės, nešini knygų pundais. Tarytum pabrėždami šalimais tvyrančią akademinę atmosferą, du ilga-plaukiai hipiai pievelėje svaidė skraidančiąją lėkštę, sykiu mėgaudamiesi pro atvirą bendrabučio langą sklindančia Malerio Ketvirtąja simfonija.
— Tai mūsų darbuotojų bendrabučiai, — paaiškino Koleris, pasukdamas savo vežimėlį pastatų link. — Institute dirba daugiau kaip trys tūkstančiai fizikų. CERN be vargo įdarbina daugiau kaip pusę viso pasaulio atominės fizikos specialistų — šviesiausius pasaulio protus iš Vokietijos, Japonijos, Italijos, Olandijos ir t. t. Čia dirbantys fizikai atstovauja daugiau kaip penkiems Šimtams universitetų ir šešiasdešimčiai tautybių.
— Kaip jie bendrauja tarpusavyje? — negalėjo atsistebėti Lengdonas.
— Be abejo, angliškai. Tai tarptautinė mokslo kalba.
Lengdonas buvo daug kartų girdėjęs, kad universali mokslo kalba yra matema-tika, tačiau buvo pernelyg pavargęs, kad leistųsi į diskusiją. Jis klusniai ėjo taku šalia Kolerio vežimėlio.
Jiems besileidžiant į slėnį, pro šalį ristele prabėgo jaunas vaikinas. Ant jo trumparankovių marškinėlių puikavosi užrašas: NĖRA VALIOS — NĖRA ŠLOVĖS!
Nieko nesuprasdamas Lengdonas žvelgė jam įkandin.
— Valios? 28
DAN BROWN
— Bendroji vieningoji teorija1, — paaiškino Koleris. — Viską paaiškinanti teorija.
— Supratau, — atsakė Lengdonas, nieko taip ir nesuprasdamas.
— Ar esate susipažinęs su elementariųjų dalelių fizika, pone Lengdonai?
1 Žodžių žaismas: gut angl. — valia; GUT (angl. General Unified Theory — Bendroji Vieningoji Teorija).
23
Lengdonas gūžtelėjo pečiais.
— Aš esu susipažinęs su bendrąja fizika — krintančiais kūnais, kūnų sąveika ir panašiais dalykais. — Jo daugiametė šuolių nuo bokštelio į vandenį patirtis įskiepijo pagarbą pagreičiui ir neįveikiamai gravitacijos jėgai. — Elementariųjų dalelių fizika tyrinėja atomus, ar ne?
Koleris papurtė galvą.
— Atomai palyginus su tuo, ką mes tyrinėjame, yra kaip planetos. Mūsų dėmesio objektas — atomo branduolys, kuris sudaro vos dešimttūkstantąją atomo dalį. — Jis vėl nusikosėjo; jo nuolatinis kosėjimas Lengdonui pasirodė liguistas. — CERN dirbantys vyrai ir moterys ieško atsakymų į pačius fundamentaliausius klausimus, kuriuos žmonės kelia nuo seniausių laikų. Iš kur mes atėjome? Iš ko mes sudaryti?
— Ir šių atsakymų galima ieškoti fizikos laboratorijoje?
— Atrodo, jūs nustebote?
— Taip. Šie klausimai, manau, yra dvasinės prigimties.
— Pone Lengdonai, visi klausimai kadaise buvo dvasinės prigimties. Nuo laikų pradžios dvasingumas ir religija užpildė tas erdves, kurių nebuvo pajėgus užpildyti mokslas. Kadaise ir saulės tekėjimas bei leidimasis buvo įvardijamas kaip dievo Helijo važinėjimasis per dangų liepsnojančiu vežimu. Žemės drebėjimai ir cunamiai buvo priskiriami Poseidono veiklos sričiai. Dabar mokslas įrodė, kad tie dievai buvo apsi-šaukėliai. Greitai bus įrodyta, kad visi dievai yra apsišaukėliai. Mokslas dabar pateikia atsakymus beveik į visus klausimus, kokius tik žmogus gali sugalvoti. Liko tik keletas klausimų, ir tai yra ezoteriniai klausimai. Iš kur mes atėjome? Ką mes čia veikiame? Kokia yra gyvenimo ir visatos prasmė?
Lengdonas buvo sužavėtas.
— Ir visa tai yra klausimai, į kuriuos CERN mėgina ieškoti atsakymų?
— Truputį pataisysiu. Tai klausimai, į kuriuos mes ieškome atsakymų.
Lengdonas nutilo. Dabar jiedu ėjo pro stačiakampiais kiemais apjuostus dar-buotojų bendrabučius. Beeinant per vieną kiemą, virš jų galvų praskrido plastikinė skraidančioji lėkštė ir čiūžtelėjusi nusileido ant takelio tiesiai priešais juos. Koleris, nekreipdamas į ją dėmesio, važiavo toliau.
Iš kiemo pasigirdo šūksnis:
— S'il vous plait!
Lengdonas atsisuko. Jam ranka mojavo pagyvenęs žilas vyriškis, ant kurio tre-ningo buvo užrašyta: COLLEGE PARIS. Lengdonas pakėlė lėkštę ir meistriškai pasiuntė atgal. Vyriškis pagavo ją vienu pirštu ir keletą kartų apsukęs per petį švystelėjo savo partneriui.
— Merci!— šūktelėjo jis Lengdonui.
— Sveikinu, — pasakė Koleris, kai Lengdonas jį pasivijo. — Jūs ką tik sužaidėte su Nobelio premijos laureatu Džordžu Čarpaku, proporcingosios daugialaidės kameros išradėju.
Lengdonas linktelėjo. Mano laimingoji diena, pagalvojo jis.
Dar po trijų minučių Koleris ir Lengdonas pasiekė kelionės tikslą — didelį,
24
išpuoselėtą bendrabutį, stovintį drebulių giraitėje. Palyginti su kitais statiniais, šis atrodė ganėtinai prabangus. Salia įėjimo gulinčiame akmenyje buvo iškalta: PASTA-TAS C.
Vaizdingas pavadinimas, pagalvojo Lengdonas.
Tačiau, nepaisant sterilaus pavadinimo, pastatas C užkliudė Lengdono archi-tektūrinę gyslelę. Tai buvo konservatyvus ir solidus raudonų plytų fasado namas su dekoratyvia baliustrada, rėminamas simetriškų subtiliai nugenėtų gyvatvorių. Durų link vedantis akmenimis grįstas takelis spraudėsi tarp dviejų marmurinių kolonų, ant vienos iš kurių buvo priklijuotas lipnus popierėlis su užrašu:
ŠI KOLONA YRA JONĖNINĖ
„Fizikas neišprusėlis?“ — pagalvojo Lengdonas, žvelgdamas į koloną ir tyliai sukikendamas.
— Man malonu
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com