Antanas Škėma.
Balta drobulė.
Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje.
Didžiausioji išmintis fyg kvailumas; didžiausia gražbyfystė fyg mikčiojimas.
Laotse
Lapių vargonininkas mikčiojo kalbėdamas, bet giedojojis gražiai.
Iš žmoniųpasakojimų
Įvadas
B.M.T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių po piet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu. Dvi negrės žaliom sukniom stebi išeinančius. Garšva užtraukia škotiškų marškinių ziperį. Šąla rankų ir kojų pirštai, nors rugpiūčio mėnuo New Yorke. Jis lipa laiptais aukštyn. Blizga išblizginti mokasinai. Ant dešinio mažojo piršto — auksinis žiedas, motinos dovana, senelės prisiminimas. Žiede išgraviruota: 1864 metai, sukilimo metai. Šviesiaplaukis bajoras pagarbiai suklupo prie moters kojų. Gal aš mirsiu, gerbiamoji ponia, jei žūsiu — paskutinieji mano žodžiai bus — aš jus myliu, atleiskite už drąsą, aš myliu tave...
Garšva eina požeminiu koridoriumi. Į 34-tają gatvę. Vitrinose stovi manekenai. Kodėl neįrengia panoptikumų šitokiose vitrinose? Sakysim, vaškinis Napoleonas rymo užkišęs rankąuž atlapo, o šalia jo — vaškinė mergaitė iš Bronxo. Suknios kaina tik dvidešimt keturi doleriai. Tik tik tik tik. Širdis per greit plaka. Noriu, kad sušiltų rankų ir kojų pirštai. Negerai šalti prieš darbą. Mano kišenėje tabletės. Tvarkoj. Daugelis genijų sirgo. Be glad you're neurotic. Knygąparašė Louis E. Bisch, M.D., .Ph.D. Du daktarai viename. Dvigubas Louis E. Bisch tvirtina: Aleksandras Didysis, Cezaris, Napoleonas, Michelangelo, Pascalis, Pope, Poe, O. Henry, Walt Whitmanas, Moljeras, Stevensonas — neurastenikai. Sąrašas įtikinąs. Pabaigoje: dr. L.E. Bisch ir Antanas Garšva.
Ir Antanas Garšva pasuka dešinėn. Vėl laiptai. Per daug laiptų, jie kartojasi. Surrealizmas žlunga? Tegul. Aš pastatysiu šventos Onos bažnyčią Washington skvere (tesiunta Napoleonas, norėjęs ją perkelti į Paryžių), ir į vidų įeis dailios vienuolės su geltonom žvakėm nekaltose rankose. Elena matė, kaip iš Vilniaus 1941 metais vienuoles vežė bolševikai. Jas vežė nuvalkiotame sunkvežimukyje, toji gatvė nelygiai išgrįsta, sunkvežimukas kratė, ir stačios vienuolės griuvinėjo, jos nebuvo sportininkės. Kampuose stovėjo sargybiniai ir šautuvų buožėmis stumdė ant jų virstančias vienuoles. Vienai jie praskėlė kaktą, ir vienuolė nenušluostė kraujo, gal ji neturėjo nosinės.
Antanas Garšva, pro „Gimbels" konfekcijono stiklines duris, išeina į gatvę. Jis prilaiko duris, kol prasmunka šlakuota mergina, krūtys aiškiai dirbtinės, šešiasdešimt septyni centai pora. Jis jos nebematys. Elena — jis jos nebematys. Elena, aš tau padovanosiu karneolio žiedą ir užmirštą tramvajaus vagoną Queens aikštėje. Elena, tu man nulipdysi bajoro galvą, ji namo karnize, Pylimo gatvėje, Vilniuje. Elena... nenorėk, kad verkčiau.
Antanas Garšva eina trisdešimt ketvirtaja. Į savajį hotelį. Štai užkandinė. 7 up, coca-cola, sendvičiai su kumpiu, sūriu; itališki su saločiais. Štai krautuvė. Stiprūs batai iš Anglijos, languotos kojinės. Elena, tau padovanosiu kojines. Tu nesi tvarkinga, tu kreivai užmauni kojines, siūlė nusisukusi, numauk jas, numauk. Aš pats užmausiu nupirktąsias. Stangriai. Elena, man patinka kartoti tavo vardą. Prancūziško valso tempe. Ele na Ele na Ele na Ele na Ele na a. Truputėlis graudulio, truputėlis skonio, esprit. Pangloss buvo metaphysicotheologicocosmonigologijos profesorius. Akmenys reikalingi tvirtovėms statyti, skelbė jis. Keliai yra susisiekimo priemonė, skelbė vienas susisiekimo ministeris. Tavo vardas reikalingas tave prisiminti. Viskas išmintinga. Noriu vėl bučiuoti tave. Išmintingai. Tik į lūpas, tik į lūpas. Aš nubrėšiu magiškaja kreida Tristano ir Izoldos kardą ant tavo kaklo. Žemiau kaklo tavęs nebučiuosiu. Tik tik, tik tik. Dėkui Dievui, jau nebešąla rankų ir kojų pirštai. Ele na Ele na Ele na Ele na Ele na a. Štai ir mano hotelis.
Antanas Garšva įeina pro duris for employees, jis mosteli ranka watchmanui stiklineje būdelėje, jis ištraukia iš juodos lentos balta kortelę. Kortelėje — pavardė, elevator operator, dienos, valandos. Cakt, išpunčiuoja laikrodis metalinėje dėžutėje. Keturios valandos ir viena minutė. Širdis tik, laikrodis cakt. Watchmenai vaikščioja naktimis, pasikabinę ant pilvų laikrodžius odinėse makštyse ir punčiuoja laiką. Hotelio užkampiuose įmontuoti plieniniai stiebeliai. Cakt — išpunčiuota. Laikrodis lyg kekšė vaikščiojanti per namus. Po dviejų valandų watchroanas gali surūkyti dgaretę, ir laikrodis ilsisi ant jo nudribusio pilvo. Mano
pilies miręs saulės laikrodis miega ant smėlio — rašo lietuvis poetas.
Antanas Garšva lipa laiptais žemyn į rūsį. Jis sutinka negrą, kuriam ledams gaminti mašina nutraukė dešiniają ranką iki alkūnės. Negras klausia. „Kaip gyveni?" Garšva atsako. ,,Gerai, o tu?"
Negras neatsako ir lipa į viršų. Vieną kartą jis staiga pajuto karštį, ranka nukrito ant ledo gabalo, tur būt, ranka sušildė ledą. Šis negras — fanatikas. Ledui paaukoti nuosavą ranką? Herojiškas žygis. Negrui moka dolerį ir keturiolika centų į valandą.
Antanas Garšva eina rūsio koridoriais. Pasieniais išrikiuotos skardinės statinės. Šildomieji vamzdžiai išrangyti lubose. Jie pasiekiami ranka. Nėra reikalo. Pirštai šilti. Kraujo transfūziją atliko pats organizmas. Leonardo da Vinci be reikalo domėjosi anatomija. Geriau jis būty nutapęs dar vieną Paskutinę Vakarienę, ant drobės vakarienė nepelytų. Geriau aš būčiau nenuėjęs į taverną ir nekalbėjęs su simpatingu Elenos vyru.
Kad įmanyčiau, Pusiau dalyčiau Žaliųraštųžiurstelius.
Antanas Garšva įeina į nusirengiamają patalpą. Jis junta pažįstamą smarvę. Pirmame ruime — išeinamoji. Tik pertvarėlėmis atidalytos sėdynės, ir, jei gretimojoje tupi kaimynas, matai jo batus ir nusmukusias kelnes. Čia pat praustuvai ir veidrodžiai. Hotelio instrukcijose pažymėta: tarnautojas privalo būti švarus ir glotniai susišukavęs. Uždrausta nepaklusni poeto garbana. Dar uždrausti geltoni batai ir rūkymas tose patalpose, kuriose sutinkami hotelio lankytojai. Aš prisimenu senelio kapeliono žodžius mums, vaikučiams. „Štai pavyzdys se. Vaikutis se, gražutis se, švarutis se, nusiprausęs se". O, kaip mes neapkentėm pirmojo mokinio!
„Ko toks liūdnas šiandien, Tony?", klausia keltuvininkas Joe. Jis stambus ir rausvas vaikinas. Jis sėdi ant suolo ir sklaido „Fausto" klavirą. Jis mokosi dainuoti baritonu.
,,Aš turiu apleisti jau ...", sudainuoja Antanas Garšva.
,,Šitaip prasideda lietuviškai Valentino arija."
,,Muzikali kalba", sako Joe.
„Štai ir esu lietuvių tautos ambasadorius", galvoja Garšva.
Dešinėje — durų anga ir anapus žalios spintelės drabužiams. Antanas Garšva atrakina savają ir atitraukia škotiškų marškinių ziperį. Jis nusirengia iš lėto. Valandėlę jis vienas. Jei nebūtų Vilniaus, Elena nepasakotų apie jį. Jei nekybotų sienoje moteris O'os rankoje smuikas lyg maldaknygė, jos plaukai palaidi ir mėlyni), aš nekalbėčiau apie ją. Ir aš neišgirsčiau legendos apie klavesiną ir nebūčiau tardomas teisėjų. Ein alltaglicher Vorgang, A hat mit B aus H ein wichtiges Geschäft abzuschliessen. .. ir taip toliau. Trikampis: žmona, meilužis, vyras. Sulietuvėjęs aktorius mostelėjo rankute ir ištarė „Buridano asile": „Esu meilužis!" Kas man yra šiandien? Vaizdas seka vaizdą. Gal praryti tabletę? Šiandien sekmadienis, šiandien sunki darbo diena.
Antanas Garšva nukabina keltuvininko uniformą. Mėlynas kelnes su raudona siūle ir burokinės spalvos švarką su mėlynais atlapais, „auksinėmis" sagomis, pintais antpečiais. Švarko atlapų kampuose blizga numeriai. 87 iš kairės, 87 iš dešinės. Jei svečias nepatenkintas keltuvininku, jis gali, prisiminęs numerį, įskųsti jį starteriui. „87 kalės vaikas, 87 užkėlė mane keturiais aukštais aukščiau, 87 87 87, aš sugaišau dvi minutes šioje dėžėje, prakeiktas kalės vaikas 87!" Smagu kolioti skaičių. Smagu operuoti skaičiais. 24035 į Sibirą. Smagu. 47 žuvo lėktuvo katastrofoje. Smagu. Parduotos 7038456 adatos. Smagu. Šiąnakt Mister X buvo laimingas 3 kartus. Smagu. Šiandien Miss Y mirė 1 kartą. Smagu. Šiuo metu esu vienas ir prarysiu vieną tabletę. Ir man bus smagiau. Antanas Garšva susiranda kelnių kišenaitėje geltoną ir pailgą celiulioido šovinėlį ir praryja jį. Jis sėda ant pamestos dėžės ir laukia. Tik tik, tik tik — mano širdis. Mano smegenyse, mano gyslose, mano svajonėje.
Lineliai, liniukai, Lino žiedas, ai tūto, Lino žiedas, ratūto — Linoji, linoji, tūtol Lino žiedas, ai ratutol
Daktaras Ignas mėgsta lietuvių liaudies dainas. Jis cituoja posmus peršviesdamas ligonį, badydamas jį švirkšto adata, rašydamas receptą, spausdamas ranką. „Lino žiedas, ai ratuto, tikėsimės, jūs ateisite sveikesnis ketvirtadienį." Liaudies dainų pamėgimą daktarui Ignui įkvėpė Garšva vokietmečiu Kaune. Daktaras Ignas ir pats sukuria kokį eilėraštį, belaukdamas pacientų. Jis ilgai tariasi su Garšvadėl kiekvienos strofos. Jo apskritas veidelis sušvinta merginos rausvumu, kai jis išgirsta komplimentą. Jo eilėraščiai nepretenzingi, eilėraščiai sau. Daktaras Ignas jų nespausdina. Jis skaito juos Garšvai ir savo tėvui, kuris vos paskaito laikraščius.
Antanas Garšva aplankė daktarą Ignąprieš dvi savaites. Ir vėl šonkauliai rentgene; vėl išsibraižo širdies zigzagai slenkančioje juostoje; ir vėl nuoga ranka apvyniojama guma; ir pakyla gyvojo sidabro stulpelis iki kraujo nuspręsto skaičiaus; ir vėl stebimos akys.
„Vai tu, rugeli, vai tu siūbuonėli", tarė daktaras Ignas, kai juodu susėdo kabinete, prie rašomojo stalo, vienas priešais antrą. Antanas Garšva laukė sprendimo. Daktaras Ignas tylėjo. Jo angeliška galvutė nusviro, spindėjo geltoni plaukai ant plačios kaukolės, dvi liūdnos raukšlės nubėgo pagal nosį, ir raginių akinių veidrodžiuose atsispindėjo subizantintas Garšvos veidas. Tyloje rūko cigaretės. Supilkėjo spalvoti pieštukai, sukaišioti į beisbolo sviedinėlio imitaciją.
„Laukiu tavo naujo eilėraščio", tarė Antanas Garšva. Daktaras Ignas nusiėmė raginius akinius ir padėjo juos ant receptų knygutės. Jis mirkčiojo kaip ir daugelis trumparegių.
„Aš neparašiau", tarė jis liūdnai.
„Kodėl?"
„Ar tu galėtumei nedirbti kurį laiką?", paklausė daktaras Ignas.
„Ar reikalas rimtas?", paklausė Garšva.
„Nėratragiškas,bet..."
„ . .. bet aš pareinu ant dvaro ir sutinku močiutę su dviem šviesiom žvakelėm", garsiai prisiminė Garšva. Ir tyliajame prisiminime grįžo vasaros vakaras, ežeras, geltonos vandens lelijos, tolstąs karvių baubimas, nudegusios Jonės kojos baltuose bateliuose ir daina dar iš toliau. Vakaras Lietuvos užkampyje, kurio turtingiausias gyventojas buvo žydas Milleris, pardavinėjęs sardines iš Kauno.
,,Gali precizuoti ?"
„Nėra taip tragiška. Ateik poryt, apžiūrėsiu tave dar kartą ir precizuosiu. Jei tavo piniginiai reikalai prasti, aš padėsiu."
Daktaro Igno galva dar labiau nusviro ant krūtinės. „Norėčiau dirbti iki trečiadienio. Būtų apvalus čekis", tarė Antanas Garšva.
„Bandyk, bet būtinai ateik poryt."
Garšva pakilo ir nuėjo į duris. Prie durų juodu spustelėjo rankas.
„Ulioj, bite, ulioj, kadijėle!", tarė Garšva.
„Bičiute, bitele — kadijo! Laukiu tavęs poryt", atsakė daktaras Ignas.
Dabar Garšva žvilgteri į rankinį laikroduką. Penkiolika minučių iki starto. Nėra taip tragiška? Nėra tragedijų šituose metuose. Užsilikusiuose New Yorko teatruose rodomos pjesės ir komedijos. Koturnai rodomi muziejuose. Drabužių spintelėje kybo škotiški marškiniai ir rudos kelnės. Sumodernintas Johann Strauss — ši keltuvininko uniforma. Operetinėje uniformoje gali susirgti žmogus, kurio numeris 87. Aš nenuėjau poryt pas daktarą Igną. Kitą dieną iškviečiau telefonu Elenos vyrą ir mudu susitikome Stevenso tavernoje. Gal
man spiauti į darbą, nusivilkti uniformą ir aplankyti daktarą Igna? Man nejauku. Nusilupusių spintelės durų kontūrai lyg milžiniška ausis. Kas uždraudė siurrealizmą lietuvių literatūroje? Gal Mažvydas? Kaukus, Žemėpatis ir Lauksargus pameskiet, imkiet mane ir skaitykiet. Negaliu nusivilkti uniformos. Esu lietuvis kaukas iš Johann Strausso operetės. Imkiet mane ir numarinkiet ir tatai marindami permanykiet. Nėra tragedijų šituose metuose. Yra nusilupinėjusios spintelės durys, dėžė nuo coca-cola keliolika minučių iki starto. Tik, tik, tik — mano smilkinyse, mano gyslose, mano svajonėje. Imkiet mane, bičiute, bitele, kadijo! Celiulioido šovinėlis ištirpo, kartūs milteliai apkutojo smegenis. Jau ir ramiau, jau ir smagiau 87-jam. Skaičių apvožė cheminiu gaubtu. Elena, aš nepadovanosiu tau karneolio žiedo ir užmiršto vagono Queens aikštėje. Elena, man vis tiek, tuoj bus visiškai vis tiek.
1
Dieną ramu Stevenso tavernoje. Už kampo gyva Bedford Avenue, ir atsitiktiniai gėrėjai retai teužsuka. Stevenso (Steponavičiaus) klientūra — darbininkai. Jie užgriūva vakarais ir savaitgaliais, o nupenėtame ir prityrusiame Stevenso veide įsižiebia paslaugioji šypsena. Ir mechaniškai juda rankos ir mechaniškas išsprūsta sąmojis, ir Stevens mechaniškai linguoja galvą, jei tenka paguosti nelaimingą gėrėją.
Dešimtąvalandąryto Stevens skaitė Daily News tuščioje tavernoje, kai pro duris įėjo Antanas Garšva. Stevens mėgo šį liekną, linkterėjusį, šviesiaplaukį vyrą. Jis dažnai užsukdavo dienos metu, jo balsas buvo malonus, jis nemėgo girtis ar skųstis. Stevensui tiko dieninio kostiumieriaus santykis su juo. Beplepėdamas su Antanu Garšva, Stevens juto, kad jo paties gyvenimas teisingai surėdytas.
Antanas Garšva vėl matė pažįstamus daiktus ir žmogų. Šviesius staliukus, užklotus rausvomis languotomis staltiesėmis, dar tebešvarias grindis. Švytėjo iššveistas baras, veidrodžiai, raudona aukštų kėdžių cerata, televizijos aparatas lubų kertėje, grojamoji mašina, švytėjo gėrimai buteliuose. Ir tik senų boksininkų snukiai dulkini kabojo sienose lyg nevalomos relikvijos.
Antanas Garšva vėl juto lengvą, neišgarinamą net pravirais langais alaus ir šlapimo kvapą, jis išgirdo Daily News čežėjimą, jis tarė.
,,Sveikas, misteri Stevens!,”
,,Sveikas, misteri Garšva!”
Smuklininko veide įsižiebė pats švelniausias paslaugiausios šypsenos variantas.
„Motina užsmaugė paduška trijų metų vaikelį, o pati iššoko pro langą iš ketvirtojo aukšto. Tai atsitiko Bronx", maloniai painformavo Stevens.
,,Tolokai. Gal White Horse?”
„Ar kokia gera žinia, jei geri scotch?", paklausė Stevens.
„Čia netrukus ateis dar vienas kostiumierius. Mudu kalbėsimės. Svarbus biznis."
Garšva sėdėjo prie baro. Jis matė savo veidą veidrodyje, butelių apgaubime. Šviesus ir pablyškęs, ir tamsūs poakiai, ir melsvos lūpos. Ši atsispindinti kaukė prašyte prašėsi nuimama ir suglamžoma.
„Gera tavo karčiama, Stevens. Pirkčiau tokią."
„Taupyk, o aš tau parduosiu karčiamą", tarė Stevens, pildamas scotch iš kliuksinčio butelio.
Skubus gurkšnis ir greitas alsavimas, rausvi rutuliukai skruostų kauluose. „Šis vaikinas nėra sveikas", pagalvojo Stevens.
„Jei man seksis, pradžiai įsiprašysiu partneriu", tarė Antanas Garšva.
„Įpilk."
,,O.K. Yea...”
Saulės ketvirtainiai atgulė grindyse. Sužėrėjo grojamosios mašinos gaubtas —
stiklinis burtininko rutulys: jame išsigaubė tavernos vidus, ir ištįso perspektyva, tolimos durys, tolimas gatvės nujautimas. Ir nuožulniame sverdėjime sustingo baldai ir žmonės. Antanas Garšva prarijo antrajį gurkšnį. Padūmavo veidas veidrodyje ir sublizgėjo akys. „Excited, excited, jis trina delnais barą", dingtelėjo Stevensui. Baltas šuneliokas pasitrynė anapus durų ir nubėgo iškėlęs uodegą. Ant baro gulėjo daimai ir nikeliai; grąža — ne tuoj pat sužeriamaįkišenę.
„Malonus oras", tarė Garšva.
,,Yea. Jau nebešilta”, sutiko Stevens.
Elenos vyras atidarė tavernos duris. Plačių pečių, tamsiais plaukais, mėlynom akim, seniai glaistytu pilku kostiumu, sportiniais marškiniais, išsikišusiu smakru, atkaklus ir liūdnas lyg paklydęs centauras. Jis laukė prie durų. Garšva nuslinko nuo kėdės. Elenos vyras laukė kiek pasviręs į priekį, ir jo trumpai kirpti, šiurkštūs plaukai pūpsojo karingai susišiaušę. Garšva žengė keletą žingsnių. Juodu stovėjo vienas prieš antrą, kol akimis nutarė nespausti rankų. „Jei bus kumštynės, gaus Garšva", nusprendė Stevens.
„Sėskime", tarė Garšva. Juodu pasirinko staliukąprie grojamosios mašinos.
„Kągersite?" „O ką jūs geriate?" „White Horse. Užsakyti?"
,,Aha.”
„Du", ir Garšva iškėlė du pirštus.
,,Ir dvi stiklines selterio.”
Šuneliokas grįžo, vėl pasitrynė j tavernos duris ir dingo. Stevens atnešė stikliukus ir stiklines, o apėjęs barą — pasiėmė Daily News. Laikraščio čežėjimas ir greitas Garšvos alsavimas valandėlę tebuvo vieninteliai garsai tavernoje. Elenos vyras įsipylė scotch į stiklinę su selteriu.
„Aš nemaišau", pažymėjo Garšva.
„Žinau",tarėElenosvyras.
Garšvakilsterėjovokus.
„Man sakė Elena."
,,Ji pasakojo apie mane?”
„Ji prisipažino."
Elenos vyras ramiai siurbė savo gėrimą. „Buvau nutaręs jus užmušti."
„Buvote nutaręs?"
„Buvau. Bet apsigalvojau. Meilė stipresnė už mirtį, ar ne, jūs geriau žinote, jūs poetas.”
„Kvailas reikalas. Aš iškviečiau jus... nes esu priešingos nuomonės."
Elenos vyras staigiai pastatė stiklinę ant stalo. Keli gėrimo lašai išsiliejo ant rausvos staltiesės.
„Mirtis stipresnė už meilę", tarė Garšva. „Esu tik inžinierius", pasakė inžinierius.
„Ir nemoku miglotai. Paaiškinkite." „Jei bus kumštynės, pagelbėsiu Garšvai", nusprendė Stevens.
„Vakar aplankiau savo daktarą."
„Žinau.Jūsvakarapalpote."
„Ji jums viską papasakojo?"
Garšva prarijo trečią gurkšnį. Perbraukė delnu lūpas. Jis stebėjo inžinierių, tarytum anas būty kunigas, skiriąs atgailos poterius. „Man nepatinka, kad Garšva bijo", supyko Stevens ir pravertė Daily News lapą. Į taverną įėjo apdriskusi, nenusiskutusi žmogysta ir pareikalavo alaus stiklo. Tyla išsisklaidė. Pasigirdo tolimujų automobilių dūzgesys, ataidįs iš Bedford Avenue.
„Aš panorau Elenos. Ji nesutiko. Mudu prakalbėjome kiaurą naktį. Būkite ramus, ji ištikima jums. Ji myli.jus." Garšva žaidė su tuščiu stikliuku. Jis sukiojo jį tarp pirštų, lyg vilkiuką, kuris nesiduoda užsukamas.
„Man labai gaila, kad šitaip atsitiko", tarė jis tyliai.
„Ar jūs mylite Eleną?", paklausė inžinierius, vėl siurbdamas savo gėrimą.
„Labai", dar tyliau prisipažino Garšva.
„Jūs rimtai sergate?"
„Dar kartą eisiu pas daktarą. Paaiškės."
Dabar inžinierius iškėlė du pirštus, ir Stevens sunešiojo stiklines ir stikliukus. „Mano vaikinas, matyt, turi neblogą liežuvį. Šis ponaitis jau vežlybesnis darosi", pagalvojo Stevens, o sugrįžęs už baro, įpylė snūduriuojančiai žmogystai neapmokamą alaus stiklą.
„Ką jūs veiksite?"
Garšva neryžtingai žvilgterėjo į kupiną stiklelį. Jis neturėjo kuo žaisti.
„Nesu romantikas. Todėl nešoksiu žemyn iš trisdešimt penktojo aukšto. Esu estetas, todėl ir nematydamas savęs, nenorėčiau, kad kiti matytų mane neestetiškai sutraiškytą."
„Nejuokaukite. Ką jūs veiksite?", paklausė inžinierius, preciziškai maišydamas scotch su selteriu.
Garšvos pirštai lygino staltiesę. Jis įdėmiai pasižiūrėjo į alaus gėriko nugarą, jis pajuto šaltį rankų ir kojų pirštuose, jis panoro išgirsti Elenos balsą, jis žinojo: jei išgers ketvirtajį stiklelį — tars ką nors šilto ir bejėgiško.
,,Aš lauksiu.”
„Velnias, ko jis kruta!" susijaudino Stevens ir įsipylė sau alaus.
„Mudu blogai pradėjome", tarė inžinierius, stebėdamas Garšvą nemirksinčiomis akimis. „Šitaip prašnekėsime kelias valandas ir išsiskirsime nieko nepešę. Tarkit savo žodžius, aš savo — ir reziumuosime."
„Nesu parengęs prakalbos. Gal ir be reikalo jus iškviečiau. Elena ir aš buvome sutarę. Prašysiu jūsų skyrybų. Bet... jūs žinote, kas atsitiko. Jau buvau išsižadėjęs moters dėl tų pačių priežasčių. Tenka išsižadėti Elenos. Tai bus paskutinis išsižadėjimas. Tur būt be reikalo susitikome. Atleiskite. Kažkoks atavistinis sąžiningumas tai padiktavo. Ir... man rodos, mudu galime išsiskirti, jeijūs neprieštarausite."
IrGaršvapakėlėstikliuką.
„Statyk atgal! Negerk", griežtai tarė inžinierius, ir Garšva pakluso.
„Tau reikia gydytis. Gulsi į ligoninę?"
„Nežinau. Daktaras nuspręs. Jis tepasakė: man teks mesti darbą."
„Elena ir aš aplankysime tave. Ligoninėj arba namuose. Brūkštelk atviruką."
Inžinierius išgėrė Garšvos scotch, jis užgėrė savuoju, jis atsikėlė. Linguodamas jis priėjo prie baro ir, žvilgterėjęs į snaudžiančią žmogystą, tarė.
,,Miega iš pat ryto?”
,,Toks bomelis”, paaiškino Stevens.
„Aš moku už viską."
Inžinierius grįžo prie staliuko ir ištiesė Garšvai ranką.
,,Sveik. Laimingai. Iki greito pasimatymo.”
,,Sudiev.”
Juodu spaudė rankas. Centauras pralinksmėjo sužinojęs kelią j gojų, jis dėkojo simpatingam ir lieknam faunui. Saulės atspindžiai užkopė ant baro, ir jo veidrodžiuose išrikiuoti buteliai švietė lyg senobiniai minaretai.
Inžinierius paleido Garšvos ranką ir išėjo. Garšva stovėjo prie baro. „Na ir story, nesusimušė!", nustebo Stevens ir paklausė.
,,Biznis O.K.?”
,,O.K. Eisiu.”
„Bye. Ateik šeštadienį. Bus labsteriai. Užfundysiu."
„Dėkui. Bye." ,,Bye.”
Garšva išėjo į gatvę ir stabtelėjęs žvalgėsi valandėlę. Kur dingo šunytis, kuris trynėsi į duris ir vizgino uodega?
7t 7t 7t
Penkios minutės iki starto. Antanas Garšva palieka dėžutę. Jis žiūri į veidrodį. Baritonas dingo. Veidas nėra tapybinis. Bet yra žymės. Žali ruožai pagal nosį. Bet mano akys juda, aš jaučiuosi ne per blogiausiai. Elgrekiškasis kardinolas ne konkurentas. Jo rūbo raudonumas nykesnis nei mano uniformos. Aš pralinksmėjau, ir man neberūpi eleniškoji atmosfera. Kvapas? Elenos ar kurios kitos moters — koks skirtumas pagaliau? Ir siūbavimas.
Antanas Garšva eina koridorium į „back" keltuvą. Ir siūbavimas. Tada kvapas aitrus ir nebesvarbus veidas. Kvapas, šlykštus kirpyklos tarnautojams kvapas: pudra, plaukų tepalai, sprandų prakaitas. Tu nesi mano mylimoji. Tu esi paklusnus ir dvokiąs siūbavimas. Aš niekinu tavo gyvulišką patrauklumą. Tu esi sumažinta išeinamosios sėdynė. Tu užmiršta. Nors ir stuksenai į duris ir daužei jas kumščiais. Tu tapai sulyginta su visomis moterimis, nes esu senbernis, kuris pasirenka kvaištelėjusias ponias mieliau nei gatvines. Aš atsargus. Izolda? Aš tik poetas. Ir tu esi medžiaga mano naujiems eilėraščiams. Apie Vilnių. Rašysiu elegantiškas legendas. Apie Vilnių. Aš nebekartosiu tavo vardo. Prancūziško valso tempe. Zola tempe. Na na na, Na na na, Na na na, Na na naa. Elena, jau dvi savaites neturėjau tavęs.
Antanas Garšva kyla į viršų. „Back" keltuve susigrūdimas. Negrės baltuose chalatuose; portorikiečiai ištatuiruotomis rankomis; room service man, jo žalios uniformos rankogalyje — penkios auksinės žvaigždės. Po penkerių metų jis įgyja garbę įsisiūti žvaigždę. Nepavadintas žvaigždynas žėri žaliame rankogalyje. Room service man keliuose kliuksi vanduo. Kai jis pasitrauks, įjo vietąįšoks tebeguvus vokietis su dvejom žvaigždėm. Antanas Garšva jau viršuje. Siaurame koridoriuje jis išpunčiuoja dar vieną korteliukę: tikslus laikas, dvi minutės iki starto. Jis praveria duris.
Aštuoniamilijoninė niujorkinė didybė telpa main fioor lobby. Architektas sulipdė pavyzdinį maketą turistams. Gelžbetoninė, urbanistinė apoteozė šitoje matematiškai išplanuotoje salėje, ją prilaiko kvadratinės kolonos, tamsiai raudonas. dažas siūlo hotelio rimtumą, tos pačios spalvos kilimas nebijo degančių nuorūkų, raudona cerata aptraukti foteliai sustatyti lyg gydytojų laukiamajame, kur kabinėtuose šimtai gydytojų tiria, operuoja, marina. Šviečia matinės lempos, o vamzdeliai su „saulės šviesa" nudažo lankytojų veidus Juozapato pakalnės prisikėlimu. Salės viduryje stovi nuodingai žalias Plymouthas, jį galima laimėti įmetus kvoterinį kuponą į urną, šalia kurios sėdi, pagal brangiausių šunų pavyzdį nukirpta ir sufrizuota, labai linksma panelė, nuo valandinių šypsenų jai skauda skruostų raumenys, ir jos dešimtdolerinio žiedo akutėje atsispindi violetinis lubų gipsas. Mėlynieji kapitonai — sulaižyti, išpešiotais antakiais, garantuotu gebėjimu pažinti klientą, vaikščioja vergiškai išdidūs, kai pro šalį prabėga juodasis menedžierius, plinkąs ir akylus, su uniforminiu baltu gvazdiku šilkinio atlapo kilpelėje. Café rouge šįvakar groja žinomasis „bandas", taip pažymėta įrėmintuose plakatuose, rausvame fone; gaidos — kojukai nužingsniuoti aplink, prancūziškajį pavadinimą, aplink per trafaretą nubraižytas raides.
Dešinėje lobby pusėje — pertvaros iš politūruoto medžio, ir už jų baltmarškiniai — short cut, brush cut, regular cut — klerkai ir tamsiasuknės merginos, begaliniai paslaugūs klientūrai ir įnirtę ant kaimyno, kodėl jis neleido pasinaudoti rašomaja mašinėle. 1843 kriukeliai raktams įmontuoti už šlakuotojo klerko nugaros. Tiek kambarių hotelyje. Šalimai, fikusų ir laurų gojelyje, stovi, lyg numauta iš medinės bažnyčios, ambona, ir pats elegantiškiausias kapitonas (žili plaukai paausiuose, smaili nosis, raudonos nuo kramtymo lūpos) dengtu bosu per metalinį mikrofoną kviečia reikalaujamus. Miss Alison laukia misterio Crampton, būkite malonus, misteri Crampton, būkite malonus, miss Alison jūsų laukia!
Kairėje lobby pusėje — krautuvės. Pirmosios vitrina prigrūsta suvenyrų. Greta stovi kinų mandarinai ir japonų geišos — užsigrimavę ir persirengę europiečiai, sufalsifikuoti tolimujų rytų personažai iš nemirtingos operos „Madam Butterfiy"; „vokiškieji" moliniai ąsotėliai alui, priraizgyti suparodijuotais Halsais ir Duereriais; olandiškosios kepuraitės — suamerikonėjusio olando atsidūsėjimai; nulakuotas molis — negriškos kaukės, kurias išvydęs, homeriškai nusikvatotų bet kuris negras iš Kongo arba Sudano; indėniškų raštų staltiesėlės, stropiai išaustos moderniausiomis staklėmis; begalė porceliano niekučių. Toliau — vyrų reikmenų vitrina. Kiekvienuose marškiniuose, kaklaraištyje, kelnaitėse arba suspenzorijume įsiūta hotelio emblema: prasižiojęs liūtas, kiek primenąs angliškajį, ir pavadinimas. Toks pat liūtas įsiūtas kaimynystėje — moteriškuose dalykėliuose. Hotelio pasididžiavimas — laikrodžių vitrina lobby centre. Juos bestebint apima paprastumo panika: labai kuklus laikrodis-brasletas kainuoja tūkstantį dolerių, labai smulki moteriška perlų kolje, perlamutriniai auskarai, vos įžiūrimi žiedeliai nusagstyti žaižaruojančiais briliantais.
Main fioor lobby surandama drugstore. Joje skanūs pyragaičiai su žuvies paštetu. Main fioor lobby surandama coffee-shop neturtingesnei klientūrai: senyva pardavėja ryt bus atleista, ji kramtė gumą darbo metu, ir tai įsidėmėjo menedžieriaus asistentas. Main fioor lobby surandamas laikraščių ir rūkalų kioskas, plikas ir pilkas savininkas švilpauja fieita sekmadieniais, jis priklauso sektai, kuri teturi 800 narių. Main fioor lobby, palypėjus laiptais žemyn, talpus restoranas ir importuotų vynų pavyzdiniai buteliai, sudėlioti ant granitinio pastovo lyg įvairiaspalvės žvakutės padidintame torte. Main fioor lobby galima nusikirpti, išsivalyti batus, praleisti valandėlę pas „Ladies" ar „Gentlemen", maloniai besišnekučiuojant su simpatingu negru ar negre, kurių oda išryškina baltutėlius rankšluosčius, Čia galima nusipirkti cigarečių ir iš vaikščiojančios su prikabintu padėklu merginos, jos suknelė giliai įkirpta ir, jei labai skubu, ji pakvies savo draugę, pardavinėjančią save taip, tarytum tai būtų pavasarinis išpardavimas. Čia galima atlikti įvairiausias pinigines operacijas ir net išeiti iš proto, patyręs daktaras atzvimbs iš dešimtojo aukšto.
Nuolatinį lobby ritmą piausto raudoni bellmenai; jie puola atvykstančiujų ir išvykstančiujų lagaminus, jie užkalba svečius, jei pastarieji pageidauja plepumo; jie diskretiškai tyli, jei atvykėlis tylus; dažnas jų psichologijoje nemažiau išmano už dažną psichoanalitiką. Labai sunku pakliūti į bellmenus. Panašiai, kaip į Prancūzų Akademiją. Nebent, kuris pasitraukia ar miršta. Ištreniruotas bellmanas surenka arbatpinigių iki šimto doleriųį savaitę.
Viena minutė iki starto. Antanas Garšva eina ir stebi save veidrodžiuose. Štai, Garšva, štai, Garšva, štai 87-tasis. Aš įsigijau naująherbą. Mano genealogijos medis išsišakojo. Mano motinos herbe stačia žuvis: ne tai karpis, ne tai karosas. Prasižiojęs liūtas surijo pašvinkusią žuvį;. Tegyvuoja svetimtaučių virškinimas. Tegyvuoja suparaližuota Anglija, kuri reinkarnavosi į žuvies ir liūto hibridą. Tegyvuoja grapefruitas ir hidrogeninės bombos elementų susijungimas prieš sprogimą. Tegyvuoja mano poilsio valandos. Amerikoniškasis idealas. Ir rūkas. Jūs negalite priartėti. Jūs — hotelio svečiai, menedžierius ir starteris. Net starteris. Paskutinis veidrodis. Paskutinį kartą žvilgterk į save, Antanai Garšva. Tu staiga, gal per apsirikimą, panašus į savo tėvą. Kviestieji arbatai su žemuogių uogiene sakydavo: „Laaabai panašus į motiną! Apsisuk, Antanukai. Iš tikrujų — kopija!" Jeigu tau įspraustų į rankas smuiką, tau pritiktų groti Wieniawskio čigoniškąsias variacijas. Mano draugas baritonas Joe jau laukia. Ir mano draugas girtuoklis Stanley laukia.
Antanas Garšva atsiduria talpiame lobby įdubime, kurio abiejose pusėse keltuvai. Šeši iš kairės, šeši iš dešinės. Kairėje — lokalai. Jie tepakyla iki dešimto aukšto, stabtelėdami kiekviename, ir grįžta. Dešinėje — ekspresai. Jie pirmą kartą stabteli dešimtame, ir aukščiau kiekviename, o aštuonioliktas aukštas — aukščiausiasis. Hotelio keltuvai Westinghouse sistemos, jie automatiški. Lobby įdubimo sienose įmontuotos signalinės mašinos, žalia ir raudona šviesa reguliuoja keltuvų judėjimą. Panašiai kaip gatvių sankryžose. Lobby įdubimą užbaigia gėlių krautuvės vitrina. Už iššveisto stiklo — rožės, gladiolės, rododendronai,
gvazdikai, azalijos, oranžerijiniai lapai, kuriuos puošia baltos ir raudonos gyslelės, žmogaus nervų ir kraujo audinys anatominiame atlase.
Prie gėlių vitrinos naujos keltuvininkų pamainos laukia starteris. Aukštas airis mėlyna uniforma, sergąs skilvio žaizda, ūmus ir vikrus, netikėtai užsiliepsnojąs jam pačiam neaiškiu pykčiu. Jis surenka korteles ir paskiria keltuvus.
„Devintasis, Tony", sako jis, paduodamas baltas pirštines. Virš keltuvo — skaičiai ir strėlės. Antanas Garšva laukia nusileidžiančio draugo. 12 — rodo strėlė, stop, žemyn, vienuoliktame nesustota. Tuojau devintasis atzvimbs į lobby. Štai ir užsimoviau chirurgines pirštines. Pasislėpė senelės žiedas iš sukilimo laikų. Gerbiamoji ponia, tu keista, man nebesvarbi Elena. Esu svajotojas, kaip ir mano tėvas. Esu lietuvis kaukas didžiausiame New Yorko hotelyje. Vien keturiasdešimt keltuvininkų. Devintasis atskrenda. Durys atsidaro. Septyni keleiviai nuteka. Mažasis italas sako.
„Šiandien vienas girtas kvailys įbruko man dolerį. Tu turi savo raudoną: Good bye, Tony.”
,,Good bye.”
Garšva įeina į poliruotą vidų. Į dėžutę galvijams, šitaip pakrikštijo keltuvus keltuvininkai.
2
IšAntano Garšvos užrašų
Mano tėvas labai mėgo smuikuoti. Jis smuikavo neabejotinai gabiai, tik jam trūko mokyklinio pasiruošimo. Jis su įnirtimu grojo Wieniawskio variacijas, bet aš nemanau, kad jis įveiktų Bajerį. Jis nubraukdavo ištisas gaidų laktas ir pakeisdavo jas blizgančia improvizacija. Kaip ir visi mėgėjai, jis daug ką ištęsdavo, perjausmindavo, pagreitindavo. Jo povyza buvo dekoratyvaus smuikininko:lieknas ir vikrus kūnas, nervingos ir elegantiškos rankos, aštrus profflis su ilga ir pakibusia nosimi. Viešpatie, kaip jis skraidė kambaryje! Kiekviena jo poza buvo verta meniškos nuotraukos. Vėliau Walt Disney filmuose mačiau savo tėvą, pasikartojantį pieštuose personažuose. Kai pradėjau skaityti pirmąsias rimtas knygas, „genijaus" vaizdą atitiko mano tėvas savo smuikinėse mankštose. Besiklausydamas jo pekliško grojimo, pajutau grožio ašaras, norąmirti vardan sprogstančios manyje ekstazės.
Tai atsitikdavo vakarais. Mes turėjome puikią žibalinę lempą su abažūru iš žalio stiklo. Vakarais lempa švietė, ir bet kokios sienos ir baldai minkštėjo, atrodė puošnūs ir jaukūs.
Tėvas lyg nenoromis lietė smuiko paviršių (smuikas kabojo virš galvos, sienoje) ir vengė žiūrėti į siuvinėjančia motiną, į mane, bežaidžiantį nuosavomis rankomis. Jis laukė prašomas. Tvaksėjo laikrodžiai, mūsų šeima mėgo laikrodžius. Švytuojąs sieninis, varpelinis žadintuvas, tėvo sidabrinis padėtas ant stalo, motinos ant kaklo, lyg padidintas medalionas. Mes klausėmės įžanginio laikrodžio akompanimento. Aš sugniauždavau pirštus. Motinos dygsniai lėtėjo, paskutinis arbatinės rožės apvijas nebeišsirangydavo staltiesėje. Akompanimentas tiksėjo per ilgai, tarytum klausytojai dar neaprimo kėdėse, tarytum kažkas kosėjo. Tėvas jau nervingai klabeno smuiko paviršių. Kaip aiškiai mes girdėjome laikrodžius! Plokščių akmenų kritimą į vandenį, eglinių spyglių sėją, adatos bakstelėjimus ; nepolitūruotą metalą, motiniškos šilumos ritmingus žingsnelius. Ir motina tardavo kelis žodžius, ir mano pirštai tęsdavo voverinę gimnastiką, o tėvo — įsisiurbdavo į smuiko laką.
,,Kaip tu manai?”
„Apie ką", klausdavo tėvas.
„Aš dabar galvoju apie Wieniawskį. Ar tikrai jo muzikoje nėra..."
„Norėjai pasakyti — ji nėra gili? Taip, tai tiesa. Bet Ji pasižymi toniniu grožiu, ji yra virtuoziška, o aš mėgstu virtuoziškumąmuzikoje smuikui. Pavyzdžiui-----------"
Smuikas buvo tėvo rankose. Man nepasisekdavo pastebėti jo nukabinimo. Atrodė, kad jis pats nusikabino nuo sienos ir įšoko tėvui į rankas.
„Pavyzdžiui, šis gabaliukas iš koncerto numeris antras. D - minor. Paskutinysis momentas. Čigoniškos variacijos. Tai briliantai."
Ir tėvas pradėdavo svaidyti tuosius briliantus. Iš pradžių jie krito smulkūs, nenušlifuoti, ir vadinosi pičikato. Tėvas juos svaidė sėdėdamas. O vėliau ateidavo stambesniujų ir blizgančiujų eilė. Tėvas jau stovėjo, o man atrodė, kad ne jis pats išsitiesė, o kėdės spyruoklės išsviedė jį į kambario vidurį. Briliantai skraidė žalioje šviesoje, variacijos, variacijos, o aš palenkdavau galvą ir susigūždavau, kad nebūčiau sužeistas briliantinėmis variacijomis. Bet vis dėlto paskiri akmenys aštriomis briaunomis atsidauždavo į mano stuburkaulį, aš jausdavau jaudinantį šaltį, mano tėvas buvo labai turtingas, jis turėjo daugiau briliantųnei Nepalo maharadža. Ir jis skraidė su jais žaliame kambaryje. Ir lankstėsi, ir siuto. Aš nesuprasdavau, kodėl Wieniawskiui trūksta gilumos. Čigoniškos variacijos? Mano supratimu, čigonai buvo gili tauta. Jie sėdėjo naktimis prie laužo arba šoko, jie įsmeigdavo peilius į priešo kūną ir puikiai vogdavo svetimus arklius. Jie buvo drąsūs, purvini, jų moterys kitaip lingavo per liemenį, jos būrė iš kortų, jas norėjosi apkabinti, kad sužvangėtų ant kaklo sukabinti medalikėliai. Dabar mano tėvas buvo čigonas, žalia lempa — laužas, motina — čigonų karalienė, o aš-----------
Juodi plaukai ir juodi plaukai. Raudona juosta ir išlenktas liemuo. Žvilgsniai susitinka, kibirkštys kaip fejerverkai, Lermontovo Tamara man tokia čigoniška, nejaugi Demonas gali apsijuosti raudona juosta, jis juodas, kaip neužmigdoma baimė lovoje naktį. Demonui netinka šokis, bet šalia laužo jis gali stovėti, jei čigonės Tamaros medalikėliai žvanga.
Tėvas baigdavo variacijas ilga ir silpnėjančia gaida. Galimas daiktas, tėvas pavargdavo. Jis ir jo smuikas. Aš ryškiai mačiau nusilupusią politūrą, pirštais išspaustas duobeles, smuikas buvo senas, jį reikėjo atsargiai pakabinti sienoje, ir kėdė nepalįsdavo pati, susmukdavo tėvas, muzikinį entuziazmą sugėrė kambarys. Motina turėjo teisę į arbatinės rožės apviją , aš į savo rankas, tėvas į savo mintis. Konservatorija, jis buvo neturtingas, jam
pavyko išsikovoti mokytojo profesiją, o konservatorija-----------Neišbaigtos Wieniawskio
variacijos, raukšlės smuike, raukšlės tėvo veide, du draugai, kurie džiaugsmingai puola viens kitam į glėbį, o po valandėlės išsiskiria, du draugai, vengią nusiminti. Žalia šviesa atneša norą būti nepaprastam, bet nepaprastumas tetveria keliolika minučių, paskui telieka jauki miesčioniška lempa ir ilgas mokytojo vakaras. Sąsiuviniai, klaidos, uždaviniai, nuo stoties A iki stoties B tiek ir tiek kilometrų, O kiek kilometrų iki C stoties? Kaip toli stotis C, kurioje stovi puošni konservatorija, nes jos kolonos marmurinės?
Ir mano tėvas rašė dramas. Jos buvo žiaurios, kruvinos ir efektingos. Teigiamuosius ir neigiamuosius personažus jis skirstė tautybėmis. Lietuvis — doras, lenkas — išdavikas, rusas — sadistas. Dramos tematika? Slaptų lietuviškų knygų platinimas, nekaltos mergaitės išprievartavimas ir tragiškas skendimas Nemune, aukso kasimas Sibiro taigoje ir, šalia, turtingas liaudies dainų akompanimentas, kaip senobiniai keistaformiai puodai, į kuriuos supilami žvangūs herojų jausmai. Mažame miestelyje, kur valdžia pamiršo geležinkelių stotį, kadaise gyvą ir triukšmingą, tarp sakais kvepiančių varstotų, stalų ir pašliūžų, amatų mokyklos pastate, mano tėvas pats režisuodavo tąsias dramas ir išvilkdavo paauglius — mokinius į linguojančią sceną, nes scena suposi ant medinių ožių buvusiame antros klasės stoties laukiamajame. Mane ir daugelį žiūrovų priblokšdavo sceniniai efektai natūralistinėje tėvo režisūroje. Aktoriai kirsdavo tikrus rugius (stropūs mokiniai juos susmaigstydavo į medžio kaladėles); speciali mašina paleisdavo pūkus, vaizduojančius sniegą, ir pūkai prilipdavo prie vilnonių pirmos eilės žiūrovų drabužių (pirmoje eilėje sėdėdavo garbingi miestelio atstovai: klebonas, notaras, policijos vadas, akušerė, kuri kalbėjo bosu). Veikalo herojė, lenko ponaičio išniekinta iki nėštumo, skandindavosi skylėje grindyse (Nemune), ir ten pat (skylėje) tupįs berniukas kilsterėdavo selterio butelį, ir iš jo tyško lašai nuo
paskenduolės kūno. Mano tėvas buvo laimėtojas, kai, uždangai prasiskleidus, siuntė rankomis simbolinius bučinius estetinėms žiūrovų ašaroms. Jis girdėjo graudų akušerės bosą: „Atsilikusi epocha!" Šitoje intonacijoje skambėjo žmogiškumo gaida.
Mano tėvas buvo kalbėtojas. Prie stoties augo liepos ir stovėjo aukuras. Švenčių metu čia grūdosi žmonės. Plevėsavo vėliavos, žibėjo gaisrininkų orkestro dūdos, riaugsėjo jau nusitašęs būgnininkas, garbingi miestelio atstovai dėvėjo mėlynus ir pilkus kostiumus, o jų veidų raumenys buvo rūpestingai įtempti, ir šis dirbtinis mėšlungis reiškė rimtį ir iškilmingą momentą. Buvo apsčiai dėkingos publikos: moterų, norinčių paverkti, ir vaikų, ištroškusių taip retų miestelyje reginių. Iš aukuro rūko dūmai. Kad ugnis geriau įsikurtų, stoties sargas prakurams prikimšo į aukurą senų laikraščių, ir suanglėjusios skiautės skraidė virš susirinkusiujų galvų. Ponios dėvėjo kaunietiškas skrybėles, mirguliavo įvairiaspalvės plunksnos, ir ponios atrodė lyg naminės paukštės, laukiančios lesalo. Ir mano tėvas buvo susikrovęs savo smegeninėje aruodus tokio lesalo, kuris lengvai virškinamas, kuris iššaukia ašaras, apatinės žiaunos nuvėpimą, aplodismentus, ankstyvesniojo kalbėtojo ir šeimos pavydą, garsų ir vienbalsį „valio", kurio garsas „o" įsiveržia pro atdarus langus į geležinkelio stoties bufetą ir suzvimbina išrikiuotus degtinės stiklelius. Mano tėvo liekna figūra prieškariniame surdute styrojo it įbestas į žemę obeliskas. Jo kalbos tema, kaip ir dramose, buvo rusų ir lenkų neigiamosios savybės. Jo kalbos piešinys — čigoniškosios Wieniawskio variacijos. Jis ir čia naudojo savo įžengiamajį pičikato, Tarytum jo kalba neparuošta, tarytum jis tik dabar ieško reikalingų žodžių, ir šis nuduotas ieškojimas įsisunkdavo į klausytojų sielas, ir klausytojų sielos suaidėdavo pičikato, ir jie juto, kad kalbėtojas sukaupė savyje brangų ir reikšmingą turinį. Žibėjo stropiai iššveistos gaisrininkų dūdos, žibėjo dviračių nikelis, žibėjo šviežiai pabertas smėlys tarp geležinkelio bėgių, šviežiai nuskusti vyrų smakrai, jau drėkstančios senstelėjusių ponių akys, šilkiniai atlapai mano tėvo surdute. Jo balsas kilo.
Trockis su savo sėbrais valgė pietus Taganroge, viešbutyje, antrame aukšte, ir svaidė lėkštes į gatvę. Gatvėje stovėjo alkana minia, gaudė tas lėkštes, it dangiškają maną, ir čia pat laižė jas. Virpėjo pamėlynavę liežuviai.
Vilniaus lenkai įsiviliodavo lietuvių patriotus į specialias tardymo kameras ir pildavo jiems vandenį pro nosis, patriotų pilvai išsipūsdavo kaip orkestriniai būgnai.
Mano tėvas iškeldavo rankas. Grūmojo kumščiais. Piaudavo orą surduto rankovėm. Rieškučiomis svaidė žvilgsnių žaibus. Jo balsastygės pavargdavo. Ir tada užstodavo tyla. Išbalęs tėvas vėl sustingdavo, kaip šviežiai nutinkuotas obeliskas, kuriame dažytojas pamiršo perbraukti teptuku dviejose vietose. Tėvo skruostuose blizgėjo. du raudoni susijaudinimo skrituliai. Minia ošė. Ponios verkė, o vyrų lūpos susiaurėdavo, galutinai išsižiodavo vaikai, ir kai kurie pamiršdavo nusišluostyti tekančias nosis. Debesys melsvais rutuliais ritosi Žiežmarių pusėn. Gaisrininkų orkestras jau vilgė sukepusius liežuvius, ir juodaūsis dirigentas akimis šaudė į gaidų lakštus. Vargšas būgnininkas riaugsėjo gęstančiais akordais, buvo išsekęs ir priblokštas. Jis su pasibaisėjimu žiūrėjo į savo būgną, lyg tai būtų jo paties pilvas. Tėvo keliai linko iš lėto. Obeliskas smuko, tarytum jis būtų iš sniego ir anglies ir jausmų lietus tirpintų jį lyg pasiučiausioji pavasario saulė. Mano tėvas klūpojo aikštelėje prie stoties, ties rūkstančiu aukuru, dūmai" lyg pasakiškoji mistika, pleveno pro jo veidą, o jo rankos buvo išskėstos.
„Mes — nuo jūrų iki jūrų", ištardavo jis.
„Iki jūrų," šitie žodžiai išsipūsdavo ir skrido iš lėto. Mano tėvas atsikeldavo staiga ir greitais žingsniais eidavo pro besiskirstančią minią. Į jo nugarą atsidauždavo įnirtęs valiavimas, vaikai mėtė kepures, triūbos drebino alaus bokalus stoties bufete, debesys ritosi. Mano tėvas ėjo kaip Ikaras, kuris tuojau pakils į dangų ir nuskris pro besiritančius debesų rutulius Žiežmarių pusėn. Šiuo metu aš tikėjau į savo tėvą — skraiduolį, aš nebūčiau nustebęs, jei jis iš tikrujų būtų pradėjęs skristi, savo ilgomis kojomis neužkabinęs stoties raudonplyčiųkaminėlių.
Mano tėvas buvo žavus melagis. Kol gyveno su motina. Vėliau savo iškalbingumą jis perkėlė į vokiečių kalbos mokytoją, ir aš nebeišgirsdavau galantiškų istorijų.
Jis mokėsi Tiflise, Pedagoginiame Institute. Jis neturėjo pinigų, jis mito vynuogėmis ir sūriu. Bet jis buvo elegantus ir iš paskutiniujų apsivilkdavo gerai pasiūtu drabužiu. Miesto sode, vakarinių vaikštynių metu, gruzinų kunigaikštytė Čevčevadze įsakė vežėjui sustabdyti keturiais baltakarčiais pakinkytą atvirą lando. Mano tėvas stovėjo atsišliejęs į žydintį akacijos medį ir rūkė ilgą ir brangų papirosą. Meilė gimė iš pirmo žvilgsnio. Be žodžių mano tėvas įsėdo į lando. Pakvietimą išrašė — juodos kaip smala kunigaikštytės Čevčevadze akys, raudonos kaip rožė kunigaikštytės Čevčevadze lūpos, baltos kaip sniegas Kazbeko viršūnėje kunigaikštytės Čevčevadze rankos. Juozapo skaisčiausiojo ir ponios Potifaros istorija kartojosi. Mano tėvas buvo išdidus ir nesukalbamas, ir aš niekaip nesuprantu kodėl. Jis nevažiavo į kunigaikštytės saklę, jis nepanoro valgyti jos siūlomo šašliko, jis nesutiko gerti raudono vyno, giliausiai įkasto žemėje avies kailių burdiukuose, jis atsisakė pabučiuoti net smulkiausiajį jos pirštelį. Jis išlipo iš lando ir nuėjo sau siauru takeliu tarp smailiaviršūnių uolų. Apačioje buvo gilus tarpeklis, ir kunigaikštytė Čevčevadze įsakė vežėjui, arkliams ir lando vieniems sugrįžti. Ir kai jie išnyko už posūkio, ji nušoko žemyn į ūžiantį ir putojantį Tereką. Jos lavonas nebuvo surastas. Sraunios Tereko bangos jį nuplovė į Juodają ar į Kaspijos jūrą, dabar nebeprisimenu į kurią. Meilė mirė vos gimusi, o mano tėvas vėl stoviniuodavo miesto sode vakarinių vaikštynių metu, atsišliejęs i akacijos rnedį. Besivaikščiojantieji rodė jį, gražios moterys baimingai nusigręždavo, ir, nors kai kurios siuntė jam iš pasalų garbinančius žvilgsnius, jis buvo nepajudinamas, kaip toji uola, prie kurios kadaise prirakino Prometėją.
Motina, išklausiusi šių įsidėmėtinų jai legendų, kartais iškošdavo ironišką pastabą. Kad Kaukaze caro laikais buvo daug vargšų kunigaikščių ir kunigaikštyčių, ir kai kurie jų tarnaudavo liokajais ir padavėjomis net pigiausiuose Tifiiso restoranuose, kur leidžiama užsisakyti tik vynuogių ir sūrio. Bet tėvas neišgirsdavo šios įsidėmėtinos jam pastabos.
Mano tėvas mylėjo gamtą. Prisimenu mudviejų pasivaikščiojimus Nemuno krantu Aukštojoje Panemunėje. Tai buvo ėjimas su kliūtimis. Gėlės, kadagių krūmokšniai, vandens tekėjimas, debesys, aižus pušyno kvapas jį sustabdydavo. Šios statiškos tėvo pozos, mano supratimu, buvo estetiškiausios.
Tėvas klūpo ties paprasta ramune ir skaičiuoja jos lapelius. Kaip botanikas, kaip. įsimylėjėlis, kaip našlaitis iš pasakų vaikams.
Tėvas stovi ant Nemuno skardžio ir stebi posūkį pro Pažaislio vienuolyną. Jo siluetas įprasmina peizažą, ir mano vaizduotėje prisikelia praeitis. Napoleonas ties Berezina; Vytautas Didysis, stebįs Žalgirio mūšį; Čingiz-Chanas Rusijos stepėse; Neronas, deklamuojąs eiles Romai degant; maldininkas, laukiąs laivelio į anapus, į Pažaislio atlaidus; nusižudėlis, išbraukiąs paskutinįjį gyvenimo prasmės argumentą.
Mano tėvas guli žolėje ir jo žvilgsnis klaidžioja pušų viršūnių ir debesų mezginyje. Jis guli ilgai, kramto smilgas, jo krūtinė ritmingai kilnojasi, vėjas judina jo ūsus, ir aš nenustebčiau, kad ištarti žodžiai būtų svarbūs, ir manyje išnyktų bet kuri baimė ir abejojimas.
Aš gerbiau ir mylėjau savo tėvą, kai jis stebėjo gamtą. Ar jis ją mylėjo — tegaliu tik spėti. Jis vengė pašnekesių apie ją, jis prašnekdavo pabirais žodžiais:
„Žiūrėk, saulė, keista, kad šeši lapai, čia, pelkėse, kai buvau mažas, mačiau daug gyvačių, žiūrėk, kryžius blyksi, pasėdėkime dar."
Ir tada per mano tėvą siurbėsi į mane liūdesys gamtoje, svetimumo pajutimas, vienišas siluetas — lapų, medžių, vandens, oro apsupime, mane badė milijonai dygsnių į mano akis, burną, ausis, odąskverbėsi vienišumas.
Gražu ir baisu — štai pirmieji susiformavę abstraktūs žodžiai mano vaikiškoje galvutėje, nurimusį tėvą gamtoje bestebint.
Kartais mano tėvas mušdavo mano motiną.
7t 7t 7t
Devintasis — geras keltuvas. Jis retai užspringsta tarp aukštų ir jo durys greitai atsidaro. Antanas Garšva stovi. dešinėje, priešais — metalinė lenta su mygtukais ir šviesos signalais. Raudonas kvadratas sušvinta — pasiruošti, žalia strėlė — patraukti rankeną. Svečiai įeina. Juos skirsto starteris. Sekmadieniais hotelis perpildytas. Aštuonioliktame aukšte ruimai baliams ir priėmimams, mezzanine — konferencijoms ir pobūviams. Hotelyje vyksta vestuvių minėjimai, masonų ložių susirinkimai, svetimtaučių tautinės šventės, dantų gydytojų suvažiavimai, jaunimo šokiai, „The Ladies of Hercules" party, rusų šventikų pobūviai su raudonu vynu ir caristinėmis dainomis, buvusiųjų girtuoklių party, Čankaišeko karininkų pasitarimai, progresyviujų armėnų susirinkimai, persenusių
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com