Saulėlydis
Vaikystė – tai nė periodas nuo gimimo iki tam tikro amžiaus Tiesiog vieną kartą,
Vaikas išauga ir pamiršta vaikiškas išdaigas Vaikystė – tai karalystė kur niekas nemiršta.
Edna Sent-Vincent Milei.
Prologas
Buti visai šalia mirties - man ne naujiena, bet vis dėlto tai ne tas jausmas, prie kurio galima kada nors priprasti. Atrodė keista neišvengiamybė, kad man vėl grėsė pavojus.
Lyg būčiau paženklinta nelaimių, aš nuo jų bėgų, o jos vis paveja ir sugrįžta atgal. Ką padarysi, bet šįkart viskas kitaip
Gali bėgti nuo to, ko tu bijai, gali kovoti su tuo ko nekenti.
Visi mano veiksmai buvo nukreipti prieš žudiką, prieš kenksmingą pabaisą. Jei tu myli savo žudiką – išeities nėra.
Negalima bėgti, negalima kovoti.
1 Skyrius.
Sutuoktuvės
„Nieks į tave nevėpso“ – įkalbinėjau aš save. – „Niekas nespokso. Niekas nespokso“. Bet aš nemokėjau meluoti, o ypač pačiai sau.
Kol aš laukiau kol užsidegs žalias šviesoforo ženklas pažvelgiau į dešinę. Sėdėdama savo automobilyje pone Veber visu kūnu buvo pasisukusi į mano pusę. Mūsų žvilgsniai susitiko ir aš paskubomis nusisukau. Kodėl ji nenuleido akių ir nė kiek nesusipatogino? Taip spoksoti į žmonės yra nepadoru, ar aš klydau? Į mane galima be jokio padorumo spoksoti?
Tik po kiek laiko prisiminiau, kad mano automobilio stiklai buvo tamsinti ir pone Veber net nežino kad viduje sėdžiu aš ir kad aš irgi žiūriu į ją. Aš bandžiau nusiraminti, juk iš tikro ji žiūrėjo ne į mane, o į mano automobilį. Mano automobilį. Atsidusau.
Aš pažiūrėjau į kairę ir suaimanavau. Du pėstieji taip užsispoksojo į mano automobilį, kad net pamiršo pereiti gatvę. Už jų, pro vitriną savo parduotuvytėje išsižiojęs stovėjo ponas Maršalas. Gerai, kad bent nosies nebuvo prispaudęs prie stiklo. Kol kas.
Užsidegė žalias šviesoforo signalas ir aš paspaudžiau greičio pedalo, kad greičiau iš čia dingčiau. Vairuojant mano senąjį „Ševroletą“ būtų tekę ilgai spaudinėti pedalą, kad jis pajudėtų iš vietos.
Variklis užriaumojo kaip pantera medžioklės metu ir automobilis pajudėjo iš vietos taip greitai, kad mane net įspaudė į juodą oda padengta vairuotojo sėdynę, o mano skrandis prilipo prie stuburo.
Aš nepatenkinta atsidusau kai teko stabtelti. Kad nieko neišgąsdinti aš lėtai ir lengvai paspaudžiau stabdžių pedalą. Bet vietoj to, kad sumažėtų greitis, automobilis tiesiog staigiai sustojo.
Pažiūrėt kaip į tai reagavo aplinkiniai neturėjau laiko. Jei anksčiau kas ir abejojo dėl vairuotojo, tai manau visi žinojo kas vairuoja šį automobilį. Aš vos vos pirštų galiukais paspaudžiau pedalą ir roviau į priekį. Pagaliau pasiekiau savo kelionės tikslą – degalinę. Jei nebūtų reikėję užsipilti kuro, aš išvis nebūčiau kišusi nosies į miestelį. Aš dabar gyvenau atsiribojus nuo visų, kad tik nesirodyti viešumoje.
Aš paskubomis atidariau benzino baką, susimokėjau kreditine ir jau pildžiau kuro baką. Bet atrodė, kad kuras vos vos varva ir to pagreitinti aš negalėjau.
Diena buvo apsiniaukusi ir niūri – įprasta diena Forkso miestelyje, Vašingtono valstijoje – bet man atrodė, kad visi lendantys saulės spinduliai buvo sukoncentruoti į mano sužadėtuvių žiedą. Žiedas ant mano kairiosios rankos taip žibėjo lyg būtų norėjęs pasakyti: „Žiūrėk į mane. Žiūrėk į mane.“
Suprantu, kad buvo kvaila dėl viso to pergyventi. Ar svarbu ką galvoja žmonės apie mano sužadėtuves, išskyrus mano tėtį ir mamą? Apie mano naująjį automobilį? Apie paslaptingą mano patekimą į elitinį koledžą? Apie mano juodą kreditinę kortelė, kuri man rodės degino mano užpakalinę kišenę?
- Nusispjaut, ką jie visi mąsto. – Sumurmėjau aš sau po nosimis.
- Hmm. Panele? – tarė vyriškas balsas.
Aš atsisukau, bet iškart pagalvojau, kad nereikėjo to daryti. Du vyrai stovėjo šalia brangaus „universalo“, ant kurio stogo buvo pritvirtintos baidarės. Jie nežiūrėjo į mane, jie užlaikę kvėpavimą spoksojo į mano automobilį.
Man buvo tas pats kokį automobilį aš vairavau. Bet jiems tai išties rūpėjo. Aš didžiavausi, kad žinojau skirtumą tarp „Toyotos“ „Fordo“ ir „Ševroleto“. Mano automobilis - juodos spalvos, aptakiomis suapvalintomis formomis, jis greičiau man buvo tik susisiekimo priemonė ir nieko daugiau.
- Atleiskite už sutrukdymus, bet gal galėtumėte pasakyti savo automobilio markę? – paklausė aukštesnis vyriškis.
- Eeee. Lyg mersedesas?
- Tai savaime suprantama, - mandagiai atsakė vienas, kai kitas jo draugas išpūtė akis išgirdęs mano atsakymą.
- Aš žinau. Bet nejau jūs vairuojate mersedesą Gardina? – vyriškis ištarė šį pavadinimą su didele pagarba. Greičiausiai jie būtų radę bendrą kalbą su Edvardu, su mano.... su mano vyru ( kaip nesislėpčiau, bet vestuvės įvyks už kelėtos dienų). – Šio modelio kol kas nėra net Europoje, - tęsė mano pašnekovas.
- Ir čia mes sutinkame būtent šį modelį.
Jis dar kartą pažiūrėjo į mano automobilį, o man tai buvo paprasčiausias mersedesas, na gal sedano klasės, bet aš juk nieko nesupratau automobiliuose. Aš stengiausi suprasti kodėl susidurdavau su problema tardama mano sužadėtinis, vyras ir pan. Visa tai netilpo mano galvoje. Juk mane augino su panieka pustom baltom suknelėm ir puokštėm. Tiesiog man buvo keista ir gal net nepriimtina Edvardą vadinti vyru. Tai tas pats kaip archangelą pasodinti prie buhalterio stalo, aš negalėjau įsivaizduoti jo tokioje banalioje padėtyje. Užteko man tik pagalvoti apie Edvardą ir aš paskendau savo fantazijose.
Nepažįstamasis atsikosėjo, taip patraukdamas mano dėmesį. Jis vis dar laukė atsakymo į klausimą apie automobilio modelį.
- Nežinau, - sąžiningai prisipažinau aš.
- Jus nieko prieš jei aš nusifotografuosiu šalia automobilio? Man reikėjo kelėtos akimirkų, kad aš suprasčiau šio klausimo esmę.
- Rimtai. Jūs norite nusifotografuoti šalia mano automobilio?
- Žinoma. Juk nieks nepatikės, jei aš neturėsiu akivaizdžių įrodymų.
- Hmm. Gerai. Fotografuokitės.
Aš pakabinau kuro šlangą ir atsisėdau į automobilį, kai vienas iš nepažįstamųjų ištraukė iš kuprinės profesionalų foto aparatą, o gal man tik taip atrodė. Jie abu pradėjo pozuoti šalia mano automobilio, tiek iš priekio tiek iš galo.
- Noriu grąžinti savo sunkvežimį atgal. – atsidusdama pasakiau sau.
Man buvo keista, kad mano sunkvežimis išleido paskutinį gyvastį būtent tada, kai aš su Edvardu sudariau kompromisinį susitarimą. Vienas iš susitarimo punktų buvo tai, kad aš nebusiu nieko prieš jei Edvardas nupirks man naują automobilį, jei mano senasis sunkvežimis nepataisomai suges. Edvardas prisiekinėjo, kad jis čia nieko dėtas, tiesiog sunkvežimis atgyveno savo ir numirė. Taip mane įtikinėjo Edvardas. Aš net neketinau patikėti jo kalbomis, bet ir savo jėgomis nenorėjau taisyti sunkvežimio. Mano mylimas mechanikas – aš sustingau vien nuo tos minties, vijau ją šalin, kad vėl nepradėčiau apie jį galvoti ir visko svarstyti.
Aš išgirdau apie ką kalbasi nepažįstamieji.
- Mašina be menkiausio įbrėžimo.
- Žinoma, ją galima ir su tanku taranuoti. Tokios mašinos mirtingiems negaminamos. Tokie automobiliai skirti aukštus postus užimantiems diplomatams, ginklų arba narkotikų baronams.
- Galvoji, jinai viena iš jų? – tyliai paklausė vienas. Aš net susigūžiau.
- Cha, - atsakė aukštesnis. – Visko gali būti. Pasakyk kam reikalingas automobilis, kurio net su bomba nepažeistum. Turbūt keliauja į pavojingą vietą.
Neperšaunami stiklai, nepažeidžiamas korpusas. Apsauga nuo tiesioginio raketos pataikymo? Kur dingo paprasti neperšaunami stiklai?
Kažkiek tiesos visame tame buvo, aišku jei pas jus iškreiptas humoro jausmas. Supratau, kad Edvardas iš šio sandėrio išspaus daug daugiau nei aš jam galiu duoti. Aš sutikau, kad jis nupirks man automobilį, kai mano sunkvežimis galutinai suges, bet nesitikėjau, kad viskas taip greit įvyks. Kai supratau, kad mano mylimas Ševroletas nepataisomas sugedo, pajutau, kad Edvardas norėjo mane apsaugoti. Bet man teko nuolat kentėti, dėl aplinkinių nuolatinio vėpsojimo. Bet aš net pačiam baisiausiam savo košmare negalėjau įsivaizduoti, kad jis man padovanos du automobilius.
Automobilis „iki“. Jis pasakė, kad paėmėm automobilį į kreditą ir grąžins po sutuoktuvių. Kas per nesąmonė?
Iki šios dienos aš nesuprasdavau kame esmė.
Cha cha. Aš juk trapus žmogus, linkęs papulti į įvairias keblias situacijas, todėl man reikėjo prieštankinio automobilio. Linksma.
Aš esu įsitikinus, kad jis ir jo broliukai dar ilgai juokėsi man už nugaros.
„Arba tai tiesiog užuominą į „galbūt“ – šnabždėjo man vidinis balsas. – „Tai ne juokas kvailute. Galbūt jis iš tiesų dėl manęs pergyvena?“
Edvardas ne pirmą kartą perdėtai rūpinosi dėl mano saugumo. Aš atsidusau.
Automobilio „PO“, aš dar nemačiau. Ji buvo paslėptas po užtiesalu galiniame Kalenų garažo kampe. Žinau, kad dauguma jau būtų žvilgtelėję, bet tik ne aš.
Šis automobilis nebus taip apsaugotas, nes po medaus mėnesio man to jau nebereikės. Aš labai laukiau kada pagaliau tapsiu nepažeidžiama. Tapti Kalenų šeimos nariu – tai ne tik prabangūs automobiliai, kreditinės kortelės, tai kur kas daugiau.
- Eiii. – sušuko man nepažįstamasis. – Mes jau baigėme. Ačiū.
- Nėr už ką, - pasakiau aš ir susikoncentravus užvedžiau automobilį ir paspaudžiau pedalą lengvai lengvai, - žemyn...
Kiek aš būčiau bevažinėjus visais šiais pažįstamais keliais, lietus vis dar nebuvo nuplovęs skelbimų. Skelbimai buvo visur, ant kiekvieno stulpo ir kas kartą aš ji perskaitydavau. Aš vėl pradėjau galvoti apie jį. Šiame kelyje nebuvo įmanoma negalvoti apie Džeikobą. Tik ne čia, kur mano mylimo mechaniko veidas pasirodydavo kiekviename skelbime.
Mano geriausias draugas. Mano Džeikobas.
„JŪS MATĖTE ŠĮ BERNIUKĄ? – šiuos skelbimus sugalvojo tikrai ne Džeikobo tėvas. Tai sugalvojo mano tėvas, jis prispausdino daugybę tokių skelbimų ir iškabinėjo visame miestelyje. Ne tik Forkse, bet ir Port Andžele bei kituose aplinkiniuose miestuose.
Kiekvienoje policijos nuovadoje kabėjo šis plakatas, tėtis tuo pasirūpino. Jo nuovadoje buvo visa lenta skirta informacijai apie Džeikobą. Bet jo liūdesiui lenta buvo beveik tuščia.
Mano tėtį labiausiai liūdino ne tai, kad nebuvo informacijos. Jį liūdino geriausias draugas ir Džeikobo tėvas Bilis. Bilis nesistengė ieškoti savo šešiolikmečio bėglio. Bilis atsisakė kabinti skelbimus La Puše. Kai pabėgo Džeikobas jis nieko negalėjo padaryti. Jis tik pasakė: - Džeikobas jau suaugęs. Ir kai jis norės, tai grįš.
Ir tėtis pyko ant manęs, nes aš palaikiau Bilį. Aš irgi neklijavau skelbimų. Aš su Bili maždaug žinojau, kur yra šis berniukas ir kad jo niekas nematė.
Skelbimai kaip visad degino mano gerklę, akyse susitelkė ašaros ir aš buvau patenkinta, kad šį šeštadienį Edvardas medžiojo. Jei jis būtų matęs mano reakcija, jis tikrai būtų labai susikrimtęs.
Aišku šeštadienis nebuvo idealus. Aš lėtai pasukau link savo namų ir pamačiau, kad tėčio automobilis jau stovi prie namų. Šiandien jis vėl praleido žvejybą.
Vadinas iš namų aš paskambinti negalėsiu. Bet aš turėjau būtinai paskambinti. Aš pastačiau savo automobilį greta senojo Ševroleto ir iš prietaisų skydelio paėmiau mobilų telefoną, kurį dėl viso pikto davė man Edvardas. Aš surinkau numerį ir laukiau, tačiau piršta dėl viso pikto laikiau ant mygtuko „atmesti“.
- Klausau? – atsakė Setas Kvilvoteris ir aš atsidusau nuo palengvėjimo. Aš per daug bijojau kalbėti su jo pikta seserimi Lėja. Jai sakant, kad „nukas man galvą“ neatrodė kaip tik pagąsdinimas.
- Sveikas Setai, čia Bela.
- O sveika Bela. Kaip tu?
Baisiai. Laukiu kol tu mane nuraminsi – pagalvojau aš.
- Puikiai.
- Nori sužinoti naujienas?
- Tu gal aiškiaregys?
- Nesąmonės. Aš ne Alisa, juk tu nuspėjama. – jis nusijuokė. Tik Setas Kvileutų gaujoje La Puše galėjo taip ramiai pasakyti vardą nors vieno iš Kalenų.
- Aš žinau, - mažumėle patylėjusi pasakiau aš. – Kaip jis?
Setas atsiduso. – Kaip visada. Jis nekalba, nors mes žinome, kad jis mus girdi. Žinau, jis stengiasi negalvoti kaip žmogus. Pasiduoda instinktams.
- Tu žinai kur jis dabar?
- Kažkur šiaurinėje Kanados dalyje. Negaliu konkrečiai pasakyti. Jis nekreipia dėmesio į valstijų sienas.
- Ir jokios užuominos...
- Ne, jis negrįš Bela. Atleisk.
Seiles užstrigo gerklėje. – Gerai Setai, viskas aišku. Aš labai noriu, kad jis grįžtų.
- Aha. Mes visi norime, kad jis grįžtų.
- Ačiū, kad viską pasakoji Setai. Žinau, kad likusieji ne itin tuo patenkinti.
- Na jie nėra didžiausi tavo gerbėjai – linksmai sutiko jis. Nieko nepakeisi. Džeikobas padarė savo pasirinkimą, o tu savo. Džeikobui nepatinka jų nuotaikos. Na jis ir ne itin patenkintas, kad tu juo domiesi.
Aš užlaikiau kvėpavimą.
- Aš galvojau jis su tavimi nekalba?
- Jis negali nuo mūsų nuslėpti savo jausmų, kad ir kaip jis to norėtų.
Vadinasi Džeikobas žino, kad aš pergyvenu. Aš neesu tikra dėl savo jausmų šiuo atveju. Na lai jis žino, kad aš jo galutinai nepamiršau. Jis galvoja, kad aš taip galiu – akys nemato, širdis nemyli.
- Tikiuosi pamatysiu tave per.... vestuves. – pasakiau aš ir sukandau dantis dėl paskutinio žodžio.
- Būtinai, aš ir mama ateisim. Puiku, kad tu mus pakvietei.
Aš nusijuokiau dėl jo entuziazmo. Nors mintis pakviesti vilkolakius priklausė Edvardui ir aš buvau laiminga, kad jis tai sugalvojo. Jei ateis Setas, puiku. Bent kažkoks ryšys su mano vairuotoju.
- Be tavęs viskas bus ne taip.
- Perduok Edvardui linkėjimus.
- Būtinai.
Aš pakraipiau galvą. Seto ir Edvardo draugystė vis dar gąsdino mane. Nors tai buvo įrodymas, kad visa tai tikra. Kad vampyrai ir vilkolakiai gali bendrauti jei tik to nori. Bet ne visus džiugino tokia galimybė.
- Ech. – pasakė Setas. – Lėja atsivilko.
- Supratau. Iki
Setas padėjo ragelį. Aš palikau mobilų ant sėdynės. Dabar reikėjo pasiruošti susitikimui su Čarliu, kuris manęs jau laukė namie. Vargšas mano tėvelis, dabar pas jį tiek rūpesčių. Džeikobo pabėgimas buvo mažiausias jo rūpestis. Jis labai pergyveno dėl manęs, vos aštuoniolika sulaukusios dukros. Kuri visai greitai taps ištekėjusi moteris. Visai po kelėtos dienų.
Aš lėtai ėjau pro krapnojantį lietų ir prisiminiau tą vakarą, kai aš su Edvardu jam pasakėme naujieną.
Kai išgirdau, kad Čarlio automobilis jau kieme, žiedas pasidarė toks sunkus, lyg svertų šimtą kilogramų. Man norėjosi paslėpti ranką, įsikišti ją į kišenę arba ant jos atsisėsti, bet Edvardas tvirtai ją laikė, tiesdamas ją į priekį.
- Bela nustok jaudintis. Leisk priminti, kad juk ne dėl žmogžudystės prisipažinsi.
- Lengva tau kalbėti.
Aš išgirdau sunkius žingsniu vedančius link namų. Raktas pasisuko spynoje, nors durys buvo neužrakintos. Aš taip persigandau, lyg būčiau pamiršus užrakinti duris, o žudikas, kuris ruošėsi mane nužudyti atidarinėjo duris.
- Bela nusiramink. – prašnibždėjo Edvardas klausydamas mano beprotiško širdies plakimo. Durys atsidarė ir atsitrenkė į sieną, aš net suvirpėjau.
- Sveikas Čarli. – visiškai ramiai tarė Edvardas.
- Ne. – prašnibždėjau aš pro sukastus dantis.
- Kas? – prašnabždėjo Edvardas.
- Palauk, kol jis nuims šautuvą.
Edvardas nusijuokė ir laisva ranka perbraukė per mano palaidus plaukus.
Čarlis atėjo į kambarį su striuke ir pistoletu. Jis stengėsi nesiraukyti matydamas mus abu ant sofos. Paskutiniu metu jis stengiasi būti kuo malonesnis Edvardui. Bet šiandieninis prisipažinimas užmuš visas jo pastangas.
- Sveiki vaikai. Kaip reikalai?
-Mes norėtumėme su tavim pakalbėti. – tarė Edvardas. – Mes turime gerų naujienų. Čarlio veidas staiga pasikeitė iš draugiškai malonaus į niūrų ir susierzinusį.
- Geros naujienos? – sušuko Čarlis žiūrėdamas į mane.
- Tėti prisėsk.
Jis įdėmiai pažiūrėjo į mane ir atsisėdo į fotelį.
- Tėti neimk taip giliai į širdį, - pasakiau po ilgos tylos. – Viskas gerai.
Edvardas susiraukė, ir supratau, kad tai jo reakcija į mano pasakytą frazę „viskas gerai“. Jis būtų pavartojęs tokius žodžius kaip „nuostabu“ pasakiška“ ir kt.
- Jei viskas taip gerai Bela, tai kodėl tu prakaituoji?
- Aš neprakaituoju. – pasakiau aš ir nusisukau nuo jo grėsmingo veido. Atsisukusi į Edvardą aš nusivaliau prakaitą nuo kaktos.
- Tu laukiesi? – paklausė Čarlis. – Taip, tu laukies?
Nors šis klausimas buvo skirtas man, bet mačiau kaip Čarlis grėsmingai žiūrėjo į Edvardą ir man pasirodė, kad jis palietė savo pistoletą.
- Ne. Žinoma aš nesilaukiu. – aš norėjau bakstelti alkūne Edvardui į šoną, bet žinau, kad nuo to skaudės tik man. Aš juk įspėjau Edvardą, kad žmonės būtent taip ir galvos. Kokia dar gali būti priežastis, kad tekėtum sulaukus aštuoniolikos? (Išgirdus jo atsakymą, man net akys ant kaktos iššoko – „MEILĖ“, kur gi ne pagalvojau aš). Čarlis nustojo piktai į mus žiūrėti. Žiūrint į mano veidą visad buvo lengva suprasti kada aš sakau tiesą, o kada meluoju.
- O. Atleisk.
- Atsiprašymas priimtas.
Po ilgos pauzės supratau, kad jis laukia iš manęs pasiaiškinimo. Su siaubo kupinomis akimis aš pažiūrėjau į Edvardą. Aš pritrūkau žodžiu, nieko negalėjau pasakyti. Jis nusišypsojo man, ištiesino pečius ir atsisuko į mano tėvą:
- Čarlis, aš vis repetavau. Pagal visas tradicijas aš pradžioje turėjau jūsų atsiklausti. Bet taip gavosi ir aš nenoriu tavęs tuom užgauti, bet kadangi Bela jau pasakė „TAIP „ ir aš nenoriu atimti iš jos pasirinko laisvės. Tad vietoj jos rankos prašau tavo palaiminimo. Čarli, mes ruošiamės susituokti. Aš myliu ją labiau už viską pasaulyje, daugiau už gyvenimą ir dėka netikėto sutapimo ji jaučia tą patį. Tu palaiminsi mus?
Jis kalbėjo taip įtikinamai, taip ramiai. Įdėmiai klausydamasi jo kalbos supratau, kodėl sutikau. Aš pamačiau kaip visa vertina aplinkiniai. Užteko vieno širdies dūžio kad viskas surastų prasmę.
Ir tik dabar aš pastebėjau Čarlio žvilgsnį, jis žiūrėjo į mano žiedą.
Aš nustojau kvėpuoti, matydama kaip jo veido spalva keičiasi iš balto į raudoną, iš raudono į violetinę ir aš norėjau prie jo prieiti, pati nežinodama kuo galiu padėti Bet Edvardas laikė mano ranką ir tyliai prašnabždėjo:
- Duok jam laiko.
Šįkart tyla buvo kur kas ilgesnė. Bet palaipsniui Čarlio grįžo prie normalios spalvos, tai reiškė, kad jis viską įdėmiai svarsto. Jis ilgai žiūrėjo į mane ir aš pajutau kaip atsipalaidavo Edvardas.
- Tiesą sakant aš nelabai nustebęs – sumurmėjo Čarlis.- Aš žinojau, kad greitu laiku teks tai patirti. Su palengvėjimu atsidusau.
- Tu esi tuo tikra? – studijuodamas mane žvilgsniu tarė Čarlis.
- Dėl Edvardo, visu šimtą procentų. –atsakiau aš.
- Ištekėti? Kodėl taip skubat? – jis vėl su įtarimų susiraukė.
Skubu, nes kasdien aš vis artėju prieš savo devyniolikto gimtadienio, o Edvardas mirė sulaukės savo nuostabiausių septyniolikos metų. Santuoka buvo vienintelis dalykas, kuris padėtų man greičiau pasiekti savo tikslo, dėl kurio sudarius sutartį su Edvardu. Paskutinis žingsnis prieš tampant nemirtingai. Viso to aš negalėjau pasakoti Čarliui.
- Čarli, mes rudenį kartu važiuojam į Dartmurtą. – priminė Edvardas. Ir aš noriu viską padaryti teisingai. Taip mane auklėjo. – pasakė pajudindamas pečius.
Jis ne kiek nemelavo, nes būtent taip buvo pirmojo pasaulinio karo metais. Čarlis susiraukė. Ieškojo prie ko prisikabinti, kad galėtų atkalbėti. Ir ką gi jis galėjo pasakyti? Pagyvenkit pradžioje nuodėmėje? Jis buvo tėvas ir jo rankos buvo surištos.
- Aš taip ir žinojau. – pramurmėjo sau po nosim. Po to jo veidas buvo be jokių emocijų.
- Tėti, - tariau aš susirūpinusi. Aš pažvelgiau į Edvardą, bet jo veidas kaip ir Čarlio buvo be emocijų.
- Cha – sušuko Čarlis. Aš pašokau vietoj ir pradėjau juoktis.
Aš įtartinai žiūrėjau į Čarlį kai jis juokėsi. Aš laukiau kol Edvardas man viską paaiškins, bet jis tylėjo ir atrodė, kad tramdo juoką.
- Puiku, gerai. Tuokitės. – pasakė Čarlis. Ir vėl pradėjo kvatoti.
- Bet...
- Kas per bet? – paklausiau aš.
- Bet tu pati viską papasakosi savo mamai. Aš nė žodžio nepasakysiu Renė. Palieku tau šią teisę – kvatodamas pasakė jis.
Aš nusijuokiau stovėdama šalia durų. Nors tuo momentu ta mintis mane labai gąsdino. Baisus ultimatumas – viską papasakoti Renė. Pas Renė vestuvės buvo juodajame sąraše ir tai buvo kur kas baisiau nei išvirti gyvus šuniukus. Ką galėjo pagalvoti, kad būtent toks bus jos atsakymas? Tik ne aš. Ir ne Čarlis. Galbūt Alisa, bet tada aš nepagalvojau jos to paklausti.
- Na Bela, - pasakė Renė, kai užsikirtinėdama aš pasakiau: - Mama aš išteku už Edvardo.
- Aš jaučiuosi mažumėle įskaudinta, kad tu taip ilgai vertei mane laukti to nesakydama. – ochh . – atsiduso
ji.
- Kaip galvoji Filui iki to laiko nuims gipsą? Jis sugadins visas nuotraukas jei jis bus be smokingo...
- Palauk. Mama – nustebusi tariau aš. Ką turėjai omeny sakydama, kad taip ilgai verčiau tave laukti? - Aš ką tik susi.. susi.. – aš negalėjau ištarti žodžio „susižadėjau“. – Juk viską nusprendžiau tik šiandieną.
- Šiandien? Tiesa? – nustebusi ji paklausė.
- Ką tu galvojai? Kada taip nusprendei?
- Tuomet, kai tu mane aplankei balandį, viskas tuomet atrodo buvo nuspręsta, jei supranti apie ką aš kalbu. Tu nemoki nieko nuslėpti brangioji. Bet tada aš nieko nesakiau, nes iš to nieko gero nebūtų buvę.
- Tu tai taip panaši į Čarlį. – atsiduso ji. – Kai tu ką nors nusprendi, su tavim ginčytis beviltiška. Visiškai kaip ir Čarlis tu visada tęsi savo pažadus.
- Tu nekartoji mano klaidų, Bela. Tu išsigandus ir atrodo bijai manęs kvailiuke. – Renė nusijuokė. – Bijai ką aš pagalvosiu. Aš žinau kiek tau visko prikalbėjau apie santuoką ir neišsižadu savo žodžių, bet visa ką sakiau labiau tinka man pačiai. Tu visiškai kitoks žmogus. Atsakomybė tai ne kliūtis. – Renė vėl pradėjo juoktis. – Mano mama suaugusi mergaitė. Laimei tu radai suaugusią sielos pusę...
- Tu ... nepyksti? Tu negalvoji, kad aš darau klaidą?
- Aišku, aš norėčiau kad jus dar porą metelių palauktumėte. Nejau aš tokia sena, kad panaši į anytą? Neatsakyk. Dabar kalbame ne apie mane, o apie tave. Tu laiminga?
- Aš nežinau. Dabar aš lyg plasnoju atsiskyrus nuo savo kūno.
Renė sukikeno.
- Tu su juo laiminga, Bela?
- Taip, bet...
- Tu dar ko nors taip geisi kada nors?
- Ne, bet...
- Tuomet kas?
- Nejau tu nesiruoši pasakyt, kad aš elgiuosi kaip apimtas euforijos paauglys?
- Mieloji tu niekada nebuvai paauglė.Tu pati žinai kas tau geriausia. Paskutines kelias savaites Renė visa galva pasinėrė į pasiruošimą vestuvėms.
Ji valandomis kalbėdavo su Esme, Edvardo motina. Sunku bendraujant naujiems giminaičiams nebuvo. Renė dievino Esmę, o po to aš pagalvojau kas galėtų atsispirti mano beveik tikrai uošvei?
Man palengvėjo. Mano ir Edvardo šeimos kartu buvo užsiėmusios pasiruošimui vestuvėms, man nereikėjo dėl nieko jaudintis ar apie kažką įtemptai galvoti.
Čarlis nerado sau vietos, bet nors gerai, kad jis pyko ne ant manęs. Išdavikė pasirodė buvo Renė. Jis tikėjosi, kad jinai jį palaikys kaip sunkioji artilerija. Ką jis galėjo padaryti, kai aš viską buvau papasakojus mamai? Jis neturėjo kaip prieštarauti, jam nieko neliko kaip susitaikyti. Jis slampinėjo po namus ir bambėdavo, kad šiais laikais negalima niekuo pasitikėti..
- Tėti, -sušukau aš. – Aš jau grįžau.
- Palauk Bela, stovėk vietoje.
- Kas yra? - paklausiau ir automatiškai paklusau.
- Duok keletą sekundėlių. Oi skauda. Alisa tu man įdūrei.
- Alisa?
- Atleisk Čarli. – išsigandusi balsu pasakė ji. Kaip jis?
- Aš jį aptaškysiu krauju.
- Tau viskas gerai. Nė menkiausio įbrėžimo. – patikėk manim.
- Kas čia dedasi? - paklausiau aš ir užmiriau stovėdama tarpduryje.
- Trisdešimt sekundžių Bela. Prašau. - Pasakė Alisa. – Tavo laukimas bus apvainikuotas.
- Ugu, - pasakė Čarlis.
Aš nervingai trypiau kojomis kol galėjau įeiti į kambarį.
- Čia tai bent, - sušukau aš. – Hmm... Tėti ar ne perdaug tu...
- Kvailai atrodau? – pertraukė mane Čarlis.
- Aš galvojau greičiau neįtikėtinai.
Čarlis paraudo. Alisa paėmė jį už parankės ir eidama pademonstravo šviesiai pilką smokingą.
- Alisa užteks. Aš atrodau kaip idiotas.
- Žmogus, kurį aprengiau aš niekad neatrodys kaip idiotas.
- Tėti, ji teisi. Tu atrodai nerealiai. Kokia proga?
Alisa išpūtė akis.
- Tai paskutinės primatavimas jums abiem.
Grožėdamasi Čarliu pastebėjau, kad ant sofos buvo atsargiai padėtas baltas maišas. -Aaa.
- Greit į savo kambarį. Viskas greit praeis.
Aš giliai įkvėpiau ir užsimerkiau. Taip užsimerkusi ir užlipau laiptais į viršų, Išsirengiau iki apatinių ir ištiesiau rankas.
- Lyg norėčiau po nagais kišti bambukinius pagaliukus, - subambėjo Alisa.- Sek paskui.
Aš nekreipiau į ją dėmesio. Aš buvau savo laimingoje vietoje. Mano laimingoje vietoje vestuvės ir visas šis šurmulys jau buvo užmirštas. Ten būdavom tik aš ir Edvardas. Vieta buvo neapčiuopiama ir nuolat kisdavo – tai būdavo rūkanotas miškas, tai debesimis apgaubtas miestas ar arktinė naktis – nes Edvardas viską laikė paslaptyje. Jis nesakė, kur mes praleisime medaus mėnesį, jis norėjo man padaryti staigmeną.
Aš ir Edvardas buvom kartu, tad aš iš dalies įvykdžiau mūsų susitarimą. Aš už jo ištekėjau. Be to aš dar priėmiau visas jo dovanas ir užsirašiau studijoms rudeni, nors tai visiškai nereikalinga. Dabar buvo jo eilė.
Prieš jam paverčiant mane vampyre, jis dar kai ką turėjo padaryti. Edvardas taip bijojo, kad aš nepatirsiu visko žmogiško, tai jam buvo kaip manija, jis nenorėjo, kad aš patirčiau visus žmogiškus išgyvenimus. Bet aš reikalavau tik vieno žmogiško potyrio. Tai buvo būtent tai, apie ką aš turėjau pamiršti anot Edvardo.
Esmė tame, kad aš žinojau kokia būsiu po visko. Aš mačiau save vampyrės akimis ir įsivaizdavau mano būsimų giminaičiu pasakojimus apie jų pirmuosius potyrius pirmaisiais metais. Keletą metų aš tik ir galvosiu kaip numalšinti savo „troškulį“. Praeis kažkiek laiko kol aš vėl tapsiu savimi. Bet nors aš ir galėsiu save kontroliuoti, aš niekad nesijausiu taip kaip dabar – be galo įsimylėjusi mergaitė „žmogus“.
Aš norėjau viską patirti. Kol neiškeisiu savo trapu hormonų valdomą kūną į kažką gražaus stipraus ir nepažįstamo... Aš norėjau tikro medaus mėnesio su Edvardu. Nors jis bijojo nuskriausti manęs, bet jis sutiko dėl to.
Aš tik bijojau Alisa, nes atlaso slydimas mano kūnu gąsdino mane. Man dabar buvo tas pats, visas miestelis gali mane teisti. Aš visai negalvojau apie spektaklį, kuriame greit turėjau dalyvauti. Aš jau nebebijojau kad atsistosiu ant vualio ar susijuoksiu netinkamiausioje vietoje. Aš nebebijojau ištekėt jauna ir net negąsdino tai, kad vieta kur turėjo sėdėt mano geriausias draugas bus tuščia.
Pačioje laimingiausioje vietoje buvau aš su Edvardu.
2 Skyrius
Ilga naktis
- Aš jau ilgiuosi tavęs.
- Man nėra būtina išeiti. Aš galiu pasilikti.
- Mmm.
Kurį laiką tylą nutraukdavo tik mano širdies plakimas, nusimušęs ritmas, dažnas mano kvėpavimas ir mūsų virpančios lūpos. Kartais taip lengva pamiršti, kad aš bučiuoju vampyrą. Ir tai ne dėl to, jog rodėsi, kad jis paprastas žmogus, nė sekundei nepamiršdavau, kad bučiuoju angelą, o ne vyrą, bet jis taip aistringai bučiavo mano lūpas veidą kaklą, kad šio jausmo neįmanoma nupasakoti. Jis prisipažino, kad jau senai jo nekankina troškulys mano kraujo. Viena tik mintis, kad gali manęs netekti išgydė jį. Bet aš žinojau, kad mano kraujo kvapas vis jį skaudino, degino jo burną iš vidaus, lyg ugnis.
Aš atsimerkiau ir pasirodė, kad ir jis žiūri į mane. Nesuprantu jo, kai jis taip žiūri į mane. Galima pagalvoti, kad aš vertingas, o laimėtojas jis, o ne aš.
Mūsų žvilgsniai susitiko: jo auksinės akys buvo tokios gilios, kad atrodė jog jose galiu pamatyti jo sielą. Žinau, kad kvaila, bet visad neabejojau, kad jis turi sielą. Nors jis ir vampyras, bet turėjo pačią nuostabiausią sielą, neskaitant jo aštraus proto, nerealaus grožio veido ar idealaus kūno.
Jis žiūrėjo į mane taip pat, lyg matytų mano sielą ir atrodo buvo patenkintas matomu vaizdu.
Jis galėjo skaityti bet kurio žmogaus mintis, bet tik ne mano. Kas žino, kaip mano defektuotas protas sugeba atsilaikyti, bet tai tik į gerą, nes padeda atsilaikyti prieš baisių monstrų neįtikėtinus gabumus. (Tik mano protas buvo neįveikiamas daugeliui vampyrui, tačiau jie galėjo sužeisti mano kūną, nors Edvardas to niekados neleistų). Bet aš buvau labai dėkinga šiam defektui, kadangi mano mintys likdavau tik mano. Net gėda pagalvoti apie galimas alternatyvas.
Aš vėl pritraukiau jo veidą prie savęs.
- Vienareikšmiškai, aš lieku. – praėjus kelias akimirkas tarė jis.
- Ne, ne. Čia tavo bernvakaris. Tu turi eiti. – aš tariaus šiuos žodžius ir savo kairiąja ranka perbraukiau per jo bronzinius plaukus ir kita ranka stipriai ji apkabinau. Jis lėtai savo šalta ranka perbraukė per mano veidą.
- Bernvakaris skirtas tiems, kurie bijo prarasti savo laisvę, kurie gailisi, kad praeina paskutinės laisvės dienos. Aš su nekantrumu kada pasibaigs mano viengungio dienos. Tad, nėra jokios prasmės.
- Tiesa, - pasakiau aš iškvepiamo į jo ledinį kaklą.
Aš jaučiausi beveik kaip mano laimingoje vietoje. Čarlis miegojo savo kambaryje neprabusdamas ir galima skaityti, kad mes buvome vieni. Mes gulėjome apsikabinę ant mano mažos lovos ir glaudės vienas prie kito taip smarkiai, kaip tai leido pledas į kurį aš buvau įvyniota, kad nesušalčiau. Nekenčiu pledo, bet romantiška akimirką gali būti sugadinta jei aš pradėsiu kalenti dantimis. Jei aš įjungčiau šildytuvą rugpjūčio mėnesį Čarlis tikrai kažką netinkamo būtų pagalvojęs. Nors aš puvau įsukta į pledą, bet Edvardo marškiniai gulėjo ant grindų. Aš turbūt niekad negalėsiu ramiai reaguoti į jo kūną` - baltas ir šaltas lyg nupoliruotas marmuras. Aš su nuostaba perbraukiau ranka per jo apnuogintą krūtinę ir plokščią pilvą. Per jo kūną perbėgo šiurpuliukas ir jo lūpos rado manąsias. Aš liežuvio galiuku atsargiai perbraukiau per jo lūpą, kuri buvo lygi lyg stiklas ir jis atsiduso. Jo šaltas švelnus ir saldus kvėpavimas apgaubė mano veidą. Jis pradėjo atsitraukti nuo manęs kaip visuomet, tai buvo tarsi refleksas, nes jis bijojo, kad užsimanys kažko daugiau, nes bijojo, kad po to negalės sustoti. Didžiąją dalį savo gyvenimo Edvardas praleido atsisakęs visų fizinių malonumų. Žinojau, kad jam sunku pakeisti savo įpročius.
- Palauk. – tariau aš, aš apglėbiau jį per pečius ir prisitraukiau prie savęs. Laisva koja apvijau jo liemenį. – Pasikartojimas ir mokausi.
Jis nusijuokė.
- Na tuomet mes turime būti profesionalai šioje srityje, ar ne taip? Ar tau pavyko bent kartą per visą mėnesį išsimiegoti?
- Bet tai generalinė repeticija, - priminiau aš jam. – Ir tai mes repetavome tik kai kurias scenas. Čia negalima suklysti.
Aš pamaniau, kad jis pradės juoktis, bet jis tylėjo ir jo kūnas lyg užmirė nuo įtampos. Aš bandžiau prisiminti savo žodžius ir suprasti, apie ką jis galvoja.
- Bela, - sušnabždėjo jis.
- Nepradėk visko iš pradžių. –pasakiau aš. Sandėris yra sandėris.
- Aš nežinau, man sunku susikupti, kai tu šalia. Aš.. aš negaliu mąstyti blaiviai. Aš nesugebėsiu savęs kontroliuoti. Tu gali nukentėti.
- Su manimi viskas bus gerai.
- Bela...
- Šššš. – aš prispaudžiau savo lūpas prie jo lūpų, kad sustabdyčiau šį panikos priepuolį. Aš jau esu girdėjusi tai anksčiau. Jis negali nutraukti mūsų sandėrio. Tik ne tada, kai aš sutikau už jo tekėti.
Kurį tai laiką jis bučiavo mane, bet galiu pasakyti, kad ką tik buvusios liepsneles jau nebuvo. Kas bus, kai jam daugiau neteks dėl manęs pergyventi? Ką jis darys su atsiradusiu laisvu laiku? Jam teks sugalvoti naują hobį.
- Kaip tavo kojos? – paklausė jis. Žinant, kad jis nekalbėjo tiesiog, aš atsakiau:
- Šiltos, net paraudo. (čia kalbama apie posakį, kad pas nuotaką kojos iš baimės šąla).
- Tiesą? Ir jokių abejonių? Dar ne vėlu persigalvoti?
- Tu ruošiesi mane palikti?
Jis tyliai juokėsi.
Tiesiog noriu įsitikinti. Nenoriu, kad darytum kažką, dėl ko neesi visiškai garantuota. Jis vėl nutilęs susimastė, o aš pagalvojus ar nesusikišus man savo pėdos į burną.
- Sugebėsi? – tyliai paklausė jis. – Aš ne apie vestuves? Aš esu tikras, kad tu jas kuo puikiausiai ištversi atsižvelgiant į tavo abejones. Aš apie tai kas įvyks vėliau... Kaip Renė ir Čarlis?
Aš atsidusau.
- Man jų trūks. Aš jų ilgėsiuos labiau nei jie manęs, bet aš nenorėjau pilti alyvos į ugnį. -Andžela ir Benas, Džesika ir Maikas.
- Man trūks mano draugų, - nusišypsojau aš tamsoje. – Ypač Maiko. O Maikai. Ką gi man be tavęs daryti? Edvardas suriaumojo.
Aš nusijuokiau, bet greit susitvardžiau.
- Edvardai, mes pilstom iš tuščio į kiaurą, vėl viską aptardami. Aš žinau, kad bus sunku, bet būtent to aš trokštu. Aš noriu tavęs, ir aš noriu tavęs amžiams. Vieno gyvenimo man bus tiesiog per mažai.
- Amžinai likti aštuoniolikos, - prašnabždėjo jis.
- Bet kurios moters svajonė, - tariau aš.
- Amžiam be pakitimų.. Be judėjimų į priekį.
- Ką tai reiškia?
Jis lėtai atsakė:
- Pameni, kai mes pasakojom Čarliui, jok ruošiamės tuoktis? Ir jis nusprendė, kad tu... laukiesi?
- Jis norėjo tave nušauti. – kikendama atsakiau aš. – Prisipažink, jis tikrai bent akimirką buvo apie tai pagalvojęs.
Bet Edvardas neatsakė.
-Kas nutiko Edvardai?
- Aš norėčiau, kad jis būtų buvęs teisus.
- Uhhh. – iškvėpiau aš.
- Labiausiai aš norėčiau, kad būtų bent menkiausia galimybė, kad Čarlis būtų teisus. Kad mes turėtumėme tokia galimybę. Man nepakeliama mintis, kad per mane tu to neteksi.
Man prireikė minutėlės, kad aš galėčiau atsakyti:
- Aš žinau ką darau.
- Bela, iš kur tu gali žinoti? Pažiūrėk į mano mamą ir seserį. Ne taip lengva tai paaukoti kaip tau atrodo.
- Esmė ir Rozali puikiai su tuo tvarkosi. Jei kils tokia problema, mes vėliau kaip Esmė galėsime įsivaikinti vaiką.
Jis atsiduso ir tuo tarpu jo balsas tapo duslus:
- Tai neteisinga. Aš nenoriu, kad aukotumeisi dėl manęs. Aš noriu duoti, o ne atimti. Aš nenoriu pavogti - Tai tavo ateities. Jei aš bučiau žmogus...
Aš uždengiau jo burną savo ranka.
- Tu mano ateitis. O dabar sustok. Baik mane erzinti, nes paskambinsiu tavo broliams ir paprašysiu, kad jie tave pasiimtų. Atrodo bernvakaris tau yra būtinas.
- Atleisk man. Aš tave erzinu? Turbūt tai dėl nervų.
- O tavo kojos nenutirpo?
- Ne ta prasme. Aš visa amžinybę laukiau, kad galėčiau Jus vesti panele Svan. Aš su nekantrumu laukio vestuvių ceremonijos... – jis nutilo nepabaigęs sakyti. – Dėl Dievo meilės.
- Kas nutiko?
Jis sukando dantis. – Broliam tau nereikės skambinti. Akivaizdu, kad Emetas ir Džasperas neleis šįvakar man išsisukti.
Aš sekundei prie jo prisispaudžiau, o po to jį paleidau. Aš neturėjau jokio noro žaisti su Emetu bandant pertempti lyną.
- Pasilinksmink.
Lauke už lango pasigirdo erzinantis garsas, lyg specialiai krebždentų langą švininiais nagais, sukeldami nemalonų šiurpą keliantį garsą. Mane net nukratė.
- Jei tu mums neatiduosi Edvardo, - grasinančiai prašnabždėjo nematomoje tamsoje Emetas, - Tai mes ateisime jo.
- Eik, - nusijuokiau aš. – Kol jie nesunaikino viso namo.
Edvardas atsikėlė niurzgėdamas taip greitai, kad aš net nespėjau kaip greitai jis apsirengė marškinius, lyg jis visad būtų buvęs su jais. Jis pasilenkė virš manęs ir pabučiavo į kaktą.
- Gulk miegoti. Rytoj tavęs laukia svarbi diena.
- Ačiū, kad priminiai. Dabar aš galutiniai nusiraminau.
- Pasimatysime prie altoriaus.
- Aš busiu baltai apsirengus.
Aš nusišypsojau, negalėdama patikėti, kad taip ramiai reaguoju. Jis pasakė mažumėle skubėdamas:
- Labai įtikinama.
Jis priėjo prie lango, jo visi raumenys įsitempė prieš šuolį ir staiga jis dingo tamsoje. Jis iššoko taip greitai pro langą, kad mano akys negalėjo to pamatyti. Iš lauko išgirdau duslų garsą ir Emeto keiksnojimus.
-Žiūrėkit man, kad nebūtų jokių vėlavimų – tyliai pasakiau aš, nes buvau įsitikinusi, kad jie išgirs. Staiga pro mano langą įlindo Džasperas ir jo auksiniai plaukai mėnesienoje atrodė padengti sidabru.
- Nesijaudink Bela, mes pristatysime jį namo pačiu laiku.
Netikėtai pasijutau visiškai saugi ir atsipalaidavusi, visi prieš tai kamavę rūpesčiai pradingo. Kaip ir Alisa, Džasperis irgi buvo apdovanotas nenusakomais gabumais. Džaspero stichija – nuotaika, buvo neįmanoma atsispirti jo poveikiui, nebuvo įmanoma atsispirti nuotaikoms kuris priversdavo jus patirti.
Vis dar įvyniota į pledą aš atsisėdau.
- Džasperai? O kaip vampyrai švenčia per bernvakarį? Juk jūs nevesite jo į striptizo barą?
- Nieko jai nepasakok, - praurzgė Emetas iš apačios. Išgirdau dar vieną duslų garsą ir Edvardas pradėjo juoktis.
- Nusiramink, - atsakė man Džasperas, - Ir aš jo paklausiau. Pas mus Kalenus bus savo versija. Keletas pumų, keletas lokių, įprastas naktinis prasiblaškymas.
Aš galvojau ar kada noris ir aš galėsiu taip nerūpestingai kalbėti apie „vegetarišką“ vampyrų dietą?
- Ačiū Džasperai.
Jis mirktelėjo man ir dingo iš mano akiračio.
Lauke buvo visiška tyla. Per siena girdėjau tik Čarlio knarkimą. Aš atsiguliau ant pagalvės ir aš panorau miegoti. Vos pramerkus akis aš žiūrėjau į savo mažo kambario sienas apšviestas sidabrinio mėnulio. Paskutinė naktis mano kambaryje. Paskutinė naktis Izabelos Svan. Rytoj vakare aš tapsiu Bela Kalen. Nors visas vestuvių šurmulys man kėlė šleikštulį, bet man patiko kaip skambėjo mano nauja pavardė.
Laukdama kol mane pilnai užvaldys miegas aš leidau sau pasvajoti. Tačiau po kelėtos akimirkų pajutau nerimą, kuris tartum apsigyveno mano viduje. Be Edvardo lova atrodė per daug šilta ir minkšta. Džasperas buvo jau toli, todėl visas saugumo ir ramumo jausmas dingo kartu su juo.
Rytoj bus labai ilga diena.
Aš jaučiau, kad dauguma mano baimių – tai tik kvailystės ir jas man reikėjo nugalėti. Tai neišvengiama mano gyvenimo dalis. Aš negalėsiu amžinai susilieti su mane supančiu peizažu. Bet aš turėjau tam tikrų svarbių pergyvenimų ir jie man nedavė ramybės.
Visų pirma mane jaudino mano suknelės šleifo ilgumas. Alisa vaizduotė nugalėjo sveiką protą ir aš neįsivaizdavau kaip aš nulipsiu laiptais Kalenu namuose su aukštakulniais, kai už paskui slys ilgas suknelės šleifas. Reikėjo pasitreniruoti.
Visų antra – tai svečių sąrašas.
Tanios šeima, Denalio klanas, jie atvyks prieš prasidedant ceremonijai.
Būtų nedovanotina klaida pakviesti Tanios šeimą į tą patį kambarį, kuriame būtų mūsų draugai iš Kvileutų rezervacijos. Tarp Denalio klano irgi nebuvo vilkolakių gerbėjų. O Irina, Tanios sesuo išvis neatvyks į vestuves. Jis vis pyko ir buvo perpildyta keršto jausmo už tai, kad jie nužudė jos partnerį Lorencą (tą patį momentą kai jis ketinosi mane nužudyti). Dėl šios priežasties Denalio klanas nepadėjo Kalenų šeimai reikiamu metu. Kai mus užpuolė šviežiai paverstų vampyrų gauja, mums padėjo vilkolakiai. Netikėtas aljansas tarp vilkolakių ir vampyrų išgelbėjo mūsų visų gyvybes.
Edvardas žinojo, kad Denalio klanui šalia vilkolakių nebus pavojingi. Tania ir visa jos šeima, išskyrus Iriną, jautėsi be galo kalti už tai, kad nepadėjo.
Susitarimas su vilkolakiais tai buvo mažiausia kaina už padarytą klaidą, ir tą kainą ji buvo pasiruošusi sumokėti.
Tai visos svarbios problemos. Buvo dar viena mažytė problemėlė: mano nepasitikėjimas savimi.
Aš anksčiau niekada nebuvau mačiusi Tanios, bet jaučiu kad susitikimas su ja nebus man šventė. Labai senai, greičiausiai dar prieš man gimstant ji koketavo su Edvardu, aišku aš nekaltinau nei vienos, kuri norėjo jį sugundyti. Bet vis tiek ji bus nuostabi nuo iki. Nors Edvardas vienareikšmiškai, ar dėl nepaaiškinamų priežasčių, myli tik mane, bet vis tiek nesusilaikysiu nuo palyginimo.
Aš vos vos pabambėjau, kol Edvardas žinodamas šią mano mažą silpnybę ir privertė mane pasijusti kalta:
- Mes, tai pats artimiausias dalykas, ką jos turi, Bela. – priminė jis man. Jos iki šiol jaučiasi esančios našlaitės, supranti? Net praėjus tiek laiko. Aš įsivaizdavau tai ir nustojau raukytis.
Dabar Tanios šeima buvo didelė, beveik tokia pat didelė kaip ir Kalenų šeima. Jų buvo penki: Tania, Keitė, ir Irina, prie jų kaip ir kažkada prie Kalenų šeimos prisijungė Alisa su Džasperu, prisijungė Karmen ir Elizaras, juos siejo tai, kad jie norėjo gyventi ramiau nei kiti vampyrai.
Neskaitant tokios kompanijos Tania ir jos seserys jautėsi vienišos. Jos vis dar gedėjo. Nes labai daug metų atgal jos irgi turėjo motiną. Galiu įsivaizduoti kokią žaizdą paliko ši netektis, net ir praėjus tūkstančiui metų. Aš pabandžiau įsivaizduoti Kalenų šeimą be jų kūrėjo, įkvepėjo – tėvo Karlailo. Bet to net negalėjau įsivaizduoti.
Vieną vakarą kai aš ilgėliau užsibuvau Kalenų namuose Karlailas man papasakojo Tanios istoriją. Aš stengiausi ir suprasti kiek įmanoma daugiau, kad kuo geriau pasiruoščiau manęs laukiančiai ateičiai. Tanios motinos mirtis man priminė vieną iš pagrindinių vampyrų taisyklių, kurią turėjau žinoti prieš man tampant viena iš jų. Tik viena taisyklė, greičiau įstatymas, turintis tuksančių papildymų – tai saugok paslaptį.
Saugoti paslaptį reiškė daug ką – gyventi, kad nieks neatkreiptų į tave dėmesio kaip Kalenai, kraustytis iš vietos į vietą kol žmonės nepastebėjo jog tu nesensti. Arba išvis nesirodyti žmonėms akyse, nebent tik kai reikia pavalgyti, taip gyveno Džeimsas ir Viktorija ir gyvens toliau, taip gyveno ir Džasperio draugas Piteris ir Šarlotė. Tai reiškė, kad reikia mokėti kontroliuoti kiekvieną naujai sukurtą vampyrą, kaip buvo kai Džasperas gyveno su Marija. Ir kaip tai nepavyko Viktorijai su naujais paverstais jos vampyrais.
Ir tai reiškė draudimą, kai kuriuos gyvuosius paversti vampyrais, nes jie nepasiduoda kontrolei.
- Aš nežinau kuo vardu buvo Tanios motina, - prisipažino man Karlailas, jo auksinės akys susiliejančios kartu su plaukais staiga prisipildė liūdesio ir skausmo dėl Tanios išgyvenimų.
- Jos niekada nekalba apie tai, o jei įmanoma tai stengiasi ir neprisiminti.
Moteris, kuris sukūrė Tanią, Keitę ir Iriną – kuri mylėjo jas, kaip aš manau gyveno daug metų iki mano gimimo, maro laikais mūsų pasaulyje, nemirtingų žmonių maro laikais.
- Apie ką galvojo tie seniausieji aš negalėjau suprasti. Jie vampyrais paversdavo žmones, kurie dar būdavo vaikai.
Aš sunkiai nurijau seiles įsivaizduodama visa tai, apie ką jis man pasakojo.
- Jie buvo tokie nuostabūs, - staiga papildė Karlailas, pastebėjęs mano reakciją. – Tokie mieli, tokie žavūs, net sunku įsivaizduoti. Jų nebuvo įmanoma nemylėti, tai įvykdavo savaime.
- Tiesa ta, kad jų nebuvo įmanoma nieko išmokyti. Jie liko tokio išsivystymo, kokio buvo kaip jiems įkando. Mieli žavūs vaikai, su mažomis duobutėmis skruostuose įniršę galėjo išnaikinti pusę kaimo. Jei jie norėjo valgyti, jie valgė ir visai nesisaugojo. Žmonės juos matė ir pasklido kalbos, prasidėjo visuotinė panika.
- Tanios mama sukūrė tokį vaiką. Kaip ir senųjų vampyrų taip ir jos aš nesupratau, nesupratau ir jos poelgio. – Jis giliai įkvėpė, bandydamas nurimti. – Žinoma įsimaišė Voltūrai.
Aš suvirpėjau, kaip suvirpėdavau visuomet išgirdus šį vardą, žinoma legionas itališkų vampyrų – buvo viso šio pasakojimo centru. Nėra įstatymo kol nėra bausmės, nėra bausmės kol nėra baudėjo. Senieji vampyrai Aro Kajus ir Markas valdė visus Voltūrus. Aš tik kartą buvau susitikus su jais. Nors su jais susitikus buvau trumpai, bet man pasirodė, kad Aro su jo neįtikėtina galia skaityti mintis nuo vienintelio prisilietimo ir jis žinojo visą tai apie ką tu bent kartą buvai pagalvojęs, - buvo jų tikrasis lyderis.
- Voltūrai domėjosi vaikais vampyrais pas save namie ir visame pasaulyje. Kajus nusprendė, kad mažieji vampyrai nesugeba saugoti jų paslapties. Vadinasi juos reikėjo sunaikinti
- Ar aš tau jau sakiau kokie jie buvo nuostabūs. Galiausiai visi klanai kovojantys dėl vaikų beveik buvo išnaikinti. Nors tas karas nebuvo toks grėsmingas kaip Pietuose, tačiau labiau viską naikinantis. Senos šeimos, senos tradicijos, draugai... Daug kas buvo prarasta. Galiausiai tai buvo praktikuojama
Nemirtingi vaikai buvo tabu ir apie juos kalbėti buvo nevalia niekam.
- Kai aš gyvenau pas Voltūros man teko sutikti šiuos nuostabius vaikus. Aš asmeniškai žinau kaip jie atrodo. Aro po katastrofos, kurių kaltininkais jie tapo, studijavo juos. Jie manė, kad galbūt kaip nors įmanoma juos kontroliuoti. Bet galų gale sprendimas buvo galutinis: negalima leisti, kad egzistuoti nemirtingi vaikai.
Aš jau buvau pamiršusi apie motiną Denalio klano seserų, kai istorija vėl grįžo prie jos.
- Neaišku, kas būtent nutiko su Tanios motina, - pasakė Karlailas. Tania, Keitė ir Irina nieko nežinojo apie tai iki tos dienos, kai jų atėjo Voltūrai. Jų motina ir jos neteisėtas kūrinys buvo jų įkaitais. Tanios ir jos seserų gyvybes išgelbėjo tai, kad apie šį vaiką jos nieko nežinojo. Aro prisilietė prie jų savo ranka ir pamatė, kad jos dėl nieko nekaltos, tai išgelbėjo jas.
- Nei viena iš jų anksčiau nebuvo regėjusios šio vaiko, net nenutuokė, kad jis egzistuoja. Iki tos dienos kai pamatė jį lauže ant jų motinos rankų. Aš įsivaizduoju kaip jų motinai buvo sunku viską laikyti paslaptyje, kad apsaugotų jas. Bet kodėl jinai išvis jį sukūrė? Kas jis toks buvo ir ką jis jai reiškė, kodėl dėl jo ji nusprendė pažeisti patį svarbiausią įstatymą? Tanios ir visi likusieji taip ir niekad nesužinos atsakymų į šiuos klausimus. Bet jos ir neabejojo jų motinos kaltumu. Aš manau, kad jos nesugebėtų jai atleisti.
- Nors Aro patvirtino, kad Tania, Irina ir Keitė buvo nekaltos, Kajus norėjo jas sudeginti. Jos buvo kaltos kaip bendrininkės. Joms pasisekė, kad ta dieną Aro buvo gailestingas. Nors Tania ir jos seserys buvo išteisintos, tačiau jų širdyse liko didžiulė žaizda ir tai paskatino jas dar labiau gerbti ir saugoti įstatymą...
Nežinau tiksliai kuomet mano prisiminimai pavirto į miegą. Aš ir lyg ir vėl klausau Karlailo, žiūriu į jo veidą ir staiga pajuntu pilka tuščia lauką, kuriame jaučiasi degėsiu kvapas. Čia aš buvau ne viena. Žmonių figūros lauko centre, jie buvo su pilkais gobtuvais, jie turėjo mane išgąsdinti – tai galėjo būti tik Voltūrai ir nepaisant paskutinio jų paliepimo aš vis dar buvau žmogus. Bet aš žinau, kad kaip kartais nutinka sapne, jie manęs nemato. Visur aplink mane buvo pelenų krūvos. Aš pažinau saldumą vyraujančiame aromate ir nekreipiau dėmesio į pelenų krūveles. Aš nenorėjau matyti veidų jų paliepimu sunaikintų vampyrų. Aš bijojau, kad galiu ką nors tenai pažinti.
Voltūru kariai kažką apsupo ir aš jaučiau kaip jų balsuose augo įsiaudrinimas. Aš prisiartinau prie jų, neapsakoma miego jėga mane traukte traukė pažiūrėti ką jie ten apsupo. Palengva prasibrovus pro smulkučius vampyrus pamačiau jų ginčų objektą – tai stovėjo ant nedidelio kalnelio priešais juos.
Jis buvo nuostabus, užburiantis, toks pats kaip jį apipasakojo Karlailas. Berniukas buvo visai mažytis, ne vyresnis kaip dviejų metų.
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com