Džeromas Deividas Selindžeris
Jerome David Salinger


Rugiuose prie bedugnės


romanas

iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis OCeRino Raulas Van Gauras

Išleido „Vaga“ / Vilnius, Lenino pros. 50 / 1986 m. kaina 1 rb. 10 kp

Skiriu Motinai

PIRMAS SKYRIUS

Jeigu jūs tikrai norite pasiklausyti mano pasakojimo, tai visų pirma turbūt norėsit sužinot, kur aš gimiau ir kaip praleidau savo sumautą vaikystę, ir ką veikė mano tėvai, kai manęs dar nebuvo, ir visą kitą koperfildišką šlamštą, bet supraskit, neturiu ūpo kapstytis po tuos niekus. Pirma, baisiai nuobodu, o antra, abu mano tėvai gautų po porą infarktų, jeigu papasakočiau ką nors apie jų asmeninius reikalus. Jie tokius dalykus baisiai ima į širdį, ypač tėvas. Apskritai jie geri ir visa kita — aš nieko nesakau, — bet jautrūs kaip velniai. Be to, nesiruošiu čia jums pasakot visos savo autobiografijos ar panašiai. Daug nesismulkindamas papasakosiu, kokia velniava man atsitiko pernai prieš Kalėdas. Po to aš vos neužverčiau kanopų, ir mane atvežė šičia taisyti sveikatos. Tą istoriją aš papasakojau ir D. B. o jis mano brolis ir taip toliau. Jis gyvena Holivude — ne per toliausia nuo šitos pašvinkusios gydyklos — ir aplanko mane, galima sakyt, kiekvieną savaitgalį. Sakė, pats parvešiąs mane namo, kai paleis — gal jau kitą mėnesį. Jis neseniai nusipirko ,,Jaguarą“

— tai toks angliškas automobiliūkštis, laisvai traukia du šimtus mylių per valandą. Arti keturių tūkstančių paklojo. Pinigo jis dabar turi kaip šieno. Ne taip kaip seniau, kai dar gyveno namie. Tada jis buvo normaliausias rašytojas! Jeigu nesat apie jį girdėję, tai pasakysiu, kad jis parašė klasišką apsakymų knygą — ,,Paslėpta žuvelė“. Ten geriausias apsakymas ir yra „Paslėpta žuvelė“. Apie vieną vaiką, kuris niekam neleisdavo pažiūrėti savo auksinės žuvelės, nes buvo ją pirkęs už nuosavus pinigus. Iš koto virsk! 0 dabar D. B. — Holivudo prostitutė, daugiau nieko. Jau kuo, kuo, bet kinu tai tikrai šlykščiuosi. Apie filmus nebandykit man ir užsiminti.

Pradėsiu pasakoti nuo tos dienos, kai išvažiavau iš Persio. Pensis — tokia vidurinė mokykla Egerstaune, Pensilvanijos valstijoj. Tikriausiai žinot. Bent jau reklamas tai tikrai esat matę. Garsinasi kokiam tūkstanty žurnalų — ir amžiais demonstruoja tą patį švilpį ant žirgo, šokančio per kliūtis. Tartum niekas čia nieko daugiau neveikia, tik žaidžia ir žaidžia Polo. 0 aš, pasakysiu, nesu matęs arti mokyklos nė nusususio arkliūkščio. 0 po tuo švilpiu ant arklio būna parašyta: ,Nuo 1888 metų mūsų mokykla išugdė daug puikių, sveikai protaujančių jaunuolių.“ Pasakokit bobutei! Nė velnio jie ten neišugdo — tas pats, kaip ir kitose mokyklose. Nepažinojau aš Penty nė vieno puikaus ar sveikai protaujančio

ar panašiai. Buvo gal pora vyrukų. Daugių daugiausia — pora. Bet jie turbūt ir atėjo į Persį tokie.

Žodžiu, tą šeštadienį, kai aš išvažiavau, Pinsis lošė futbolą su Seksonholu. Atseit baisiai svarbus įvykis. Buvo žaidžiama paskutinį kartą sezone, ir jeigu mūsų komanda būtų prakišusi, visas Pinsis būtų turėjęs mažų mažiausia pasikarti. Prisimenu, buvo kokia trečia valanda. aš stovėjau pačiam Tomseno kalvos viršuj, kaip tik šalia tos idiotiškos patrankos, kuri ten kėpso nuo pat Nepriklausomybės karo ar panašiai. Kaip ant delno mačiau visą stadioną ir abi komandas, besivaikančias viena kitą po aikštę. Iš tolo tribūnų aiškiai neįžiūrėjau, tačiau staugimas girdėjosi gerai — Persio pusėje staugė siaubingai garsiai, nes beveik visa mokykla, išskyrus mane, buvo stadione; o Seksonholo krašte visai skystai čiepsėjo — juk svečių komanda negali prisivežti daug sirgalių.

Mergiščių per futbolo rungtynes niekad nebūdavo gausu. Tiktai baigiamajai klasei buvo leidžiama atsivesti mergiščias. Vienu žodžiu, Pinsis visais punktais šlykšti mokykla. Man patinka būti ten, kur žmogus gali nors retkarčiais pamatyti mergiūkštę, nors jinai tiktai kasytųsi rankas ar šnypštusi nosį, arba bent paprasčiausiai kikentų. Tik Selma Termer, direktoriaus duktė, teikdavosi apsilankyti į rungtynes, ir gana dažnai, tačiau ji ne iš tų, dėl kurių einama iš proto. Nors apskritai ji šauni mergiščia. Kartą važiuodamas iš Egerstauno sėdėjau šalia jos autobuse, ir mes, taip sakant, užmezgėm pokalbį. Ji man patiko, nors jos nosis buvo ilga, o nagai nugraužti iki kraujo, ir liemenukas kažko prikimštas, kad stirksotų į visus šonus — net gaila žiūrėti. Man patiko, kad ji nesikelia į padebesius, atseit jos tėvas toks ir toks. Ji, matyt, pati žinojo, koks jis veidmainys ir seilius.
Ir stypsojau aš Tomseno kalvos viršūnėj, o ne stadione, mat buvau ką tik grįžęs iš Niujorko su fechtuotojais. Aš buvau tos nelaimingos komandos kapitonas. Svarbi persona! Rytą mes nuvažiavom į Niujorką varžybų su Makbernio mokykla. Tačiau varžybos neįvyko, nes aš palikau metro vagone aprangą ir visas mūsų rapyras, viską. Teisybę sakant, aš buvau mažiausiai kaltas, nes visą laiką turėjau lakstyt prie plano, kad žinotume, kur išlipti. Todėl apie pusę trijų jau buvom Penty, užuot grįžę apie pietus. Važiuojant traukiniu iš Niujorko, chebra visą kelią mane ignoravo. Net juokas ima.

Buvau ne stadione dar ir dėl to, kad ėjau atsisveikinti su seniu Spenseriu, savo istorijos mokytoju. Jis sirgo gripu, ir aš nebesitikėjau prieš Kalėdų atostogas daugiau su juo susitikti. Buvau gavęs nuo jo raštelį — senis norėjo, kad užeičiau atsisveikinti. Jis žinojo, kad aš nebegrįšiu į Persį.
Tiesa, pamiršau pasakyt — mane išgrūdo iš mokyklos. Po atostogų manęs nebelaukė grįžtant į Persį, kadangi iš keturių dalykų susikirtau ir apskritai nepakankamai stengiausi, ir taip toliau. Mane dažnai įspėdavo, kad susiimčiau, — ypač ketvirčio vidury, kai tėvai atvažiuodavo pasikalbėti su seniu Termeriu, — bet aš nesusiėmiau. Ėmė ir išgrūdo. Iš Persio dažnai grūda. Ten mokslo pažangumas labai aukštas. Rimtai.

Taigi buvo gruodis, šalta kaip raganos užanty, o ypač ant tos idiotiškos kalvos. Vilkėjau tik striuke, neturėjau nė pirštinių, nė velnio. Prieš savaitę kažkas tiesiog iš kambario nušvilpė kupranugario vilnos paltą ir pirštines pūkiniu pamušalu, kurios buvo gatavai kišenėse. Penty pilna ilgapirščių. Iš turtingų šeimų ten daug vyrukų, ir vis vien ilgapirščių apstu. Juo brangesnė mokykla, juo daugiau ilgapirščių — be juoko. Na bet, kaip sakiau, stovėjau prie tos idiotiškos patrankos, žiūrėjau, kaip žaidžia, ir iš šalčio nebejaučiau užpakalio. Į žaidimą žiūrėjau ne per daug įdėmiai. Tai buvo lyg ir atsisveikinimas. Kiek esu išvažiavęs iš mokyklų ir miestų nė nepagalvodamas, kad išvažiuoju visam laikui.

Nemėgstu. Nusispjaut, ar tas atsisveikinimas liūdnas, ar nemalonus, bet, jeigu jau išvykstu iš kur nors, noriu pajust, kad išvykstu. 0 jei nepajuntu, tai dar blogiau.

Ir man pasisekė. Nelauktai prisiminiau vieną daiktą ir staiga pajutau, jog tikrai nešdinuos iš čia. Prisiminiau, kaip kartą, rodos, spalio mėnesį, mes su Robertu Tičneriu ir Poliu Kempbelu priešais mokyklą spardėm futbolo kamuolį. Jie šaunūs vyrukai, ypač Tičneris. Buvo jau prieblanda, nebetoli pietūs, bet mes vis tiek spardėm kamuolį. Darėsi vis tamsiau ir tamsiau, ir nieko nebematėm, tačiau nenorėjom liautis. Bet reikėjo, nes vienas mokytojas, misteris Zembizis, kuris dėstė biologiją, iškišo galvą pro langą ir liepė eiti į bendrabutį rengtis pietums. Jei galiu prisiminti tokių dalykų, tai visai lengvai atsisveikinu — taip dažniausiai man ir būna. Kai tik suvokiau, kad išvažiuoju iš Persio ir nebegrįšiu, apsisukau ar pasileidau bėgti žemyn kitu kalvos šlaitu, tiesiai link senio Spenserio namų. Jis gyveno ne prie mokyklos, o Entonio Veino aveniu.

Bėgau iki pagrindinių vartų, tada valandėlę sustojau atgauti kvapo. Jei norit žinot, velniškai negiliai kvėpuoju. Esu užkietėjęs rūkorius — tai yra buvau. Dabar mane privertė mesti. Be to, pernai užaugau puspenkto colio per metus! Todėl ir prikibo TBC, ir mane atsiuntė čia tyrimams ir kitokiems velniams, Nors apskritai esu visai sveikas.
Atsipūtęs perlėkiau skersai 204 plentą. Buvo velnioniška plikšala, ir vos neparsitrenkiau. Pats nežinau, kurių galų moviau kaip akis išdegęs — tikriausiai buvo užėjęs toks ūpas. Perlėkęs į kitą pusę pajutau, lyg kažkur išnykstu. Diena buvo beprotiškai šalta, apsiniaukusi, ir, perėjus gatvę, atrodė, tarsi būtum išnykęs amžinai.
Velnias, vos atsidūręs prie Spenserio durų, kad spustelėjau skambutį. Buvau sustipęs kaip šuo. Ausis gėlė, ir vos judinau nagus. ,,Ei, greičiau, — beveik balsiai paraginau, — greičiau atidarykit kas nors duris!“ Pagaliau senė misis Spenser atidarė. Spenseriai nelaikė tarnaitės ir duris atidarinėdavo patys. Pinigais jie nebuvo aptekę.
— Houldenas! — sako misis Spenser. — Tai gerai, kad atėjai! Seniai matytas! Prašom, mielasis, prašom. Tikriausiai sušalai iki gyvo kaulo? — Ji, atrodė, džiaugėsi mane matydama. Ji mane mėgo. Bent aš taip manau.

Šoviau į vidų kaip kulka.

— Kaip gyvenat, misis Spenser? — klausiu. — Kaip jaučiasi misteris Spenseris?

— Duokš savo striukę, mielasis, — sako jinai. Ji neišgirdo, kaip aš pasiteiravau apie misterio Spenserio sveikatą. Buvo apykurtė.

Ji pakabino mano striukę prieškambary į spintą, o aš ranka susibraukiau plaukus. Dažniausiai kerpuosi ežiuku, tai nebūtina ir šukuotis.
— Kaip gyvuojat, misis Spenser? — klausiu vėl, bet garsiau, kad ji išgirstų.

— Kuo puikiausiai, Houldenai, kuo puikiausiai. — Ji uždarė spintą. — 0 kaip tavo reikalai?— Iš jos klausimo aš supratau, kad senis Spenseris bus prasitaręs, jog mane išvijo.

— Neblogai, — sakau. — 0 kaip laikosi misteris Spenseris? Gal jau praėjo gripas?

— Praėjo! Jis dabar, Houldenai, kaip... na tiesiog nežinau kaip kas!.. Jis savo kambary, mielasis. Eik tiesiai.

ANTRAS SKYRIUS

Spenseriai gyveno atskiruose kambariuose. Turėjo abu po septyniasdešimt metų, gal net daugiau. Tačiau dar sugebėjo džiaugtis gyvenimu, nors jis jau aiškiai ėjo į pabaigą. Žinau, jog taip sakyti negerai, bet aš nieko bloga neturiu galvoj. Tai yra aš daug galvojau

apie senį Spenserį ir juo daugiau galvojau, juo labiau stebėjausi, kurių velnių jis dar gyvena. Jis buvo žiauriai nusenęs, visas susimetęs į kuprą, ir kai klasėj prie lentos jam iškrisdavo kreida, kuris nors mokinys iš pirmo suolo turėdavo paimti kreidą nuo grindų ir paduoti jam.

Mano supratimu, tai klaiku. Bet, iš šalies pažiurėjus ir per daug nesigilinant, buvo galima pagalvoti, kad senis dar laikosi. Antai vieną sekmadienį jis pasikvietė mane su keliais kitais mokiniais į svečius, pavaišino karštu šokoladu, o paskui parodė mums tokią seną, apspurusią navachų skarą, kurią juodu su misis Spenser buvo pirkę iš vieno indėno Jeloustono parke. Tik aklas būtų nematęs, kad seniui tas pirkinys žvėriškai patiko. Štai ką aš turėjau galvoj. Suprantat, tokie iškriošę pūzrai kaip senis Spenseris, viena koja kape, o dar sugeba džiaugtis nusipirkę kažkokią skarą.

Durys buvo praviros, bet aš vis vien pasibarškinau, iš mandagumo ar kaip ten. Juk aš ir taip jį mačiau. Jis sėdėjo dideliam odiniam krėsle, suvystytas į tą pačią skarą, apie kurią ką tik pasakojau. Pakėlė galvą pasižiūrėti, kai pasibeldžiau.

— Kas ten? — klyktelėjo. — Tu, Kolfildai? Eikš, eikš, vaikeli!
Visur jis klykaudavo, tik pamokose, tiesa, ne. Kartais net imdavo nervinti.
Vos įėjęs, ėmiau gailėtis, kad atėjau. Senis skaitė ,,Atlantik mantli“. Aplink, kiek akys užmato, — vien piliulės, vaistų buteliukai, ir dvokia ,,Vikso“ lašais nuo slogos. Liūdnas vaizdas. Aš apskritai ligotais žmonėmis nesižaviu. Bet užvis liūdniausia, kad senis Spenseris buvo apsivilkęs tą savo seną, nudryžusį chalatą, kurį jis nešioja turbūt nuo pat gimimo dienos. Nemėgstu žiūrėti į tokius senus kelmus su pižamom ir chalatais. Amžinai sudžiūvusios jų krūtinės atvėpusios, o jau kojos! Tos senių kojos — gal matėt kada pliaže ar kitur — nusišėrusios, baltos kaip lavonų...

— Laba diena, sere, — sakau. — Gavau jūsų raštelį. Labai ačiū. — Raštelyje jis mane prašė, kad važiuodamas atostogų užsukčiau atsisveikinti: jis žinojo, kad po švenčių Penty manęs nebebus. — Jums nereikėjo siųsti raštelio. Aš ir taip būčiau užėjęs atsisveikinti.
— Sėskis, vaikeli, ana ten, — sako senis Spenseris. Sėstis reikėjo ant lovos. Aš atsisėdau.
— Kaip jaučiatės, sere? Tebekankina gripas?

— Vaikeliuk, jeigu man būtų bent kiek gerėliau, turėčiau šauktis daktaro,— sako senis Spenseris. Ir pats ėmė juoktis iš savo sąmojaus. Kad ėmė kikenti — kaip išprotėjęs! Pagaliau išsijuokęs atsitiesė ir sako: — Kodėl tu ne stadione? Man regis, šiandien svarbios futbolo rungtynės.
— Taip, finalinės. Buvau pasižiūrėti. Bet, matot, mes su fechtuotojais buvom Niujorke, ką tik grįžom,— sakau. Velnias, ta jo lova — ne lova, o akmuo!

Staiga senis pasidarė kažkoks velniškai rimtas. 2inojau, kad taip bus.

— Tai išvažiuoji iš mūsų, ką?— sako jis.

— Taip, sere. Atrodo, kad taip.

Tada jis ėmė senu papratimu linksėti galvą. Kaip gyvas nesu matęs, kad kas taip ilgai linksėtų kaip senis Spenseris. Ir niekad negalėjai suprasti, ar jis linksi be perstojo dėl to, kad visą laiką ką nors mąsto, ar kad jau toks nusenęs ir ničnieko nebenutuokia.

— Ką tau sakė daktaras Termeris, vaikeli? Manau, kad judu, taip sakant, pasišnekučiavote?
— Taip, gana ilgai. Išbuvau jo kabinete kokias dvi valandas.
— Ir ką jis tau sakė?


— Na... kad gyvenimas — tai lošimas ir panašiai... Ir kad lošti reikia garbingai, pagal taisykles... Jis labai maloniai su manim pakalbėjo. Tai yra nesitrankė, nieko. Tik sakė, kad gyvenimas — lošimas ir panašiai. Na, žinot.

— Gyvenimas tikrai yra lošimas, vaikeli. Ir lošti reikia pagal taisykles.
— Taip, sere, žinau. Aš visa tai suprantu. Lošimas — leiskit nusijuokt! Būta lošimo! Jeigu loši su gerais lošikais, tada lošimas, sutinku. Bet jeigu patekai tarp vėplų — iš kur ten bus lošimas? Jokio ten lošimo.

— Ar daktaras Termeris dar nepranešė tavo tėvams?— klausia Spenseris.

— Dar ne. Sakė, parašys pirmadienį.

— 0 tu pats neparašei jiems?
— Ne, sere. Aš jiems nieko nepranešiau, nes trečiadienio vakare veikiausiai pats parvažiuosiu.
— Ir kaip manai, ką jie pasakys, sužinoję, kad tu pašalintas iš mokyklos?

— Na... neapsidžiaugs, be abejo...— sakau.— Žinoma, ne... Juk aš jau iš ketvirtos mokyklos...— Aš krestelėjau galvą. Toks mano įprotis — dažnai purtau galvą. 0 paskui pridūriau: — Tikra velniava...— Ir dažnai velniuojuosi. Klaikius vartoju žodžius ir kartais elgiuosi visai kaip mažas vaikas. Tada man buvo šešiolika, dabar jau septyniolika, bet kartais padarau ką nors nelyginant trylikos metų vaikėzas. Tikrai juokinga, juo labiau kad esu šešių pėdų pustrečio colio ūgio ir turiu žilų plaukų. Dievaži, vienam šone, dešiniam, milijonai žilų plaukų. Nuo pat kūdikystės. Bet vis tiek kartais elgiuosi ne protingiau už dvylikametį. Visi taip sako, ypač tėvas. Iš dalies teisybė, bet ne visiškai. Suaugusieji įsivaizduoja, kad jie viską žino. Apskritai man nusišvilpt, kas ką sako, tik kartais būna pikta, kad amžinai moko elgtis, kaip pridera pagal amžių. Juk aš kartais pasielgiu taip, lyg man būtų ne šešiolika septyniolika, o velniai žino jau kiek metų. Garbės žodis! Bet tada niekas nepastebi! Ir apskritai suaugusieji nė velnio nepastebi.

Senis Spenseris vėl pradėjo linksėti. Dar ir nosį ėmė krapštytis. Jis vaizdavo, kad paprasčiausiai šnypščiasi, o iš tikrųjų rakinėjosi nosį nykščiu. Turbūt manė, kad neverta imti į galvą, nes tik aš vienas buvau kambary. Man tiesą pasakius, nusispjauti, nors visgi šlykštu žiūrėti, kaip gręžioja pirštu nosį.
Paskui sako:
— Turėjau garbę susipažinti su tavo mamyte ir tėveliu, kai jie buvo atvažiavę pasikalbėti su daktaru Termeriu prieš keletą savaičių. Nuostabūs žmonės tavo tėveliai!
— Taip. Jie labai geri.
„Nuostabūs!“ Nekenčiu šito išpūsto žodžio kaip kažin ko. Vemt verčia išgirdus.

Staiga senio Spenserio veidas kažkaip pasikeitė. Man pasivaideno, kad dabar jis pasakys kažką gera, rimta ir protinga. Jis kilstelėjo krėsle, atsisėdo patogiau. Bet aš be reikalo nudžiugau. Senis tiktai paėmė nuo kelių tą savo ,,Atlantik mantli“ ir metė ant lovos šalia manęs. Ir nepataikė. Sėdėjo tik per du colius nuo lovos ir vis tiek nepataikė. Aš atsistojau, pakėliau žurnalą nuo grindų ir padėjau ant lovos. Man staiga padai panižo kuo greičiau nešdintis iš to kambario. Užuodžiau klaikų pamokslą. Apskritai nesu nusistatęs prieš pamokymus, bet įsivaizduokit, koks malonumas sėdėti ant lovos, spoksoti į senį Spenserį, apsivilkusį pižama ir chalatu, uostyti ,,Vikso“ lašų kvapą — ir klausytis pamokslo! Peilis.
Ir prasidėjo...

— Kas tau pasidarė, vaikeli?— klausia senis Spenseris. Klausia griežtai, kaip retai kalbėdavo.— Kiek dalykų turėjai šį semestrą?

— Penkis, sere.
— Penkis. 0 iš kelių susikirtai?

— Iš keturių.— Aš mažumą kilstelėjau užpakalį: ant tokios kietos lovos gyvenime nebuvau sėdėjęs.— Anglų išlaikiau,— sakau,— nes „Beovulfą“ ir ,,Lordą Rendalį, mano sūnų“, ir visą kitą mokėmės dar Hutono mokykloj. Anglų man kaip ir nereikėjo mokytis, tiktai retkarčiais parašydavau kokį rašinį...
Senis nesiklausė. Jis niekad nesiklausydavo, ką jam sakai.

— Aš sukirtau tave iš istorijos, nes tu nieko nemokėjai.

— Suprantu, sere. Garbės žodis, suprantu — jūs teisingai padarėt...

— Ničnieko nemokėjai,— sako jis vėl. Iš proto galima išeiti! Mane siutina, kai žmonės sako dukart tai, su kuo sutinki jau iš pirmo karto. Bet senis nepasibrangino ir trečią kartą:
— Absoliučiai nieko! Aš labai abejoju, ar tu buvai šį semestrą atsivertęs vadovėlį. Ar bent kartą atsivertei? Sakyk, vaikeli, teisybę.
— Na, porą kartų pavarčiau,— sakau. Nenorėjau jo erzinti. Istorija jam viskas.

— Ak, pavartei porą kartų!— nusišaipė jis sarkastiškai.— Tavo, atsiprašant, egzaminų rašinys guli ant mano spintelės. Ten, ant popierių. Gal paduotum?

Tai buvo kiaulystė, bet aš nuėjau ir atnešiau, ko jis prašė,— ką daugiau darysi. Tada vėl atsisėdau ant tos cementinės lovos. Ir velnias mane užnešė atsisveikinti su juo!
Jis paėmė mano rašinį taip, lyg jis būtų mėšlinas.

— Nuo lapkričio ketvirtos iki gruodžio antros mes nagrinėjom Egiptą,— sako jis.— Tu pats pasirinkai šitą temą rašiniui. Ar nepageidautum, mano mielas, pasiklausyti, ką čia prirašei?

— Ne, sere, nelabai.

Bet jis vis tiek ėmė skaityti. Jeigu mokytojai ko užsimano, jų nesulaikysi. Varo savo, ir gana.

— „Egiptiečiai buvo senovinė kaukaziečių rasė. Jie gyveno Afrikos šiaurėje. Afrika, žinia, yra didžiausias Rytų pusrutulio žemynas“.

0 aš turėjau sėdėti ir klausytis šito skiedalo! Tai iš tiesų buvo kiaulystė.

— „Egiptiečiai mus šiandien nepaprastai domina dėl įvairių priežasčių. Šių dienų mokslas vis dar nepajėgia išaiškinti, iš ko buvo gaminamas paslaptingas tepalas, kurį egiptiečiai naudodavo balzamuodami numirėlius, kurių veidai per daugybę šimtmečių išsilaikydavo nesupuvę. Ši įdomi mįslė tebėra rimtas iššūkis šiuolaikiniam, dvidešimtojo amžiaus mokslui“.

Jis nustojo skaityti ir pasidėjo rašinį ant kelių. Jaučiau, kad pradedu lyg ir neapkęsti jo.

— Tavo, atsiprašant, rašinys apie egiptiečius tuo ir baigiasi,— jo balsas buvo bjauriai sarkastiškas. Niekad nepasakytum, kad toks senas kelmas dar gali būti sarkastiškas.— 0 puslapio gale tu netgi laišką man parašei!— sako jis.

— Taip, sere, prisimenu,— šaute iššoviau aš. Kad jis bent jau šito neskaitytų! Kur tau, greičiau traukinį sustabdytum, o ne jį! Užsidegė senis kaip degtukas.
— „Gerbiamas misteri Spenseri!— skaitė jis balsiai.— Tai viskas, ką aš žinau apie egiptiečius. Mane jie neypatingai domina, nors jūs ir labai įdomiai apie juos pasakojate. Nieko, jeigu jūs ir sukirsit mane iš istorijos, nes aš ir taip neišlaikiau nė vieno dalyko, išskyrus anglų. Su. pagarba. Houldenas Kolfildas“.

Tada jis padėjo tą nelaimingą rašinį į šalį ir pažvelgė Į mane taip, lyg būtų užmetęs teniso sausą ar dar ką. Nežinau, ar dovanosiu jam kada už tai, kad jis balsiai skaitė visą tą šlamštą. Aš nebūčiau balsiai skaitęs jam, jeigu jis būtų taip parašęs. Garbės žodis,

nebūčiau. Juk aš tą pastabą pridėjau tik dėl to, kad jis per daug nesigraužtų mane sukirsdamas.
— Ar tu, vaikeli, manai, kad aš neteisingai pasielgiau?— klausia jis.
— Ką jūs, sere! Priešingai!— sakau. Po galais, kada jis liausis vadinęs mane vaikeliu? Jis bandė nusviesti mano rašinį ant lovos. Bet ir vėl, aišku, nepataikė. Atsistojau,

paėmiau nuo grindų ir padėjau tą savo rašinį ant „Atlantik mantli“. Man jau ėmė įkyrėti

— lankstykis kas akimirką.

— Ką tu būtum daręs, manim dėtas?— klausia senis.— Tiktai sakyk teisybę, vaikeli. Buvo aišku, kad ir jis nedžiūgauja mane sukirtęs. Gavau užkalbėti jam dantį. Pasakiau,

kad esu nemokša, idiotas ir panašiai. Ir kad būčiau jo vietoj pasielgęs lygiai taip pat, ir kad toli gražu ne visi supranta, koks sunkus ir nedėkingas mokytojo darbas. Vis apie tą patį. Skiedžiau, kiek įmanydamas. Juokingiausia, kad taukšdamas galvojau visai apie ką kitą. Aš gyvenu Niujorke, todėl galvojau apie tvenkinį, kuris yra Centriniam parke, netoli Pietinio išėjimo. Spėliojau, ar jis jau bus užšalęs, kai grįšiu, o jei taip, tai kur dėsis antys. Įdomu, kur jos dingsta, kai vanduo sušąla į ledą? Gal kas atvažiuoja sunkvežimiu, sugaudo jas ir nugabena į kokį zoologijos sodą? 0 gal jos pačios išskrenda kur nors?

Šiaip ar taip, man gerai išėjo: šnekuosi sau su seniu Spenseriu, o galvoju apie antis. Juokinga, ar ne? Apskritai su mokytojais galima kalbėtis nieko negalvojant. Bet staiga nei iš šio, nei iš to jis pertraukė mane. Jis amžinai pertraukia.

— Vaikeli... Aš norėčiau žinoti, kaip tu dabar jautiesi, po viso šito? Man būtų labai įdomu...
— Jūs turit galvoj — kai pašalino iš Persio?— pasitikslinau aš. Kad jis bent užsidengtų tą savo barkšančią krūtinę! Ne toks jau malonus reginys.
—Jeigu neklystu, kartojasi ta pati istorija, kaip ir Hutone, o taip pat Elktonhilze?— paklausė jis ne tik pašiepiamai, bet ir tulžingai.

— Ne, sere, ne visai ta pati,— sakau.— Iš Elktonhilzo manęs nepašalino. Aš, galima sakyti, pats išėjau.
— Gal galima paklausti, kodėl?

— Kodėl? Ilga istorija, sere... Ilga ir paini.— Visai neturėjau ūpo su juo aiškintis. Jis vis tiek nebūtų supratęs. Ne jo stilius. Svarbiausia priežastis, dėl kurios aš išėjau iš Elktonhilzo —veidmainiai. Apsimetėlis ant apsimetėlio. Pavyzdžiui, tas jų direktorius misteris Hasas — tikras veidmainių karalius. Senis Termeris palyginti angelas. Sekmadieniais, būdavo, suvažiuoja į mokyklą tėvai, o senis Hasas net sušilęs laksto nuo vieno prie kito ir spaudžia visiems rankas. Toks malonus, nuoširdus ir dar velniai žino koks. Bet tik ne su senais ar prasčiau apsirengusiais. Pats mačiau, kaip jis sveikinosi su mano kambario draugo tėvais. Įsivaizduokit, jeigu žmogaus motina kiek aptukusi ar apskritai nelabai graži, ir jei kieno nors tėvas vilki švarką su iškimštais pečiais ir avi prieštvaninius juodus ir baltus kamašus, tai senis Hasas, būdavo, ranką spust, galvą linkt, prasišiepia — ir baigta kalba. 0 su kitais šnekasi neatsišneka po pusę valandos! Negalėdavau pakęsti. Iš proto vesdavo! Vemt verčia vien prisiminus. Šuniu man atsiduoda tas jų Elktonhilzas.


Senis Spenseris kažko paklausė, bet aš neišgirdau. Tebegalvojau apie tą bestiją Hasą.

— Kažką sakėt, sere?— paklausiau.

— Ar tau širdies neskauda, kad nebegrįši į Persį?


— Šiek tiek skauda... Be abejo skauda. Bet neypatingai. Kol kas lyg ir neskauda. Nesigraudinu turbūt todėl, kad beveik negalvoju, jog esu išvytas. Nieko daugiau negalvoju, tik kad važiuoju trečiadienį namo. Aš idiotas.

— Ar tu, vaikeli, niekad nesusimąstai apie savo ateitį?

— Kodėl? Susimąstau. Žinoma, susimąstau.— Aš pagalvojau valandėlę.— Pamąstau kartais. Bet tik kartais. Nedaug.

— Dar susimąstysi!— sako Spenseris.— Pirštus grauši, vaikeli. Bet bus vėlu.

Nekenčiu tokių niūrių užuominų. Tarytum mirties nuosprendį paskelbė. Bjauru.

— Gerai, sere, susimąstysiu,— sakau.

— Norėčiau įkrėsti tau nors kiek proto, vaikeli. Aš tiktai gero tau noriu, pats matai. Padėti tau stengiuosi.

Tai buvo teisybė. Pats mačiau. Tik bėda, kad mes buvome priešinguose ašigaliuose. Visiškai priešinguose.

— Taip, sere, suprantu,— sakau.— Aš jums nuoširdžiai dėkingas. Rimtai. Ir nepamiršiu, sere, ačiū... — Aš atsistojau nuo lovos. Garbės žodis, už jokius pinigus nebūčiau įstengęs išsėdėti ant jos dar dešimtį minučių.— Na, bet aš jau eisiu. Reikia užbėgt į sporto salę pasiimti daugybės daiktų, kuriuos vešiuosi namo.

Jis pasižiūrėjo į mane ir vėl ėmė linkčioti galvą, vis toks pat rimtas. Man staiga velniškai jo pagailo. Tačiau pasilikti nė už ką negalėjau — ir dėl to, kad mes buvome priešinguose ašigaliuose ir kad senis, mesdamas kokį daiktą ant lovos, nepataikydavo, ir dėl to, kad jo atsivėpusi krūtinė ir senas, aptriušęs chalatas, ir kad kambarys dvokė gripu ir „Vikso“ lašais.

— Tik jūs, sere, dėl manęs nesisielokite,— sakau.— Viskas bus gerai. Dabar mano pereinamasis amžius... Juk visiems būna toks laikotarpis, ar ne?

— Nežinau, vaikeli. Nežinau. Nekenčiu, kai sako ir nieko nepasako.

— Tikrai taip. Visiems būna pereinamasis amžius,— aiškinu aš.— Viskas bus gerai. Jūs nesirūpinkit, nesikrimskit dėl manęs... — Aš net ranką uždėjau jam ant peties.— Gerai?
— Gal išgersi puodelį šokolado išeidamas? Misis Spenser būtų...

— Su malonumu išgerčiau, sere, bet, matot, man reikia skubėti į sporto salę. Ačiū, sere. Ačiū už viską.

Pagaliau paspaudėm vienas kitam rankas ir visa kita. Bet man kažkodėl pasidarė velnioniškai graudu.

— Aš parašysiu jums, sere. Saugokitės, neperšalkite kad neatkristumėt.

— Sudie, vaikeli...

Man uždarius duris ir einant per valgomąjį, senis kažką suriko, bet aš gerai neišgirdau. Man rodos, jis suklykė: ,,Laimingai!“ 0 gal ir ne. Tikriausiai, kad ne. Aš niekam nerėkčiau visa gerkle: „Laimingai!“ Klaikiai skamba, kai pagalvoji.

TREČIAS SKYRIUS

Tokio melagio kaip aš reikia paieškoti. Klaiku! Einu, sakysim, į kioską nusipirkti žurnalo ir, jei kas mane paklausia, kur einu, man nieko nereiškia atsakyti, kad į operą. Siaubas! Ir įtikinėdamas vargšą Spenserį, kad man reikia bėgti į sporto salę pasiimt daiktų, aš paprasčiausiai muilinau seniui akis. Jokio daikto aš ten nebuvau palikęs.

Pensyje gyvenau naujajam bendrabuty, Osenbergerio korpuse. Ten prisilaikė tik dviejų paskutinių klasių mokiniai. Aš ėjau į priešpaskutinę klasę, o mano kambario draugelis į išleidžiamąją. Mūsų korpusas turėjo Osenbergerio vardą — to paties, kuris kadaise Penty sėmėsi žinių. Baigęs mokyklą jis ėmėsi biznio su laidojimo biurais ir prisišlavė gražaus pinigėlio. Pridaigstė jis tų biurų pilnus pakampius; tėvą ar motiną dabar gali palaidoti už skatikus — tik už penkis dolerius. 0 kad pamatytumėt tą Osenbergerį! Dedu galvą, kad jis paprasčiausiai sukiša negyvėlius į maišą ir sumurdo į upę. Žodžiu, tasai tipas išmetė Persio labui apvalią sumą, ir tada jo vardu pavadino vieną bendrabučio korpusą. Kai buvo futbolo sezono atidarymas, jis atsibaladojo su savo ,,Kadilaku“ į mokyklą; mes visi turėjom pašokti tribūnose ir staugti — tai yra sveikinti savo geradarį. 0 rytojaus rytą jis koplyčioj gerą dešimtį valandų dėjo kalbą. Pradžiai pažėrė pusšimtį supelijusių anekdotų, atseit, kad mes įsivaizduotume, koks jis kietas vyras. Trenkte pritrenkė. 0 paskui ėmė regzti, esą jis niekad nesigėdinąs atsiklaupti ir pasimelsti, užklupus kokiam rūpesčiui ar bėdai. Jis mus mokė, kad visad ir visur melstumės — kalbėtumės su dievuliu ir panašiai. Kalbėkitės, sako, su juo kaip su bičiuliu. Jis pats esą visuomet kalbasi su viešpačiu, netgi vairuodamas automobilį. Ko nepastipau! Kaip gyvą įsivaizduoju tą šunsnukį, kaip jis įjungia pirmą pavarą, o pats meldžia viešpatį, kad siųstų jam daugiau lavonų. Įdomiausia buvo per vidurį kalbos. Jis įsivarė apie tai, koks jis vyras, koks šaunuolis, koks apsukrus, tik staiga vienas mūsiškis, Edgaras Maršalą — jis sėdėjo priešais mane — kad nusipers koplyčioj, visiems girdint, žinoma, labai nemandagu, bet, šiaip ar taip, išėjo juokingai. Bravo Maršalą! Trenkė, net sienos sudrebėjo. Balsiai niekas nesusijuokė, ir Osenbergeris nuvaidino, kad negirdėjo, bet senis Termeris, direktorius, sėdėjęs šalia jo ant katedros, girdėjo kaip didelis. Pasiuto kaip velnias. Tada jis nė pusės žodžio nepasakė, užtat kitą vakarą paskyrė papildomą pamoką ir atėjęs išdrožė kalbą. Jis pasakė, kad tas, kuris negražiai pasielgė koplyčioj, nevertas Persio mokinio vardo. Mes kurstėm Maršalą, kad trinktelėtų dar kartelį Termeriui kalbant, bet Maršalą tą kartą nebuvo nusiteikęs. Tai štai kur aš gyvenau, kai mokiausi Pensyje. Naujajame bendrabutyje, Osenbergerio korpuse.

Buvo malonu sugrįžti į savo kambarį, ištrūkus iš senio Spenserio, nes visi buvo išėję į futbolą ir radiatoriai jau pradėję šilti — pusėtinai jauku. Nusirengiau striukę, nusirišau kaklaraištį ir prasisegiau marškinių apykaklę, paskui užsidėjau kepurę, kurią rytą buvau pirkęs Niujorke. Raudoną medžioklinę kepurę su ilgu, ilgu snapeliu. Pamačiau ją sporto krautuvės vitrinoj — kai išlipom iš metro ir aš pastebėjau, jog pamečiau tas prakeiktas rapyras. Kepurė tekainavo dolerį. Apsukau ją snapeliu į užpakalį — tai, žinoma, kvaila, bet man taip labiau patiko. Šauniai turėjau atrodyti. Tada pasiėmiau knygą ir atsisėdau į savo krėslą. Kiekvienam kambary buvo po du krėslus. Vienas mano, kitas — Vordo Stredleiterio, mano kambario draugo. Patogumo jie buvo patogūs, tiktai atramos išklibusios, nes amžiais kas nors ant jų sėsdavosi.

Knygą, kurią tada skaičiau, man bibliotekoj padavė per apsirikimą. Aš prašiau visai kitos ir pastebėjau klaidą, tik parėjęs į kambarį. Tai buvo Isako Dineseno knyga ,,Iš Afrikos džiunglių“. Iš pradžių maniau, kad bus šlamštas, bet pasirodė, kad ne. Apskritai aš profanas, tačiau skaitau daug. Mano mėgstamiausias rašytojas — D. B., mano brolis, paskui dar mėgstu Ringą Lardnerį. Gimimo dieną, man išvykstant į Persį, brolis padovanojo Ringo Lardnerio knygą. Ten buvo labai šaunių, linksmų pjesių ir vienas apsakymas apie policininką — eismo reguliuotoją, kuris įsimyli tokią labai simpatingą mergiotę. Ji laksto galvotrūkčiais, nesilaikydama eismo taisyklių. Tačiau tas policininkas turi žmoną ir negali tos simpatingos mergiotės vesti ar panašiai. Bet paskui ta mergiotė

žūsta, nes nesilaiko eismo taisyklių. Liuks apsakymas! Aš labiausiai mėgstu tokias knygas, kur yra nors kiek humoro. Mėgstu skaityti ir klasikinę literatūrą, man patinka „Sugrįžimas į tėvynę“ * ir kitos, paskui dar skaitau apie karą, detektyvus — bet nepasakyčiau, kad jos verstų iš koto. Iš koto verčia tokios knygos, kurias perskaičius užeina noras, kad tie autoriai būtų tavo geriausi draugai ir kad galėtum jiems paskambinti, kada tik įsigeisi. Tačiau tokių nedaug. Štai tam Isakui Dinesenui aš mielai paskambinčiau. Taip pat ir Lardnenui, tik D. B. sakė, kad jis jau miręs. 0 štai Somerseto Moemo „Aistrų našta“. Skaičiau ją praeitą vasarą. Visai nebloga knyga, bet nenorėčiau skambinti Somersetui Moemui. Pats nežinau, kodėl. Matyt, jis ne iš tų tipų, su kuriais aš norėčiau paplepėti. Greičiau jau skambinčiau Tomui Hardžiui, tik ne Moemui. Man patinka Hardžio Justesija Vaj.

__________________

* Tomo Hardžio.
Taigi užsidėjau naująją kepurę, atsisėdau ir kibau į tą knygą apie Afriką. Jau buvau kartą ją skaitęs, bet norėjau dar kai kurias vietas pažiūrėti. Bet perskaičiau gal kokius tris puslapius ir išgirdau kažką išeinant iš dušo. Nereikėjo nė žiūrėti, ir taip žinojau, kad tai Robertas Eklis, kuris gyveno gretimam kambary. Mūsų korpuse dviem kambariam buvo po vieną bendrą dušą, ir tas Eklis braudavosi per dušą į mano kambarį kasdien po aštuoniasdešimt penkis kartus. Matyt, be manęs, jis vienintelis iš viso korpuso nebuvo futbole. Jis apskritai beveik niekur neidavo. Keistas tipas. Buvo jau paskutinėj klasėj, Pensyje trynėsi ketvirti metai, bet niekas jo nevadino kitaip, tik Ekliu. Netgi Herbas Geilas, kuris gyveno su juo vienam kambary, ir tas nevadindavo jo Bobu ar bent jau Eku. Jeigu jis kada nors turės žmoną, tai ir ta tikriausiai šauks jį pavarde. Jis buvo žvėriškai aukštas — šešių pėdų su trečdaliu — sukumpęs, išpuvusiais dantimis. Per visą tą laiką, kol gyvenau gretimam kambary su juo, kad nors kartą būčiau matęs jį valantis dantis! Jie atrodė lyg samanom apaugę, vemt versdavo pamačius, kaip jis valgykloj kemša bulves ar žirnius. Negana to, jis, velnias, buvo spuoguotas. Ir ne tik kakta ar smakras kaip visų vaikėzų,— visas jo veidas buvo nusėtas spuogais. Ir apskritai jis buvo bjaurus tipas. Atvirai kalbant, aš jo nedievinau.
Jaučiau, kad jis stovi ant dušo slenksčio man už nugaros ir dairosi Stredleiterio. Jis žvėriškai nekentė Stredleiterio ir nekeldavo kojos į kambarį, jei ten būdavo Stredleiteris. Jis apskritai nekentė beveik viso pasaulio.

Paskui peržengė slenkstį ir įėjo į kambarį.
— Sveikas,— sako kaip paprastai tokiu tonu, lyg būtų žvėriškai nusikalęs arba žvėriškai viskuo pasibodėjęs. Jis nenorėdavo išsiduoti, jog atėjo specialiai pas tave,— turėdavai įsivaizduoti, kad jis užklydo atsitiktinai velniai rautų!

— Sveikas,— sakau aš, nepakeldamas akių nuo knygos. Su tokiu prasidėti — savižudybė. Bet nors sėdėtum įsikniaubęs į knygą, vis vien jis papjaus tave, tik gal ne taip staigiai.
Jis ėmė slampinėti po kambarį, kaip paprastai, lėtais, lėtais žingsneliais, čiupinėdamas mano asmeninius daiktus nuo stalo ir nuo spintelės. Amžinai jis turėdavo ką nors čiupinėti, žiūrinėti. Velniškai man kartais gadindavo kraują!

— Tai kaip sufechtavot?— klausia. Paklausė vien tik tam, kad mane atitrauktų nuo skaitymo, nuotaiką sugadintų. Varžybos jam rūpi kaip pernykštis sniegas.— Kas laimėjo, mūsiškiai?

— Niekas nelaimėjo,— sakau. Bet nepažvelgiau į jį.

— Ką?— klausia kaip kurčias. Tokia jo mada — dešimt kartų klausti.

— Niekas nelaimėjo,—sakau.

Aš paskersavau į jį, kokį velnią jis ten išdirbinėja prie mano spintelės. Jis žiūrinėjo mergiščios nuotrauką — tos, su kuria vaikščiojau Niujorke, jos vardas Selė Hejes. Milijoną kartų jis buvo matęs tą prakeiktą nuotrauką. Ir pasižiūrėjęs būtinai padės ne į vietą. Tyčia. Aišku kaip dieną.
— Kaip tai — niekas nelaimėjo?— klausia jis.— Kaip suprast?

— Aš palikau rapyras su visais daiktais metro,— sakau. Bet akių nepakeliu.

— Metro? Tai velnias! Pametei, vadinasi?
— Ne ten įsėdom, kur reikėjo. Dėl to aš turėjau lakstyti prie plano, kur ant sienos,— kad žinotume, kada išlipti.

Jis priėjo ir užstojo man šviesą.

— Žinai ką,— sakau aš,— tamstytei atėjus skaitau tą patį sakinį dvidešimtą kartą. Kam nebūtų aiški užuomina? Tik jau ne Ekliui.
— Ko gero, tau reikės pakratyti piniginę, a?—kalba lyg niekur nieko.

— Nežinau ir nesuku plaučių. Gal prisėstum, Ekliuk, ar ką? Ne stikliaus vaikas esi.— Jis širsdavo, kai jį kas pavadindavo Ekliuku. Jis pats, velnias, mane vadino, mažvaikiu, nes man šešiolika, o jis, įsivaizduok, aštuoniolikmetis. Pavadink jį Ekliuku — tarsi dilgėm per pasturgalį užbrauksi.
Bet jis stovėjo kaip stulpas. Šuniško būdo: tyčia nesitrauks, jeigu prašai. Nestovės, žinoma, amžinai, bet tyčia lūkuriuos kuo ilgiau, ypač jei matys, kad nerviniesi.
— Ką čia skaitalioji? Knygą.
Užvertė, norėdamas pamatyti viršelį.

— Na ir kaip?
— Nieko, o šitas sakinys, kurį jau pusę valandos skaitau, tikras perlas.— Kai užeina ūpas, mėgstu patraukti per dantį. Bet Eklio kailis per storas, nesupranta, kada jį mausto. Jis vėl ėmė slampinėti po kambarį ir stvarstyti visus mano ir net Stredleiterio daiktus. Po velnių trenkiau knygą žemėn. Negalima skaityti, kai tas tipas čia. Neįmanoma.

Atsidrėbiau krėsle ir ėmiau žiūrėti, kaip Eklis šeimininkauja mano kambary. Po kelionės į Niujorką jaučiausi kiek pavargęs, ėmė žiovulys. Paskui užėjo ūpas pakvailioti. Mėgstu kartais pasiusti, kai prikimba koks įkyrus tipas. Apsukau kepurę snapeliu į priekį, paskui užsimaukšlinau ant pat akių, kad ničnieko nematyčiau.
— Ėė! Apakau!—kriokiu.—Mamyte brangioji, kodėl taip tamsu?

— Kaip dievą myliu, kvanktelėjai,— sako Eklis.

— Mamyte brangioji, duok ranką! Kodėl gi nepaduodi savo nelaimingam vaikeliui rankos?!

— Na, na, baik, mažvaiki.
Ėmiau grabinėti aplink kaip neregys, bet iš krėslo nesikėliau. Ir vis kriokiau:

— Mamyte, širdyte, kodėl neduodi man rankos? Žinoma, aš paprasčiausiai kvailiojau. Kartais tai prablaško. Be to, žinojau, kad taip Eklį galima įsiutinti iki pamišimo. Jis visada mane nuteikdavo sadistiškai. Grodavau jo nervais išsijuosęs. Galiausiai užsidėjau kepurę snapeliu į užpakalį ir atsipūčiau.
— Kieno šitas?— klausia Eklis. Jis laikė rankoj ir rodė man Stredleiterio antkelį. Jam kad tik ką pačiupinėti. Tai batų raištelius nutvers, tai vėl ką. Pasakiau, kad Stredleiterio. Kaip nudegęs metė antkelį ant jo lovos. Rado ant spintelės, o nusviedė ant lovos — tyčia.

Priėjęs klastelėjo ant Stredleiterio krėslo atramos. Neatsisės kaip žmogus — būtinai ant atramos.

— Iš kur traukei tą kepurkšę?— klausia.

— Pirkau Niujorke.
— Kiek sukišai?
— Dolerį.

— Apšovė.— Jis ėmė degtuko galeliu krapštinėtis savo pasmirdusias panages. Amžiais krapštinėjosi panages. Vieni juokai! Dantys tai apkerpėję, ausyse pievagrybiai, o panages valosi kaip didelis. Ko gera, jis save laikė labai švariu ir tvarkingu. Valydamasis panages, jis vėl pasižiūrėjo į mano kepurę.— Ten, kur aš gyvenu, su tokiom kepurėm eina elnių medžioti,—sako jis.— Velniai griebtų, juk tai medžioklinė kepurė!

— Skiedi miltais!— nusišaipiau. Nusiėmiau kepurę, pasižiūrėjau. Primerkiau akį tarsi taikydamasis.— Su tokiom kepurėm eina žmonių medžioti,— sakau.— Aš su ja medžioju žmones.
— Taviškiai žino, kad esi išgrūstas?

— Mne...
— Kur tas Stredleiteris prasmego?
— Futbole. Su pana,— aš nusižiovavau. Žiovulys pjaute pjovė. Kambary buvo karšta kaip pragare. Miegas ėmė. Penty taip įprasta — arba stipk nuo šalčio, arba dvėsk nuo karščio.

Stredleiteris. Įžymusis!..— sako Eklis.—Ei, klausyk! Papasuok man žirkles, neilgam. Nenukištos kur?

— Nukištos. Aš jau viską susidėjau. Spintoj pačiam viršuj.

— Paieškok, ką? Trumpam,— neatstojo Eklis.— Man reikia nusikirpt nagą, va atplyšo. Jam nusišvilpt, ar daiktai supakuoti, ar ne, ar žirklės po ranka, ar pačiam spintos viršuj.

Tiek to, padaviau jam tas žirkles. Ir dar vos gyvas likau. Tik atidariau spintą, Stredleiterio raketė — ir dar su dėklu!— taukšt man tiesiai į pakaušį. Bilstelėjo ne juokais, net saldu pasidarė. Eklis ko nesprogo iš juoko. Juokėsi net priguldamas, tokiu plonu, cypiu balsu. Jis juokėsi, o aš tuo tarpu nuėmiau lagaminą, suieškojau jam žirkles. Jam tiek ir tereikia: pamatys ką nors gaunant akmeniu į kaktą ar panašiai — iš juoko kelnes prileis.

— Pasirodo, tu turi nepaprastą humoro gyslą, Ekliuk,— sakau aš.— Ar tau tas žinoma?— Padaviau jam žirkles.— Susitarkim: galėčiau būti tavo impresarijus, įtaisyčiau radijuj. Kaip manai?— Aš atsisėdau į krėslą, o jis ėmė karpytis savo suragėjusius colinius nagus.— Gal malonėtum nors ant stalo, ką?— sakau jam.— Karpykis, branguti, nagus ant stalo! Manai, man didelis malonumas naktį basom kojom mindžioti tavo nagus.— Jis ramiausiai karpėsi ant grindų. Bjaurybė! Dievaži, kiaulė.
— Kas ta Stredleiterio pana?—klausia jis. Visuomet iššniukštinėdavo, su kuo Stredleiteris turi pasimatymą, nors šio neapkentė kaip kažin ko.
— Nežinau. Kam tau reikia?
— Niekam. Nevirškinu šito žalčio. Ko jau ko, bet šito kalės vaiko tikrai nepernešu.

— 0 jisai tave, žinai, dievina. Sakė, kad tu jam atrodai grynakraujis princas,— sakau. Aš dažnai ką nors apkrykštinu princu — kvailioju. Juk išprotėtum žmogus, kai prisikabina toks įkyrus tipas.
— Riečia, rupūžė, nosį,— sako Eklis.— Nevirškinu šito kalės vaiko. Lyg būtų koks...

— Ar tu kirpsies nagus ant stalo, ar ne?— subjurau aš.— Prašiau penkiasdešimt...

— Riečia, rupūžė, nosį,— kalbėjo Eklis lyg niekur nieko.— Asilas, o dedasi išminties maišu. Mano, jog jis...
— Ekli! Dėl dievo meilės! Karpykis savo kanopas ant stalo! Penkiasdešimtą kartą prašau.
Pagaliau jis ėmė karpytis nagus ant stalo. Tik rėkdamas gali jį aptvarkyti. Valandėlę žiūrėjau į jį. Paskui sakau:
— Tu nekenti Stredleiterio vien dėl to, kad jis tau kadaise prikišo, jog dantų nesivalai. Na ir kas, kad aprėkė,— visai nenorėjo užgauti. Niekas nesako, kad jis pasielgė taktiškai, bet įžeisti tavęs jis tikrai nenorėjo. Paprasčiausiai — žmogus norėjo pasakyti, kad tu ir gražiau atrodytum, ir jaustumeis geriau, jei kada ne kada prasivalytum dantis.

— Aš ir valausi! Nesapnuok.
— Taigi, kad nesivalai! Aš tyčia žiūrėjau — ir kad nors kada!— sakau aš. Pasakiau visai ramiai, ne pajuokdamas. Man net truputį buvo jo gaila. Įsivaizduoju, kaip turi jaustis, kai tau staiga ima kas nors ir išdrožia: valykis, girdi, dantis — dvokia.— Stredleiteris visai neblogas vaikinas. Žmogus kaip žmogus,— sakau. — Jeigu tu jį geriau pažintum, negalvotum taip.

— 0 aš sakau, kalės vaikas. Pučiasi kaip povas...

— Kad pasipūtęs — sutinku, bet draugui nieko nepagailės. Be juoko,— sakau aš.— Įsivaizduok, pavyzdžiui: ryši jis kaklaraištį ar šiaip ką nors, kas tau patinka. Sakykim, tau velniškai patinka tas jo kaklaraištis — čia tik kaip pavyzdys. Ir žinai, ką jis padarytų? Nusiimtų nuo kaklo ir — še, nešiok sveikas. Rimtai, rimtai. Arba žinai, ką jis padarytų? Paliktų jį ant tavo lovos ar spintelės, ar dar kur nors. Supranti, jis padovanotų tą kaklaraištį. 0 kitas...
— Kurgi ne, velniai griebtų!— pertraukė mane Eklis.— Jeigu turėčiau tiek šlamančių kiek jis, aš irgi švaistyčiaus kaklaraiščiais...
— Jau tik ne tu,— papurčiau galvą.— Tu jau nesišvaistytum, Ekliuk. Jeigu turėtum tiek pinigo kiek jis, būtum toks nagas, kad...
— Liaukis sykį pravardžiuotis! ,,Ekliuk, Ekliuk!“ Po velnių! Aš tau tėvas galėčiau būti, mažvaiki!

— Deja, negalėtum.— Velnias, kaip jis mane kartais siutindavo! Niekad nepraleis progos priminti, kad tau tik šešiolika, o jam jau aštuoniolika.— Pirma dar pasiklausk, ar aš norėčiau gyventi su tavim po vienu stogu,— sakau.

— Aš tau pasakiau, kad liautumeis...

Staiga atsivėrė durys ir kaip raketa įlėkė mūsų Stredleiteris. Amžinai lakstydavo tarsi akis išdegęs. Baisus veikėjas! Prilėkė prie manęs ir, užuot pasisveikinęs, pliaukštelėjo per skruostą — tas mane visada siutindavo.
— Klausyk,— sako jis,— tu vakare kur nors šiauši?
— Nežinau. Gal. Kas lauke — ar tik nesninga?— Jis visas buvo snieguotas.
— Aha. Žiūrėk, jeigu nieko ypatingo nenumatęs šiam vakarui, paskolink man savo vilnonę palaidinę. Okei?

— Kas laimėjo?—klausiu aš.

— Nežinau, mes išėjom vidury žaidimo,— sako Stredleiteris.— Be juoko, gal tu gali apsieiti šįvakar be palaidinės? Velnias, aš kažkuo apliejau tą savo pilkąjį švarką.
— Apsieiti tai aš apsieisiu, bet tu man ją ištampysi. Palygink, kur tavo, kur mano pečiai! — sakau. Ūgiu mes buvom lygūs, tačiau jis svėrė perpus daugiau negu aš. Ir pečiai jo buvo žvėriškai platūs.

— Neištampysiu.— Jis prilėkė prie spintos.— Kaip Eklis kruta? — kreipėsi jis į Eklį. Stredleiteris buvo gana draugiškas. Tiesa, jis daugiau vaidino draugišką, tačiau bent jau nepraeidavo pro Eklį nepasisveikinęs.

Užuot atsakęs Eklis tik sumurkė kažką. Kalbėtis su Stredleiteriu jis buvo toli gražu nenusiteikęs, tačiau vis dėlto suniurzgė kažką — nuleisti negirdom neišdrįso. Paskui man sako:

— Na tai aš eisiu. Kol kas.
— Iki,— sakau. Nesusigraudinau, kad jis iškėblino į savo kambarį. Stredleiteris nusivilko švarką, nusinėrė kaklaraištį ir sagstėsi marškinius.
— Reikėtų apsiskust! — sako. Barzda jam sparčiai žėlė. Ir dar kokia barzda!

— 0 kur tavo pana? — klausiu.
— Čia pat. Laukia žemai.

Jis pasispaudė po pažastim skutimosi reikmenis, rankšluostį ir išėjo iš kambario. Taip ir išėjo — be marškinių, be nieko. Jis mėgo pasišvaistyti nuogas iki pusės, manydamas esąs tobulo sudėjimo. Teisybė, sudėtas jis buvo pavydėtinai.

KETVIRTAS SKYRIUS

Neturėjau ką veikti, todėl nuėjau paskui Stredleiterį į prausyklą paplepėti, kol jis skusis. Prausykloj, be mūsų,— nė gyvos dvasios, nes visas korpusas tebesėdėjo futbole. Buvo karšta kaip pragare, visi langai aprasoję. Palei vieną sieną apie dešimt kriauklių. Stredleiteris įsitaisė apie vidurį, aš atsisėdau ant kriauklės šalimais ir ėmiau sukioti čiaupą

— tai paleidžiu vandenį, tai vėl užsuku. Nervai. Stredleiteris skutosi ir švilpiniavo „Dainą apie Indiją“. Jis neturėjo klausos ir švilpdavo taip, kad paskui penkias dienas spengdavo ausyse, ir lyg tyčia išsirinkdavo tokias melodijas, kurias ir geras švilpikas nelengvai pašvilps — „Dainą apie Indiją“ arba „Skerdynes Dešimtojoj aveniu“. Subjauroti melodiją jam būdavo juokų darbas.

Jei prisimenat, pirma pasakojau, kad Eklis suskretėlis. Stredleiteris irgi ne kitoks, nors ir atrodydavo normaliai. Iš pirmo žvilgsnio jį galėjai palaikyti dabita. Bet, sakysim, kad jūs būtumėt matę jo skustuvą — surūdijęs, priskretęs muilo putų ir plaukų. Jis niekad jo nevalydavo. Tačiau atrodydavo Stredleiteris visai padoriai, ypač kai išsigražindavo, jei nepažinojai jo taip, kaip aš pažinojau. Gražindavosi jis dėl to, kad buvo įsikliopinęs save iki ausų. Jis manė esąs gražiausias vaikinas visam Vakarų pusrutuly. Jis iš tiesų buvo gražus. Bet jo gražumas buvo tokios rūšies, kad tėvai, pamatę jo nuotrauką mokyklos albume, būtinai klausia: „Kieno šitas vaikas?“ Žodžiu, jis būdavo labai gražus nuotraukose. Penty turėjau tiek ir tiek pažįstamų, kurie man atrodė šimtą kartų dailesni už Stredleiterį, bet nuotraukose jie neatrodydavo gražūs. Vieno nosis ištįsus, kito ausys atsikišusios, trečias vėl nei šioks, nei toks. Šitą esu pastebėjęs ne kartą.

Taigi sėdėjau ant kriauklės greta besiskutančio Stredleiterio ir sukiojau čiaupą. Tebebuvau su raudonąja kepure, užsidėjęs snapeliu į užpakalį. Žvėriškai smagi buvo kepurė.

— Klausyk,— sako Stredleiteris.— Yra proga padaryti man kolosališką paslaugą.

— Būtent?— sakau. Bet nepašokau iš džiaugsmo. Jis visados prašinėdavo kolosališkų paslaugų. Visi tie rinktiniai gražuoliai ir tie, kurie tariasi esą kieti vyrai, amžinai prašinėja kolosališkų paslaugų. Jie taip įsimylėję save, kad mano, jog kiti irgi kraustosi dėl jų iš proto ir tik laukia, kuo galėtų pasitarnauti. Komikai, garbės žodis.

— Eisi kur nors šįvakar ar ne?— klausia Stredleiteris.

— Gal taip, o gal ir ne. 0 ką?

— Man iki pirmadienio reikia perskaityti šimtą puslapių istorijos,— paaiškino jis.— Gal sukombinuotum rašinėlį iš anglų? Jeigu pirmadienį neatiduodu to prakeikto rašinio
— galas. Dėl to ir prašau. Parašysi?
Ar ne
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0129
* © xneox.com