Net ir didžiausios padauža nieko nemokėdamas gali atsakinėti taip,
kad mokytoja parašytų dešimtuką. Galiu pažodžiui pakartoti viską, kaip tai pasisekė man.
Mokytoja: „Kur tavo atsakymai į klausimus? Kažkodėl nematau!
Aš: „O kaip jūs juos pamatysit jei aš neparašiau."
Mokytoja: „O kodėl nieko neparašei?"
Aš: „Labai daug beprasmiško rašymo."
Mokytoja: „Suprantu... Reiškia, žodžiu atsakinėsi."
Aš: „ Nemėgstu veltui burnos aušinti."
Mokytoja: „Klausyk, Petriuk, o ką nors tu žinai?"
Aš: „Žinau."
Mokytoja: „Na, tai papasakok, ką žinai."
Aš: „O jūs nežinote, ar ką?"
Mokytoja: „Patikėk, jeigu jau aš tą dalyką mokau, tai tikrai šį tą žinau.“
Aš: „O kodėl šį tą? Reikia gerai žinoti."
Mokytoja: „Užtenka! Pamokos tu neišmokai, atsakinėti nenori, rašau tau dvejetą!“
Aš: „Tai jūsų teisė. Jūs žodis — įstatymas! O mes, moksleiviai, prieš jus kaip drugeliai prieš erelį.“
Mokytoja: „Bet aš juk negaliu taip paprastai parašyti ketverto."
Aš: „Aš ketverto ir neprašau. Mes, moksleiviai, kaip kokie kurmiai naktimis tamsoje plušame, į šviesą veržiamės. O vos tik spėk galvą iškišti — tuoj tave! Dvejetas, ketvertas — lyg netyčia."
Mokytoja: „Petriuk, suprask, jei kas nors sužinos, kad aš tau nei iš šio nei iš to parašiau šešetą..."
Aš: „Aš šešeto ir neprašau. Kas aš toks, kad galėčiau ko nors prašyti mokytojos? Mes prieš jus kaip pūkeliai prieš uraganą."
Mokytoja: „Kad gautum aštuonis, tu tikrai turėtum ką nors atsakyti. Negaliu aš nei iš šio nei iš to..."
Aš: „Aš aštuoneto ir neprašau. Kur jau man, paprastam mokiniui, toks pažymys iš jūsų rankų."
Mokytoja: „Ne! Aš tau dešimt parašysiu!"
Aš: „Nereikia, mokytoja! Dar kas nors sužinos."
Mokytoja: „Tegul žino visi! Štai tau dešimt! Eik ir tikėk, Petriuk, tu — ne drugelis, o aš — ne erelis."
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com