Adventas - paskutinis krikščionių liturginių metų laikotarpis, kurio apytikrė pradžia - Šv.Andriejaus diena (lapkričio 30 d.). Jis prasideda nuo šiai dienai artimiausio sekmadienio. Trukmė - apie 4 savaitės. Adventas visada baigiasi gruodžio 25 dieną, per Kalėdas.

Adventu (atėjimu) daug kas prasideda. Beje, lotyniškasis adventus turi lietuviškąją „atėjimo, pradžios“ prasmę. Taigi su adventu prasideda pasninkas, t.y. laikas, kai atsisakoma nuo mėsiškų ir pieniškų valgių, siekiama dvasinio tikinčiųjų susilaikymo nuo pasilinksminimų ir kitų pramogų.

Iš krikščionybės istorijos žinoma, kad adventas ne visada buvo toks, koks yra dabar. Iki IV a. vidurio jis buvo ilgesnis - truko 7 savaites, t.y. tiek pat, kiek dabartinė gavėnia (laikas nuo Užgavėnių iki Velykų). Iki tol advento pradžia laikyta sausio 6 d., dabartinė Trijų karalių šventė. 354 m. bažnyčia galutinai nustatė Kalėdas, kaip Kristaus gimimo dieną, švęsti gruodžio 25 d. Kartu sutrumpėjo ir advento laikotarpis.

Rašytiniai šaltiniai, tautosaka leidžia spėti, kad ir mūsų protėviams (iki krikščionybės) buvo būdingas ritualinis susilaikymas, kai kuo primenantis krikščionišką adventą, Toks laikotarpis galėjo prasidėti spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje tuoj po Ilgių. Šiuo laiku pagausėja įvairių draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir - dvasinį gyvenimą, To meto tautosakoje ir etnografiniuose aprašymuose dažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir kitos chitoniškosios būtybės, padaugėja tikėjimų ir burtų. Atsisakoma linksmų pramogų, o tautosakoje minimi personažai gyvūnai - kiškis, lapė, voverė - lietuvių mitologijoje labiau sietini su požemio ir mirties pasauliu. Su tuo siejasi ir daugybė adventinių tikėjimų ir draudimų, Sakyta, kad per, adventą negalima kirsti miško. Šio draudimo nepaklausiusieji pasakojo matę taip medžių aukštą žilą moterį - miškų dvasią. Užsimojus kirviu medin, pasigirsdavę kraupūs garsai, raudojimas. Iš advento laike kirstų medžių suręsta pirkia žmonės nesidžiaugę. Tokioj pirkioj dažnai naktimis baladojasi, vyksta netikėčiausi nutikimai. Į.Ruzgytė rašė, kad per adventą kirstos malkos labai smarkiai dega ir kartais per kaminą išėjusi liepsna padega sodybą. Jeigu karstas padaromas iš per adventą, kirsto medžio lentų, tai rytą tokio karsto lentas galima rasti išmėtytas po kapines. Šiuo laikotarpiu medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią vasarą miškas pradeda prastai augti, medžiai pasidaro gumbuoti.

Tamsusis prieškalėdinis laikotarpis - tai ir žmonių fizinio bei dvasinio apsivalymo, stebuklingos ramybės ir taikos metas, kai nevalia nieko skriausti. Tai sietina su senųjų lietuvių tikėjimu, jog po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose, tai tam tikra inkarnacija, o su tuo galėjo būti susiję draudimai advente nekirpti avių, nes jų vilna silpnai augs, bus šiurkšti.

Per adventą nepylė pagalvių, vengė medžioti. Nuo medžioklės susilaikoma dėl savo gyvulių gerovės. Per adventą negalima ilgai dirbti vakarais, ypač sulaukus 12-os valandos, nes piktosios dvasios žmones persekioja - jos pasibeldžia į langus ir, kas pasižiūri, tas neišvengia mirties.

Manymas, kad šiuo metu aktyvios ne visada gerai nusiteikusios mirusiųjų vėlės nulėmė tikėjimą, kad per adventą negalima leistis į ilgas keliones, vakarais dirbti triukšmingus darbus.

Ribojant darbus, atsirasdavo daugiau laiko stebėti gamtos reiškinius, iš kurių spėdavo būsimą derlių. Jei gilu sniego, tikimasi gero vasarojaus. Saulėtos dienos pranašavo gerą daržovių derlių. Jei per adventą šalta, tai bus karšta vasara ir didelė perkūnija. Dažni atodrėkiai turėję nulemti rugių grūdingumą. Žvaigždėtos naktys pranašavo žuvingus metus. Dideli sniego kąsniai vėjuotomis naktimis moterims žadėjo gerą sėmenų derlių.

Daug reikšmės skirta šv. Andriejaus nakties sapnams. Kad sapnai pildytųsi, būtinos specialios sąlygos ir priemonės. Pvz.; visą vakarą su niekuo nesikalbėti, sukalbėt rožančių, po galva pasidėti vyriškas kelnes, po lova pasikišti dubenį vandens ir i rankšluostį ir t.t.

Tie, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo nueiti į bažnyčią, likę namuose, ankstyvą šventadienio rytą rinkdavosi į vieną trobą ar klėtį giedoti Šventų giesmių. Patys seniausieji suklaupdavo prie savo šventųjų paveikslų karščiau nei bet kada pasimelsti.

V.Kudirka rašo, kad savitą atspalvį advento pabaigai suteikdavo kalėdiniai turgūs, vadinami saldaturgiais (Kėdainių, Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės, Zarasų r.), ar - saldžiais kermošiais, moterų turgais. Tai paskutiniai metų turgūs. Moterys šiems turgums ruošdavosi iš anksto. Juose parduodavo ir pirkdavo aguonas, kanapes, kviečius, linų sėmenis pupas, žirnius, cukrų, medų, spanguoles, žalius ir džiovintus obuolius ir t.t. Nuo antrojo mūsų šimtmečio ketvirčio - ir eglutes, ir iš šiaudų bei spalvoto popieriaus padarytus eglučių papuošalus.

Pavakariais visi lenktyniaudami skuba į namus, manydami, kad su darbais geriau seksis, jei pavyks anksčiau už savo kaimynus.

Papročiai, tikėjimai, spėjimai rodo, kad liaudies kalendoriuje adventas - mistiškas laikas. Galima manyti, kad senovėje tai buvęs rimties, saulės gesimo laikas ir ūkinių metų pabaiga. Šiuo laikotarpiu ypač svarbūs tampa du poliai: vėlių suaktyvėjimas, mirusiųjų pagerbimas ir jaunimo, ypač merginų, noras nuspėti savo gyvenimišką ateitį.
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0134
* © xneox.com