HARIS POTERIS IR IŠMINTIES AKMUO

skiriu Džesikai, mėgstančiai pasakas,

Anai, irgi jas mėgusiai, ir Di, kuris pirmas išgirdo šitą mano pasaką.

PIRMAS SKYRIUS

Berniukas, kuris liko gyvas

Ponia ir ponas Dursliai, gyvenantys ketvirtame Ligustrų gatvės name, išdidžiai sakydavo, jog jie, ačiū Dievui, normalių normaliausi žmonės. Nė nesitikėkite, kad jie įsiveltų į ką nors keista ar paslaptinga, nes tokių dalykų jie paprasčiausiai nepakenčia.

Ponas Durslis direktoriavo „Graningso" firmoje, gaminančioje grąžtus. Jis buvo stambus raumeningas vyras beveik be jokio kaklo, tačiau didžiuliais ūsais. Ponia Dursli buvo plonutė Šviesiaplaukė moterytė mažiausiai dukart už vyrą ilgesniu kaklu, kas labai praversdavo, mat ji baisybę laiko praleisdavo per sodo tvorą šnipinėdama kaimynus. Dursliai augino sūnų, vardu Dudlis, kuris, jų įsitikinimu, buvo nuostabiausias pasaulyje berniukas.

Dursliai turėjo viską, ko tiktai geidė, bet jie turėjo ir paslaptį ir labiausiai bijojo, kad jos kas nors neatkapstytų. Manė, jog neištvertų, jei žmonės sužinotų apie Poterius. Ponia Dursli buvo ponios Poter sesuo, bet jos nesimatė jau kelerius metus; iš teisybės, ponia Dursli apsimetė visai neturinti sesers, nes ta sesuo ir jos niekam tikęs vyras buvo visiška Durslių priešingybė. Dursliai net sudrebėdavo pagalvoję, ką pasakytų kaimynai, jei šioje gatvėje pasirodytų Poteriai. Dursliai žinojo, kad Poteriai irgi turi mažą sūnelį, bet jo nebuvo net matę. Jie nenorėjo giminiuotis su Poteriais ir dėl to berniuko: to dar betrūko, kad Dudlis žaistų su tokiu vaiku.

Kai Dursliai pabudo pilką, apniukusį antradienio rytą, kurį prasidėjo mūsų istorija, debesimis aptrauktame danguje nebuvo nė menkiausio ženklo, kad netrukus visoje šalyje prasidės keisti ir paslaptingi dalykai. Ponas Durslis niūniuodamas išsirinko darbui savo pilkiausią kaklaraištį, o ponia Dursli, smagiai liežuvaudama, grūdo į aukštą kėdę žviegiantį Dudlį.

Nė katras nepastebėjo, kaip pro langą nuplasnojo didelė rusva pelėda.

Pusę devynių ponas Durslis pasiėmė portfelį, pakštelėjo pačiai skruostan ir norėjo pabučiuoti Dudlį, bet nepavyko, nes Dudlis įniršęs dribsniais drabstė sieną.

- Išdykėlis, - sukikeno ponas Durslis, išeidamas iš namų. Įlipęs į automobilį, išvažiavo iš kiemo.

Jau ant gatvės kampo į akis krito pirmas nepaprastas dalykas - katė, pasitiesusi žemėlapį. Ponas Durslis ne iš karto susigaudę, ką mato, ir papurtęs galvą atsigręžė dar pasižiūrėti. Ant gatvės kampo išvydo rainą katę, bet žemėlapio nebuvo. Kas jam pasivaideno? Tikriausiai šviesos blyksnių triukas. Ponas Durslis sumirksėjęs piktai įsispoksojo į katę. Katė atsakė tokiu pačiu žvilgsniu. Nuvažiuodamas gatve, ponas Durslis veidrodėlyje žiūrėjo į katę. Rainė dabar skaitė lentelę „Ligustrų g." - ne, tik žiūrėjo, katės juk nemoka skaityti nei gatvių pavadinimų, nei žemėlapių. Ponas Durslis nusipurtė ir išmetė katę iš galvos. Riedėdamas į miestą, galvojo tik apie didelį grąžtų užsakymą, kurio šiandien tikėjosi.

Tačiau įvažiavus į miestą, mintis apie grąžtus išgaravo. Stovėdamas rytmetinėje spūstyje, negalėjo nepastebėti, kad aplinkui pilna keistai apsirengusių praeivių. Su mantijomis. Ponas Durslis negalėjo

pakęsti neįprastai apsirengusių žmonių - o jau to jaunimėlio apranga! Pamanė, jog atėjo kažkokia kvaila nauja mada. Barbendamas pirštais į vairą, nužvelgė arčiausiai stovintį tų keistuolių būrelį. Jie susijaudinę šnibždėjosi. Ponas Durslis pasipiktino pamatęs, kad pora tų žmonių visai ne jaunikliai: va, tasai tikriausiai vyresnis už jį patį, tačiau su skaisčiai žalia mantija! Koks įžūlumas! Paskui ponui Dursliui dingtelėjo, kad čia, matyt, kažkoks paikas pokštas, - tie žmonės, be abejo, kam nors renka aukas... taip, aišku. Automobilių kolona pajudėjo, ir po kelių minučių ponas Durslis, vėl užsigalvojęs apie grąžtus, įvažiavo į „Graningso" kiemą.

Ponas Durslis savo kabinete devintame aukšte visad sėdėdavo nugara į langą. Antraip tą rytą nebūtų įstengęs susikaupti ir mąstyti vien apie grąžtus. Taigi jis nepastebėjo, kaip dienos aky už lango nardo pelėdos, nors žmonės gatvėje matė; išsižioję rodė pirštais į tuos didelius paukščius, skraidančius virš galvos. Daugelis jų net naktį nebuvo regėję pelėdos. Tačiau pono Durslio rytas buvo visiškai normalus, be jokių pelėdų. Jis aprėkė penkis darbuotojus. Turėjo kelis svarbius telefono pokalbius, paskui dar parėkavo. Buvo puikiai nusiteikęs iki pat pietų pertraukos, o tada nutarė pasivaikščioti ir konditerijoje kitoj gatvės pusėj nusipirkti bandelę.

Buvo viską pamiršęs apie žmones su mantijomis, bet prie konditerijos vėl pamatė. Praeidamas piktai perleido juos akimis. Nesuprato, kodėl, bet jam pasidarė nejauku. Šitie žmonės irgi paslaptingai kuždėjosi, bet neturėjo jokių aukoms skirtų skardinėlių. Kai pro juos grįžo sugniaužęs maišelį su didele spurga, nugirdo keletą frazių.

- Taip, taip, girdėjau, kad Poteriai...

- Taip, jų sūnelis Haris...

Ponas Durslis sustojo it nudiegtas. Baisiausiai persigando. Dar atsigręžė į šnibždėtojus, lyg norėdamas kažką sakyti, bet susilaikė.

Puolęs per kelią, nuskubėjo į savo kabinetą, metė sekretorei įsakymą netrukdyti, čiupo telefono ragelį, ėmė sukti namų numerį, bet prieš paskutinį skaitmenį apsigalvojo. Padėjo ragelį ir glostydamasis ūsus pamanė... ne, gal jam galvoj negerai. Poteris - ne tokia jau reta pavardė. Neabejojo, kad pilna Poterių, turinčių sūnų, vardu Haris. Jis net nebuvo tikras, kad jo sūnėno vardas Haris. To berniuko akyse nebuvo matęs. Galbūt jis vardu Harvis. Arba Haroldas. Nėra reikalo gadinti nuotaikos poniai Dursli, ji visada taip susinervina, jei kas užsimena apie seserį. Ir ne be pagrindo - jeigu jis turėtų tokią seserį... bet vis tiek - tie apsiaustėti žmonės...

Tą dieną jam buvo daug sunkiau susikaupti ir galvoti apie grąžtus, o kai penktą valandą išėjo iš darbo, čia pat už lauko durų atsitrenkė į žmogų.

- Atsiprašau, - burbtelėjo mažučiam seneliukui, kuris vos nepargriuvo. Ponas Durslis ne iš karto suvokė, jog žmogutis vilki violetine mantija. Jis nė trupučio nesupyko, kad buvo kone pargriautas. Kur tau - išsišiepė lig ausų ir spigiu balsu, kurį išgirdę praeiviai atsisuko, pasakė:

- Neatsiprašinėkit, pone, šiandien manęs niekas negali nuliūdinti. Džiaukitės, nes pagaliau nugalėtas Pats Žinote Kas! Net tokie Žiobarai kaip jūs turėtų švęsti šitą džiugią džiugią dieną!

Seneliukas apkabino poną Durslį per pusiaują ir nušlepsėjo.

Ponas Durslis liko stovėti lyg suakmenėjęs. Jį apkabino visiškai nepažįstamas žmogus. Ir dar, atrodo, pavadino „žiobaru", kad ir ką tai reikštų. Labai nemalonu. Nuskubėjo prie automobilio ir nuvažiavo namo vildamasis, kad visa tai tik įsivaizdavo, nors lig tol šito niekad nedarydavo, mat vaizduotės nepripažino.

Sukdamas į ketvirto namo keliuką, pirmiausia pamatė - ir nuo to ūpas nė kiek nepasitaisė - rainą katę, pastebėtą ryte. Dabar ji tupėjo ant sodo tvoros. Jis neabejojo, kad katė ta pati: aplink akis tie patys apvadai.

- Škac! - riktelėjo ponas Durslis.

Katė nė krust. Tik piktai žybtelėjo akimis. Argi normalios katės šitaip daro? Vydamas panašias mintis, jis atsirakino duris. Nusprendė žmonai nieko nesakyti.

Ponios Dursli diena buvo maloniai įprasta. Per vakarienę ji papasakojo apie kaimynės nesutarimus su dukra ir kaip Dudlis išmoko naują žodį („Nedarysiu!"). Ponas Durslis stengėsi elgtis kaip visada. Paguldžius Dudlį, nuėjo į svetainę ir dar spėjo išgirsti paskutinį žinių pranešimą.

„Galiausiai paukščių stebėtojai iš visų šalies rajonų praneša, kad šiandien labai keistas pelėdų elgesys. Nors paprastai jos medžioja naktį ir dienos metu nesirodo, nuo pat saulėtekio šimtai pelėdų skraidė visomis kryptimis. Žinovai nemoka paaiškinti, kodėl šie paukščiai staiga pakeitė miego įpročius". Televizijos diktorius santūriai šyptelėjo.

- Be galo paslaptinga. O dabar Džimas Makgafinas ir orų prognozė. Na, Džimai, ar šią naktį dar lis pelėdomis?

- Šito nežinau, Tedai, - atsakė orų pranešėjas, - tačiau šiandien keistai elgiasi ne tik pelėdos. Žiūrovai iš tokių skirtingų vietovių kaip Kentas, Jorkšyras ir Dandis skambina, jog vietoj mano žadėtųjų liūčių vakar prapliupo krintančių žvaigždžių lietus! Galbūt žmonės pirma laiko degina Gajų Foksą, bet iki lapkričio penktosios, ponai, dar visa savaitė. Tačiau šiąnakt bus drėgna.

Ponas Durslis taip ir sustingo krėsle. Visoje Britanijoje žvaigždėm lyja? Dieną skraido pelėdos? Mieste pilna mantijom apsitaisiusių žmonių? Ir tas šnabždesys, tas šnabždesys apie Poterius...

Į svetainę, nešina dviem arbatos puodeliais, įėjo ponia Dursli. Nieko gera. Turės jai ką nors pasakyti. Jis nervingai kostelėjo.

- Aaa... klausyk, Petunija, šiom dienom negavai kokios žinios iš savo sesers? Kaip jis ir manė, ponia Dursli supyko ir susijaudino. Juk šiaip jie apsimesdavo, kad ji neturi sesers.

- Ne, - tarė ji. - O ką?

- Visokios keistenybės per žinias, - sumurmėjo ponas Durslis. - Pelėdos... žvaigždžių lietūs... mieste visokie juokingi praeiviai...

- Na, ir kas? - atšovė ponia Dursli.

- Supranti, man atėjo į galvą... sakau, gal... gal visa tai kažkaip susiję su jos... jos šeimynėle.

Ponia Dursli papūtusi lūpas siurbtelėjo arbatos. Ponas Durslis nežinojo, ar išdrįs jai pasakyti girdėjęs Poterių pavardę. Nusprendė, kad neišdrįs. Ir kaip mokėdamas nerūpestingiau paklausė:

- Jų sūnus... turėtų būti maždaug Dudlio amžiaus, ar ne?

- Tikriausiai, - šaltai atsakė ponia Dursli.

- O kuo jis vardu? Hovardas, ką?

- Haris. Bjaurus, prasčiokiškas vardas, jei nori žinoti.

- O taip, - pritarė ponas Durslis, nukabindamas nosį. - Visiškai sutinku. Daugiau jis apie tai nebeužsiminė, ir jie nuėjo gulti. Kol ponia Dursli

buvo vonioje, ponas Durslis prisėlino prie miegamojo lango ir pasižiurėjo žemyn į priekinį sodelį. Katė tebetupėjo. Ji spoksojo į gatvę tarsi ko laukdama.

Nejaugi jis išsigalvoja? Ar iš tiesų dėl viso šito galėtų būti kalti Poteriai? Jeigu taip... jei išeitų aikštėn, kad toji porelė jiems giminės... ką gi, vargu ar jis tai pakeltų.

Dursliai atsigulė. Ponia tuoj pat užmigo, bet ponas Durslis gulėjo atsimerkęs ir vėl galvoje perkratė ką matęs. Prieš užmigdamas pasiguodė mintimi, jog jei Poteriai ir kalti dėl visos tos velniavos, nėra jokios priežasties, kad atsidurtų pas Durslius. Poteriai puikiai žino, ką jis su Petunija mano apie juos ir panašius į juos. Jis neįsivaizdavo, kaip juodu su Petunija galėtų įsipainioti į šituos įvykius. Nusižiovavęs apsivertė ant šono. Ne, jie ramiai liks nuošaly...

Kad žinotumėt, kaip jis klydo.

Kol ponas Durslis nelengvai migdėsi, katė ant tvoros nė neketino miegoti. Ji tupėjo sustingusi kaip statula, įsmeigusi akis į tolimą Ligustrų gatvės kampą. Nė nekrustelėjo, kai gretimoje gatvėje trinktelėjo automobilio durelės ir kai viršum jos pranėrė dvi pelėdos. Katė sujudėjo tik vidurnaktį.

Iš už kampo, kurį sekė katės akys, išlindo žmogus - pasirodė taip staigiai ir tyliai, sakytum išdygo iš po žemių. Katės uodega krustelėjo, akys prisimerkė.

Ligustrų gatvėje niekas nebuvo regėjęs šitokio žmogaus. Jis buvo aukštas, plonas ir labai senas, jei tikėtume žilais plaukais ir barzda, tokiais ilgais, kad galėjo susikišt už diržo. Jis buvo su apsiaustu iki kulnų ir violetine mantija, šluojančia žemę, o apsiavęs aukštakulniais batais su sagtimis. Po siaurais

akinukais gyvai spindėjo skaisčiai mėlynos akys, nosis buvo ilgėliausia ir kuprota, tarsi mažiausiai dviejose vietose sulaužyta. Šitas žmogus buvo Albas Dumbldoras.

Albas Dumbldoras, regis, nesuvokė patekęs į gatvę, kurioje yra nepageidaujamas: nuo pat vardo ir pavardės iki batų. Jis kaip niekur nieko ėmė kažko raustis mantijoje. Tačiau, matyt, pajuto, jog jį stebi, nes ūmiai pakėlė akis ir pažiūrėjo į katę, dėbsančią į jį iš kito gatvės galo. Kažkodėl katė jį prajuokino. Sukikenęs burbtelėjo:

- Turėjau žinoti.

Pagaliau vidinėje kišenėje rado ko ieškojęs. Sidabrinį žiebtuvėlį. Žmogus jį atidarė, spragtelėjo, ir artimiausias gatvės žibintas pokštelėdamas užgeso. Vėl spragtelėjo, ir mirktelėjęs užtemo dar vienas žibintas. Dvylika kartų jis suspragsėjo Gesikliu, o tada visoje gatvėje liko šviesti tik du maži taškeliai tolumoje - jį stebinčios katės akys. Jeigu dabar kas nors būtų pažvelgęs į gatvę, nieko nebūtų įžiūrėjęs, net akyloji ponia Dursli. Dumbldoras įsikišo kišenėn Gesiklį ir nužingsniavo ketvirto namo link, ten atsisėdo ant tvoros mūrelio šalia katės. Į ją nežiūrėjo, bet po valandėlės prabilo:

- Tik pamanykite, ir jūs čia, profesore Makgonagal.

Jisai su šypsena atsigręžė į rainę, bet katė buvo išgaravusi. Jos vietoj sėdėjo rūstoka moteriškė kvadratiniais akiniais, lygiai tokios pat formos kaip apvadai apie katės akis. Ir ji dėvėjo mantiją, smaragdo žalumos. Juodi plaukai buvo susukti į kietą kuodą. Atrodė suirzusi.

- Iš kur žinote, kas aš?

- Miela profesore, niekad nesu matęs, kad katė tupėtų it apmirusi.

- Ir jūs būtumėt kaip apmiręs, jei būtų reikėję visą dieną prakiurksoti ant tvoros, - atkirto profesorė.

- Visą dieną? Kai galėjote švęsti? Keliaudamas čia mačiau ne vieną vakarėlį ir pasilinksminimą. Profesorė Makgonagal piktai prunkštelėjo.

- O taip, visi švenčia, aišku, - nekantriai pasakė ji. - Atrodo, galėtų bent kiek pasisaugoti, bet kur tau -net Žiobarai pastebėjo, kad kažkas darosi. Pranešė per savo žinias. - Ji galva parodė į tamsų Durslių svetainės langą. - Aš girdėjau. Pelėdų tuntai... krintančios žvaigždės... Cha, jie nėra visiškai kvaili. Aišku, kad kai ką pastebėjo. Krintančios žvaigždės Kente - dedu galvą, jog Dedalo Diglio darbas. Niekad protu nepasižymėjo.

- Negali jų kaltinti, - švelniai tarė Dumbldoras. - Vienuolika metų nelabai turėjome ko švęsti.

- Žinau, - piktai atšovė profesorė. - Tačiau tai ne priežastis pamesti galvą. Visi neįtikėtinai lengvabūdiški, vidury dienos vaikštinėja gatvėmis ir aptarinėja gandus - o net nepersirengę žiobariškais drabužiais. -Ji pašnairavo į Dumbldorą tarsi tikėdamasi, kad jis ką nors pasakys, bet jam tylint kalbėjo toliau: - Būtų gražu, jei tą pačią dieną, kai, rodos, pagaliau išnyko Pats Žinote Kas, Žiobarai sužinotų apie mus visus. Turiu vilties, jog jis tikrai išnyko, Dumbldorai?

- Regis, taip, - atsakė Dumbldoras. - Turime už ką būti dėkingi. Gal norėtumėt citrininio ledinuko?

- Ko ko?

- Citrininio ledinuko. Tai toks Žiobarų saldumynas, man labai patinka.

- Dėkui, ne, - šaltai padėkojo profesorė Makgonagal, lyg nusprendusi, kad dabar nedera lepintis citrininiais ledinukais. - Taigi net jeigu Pats Žinote Kas tikrai išnyko...

- Gerbiama profesore, nejaugi, būdama tokia praktiška, negalite pavadinti jo vardu? Jau tokia nesąmonė tasai „Pats Žinote Kas". Vienuolika metų visus įkalbinėju vadinti jį tikruoju vardu - Voldemortu. -Profesorė krūptelėjo, bet Dumbldoras, atkrapštydamas du ledinukus, lyg ir nepastebėjo. - Per didelė painiava visą laiką sakyti „Pats Žinai Kas". Nematau, dėl ko būtų galima bijoti ištart Voldemorto vardą.

- Žinau, kad nematot, - ir nepatenkinta, ir žavėdamasi tarė profesorė Makgonagal. - Tačiau jūs kitoks. Visi žino, kad esate vienintelis, kurio Pats Žinote... na, gerai - Voldemortas - bijojo.

- Perdedate, - ramiai tarė Dumbldoras. - Voldemortas turi galių, kurių aš niekad neturėsiu.

- Tik todėl, kad jūs... hm... per kilnus jomis naudotis.

- Laimė, kad tamsu. Nebuvau taip nuraudęs nuo to karto, kai madam Pomfri pagyrė mano naująsias ausines nuo šalčio.

Dėbtelėjusi į Dumbldorą, profesorė pasakė:

- Pelėdos - niekis, palyginti su pasklidusiais gandais. Ar žinote, ką visi šneka? Apie tai, kodėl jis išnyko? Kas jį pagaliau sustabdė?

Atrodo, profesorė Makgonagal ištarė klausimą, kuris jai labiausiai rūpėjo, dėl kurio ji kiaurą dieną snapsojo ant šalto mūrelio, nes lig tol nei kaip katė, nei kaip moteris dar nebuvo žiūrėjusi į Dumbldorą tokiu įdėmiu žvilgsniu. Buvo aišku, kad nesvarbu, ką „visi šneka", ji nepatikės, kol Dumbldoras nepatvirtins, jog tiesa. Tačiau Dumbldoras lukšteno dar vieną ledinuką ir nieko nesakė.

- Girdėjau kalbant, - neatlyžo ji, - kad praeitą naktį Voldemortas pasirodė Godriko Dauboje. Jis ieškojo Poterių. Šnekama, kad Lilė ir Džeimsas Poteriai... kad jie negyvi.

Dumbldoras nulenkė galvą. Profesorė Makgonagal aiktelėjo.

- Lilė ir Džeimsas... Negaliu patikėti... Nenoriu tuo tikėti... Oi, Albai... Dumbldoras paglostė jai petį.

- Žinau žinau, - liūdnai tarstelėjo.

- Dar ne viskas, - drebančiu balsu vėl prabilo profesorė. - Sakoma, jog jis mėgino nužudyt ir Poterių sūnelį Harį. Bet nepajėgė. Berniuko neįstengė nužudyti. Niekas nežino, nei kodėl, nei kaip, bet

pasakoja, kad kai Voldemortui nepavyko nužudyti Hario Poterio, jo galios kažkokiu būdu dingo - šitaip jis ir išnyko.

Dumbldoras niūriai linktelėjo.

- Nejaugi... nejaugi tiesa? - sumikčiojo profesorė Makgonagal. - Po viso to, ką yra padaręs... pražudęs šitiek žmonių... negalėjo susidoroti su mažu berniuku? Tiesiog neįtikėtina... kad kūdikis būtų jį sustabdęs... tačiau, po galais, kaip Haris išliko gyvas?

- Galima tik spėlioti, - tarė Dumbldoras. - Gal niekad ir nesužinosime. Profesorė Makgonagal išsitraukė nėrinių skepetėlę ir nusišluostė akis

po akiniais. Dumbldoras sušnarpštė ir, išsiėmęs iš kišenės auksinį laikrodį, pasižiūrėjo. Labai jau keistas buvo tas laikrodis. Turėjo dvylika rodyklių, bet buvo be skaitmenų, jų vietoj ratu slinko mažytės planetėlės. Dumbldorui, matyt, buvo viskas aišku, nes įsidėdamas laikrodį atgal pasakė:

- Hagridas vėluoja. Tarp kitko, jis gal ir pasakė, kad aš čia busiu?

- Taip. Bet tikriausiai neprisipažinsite, kodėl esate kaip tik čia?

- Atėjau atiduoti Hario tetai su dėde. Daugiau jis neturi jokių giminių.

- Nejau... nejau šitiems žmonėms? - sušuko profesorė Makgonagal, pašokdama ant kojų ir rodydama į ketvirtą namą. - Dumbldorai, negalima. Aš visą dieną nenuleidau nuo jų akių. Niekur nerasite į mus nepanašesnių žmonių. Be to, jie turi sūnų. Mačiau, kaip eidamas visą kelią spardė motiną rėkdamas saldainių. Kad šituos namuos gyventų Haris Poteris!

- Jam čia geriausia vieta, - tvirtai tarė Dumbldoras. - Teta ir dėdė viską jam paaiškins, kai jis paaugs. Aš jiems parašiau laišką.

- Laišką? - vangiai pakartojo profesorė, vėl atsisėsdama ant tvoros. -Dumbldorai, jūs tikitės laišku visa tai paaiškinti? Šie žmonės niekad Hario nesupras! Jis taps garsenybe, legenda, nesistebėčiau, jei ši diena ateityje bus pavadinta Hario Poterio diena. Apie Harį bus rašomos knygos, visi mūsų pasaulio vaikai žinos jo vardą!

- Taip ir bus, - labai rimtai patvirtino Dumbldoras, žvelgdamas per savo akinukų viršų. - Bet kokiam vaikui apsisuktų galvelė. Išgarsėti dar net nepradėjus vaikščioti ir kalbėti! Būti garsiam tuo, ko pats net neprisimeni! Nejau nesuprantate, kad kol pasiruoš tai atlaikyti, jam bus geriau augti toliau nuo visko?

Profesorė Makgonagal norėjo atsikirsti, bet apsigalvojo ir nurijusi seilę pasakė:

- Taip... taip, aišku, jūs teisus. Bet kaip berniukas čia atkaks, Dumbldorai? - Jį įsmeigė akis į jo mantiją, lyg po ja būtų slėpęs Harį.

- Hagridas jį neša.

- Manot, išmintinga Hagridui patikėti tokios svarbos dalyką?

- Hagridui savo gyvybę patikėčiau, - atsakė Dumbldoras.

- Aš nesakau, kad jis beširdis, - nenorom tarė profesorė, - bet sutikite, jog yra nerūpestingas. Jis linkęs... čia dabar kas?

Tylą aplinkui sudrumstė negarsus burzgimas. Jis tolydžio stiprėjo. Juodu ėmė dairytis gatvėje šviesų. Burzgimas virto kriokimu, jie pakėlė akis -ir staiga iš dangaus ant asfalto nusileido didžiulis motociklas.

Taip, motociklas buvo didžiulis, bet ant jo sėdėjo tikras milžinas: beveik dukart aukštesnis už paprastą žmogų ir mažiausiai penkis kartus storesnis. Buvo neįmanomas gremėzdas ir pabaisa: kone visą veidą slėpė juodi susivėlę plaukai ir barzda, plaštakos kaip šiukšliadėžių dangčiai, o blauzdos, įspraustos į batus - kaip delfinukai. Glėbyje jis laikė į antklodę susuktą ryšulėlį.

- Hagridas, - apsidžiaugė Dumbldoras. - Pagaliau. Iš kur gavai tą motociklą?

- Pasiskolinau, profesoriau Dumbldorai, - atsargiai nulipdamas atsakė milžinas. - Sirijus Blekas paskolino. Aš jį turiu, pone.

- Jokių nesklandumų, ką?

- Ne, pone, namas buvo beveik sugriautas, bet man pavyko jį ištraukti, kol dar nesulėkė Žiobarai. Skrendant virš Bristolio užmigo.

Dumbldoras su profesore Makgonagal palinko prie ryšulio. Jame kietai miegojo vaikelis. Žemiau juodutėlių plaukų sruogos kaktoje buvo matyti keista žaibo formos žymė.

- Ar tai čia?.. - sušnibždėjo profesorė.

- Taip, - atsakė Dumbldoras, - tas randas jam niekad neišnyks.

- Ar negalite ko nors padaryti, Dumbldorai?

- Net jei galėčiau, nenorėčiau. Randai kartais praverčia. Aš irgi turiu viršum kairiojo kelio - puikų Londono metro planą. Na, Hagridai, duokš jį čia, reikia pagaliau užbaigt šitą reikalą.

Dumbldoras paėmė Harį ir pasuko į Durslio namus.

- Ar galima... ar galima su juo atsisveikinti, pone? - paklausė Hagridas.

Jis palenkė savo gauruotą galvą ir pabučiavo Harį - pabučiavimas tikriausiai buvo labai dygus. Staiga Hagridas sustaugė it sužeistas šuo.

- Ššš! - sušnypštė profesorė Makgonagal. - Žiobarus prikelsi!

- At... atsiprašau, - sukūkčiojo Hagridas ir, išsitraukęs didelę žirniuotą nosinę, įsikniaubė į ją. -Neišturėsiu... Lilė ir Džeimsas negyvi... o vargšelis Haris turės gyvent su Žiobarais...

- Taip, taip, labai liūdna, bet valdykis, Hagridai, antraip išsiduosim, -kuždėjo profesorė Makgonagal, atsargiai glostydama Hagridui ranką, o Dumbldoras peržengė žemutę sodo tvorą ir nuėjo prie didžiųjų durų. Švelniai paguldė Harį prie slenksčio, iš mantijos išėmė laišką, įkišo tarp Hario vystyklų ir grįžo pas anuodu. Ilgai visi trys stovėjo ir žiūrėjo į ryšulėlį; Hagridui krūpčiojo pečiai, profesorė Makgonagal įnirtingai mirksėjo, o Dumbldoro akyse, regis, išblėso visad žibėję žiburiukai.

- Ką gi, - pagaliau tarė Dumbldoras, - štai ir baigta. Nebėra čia ko būti. Galim keliauti ir linksmintis.

- Aha, - kimiai tarė Hagridas. - Parvešiu Sirijui motociklą. Labanakt, profesore Makgonagal, profesoriau Dumbldorai.

Į švarko rankovę šluostydamasis ašarotas akis, Hagridas apžergė motociklą ir paspaudė pedalą; urgzdama mašina pakilo į dangų ir išnyko naktyje.

- Tikiuosi, greit susitiksime, profesore Makgonagal, - tarė Dumbldoras, linktelėdamas jai. Profesorė atsakydama tik šniurkštelėjo.

Dumbldoras apsigręžė ir nuėjo gatve. Ant kampo sustojo ir išsiėmė sidabrinį Gesiklį. Sykį spragtelėjo, ir dvylika žibintų vėl užsidegė, Ligustrų gatvė nušvito oranžine šviesa, ir joje jis pamatė, kaip kitame gatvės gale už namo užlindo raina katė. Prie ketvirto numerio durų tebegulėjo ryšulėlis.

- Sėkmės, Hari, - sumurmėjo jis. Apsisukęs ant kulno, švystelėjo mantijos skvernu ir prapuolė.

Vėjelis judino dailutes gyvatvores, tykiai ir tvarkingai išsirikiavusias po tamsiai mėlynu dangum gatvėje, kurioje, atrodo, niekaip negalėjo nutikti kas nors stebuklinga. Haris Poteris pasivertė ant šoniuko, bet nepabudo. Maža rankytė suspaudė šalimais padėtą voką, ir jis toliau miegojo nenutuokdamas, jog yra nepaprastas, nenutuokdamas, jog yra įžymybė, nenutuokdamas, jog po kelių valandų jį prikels ponios Dursli riksmas, kai ji atidarys duris pastatyti tuščių pieno butelių, ir kad kelias savaites jį niukins ir žnaibys pusbrolis Dudlis... Negalėjo žinoti, kad jam miegant visoje šalyje slapčia susirinkę žmonių būreliai kėlė taures skelbdami tostą:

- Už Harį Poterį - berniuką, kuris liko gyvas!

ANTRAS SKYRIUS

Išnykęs stiklas

Praėjo kone dešimt metų nuo tada, kai Dursliai atsikėlę prie durų rado savo sūnėną, tačiau Ligustrų gatvė beveik nepasikeitė. Patekėjusi saulė išvysdavo tuos pačius dailučius sodukus ir apšviesdavo žalvarinę ketvirto numerio lentelę ant Durslių lauko durų; jos spinduliai įslysdavo į svetainę, lygiai tokią pačią, kokia buvo tą vakarą, kai ponas Durslis per televizijos žinias išgirdo pranešimą apie pelėdas. Tik fotografijos ant židinio atbrailos rodė, kiek iš tiesų praėję laiko. Prieš dešimt metų daugybėje nuotraukų buvo tarsi koks didelis rausvas paplūdimio sviedinys vis kitokia kepuryte su bumbulu - dabar Dudlis Durslis - jau nebe kūdikis, fotografijose matyti stambus šviesiaplaukis berniokas, važiuojantis pirmuoju savo dviračiu, paskui mugės karuselėje, paskui su tėvu žaidžiantis kompiuterinį žaidimą, paskui apkabintas ir bučiuojamas mamytės. Šiame kambaryje nebuvo nė ženklo, kad namuose yra dar vienas berniukas.

Bet Haris Poteris čia tebegyveno, šią valandėlę miegojo, tačiau neilgai. Pabudo teta Petunija, ir jos šaižus balsas paskelbė naują dieną.

- Kelkis! Tuojau pat! Haris krūptelėjęs pabudo. Teta vėl pabarbeno į duris.

- Kelkis! - suspiegė. Haris girdėjo, kaip ji šlepsi į virtuvę ir ant viryklės pateškia keptuvę. Jis atvirto aukštielninkas ir pabandė prisiminti sapną. Gražus buvo. Su skraidančiu motociklu. Keista, bet, kaip kaži ką, tą sapną jau kažkada sapnavo.

Teta vėl atitrepsėjo.

- Dar neatsikėlei? - piktai paklausė.

- Jau beveik, - atsakė Haris.

- Na, judinkis, reikia pakepinti kumpio. Tik nedrįsk sudeginti, nes noriu, kad Dudžio gimtadienį viskas būtų nepriekaištinga.

Haris sudejavo.

- Ką pasakei? - riktelėjo už durų teta.

- Nieko nieko...

Dudlio gimtadienis - kaip jis galėjo pamiršti? Haris lėtai išsirito iš lovos ir ėmė ieškoti kojinių. Sugraibęs po lova, iš vienos ištraukė vorą ir tada užsimovė. Haris vorų nebijojo, nes sandėliuke po laiptais jų buvo pilna, o jis jame miegodavo.

Apsirengęs nuėjo į virtuvę. Stalas net lūžo nuo dovanų Dudliui. Regis, Dudlis gavo naują kompiuterį, kurio taip troško, o kur dar antras televizorius ir sportinis dviratis. Tiesą sakant, kodėl Dudlis užsimanė sportinio dviračio, Hariui buvo mįslė, mat Dudlis buvo labai storas ir nekentė judėti - na, nebent ką nors pribakindavo. Dudlis labiausiai mėgo treniruotis kumščiuodamas Harį, bet dažnai jo nepagaudavo. Haris toks neatrodė, bet buvo greitas kaip kiškis.

Gal dėl to, kad gyveno tamsiame sandėliuke, Haris augo per daug smulkutis ir liesas. Atrodė dar smulkesnis ir sudžiūvesnis, negu buvo iš tikrųjų, nes visada dėvėdavo tik Dudlio išaugtus drabužius, o juk Dudlis buvo gal keturiskart stambesnis. Haris turėjo prakaulų veidelį, smailius keliukus, juodus plaukus ir skaisčiai žalias akis. Jis nešiojo apskritus akinius, daugybę kartų suklijuotus lipnia juostele, mat nuo Dudlio dažnai gaudavo į nosį. Iš savo išvaizdos Hariui patiko tik siaurutis randas kaktoje, panašus į žaibą. Kiek prisimena, visą laiką jį turėjo, ir gyvenime pirmas jo klausimas tetai Petunijai buvo apie tai, kur jis gavo šitą randą.

- Automobilio avarijoje, kai žuvo tavo tėvai, - atsakė ji. - Ir daugiau jokių klausimų. „Daugiau jokių klausimų" - štai svarbiausia taisyklė, jei norėjai ramiai gyventi pas Durslius. Hariui vartant keptuvėje kumpį, virtuvėn įžengė dėdė Vernonas.

- Susišukuok! - užriko vietoj „labo ryto".

Maždaug sykį per savaitę dėdė Vernonas žvilgtelėdavo per laikraščio viršų ir imdavo šaukti, kad Hariui reikia apsikirpti. Haris tikriausiai kirposi daugiau sykių negu visi kiti klasės berniukai kartu paimti, bet iš to nebuvo jokios naudos - plaukai jam augo kaip pašėlę ir styrojo į visas puses.

Haris kepė kiaušinius, kai virtuvėje apsireiškė Dudlis su mama. Dudlis buvo kaip iš akies trauktas dėdė Vernonas: platus rausvas veidas, striukas kaklas, pavandenijusios melsvos akytės, stori šviesūs plaukai, lygiai prigludę prie apskritos galvos. Teta Petunija dažnai kartodavo, jog Dudlis atrodo kaip angelėlis; Haris dažnai sakydavo, jog Dudlis - tikras paršelis su peruku.

Haris šiaip taip rado vietos ant stalo ir padėjo lėkštes su kumpiu ir kiaušiniene. Dudlis tuo tarpu skaičiavo dovanas. Staiga jo veidas ištįso.

- Trisdešimt šešios, - pasakė žiūrėdamas į tėvus. - Dviem mažiau negu pernai.

- Branguti, tu praleidai tetos Mardžės dovaną. Žiūrėk, ji po ta didele, kur nuo mamytės ir tėvelio.

- Gerai, tegu bus trisdešimt septynios, - užraudonijo Dudlis. Haris, matydamas, jog Dudliui artinasi pasiutimo priepuolis, ėmė stačiais kąsniais ryti kumpį, nes Dudlis galėjo apversti stalą.

Teta Petunija irgi aiškiai pajuto pavojų, todėl greit paaiškino:

- Be to, šiandien nuvažiavę į miestą, nupirksime dar dvi dovanas. Ką pasakysi, pupuli? Dar dvi dovanas. Ar bus gerai?

Dudlis ėmė galvoti. Atrodo, sekėsi sunkiai. Pagaliau iš reto prašneko:

- Tada turėsiu trisdešimt... trisdešimt...

- Trisdešimt devynias, vaikeliuk, - padėjo teta Petunija.

- Aa... - Dudlis sunkiai klestelėjo ant kėdės ir čiupo arčiausiai gulintį paketą. - Tada gerai. Dėdė Vernonas sukikeno.

- Ot išdykėlis, savo nė šapelio neužleis, visai kaip tėvas. Bravo berniukas! - Jis sušiaušė Dudliui plaukus.

Tą akimirką suskambo telefonas, teta Petunija nuskubėjo atsakyti; Haris su dėde Vernonu stebėjo, kaip Dudlis išvynioja sportinį dviratį, filmavimo kamerą, nuotolinio valdymo lėktuvėlį, šešiolika naujausių kompiuterinių žaidimų ir vaizdo grotuvą. Jam plėšiant popierių nuo auksinio laikrodėlio, grįžo teta Petunija, pikta ir susirūpinusi.

- Blogos naujienos, Vernonai, - tarė. - Ponia Fig susilaužė koją. Negalės jo paimti, - maktelėjo galva Hario pusėn.

Dudliui iš siaubo atvipo žiauna, bet Hariui linksmai suspurdo širdis. Kasmet per Dudlio gimtadienį tėvai jį su draugu veždavosi į miestą, kur eidavo į atrakcionų parkus, mėsainių barus ir kiną. Kasmet Harį jie palikdavo pas ponią Fig, pakvaišusią senę, gyvenančią už dviejų gatvių. Haris negalėdavo ten ištverti. Visas namas būdavo pradvisęs kopūstais, o ponia Fig, jį pasisodinusi, išrodydavo visų gyvenime turėtų kačių fotografijas.

- Kas dabar bus? - paklausė teta Petunija, perliedama Harį rūsčiu žvilgsniu, lyg jis pats būtų viską suplanavęs. Haris žinojo, kad reikia gailėti ponios Fig, bet buvo nelengva tai daryti prisiminus, jog turės praeiti ištisi metai, kol jam vėl bus kaišiojama po nosim Tiblsas, Snieguolė, Ponas Letenuotis ir Kuokštutė.

- Galim paskambinti Mardžei, - pasiūlė dėdė Vernonas.

- Nebūk kvailas, Vernonai, ji nepakenčia berniūkščio.

Dursliai dažnai kalbėdavo apie Harį taip, tarsi jo nebūtų šalia, tikriau - tarsi būtų koks bjaurus padaras, negalintis jų suprasti, pavyzdžiui, roplys.

- O kaip ta... kuo ji vardu... Ivona?

- Atostogauja Maljorkoje, - atkirto teta Petunija.

- Galite mane čia palikti, - viltingai įsiterpė Haris (būtų proga pažiūrėti televizorių ir gal net išbandyti Dudlio kompiuterį).

Teta Petunija susiraukė, lyg atsikandusi citrinos.

- Kad grįžę rastume sugriautus namus?

- Aš jų neišsprogdinsiu, - patikino Haris, bet niekas jo nesiklausė.

- Gal, sakau, nuvažiavę į zoologijos sodą, - lėtai sumąstė teta Petunija, - palikim jį automobilyje...

- Automobilis naujutėlis, nepaliksiu jame vieno...

Dudlis ėmė žliumbti. Iš tikrųjų nežliumbė, jau daug metų nebuvo verkęs, bet jis žinojo: pakanka išsiviepti ir užklykti, kad mama išpildytų bet kokį užgaidą.

- Dudliuk auksiuk, neverk, mamytė neleis, kad jis tau sugadintų šventę! - surypavo apglėbdama sūnelį.

- Aš... ne... nenoriu... kad jis važiuotų! - žviegė Dudlis neva kūkčiodamas. - Vvviską su... sugadina! -Pro tarpą tarp motinos rankų jis bjauriai išsišiepė Hariui.

Tuo laiku sučirškė durų skambutis.

- O Dieve, jie jau čia! - subruzdo teta Petunija, ir po valandėlės įėjo Pirsas Polkisas, geriausias Dudlio draugas, su motina. Pirsas buvo sudžiūvęs vaikigalis žiurkišku snukeliu. Paprastai jis laikydavo vaiko rankas, kai Dudlis tą kuldavo. Dudlis beregint užsičiaupė.

Po pusvalandžio Haris, netikėdamas savo laime, sėdėjo Durslio automobilio gale su Pirsu ir Dudliu ir pirmą kartą gyvenime važiavo į zoologijos sodą. Teta su dėde nieko kito nesugalvojo, bet prieš išvažiuojant dėdė Vernonas pasivedė Harį šonan.

- Perspėju, - sušnypštė prikišęs savo didelį raudoną veidą, - perspėju, berniuk. Nors kokia, nors menkiausia išdaiga - ir tupėsi sandėliuke iki Kalėdų.

- Aš nieko nedarysiu, tikrai... - prižadėjo Haris. Dėdė Vernonas nepatikėjo. Niekas juo netikėdavo.

Matote, aplink Harį dažnai dėdavosi keisti dalykai, ir buvo beviltiška aiškinti Dursliams, jog jis nieko nedaręs.

Kartą teta Petunija, nebeapsikentusi, kad Hariui grįžus iš kirpyklos nematyti, jog buvo kirptas, paėmė virtuvines žirkles ir nurėžė plaukus

iki pašaknų, paliko tik kirpčius ant kaktos - „vis pridengs tą klaikų randą". Dudlis visą dieną krizeno iš Hario, o jis pernakt nesumerkė akių galvodamas, kas bus rytoj mokykloje, kur ir taip visi šaiposi iš jo drabužių ir suklijuotų akinių stiklų. Bet rytą plaukus rado lygiai tokius pat kaip prieš nušniorijant tetai Petunijai. Už tai jis savaitę buvo uždarytas sandėliuke, nors ir mėgino paaiškinti nesuprantąs, kaip tie plaukai galėjo taip greitai ataugti.

Kitą sykį teta Petunija norėjo jį apvilkti šlykščių senu Dudlio megztiniu (rudu su oranžiniais spurgeliais). Kuo atkakliau ji movė jam ant galvos megztinį, tuo labiau tas traukėsi, galų gale liko kaip pirštinė. Teta Petunija nusprendė, kad drabužis susitraukė nuo skalbimo, ir, laimei, Hario nenubaudė.

Paskui jam baisiausiai kliuvo, kai buvo rastas ant mokyklos virtuvės stogo. Jį, kaip paprastai, vijosi Dudlio gauja, ir staiga, didžiausiai visų vaikėzų ir paties Hario nuostabai, jis atsidūrė ant kamino. Dursliai gavo labai piktą direktorės laišką, kuriuo ji pranešė, jog Haris laipioja mokyklos pastatais. Tačiau jis nieko blogo nepadaręs (šaukė dėdei Vernonui per užrakintas sandėliuko duris), tik mėginęs stryktelėti už didžiulių šiukšlių konteinerių. Haris manė, kad darant šuolį jį pagavo vėjas ir užnešė ant stogo.

Bet šiandien viskas bus gerai. Jis net sutinka būti su Dudliu ir Pirsu, kad tik nereikėtų praleisti dienos mokykloje, sandėliuke ar kopūstais trenkiančioje ponios Fig svetainėje.

Važiuojant dėdė Vernonas skundėsi tetai Petunijai. Jis mėgo skųstis: bendradarbiais, Hariu, savivaldybe, vėl Hariu; bankas ir Haris buvo jo mėgstamiausios temos. Šį rytą juos pakeitė motociklai.

-... laksto riaumodami kaip maniakai, tikri chuliganai, - pasakė juos pralenkus motociklui.

- Aš sapnavau motociklą, - staiga prisiminęs pranešė Haris. - Juo skridau.

Dėdė Vernonas vos neįsirėžė į priešais važiuojantį automobilį. Atsigręžęs suriko Hariui, o jo veidas buvo kaip didžiulis ūsuotas burokas:

- MOTOCIKLAI NESKRAIDO! Dudlis su Pirsu sukikeno.

- Žinau, kad ne, - tarė Haris. - Tai buvo tik sapnas.

Pasigailėjo išvis prasižiojęs. Labiau negu klausimų Dursliai nekentė, jeigu jis prabildavo apie daiktus, veikiančius ne taip, kaip turėtų, - nesvarbu, ar tai sapnas, ar animacinis filmukas: jie, atrodo, bijodavo, kad jam nekiltų pavojingų minčių.

Sekmadienis buvo nepaprastai saulėtas, ir zoologijos sodas buvo pilnas tėvų su vaikais. Prie vartų Dursliai Dudliui ir Pirsui nupirko po didelį kūgį šokoladinių ledų, o Hariui, kadangi šypsanti pardavėja jį paklausė, ko norėtų, paėmė pigų citrininį ledinuką ant pagaliuko. Visai nieko, pamanė Haris, laižydamas saldainį ir žiopsodamas į besikasančią gorilą, kuri atrodė visai kaip Dudlis, tik tamsaus plauko.

Seniai Haris neturėjo tokio puikaus ryto. Stengėsi eiti atokiau nuo Durslių, kad Dudlis su Pirsu, kuriems žvėrys jau ėmė pabosti, nesigriebtų savo mėgstamo užsiėmimo - kumščiuoti Harį. Jie pietavo zoologijos sodo restorane, ir kai Dudlis įniršo, kad jo taurėje per maža ledų, dėdė Vernonas užsakė jam kitą, o Hariui leido pabaigti aną.

Vėliau Haris manė turėjęs suprasti, jog ilgai tokia laimė trukti negali.

Papietavę jie nuėjo į roplių skyrių. Ten buvo vėsu ir tamsu, o pasieniais švietė stikliniai narvai. Už stiklų per akmenis ir medgalius raitėsi ir šliaužiojo visokiausi driežai ir gyvatės. Dudlis su Pirsu norėjo pamatyti nuodingąsias kobras ir storus, galinčius žmogų pasmaugti pitonus. Dudlis greit rado didžiausią skyriuje gyvatę. Ji būtų galėjusi du kartus apsivyti apie dėdės Vernono automobilį ir jį suknežinti - bet kol kas tam nebuvo nusiteikusi. Tiesą sakant, kietai miegojo.

Dudlis stovėjo prispaudęs nosį prie stiklo ir spoksojo į rudas blizgančias ringes.

- Padaryk, kad judėtų, - suinkštė jis tėvui. Dėdė Vernonas pabarškino į stiklą, bet gyvatė nė krust.

- Dar pabelsk, - įsakė Dudlis. Vernonas stipriai pabeldė krumpliais, tačiau gyvatė toliau pūtė.

- Nuobodu, - pasiskundė Dudlis ir nukėblino.

Haris priėjo prie stiklinio narvo ir įbedė žvilgsnį į gyvatę. Nebūtų nustebęs, jei ji pati būtų mirusi iš nuobodulio, - juk visą dieną tas pats ir tas pats: kvaili žmonės neduoda ramybės barškindami į stiklą. Jai dar blogiau negu jam sandėliuke, prie kurio prieina tik teta Petunija ir žadina barbenimu į duris, - jis bent jau gali vaikščioti po visus namus.

Staiga gyvatė atmerkė blizgančias akutes. Lėtai lėtai pakėlė galvą, ir jos akys atsidūrė tiesiai priešais Hario.

Gyvatė jam mirktelėjo.

Haris nustėro. Paskui mikliai apsidairė, ar kas nežiūri. Ne. Jis atsisuko į gyvatę ir savo ruožtu mirktelėjo.

Gyvatė pakreipė galvą dėdės Vernono ir Dudlio pusėn ir užvertė akis į lubas. Jos žvilgsnis Hariui aiškiai bylojo: „Visada šitaip".

- Žinau, - sumurmėjo Haris, nors nežinojo, ar gyvatė per stiklą gali girdėti. - Tikrai įkyru. Gyvatė energingai linktelėjo.

- O iš kur tu esi? - paklausė Haris. Gyvatė bakstelėjo uodega į nedidelę lentelę ant narvo. „Brazilijos smauglys", - perskaitė Haris.

- Ar gera ten buvo? Smauglys vėl bakstelėjo į lentelę, ir Haris perskaitė: „Sis eksponatas gimęs zoologijos sode".

- A, suprantu... Vadinasi, niekad nesi buvusi Brazilijoje? Smauglys papurtė galvą, bet staiga nuaidėjo toks riksmas, jog abu net

pašoko. DUDLI! PONE DURSLI! ATEIKITE ČIONAI! TIK PAŽIŪRĖKITE, KĄ DARO ŠITA GYVATĖ!

Dudlis kaip galėdamas greičiau atkurnėjo.

- Ei tu, pasitrauk, - žiebė kumščiu Hariui šonan. Iš netikėtumo Haris pargriuvo ant cementinių grindų. Po to viskas įvyko taip greit, kad niekas nespėjo susigaudyti: Pirsas su Dudliu, ką tik stovėję prie pat stiklo, rėkdami iš siaubo šoko atgal.

Haris atsisėdęs tik aiktelėjo - stiklinis narvo priekis dingo. Milžinas smauglys, vikriai rangydamasis, nuslydo ant grindų. Roplių skyriuje buvę žmonės žviegdami puolė prie durų.

Smaugliui greitai prašliaužiant pro šalį, Haris tarėsi tikrai išgirdęs tylų šnypštimą: „Brazilija, keliauju pas tave... Ačččiū, amigo".

Roplių skyriaus budėtojas buvo pritrenktas.

- O stiklas? Kur prapuolė stiklas?

Zoologijos sodo direktorius, be galo ir be krašto atsiprašinėdamas, išvirė tetai Petunijai saldžios arbatos. Pirsas su Dudliu tik kažką vebleno. Kiek Haris matė, smauglys nieko nepadarė, tik prabėgantiems žmonėms žaismingai grybščiojo už kulnų, bet kai visi susėdo į dėdės Vernono automobilį, Dudlis ėmė aiškinti, kaip roplys vos nenukandęs jam kojos, o Pirsas dievagojosi, kad smauglys mėgino jį pasmaugti. Bet blogiausia, jog pusėtinai apsiraminęs Pirsas pasakė:

- Haris su juo šnekėjosi, juk taip, Hari?

Dėdė Vernonas palaukė, kol Pirsas pakankamai nutolo nuo namų, ir ėmėsi Hario. Iš pykčio vos galėjo šnekėti. Išstenėjęs: „Sandėliukan... neduot valgyt", susmuko į krėslą, ir teta Petunija nubėgusi atnešė jam didelę taurę brendžio.

Haris gulėjo tamsiame sandėliuke apgailestaudamas, kad neturi laikrodžio. Nenumanė, kiek valandų, ir nežinojo, ar Dursliai jau sumigę. Kol jie nemiega, negalėjo rizikuot ir nuslinkęs į virtuvę pasiieškot ko valgomo.

Jis gyveno pas Durslius jau beveik dešimt metų, dešimt nelaimingų metų, kiek tik siekė atmintis: nuo pat to laiko, kai avarijoje žuvo jo tėvai. Jis neprisiminė, kad būtų su jais važiavęs. Retkarčiais, kai ilgas valandas tūnodavo sandėliuke, nepaprastai įtempęs atmintį išvysdavo keistą vaizdą: akinantis žalias blyksnis ir skausmas kaktoje. Matyt, tada automobilis ir trenkėsi, bet negalėjo įsivaizduoti, iš kur radosi toji žalia šviesa. Tėvų visiškai neprisiminė. Teta su dėde niekad jų neminėdavo, o jam, aišku, buvo uždrausta klausinėti. Namuose nebuvo jokių jų nuotraukų.

Būdamas mažesnis Haris svajodavo ir svajodavo, kaip jo pasiimti atvyks koks nors giminaitis, bet šito neatsitiko; Dursliai buvo vieninteliai jo giminės. Bet kai kada jam atrodydavo (o gal to tikėdavosi), kad

praeiviai gatvėje jį atpažįsta. Tie praeiviai būdavo be galo keisti. Sykį, su teta Petunija ir Dudliu einant apsipirkti, jam nusilenkė mažas žmogutis violetiniu cilindru. Tūžmingai paklaususi Harį, ar jis pažįstamas su tuo žmogum, teta Petunija ištempė juos iš parduotuvės taip nieko ir nenupirku-si. Kitą kartą autobuse jam linksmai pamojo klaikokos išvaizdos senutė. Prieš kelias dienas gatvėje kažkoks plikas vyras ilgėliausia violetine mantija netgi paspaudė ranką ir nuėjo sau. Keisčiausia, kad visi tie žmonės tarsi išgaruodavo, kai tik Haris mėgindavo į juos įsižiūrėti.

Mokykloje Haris draugų neturėjo. Visi žinojo, kad Dudlio gauja nekenčia keistuolio Hario Poterio suskilusiais akiniais, vilkinčio senom duksliom drapanom, ir niekas nenorėjo eiti prieš tą gaują.

TREČIAS SKYRIUS

Laiškai nuo Nieko

Brazilijos smauglio pabėgimas užtraukė Hariui ilgiausią bausmę. Kai jis pagaliau gavo leidimą išlįsti iš sandėliuko, jau buvo prasidėjusios vasaros atostogos, Dudlis jau buvo sudaužęs naująją kino kamerą, sulaužęs nuotolinio valdymo lėktuvėlį, o pirmą kartą išvažiavęs sportiniu dviračiu partrenkė senutę ponią Fig, su ramentais kiūtinančią Ligustrų gatve.

Haris džiaugėsi, kad nebereikia eiti į mokyklą, bet nežinojo, kur dėtis nuo Dudlio gaujos, kasdien ateinančios į namus. Pirsas, Denis, Malkolmas ir Gordonas buvo dideli ir kvaili, bet Dudlis buvo didžiausias ir kvailiausias, todėl jiems vadovavo. Visi su džiaugsmu užsiimdavo mėgstamiausiu Dudlio sportu - medžioti Harį.

Štai kodėl Haris kuo mažiau būdavo namie, klajodavo gatvėmis galvodamas, kaip baigsis atostogos, -vis šiokia tokia viltis. Rugsėjį jis pradės lankyti vidurinę mokyklą ir pirmą kartą gyvenime bus atskirtas nuo Dudlio. Dudlis gavo vietą buvusioje dėdės Vernono mokykloje - Smeltingse. Ten mokysis ir Pirsas Polkisas. Na, o Haris atiduotas į Stounvolį, vietos vidurinę. Dudliui tai pasirodė labai juokinga.

- Stounvolyje pirmą mokslo metų dieną naujokams įmurkdo galvą į klozetą, - paaiškino jis Hariui. -Gal nori išbandyti?

- Ne, dėkui, - atšovė Haris. - Vargšas klozetas nebuvo matęs baisesnio dalyko, kaip tavo galva jame, -ko gera, dar subloguotų. - Ir išbėgo, kol Dudlis nesuprato ką išgirdęs.

Vieną liepos dieną teta Petunija nusivežė Dudlį į Londoną pirkti Smeltingso mokyklos uniformos, palikusi Harį pas ponią Fig. Ponia Fig buvo visai nieko. Paaiškėjo, kad ji susilaužė koją pasipainiojus ant tako vienai iš jos kačių, todėl jomis taip baisiai nebesižavėjo. Ji leido Hariui

žiūrėti televizorių ir davė riekutę šokoladinio torto, regis, laikyto kelerius metus.

Tą vakarą Dudlis stypinėjo po svetainę naujutėlaite uniforma. Smeltingso berniukai vilkėdavo rusvos spalvos frakus, oranžinius bridžius, nešiodavo plokščias šiaudines skrybėles. Dar nešiodavosi gumbuotas lazdas, kuriomis, mokytojams nematant, vieni kitus tvatydavo. Tai turėjo gerai parengti gyvenimui.

Žvelgdamas į Dudlį su naujais bridžiais, dėdė Vernonas kimiai pasakė, jog tai esąs iškiliausias jo gyvenimo momentas. Teta Petunija apsipylė ašaromis ir pareiškė tiesiog netikinti, kad čia jos pupuliukas, - toks išaugęs ir išgražėjęs. Haris stengėsi neprasižioti. Bijojo, kad nuo tramdomo juoko nebūtų trūkę pora šonkaulių.

Kai kitą rytą Haris nulipo į virtuvę, joje tvyrojo siaubinga smarvė. Ji berods vertėsi iš metalinės vonelės kriauklėje. Jis priėjo pažiūrėti. Vonelė buvo pilna purvino vandens, kuriame plaukiojo lyg ir kokie skudurai.

- Kas čia? - paklausė jis tetą Petunija. Jos lūpos kietai susičiaupė, kaip visad jam ko nors paklausus.

- Tavo naujoji mokyklinė uniforma, - atsakė ji. Haris vėl pažiūrėjo į vonelę.

- Oo... nemaniau, kad ji turi būti tokia šlapia.

- Nebūk paikas, - atrėžė teta Petunija. - Noriu tau perdažyti pilkai keletą Dudlio drabužėlių. Kai baigsiu, atrodys kaip visų.

Haris rimtai tuo abejojo, bet nutarė verčiau nesiginčyti. Atsisėdęs prie stalo stengėsi negalvoti, kaip atrodys pirmą mokslo metų dieną Stounvolio vidurinėje, - tikriausiai lyg apsikarstęs nusišėrusiomis dramblio odos skiautėmis.

Įžengė Dudlis su dėde Vernonu, abu suraukė nosį, kai į jas trenkė Hario uniformos kvapelis. Dėdė Vernonas, kaip paprastai, atsivertė laikraštį, o Dudlis trinktelėjo ant stalo Smeltingso lazdą, kurios niekur nepaleisdavo iš rankų.

Barkštelėjo pašto dėžutės dangtelis ir ant kilimėlio sučežėjo laiškai.

- Atnešk paštą, Dudli, - burbtelėjo už laikraščio dėdė Vernonas.

- Liepk Hariui atnešti.

- Atnešk paštą, Hari.

- Liepkite Dudliui atnešti.

- Bakstelėk jam Smeltingso lazda, Dudli.

Atstūmęs Dudlio lazdą, Haris nuėjo pašto. Ant kilimėlio prie durų gulėjo trys daiktai: atvirukas nuo dėdės Vernono sesers Mardžės, atostogaujančios Vaito saloje, rudas vokas, atrodantis kaip sąskaita, ir -laiškas Hariui.

Haris paėmė voką ir įbedė į jį akis, širdis daužėsi lyg padūkus. Per amžius niekas jam nerašė. Ir kas galėtų? Draugų nėra, giminių taip pat, bibliotekos skaitytojo bilieto neturi, taigi negauna ir piktų įspėjimų grąžinti knygas. Bet atėjo laiškas, štai jo adresas, jokios klaidos.

p. H. Poteriui Sandėliukas po laiptais Ligustrų gatvė 4 Litl Vingingas Saris

Vokas buvo storas ir sunkus, gelsvo pergamentinio popieriaus, adresas parašytas ryškiai žaliu rašalu. Pašto ženklo nebuvo.

Drebančia ranka apvertęs voką, Haris pamatė raudoną vaško antspaudą, jame buvo liūtas, erelis, barsukas ir gyvatė, aprietusi H raidę.

- Paskubėk, vaike! - šaukė iš virtuvės dėdė Vernonas. - Ką ten veiki, tikrini, ar nėra bombos? - Ir pats nusijuokė iš savo pokšto.

Haris grįžo į virtuvę tebežiūrėdamas į laišką. Padavė dėdei Vernonui sąskaitą ir atviruką, atsisėdo ir iš lėto ėmė plėšti savąjį voką.

Dėdė Vernonas drykst išėmė sąskaitą, piktai suprunkštė, po to permetė akimis atviruką.

- Mardžė serga, - pasakė tetai Petunijai. - Suvalgė nešviežią jūrų sraigę...

- Tėti! - riktelėjo Dudlis. - Tėti, Haris kažką turi!

Haris jau buvo beišskleidžiąs laišką, irgi parašytą tokiame pat storame pergamentiniame popieriuje, iš kokio buvo vokas, bet dėdė Vernonas išplėšė iš rankų.

- Čia mano! - mėgino atsiimti laišką Haris.

- Kaži kas tau gali rašyti? - nusišaipė dėdė Vernonas, viena ranka purtydamas lapą, kad atsiverstų, ir ėmė skaityti. Jo marmūzė šviesoforo greičiu iš raudonos virto žalia. Ir dar ne viskas. Per kelias sekundes liko pilkšvai balta kaip užvakarykštė kruopų košė.

- Pppetunija... - išlemeno jis.

Dudlis bandė nutverti laišką ir perskaityti, bet dėdė Vernonas jį aukštai iškėlė. Teta Petunija smalsiai paėmė ir perskaitė pirmą eilutę. Akimirką atrodė, kad nualps. Švokšdama stvėrėsi už gerklės.

- Vernonai! O Dieve, Vernonai!

Jie spoksojo vienas į kitą tarsi pamiršę, kad kambaryje dar yra Haris su Dudliu. Dudlis nebuvo pratęs, kad jo nepastebėtų.
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0211
* © xneox.com