Jam pirmas kartas nutiko vilniuje, kai jis buvo 27 metų. Dabar jam 32 metai.

Ar žinote, kad angelai dainuoja? O žvaigždės yra visai ne žvaigždės, bet maži jūsų norų kamuoliukai, taip ir laukiantys, kada galės išsipildyti. Ir visas pasaulis (įskaitant ir jūsų šefą) yra sukurtas tam, kad jums šypsotųsi. Ir ir... Ne, aš neišprotėjau. Aš įsimylėjau.
Viskas prasidėjo banaliai. Tačiau moderniai. Dar praeitų metų gruodį kažkokiame pokalbių kanale susipažinau su mergina, kuri buvo pasirinkusi Tigriuzės slapyvardį. Kaip visada, rodžiau savo puikius bendravimo įgūdžius. Demonstracijai pasibaigus, ji zyzė: "Rapolai, tikrai galiu pasakyti, kad moki vieną dalyką: intriguoti ir sudominti merginas". Lyg pats to nežinočiau - rado, ką pasakyti. Kai ji pasiūlė apsikeisti el. pašto adresais, kelias akimirkas dvejojau. Juk aš jau turėjau pakankamai karčios internetinių pažinčių patirties. Gal ji negraži ir atrodo kaip vaikščiojanti statinaitė? O gal ji visai ne mergina, o meilės ištroškęs... baisu net pagalvoti, kas tai galėtų būti. Tačiau po tokio komplimento tuščiagarbiškumo kirminas privertė duoti savo elektroninio pašto adresą.
Pirmas jos laiškelis buvo pilnas pagyrų. Kaip į tokį neatsakysi. Ji atsakė. Aš parašiau. Ji vėl atsakė. Pagalvojau, kad tikriausiai reikia daugiau išsiaiškinti apie šią merginą. Informacija šiais globalizacijos laikais dar niekam nepakenkė.
Tad per daug negaišdamas laiko, formuluoju tradicinius ir per ilgus metus kruopščiai nugludintus bei ilgais žiemos vakarais apmąstytus klausimus:
1. Kur dirbi?
2. Kiek uždirbi?
3. Koks batų dydis?
4. Kiek kartų kailis šeriasi per metus?
5. Ar myli Lietuva?
6. Kada gimė Marksas?
7. Ar mėgsti uogienę?
Kitą dieną randu jos laiškelį:
"Joo, atsakysiu į tavo trenktus klausimus, o paskui kelis gausi tu, OK?"
Iš atsakymų sužinau, kad ji studentė (studijuoja filosofiją), per daug nesveria, yra kukli ir švelni mergaitė (?). Pati apsiriboja tik trimis klausimais (todėl nusprendžiu, jog "chatų" pasaulyje ji naujokė). Dabar mano eilė:
1) ar tu tikrai trenktas???
2) ar toks esi iš prigimties???
3) kodėl esi Rapolas Rakalas?
P.S. Rapolai, labai patiko tavo klausimai".
Dar po kelių panašaus pažintinio pobūdžio laiškelių, kuriuose mes aiškinomės vienas kito trenktumo laipsnį, Zimbabvės politinės santvarkos ypatumus bei Aristotelio filosofijos subtilybes, jos tonas pasikeitė. Ji pradėjo guostis, išlieti savo nerimą ir skausmą. Na, mano jautri širdis negali atstumti kenčiančios sielos. Juolab kad ji teigė, nors manęs visiškai ir nepažįsta, tačiau tapau jai artimas, tik manimi kažkodėl gali pasitikėti, o ne savo draugais. Manimi, didžiuoju melagėliu, kažkas, pagaliau kažkas pasitiki... Juk tai malonu, ar ne?
Jos sielvartų priežastis paprasta - ją paliko vaikinas. Taigi guodžiau guodžiau, kol nusprendžiau, kad tai geriau daryti kokiame nors bare ar dar intymesnėje aplinkoje. Susitariam susitikti. Susitinkam irgi romantiškoje vietoje - prie Šv. Onos bažnyčios. Na, mergina kaip mergina. Ne gražuolė, bet ir ne rusiškų animacinių filmukų Baba Jaga. Nueiname į pirmą pasitaikiusią kavinę. Pakalbam apie šį bei tą. Po valandos nusprendžiam pasivaikščioti po vakarinį Vilnių. Jurga - toks jos vardas - paklausia: "Rapolai, ar nenusivylei manimi? Jei nenori bendrauti su manimi, sakyk. Tačiau žinok, kad aš labai noriu tau patikti". Nesigirsiu, tačiau, kaip žinia, merginoms patinku. Vis dėlto labai retai kuri mergina taip atvirai mane "kabino". O kur dar jos bevaikštant išsprūdusi frazė: "Man nereikia daug. Man reikia tik trupučiuko nuoširdumo. Aš esu nuoširdi, ir tu nusimesk ciniko kaukę". Juk iš tiesų - ko mes visi trokštame, jei ne nuoširdumo? Melavimai, ilgiausių makaronų kabinimai ir visa kita yra linksma ir žavu. Bet kiek tai gali tęstis? Juk nori kažko tikresnio, tyresnio...
Jos žodžiai, vynas klube "Prie universiteto" man po truputį atvėrė akis: pagaliau aš sutikau merginą, kuri yra nuoširdi, puiki ir nuostabi. Jai reikalingas aš, Rapolas Rakalas. Ne mano šmaikštumas, ne mano visuomeninė padėtis, ne mano pinigai, bet aš. Tokios merginos kasdien nesimėto. Todėl jų negalima skaudinti. Todėl jų negalima skriausti, joms negalima meluoti. Joms reikia sakyti komplimentus, kad galėtum gėrėtis, kaip žaidžia šypsena jų lūpose. Joms reikia pirkti krūvas rožių (tai ir padariau dar tą patį vakarą), kad pajustų, jog kažkam jos yra brangios. Jas tiesiog reikia nešioti ant rankų - ne todėl, kad nesusipurvintų savo lakuotų batelių, bet todėl, kad niekada jų nepaleistum iš savo rankų...
Tad ar verta sakyti, kad vakarą baigėm aistringais bučiniais? Kaip, beje, ir kitą vakarą.
Trečią dieną praėjus po mūsų susitikimo, aš jau supratau, kad visos mano mintys sukasi apie Ją. Tik trys dienos praėjo, o aš jau nebegaliu apie ją negalvoti. Darbas, šefas - argi tai svarbu? Tad užuot rengęs firmos marketingo planą, barškinu klaviatūra, rašydamas jai laiškelį:
"Jurga,
susitinkam šiandien. Susitinkam būtinai. Jei nesusitiksim, vis tiek aš tavęs lauksiu dieną naktį, ištroškęs tavo mielų žodžių. Naktim svajosiu apie gražiąją Jurgą. Nemiegosiu, rūkysiu cigaretes viena po kitos. Gersiu "Starką" "kabakuose" vienas, nesulaukęs Tavęs. Būsiu liūdnas ir nesiskutęs, užtinusiomis akimis nuo alkoholio ir nemigos..."
Ji trumpai atsako:
"Kvailuti, kam to reikia. Juk savaime aišku, kad galime susitikti. Vienas negerk "Starkos" - ir man truputį palik J".
Ar gali būti gražesni žodžiai? Gal šimtas penkioliktą kartą skaitydamas šį laiškelį galutinai supratau: aš įsimylėjęs. Iki ausų. Kokių ausų - aš įsimylėjau iki paskutinio plaukelio ant mano pakaušio. Aš ją myliu myliu. Ji yra pati gražiausia mergina pasaulyje. Ji yra pati protingiausia. Ji nuostabiausia. Ji...
Tačiau tada aš dar nežinojau, kas manęs laukia toliau.

Ar žinote, kaip yra gera nubusti auksinį rytą, pažvelgti į šalia gulinčią mylimą merginą, ir ilgais grožėtis, kaip saulės spinduliai šoka Vienos valsą ant jos nuostabiai raudonų lūpų? O ji neatsimerkdama tyliai sužnabžda: “Ir ką matai, Rapolai”? Po to apsikabina ir priglunda.... Ar gali būti kas nors geriau?..

Šeštadienis. Pirmą kartą Jurgą pamačiau antradienį (jei neskaitysime kelių savaičių bendravimo internetu), tačiau per tą trumpą laiką įvyko kažkas nuostabaus: aš ją tikrai myliu. Žinau, kad ją myliu, nes negalvoju apie kitas merginas. Dar daugiau – aš nebematau merginų gatvėje. Atrodo, kad Vilniuje vienu rankos mostelėjimu dingo visos gražios merginos. Liko tik viena. Pati nuostabiausia ir geriausia. Aš noriu būti visąlaik su ja. Visur. Kad ir kas jai benutiktų. Na, o dabar aš su ja noriu praleisti šeštadienį.

Virtuvėje geriam kavą. Tylim. Ar reikia daug žodžių, kai širdis pati dainuoja? Ji nusprendžia, kad vien širdies melodijų neužtenka, todėl prasižioja, nusišypso, apnuogindama savo baltus ir nuostabius dantukus: “Rapolai, noriu tau kai ką pasakyti”. “Sakyk, - taip plačiai šypsausi jai, kad tikriusiai ji gali susipažinti su mano protininių dantų formomis. “Žinai, Rapolai, šį rytą aš kai ką supratau”. “Puiku, kad aš tave myliu supratau jau seniai, - ketvirtadienį, t.y. prieš dvi dienas, - galvoju sau.” O ji tęsia: “Supratau, kad mes esame tik draugai. Ir ne daugiau..”

Po tokių jos žodžių kavos gurkšnis pavirsta į deginančią vulkano lavą ir bando išsiveržti lauk (kas sakė, kad tokiais atvejais tas prakeiktas gurkšnis bando užstrigti gerklėje). O ji tęsia toliau: “Ir tokiais liksime visąlaik”. Tuomet jau širdis bando išsiverti iš jai skirtos vietos, mano akyse pasidaro žalia ir kažin kodėl pradeda trūkti oro. “Taip, Rapolai, pakliuvai. Iki šiol tu daužei mergaičių širdis, dabar tau sudaužė”- ištariu mintyse. O ji sėdi ir žiauriai gražiai šypsosi: “Juk mes nieko nežadėjom vienas kitam”.

Taip, jos tiesa. Žiūriu į jos giedras puikias akis ir žinau, kad negaliu pykti, net jei norėčiau. Juk ji niekuo dėta, kad aš ją įsimylėjau, o ji manęs ne. Ir aš suprantu, kad aš tenoriu, kad jai būtų gera. Noriu, kad ji tuomet surastų vaikiną, su kuriuo ji būtų laiminga. Aš sau nerūpiu. Man rūpi ji. Atsisveikinant ištariu: “Žinoma, mes liksime draugais, jei tik tu nori”. Ir aš žinau, kad jai visuomet padėsiu. Na, ir kas kad ji manęs nemyli, tačiau jos dėka aš buvau nors kelias akimirkas pats laimingiausias pasaulyje žmogus. Aš žinau, kad mylėti yra nuostabu. Meilė yra didelė dovana. Nors man dabar baisiai liūdna. Liūdna, kad noriu staugti. Verkti.

Einu namo, bandau miegoti. Nieko neišeina. Tik paryčiais užmiegu. Sekmadienio ryte patikrinu paštą ir ten randu laiškelį nuo Jurgos, kur ji man siūlo pasivaikščioti po Vilnių. Mano širdis suspurda: o gal dar vilties yra?



Aš vėl laimingas. Aš susitikinėju su pačia nuostabiausia mergina pasaulyje Jurga. Ji man šypsosi. Pasakoja istorijas. Man gera. Tikiu, kad ir jai gera. Ankstesnių liūdesių ir nesusipratimų kaip nebūta. Aš ją myliu. Ir ji man neabejinga. Bent taip atrodo.

Ypač šis įspūdis sutiprėja, kuomet ji išvažiuoja mėnesiui studijuoti į Vokietiją. Juk kaip kitaip įvertinti kasdien siunčiamus SMS, kuriuose teigiama, kad aš esu šauniausias vaikinas (“Šiuo metu nėra nė vieno kito vyro, apie kurį tiek galvočiau ir kuriam skirčiau tiek dėmesio”), kur dėkojama už nuostabias jai suteiktas akimirkas (“tik žinok, kad jeigu aš tau rašalioju sms ar meilus, esi pasidaręs svarbus. ir patikėk manim, pakankamai įvertintas”). Kaip įvertinti jos skambučius, ilgus pokalbius? Na štai, balandėlė, kai atitolo nuo manęs, suprato, koks aš jai brangus esu.

Taip galvojau, kol negavau jos e-mailo, kuriame pakartojo tą patį, ką sakė tą atmintiną šeštadienio rytą. Tik dar aiškiau suformulavo:

“Genialus, Rapolėli, tarp mūsų yra tik draugystė, ir ne daugiau. Viena tikrai aišku, - tavo žmona nebūsiu ir šiaip man labai labai patinka būti taip, kaip dabar esu: t.y. nebūti niekieno”

Aš skaitau ir savo akimis netikiu. Tai galėjo parašyti ta pati mergina, kuri dar vakar teigė, kad aš jai labai svarbus, kad jai sukeliu gerus jausmus, kad... Jaučiuosiu taip lyg Mike Tyson būtų užvožęs bokso ringe. Ir ne vieną sykį. Ir dar pusė ausies nukandęs. O gal ir visas abi. Padaužau kumščiais į spintą. Skauda. Tuomet paimu kefyro pokelį ir sviedžiu į virtuvės kampą. Tačiau irgi pasigailiu, nes suprantu, kad pačiam teks išvalyti. Po perkūnais, ji su manimi žaidžia. Vilioja, kviečia, o paskui atstumia. Kaip kokį šuniuką. Nedelsdamas viską jai ir iškloju parašydamas atsakymą. Deja, nepasijuntu geriau. Paskui apninka mintys: “O gal nereikėjo to daryti? Gal reikėjo palaukti? Tačiau ko laukti? Ką man daryti?”

Kitą dieną gaunu atsakymą iš jos:

“Tu mane skaudimi taip sakydamas. Aš esu normali merga ir su 'šuniukais' nebendrauju. jei taip jautiesi, gaila, tačiau aš bendrauju su žmonėm, kurie jaučia. Ir apie tai mąstau. O šitą mano savybę tu pamiršai, pernelyg susikoncentravęs į save.

Gali šitą paskutinį mano meilą įvardinti kaip bandymą pasiteisinti ar panašiai. O man tas pats, kaip tu jį pavadinsi. Ir dar. žinok, kad aš net ir išsiaiškinusi, pati nebeateisiu. Niekada neateinu, nes mane įskaudinai. Labai. Man buvo netikėta tavo reakcija.”

Ir tik dabar suprantu, kokią kvailystę padariau: juk aš ją galiu prarasti amžiams. Nėra baisiau, kaip žinoti, kad niekada nepamatysi jos veido, negalėsi pasikalbėti, negalėsi išgirsti jos balso. Aš apsiverkiu. Šimtą kartų save prakeikiu, kad vakar nesusivaldžiau ir jai parašiau. Koks aš kvailys. Ašarodamas parašau laiškelį, kuriame atsiprašau:

“Jurga, aš negaliu be tavęs. Tebūkime tik draugais. Tačiau aš noriu tau parašyti laiškelį, paskambinti tau. Atleisk mano kvailystę, - aš tikrai nenorėjau tavęs įžeisti.”

Ji kilniaširdiškai man atleidžia. Mūsų bendravimas tęsiasi toliau. Po kelių dienų vėl paaiškėja, kad aš nuostabus (“uzklumpi mane netiketai savo skambučiais: taip, kad aš net nespėju sureaguoti bet tas netikėtumas labai malonus, o ypač tada, kai lyja ir kai vienišumas jaučiasi. Dėkui dėkui....”). Aš vėl pakylu ant sparnų – man nėra jokių nepasiekiamų aukštumų, jokios viršukalnės nebaisios. Dar po trijų dienų – vėl tas prakeitas “mes tik draugai”. Padebesiuose ereliu skrajojęs krentu it koks menkas žemės kirminas, prisimindamas dar mokykloje per rusų kalbos pamokas išmoktą posakį: “Gimęs šliaužioti skraidyti negali”.


Įdubę žandai, irzlus balsas, paraudusios nuo nemigos akys, prarastas apetitas, neapykanta visam supančiam pasauliui. Iš savimi pasitikinčio, guvaus ir puikaus Rapolo Rakalo lieka tik pasigailėtinas ir apverktinas šešėlis. Mano žavesio nebeliko it kokio pernykščio sniego.

Nebegaliu pakęsti to “Tu man brangus ir labai daug reiški” bei “Na, mes tik draugai, ir niekas daugiau”. Kada, mano meile Jurga, po galais, apsispręsi, ar aš tau brangus, ar ne?

Iš Vokietijos sugrįžta kaip tik savo gimtadienio dieną. Jaučiu, kad kažkas turi įvykti. Ji man paskambina. Persimetam banaliais klausimais “Kaip sekas?” “Gerai”, “O kaip tau?” “Irgi gerai”. Nors man visiškai negerai. Ir ji tai žino. Paskui Jurga pradeda kalbėti, kad su draugėmis “varys švęsti” gimtadienio į “Brodvėjų”. “O aš galiu ateiti?”, - gailiai išsprūsta man. Ir tuoj pat bandau atgauti savo orią vyrišką laikyseną: “Jei tu nenori, galiu neateiti”. Ji abejinga: “Rapolai, daryk kaip nori. Nors nemanau, kad tau bus įdomu merginų kompanijoje”. Ir ką čia gali pridurti.

Nusiprausiu, išsikvėpinu, įkalu pora butelių alaus, pasiimu glėbį rožių (o juk gal dar ne viskas prarasta?), dovaną ir žygiuoju “Brodvėjaus” link. Ji padėkoja, netgi leidžia pakštelti į žanduką.

Manoji gyvenimo meilė juokauja, kalbasi. Bet ne su manimi. Manęs lyg nėra. Nueina šokti. Šoka su draugėmis. Šoka su kažkokiu idiotu, bet ne su manimi. Gyvatė. O sugrįžusi dar paklausia: “Kodėl neini šokti?” Tai negi aš turėjau staipytis vienas? Ar laukti šalia, kuomet ji teiksis su manimi pašokti bent kelias minutes, o paskui nubėgs pas kitą??? “Dviguba gyvatė: barškuolė ir dar akiniuota”, pagalvoju sau ir užsisakau dar vieną viskio stiklą. Užsirūkau. Pirštai dreba. O dar tie “Poliarizuoti stiklai” su savo “Meilės kupinais laiškučiais...”

Tuo tarpu jai tikrai ne liūdesiai galvoje. Šalia sėdi gausi vaikinų kompanija. Jiems, aišku, labai įdomios šalia sėdinčios merginos. Manąjai meilei taip pat įdomūs šalia sėdintys vaikinai. Ji jiems pamirksi akimi, pasikalba. O aš kaip stuobrys šalia sėdžiu. Tiesiog baldas. Ir dar jai trukdantis, nes užlipo ant suolo ir pradėjo šokti. Jai kompaniją sumanė palaikyti vaikinas, kuriam ji jau kokį pusvalandį mirksėjo dešine akimi (kas sakė, kad gyvatės negali mirksėti???), kad ana net paraudo.

Ir įsivaizduokite tokį vaizdelį: Rapolas Rakalas sėdi prie stalo, o priešais jį ant suolo maivosi jo meilė. Bet ne jam. O kitam idiotui, šokančiam taip pat ant suolo. To jau per daug. Net ir mano begalinė šventa kantrybė turi ribas. Pašoku ir einu. Dar išgirstu iš ano bachūro: “Ei, drauguži, nepyk...” Aš atsisuku ir pasiunčiu jį kuo toliau. Jis nesiginčija. Tuo metu man buvo nebaisūs ne tik aštuoni sėdintys jo draugai, bet ir visi “al-Qaedos’ teroristai, “Raudonosios brigados”, KGB ir Džonas Skerdikas kartu sudėjus.

Atsitokėju Vokiečių gatvėje. “Ką aš darau?”, - pagalvoju kuomet gal kokį ketvirtą kartą parodau pravažiuojančiam vairuotojui išraiškingą ženklą “fu..k”? “Kodėl dėl vienos mergiotės turi būti įžeidinėjami drausmingi eismo dalyviai? Kuo baigsi, Rapolai?” – klausiu savęs. Ir manyje pabunda seniai užgniaužtas senasis gerasis Rapolas Rakalas. Na, tiksliau jo likučiai. Ir tie likučiai šį bei tą sugalvoja.

Sugrįžtu atgal į “Brodvėjų”. Smegenys karštligiškai suvokia, kad pirmiausiai reikia parodyti savo vertę, t.y. kad aš esu įtakingas ir svarbus asmuo. Tą vakarą barų dievukai man buvo palankūs. Lyg tyčia vidury “Brodvėjaus” (matomiausioje vietoje) sėdėjo pakankamai solidi kompaniją: kelios lietuviškos žvaigždutės, pora verslininkų ir dar keletas aukštų valdininkai (konfidencialumo sumetimais neminėsiu jų pavardžių). Tikrai nesu tas, kuris vaikosi įžymybių. Juk aš pats esu žvaigždė. Tegu jie manęs vaikosi. Tačiau, tuo metu man jų reikėjo. Idant parodyčiau savo visuomeninį statusą.

Na, štai – aš jau sėdžiu su jais. Šnekučiuojamės, vieni kitiems prideginėjame cigaretes bei cigarus. Dar po kelių valandų visas stalas sužino mano meilės istoriją. “Rapolai, kam to nebūna”, - guodžia jie mane. Man nuo to ne lengviau. Bandau save paskandinti viskyje. Mane apsikabina popžvaigždė: “Neliūdėk, - sako man jis”. Aš į jį pasižiūriu apgirtusiomis akutėmis, sumirksiu ir sakau: “Geras tu žmogus”. Jis ne mažiau apgirtęs man sako: “Tai tu geras žmogus, Rapolai”. “Ne, ne, tu geras žmogus”, - skubu užtikrinti. “Tai tu geras žmogus, - tvirtai atsako man jis. “Ne, tai tu geeeeras žmogus. Ir geriau išgeriam”. “Gerai, - pagaliau jis su manimi sutinka, - išgeriam”.

Tegu mato manoji Gyvatė kaip aš artimai bičiulaujuosi su žvaigždėmis, kaip man viskį perka politikai, o per petį ploja verslininkai. Deja, viena akimis pastebiu, kad Gyvatei nė motais – staiposi tai su savo draugėmis, tai su kokiu nors idiotu, kurių tąkart bare buvo kaip niekad daug. Dėmesį ji atkreipė tik tuomet, kai vieno verslininko žmona pradėjo mane “kabinti”. Meiliai kalbino, o paskui iškvietė šokti. Užgrojus “Do you know how wonderful you are” ji švelniai prie manęs prigludo. Va, tuomet pajutau, kad kažkas mane traukia už rankos. “Piktas verslininkas”, - pagalvojau. Tačiau atsisukęs pamačiau, jog tai Gyvatė. “Einam pašokt.” – sako ji man. “Negi ji galvoja, kad jai užtenka tik pamoti piršteliu ir aš viską palikęs lėksiu paskui ją?” Ne, dabar atėjo mano eilė. Aš paniekinamai nusišypsau ir pasineriu į verslininko žmonos akių gelmes švelniai jai besišypsodamas...

Sugrįžus prie stalo, man jau nebe taip linksma. Vis tiek aš myliu, nors ji ir Gyvatė – akiniuota barškuolė. O gal jei būčiau su ja pašokęs, viskas būtų buvę gerai? Gal aš padariau dar vieną klaidą? Mano liūdesį pastebi tas pats verslininkas, su kurio žmona šokau. “Liūdna?” – klausia jis. “Uhu” – atsakau. “Nepergyvenk, tu jaunas, tau dar viskas prieš akis. Jei nori, galim nusipirkti degtinės ir važiuoti pas mane į namus. Aš gyvenu netoli, Užupyje. Ramiai išsikalbėsi, išsimiegosi.” Koks beribis žmogaus gerumas. Tik aš atsisakau, nes be jo bus dar jo žmona, kuri labai dviprasmiškai į mane žiūri. To dar betrūko, kad aš su ja permiegočiau. Kažkoks bičas prisėda prie staliuko, guodžiasi savo nelaiminga meile. Jį užjausdamas gerasis girtasis verslininkas paskviečia į savo namus. O šis permiega su jo žmona. Labai būtų gražu. Tuomet tikriausiai abu vienas kitam guostumės sudaužytomis širdimis ir neištikimomis moterimis. Atsisakau. Tuomet jis pasiūlo išgerti. Aš mielai sutinku.

Pamatęs, kas iš tikrųjų Gyvatę nervina subrandinu mažytį keršto planą. Atsiskiriu nuo mane svetingai priėmusios žvaigždžių kompanijos ir sutelkiu dėmesį į vienišą merginą. Panaudoju visus savo sugebėjimus. Tad ar verta sakyti, kad kaip tik tuo momentu, kai pro šalį ėjo Gyvatė, mes aistringai bučiavomės? Tai pasirodė efektyvu, - ji mane išvadino kiaule ir beširdžiu šliužu. O paskui pradėjo šaukti, kad aš tyčia taip darau, negalėdamas be jos gyventi. Į tai atsakiau ilgu bučiniu su naująją mergina ir apsikabinęs ją per liemenį lėtai nuėjome prie baro. Dar mačiau, kad Gyvatė nervingai surūkė cigaretę ir greitai išėjo iš baro. Kartu su ja išėjo ir mano piktdžiuga. Mažytis buvo mano kerštas, tik jis nesušildė mano širdies. Išgėręs stiklą viskio, atsiprašiau naujosios draugės ir liūdnas parkiūtinau į namus.

Kitos dienos nebuvo linksmesnės. Teisybę pasakius ir šiandien man nelinksma. Valentino dieną sutikau vienas beprasmiškai žiūrėdamas į lubas. Gerai tik tai, kad po ano vakarėlio ji man jau nebskambino ir neberašė laiškelių. Pagaliau ji apsisprendė, kad aš jai nesu brangus. Dabartinis mano gyvenimas – mėginimas priprasti prie šios minties.
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0184
* © xneox.com