Jam pirmas kartas nutiko jo namuose, kai jis buvo 22 metų. Dabar jam 28 metai.

Ką aš geriausiai prisimenu iš savo pirmo karto- tai skaudančias kepenis... Ir čia ne alkoholio įtaka- tiesiog mano draugė užsiimineja kovų menais...
Susipažinau su ja sporto salėje, pats to nenorėdamas. Žinote, būna tokios universalios sporto salės- viename kampe kažkokie neaiškūs dviračius mina, per vidurį- štangos, svarsčiai, kitame gale- didelis plotas, kuriame kažkas spardosi. Kadangi mano blauzdos per skystos pastarajam sportui, tai aš tik ant dviratuko ir po svarsčiais tetinku...
Bet reguliariai- tris kartus per savaitę. Geriausia, kai treneriai kortomis lošia, nes nėra kam man į ausį rėkti, kad blogai minu. Atsiprašau- ar įmanomas toks dalykas, kaip neteisingas pedalų minimas?... Na nebent atgal mintum, tačiau pasiginčyk tu, kad gudrus, su Atlėpausiu Didžiąja Gerkle, kuriam nė motais, kad tu čia pinigus moki ne už jo balsą...

Ji darbavosi ten, kur buvo daugiausiai vietos- snukius kojytėmis glostė. Puikiai sudėta mergina, galinti didžiuotis viskuo- pradedant veidu, baigiant... Savo sportą ji gerai išmanė- stiprūs bernai nuo taiklių smūgių krisdavo kaip lapai, o aš grožėjausi ir džiaugiausi, kad tas, gulintis ant žemės- ne aš...
Susidraugauti su ja net nesiruošiau- kažkaip man ne prie širdies tokios agresyvios. Kilnojau sau štangeles, miniau pedaliukus, lanksčiausi į visokias puses...

Kartą girdžiu- šurmuliukas kilo prie „snukiamušio“ aikštelės. Palieku ramybėje nelemtą 70 kg štangą, kuri šiaip ar taip nė iš vietos nejuda, keliuosi pasižiūrėti...
O ten raumeningi vyrukai sugalvojo pramogą pasidaryti- nusibodo mat jiems vienas kitą kulti, tai pasistatė kažkokį iš matymo pažįstamą gimnastą ir boksuoja palei pat dūdą- gąsdina po truputį. Tas, aišku, rėkti ne savo gerkle, bet kur jis dings, jei ant kiekvienos jo rankos kabo po 120 kg drimbą, paraudusiomis nuo džiaugsmo akimis...
Ir tik vienintelė mergaitė iš jų tarpo rėkia: girdi, paleiskit, o tai bus blogai. Mentus kas nors iškvies, išveš, uždarys ir bus amba...
Kadangi drimbos mažai girdi, ji paleidžia į darbą savo kojas ir rankas- du iš karto atsiklijuoja, o kiti tuo metu atsiveda dar porą iš gimnastikos srities- pamainai...
Kažkaip užuodžiu, kad neužilgo ir mano eilė ateis- susirenku savo šarovarus ir, maskuodamasis vietinėmis spalvomis, atsargiai vingiuoju prie išėjimo. Tuo tarpu mergina tiek įsisiautėja, kad drimboms visai nebelinksma. Keli spjaudosi, kiti trinasi užgautas vietas ir jau rankiojasi rankšluosčius nuo suolų... Gimnastai paspruko į apkasus, o aš apsidžiaugiau ir maunu jau lengvesnia dūšia prie durų, kol kas nors neapsigalvojo. Drimbos riaumoja ir grąsina merginai susidorojimu. Kai kurie netgi rankšluosčiais užvažiuoja per užpakalį praeidami...
Pasijuntu bestovįs vienui vienas netoli durų, „sunkusis metalas“ išėjo pirma manęs. Ji irgi stovi ir keikiasi, rankiodama nuo grindų savo išmėtytus daiktus- raiščius, treningus...
Prieš išeidamas panorau gerą džentelmenišką darbą padaryti- pakeliu nuo grindų jos rankšluostį, prieinu ir tiesdamas jai sakau, kad va, pasiimk, panele...
Kokio, atsiprašant, š...ėtono aš lindau ten su tuo rankšluosčiu jai iš užnugario?
Sekantys kadrai, kuriuos pamenu: daug žvaigždžių; vidutiniškai daug žvaigždžių ir prašviesėjusios salės fragmentas; salės fragmentas; salės lubų fragmentas; keistai juodi kadrai...
Tik paskui supratau, kas nutiko- gavau nuo įtūžusios merginos nokautą...

-Ei, tau viskas gerai?
Klausos aparatas veikia... 100 proc. Vaizdo aparatūra- 37 proc. ir vis kyla... Priekiniai manipuliatoriai... blyn, tarkim kad 100 proc.... Vaikščiojimo mechanizmas irgi tvarkoj, nes jaučiu pėdas. Jeigu jau jaučiu, vadinasi, stuburas išliko vientisas...
- Ot velnias, aš atsiprašau, girdi? Nenorėjau... nemačiau... Galvojau, čia vienas tų...
Smegenys tikriausiai sveikos, nes minčių yra. Tik kad labai jau vangios... Centrinis siurblys dirba normaliai, pulsas normalus... O va maisto apdorojimo ceche kažkas rimto, nes... SKAUDA VELNIŠKAI...
Sudejuoju ir jau mano vaizdo fokusavimo mechanizmas pagauna susirūpinusias akis, kurios smalsiai spokso į mane. Taigi čia ta...
- Kojas ir rankas jauti?- šiek tiek baimingai klausia ji, čiupinėdama mano ranką ir ieškodama pulso. Aš tyliu, nes kalbos aparatas dar nefunkcionuoja. Matyt, kažkas per skrandį ar kepenis atsiliepė...
-Aš tik... norėjau paduoti rankšluostį...- ištariu plonu balseliu, nes natūraliai man dar nesigauna.
Ji šypteli, surimtėja, vėl šypteli ir man kažkaip aišku, kad ji vos tramdo juoką. Atsistoja ir nusisuka...
Po kelių sekundžių grįžteli ir pasižiūri. Vėl šypsosi, kad ją kur plynios...
Bandau atsistoti ir dabar jau aiškiai jaučiu, kad kažkas labai netvarkoj pilvo srityje.
- Palauk, gulkis, kur tu čia išsiruošei?- ji paveda mane prie čiužinių, suverstų į krūvą ir padeda išsitiesti. Pakelia marškinius...
- Ot šūdas!- susikeikia.- Pataikyk tu man taip...
- Kaaas?- išgąstingai žiopčioju.- Skylė ten ar ką?
- Sumušiau iki geltonumo, ot šūdas...
Jei ji taip ir toliau keiksis, aš greitai pašvinksiu.
Mergina dingsta man iš akių, netrukus grįžta nešina vaistinėle ir atsidariusi ją ima ieškoti kažko, kas palengvintų mano kančias. Netrukus išima kažkokio tepalo ir pabando patepti. Sušnypščiu kaip garvežys, bet ji beveik dėmesio nekreipia. Jautrumo jokio. Ne mergina, o kaulų traiškymo mašina...
Kiek vėliau ji leido man atsistoti ir netgi palydėjo iki autobusų stotelės.

Štai tokia buvo pirmoji mūsų pažintis. Skausminga, tarsi per karą...
Jos vardą sužinojau šiek tiek vėliau, nes sporto salėje ji mane pasitikdavo vos ne pirma ir smalsiai klausinėdavo, ar pilvo srityje viskas gerai, ar buvau rentgeno kabinete ir ar gražios nuotraukos gavosi, ar nieko daugiau neskauda ir ar nesapnuoju košmarų... Klausimai po klausimų. Baisi mėlynė nuo mano pilvo nunyko per mėnesį, o ji dar pusantro viršaus mane „slaugė“. Susidraugavom po truputį...
Sporto salėje ji ne šiaip spardėsi- kažkokį trenerį pavadavo, bet man nekilo joks noras pradėti mokytis to paties- tik ne pas ją... Jau geriau kartu kur nors kavinėj pasikalbėti, kino teatre pasnausti, bet tik ne sporto salėj artimais kontaktais užsiiminėti. Ne veltui ją drimbos „mėsmale“ pravardžiavo...
Nors ji mokėjo ne tik kaulus laužyti. Pamenu, pirmą kartą pasibučiavome, tai apkabino visai padoriai- kaulai beveik nesutratėjo... Prie jos normalus vyras kaip koks destrofikas jautiesi. Pažiūrėjęs nepasakytum, kad labai jau stipri- liesa, rankos tokios plonutės, piršteliai kaip pas pianistę, rodos, imsi ir sutraiškysi...
Kurgi ne... svajuko dramblionės... Perlaužtų tave it šapą ir net nesusirauktų...
Pradėjau įnirtingiau treniruotis, kad bent minimaliai „svorio kategoriją“ atitikčiau. Bet kurgi tu čia pasivysi taip greitai, kai ji nuo mažens tuo sportu užsiiminėja. Galų gale pripratau prie jos ir jaučiausi kaip labai laimingas destrofikas... Tiesa, pradėjau kovų menais užsiiminėti kitoje vietoje, kad nors ką mokėčiau... Būdavo- ateinu į pasimatymą visas sudaužytas, ji tik išsižioja ir iš karto- sakyk, koks niekšas tai padarė ir jam bus amba...
Aha, taip aš tau ir imsiu skųstis... Man tarsi tik ir trūktų trenerio su sugipsuota uodega...

O tas pirmas kartas nutiko mano namuose „Žvaigždžių karus“ bežiūrint. Man tai tikrai pirmas, o jai- nežinau, sakykim, kad antras, nes kažkaip neklausiau nė karto...
Taigi, apie filmą... Skraido ten visokie neaiškūs aparatai, kažkokie dvikojai su nupieštais kardais mojuoja ir aš staiga jaučiu, kad mano galva krypt į šoną- ir jos lūpos jau ant manųjų, bučinio procesą pradeda...
Bet kryptelėjimas ne staigus ir ne 90 laipsnių kampu, antraip jau gulėčiau pagal visas taisykles be sąmonės...
Malonu... Ji atsitraukė, meiliai sumurkė kaip kokia katė...
- Noriu praleisti šią naktį su tavimi.- pareiškė.
- Gerai.- neprieštarauju.
Vėl bučiuojamės, o ji tokia švelni švelni- jokio jėgos ženklo. Tikriausiai šiandien muštis labai tingi... Arba atostogų pasiėmė ir man nesako.
Iš vertikalios pozicijos pereiname į istrižą, po to į horizontalią. Ji pati nusivelka savo „kimono“ ir krinta ant manęs. Bučiuojamės kaip išprotėję ir aš tiesiog didžiuojuosi ja, kad ji gali būti tokia švelni, tokia sveikatai nepavojinga...
- Palauk truputį...- murmu nustumdamas ją ir pats greitai nusivelku. Ji apžiūri mano pilvą, kur dar prieš keturis mėnesius galėjai pamatyti riebią mėlyną dėmę gelsvais pakraščiais. Sumušimo seniai nėra ir ji labai patenkinta...
Vėl pratesiame švelnumo konkursą ir aš jaučiu, kad šitoj srity man geriau sekasi, tuoj tapsiu čempijonu mudviejų tarpe... Bučiuju jos krūtis, pilvą, kojas, ji patenkinta murkia ir priedo perjungia video į LNK, kur kaip tik vyksta NML- muzika pusvalandžiui jau garantuota...
Tada atlieka kai kuriuos kovinius veiksmus- ir aš jau švelniai paguldytas ant menčių. Ant žemės... Dabar bučiuoja ji, kutendama savo plaukais krūtinę ir pilvą. Geera...
Po to jau vartomės apsikabinę- nė viena poza nė vieno iš mūsų galutinai netenkina. Todėl geriau pasivolioti...
Ties kažkuriuo persivertimu jos kojos apsiveja mane ir aš staiga pasijuntu jos viduje. Ji dejuoja, užmerkusi akis, aš urzgiu kaip koks meškinas ir muzika kala kaip tik į ritmą... Ne, dabar jau nekala- kažkas stipriai nusidainavo. Tikiuosi, jis tikrai nelaimės pirmos vietos...
Vartytis nustojame- ji atsisėda patogia poza ir judina šlaunimis, delnais glostydama man pilvą. Ir vis garsiau šaukia, vis garsiau, vis stipriau delnais braukdama...
Jaučiu, kad tuoj baigsime kartu su ta daina, ji sudreba, pakelia delnus...
O kitą sekundę aš jau nebeurzgiu- aš rėkiu nesavu balsu, nes, po šimts velnių, skauda nežmoniškai! Ir kaip ji... kas jai užėjo???
Ji irgi išsigandusi, sėdi raita ant manęs ir net nesiruošia nulipti- tik spaudžia rankas prie krūtinės ir bijo mane jomis paliesti- nes ką tik delnais smogė velniška jėga praktiškai į tą pačią vietą kaip ir aną kartą...
- Atsiprašau, brangusis, aš nenorėjau, tikrai nenorėjau!.. Aš netyčia...Ot šūdas!
Tikrai kad šūdas, bet skauda jau ne taip stipriai. Kenčiu iš visų jėgų, ašaros rieda, ir ne dėl to, kad žliumbčiau- niekaip tu jų nesulaikysi, nes tokia reakcija...
Ji irgi apsiašarojusi, pritaria mano nuotaikoms. Staiga pradedu juoktis, nes tokia durna mintis į galvą ateina- pirmą kartą turi skaudėti... Vyrams irgi...
Nors toks čia ir juokas- per ašaras...
Ji nesijuokia- tikriausiai galvoja, kad man šokas. Pasilenkia, delnais glosto veidą ir susirūpinusi žiūri į akis. Kai juokas praeina, pabučiuoju ją ir pasakau, kad kitą kartą ji bus surišta, antraip jokių santykių nebus. Tada ir ji nusijuokia.
Skausmas beveik dingęs, bet vėlgi ryškėja plaštakos formos mėlynė... Ką aš sporto salėje pasakysiu???
O kitą sekundę man jau dzin, nes ji vėl pradeda raitelės šokį ir mes baigiame jau su kita NML daina. Tikrai labai gera...

Surištų rankų terapiją taikėme tik du kartus- vėliau pasitikėti ja pradėjau, o ji- labiau savo rankas kontroliuoti orgazmo metu. Gerai, kad dar spardytis tuo metu nepradeda, o tai jau nežinau, kokią čia pozą tektų pritaikyti...
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0158
* © xneox.com