Jai pirmas kartas nutiko jo namuose, kai ji buvo 17 metų. Dabar jai 18 metų.
Sėdžiu virtuvėje ant stalo ir spoksau į Luką. Per jo tamsiai rudus plaukus, kurie krinta ant akių, vos galiu matyti liūdną žvilgsnį. Matau, kaip mano vaikinas stengiasi ant manęs pykti, tačiau vargšeliui neišeina, nors tu ką. Jam niekada neišeina ant manęs pykti, todėl dažniausiai pyktį pakeičia liūdesys. O liūdesio Lukas nemėgsta parodyti. Taigi, dabar ponas kietuolis eilinį kartą bando pasislėpti po savo plaukais. Nusijuokiu ir liuokteliu nuo stalo.
- Ei, tu rūkei? - nustebusi šūkteliu, kai prieinu arčiau ir užuodžiu rūkalų kvapą.
- Ne. Tik stovėjau šalia Vygio.
Tyliai atsako ir vėl užsisklendžia savyje. Žinau, kad Lukas sako tiesą. Per tą laiką, kurį praleidome kartu, jau gerai sugebėjau jį perprasti. Iš vieno Luko žvilgsnio galiu pasakyti, kaip jis jaučiasi, kada meluoja ir kada nori būti apkabintas. O štai dabar jis pasislėpė. Po plaukais. Mintyse įsivaizduoju, kaip naktį įslenku į jo kambarį, užtinku miegantį, pasiimu dideles sodininko žirkles ir nukirpu tuos jo nuostabius plaukus, krintančius ant akių. Po to dar geriau įsivaizduoju, kaip Lukas isterikuodamas laksto po kambarius ir visam laikui bando ant manęs supykti. Aišku, nesėkmingai.
- Lukai?..
Jis tyli.
- Vaidini kurčią?
Tyla. O bet kuriuo kitu atveju, Lukas būtų nusijuokęs, atsikirtęs man kokiu nepiktu juokeliu... Ne, nekenčiu, kai jis tyli.
- Gal man išeiti? - visai nerimtai pasakau, o tada šypteliu, pamačiusi, kaip jis neramiai sujuda kėdėje, tačiau vis dar nieko nepasako.
- Gerai, supratau.
- Ką tu gali suprasti? - prasiveržia iš Luko keisti žodžiai. - Tu išnykai iš mano akių visam savaitgaliui, trankeisi kažkur su savo broliu ir jo draugais... Juk tu žinai, kas ten per kompanija...
Lukas staigiai atsistoja, atšoku nuo jo, kad, bemojuodamas rankomis, neužvažiuotų man per nosį.
- Žinai, kaip man nepatinka, kad būni su jais, bet vistiek negali nustoti, - šiuos žodžius palydi dar vienas energingas mostas. - Tau nesvarbu, kad nerimauju.
Ir kad pasipylė... Tikra motina manimi nesirūpina taip, kaip rūpinasi Lukas. Šiaip jis tyli mėnesį, tyli du... Nesako, kas blogai. Bet kai prasiveržia... Tuomet tampu bejėgė prieš visus jo argumentus, priekaištus ir begalinius nerimus. Šiandien vienas iš tų Luko priepuolių.
Tad klesteliu į jo kėdę ir atidžiai klausau.
Valio. Jis užtyla. Sukryžiuoja ant krūtinės rankas ir įdėmiai pažvelgia į mane.
- Nejaugi nesiginsi? - nustemba.
- Nee, - ramiai sakau. - Tu teisus.
Lukas išsižioja iš nuostabos.
- Tu turbūt tyčiojiesi iš manęs.
Vėl tas įtarus žvilgsnis.
- Nesityčioju. Tiesiog manau, kad šįkart pats pavydžiausias vaikinas pasaulyje teisus.
Abu tylime. Lukas, matyt, svarsto, kur trenkiau galvą, kad man taip suminkštėjo protelis ir aš leidau jam būti teisiam. O aš svarstau, kaip čia netikėtai jį pabučiavus. Mintis pertraukia trakštelėjimas. Pakeliu galvą. Šelmiškas Luko šypsnis. Dar vienas trakštelėjimas. Ak, kaip mane erzina, kai jis traškina pirštais! Žybteliu akimis, lėtai stojuosi, pasiruošiu nokautuoti Luką vidury virtuvės. Jis traukiasi, šypsodamasis tarsi sako „Nagi, pulk mane”... Nebeiškenčiu. Puolu Luką, atsitrenkiu į jo krūtinę, o tada išgirstu, kaip jis kvatojasi. Su trenksmu nuo stalo nukrenta du puodeliai ir cukrinė.
Atsitraukiame vienas nuo kito, mano vaikinas tariamai surimtėja.
- Gal išvalykime, ką čia pridirbai?
- Aš??
Matyt, mano veido išraiška jį prajuokina, Lukas išeina iš virtuvės beveik užsiėmęs iš pilvo.
Gulime jo lovoje. Bandau atimti iš Luko distancinį, kad galėčiau perjungti kanalą, tačiau jis nesileidžia.
- Lukai, mane jau užkniso tavo kvailas veiksmo filmas. Perjunk.
- Nežiūrėsime šiandien krepšinio, - erzindamas taria.
- Žiūrėsime.
- Ne.
Susipešame. Žinau, kad net ir nedėdamas pastangų, jis mane įveiktų, tačiau šiandien jis kažkoks pasyvus. Ramiai šypsosi ir stebi mano pastangas. Pasiduodu ir pavargusi padedu galvą jam ant krūtinės.
- Pasiduodi? - sušnabžda man į ausį.
Tai jau ne, ponas kietuoli. Pradedu jį kutenti. Žinau daug vietų Luko kūne, kur jis negali iškęsti kutenimo. Greitai pirštais liečiu jo šonus, pilvą, galop stipriai pakutenu kelius. Na va, ponas kietuolis juokiasi, raitosi, bando nuo manęs pasprukti ir apsisukti ant kito šono. Griausmingas juokas.
- Tu iš manęs gyvybę išsunksi, - pro juoką vos išlemena Lukas.
Nesiliauju, ir Lukas vos neišdrimba iš lovos.
- Gal jau gana? - visas uždusęs ir besišypsantis, jis pasiruošęs atsilyginti.
Papurtau galvą, o po akimirkos pamatau kaip Lukas artėja prie mano lūpų. Sustingstu. Kaip ir visad tokiomis akimirkomis. Bučinys. Koks nuostabus jausmas jausti jį taip arti. Luko rankos keliauja po mano kūną, sukeldamos keistą jaudulį. Po kurio laiko jo lūpos švelniai nukeliauja mano skruostu. Jis nubraukia mano susivėlusius plaukus ir ima žaisti su ausimi.
- Aš noriu tavęs, - sušnibžda jis. - Tai kvailystė, bet aš noriu tavęs.
Luko liežuvis kutena mano ausį, jaučiu, kaip pašiurpsta viso kūno oda. Jis paguldo mane ant nugaros, pajuntu vėsią Luko antklodę. Tada išgirstu žingsnius ir medžiagos šlamėjimą. Atsimerkiu. Matau jį - stovintį priešais, be marškinių, tik su melsvais džinsais. Nužvelgiu lygią, įdegusią krūtinę be jokio drovėjimosi. Taip... Mano Lukas jau nebe vaikas... Matau išryškėjusius raumenis, nuo darbo sutvirtėjusias rankas ir atsidūstu... Lukai...
Jis atsigula ant manęs, tačiau bijo prispausti, ir todėl dalį svorio perkelia ant rankų. Bet aš juk noriu jausti jį visą... Uždedu Luko rankas ant savęs. Jis nėra sunkus, malonu jausti mylimą kūną ant savęs. Protas aptemsta.
Bučiuodamas Lukas pamažu kelia palaidinę, o paskutinės protingos mintys baigia išplasnoti iš mano galvos. Pasikeliu ant rankų, kad jis galėtų nuimti šį rūbą. Vaikino liežuvis nuslysta mano kaklu, retkarčiais nestipriai įkasdamas. Pažvelgiu į jį. Matau užsimerkusias akis, suveltus plaukus... Taip keista į jį žiūrėti... Matyti tokį apsvaigusį... Pasijuntu tarsi šnipinėdama brangų žmogų, tad vėl užsimerkiu, bandau atsipalaiduoti, nes įdomu kur šįkart Lukas sustos. Panašu, kad jis net negalvoja sustoti... Velniava. Lukas pajaučia, kad mintimis aš ne čia.
- Ką mastai? - paklausia ir pritraukia savo veidą prie pat manojo. - Pasidalink su manim savo mintimis.
- Nesakysiu, - bandau bučiniu priversti jį pamiršti, ko klausė.
Deja, po kelių minučių Lukas klausimą pakartoja. Priremta prie sienos.
- Hm, taip... Mudu kartu jau pusantrų metų? - pradedu išsisukinėti. - Manai, kad gerai pažįstam vienas kitą?
Lukas pažvelgia į mane lyg į beprotę ir nusikvatoja. Atrodo, kad jo aistra dingsta. Vis dar tylėdamas, atsigula ant pilvo ir įsikniaubia veidu į pagalvę. Leidžia suprasti, kad šiandien nenusiteikęs atsakinėti į mano kvailus klausimus. Ką gi.
Žiūriu į jį su pasigėrėjimu. Ir mąstau, kaip man pasisekė, kad šią akimirką Lukas visas mano, galiu daryti su juo ką noriu. Manau, nesipriešintų. Jaučiu, kaip mane traukia jo kūnas. Lyg magnetas. Tik žiūrėti nepakanka, norisi liesti, bučiuoti, galbūt parodyti, koks man yra svarbus.
Nebesistengiu valdytis. Priglundu lūpomis prie jo kaklo, įdegusio ir padengto švelniais pūkeliais. Lėtai bučiuoju Luką; išgirstu, kaip daužosi jo širdis, o kakle ima kažkas pulsuoti. Dabar pati imu jį liesti ir kankinančiai laukiu tos akimirkos, kai svaiginančios akys pažvelgs į mane.
Rankos palengva slysta lygia nugara, tačiau, priartėjusios prie džinsų juosmens, traukiasi atgal, kad vėl pradėtų tą pačią kelionę. This moment you are just mine. You are all mine. Every part of your body.
Lukas atsisuka ir neskubėdamas bučiuoja mane taip, tarsi turėtume begales laiko, bučiuoja švelniai, ramiai ir pasitikinčiai, o aš galiu jausti, kokia svarbi jam ši akimirka.
Rūbai, gulintys ant grindų pamiršti ir nereikalingi. Beprotiškas karštis, kurį sukelia kiekvienas Luko prisilietimas. Aistringas kvėpavimas, kurį jaučiu visu kūnu, kiekviena ląstele. Karštas Luko kūnas, norintis daugiau.
Jis glaudžiasi prie manęs, didelėje lovoje visiškai mane prispausdamas prie savęs. Taip seniai to norėjau... Skausmas... Bet juk jis tik fizinis...
Patogiai įsitaisau Luko glėbyje, kad galėčiau jį stebėti. Dabar. Šią akimirką. Bet jo veide nieko nepamatau, ko nebūčiau mačiusi anksčiau. Negirdžiu jokių žodžių, kurių nebūtų sakęs man anksčiau. Aš neatidaviau nekaltybės už žodį „myliu”. Aš mylėjausi dėl to, kad nebėra manęs ir jo. ESAME MES.
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com