Jai pirmas kartas nutiko tarp zemes ir dangaus, kai ji buvo 17 metų. Dabar jai 18 metų.

Ir vėl prasidėjo eilinė diena... Gerai bent jau, kad savaitgalis...Bet ir jie pas mane niekuo neišsiskiria...Ką veikt? Kai ne keista kaip tik šiandien, kai man taip nuobodu ir nėra kąč veikti, nenoriu nieko matyti. Noriu pabūti viena. Pati su savim...
Ramiai sau kratausi autobuse...Kur važiuoju? A velnias jį žino...Šiaip. Man patinka pro langą besikeičiantys vaizdai... Stebiu šurmulio apimtą miestą...
-Gelvonėlis... Kita stotelė Gelvonų. Gerbiamieji keleiviai nepamirškite laiku pasižymėti bilietų, jų galite nusipirkti iš vairuotojo...
Viskas tas pats... Tas pats balsas, tas pats miestas, žmonės, gatvės, medžiai, dienos...Norisi pabėgti nuo visko. Nors trumpam...
-Mergaite, gal galite pažymėti talonėli?
Ir vėl tie patys senukai...Lėtai atplėšiu akis nuo lango, pakylu, paimu bilietuką, pažymiu ir sunkiai klesteliu atgal į savo sėdynę.
-Kaip skaisčiai šviečia saulė. Mergaite? Padėkite man atsisėsti...-paprašė ta pati senutė apsikrovusi šimtais maišų.
Padedu jai. Paduodu ranką, kai ji jau sėdasi. Ji jos nepaleidžia...Įdėmiai apžiūri ir taria:
-Mano rankos jau niekada nebebus tokios kaip tavo, o tavo tikrai kada nors bus tokios kaip mano...
Kaip man visa tai atsibodo. Atsibodo mandagiai klausyti senukų... Oro. Nebegaliu. Reikia išlipt. Sukuosi durų link ir atsiduriu tiesiai veidas į veidą prieš kažkokį vaikiną. Mūsų žvilgsniai susitinka. Negaliu patraukti akių nuo jo didelių rudų akių. Niekada nesugebėsiu to padaryt. Aš pati save įkalinau jame...


-Palauk! Leisk bent batus nusiaut.ai!Nesikandžiok...
Paskęstu jo glėbyje, Jo bučiniai svaigina man galvą... Jei nebūčiau jo tvirtose rankose, turbūt parpulčiau ant grindų...Nieko aplink negirdžiu, nieko nematau... Viskas dingo... Liko tik jis ir jo AKYS. Jaučiu kiekvieną jo kūno virpuliuką, kai mūsų lūpos susiliečia, liežuviukai susipina...Mes negalim paleist vienas kito. Taip ir svyruojam į miegamąjį, besitrankydami į visas sienas...
Nieko nematai, nežinai kur eiti...Esi jo ir tik jo... Jauti, kad jis tavo ir tik tavo...Jauti jausmą lyg tūkstančiai milijonų drugių būtų įkalinti tavyje ir veržtųsi į laisvę...Pasaulis nustoja egzistavęs.
Pagaliau miegamasis... Tu parverti mane ant lovos...Prasmengu pataluose...Lyg debesyse...
Tu bučiuoji kaklą...Jau nebejaučiu net kada iškvepiu orą...Lėtai atsegi megztinį...Sagutė po sagutės...Rūbas po rūbo krenta žemyn...Virpantis nuo geismo pirštai liečia visa mano kūną...Norisi rėkti...Emi laižyti krūtų spenelius...Iš malonumo išsiriečiu ir taip mano nuogas kūnas prisispaudžia prie tavojo... Pajučiu, kaip tu dar stipriau mane apkabini...Atsigulu atgal...Raumenys atsipalaiduoja...Tavo bučiniai slenka vis žemiau, žemiau...Nebegaliu daugiau! Noriu tavęs. Aš to dar niekad gyvenime nejaučiau. Tokios laukinės aistros, tokio žvėriško geidulio... Po akimirkos pajaučiu tave manyje...
Visas kūnas nutirpsta iš malonumo...

Pyp pyp! Pyp pyp!
Po velniais, kodėl aš neišjungiau žadintuvo, juk savaitgalis! Taip man ir reikia...
Ką veikt? Gal nuveikus tai, kas mane labiausiai atpalaiduoja? Staigiai šokau iš lovos, susitvrkiau ir patraukiau į artimiausią stotelę... Artėja autobusas...Jis veža į šeškinę...

Gelvonėlis...Kita Gelvonų stotelė...

-Kaip šiandien skaisčiai šviečia saulė...

...
...

Sukuosi durų link...
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0134
* © xneox.com