Jai pirmas kartas nutiko jo namuose, kai ji buvo 17 metų. Dabar jai 20 metų.

Nuo pat paauglystės kaunuosi su depresijos demonu, tačiau sunkiausia man buvo pripažinti, kad depresija ne būsena, o liga.
Septyniolikti mano gyvenimo metai, o psichiatrai man įrodinėja, kad negaliu savęs suvaldyti be antidepresantų. Kartą prieš prarydama iki skausmo pažįstamą tabletę nusprendžiu, kad privalau su savo skausmu kovoti pati, o ne slopinti jį cheminėmis medžiagomis. Metu lauk ir tabletę ir visą jų buteliuką. Pirmos dienos be mano ištikimųjų gyvenimo palydovių ir jaučiu kaip po truputį čiuožia stogas...
Mano vaikinas buvo labai supratingas, palaikantis, besirūpinants ir mylintis. Niekada iš manęs nereikalavo nieko kas galėtų patenkinti jo kūniškas aistras ir netgi taikstėsi su man užeinančiomis paranojomis dėl neštumo mėnesinėms vos kelias dienas veluojant nors tai buvo fiziškai neįmanoma. Tačiau kai grįžau prie svokruvinų žaidimų su peiliais ir britvutėmis pamatęs žaizdas jis paprašė, kad vėl pradėčiau vartoti vaistus. O aš nenorėjau apie juos nei galvoti. Man buvo blogai, jam nuo manęs darėsi ne ką negeriau ir užtai aš nekartą smerkiau save.
Eilinis plotas pas jį namie. Žinau, kad tuso ar ko kito nebus, jis kviečia tik mane. Atvažiuju su buteliu vyno, viena po kitos traukdama cigaretes. Noriu nusigerti, kad trumpam pabėgčiau iš to plieninio skausmo narvo. Jis neduoda jokių užuominų, kad kažko iš manęs norėtų, žino mano būseną. Atvirai sakant, buvau įsitikinus, kad tokios kaip aš, nuo ašarų amžinai paraudusiomis akimis, susivėlusios, tiesiog apgailėtinos neimtų niekas net už dyką. Abejojau ar sugebėčiau sugundyti net nekrofilą.
Jo kambarys, prieblanda, pro langą krintanti pilnaties šviesa užpildanti mano stiklines nieko nematančias akis. Noriu pajusti ašmenis po savo oda. Noriu, kad ašaros išgraužtų veide griovelius - nepamirštamus takus - kuriais jos nesustodamos teka. Net švelniausi jo žodžiai sminga durklu į širdį nesvarbu kaip saldžiai ašmenys būtų sutepti. Noriu skausmo stipresnio už šį, noriu savo būsenai bent pateisinamos priežasties. Nutraukiu jį vidury sakinio, žodžiai pakimba ore poto duždami aidu atsiliepia nuo grindų.
"Noriu šiandien būti tavo" - sakau jam o kiekvienas žodis drasko gerklę. Net nuo kalbėjimo aš pavargstu.
"Ką?" - klausia jis, nors žinau, kad puikiai girdėjo, ką pasakiau.
Sukaupiu paskutines jėgas ir ruošiuosi šventam legendinės mergaitės garbės nuplėšimo ritualui. Atsistoju ir liepiu jam keltis. Vengiu žiūrėti jam į akis, nes jaučiu kaip jose atsispindi mano vidaus pragarų liepsnos. Nurenginėju jį, pastatytą vidury kambario, suku aplink ratus kaip maitvanagis. Galiausiai kai jis lieka nuogas ir pažeidžiamas su pasistojusiu falu toje prieblandoje šalto mėnulio šviesoje įsisiurbiu jam į lūpas ranka suimu jo pasididžiavimą. Lūpomis keliauju smakru, kaklo linija, krūtine, nepamiršdama liežuviu apsukti ratuką aplink jo spenelį. Leidžiuosi vis žemiau kol atsiklaupiu ant kelių. Pradedu jį maloninti burna, girdžiu jo dejones. Manęs tai nejaudina, aš kažkur paskendusi savyje, vis dar plienino skausmo narve kaustančio mano sielą. Jis baigia, nuryju jo sėklą. Jei galėčiau džiaugtis, būčiau patenkinta, kad jam malonu.
Atsistoju ir pradedu nusirenginėti. Liaunas išblyškęs mano kūno siluetas toje prieblandoje... Matau kaip tai veda jį iš proto. Noriu, kad jis į mane įeitų veržliai ir grubiai - kaip nugalėtojas į pagaliau užkariautą priešo žeme. Žalčio įslinkimą į Rojaus sodus paversime apžavais, kurie privers iš nevilties klykiančią sielą trumpam nusčiūti.
Iki lovos keli metrai - atrodo, kad nenueisiu. Jo tvirtos rankos pakelia mane tokią lengvą su tokia sunkia našta. Paguldai švelniai, įlipi ir pats. Gulėdamas pradedi apžiūrinėti mane, pirštais keliauji per mano nejautrų kūną. Vogčiomis pastebiu kaip tavo akyse vėl isižiebia liepsnelės. Dabar aš po tavimi. Jaučiu kaip beldiesi į mano vartus. Pagaliau veriantis fizinis skausmas! Tyla. Toje tyloje, tau atliekant švento ritualo veiksmus, aš klausausi sustojusio laiko, kurio nebenoriu klausti - aš dar šiandien ar jau vakar?
Akimirkai viskas, kas mane kankino pavirsta dulkėmis, bet joks vėjas jų neišnešios. Jos bus per sunkios skristi, vėliau jos vėl prilips prie manęs. Neatsikratomos, nenuvalomos, nenuplaunamos.
Žinau, kad viskas baigėsi. Skaudėjo, buvo stebuklinga. Palaukiu kol tu užmigsi. Išsilaisvinu iš tavo mylinčio glėbio susirandu dar nepradarytą vyno butelį, cigaretes ir kalbuosi su savais demonais. Verkiu. Sukandu ranką, kad nekūkčiočiau. Nenoriu, kad pabustum. Žinau, kad tu tas. Nesigailiu, bet priežasties mano būsenai nėra. Po kelių dienų atsidursiu klinikose kažkur psichoterapijos skyriuje.
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0118
* © xneox.com