Jam pirmas kartas nutiko jos namuose, kai jis buvo 20 metų. Dabar jam 23 metai.

[deja, šis pavadinimas jau nebeatitinka turinio- parašiau jį tik dėl to, kad skaitytojas suprastų, kokios istorijos tęsinį skaito. Autorius]




Mudu palikome piešinį kitiems. Kad pasidarytų atitinkamas išvadas, o ne dvasinį charakirį... Kiekviena istorija juk turi būti išaiškinta, negražu palikti „žiūrovus“ ant ledo...
Nei man, nei Andromedai nesinorėjo viešai susitikinėti ir rodyti šiltų jausmų- mergina dvejojo dėl savo ir taip ne itin kokybiškos reputacijos. Aš jai tyliai pritariau. Ir dar dėl to egoizmo, dėl kurio užviręs buvo visas šis viralas- aš su ja rimtai pasikalbėjau ir galop Andromeda apsiramino. Šitaip pavadinęs aš ją tikrai buvau rimtai įžeidęs... Yra gi žmonių, kurie tiesos nesugeba priimti ramiu veidu. Kartais tiesiog iš principo turi atsikirsti- „aš ne toks“...
Visi tokie. Visi egoistai. Net ir gerieji samariečiai- ir tie dvasiniai egoistai...
Tiesiog nereikia to visiems garsiai demonstruoti. Ir nebūtina iš to daryti tragedijos. Turi litrą egoizmo- valio, jis tavo...

Klasiokai pamatė piešinį ir pasidarė atitinkamas išvadas- „muilo opera“ baigėsi. Galbūt ne taip iškilmingai, kaip televizoriuje, bet mudu buvome sotūs. Tik kad tolesnis mudviejų bendravimas pašaliniams galėjo atrodyti nelabai įprastas. Dienomis apsimetinėjome, kad esame beveik nepažįstami – tarsi net ne klasiokai. Tačiau pamokos baigiasi, išeiname abu iš pastato, pasukame link stadiono, o ten tokia vieta prie įėjimo yra, kur ir aplinka į bomžyną nepanaši, ir niekas nemato... Tada ir pradedame olimpiadą- atsigriebiame už visą dieną lenktyniaudami, kuris geriau bučį prancūzišką išlauš...
Nepatogu? Ir aš taip sakau- kam būtų patogu nuo visų slapstytis? Bet tokie jau laikai- dabar kas antras- Šerlokas Holmsas, ir piešinių autoriai iš karto būtų atskleisti, jei kas būtų mus pastebėjęs. Todėl pirmas „netyčinis“ išsidavimas įvyko tik tada, kai pavasaris įsivažiavo. Ir visų reakcija buvo daugmaž vienoda: „Šitas su šita???... A, nu atleistina- pavasaris gi...“
Aišku, apkalbų neišvengėme, bet čia smulkmenos. Labiau niršo Andromeda- ją vėl apkaltino pradėjus vaikinus vilioti, bet greitai ir atsikabino- panos aš neturėjau, taigi, nebuvo ir „nuviliotojo“ statuso...
O po savaitėlės į mudu jau žiūrėjo kaip į savaime suprantamą reiškinį- vaikinas ir mergina...
Štai tada jau galėjome gyventi pagal save, o ne pagal kitus. Ir galėjome direktoriaus nebebijoti, kuris tikriausiai vis dar gaudė tuos nelemtus lentų gadintojus.
Mane toks potraukis priešingybei vis dar gerokai stebino, bet stengiausi nekreipti dėmesio. Tarsi minusas ir pliusas... Ne tik traukia, bet ir kibirkštį skelia... Kol dar nebuvome pripratę prie vienas kito, nesusipratimų kildavo dažnai. Leptelk ką nors gerai neapgalvoto- jau mergužėlė ir varsto tave kerštingom akutėm...
- Na, ką aš vėl blogai pasakiau?..
- Minusas ir pliusas? O aš – tai kuri iš tų dviejų?- piktai tardo ji.

Mudu kaip tik sėdėjome jos namuose. Dideli tie namai, tarsi ne lietuvių. Ir man čia netgi nelabai patinka- tiek daug erdvės ir visa tokia... bedvasė... Tik jos kambarys labiau išmargintas visokiais niekučiais- plakatais, papildomais baldais, žaisliukais... Palėpės durys apiplėšytos- remontas iki galo dar nebaigtas po persikraustymo...

- O kuriuo norėtum būti?- šypsausi.
- Aišku, pliusu...
- Kuo tas pliusas tau toks svarbus?
- Aš visą laiką buvau laikoma minusu.- niaukiasi ji.- Andromeda paleistuvė, Andromeda kurtizanka, Andromeda šiokia ir anokia... Gana! Leisk man nors šį vakarą pabūti pliusu.
- Gerai, būk pliusu.- nusileidžiu ir tuoj pat pasitikslinu.- Juk čia viso labo žodis.
- Tau visi žodžiai- tik žodžiai...
- Bet taip ir yra.
Ji piktai strykteli nuo kėdės ir po akimirkos aš jau guliu ant sofos, o ji sėdi apžergusi mane.
- Ar tau visada būtina tarti paskutinį žodį?- klausia jau ne tiek piktai, kiek pašaipiai. Ir įsitaiso patogiau- aš jau jaučiu temperatūrų skirtumą tarp jos šlaunų ir tarpkojo- per drabužius užkaitina...
- Ne... Iš esmės nelabai...- ramiai atsikertu.- O kodėl tu visada taip pyksti dėl teisybės?
- Aš pykau?!
- Aha.
- Nepykau!
- Nešauk taip...
Ją tikriausiai siutina mano ramus tonas. Kuo ramiau su ja kalbi, tuo ji labiau siunta...
- Aš dar nešaukiau...- raminasi ji, bet tas „dar“ čia jau nelabai vietoje. Vadinasi, spėjo įsižeisti... Ir mane tuo pačiu šioks toks siutas pagavo. Verčiu ją ant šono ir nulipu nuo sofos. Ji išsitiesia ir nepatenkinta stebi mane primerktomis akimis.
- Nori pažaisti vieną žaidimą?- klausiu.
- Su tavimi?
- Taip, su manim.
- Noriu...- jau šypsosi.
- Gerai. Žaidimo sąlygos paprastos- jei tu šį vakarą nesugebėsi atsipalaiduoti ir dar kartą supyksi, aš tavęs visą mėnesį nebučiuosiu ir nekalbėsiu su tavimi. Paprasta?
- Ee... tai čia į šantažą panašu...
- Tebūnie šantažas.- griežtinu balsą.- Bet man pradeda nusibosti tave kas dešimt minučių raminti. Dar vienas protrūkis- aš išeinu.
Ji žiūri į mane nustebusiomis akimis, paskui beveik kaltinančiu balseliu pralemena:
- O sakei, bus tik žaidimas...
Sėdžiu ant kėdės, žiūrime vienas į kitą... Ji sutrikusi, aš- nežinantis, ko pats noriu. Man tik aišku, kad daugiau nelabai noriu su ja aiškintis.
- Atsipalaiduok, Meda...- tyliai sakau.
- Kaip?..
- Atsigulk ir išsitiesk.
Ji pasikuičia ant sofos.
- Ant nugaros, ne ant pilvo...- patariu. Kai ji atsigula ant nugaros, prieinu ir pasižiūriu iš viršaus.
- Kojas plačiau praskėsk, pėdas atpalaiduok, kad netrukdytų. Rankas delnais į viršų, pirštus pusiau sulenk. Ir atpalaiduok smakrą.
Atsitupiu prie fotelio, kad matyčiau jos profilį. Ji bando įsitaisyti, kaip nurodžiau.
- Užsimerk...
Užsimerkia ir truputį prasižioja. Tačiau jos kvėpavimas trūkčiojantis, o rankos virpa.
- Giliau kvėpuok. Galvok apie savo kvėpavimą. Pirmus iškvėpimus priskirk savo kūno atpalaidavimui. Pirmas įkvėpimas- kojos...
Ji giliai įkvepia ir iškvepia. Netgi bando nusišypsoti- tikriausiai galvoja, kad juokingai atrodo.
- ...antras- pilvas ir delnai...
Dar vienas gilus iškvėpimas. Matosi, kaip pirštai atsipalaiduoja ir nustoja virpėti. Jai jau nebejuokinga. Tikriausiai suprato, ką turi daryti.
- ...trečias – krūtinė ir rankos...
Krūtinė nusileidžia, susiglamžę marškinėliai atsilaisvina apie pečius ir krūtis...
- ...ketvirtas- kaklas ir galva.
Andromedos kvėpavimas jau lygus. Ir ji atrodo taip, tarsi miegotų. Jei dabar kas išgąsdintų ją- patirtų šoką. Dabar ji žino, ką reiškia atsipalaiduoti. Nejausti savo kūno ir atsidurti ant sapnų slenksčio. Kai sąmonė nemiega, o kūnas jau beveik baigia užmigti. Leidžiu jai pasimėgauti dešimt minučių, tada pradedu atsargiai „budinti“. Atsargiai paliečiu pačią nejautriausią vietą- kelį, tada atsargiai braukiu pirštais, po to jau visu delnu šlaunimi, link pilvo. Jos pirštai sujuda, akys atsimerkia, ji nusišypso:
- Vos neužmigau...
- Ar buvo gera?
- Labai...- ji patenkinta pasirąžo ir pasižiūri taip pat prisimerkusi, bet dabar jau nepiktai.- Ačiū.
- Prašom, minusiuke...
- Ei, aš juk šiandien pliusiukė!
- Jau nebe...- palinkstu virš jos ir pabučiuoju. Ji gana godžiai pagauna lūpas savosiomis ir įsikimba į viršutinę...- Dabar tu vienas didelis minusas. Dabar esi gražuolė kurtizanė, neigiama iki pat panagių... Pikčiurna, kurią myliu...
Jos akys apvalios, tačiau kol kas dar be pykčio. Ji dar nesusigaudo, rimtai aš čia, ar tik šiaip erzinu.
- Tu naudojiesi savo padėtimi.- tyliai sako.
- Aha.- sutinku.- Tau dabar gera?
- Man nepatinka tavo...
Užčiaupiu bučiniu. Ir jis tikrai netrumpas- maždaug tokio ilgio, kad jau galima ir pamiršti, ką norėjai pasakyti... Paskui desertui dar trinamės nosimis, užsimerkę ir pasinėrę į švelnumo sūkurį...
- Tai ką ten norėjai pasakyti?
- Man... nepatinka tavo žodžiai.
- Tu pyksti?
- Ne... ne, aš nepykstu. Tikrai...
- Tada nieko nesakyk...
Jos delnai keliauja mano rankomis link pečių ir aš nujaučiu, kad greitai mes tikrai nieko nebesakysim. Per daug karšta darosi.
- Taip...- murkia ji . Velnias žino- girdėjo, ar nelabai. Bet dabar man ne tas galvoje.
Mūsų lūpos vėl susitinka, bet šį kartą jau atkakliau. Ji užsimerkia, aš taip pat užsimerkiu. Jaučiu jos rankas, apsivejančias mano kaklą. Ir aš vis labiau užgulu ją, stengdamasis prisispausti prie kuo daugiau karščiu pulsuojančio kūno. Jai labiausiai patinka trintis nosimis... Taip paprastai- vos liesdama, švelniai braukdama suka ratelius, tarsi kažko ieškodama ir niekada nerasdama... O paskui lūpomis staigiai suranda lūpas ir užbaigia žaidimą stipriu bučiniu...
O tada vėl pradeda iš naujo...
Atsitraukiu nuo jos ir atsikvepiame. Kiek atsigavęs leidžiuosi prie jos kaklo ir Andromeda tyliai bei džiaugsmingai sumurkia „taip...“
Liežuvio galiuku seku šiltą kaklo liniją link peties, kur toliau uždengia marškinėliai. Pirštais patempiu jų kraštą toliau, dar toliau...
O tada Andromeda švelniai nustumia mane ir atsisėda. Sugriebia marškinėlių apačią ir vikriai nusivelka. Aš taip pat nusivelku savo, nenoriu atsilikti... Nuo žemės persikeliu ant sofos ir dabar mes- lygiaverčiai „priešai“... Pirmą kartą matau ją pusnuogę (visgi dar ne vasara), bet kažkodėl priimu tai kaip savaime suprantamą dalyką... Tarsi tie nuogi kūno lopiniai būtų jau daug kartų matyti...
Velniškai graži mergina. Jau minėjau, kad gamta jai beveik nieko nepagailėjo- ką turėjo geriausio, tą ir atidavė...
- Ko taip žiūri?- šypsosi ji.
- Noriu tave pamatyti nuogą.
- Aš taip ir galvojau...
- Ar tai reiškia, kad galiu tave nurengti?- aš paliečiau liemenėlės dirželį ir perbraukiau juo iki krūties.
- Manau, taip... kol tavęs nesustabdysiu.
- Jei jau taip sakai...
Prisitraukiau ją prie savęs, užčiuopiau sagtelę už nugaros. Kiek pasiknebinėjau, kol radau reikalingą „kombinaciją“... Liemenėlė nukeliavo ant kėdės be jokio gailesčio. Ji kiek atsilošė, kai pirštais pasveikinau gan stambias krūtis. Pilvu nuslydau iki džinsų ir atsegiau sagutę. Andromedos rankos virptelėjo, bet tuoj pat grįžo ten, kur ilsėjosi iki šiol. „Kol nesustabdysiu...“ Dar nestabdai? Gerai...
Švelniai paguldžiau savo meilę ir numoviau kelnes. Po jų nutraukiau kojines. Liko vienintelis drabužis, tačiau kažkaip nesinorėjo jo liesti- jau ir taip daug pamačiau...
Menkai įdegęs jos kūnas atrodė puikus. Ir dar ji taip išgąstingai žvelgė į mane... Atrodė, tarsi sakytų: „nebandyk liesti kelnaičių!“
Atsargiai patraukiau už krašto. Ji kilstelėjo užpakaliuką ir netrukus gulėjo visai nuoga. Bet išgąstis akyse pasiliko. Palinkau prie jos.
- Ko tu bijai?- paliečiau lūpomis kaklą, netoli ausies.
- Ar... būtum sustojęs?
- O tu pabandyk mane sustabdyti...
Dabar bučiavau ir glamonėjau ją visą. Visur, kur tik fantazija nešė, kur norėjau ir iki šiol svajojau. Jos rankos jau nebedrebėjo- jos tarsi prašė nesustoti. Nagučiai kartas nuo karto stipriai smigtelėdavo į pečius- tikriausiai paliesdavau jautrią vietą... Apsistojau ilgiau ties krūtimis- ji ties šia vieta pradėjo tyliai dejuoti. Nedideli speneliai prašyte prašėsi bučiuojami. Toks pats jautrus pasirodė ir jos pilvas, bet kai ranka nuslydo į pilvo apačią, ji staiga krūptelėjo ir beveik klyktelėjo:
- Stok!...
Lėtai pakilau iki jos akių lygio.
- Ss-stok...- pakartojo ji visai tyliai. Sunkiai alsavo, buvo visa sušilusi...
Švelniai brūkštelėjau nosimi per jos nosytę... Ne, vadinasi, ne... Ir taip buvo velniškai gera...
- A, velniop!..- beveik sudejavo staiga.- Daryk ką nori. Ir neklausyk manęs...
Keista ta merginų logika. Beveik kaip pas kompiuterius- kai išmeta lentelę su klaida- velnią tu suprasi, ko ten iš tavęs nori...
Šiaip ar taip man pasidarė juokinga ir aš trumpai nusijuokiau. O po to nusileidau prie jos pilvo, apžiojau bambos sritį- ir papūčiau iš visų plaučių, priglaudęs lūpas. Ji klyktelėjo ir užsikvatojo:
- Baik, kuteeena!..
- Nusipelnei, prakeiktoji... – nusijuokiau.
Ji nustūmė mane nuo savęs ir liuoktelėjo ant viršaus. Nutraukė kelnes ir tada ėmėsi „darbo“ pati. Ypač sužavėjo jos plaukai. Bučiuodama slenka per krūtinę, o tie braukia tokiu ilgu šleifu- drebulys malonus sklinda nuo tokių prisilietimų...
Tada ji numauna mano apatines ir gašliai žiūri į akis. Man jau nebepatinka toks jos žvilgsnis, todėl tuoj susikimbame vienas kito glėbyje- kad išvengtume apžiūrinėjančių ir vertinančių žvilgsnių. Iš arti matyti tik tai, ką nori paliesti ar pabučiuoti. Tai ir bučiuojamės, kur tik pasiekti galime. Dusdami iš aistros vartomės, stengdamiesi paimti vienas kitą į savo glėbį, bet tuoj pat vėl ištrūkdami...
Trumpam stabtelime tik akimirkai- aš užsidedu prezervatyvą. O tada godžiai čiumpu ją į glėbį ir tęsiu nuo tos vietos, kur buvau sustojęs... Iš jos lūpų tarpais išsprūstantis inkštelėjimas varo iš proto- užsimerkęs laižau tą paskutinę vietą, ties kuria ji šitaip sureagavo, ji vėl suaimanuoja... Pirštais paliečiu įkaitusį jos tarpkojį. Čia jau beveik ugnis kūrenasi... Ir kurgi tas „stop“?...
Ji nieko nesako- tik užsimerkusi braukia liežuvėliu per smakrą link lūpų. Turbūt jai net neberūpi stabdyti.
Šūkteli, kai pirštais perbraukiu per minkštą, karštą liniją ir bando suglausti kojas... Suspaudžia jomis mane. O tada jos rankos nuslysta man ant užpakalio ir spaudžia artyn. Be žodžių, bet kartu taip aiškiai kviečia...
Kvėpuojame vienas kitam į veidus, kol skverbiuosi į ją, ji atsimerkusi žiūri man į akis ir markstosi, tarsi nelabai suprastų, ką mato... O kai aš jau joje, tada užsimerkia, pratisai sudejuoja ir atleidžia kojas...
Kaip ten karšta...
Ji juda visu kūnu kartu su manimi. Įsitempusi, bet kartu pasiruošusi gauti malonumą. Kojos tai suspaudžia, tai atleidžia... o paskui pakyla, surakina mane įsitempusių šlaunų nelaisvėje ir ji ima dejuoti daug garsiau. Sulig kiekviena banga jos balsas stiprėja, man taip pat neramu jau darosi- per daug gerai. Per daug to malonumo, jos kūno, betgi norisi DAR ir DAR DAUGIAU... Atrodo, kad galo visam šitam nebus.
Bet galas vis dėl to ateina...
Jos orgazmas užklumpa beveik netikėtai. Pajuntu, ką reiškia visa moteriškų šlaunų jėga- ji laiko mane suspaudusi ir virpa, godžiai gaudydama orą. O tada baigiu ir aš- ką čia beišlaikysi, jei vien vaizdas orgazmo vertas...
- Dar gyvas?...- tyliai klausia ji. Gulime apsikabinę ir išsekę žaidžiame tik pirštų galiukais...
- Atrodo...
- Tau patiko?
Pasiremiu ant alkūnių ir nustebęs žiūriu į ją.
- Argi ne aš šito turėčiau merginos klausti?- juokiuosi.
Andromeda tyli ir prisimerkusi žiūri į mane. Atrodo tikra šelmė...
- Nori, padarysiu malonų dalyką?...- siūlau.
Kai ji linkteli, lūpomis atsargiai nuslenku iki jos pilvo, bučiuodamas kiekviena „kelio“ centimetrą... tada staiga apžioju bambos sritį ir pūčiu...
Ji net susiriečia iš juoko.
- Baik, kuteeena!...
Juokdamasi nukrenta ant nugaros. O po akimirkos jau rami. Ir nosyte švelniai suka ratuką, kad paskui galėtų pabučiuoti į lūpas...
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0143
* © xneox.com