Jai pirmas kartas nutiko jo namuose, kai ji buvo 16 metų. Dabar jai 18 metų.
Dažnai susimastau - ko man reikia iš šio gyvenimo? Gal daug daug... Bet sakoma, jog už pinigus laimės nenusipirksi, taip tai tiesa. Iš šio gyvenimo man tereikia trejų dalykų: laimės, džiaugsmo, meilės. Laimės-tam, kad bučiau laiminga. Džiaugsmo-tam, kad džiaugtųsi mano širdis, o meilės-tam, kad pati mylėčiau ir būčiau mylima... Laikui bėgant aš viską gavau, ką minėjau, bet nemokėjau saugot ir viską sudaužiau į šukes... Ir ką sudaužiau to nebesugebėjau sulipdyti, bet viską papasakosiu nuo pradžių...
Buvo miesto šventė, su draugais linksminomės ir netyčia atsisukus pamačiau jį... Tokio vaikino dar niekada nebuvau mačius: aukštas, gražiai besišypsantis, žaliaakis, tamsiaplaukis. Aš vis sukdavausi į ta pusę, kur jis stovėjo, matyt, jis pastebėjo, jog neatplėšiu nuo jo akių, priėjęs mane užkalbino, kokia tada jaučiaus laiminga... Tą vakarą mudu pabendravom, apsikeitėme telefono numeriais ir išsiskyrėme. Po poros dienų gavau jo sms, taip ėmėme bendrauti, prasidėjo susitikimai ir tapome pora. Praėjus pusei metų draugystės susitikome pas jį namuose, nes tėvų nebuvo namie. Sėdėjome ir gėrėme arbata, kai staiga išgirdau jo žodžius : „žinai ką Simoniuk? Aš tave myliu, ir noriu, tave turėt tiek kūnu tiek siela“, aš neslėpsiu pasimečiau, tai išgirdus, nors mudu jau ir anksčiau apie tai kalbėdavomės. Buvom suplanavę, jog mūsų pirmas kartas bus žvakių šviesoje, šampanas taip pat neatsiejama dalis, bet ta akimirką mums žvakių šviesą atstojo saulės spinduliai besiveržiantys pro langą, o šampaną – braškinė arbata. Nepajutau, kaip jis mane paėmęs ant rankų nusinešė į savo miegamąjį, paguldė ir švelniai ėmė bučiuoti. Pamažu ėmė kristi rūbai, bučiniai tapo vis karštesni ir saldesni, bet staiga ta malonumą persmelkė skausmas pilvo apačioje. Ta akimirką aš supratau, kad jau ne besu mergaitė, bet nesigailėjau, nes tikėjau, kad jis amžinai bus su manimi... Orgazmo nebuvo, nes ,matyt, dar per jauna buvau... Pasimylėję apsirengėme ir atsisėdus ėmiau galvoti, ką aš padariau, juk tėvai auklėjo ne taip mane.. Bet jis mane apkabino ir nuramino... Tačiau širdyje jaučiau, kad padariau nuodėmę... Nuo mūsų pirmo karto praėjus trims dienoms, nepagalvojus jam pasakiau, jog padariau klaidą su juo pasimylėdama, ir nesu tikra, kad jį myliu, tada jis tylėjo, nieko nesakė. Aš nesuvokdama ką darau pasakiau, kad man laiko reikia apgalvoti, ir, kad noriu laiko, jis sutiko. Prabėgus mėnesiui jo paprašiau susitikti, nes jau buvau apsisprendus, jog tai kas tarp mūsų atsitiko nėra tokia nuodėmė, kokia maniau esanti iš karto po to. Kai susitikome jis buvo šaltas tarsi ledas, tik sėdėjo ir tylėjo, kalbėjau jam apie tai kaip noriu, kad viskas grįžtu į savas vietas, bet jau buvo per vėlu... Nes iš jo išgirdau žodžius „Nepyk, bet aš pamilau kitą...“, buvau tarsi nulieta šaltu vandeniu, bet dabar praėjus daugiau laiko supratau, kad jis manęs net nemylėjo, nes meilė per mėnesį nepasimiršta, taip pat manau, kad ir pati esu kalta kam laiko prašiau pagalvoti apie tai kas natūralu... Tą akimirka masčiau, kodėl gyvenimas mane verčia kentėti, kodėl įsimylėjau tą, kuriam aš nerūpiu? Bet dabar suprantu, jog galbūt tai ir geriau, nes girdėjau, kad mano buvusysis prisidirbo su ta panele dėl kurios mane paliko, kartais pagalvoju, jog jos vietoje galėjau būti ir aš... Todėl dabar nesigailiu, kad viskas taip nutiko, nes tikriausiai ne jis man skirtas buvo...
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com