Jai pirmas kartas nutiko miesto parke, kai ji buvo 16 metų. Dabar jai 16 metų.
Rašau tau, norėdama pasidalinti mintimis, rašau tau prietemoje, nes tik tada užplusta gražiausi prisiminimai ...
Tą vakarą sėdėjom po kaštonu...Slėpėmės nuo lietaus, kuris lengvais, tačiau dideliais lašais krito iš aptemusio dangaus, aplink nė gyvos būtybės, žvaigždžiu nebuvo matyti, tik dideli kaštono lapai gaube mus, tarsi skyrė nuo ano pasaulio. Keista, tačiau kai lyja man nesiseka, tartum lašai neštų po nelaimę kaskart krisdami iš dangaus... Tą vakarą jaučiausi rami, tu dievini lietų. Žinojau, jog tu šalia ir mūsų neišskirs niekas... Žolė buvo drėgna nuo lietaus, kur nekur maži lašeliai krito nuo kaštono...
Žiūrėjau į tavo sruogelėmis nuo lietaus sulipusius plaukus, į žydras, gilias akis, juodomis, ilgomis blakstienomis, į smilkiniais riedančias dangaus ašaras, gėrėjausi tavimi... buvai gražesnis nei betkada... Nesulaikiau jausmų besiveržiančių iš mano kūno, paliečiau tavo skruostą...Nežinau, nuo šalčio, ar nuo mano pirštu suvirpejai... Tavo žydros akys pažvelgė į mane, pasakydamos tylą, glostančią širdį.Žinojau ką galvoji, nes jaučiau tave. Buvo taip tylu... Girdėjom tik kaip lietaus lašai barbena į šalia stovėjusio, apleisto pastato stogą, ir užėjus vėjo gūsiui kaštono šaka atsitrenkdavo į pilką stiklą... Apkabinai mane...Stipriai stipriai, bet švelniai...Tada dar norėjau kažko paklausti, bet netrikdžiau tylos, kurią sutrikdei tu... Išgirdau tavo kvėpavimą ir mano mintys išsisklaidė.Tada labiau už viska troškau tavo bučinio, bet tau užteko tik paliesti mano skruostą savuoju, ir aš jau visa virpėjau, kaip rudeninis lapas, krintantis nuo medžio...Tavo kūdikio švelnumo oda buvo tokia švelni, jog negalėjau nuo tavęs atsitraukti...
Užsimerkiau...
Seniau manęs to neklausdavai, keista, tačiau išgirdau:"ar galiu tave pabučiuoti?" Nežinau kodėl tada pasijutau, kaip maža princesė iš pasakos...Tesugebėjau palinguot galva, viena sekundė, ir jau jaučiau tavo lūpų skonį, o tavo šaltos, drėgnos rankos vijosi aplink mano kaklą.Ir kodėl mane visada traukia, tai, kas uždrausta, tai, kas neįmanoma.Bet kaip nuryti tą saldžiai kartų jausmą, kaip paskandinti aistrą, kuri degina kūną, kuri veržiasi galvotrūkčiais iš mano krūtinės...Tūkstančiai aistringų glamonių, bučinių tada dovanojo visą pasaulio laimę, tarsi būčiau traukinio bėgiai, ir lyg manimi važinetų šimtai traukinių, kutenančių mane=)Pamirštu viską aplink, jaučiu tik tavo karštą alsavimą...Atsiguli ant manęs, švelniai prispausdamas, prie šlapios žolės...Lyja...Bučiuoji visą mano kūną, kaip trapią plaštakę, kaip savo princesę...O aš mintyse lyg maldą, kartoju tavo vardą.Liečiu tave, jaučiu, kaip daužosi tavo širdis...
-Saule, aukse, angele...-gilus atodūsis...
Užsimerkiu ir jaučiu,lyg maži drugeliai viduje skraidytų, dreba rankos...Oras stringa gerklėje...O, Dieve, kaip aš tave mylėjau, gaila, tik, kad tu to nežinojai...Turbūt ir nebesužinosi...Nesakiau tau, nes bijojau skausmo, nusivylimo...Buvai man kaip nepasiekiama svajone, kaip žvaigždė, kuri niekad man nenukris, nebent užges...
Jauciu ore tvyrančią malonią įtampą.Taip...Tąkart išvedei mane iš proto...Niekada nemaniau,kad išdrysiu, tačiau tąkart troškau atiduoti tau savo kūną, o didžiulę baimę užgožė beribė aistra tau.Tada jau nebepaisiau jokių ribų, ar taisyklių, pasidaviau jausmams, kurie kas sekundę buvo vis stipresni ir stipresni...Nusimeti rūbus ir matau tamsoje tavo siluetą, tavo dievišką kūną, tvirtą, nuostabų kūną, tavo pečiai, rodės gali apsaugoti nuo bet ko, krūtine rieda krištoliniai lietaus lašeliai...Jaučiu kiekwieną tavo odos lopinelį, širdies dūžį...
Neliko vietos ant mano kūno, nepaliestos tavo lūpų, švelniai mane kilsteli, ir.........
Aš vos sulaikau viduje riksma , tavo judesiai, glamonės, viskas buvo taip idealu, kad nejutau skausmo, buvai švenus, bet toks aistringas, ir as malones virsūnėj...
Pradėjo smarkiai lyti, permirkę dar ilgai ilgai gulėjom ant šlapios žolės, nuo kaštono sruveno vanduo, lyg bandydamas nuplauti šios nakties nuodėmę.Tu tvirtai suspaudęs laikei mano ranką . "Kaip jautiesi?"- išgirdau tave tyliai klausiant.O aš net nežinojau ką tau ir atsakyti, galvoje neliko visų mano minčių, keistas nerimasapėmė, bet jaučiausi laiminga.Suspaudžiau tavo ranką, nutylėdama atsakymą, kurio nežinojau ir užsimerkiau. Dar kartą pajutau tavo lūpas ir nesulaikiau ašarų.
Ačiū Dievui, jos lietum nukrito, nepamatei jų... Po šios nakties mano meilė tik dar labiau sustiprėjo , visdar taip pat stipriai trokšdavau tave apkabinti, bučiuot, turėt...Galbūt dėl to nebepakėliau visko, kas buvo tarp mūsų.Nebegalėjau žiūrėt į jus laimingus, einančius kartu, nebegalėjau gyventi vien viltimi, kad kadanors ją paliksi...
Brangusis, ačiū, už pamoką, kuria man buvai, ačiū, tau, angele, kad išmokei būti tokia stipria, kokia dabar esu.Didžiausios jums laimes, nors ir kruvinom ašarom, nuoširdžiai linkiu, būt lainingais...
Išliksi manyje visą gyvenimą, mano prince, nes praeitis ant mano širdies, lyg ant akmeninio antkapio išraižė tavo vardą, prisiminsiu tave, kai žvelgsiu į tolstantį traukinį, prisiminsiu, kai lis už mano lango, ir net tada, kai mano ranką jau švelniai suspaudęs laikys kitas...Tik maldauju, daugiau niekad niekam nežadėk to, ko niekada neištesėsi...
Myliu tave...
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com