Trumenas Kapotė

Pusryčiai pas Tifanę



Iš anglų kalbos vertė Juozas Subatavičius
„Tyto Alba“ 1994




Mane visada traukia į tas vietas, kur kadaise gyvenau, į tuos namus ir apylinkes. Pavyzdžiui, vienoje iš septyniasdešimtųjų gatvių rytinėje miesto dalyje yra rudo smiltainio namas – jame aš gyvenau karo pradžioje, pirmąkart atvykęs į Niujorką. Turėjau vieną kambarį, pristatytą visokių griozdų; sofa ir pilvotos kėdės buvo apmuštos raudonu šiurkščiu pliušu, kuris primena tvankias dienas traukinyje. Sienos tinkuotos, o jų spalva lyg tabako spjaudalai. Visur, net ir vonioje, kabojo Romos griuvėsių graviūros, dėmėtos nuo senumo. Vienintelis langas buvo į atsarginius laiptus. Bet vis vien aš iškart pažvalėdavau, vos tik užčiuopdavau kišenėje šio buto raktą. Nors ir niūrus, tai buvo mano butas, pirmasis; ten stovėjo ir mano knygos, ir vazelė pieštukų, kuriuos galėjau smailinti – viskas, ko, mano manymu, reikia rašytojui, o aš ir norėjau tapti rašytoju.
Tomis dienomis man niekad nebuvo atėję į galvą rašyti apie Holę Golaitli ir galbūt nebūtų atėję dabar, jeigu ne pašnekesys su Džonu Belu, iš naujo sužadinęs visus mano prisiminimus.
Holė Golaitli gyveno tame pat rudo smiltainio name – jos butas buvo po manuoju. O Džou Belas turėjo barą už kampo Leksingtono prospekte. Jis ir dabar jį tebeturi. Mudu su Holė užbėgdavome ten šešis septynis kartus per dieną, ne visada tik atsigaivinti, o ir skambinti telefonu, nes karo metais telefonas buvo sunkiai prieinamas daiktas. Be to, Džou Belas mielai pranešdavo, kas skambino ir ką prašė pasakyti, o Holėi tai buvo nemaža paslauga, nes jai baisiai daug kas skambindavo.
Žinoma, visa tai buvo labai seniai, ir iki šios savaitės aš nebuvau matęs Džou Belo jau keletą metų. Kartkartėmis mes susitikdavome – užsukdavau į jo barą, kai pasitaikydavo būti tame rajone, bet iš tikrųjų mudu nebuvome dideli draugai – nebent tik tiek, kiek abu draugavome su Holė Golaitli. Džou Belo būdas sunkus, jis pats tai pripažįsta. Taip esą todėl, kad jis viengungis ir kad jo blogas skrandis. Visi, kas jį pažįsta, pasakys, kad su juo sunku susišnekėti. Tiesiog neįmanoma, jei nekalbi apie tai, kuo jam galva pramušta. Vienas toks dalykas ir yra Holė. O kiti – ledo ritulys, veimaranerių veislės šunys, „Šventinė mūsų mergužėlė“ (sentimentali serijinė operetė, kurios jis klausosi jau penkiolika metų) ir kompozitoriai Gilbertas bei Salivenas – jis sakosi esąs giminė vienam iš jų, bet aš neprisimenu kuriam.
Ir kai vėlyvą praėjusio antradienio popietę suskambo telefonas ir aš išgirdau „kalba Džou Belas“, nuojauta man pasakė, kad jis skambina dėl Holės. Man to jis nepaminėjo, tik tarė: „Ar negalėtum tuojau pat atbildėti pas mane? Labai svarbu!“ Ir jo balsas iš susijaudinimo kvarktelėjo it varlės.
Aš sėdau į taksi, pliaupiant baisiausiam spalio lietui, ir važiuodamas galvojau, gal pati Holė yra ten ir gal aš ją vėl pamatysiu.
Bet bare nieko nebuvo, tik šeimininkas. Džou Belo alinė yra rami vieta, palyginti su daugeliu barų Leksingtono aveniu. Ji negali pasigirti nei neonine iškaba, nei televizoriumi. Poroje senų veidrodžių atsispindi, koks oras gatvėse, o už prekystalio, nišoje, kur kabo ledo ritulio žvaigždžių fotografijos, visada stovi vazelė su šviežiomis gėlėmis, kurias Džou Belas pats prižiūri su matronišku rūpestingumu. Prie gėlių aš jį ir radau įėjęs.
– Žinoma, – tarė jis merkdamas gladiolę giliai į vazelę, – žinoma, nebūčiau prašęs tavęs čia ateiti, jeigu nenorėčiau išgirsti tavo nuomonės. Nepaprastas atvejis. Itin nepaprastas dalykas nutiko.
– Kas nors nauja iš Holės?
Jis pačiupinėjo gėlės lapą, lyg galvodamas, ką atsakyti. Daili to mažo žmogučio galva su šiurkščiais baltais plaukais ir liesu, nusklembtu veidu labiau būtų tikusi didesniam ūgiui. Jo odos spalva atrodė tarsi saulėje įdegusi. Dabar ji buvo lyg dar raudonesnė.
– Negaliu pasakyti, kad išgirdau ką nauja iš jos. To aš nežinau. Kaip tik dėl to man ir reikia tavo nuomonės. Paruošti taurelę? Šio to naujo. Gėrimas vadinasi „Baltasis angelas“, – pasakė jis, maišydamas degtinę pusiau su džinu, visai be vermuto.
Kol aš gėriau, Džou Belas stovėjo čiulpdamas pypkutę ir galvodamas, ką man pasakyti. Paskui paklausė:
– Ar prisimeni misterį I. Y. Juniošį? Tokį poną iš Japonijos?
– Iš Kalifornijos, – atsiliepiau, puikiai prisimindamas misterį Juniošį. Jis yra vieno iliustruoto žurnalo fotografas ir tada, kai jį pažinojau, gyveno rudo smiltainio name, viršutiniame jo aukšte, bute su studija.
– Netrukdyk. Aš tik klausiu, ar žinai, ką turiu galvoje. Na, gerai. Taigi vakar vakare žiūriu – beįeinąs tas pats misteris I. Y. Juniošis. Turbūt daugiau nei porą metų nebuvau jo matęs. Ir kur, jūs manote, jis praleido pastaruosius dvejus metus?
– Afrikoje.
Džou Belas išsiėmė iš burnos pypkę ir jo akys prisimerkė.
– Iš kur žinai?
– Skaičiau laikraštyje.
Tai buvo tiesa. Jis atidarė kasos stalčių ir išėmė storo, rudo, prasto popieriaus voką.
– Štai, žiūrėk, ar apie tai skaitei laikraštyje?
Voke buvo trys nuotraukos, daugmaž vienodos, nors fotografuota iš skirtingų pusių. Aukštas, lieknas negras su perkeliniu sijonu, droviai šypsodamasis, rankose laikė keistą medinę skulptūrą – pailgą išdrožinėtą mergaitės galvą. Jos plaukai buvo lygūs ir trumpi kaip jauno vyriškio, dailios medinės akys pernelyg didelės ir įstrižos, veidas į viršų siaurėjantis, burna plati, lūpos patemptos kaip klouno. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė tik primityvus drožinys, bet įsižiūrėjus buvo aiškiai matyti, jog tai Holė Golaitli, visiškai kaip gyva, žinoma, kiek toks juodas nebylus daiktelis gali būti panašus į žmogų.
– Na, ką pasakysi? – paklausė Džou Belas, patenkintas, kad aš nustebau.
– Panašu į ją.
– Klausyk, berneli, – ir jis pliaukštelėjo delnu į prekystalį. – Čia tikrai ji. Tikrai, kaip mane gyvą matai. Tas japoniūkštis pažino ją, vos tik dirstelėjo.
– Jis matė ją? Afrikoje?
– Ne. Tik šitą statulėlę. Bet tai visai tas pats. Perskaityk, kas čia parašyta, – pasakė jis, apversdamas vieną fotografiją. Antroje pusėje buvo užrašas: „Medžio drožinys, S gentis, Tokokulas, Ist–Englia, Kalėdų diena, 1956 m.“
– Štai ką tas japonas papasakojo, – tarė Džou Belas ir išdėstė visą istoriją.
Kalėdų dieną misteris Juniošis keliavo su fotoaparatu per Tokokulą. Tai kaimas, esąs velnias žino kur ir niekuo nepasižymįs – vien krūva molinių pirkelių su beždžionikėmis kiemuose ir ant stogų tupinčiais suopiais. Jis jau buvo besiruošiąs keliauti toliau, kai pamatė kažkokį negrą, kiūtantį tarpduryje ir ant lazdos drožinėjantį beždžionikes. Misteris Juniošis susidomėjo ir paprašė parodyti daugiau drožinių. Tada negras jam ir parodė šios mergaitės galvutę. Misteriui Juniošiui net akys išsprogo, anot Džou Belo. Bet kai jis paprašė ją parduoti, negras padėjo ranką ant intymiausios savo kūno dalies (matyt, tai nuoširdumo gestas, prilygstąs mūsiškiam rankos pridėjimui prie širdies) ir pasakė, kad ne. Svaras druskos ir dešimt dolerių, rankinis laikrodis bei du svarai druskos ir dar dešimt dolerių – niekas jo nepalenkė. Misteris Juniošis žūtbūt nusprendė sužinoti, į ką nusižiūrėjęs jis išdrožė tą galvutę. Jis atidavė negrui ir druską, ir rankinį laikrodį, ir tasai pusiau afrikietiškai, pusiau angliškai ir dar rodydamas pirštais viską jam papasakojo. Tų metų pavasarį trys baltieji išjojo raiti iš tyrlaukių krūmų. Jauna moteris ir pora vyriškių. Vyriškiai raudonomis, karščiuojančiomis akimis buvo uždaryti atskiroje lūšnoje ir ten kelias savaites blaškėsi nepasikeldami iš patalo, o tuo tarpu jauna moteriškaitė, kuriai patikęs drožinėtojas, dalinusis su juo guoliu.
– Šituo aš netikiu, – tarė Džou Belas niauriai. – Žinau, kad ji buvo šiokia ir tokia, bet nemanau, kad ligi to būtų priėjusi.
– Na o toliau?
– Toliau nieko, – gūžtelėjo pečiais Džou Belas. – Išjojo kaip atjojusi – raita ant arklio.
– Viena ar su vyriškiais?
– Su tais dviem vyriškiais, man rodos, – sumirkčiojo Džou Belas. – Japoniūkštis teiravosi apie ją, važinėdamas skersai ir išilgai po visą tą kraštą. Bet niekas jos nebuvo matęs.
Atrodė, kad Džou Belas pajuto, kaip mano apatija persiduoda jam, ir jis pasistengė ją išsklaidyti.
– Vieną dalyką jūs turite pripažinti, kad tai vienintelė konkreti žinia apie ją per tiek – net nebežinau kiek – metų. – Jis skaičiavo metus ant pirštų, bet jų pritrūko. – Ir aš tikiuosi, kad ji turtinga. Ji turėtų būti turtinga. Žmogus turi būti turtingas, jei gali bastytis po Afriką.
– Ji gal nė kojos nėra įkėlusi į Afriką, – tvirtai tariau. Bet aš įsivaizdavau ją ten. Juk ji tikrai kažkur nusidangino. Ir ši išdrožinėta galvutė! Aš dar kartą pažvelgiau į fotografijas.
– Kur ji galėtų būti?
– Mirusi. O gal beprotnamyje. O gal ištekėjusi. Manau, kad ji ištekėjo ir apsiramino. Ir gal net gyvena tame pačiame mūsų mieste.
Džou Belas valandėlę pagalvojo.
– Ne, – tarė jis ir papurtė galvą. – Ir pasakysiu kodėl. Jeigu ji gyventų šiame mieste, aš būčiau ją matęs. Įsivaizduok žmogų, kuris mėgsta vaikščioti, žmogų kaip aš, kuris vaikščioja gatvėmis jau dešimt ar dvylika metų. Ir visus šiuos metus tas žmogus dairėsi vieno asmens ir niekad neišvydo jo. Nejau tai neįrodo, kad jos nėra šiame mieste? Aš nuolatos regiu akyse ją visą: plokščią jos užpakaliuką... Kiekviena liekna, tiesi greit žengianti mergaičiukė... – Jis patylėjo, tarsi pasijutęs nejaukiai nuo mano įdėmaus žvilgsnio. – Manai, aš kvanktelėjęs?
– Ne. Tik nežinojau, kad jūs buvote ją įsimylėjęs. Taip labai įsimylėjęs.
Pasigailėjau tai pasakęs: jis sutriko. Susirinko fotografijas ir sudėjo atgal į voką. Aš pažvelgiau į savo laikrodį. Neturėjau kur eiti, bet pagalvojau, jog bus geriau, jei pasišalinsiu.
– Palauk, – tarė jis, čiupdamas mane už riešo. – Žinoma, aš ją mylėjau. Bet man nė į galvą neatėjo jos paliesti. – Ir pridūrė be šypsenos: – Ne dėl to, kad negalvojau apie tokius dalykus. Net mano amžiuje, o man jau bus šešiasdešimt septyneri sausio dešimtą. Keistas dalykas, bet kuo labiau senstu, tuo dažniau apie tokius dalykus galvoju. Neprisimenu, kad apie tai būčiau tiek galvojęs net kai buvau jauniklis, o dabar retą valandėlę tai pamirštu. Galbūt tos mintys taip lenda į galvą ir darosi tiesiog našta, kad žmogus sensti ir įgyvendinti jas darosi vis sunkiau. Kai skaitau laikraštyje, kaip koks senas žmogus pažemino save, aš suprantu, kad tai dėl tos naštos. Bet, – jis dar įsipylė viskio ir išgėrė vienu mauku, – aš niekad nepažeminsiu savęs. Ir prisiekiu, apie Holę aš niekad taip negalvojau. Galima mylėti žmogų nieko panašaus nedarant. Laikai jį pašaliniu, nors jis yra tau draugas.
Pora vyriškių įėjo į barą, ir man tai buvo dingstis išeiti. Džou Belas palydėjo mane iki durų.
– Ar tu tiki tuo? – paklausė jis, vėl sučiupęs mane už riešo.
– Kad nesi jos lietęs?
– Ne. Turiu galvoje Afriką.
Tą valandėlę man pasirodė, kad aš užmiršau visą pasakojimą, atmintyje išliko tik vaizdas, kaip ji nujoja tolyn ant arklio.
– Šiaip ar taip, jos čia nėra.
– Aha, – atsiliepė jis atidarydamas duris. – Nėra.

–––––

Lauke nebelijo, tik tvyrojo migla, todėl aš pasukau už kampo ir pasileidau gatve, kurioje stovi rudo smiltainio namas. Vasarą medžiai šioje gatvėje meta ant grindinio vėsų šešėlių raštą, bet dabar lapai buvo pageltę ir beveik nukritę. Nuo lietaus jie buvo šlapi, ir einant slysčiojo kojos Tas namas yra kvartalo viduryje, šalia bažnyčios, kurios mėlynas bokšto laikrodis muša valandas.
Namas nuo anų dienų pagražėjo. Vietoj senų matinių stiklų dabar buvo puošnios juodos durys, o langus rėmino dailios pilkos langinės. Niekas iš mano pažįstamų ten nebegyvena, tik madam Sapfija Spanela, užkimęs koloratūrinis sopranas, ji kiekvieną popietę eidavo čiuožinėti ratukinėmis pačiūžomis į Centrinį parką. Aš žinau, kad ji dar čia, nes kartą buvau užkopęs laiptais ir dirstelėjau į pašto dėžutes. Ant vienos jų kažkada pirmą kartą pamačiau Holės Golaitli pavardę.

–––––

Išgyvenęs tame name gal savaitę, aš pastebėjau, kad antro buto pašto dėžutėje į pavardei skirtą išpjovą įdėta keista kortelė. Spausdintomis gana kaligrafiškomis raidėmis buvo užrašyta: MIS HOLIDEI GOLAITLI, o apačioje, kamputyje: KELIAUJANTI. Šis užrašas įstrigo man į atmintį tarsi kokia melodija: „Mis Holidei Golaitli, keliaujanti“.
Kartą naktį – jau gerokai po dvyliktos – aš nubudau, išgirdęs misterį Juniošį šaukiant kažkam į apačią. Kadangi jis gyveno viršutiniame aukšte, jo balsas sklido po visą namą – piktas ir griežtas.
– Mis Golaitli! Aš nebegaliu kęsti!
Balsas, suskambęs iš laiptų apačios, buvo paikai vaikiškas ir smagus.
– Ak, brangusis, prašau atleisti. Aš pamečiau tą prakeiktą raktą.
– Nustokite vieną kartą čerškinti mano skambutį. Jūs privalote – aš meldžiu jus, meldžiu – pasidaryti sau raktą.
– Bet aš juos vis pametu. .
– Aš dirbu, ir man reikia išsimiegoti, – šaukė misteris Juniošis. – O jūs amžinai čerškinate mano skambutį...
– O, nepykite, gerasis žmogau. Daugiau aš taip nebedarysiu. Ir jei prižadėsite nebepykti, – ji lipo viršun, ir balsas artėjo, – aš gal leisiu jums padaryti tas nuotraukas, apie kurias mes kalbėjome.
Per tą laiką aš atsikėliau iš lovos ir truputėlį pravėriau duris. Girdėjau, kaip misteris Juniošis tylėjo – girdėjau iš pasikeitusio jo alsavimo.
– Kada? – paklausė jis.
Mergina nusijuokė ir atsakė neaiškiai, nukąsdama žodžius:
– Kada nors.
– Bet kada, – tarė Juniošis ir uždarė duris.
Aš išėjau į laiptų aikštelę ir atsirėmiau į turėklus – tik tiek, kad galėčiau matyti, o pats likčiau nepastebimas. Ji tebebuvo ant laiptų, bet jau visai arti aikštelės, ir ant trumpai nukirptų geltonų su baltom sruogom jos plaukų krito šviesa. Vakaras pasitaikė šiltas, beveik vasariškas, ir ji buvo su siaura, plona juoda suknele, juodomis basutėmis ir mažu perlų vėriniu ant kaklo. Nors ji buvo madingai liekna, iš jos trykšte tryško sveikata, dvelkė muilu ir citrinos švara, o skruostai tamsavo sodriu raudoniu. Lūpos buvo plačios, nosis – riesta. Akis slėpė tamsūs akiniai. Jos veidas buvo jau ne vaikiškas, bet dar ne moteriškas. Pagalvojau, kad jai galėtų būti tarp šešiolikos ir trisdešimt. Vėliau sužinojau, kad iki devynioliktos gimimo dienos jai trūko dviejų mėnesių.
Ji buvo ne viena. Ją sekė kažkoks vyriškis. Putni jo ranka, atrodė, kažkaip nederamai glėbė ją per klubus; ne moraliniu požiūriu, o estetiniu. Jis buvo žemas ir storas, veidas kažkaip nenatūraliai įdegęs, su pomados sluoksniu. Vilkėjo jis smaugtą dryžuotą kostiumą, kurio atlape buvo apvytęs raudonas gvazdikas. Kai jiedu priėjo duris, ji ėmė raustis savo piniginėje, ieškodama rakto ir nekreipdama dėmesio, kad storos jo lūpos įsisiurbė į jos pakaušį. Bet pagaliau suradusi raktą ir atidariusi savo buto duris, ji pasisuko į jį ir maloniai tarė:
– Ačiū jums, brangusis. Jūs toks mielas, kad palydėjote mane namo.
– Ei, vaikuti! – sušuko tas, kai jam panosėje užsitrenkė durys.
– Ką, Heri?
– Heris buvo tas kitas. Aš esu Sidas. Sidas Arbakas. Tu gi myli mane!
– Aš dievinu jūs, misteri Arbakai. Bet labanakt, misteri Arbakai.
Misteris Arbakas liko spoksoti, netikėdamas savo akimis, kad durys tikrai užsitrenkė.
– Ei, vaikuti! Įleisk mane, vaikuti. Tu myli mane, vaikuti. Mane visi myli. Ar aš nesumokėjau už penkis žmones, tavo bičiulius? Aš jų anksčiau akyse nebuvau matęs. Ar tai neduoda man teisės būti mylimam? Tu myli mane, vaikuti.
Jis padunkseno į duris, tyliai, paskui garsiau. Pagaliau žengtelėjo porą žingsnių atgal, susigūžė ir palinko, lyg ketindamas pulti ir išlaužti duris. Bet vietoj to metėsi laiptais žemyn, kumščiu daužydamas sieną. Vos tik jis nusileido apačion, mergaitės buto durys atsivėrė, ir ji iškišo galvą.
– O, misteri Arbakai...
Tas pasuko atgal, ir jo veidą nutvieskė džiugi šypsena: aha, jinai jį tik erzino.
– Kitą kartą, kai mergaitei prireiks trupučio smulkių pudros kambariui, – sušuko ji, visai neerzindama, – paklausykite mano patarimo, brangusis: neduokite jai tik dvidešimt centų!

–––––

Ji tesėjo savo pažadą misteriui Juniošiui. Daugiau nebečerškino jo skambučio, nes kitomis dienomis ėmė spausti manąjį. Kartais antrą valandą nakties, trečią ar ketvirtą. Jai buvo visai vis tiek, kurią valandą prikelti mane iš lovos, kad nuspausčiau mygtuką, atidarantį laukujes duris. Kadangi turėjau maža draugų ir nė vienas jų nesilankydavo taip vėlai, visada žinodavau, kad skambina ji. Bet pirmuosius kartus eidavau prie savo durų beveik tikėdamasis išgirsti ką bloga, gauti telegramą. O mis Golaitli sušukdavo iš apačios:
– Atleiskite, brangusis... Pamiršau savo raktą!
Mes, aišku, taip ir nesusipažinome. Nors, tiesa, ant laiptų ar gatvėje dažnai susitikdavome akis į akį, bet atrodo, ji manęs nepastebėdavo. Niekad nemačiau jos be akinių. Apsirengusi ji būdavo gražiai ir paprastai, ir nors skoningi mėlynų bei pilkų tonų drabužiai nekrisdavo į akis, ji pati visada patraukdavo dėmesį. Galėjai pamanyti, kad ji kokio fotografo pozuotoja arba jauna aktorė, tačiau iš jos gyvenimo būdo buvo aišku, kad ji neturi laiko būti nei viena, nei kita.
Kartkartėmis susitikdavau ją ir ne mūsų rajone. Sykį atvykęs giminaitis nusivedė mane į „21“, ir ten, prie geriausio stalelio, apsupta keturių vyriškių – tarp jų nebuvo misterio Arbako, tačiau jį galėjo pakeisti kiekvienas iš jų – sėdėjo mis Golaitli ir atsainiai visų akivaizdoje šukavosi plaukus. Jos veido išraiška – vos sulaikomas žiovulys – prislopino tarytum duslintuvas ir mano džiaugsmą, kad pietauju tokioje prašmatnioje vietoje. Kitą vakarą, pačiame vidurvasary, kambario tvanka išvarė mane paklaidžioti gatvėmis. Trečiąja aveniu aš nuėjau į Penkiasdešimt pirmąją gatvę. Ten antikvarinės parduotuvės vitrinoje stovėjo dalykėlis, kuriuo žavėjausi. Paukščių narvelis – tikri rūmai mažiesiems sparnuočiams, tarsi mečetė su minaretais ir bambukiniais kambarėliais, taip ir laukiančiais, kad juose apsigyventų šnekuolės papūgos. Bet kaina buvo trys šimtai penkiasdešimt dolerių. Grįždamas atgal aš pastebėjau daugybę taksi vairuotojų, susibūrusių priešais P. Dž. Klarko barą, žiopsančių į pulkelį įkaušusių australų karininkų, kurie baritonais traukė „Matildos valsą“. Dainuodami jie paeiliui sukosi su kažkokia mergaite ant grindinio po viršgatviniu geležinkeliu. Ir ta mergaitė, aišku, mis Golaitli, bangavo iš rankų į rankas lengvutė lyg šalis.
Mis Golaitli manimi visai nesidomėjo, nebent kaip durų atidarinėtoju, užtat aš per tą vasarą sužinojau apie ją beveik viską. Stebėdamas jos šiukšlių dėžę šiapus durų patyriau, kad ji skaito bulvarinius laikraštukus, turistinius bukletus ir horoskopus; kad rūko pikantiškas cigaretes „Pikajun“; kad maitinasi varške ir paskrudintais duonos džiūvėsėliais, kad jos įvairiaspalviai plaukai – pačios dažyti. Iš to paties šaltinio sužinojau, kad ji tiesiog glėbiais gauna laiškus iš kariuomenės. Jie visada būdavo suplėšyti pailgomis skiautėmis kaip į knygą dedamos juostelės. Kartais praeidamas aš pasiimdavau kokią juostelę ir savo skaitomai knygai. Atsimeni, ilgiuosi tavęs, lietus, būk gera – rašyk, po velnių, prakeiktas – buvo žodžiai, dažniausiai pasitaiką tose skiautėse. Šie ir dar jaučiuosi vienišas, myliu.
Taip pat ji turėjo katiną ir skambino gitara. Tomis dienomis, kai kaitindavo saulė, ji išsitrinkdavo galvą ir drauge su katinu – rudu tigrakailiu – sėdėdavo atsarginių laiptų aikštelėje ir barškindavo gitarą, kol išdžiūdavo plaukai. Kai tik išgirsdavau tą jos muziką, prieidavau prie lango ir ramiai stovėdavau. Ji skambino labai gerai, o kartais ir dainuodavo. Dainuodavo kimiu, lūžinėjančiu kaip paauglio berniuko balsu. Ji mokėjo visas populiariąsias estradines daineles: Kolo Porterio, Kurto Veilo ir ypač mėgo melodijas iš „Oklahomos“ operetės; jos tą vasarą buvo naujos ir aidėjo kiekviename žingsnyje. Bet pasitaikydavo, kad ji skambindavo tokias dainas, kurių klausydamasis galvodavau, kur ji jų išmoko, iš kur yra kilusi. Šiurkštokai švelnios banguojančios melodijos, o žodžiai dvelkia pušynais ir prerijomis. Viena jų buvo tokia:

Kad nors kartą lemtis
Ak, tikrai – ne sapne –
Po padangių sritis
Pavedžiotų mane!

Atrodė, kad ši dainelė jai labiausiai patiko, nes plaukai būdavo jau seniai išdžiūvę, saulė nusileidusi, sutemose įsižiebę žiburiai, o ji tebedainuodavo.
Bet kaip reikiant mes susipažinom tik rugsėjį, vieną vakarą, kai padvelkė ankstyvo rudens vėsa. Grįžęs iš kino aš prisipyliau taurelę viskio nakčiai ir atsiguliau į lovą, pasiėmęs naujausią Simenono romaną. Šitaip visada jausdavausi labai jaukiai ir niekaip negalėjau suprasti staiga mane apėmusio neramumo, kuris tiek sustiprėjo, jog net išgirdau, kaip plaka mano širdis. Apie šitokią būseną aš buvau skaitęs, rašęs, bet niekad nebuvau jos pats išgyvenęs. Jaučiausi, lyg mane kas stebėtų. Lyg kas būtų mano kambaryje. Staiga kažkas pabeldė į langą, šmėkštelėjo pilkas vaiduokliškas šešėlis, ir aš apverčiau viskio taurelę. Praėjo kiek laiko, iki prisiverčiau atidaryti langą ir pasiteirauti mis Golaitli, ko jai reikia.
– Mano bute, apačioje, baisus žmogus, – tarė ji žengdama nuo atsarginių laiptelių į mano kambarį. – Kai blaivus, jis gana mielas, bet tik leisk jam prisilakti, mon Dieu, jis pasidaro tikras galvijas. Vienintelio dalyko negaliu pakęsti – tai vyrų, kurie kandžiojasi. – Ji nusmaukė nuo peties pilką flanelinį chalatą rodydama, kas atsitinka, kai vyriškis kandžiojasi. Ji vilkėjo tik tuo vienu chalatu. – Atleiskite, jeigu jus išgąsdinau. Bet tas galvijas man taip įkyrėjo, jog aš paprasčiausiai išlipau pro langą. Jis turbūt mano, kad aš dabar vonioje; man nusispjaut, ką jis mano, teprasmenga jis skradžiai, išsidūks ir užmigs. Mon Dieu, jis turėtų užmigti. Prieš pietus aštuonios martinio taurelės ir dar tiek vyno, kad būtų užtekę dramblį išmaudyti. Klausykite, jūs galite mane išmesti, jeigu norite. Aš baisiai įžūli – šitaip pas jus įsibroviau. Bet ant laiptelių pasiutusiai šalta. O jūs atrodėte taip jaukiai įsitaisęs. Kaip mano brolis Fredas. Mes miegodavome keturiese lovoje, bet tik jis vienas leisdavo prisiglausti šaltomis naktimis. Beje, jūs nieko prieš, jeigu aš jus vadinsiu Fredu?
Dabar ji jau buvo visai mano kambaryje ir stovėjo žiūrėdama į mane. Lig tolei nebuvau jos matęs be juodų akinių, ir dabar man paaiškėjo, kad jie buvo gydytojo prirašyti, nes be jų jos akys atrodė smarkiai primerktos, kaip juvelyro. Akys buvo didelės, truputį mėlynos, truputį žalios, išmargintos rudais taškeliais – įvairiaspalvės, kaip ir plaukai – ir iš jų sklido gyva, šilta šviesa.
– Jūs turbūt mane laikote akiplėša. Arba tres fou. Kvailiuke! Ar dar kuo nors?
– Anaiptol.
Ji atrodė nusivylusi.
– Taip, jūs taip manote. Visi taip mano. Bet man nesvarbu. Tatai naudinga.
Ji atsisėdo ant iškrypusios raudonu pliušu apmuštos kėdės, parietė po savim kojas ir ėmė dairytis po kambarį, o jos akys dar labiau prisimerkė.
– Kaip jūs čia galite gyventi? Juk tai siaubingas kambarys!
– O, žmogus prie visko pripranta, – atsakiau pykdamas ant savęs, nes iš tikrųjų didžiavausi savo butu.
– Aš negaliu. Aš niekad prie nieko nepriprantu. O kas pripranta, tas gali ramiai ir numirti. – Smerkiančios jos akys vėl apžvelgė kambarį. – Ką gi jūs čia veikiate kiauras dienas?
Mostelėjau link stalo, nukrauto knygomis ir popieriais.
– Rašau kai ką...
– Aš maniau, kad rašytojai esti visai seni. Žinoma, Sarojanas dar nesenas. Susipažinau su juo viename pobūvyje, ir pasirodo, jis iš tikrųjų nėra senas. Tiesą pasakius, – ji susimąstė, – jeigu jis geriau nusiskustų... Beje, o Hemingvėjus ar senas?
– Manyčiau, jam per keturiasdešimt.
– Neblogai. Manęs niekada nežavi vyriškis, jeigu jam dar nėra keturiasdešimt dvejų. Viena mano idiotė draugė visą laiką zyzia, kad nueičiau pas psichiatrą. Ji sako, kad aš turiu Edipo kompleksą. Bet visa tai – merde. Aš tiesiog prisipratinau prie senesnių vyriškių, ir tai protingiausia, ką aš esu padariusi. O kiek metų Somersetui Moemui?
– Gerai nežinau. Daugiau kaip šešiasdešimt.
– Neblogai. Niekada nesu gulėjusi su rašytoju. Ne, palaukite: ar pažįstate Benį Šakletą?
Ji susiraukė, kai papurčiau galvą.
– Keista. Jis krūvas yra prirašęs radijui. Oho, koks žiurkė. O sakykite, ar jūs tikras rašytojas?.
– Žiūrint ką jūs laikote tikru rašytoju.
– Na, ar kas perka tai, ką parašote?
– Kol kas ne.
– Aš jums padėsiu, – tarė ji. – Aš galiu padėti. Tik pagalvokite apie visus tuos žmones, kuriuos aš pažįstu, ir visus, kuriuos pažįsta jie. Aš padėsiu jums todėl, kad jūs panašus į mano brolį Fredą. Tik kiek žemesnis. Aš jo nemačiau nuo to laiko, kai man buvo keturiolika, tai yra nuo tada, kai pabėgau iš namų ir jis buvo šešių pėdų ir dviejų colių. Kiti mano broliai maždaug jūsų ūgio, trumpuliai. Fredas išaugo toks ilgšis todėl, kad mėgo riešutų aliejų. Visi manė, kad jis nenormalus – rijo ir rijo tą riešutų aliejų. Ir niekas daugiau pasaulyje jam nerūpėjo – tik arkliai ir riešutų aliejus. Bet jis nebuvo nenormalus, buvo labai mielas, tik išsiblaškęs ir baisiai lėtas. Sėdėjo jau trečius metus aštuntoje klasėje, kai aš pabėgau. Vargšas Fredas. Vargu ar kariuomenėje jam duoda ligi soties riešutų aliejaus. Beje, aš mirštu iš alkio.
Aš parodžiau į vazą su obuoliais ir tuo pat metu paklausiau, kodėl ji išėjo iš namų tokia jauna. Ji išsiblaškiusi pažvelgė į mane ir pasitrynė nosikę, lyg ši būtų panižusi. Tas gestas, kaip aš įsitikinau vėliau dažnai jį pastebėdamas, reiškė, kad pašnekovas pasidarė pernelyg smalsus. Kaip ir daugelis žmonių, kurie noriai ir atvirai apie save pasakoja, išgirdusi tiesų klausimą ji iš karto pasidarė atsargi. Atsikandusi obuolio tarė:
– Papasakokite man ką nors iš to, ką esate parašęs. Kokią nors istoriją.
– Čia ir yra bėda, kad tai ne tokios istorijos, kurias galima perpasakoti.
– Per daug nešvankios?
– Galbūt kada nors duosiu jums paskaityti.
– Prie obuolių labai tinka viskis. Įpilkite man, mielasis. Tada pats galėsite paskaityti.
Labai nedaug rašytojų, ypač tų, kurie nespausdinami, gali atsispirti prašymui paskaityti garsiai. Aš pripyliau jai ir sau po taurelę ir, atsisėdęs kėdėje priešais, ėmiau skaityti. Mano balsas kiek virpėjo ir iš vadinamosios scenos baimės, ir iš entuziazmo. Apsakymas buvo naujas, parašytas tik vakar, ir aš dar nebuvau spėjęs pajusti jo trūkumų, kurie ilgainiui neišvengiamai ima drumsti sielą. Pasakojau apie dvi mokytojas, kurios gyvena tame pačiame name; viena iš jų, antrajai susižadėjus, ima siuntinėti anoniminius laiškelius ir, sukėlusi skandalą, sutrukdo draugei ištekėti. Kai skaitydamas pažvelgdavau į Holę, mano širdis kaskart virptelėdavo. Ji nenustygo vietoje – žarstė nuorūkas peleninėje ir susimąsčiusį tyrinėjo savo nagus, lyg ilgėdamasi brūžeklio. Dar blogiau. Kai aš manydavau, kad jau tikrai ją sudominau, jos akyse pamatydavau neslepiamą nuobodulį – atrodė, lyg ji galvotų, ar verta pirkti tą porą batukų, kuriuos buvo regėjusi kažkurioje vitrinoje.
– Ir tai jau viskas? – paklausė ji, pabusdama iš svajonių ir stengdamasi sugalvoti, ką dar pasakyti. – Žinoma, aš nesmerkiu senmergių. Visai jų neniekinu. Bet nuo pasakojimų apie tas iškrypėles mane vemti verčia. Niekaip negaliu įsivaizduoti savęs jų vietoje. Tikrai, mielasis, – pridūrė ji, nes aš tikrai atrodžiau apstulbęs, juk apie ką gi, po galais, buvo tas pasakojimas, jei ne apie porą iškrypėlių senmergių.
Bet aš visai nebuvau nusiteikęs dar labiau apsikvailinti aiškindamas tą istoriją – užteko, kad padariau klaidą, kai sutikau perskaityti ją. Per savo tuščiagarbiškumą taip apsijuokęs, dabar turėjau pasmerkti savo viešnią kaip bejausmę, tuščią pamaivą.
– Beje, – paklausė ji, – ar kartais nepažįstate kokių mielų lesbiečių? Aš ieškau kambario draugės. Nesijuokite. Aš tokia iškrikusi, kad tarnaitės tiesiog neturiu už ką pasisamdyti. O lesbietės yra puikios šeimininkės, jos mėgsta namų ruošą ir tau dėl nieko nereikia sukti galvos – ir butą sutvarko, ir šaldytuvą išvalo, ir baltinius pasiunčia į skalbyklą. Holivude aš turėjau tokią kompanionę, ji vaidino kaubojų filmuose. Ją buvo praminę Vieniša Klajūne. Bet tikrai sakau jums – namuose joks vyras nebūtų jos atstojęs. Žinoma, žmonės manė, kad aš pati, matyt, truputį nenormali. Ir, žinoma, aš tokia esu. Kiekvienas juk nenormalus truputėlį. Na ir kas? Tai dar niekad neatbaidė nuo manęs vyriškio, priešingai, aš juos dar labiau traukiu. Kad ir toji Vieniša Klajūnė ji buvo ištekėjusi du kartus. Paprastai nenormaliosios išteka tiktai kartą, vien tam, kad pakeistų pavardę. Atrodo, baisiai prašmatnu vadintis ne mis Tokia, o misis Anokia... O, negali būti! – sušuko ji, įsistebeilijusi į žadintuvą ant stalo.
– Negali būti, kad jau pusė penktos!
Langas jau mėlynavo. Rytmečio vėjelis šiureno užuolaidas.
– Kokia šiandien diena?
– Ketvirtadienis.
–Ketvirtadienis. – Ji atsistojo. – Dieve mano, – sušuko ir vėl sudejavusi atsisėdo. – Baisu!
Nuovargis atbukino mano smalsumą. Atsiguliau ant lovos ir užmerkiau akis. Bet vis tiek negalėjau atsispirti žingeidumui.
– O kas čia baisaus, kad ketvirtadienis?
– Nieko. Tik aš niekad negaliu atsiminti, kada jis ateina. Matote, ketvirtadieniais aš turiu suspėti į traukinį be penkiolikos devynios. Ten labai griežtai laikomasi lankymo valandų, ir jeigu nuvažiuoji dešimtą, belieka viena valanda, iki tie vargšai išvedami priešpiečių. Tik pagalvokite, priešpiečiai vienuoliktą. Galima nuvažiuoti ir antrą, ir man taip būtų patogiau, bet jis nori, kad aš atvykčiau rytą. Sako, tada jam būna gera nuotaika visą dieną. Man jau nebėra kada miegoti, – pasakė ji ir ėmė žnaibyti veiduką, kol jis paraudo. – Neišsimiegojusi atrodysiu lyg kokia džiovininkė, lyg sugriuvėlė, o tai nepadoru: mergaitė negali pasirodyti Sing Singe pažaliavusiu veidu.
– Žinoma, negali.
Pyktis dėl apysakos palengva blėso. Jį vėl sudomino mane.
– Visi lankytojai stengiasi atrodyti kuo geriausiai. Ir labai gražu, velniškai malonu, kai moterys apsivelka ką tik turi prašmatniausio. Net ir senos, ir visai neturtingos iš paskutiniųjų stengiasi atrodyti kuo gražiausiai ir kvepėti kuo maloniausiai. Ir aš myliu jas už tai. Ir vaikus myliu taip pat, ypač spalvotuosius. Tai yra vaikus, kuriuos atsiveda žmonos. Atrodo, turėtų būti liūdna, matant kalėjime vaikus, bet taip nėra: plaukuose jiems mirga kaspinai, batukai blizga, sakytum juos atvedė valgyti ledų. Ir lankymo patalpa kartais atrodo lyg koks pobūvis. Visai ne taip, kaip rodoma kine: suprantate, žmonės niūriai šnibždasi per grotas. O čia jokių grotų, tik pertvara tarp tavęs ir jų, o vaikai gali atsistoti ant tos pertvaros ir būti pamyluojami. Jeigu nori ką nors pabučiuoti, tereikia pasilenkti per tą pertvarą. Man labiausiai patinka, kad jie taip džiaugiasi išvydę vieni kitus, tiek daug visko turi pasakyti, kad neįmanoma nuobodžiauti. Jie visą laiką juokiasi ir laiko vieni kitų rankas. Paskui būna visai kitaip, – pasakė ji, – kai aš matau juos traukiny. Jie sėdi tyliai tyliai ir stebi pro šalį tekančią upę.
Ji paėmė plaukų sruogą ir susimąsčiusi prikando ją. .
– Aš jums trukdau ilsėtis! Miegokite, – pasakė ji
– Nieko. Man įdomu.
– Žinau, kad įdomu. Todėl ir noriu, kad užmigtumėt. Jei kalbėčiau toliau, tai papasakočiau apie Salį. Nesu tikra, ar tai man dera. – Ji tyliai krimsnojo plaukų sruogą. – Jie, tiesa, niekad neperspėjo, kad niekam nepasakočiau. O tai juokinga istorija. Gal jūs apie ją parašytumėte, tik pakeitęs vardus ir visa kita. Klausykite, Fredai, – tarė ji, vėl siekdama obuolio, – persižegnokite ir pabučiuokite sau alkūnę...
Galbūt akrobatai ir gali pabučiuoti sau alkūnę. Aš tik pamėginau, ir ji turėjo tuo pasitenkinti.
– Tikriausiai jūs skaitėte apie jį laikraščiuose, – pradėjo ji, kramtydama obuolį. – Jis vadinasi Salis Tomatas, ir aš kalbu žydiškai geriau, negu jis kalba angliškai. Bet jis mielas žmogėnas, baisiai dievobaimingas. Atrodytų kaip tikras vienuolis, jeigu ne auksiniai dantys. Jis sako, jog meldžiasi už mane kiekvieną vakarą. Aišku, jis niekad nebuvo mano meilužis. Ir apskritai aš jo nepažinojau, iki jis pateko į kalėjimą. Bet aš jį dievinu dabar ir jau septyni mėnesiai lankau kas ketvirtadienis. Man rodos, lankyčiau, net jeigu jis man už tai nemokėtų. Šitas supuvęs, – pasakė ji ir švystelėjo apgraužtą obuolį pro langą. – Beje, aš pažinojau Salį iš matymo. Jis ateidavo į Džou Belo barą už kampo. Niekam nieko nesakydavo, tik stovėdavo lyg koks atvykėlis – kaip tie, kurie gyvena viešbutyje. Bet įdomu, kad mane jis dar tada turbūt įdėmiai stebėdavo, nes vos tik jį patupdė, nuo jo advokato atėjo telegrama, kad aš tuoj pat susisiekčiau, nes sužinosianti kai ką sau didžiai naudinga. Džou Belas parodė man laikraštį su jo nuotrauka. Gangsteris. Mafija. Visokios nesąmonės, bet vis vien jam davė penketą metų.
– Ir jūs pamanėte, kad kas nors mirdamas paliko jums visą milijoną?
– Anaiptol. Nusprendžiau, kad Bergdorfas nori atsiimti skolą. Bet surizikavau ir nuėjau pas tą advokatą. Tik abejoju, ar jis yra advokatas, nes neatrodo, kad turėtų kontorą – turbūt tik sekretorę, kuri telefonu perduoda jo atsakymus. O susitikti jis visuomet kviečia „Dešrelių dausose“ – mat jis baisiai storas, gali sukirsti iš karto dešimt dešrelių, dvi lėkštes garnyro ir visą citrininį tortą. Jis paklausė, ar nenorėčiau palinksminti vienišo žmogėno ir už tai gauti po šimtą dolerių kas savaitę. Aš atsakiau: „Klausykite, mielasis, jūs ne į tą mis Golaitli kreipėtės, aš neuždarbiauju iš šalies.“ Ir honoraras manęs nesuviliojo – tiek galima uždirbti pasivaikščiojimu į pudros kambarį. Kiekvienas orus džentelmenas duoda mergaitei penkiasdešimt dolerių pudrai, o aš visada pasiprašau ir už taksi, tai yra dar penkiasdešimt. Bet tada tas advokatas pasakė, kad jo klientas yra Salis Tomatas. Jis pasakė, kad mielasis Salis jau seniai žavisi manimi a la distance ir aš padaryčiau gerą darbą, jeigu sutikčiau aplankyti jį kartą per savaitę. Na, aš negalėjau pasakyti „ne“: tai buvo pernelyg romantiška.
– Aš nežinau. Man rodos, čia kažkas įtartina.
Ji nusišypsojo.
– Jūs manote, aš meluoju?
– Pirmiausia bet kam neleidžiama kalinių lankyti.
– Žinoma, neleidžiama. Jie prigalvojo visokiausių kliūčių. Aš esu neva jo dukterėčia.
– Tik tiek? Ir už valandos pašnekesį jis moka jums šimtą dolerių?
– Ne jis moka, o advokatas. Misteris O'Šonesis atsiunčia man pašto perlaidą, vos aš jam perduodu pranešimą apie orą.
– Man atrodo, jūs galite prisidaryti nemaža bėdos, – pasakiau jai ir užgesinau lempą. Dabar jos nebereikėjo, į kambarį sruvo ryto šviesa, o balandžiai burkavo ant atsarginių laiptų
– Kodėl? – paklausė ji rimtai.
– Įstatymų kodeksuose tikriausiai yra numatyta bausmė už pasivadinimą kitu asmeniu. Juk jūs nesate jo dukterėčia. Ir ką reiškia tie pranešimai apie orą?
Ji patapšnojo sau per lūpas, slėpdama žiovulį.
– Visai nieko. Aš tik šiaip perduodu pranešimą jo sekretorei, kad misteris O'Šonesis žinotų, jog lankiausi kalėjime. Salis pasako man, ką pranešti: sakysim – „Kuboje siaučia uraganas“ arba „Palerme sninga“. Nesirūpinkite, mielasis, – tarė ji žengdama prie lovos, – aš jau seniai savarankiškai stoviu ant kojų.
Ryto šviesa, rodės, skverbėsi per ją kiaurai: kai ji užtraukė ant manęs antklodę, visa sušvito lyg perregimas kūdikis; po to atsigulė šalia manęs. .
– Neprieštarausite? Aš noriu tik valandėlę pailsėti. Ir daugiau nė žodžio! Miegokite!
Aš apsimečiau, jog miegu, ėmiau kvėpuoti giliai ir lygiai. Šalia esančios bažnyčios bokšto laikrodis išmušė pusvalandį, paskui valandą. Buvo šešios, kai savo liesute ranka ji palietė mano petį, atsargiai, kad nepažadintų.
– Vargšas Fredas, – sušnibždėjo ji, ir man pasirodė, kad kreipiasi į mane, bet aš apsirikau. – Kur tu dabar, Fredai? Man šalta. Vėjas toks ledinis.
Jos skruostas prisiglaudė prie mano peties šilus ir drėgnas.
– Kodėl jūs verkiate?
Ji atšoko nuo manęs ir atsisėdo.
– Ak, susimildamas, nepakenčiu smalsuolių, – tarė ji eidama prie lango ir atsarginių laiptelių.

–––––

Rytojaus dieną, penktadienį, grįžęs namo prie savo durų radau prašmatnią „Čarlz ir Ko“ gėlių pintinėlę ir jos vizitinę kortelę: Mis Holidei Golaitli, Keliaujanti. Antroje pusėje negrabia vaikiška rašysena buv pakeverzota:
Labai dėkui, mielasis Fredai. Meldžiu, dovanokite už tą naktį. Jūs buvote tikras angelas. Tūkstantis ačiū. Holė. P. S. Daugiau Jūsų nebetrukdysiu. Aš parašiau: Meldžiu, trukdykite! ir palikau raštelį prie jos durų su puokštele gatvėje nupirktų žibuoklių – daugiau neturėjau už ką nupirkti.
Bet ji, matyt, tuščiais žodžiais nesišvaistė, nes daugiau aš jos nei mačiau, nei girdėjau. Ir tikriausiai ji netgi užsisakė raktą nuo paradinių durų. Šiaip ar taip, naktimis ji man nebeskambino. O laikui bėgant aš ėmiau justi kažkokį neaiškų apmaudą, tarytum mane būtų palikęs artimiausias draugas. Neramus vienišumas įsiskverbė į mano gyvenimą, tačiau ankstesnių draugų aš visai nesiilgėjau. Jie dabar man atrodė lyg dietiniai valgiai be druskos ir be cukraus. Iki trečiadienio mintys apie Holę, Sing Singo kalėjimą ir Salį Tomatą, apie pasaulį, kur vyriškiai moka po penkiasdešimt dolerių pudros kambariui, taip mane persekiojo, jog nebegalėjau dirbti. Tą vakarą aš palikau raštelį jos pašto dėžutėje: Rytoj ketvirtadienis. Kitą rytą buvau apdovanotas antruoju rašteliu, brūkštelėtu ta pačia įmantria rašysena: Labai ačiū, kad priminėte. Gal užsuksite išgerti taurelės apie šeštą šįvakar?
Aš palaukiau iki dešimt po šešių, paskui prisiverčiau palaukti dar penketą minučių.
Duris man atidarė tipas, dvokiąs cigarais ir prastu odekolonu. Jis buvo apsiavęs aukštakulniais pusbačiais; jeigu ne tie pridėti coliai, jį būtų buvę galima palaikyti neūžauga. Ant plikos, strazdanotos, pernelyg didelės jo galvos karksojo smailios nykštuko ausys. Akutės jo buvo lyg kiniško mopso, negailestingos ir kiek iššokusios. Iš ausų ir iš nosies kyšojo plaukų kuokštai. Žandai pilkavo nuo antrądien neskustos barzdos, o ranka, kai jis pasisveikino, atrodė lyg iš kailio.
– Vaikutis vonioje, – tarė jis, mostelėjęs cigaru kito kambario link, kur girdėjosi vandens teškenimas. Kambarys, kuriame stovėjome (stovėjome todėl, kad nebuvo ant ko atsisėsti), atrodė taip, lyg į jį būtų tik ką įsikraustyta. Sakytum čia dar turėjo kvepėti dažais. Lagaminai ir neišpakuotos dėžės buvo vieninteliai baldai. Dėžės atstojo stalus. Ant vienos stovėjo sumaišytas martinio kokteilis, ant kitos – lempa, patefonas, rudasis Holės katinas ir vaza su geltonomis rožėmis. Knygų lentynose, kurios užėmė visą sieną, buvo tik keliolika knygų. Aš iš karto jaukiai pasijutau šiame kambaryje, man patiko toks laikinos buveinės vaizdas. :
Tas tipas krenkštelėjo:
– Jūs kviestas?
Mano linktelėjimas jam pasirodė netikras. Šaltos jo akutės raižė mane lyg skalpeliu, darydamos tikslius tiriamuosius pjūvius.
– Čia ateina daugybė tokių, kurių niekas nekvietė. Seniai pažįstate vaikutį?
– Nelabai.
– Vadinasi, jūs neseniai pažįstate mergytę?
– Aš gyvenu virš šio buto.
Mano atsakymas pakankamai jį nuramino.
– Jūsų butas toks pat?
– Daug mažesnis.
Jis nukrėtė pelenus ant grindų.
– Čia tikras šiukšlynas. Tiesiog neįtikima. Bet vaikutis nemoka gyventi net tada, kai turi pinigėlių.
Jis kalbėjo su pertrūkiais, žodžiai skambėjo lyg metaliniai, sakytum tarškėjo teletaipas.
– Tai kaip jūs manote, tokia ji ar ne tokia? –paklausė jis.
– Kokia „tokia“?
– Nepatikima.
– Aš taip nemanau.
– Ir apsirinkate. Jinai nepatikima. Bet, antra vertus, jūsų tiesa. Ji nėra nepatikima, nes ji nuoširdžiai nepatikima. Ji tiki visomis tomis nesąmonėmis, kurias įsikalė į galvą. Ir nebandykit jos perkalbėti. Aš mėginau, su ašaromis akyse įtikinėjau. Benis Polanas, visur gerbiamas Benis Polanas bandė. Benis ketino susituokti su ja, bet ji nesutiko. Benis tūkstančius išleido siuntinėdamas ją pas psichiatrus. Net ir tas garsusis, tas, kuris kalba tik vokiškai, vyruti, net ir tas iškėlė baltą vėliavą. Niekaip neišmuši jai iš galvos tų, – jis sugniaužė kumštį, lyg norėdamas sutraiškyti kažką nematomą, – idėjų. Pamėginkite kada nors. Tegu jinai papasakos jums, kokias nesąmones yra įsikalus. Tik neužmirškite, – pridūrė jis, – aš myliu vaikutį. Visi ją myli, bet daug yra ir tokių, kurie nemyli. O aš myliu. Aš nuoširdžiai myliu vaikutį. Aš esu jautrus, štai kodėl. Reikia būti jautriam, reikia turėti poetinę gyslelę – kitaip jos neįvertinsi. Bet pasakysiu jums teisybę. Dėl jos gali iš kailio išsinerti, o ji tau – špygą. Na, pavyzdžiui, kas ji yra šiandien? Ogi tokia pat kaip ir visos tos, apie kurias skaitome laikraščiuose... kurios baigia gyvenimą iki dugno išgėrusios buteliuką migdomųjų. Aš pats tai mačiau jau tiek kartų, kad jums neužtektų ir kojų pirštų suskaičiuoti. Ir tos mergiščios nebuvo kvanktelėjusios. O ji – kvanktelėjusi.
– Bet jauna. Ir prieš akis jai dar ilga jaunystė.
– Jeigu turite galvoje ateitį, tai ir vėl apsirinkate. Prieš porą metų ten, Holivude, buvo laikas, kai viskas galėjo kitaip pakrypti. Jai pūtė palankūs vėjai, ja buvo susidomėję, ji galėjo net filmuotis. Bet jei jau kartą pasisekė, tai nėra ko spyriotis. Paklauskite Luizą Reiner. O Reiner buvo žvaigždė. Žinoma, Holė nebuvo žvaigždė. Ji taip ir nenužengė toliau bandomųjų filmavimų. Bet visa tai buvo iki „Daktaro Vaselio istorijos“. O tada ji tikrai galėjo filmuotis. Aš žinau, nes aš ją ir prastūmiau. – Jis parodė į save cigaru. – Aš, O. Dž. Bermanas.
Jis laukė, kad sutirpčiau prieš jį iš susižavėjimo, ir nesunku būtų buvę padaryti jam tą malonumą – dėl to man nei šilta, nei šalta, bet visa bėda, kad aš nebuvau nė girdėjęs apie O. Dž. Bermaną. Pasirodo, jo būta aktorių paieškos agento Holivude.
– Aš pirmas atkreipiau į ją dėmesį. Dar Santa Anitoje. Matau, kasdien maišosi dansinge. Ir susidomėjau – profesiniais sumetimais. Išsiklausinėjau. Pasirodo, ji kažkokio žokėjo nuolatinė, gyvena su tuo nenaudėliu. Per kitus pasakiau tam žokėjui: „Liaukis, jeigu nenori turėti reikalų su policija!“ Supraskite, vaikučiui tik penkiolika. Bet ji elegantiška: puiki, už širdies griebia. Net ir su tais storais akiniais, net ir tada, kai ima tarškėti ir žmogus nesupranti, ar ji neturtinga kalnų kaimietė, ar per fermas keliaujanti sezonininkė, ar dar kas. Tai ir neišsiaiškinau, iš kur ji atsirado. Turbūt niekas ir nesužinos. Meluoja kaip kipšas. Tikriausiai ir pati jau užmiršo, iš kur ji. Bet mes plūkėmės visus metus, kol apšlifavome jos tartį. Ir ko tik nedarėme! Galiausiai ėmėme mokyti prancūzų kalbos. Kai ji pradėjo mėgdžioti prancūzų kalbos tarimą, netrukus galėjo pamėgdžioti ir teisingą angliškų žodžių tarimą. Mes tempėme ją ant Margaretos Salivan kurpalio, bet ji turėjo ir kai ką savo, žmonės ja susidomėjo, dideli žmonės, ir galų gale Benis Polanas, garbus žmogus Benis, pareiškė norįs ją vesti. Apie ką gi daugiau gali svajoti aktorių paieškos agentas? Ir tada žybt! „Daktaro Vaselio istorija“. Ar matėte tą filmą? Su Sesiliu de Miliu, Gariu Kuperiu. Viešpatie! Aš plėšausi, viskas jau sutarta: ji ruošiasi bandomajam filmavimui – turi vaidinti daktaro Vaselio slaugę. Na, vieną iš jo slaugių. Ir štai tau: dzin! – skamba telefonas. – Mano pašnekovas paėmė įsivaizduojamą telefono ragelį ir prisidėjo prie ausies. – Ji sako: „Čia aš, Holė.“ Aš sakau: „Balandėle, blogai girdisi. Atrodo, lyg iš toli kalbėtum“. Ji sako: „Aš kalbu iš Niujorko.“ Aš užrinku: „Ką, po velnių, tu veiki tame Niujorke, jeigu šiandien sekmadienis, o rytoj tau bandomasis filmavimas?!“ O ji: „Aš Niujorke todėl, kad niekad nesu buvusi Niujorke.“ Aš vėl šaukiu: „Sėsk, velniai rautų, į lėktuvą ir greičiau skrisk čia!“ O ji: „Nenoriu.“ Aš klausiu: „Kas tau šovė į galvą, lėlyte?“ Ji atsako: „Jūs norite, kad viskas išeitų kaip reikiant, o aš to nenoriu.“ Aš tada sakau: „Na, tai kokio velnio tu nori?“ Ji vėl atšauna: „Kai pati tai sužinosiu, jums pirmam pasakysiu.“ Dabar jūs suprantate, ką aš turėjau galvoje sakydamas „o ji tau – špygą“.
Rudasis katinas nušoko nuo dėžės ir pasitrynė į ją koją. Žmogus pakėlė katiną bato galu ir švystelėjo į šalį. Žiūrėti į tai koktu, bet jis, matyt, buvo taip suirzęs, kad katinas jam tiesiog neegzistavo.
– Ar šito ji nori? – tarė jis, išskėstom rankom parodydamas visą kambarį. – Visokių tipų, kurių niekas nekvietė? Gyventi iš numestų pinigų? Šlaistytis su visokiais valkatomis? Gal ji dar tikisi ištekėti už Rasčio Trolerio? Gal už tai jai dar reikėtų ordiną prisegti? – jis įširdęs nutilo.
– Deja, aš nepažįstu to Trolerio.
– Jeigu nepažįstate Rasčio Trolerio, tai ir apie vaikutį ne kažką žinote. Blogi reikalai, – tarė jis ir čekštelėjo liežuviu didžiulėje savo galvoje. – Aš vyliausi, kad jūs darote jai įtaką. Gal galėtumėte pristabdyti vaikutį, kol dar ne per vėlu.
– Bet jums atrodo, kad jau vėlu.
Jis išpūtė žiedą dūmų, palaukė, kol jie išsisklaidė, ir nusišypsojo. Šypsena pakeitė jo veidą, padarė jį lyg švelnesnį.
– Aš dar galiu padėti, ji galėtų vėl filmuotis. Jau minėjau jums, – pridūrė jis, ir dabar tai nuskambėjo įtikinamai, – aš nuoširdžiai myliu vaikutį.
– Ką tu ten pliauški apie mane, gerbiamasis Bermanai? – šiaip taip susisupusi rankšluosčiu, Holė įšlepsėjo į kambarį, palikdama šlapių kojų pėdsakus ant grindų.
– Kaip ir visada. Kad tu kvanktelėjusi.
– Fredas jau tai žino.
– Bet tu nežinai.
– Uždek man cigaretę, mielasis, – paprašė Holė, nusitraukdama maudymosi kepuraitę ir purtydama plaukus. – Aš prašiau ne tavęs, Bermanai. Tu toks drimba ir surūgėlis!
Ji paėmė katiną ir užsimetė sau ant peties. Jis atsitūpė, balansuodamas lyg paukštis ant laktos, ir nagais įsikibo jai į plaukus lyg į siūlų kamuolį. Ir vis dėlto, nepaisant meilaus glaustymosi, katinas buvo niaurus, su galvažudišku pirato snukiu. Vietoj vienos akies buvo gleivėta dėmė, o kita piktai žiburiavo.
– Bermanas yra drimba, – pasakė ji man imdama cigaretę, kurią jai uždegiau. – Bet jis žino klaikiai daug telefono numerių. Koks Deivido O. Selzniko numeris, Bermanai?
– Liaukis.
– Aš nejuokauju, mielasis. Aš noriu, kad jam paskambintum ir pasakytum, koks genijus mūsų Fredas. Jis yra prirašęs krūvas nuostabiausių apysakų. Na, neraudonuokite, Fredai. Jūs nesakėte, jog esate genijus – aš pasakiau. Bermanai, ką tu gali padaryti, kad Fredas taptų turtingas?
– Gal leistum man pačiam su Fredu tai išspręsti. .
– Atsimink, – pasakė ji išeidama, – aš esu Fredo agentė. Ir dar: jeigu šūktelėsiu, ateik – užtrauksi man užtrauktuką. Ir jei kas pasibels – įleisk.
Beldėsi vienas po kito. Per penkiolika minučių kambarys prigužėjo vyriškių. Keletas jų buvo uniformuoti. Pastebėjau porą karininkų jūreivių ir vieną aviacijos pulkininką. Bet juos nustelbė žilstelėję atvykėliai, jau nepriklausą šaukiamųjų
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

Gen. time: 0.0334

© xneox.com