Allen Carr
Lengvas būdas
Mesti rūkyti
1
Turinys
1. Pats sunkiausias priklausomybės nuo nikotino atvejis, mano praktikoje.... 6
2. Lengvas būdas.................................................................................................7
3. Kodėl mesti rūkyti taip sunku?.......................................................................8
4. Klastingi spąstai..............................................................................................9
5. Kodėl mes vis dar rūkome?...........................................................................10
6. Priklausomybė nuo nikotino.........................................................................10
7. „Smegenų plovimas“ ir „miegantis partneris“..............................................14
8. Atpratimo kančių sušvelninimas..................................................................16
9. Stresas............................................................................................................17
10. Nuobodulys...................................................................................................17
11. Susikaupimas................................................................................................18
12. Relaksacija....................................................................................................18
13. Kai yra daug priežasčių užsirūkyti, arba „kombinuotos cigaretės“..............19
14. Ko aš atsisakau?............................................................................................19
15. Savanoriška vergija.......................................................................................21
16. Kiek pinigų sutaupysiu?................................................................................22
17. Sveikata.........................................................................................................23
18. Veiklumas.....................................................................................................26
19. Rūkymas atpalaiduoja mane ir padaro stipresniu.......................................27
20. Grėsmingi juodi šešėliai...............................................................................27
21. Rūkančiojo privalumai.................................................................................28
22. Valios metodas.............................................................................................28
23. Venkite rūkymo mažinimo...........................................................................31
24. „Tik vieną cigaretę“......................................................................................32
25. Nereguliarūs rūkaliai, paaugliai, nerūkantieji.............................................33
26. Slaptas rūkalius............................................................................................36
27. Visuomeninis įprotis?...................................................................................36
28. Laiko pasirinkimas.......................................................................................37
29. Ar ilgėsiuosi cigarečių?.................................................................................39
30. Ar sustorėsiu?...............................................................................................40
31. Venkite klaidingų stimulų.............................................................................40
32. Lengvas būdas mesti rūkyti..........................................................................41
33. Atpratimo laikotarpis....................................................................................42
34. Vienintelė cigaretė........................................................................................44
35. Ar man bus sunku?.......................................................................................44
36. Pagrindinės nesėkmių priežastys.................................................................45
37. Pakaitalai.......................................................................................................45
38. Ar turėčiau vengti pagundos?.......................................................................46
39. „Tiesos akimirka“..........................................................................................47
40. Paskutinė cigaretė.........................................................................................48
41. Paskutinis perspėjimas..................................................................................49
42. Grįžtamasis ryšys..........................................................................................49
43. Padėkite rūkaliui, paliktam skęstančiame laive...........................................51
44. Patarimas nerūkantiems...............................................................................53
Išvados: padėkite užkirsti kelią šiai gėdai...................................................53
2
ĮVADAS
„AŠ IŠGELBĖSIU NUO RŪKYMO VISĄ PASAULĮ“
Kalbėjausi su žmona. Ji galvoja, kad visai išprotėjau. Jos reakcija visiškai suprantama, jei atsižvelgtume į tai, kad ji buvo visų mano nesėkmingų bandymų mesti rūkyti liudininke. Paskutinis bandymas įvyko dvejus metus prieš tai. Man pavyko iškęsti pusę metų ištisinių kančių tol, kol galutinai pasidaviau. Man nėra gėda pripažinti, jog verkiau kaip vaikas. Verkiau, nes žinojau, jog esu nuteistas visam gyvenimui likti rūkaliumi. Įdėjau į tą bandymą tiek jėgų, patyriau tiek kančių, nes žinojau, jog man jau niekada neužteks jėgų viską pakartoti nuo pradžių.
Nesu žiauraus būdo, bet jei koks nors nerūkantis tuo momentu pradėtų man aiškinti, jog visi rūkaliai mano, kad mesti rūkyti visam laikui lengva, aš tikrai negalėčiau atsakyti už savo veiksmus. Vis dėl to, aš tikiu, kad bet kokia prisiekusiųjų grupė, sudaryta vien tik iš rūkalių, išteisintų mane. Jums atrodo, kad visiškai neįtikėtina, jog bet kuris rūkalius staiga gali atrasti, kaip iš tikrųjų lengva mesti rūkyti? Tuomet, meldžiu jūsų neišmeskite šios knygos į šiukšlių dėžę. Prašau tikėkite manimi. Užtikrinu, net jūs suprasite, kad mesti rūkyti tikrai yra lengva.
Taigi, nuo to laiko praėjo du metai. Ką tik užgesinau cigaretę, kuri, kaip aš jau žinojau, bus paskutinė. Pranešiau žmonai, ne tik tai, jog tapau nerūkančiu, bet ir tai, kad ketinu išgydyti visą pasaulį. Turiu pripažinti, kad tuo metu žmonos skepticizmas smarkiai mane erzino. Tačiau, kaip nebūtų keista, tai ne kiek nepaveikė mano entuziazmo. Manau žavėjimasis tuo, kad esu laimingas nerūkantis, kažkuria prasme glumino ją. Dabar, atsigręždamas į savo gyvenimą, aš galiu suprasti mano žmonos požiūrį į savo džiaugsmą: pradedu suprasti, kodėl Joyce, artimieji ir draugai laikė mane pamišėliu.
Atsigręždamas į savo gyvenimą, aš matau, jog visas mano egzistavimas buvo tik rūkymo problemos sprendimo pasirengimu. Netgi neapkenčiami studentavimo metai ir darbas buhalterio pareigose pasirodė esą neįkainojami, kadangi jie labai pagelbėjo spręsti rūkymo spąstų problemą. Sakoma, jog neįmanoma amžinai kvailinti aplinkinių, bet aš esu įsitikinęs, jog tabako įmonės būtent tuo ir užsiima. Be to, išdrįsiu pasakyti, jog esu pirmas žmogus įminęs šių spąstų veikimo mechanizmą. Aš atrodau jums per daug savimi pasitikinčiu? Leiskite pridurti, jog tai greičiau ne mano nuopelnas, o mano gyvenimo susiklosčiusios aplinkybės.
1983 metų liepos 15 – ypatinga data mano gyvenime. Nesu pabėgęs iš Yvo pilies, bet esu šventai įsitikinęs, jog tie, kuriems tai pavyko padaryti, patyrė panašų laisvės ir užsidegimo jausmą, kaip ir aš, gesindamas savo paskutinę gyvenime cigaretę. Aš supratau, kad pagaliau atradau tai, apie ką svajoja kiekvienas rūkalius: lengvas būdas mesti rūkyti. Patikrinęs savo metodą su savo rūkančiais draugais ir giminėmis, apleidau buhalterio darbą ir pradėjau užsiminėti konsultanto veikla, padėdamas kitiems rūkaliams atsikratyti priklausomybės nuo tabako.
Pirma šios knygos versija buvo išleista 1985 metais. Jos priežastimi tapo mano nesėkmė – vyras, apie kurį pasakosiu 25 skyriuje. Jis lankėsi pas mane du kartus, ir kiekvieną kartą mes vienas kitą pravirkdydavome. Jis buvo taip susijaudinęs, jog net negalėjau priversti jo atsipalaiduoti ir suprasti ką jam noriu pasakyti. Tikėjausi, jei visas savo mintis perkelsiu ant popieriaus, jis turės galimybę perskaityti šituos užrašus jam patogiu laiku, tiek kartų, kiek norės ir tai turėtų jam padėti suvokti mano pagrindinę mintį.
Nė kiek neabejojau, kad „Lengvas būdas“ paveiks kitus rūkalius taip pat efektyviai kaip ir mane patį. Vis dėl to, svarstydamas savo metodo dėstymą knygoje, labai bijojau nesėkmės. Aš atlikau savarankišką marketingo tyrimą, ir jo rezultatai pasirodė nelabai įkvepiantys:
„Kaip knyga man gali padėti mesti rūkyti? Man tereikia turėti valios stiprybės. „Kaip knyga gali sušvelninti baisias atpratimo kančias? “
Be šitų pesimistinių komentarų, turėjau ir savų abejonių. Klinikoje neretai tapdavo aišku, jog pacientas neteisingai suprato pagrindinę mintį. Tačiau ten aš galėjau ištaisyti situaciją. Bet kaip tai padarys knyga? Puikiai prisimenu savo studijavimo laikus, kai neretai nesuprasdavau arba nesutikdavau su kai kuriais teiginiais tekstuose, ir savo nusivylimą, jog knygos negalima paprašyti paaiškinimo. Be to, aiškiai supratau, jog žmonės nepratę skaityti, ypač šiais televizijos ir video laikais.
Turėjau dar vieną pagrindinę abejonę. Nebuvau rašytoju ir gerai žinojau savo galimybes šiuo požiūriu. Buvau įsitikinęs, jog sėdėdamas priešais rūkalių, galėsiu jį įtikinti tuo, kad susitikimai su draugais bus malonesni, susikaupimas ir streso valdymas lengvesni, ir svarbiausia, kad rūkymo atsikratymo procesas gali būti toks lengvas ir malonus. Bet ar galėsiu perteikti ši įsitikinimą knygoje? Aš net abejojau, ar turiu teisę dėstyti “Lengvą būdą“ knygos pavidalu ir, ar neturėčiau pasamdyti profesionalaus rašytojo. Nebuvau įsitikinęs savo sumanymo sėkme. Laimei, dievai buvo man palankūs. Gavau tūkstančius padėkos laiškų, kuriose buvo net tokių pasisakymų:
„Tai pati nuostabiausia knyga, kurią man teko skaityti“.
„Jūs esate mano mokytojas“.
„Jūs genijus“.
„Jus turi įšventinti į riterius“.
„Jūs šventasis“.
„Jūs turite tapti ministru pirmininku“.
Tikiuosi, kad šitie pasisakymai nesusuko man galvos. Aš aiškiai suprantu, jog visi šie teiginiai buvo išsakyti, nes „Lengvas būdas“ veikia! ( nesvarbu ar jūs kreipiatės į klinikas, ar tik skaitote šią knygą).
Šiuo metu mes disponuojam pasaulinio klinikų tinklu „Lengvas būdas“, o knyga, kurią skaitote išversta daugiau nei į 20 kalbų.
Praėjus maždaug metams vadovavimo klinikoms, kuriose galima išsivaduoti nuo rūkymo, aš jau buvau įsitikinęs, jog žinau visus įmanomus rūkalių gydymo būdus. Mano nuostabai, net praėjus 14-ai metų nuo „Lengvo būdo“ atradimo, aš vos ne kiekvieną dieną sužinau ką nors naujo. Kai buvau paprašytas peržiūrėti pirmą savo knygos versiją, šis faktas sukėlė man nerimą. Labiausiai bijojau, kad turėsiu pakeisti arba net išbraukti viską ką buvau parašęs iki tol.
3
Pasirodo, mano abejonės buvo nepagrįstos. Pagrindiniai „Lengvo būdo“ principai ir dabar lieka tokie pat efektyvūs ir patikimi, kaip tuomet, kai juos atradau. Pagrindinė mintis vis dar lieka ta pati – ATSIKRATYTI RŪKYMO LENGVA!
Taigi, tai akivaizdus faktas. Vienintelis sunkumas – įtikinti tuo kiekvieną rūkalių. Klinikose mes siekiame pasiekti absoliutų rezultatą. Kai rūkaliams nepavyksta pasiekti planuoto rezultato, jie linkę tuo kaltinti save. Mes gi laikome tai savo asmenine nesėkme, nes nesugebėjome deramai įtikinti savo pacientų, kaip lengva ir malonu mesti rūkyti.
Pirmą knygos leidimą aš dedikavau visiems tiems, kurių nesugebėjau išgydyti. Nesėkmės atveju mes grąžiname rūkaliui visus pinigus, ir būtent remdamiesi šiuo rodikliu vertiname savo darbo efektyvumą. Šiuo metu viso klinikų tinklo nesėkmių skaičius sudaro mažiau nei 5 procentus. Tai rodo, kad mano metodo efektyvumas viršija 95 procentus. Nors buvau įsitikinęs, jog atradau kažką neįprasto, bet niekados, net drąsiausiose svajonėse, nesitikėjau panašaus efektyvumo. Jūs galite paprieštarauti man, teigdami, kad jei šventai tikėčiau savo galimybėmis, lengvai galėčiau pasiekti 100 procentinį efektyvumą!
Ne, aš niekada taip negalvojau. Kadaise tabako uostymas buvo pačia populiariausia priklausomybės nuo nikotino rūšimi. Laikui bėgant šis įprotis tapo asocialiu ir galiausiai buvo užmirštas. Tačiau vis dar yra keistuolių, kurie nesiliauja uostyti tabako, ir tokių žmonių tikriausiai bus visur ir visada. Įdomu, jog paskutinis tabako uostymo bastionas – yra Anglijos Parlamentas. Tiesą sakant, nėra kuo stebėtis, ypač jei prisiminsime, jog politikai maždaug šimtu metų atsilieka nuo savo laiko. Todėl visada bus keistuolių, kurie nesiliaus rūkę. Žinoma, aš niekada nesitikėjau, jog pajėgsiu išgydyti visus rūkančiuosius. Tiesiog man atrodė, kad atskleidęs rūkymo spąstų paslaptis, galėčiau panaikinti tokias įsisenėjusias ILIUZIJAS, kaip:
· Rūkaliai mėgaujasi rūkymu;
· Rūkaliai sąmoningai nusprendžia rūkyti
· Rūkymas nugali nuobodulį ir stresą;
· Rūkymas padeda susikaupti ir atsipalaiduoti;
· Rūkymas - tai įprotis;
· Jei nori mesti - turi būti valingu;
· Kartą pradėjęs rūkyti niekada nepajėgsi mesti;
· Būtina nuolatos kartoti rūkančiajam, jog rūkymas neša tik mirtį;
· Rūkymo pakaitalai padeda mesti rūkyti
Svarbiausia yra tai, jog, kai panaikinsiu iliuzijas, kad mesti rūkyti sunku, ir, kad pereinamasis skausmo ir kančių laikotarpis yra neišvengiamas, štai tada ( kaip aš naiviai tikėjausi) visas pasaulis patikės manimi ir priims mano metodą.
Tuo metu, kaip maniau, didžiausiu mano priešu taps tabako pramonė.
Mano didžiausiai nuostabai, svarbiausiomis kliūtimis tapo, kaip tik tos visuomeninės institucijos, kurios turėjo būti mano pagrindiniais sąjungininkais: žiniasklaidos priemonės, vyriausybė, visuomeninės organizacijos ir tradicinė medicina.
Galbūt jūs matėte filmą "Kenijos sesuo". Jis buvo skirtas tam laikotarpiui, kai vaikų poliomielitas, kuris paralyžiuodavo vaikus, nebuvo tinkamai gydomas. Puikiai prisimenu, jog ankščiau žodis poliomielitas sukeldavo man tokią pat baimę, kaip dabar "vėžys". Poliomielitas ne tik sukeldavo kojų paralyžių, bet ir deformuodavo galūnes. Kaip gydymo metodas, buvo siūloma surišinėti galūnes grandinėmis ir taip stabdyti jų deformavimą. Iš tikrųjų tokie metodai sukeldavo paralyžių visam likusiam gyvenimui.
Kenijos sesuo buvo įsitikinusi, jog grandinės stabdo išgijimą. Ji daugiau nei tūkstantį kartų įrodė, kad raumenis vėl galima išmokyti judėti, o vaikus vaikščioti. Tačiau Kenijos sesuo buvo tik gailestingąja seserimi, o ne profesionalia gydytoja. Kaip ji išdrįso įsibrauti į tik specialistams skirtą terpę? Būtent todėl niekas nenorėjo pripažinti jos propaguoto metodo.
Išgydyti vaikai ir jų tėvai buvo įsitikinę moters teisumu, tačiau tradicinės medicinos šalininkai ne tik atsisakė pripažinti jos gydymo metodus, bet ir nušalino seserį nuo jos užimamų pareigų. Gydytojai pripažino savo klaidas tik praėjus 20 metų.
Pirmą kartą pamačiau šį filmą dar prieš „Lengvo būdo" atradimą. Filmas buvo labai įdomus ir aišku teisingas. Vis dėlto buvo akivaizdu, jog Holivudas kažkiek jį pagražino. Vargu ar Kenijos sesuo atrado kažką, ko negalėjo pasiekti geriausi tų metų protai. Žinoma, tradicinės medicinos atstovai negalėjo būti tokiomis pabaisomis, kuriomis jie buvo vaizduojami filme. Ar galėjo jie net 20 metų nepripažinti rodos akivaizdžių faktų?
Kaip nebūtų gaila, bet net turėdamas priėjimą prie šiuolaikinio ryšio technologijų, aš per 14 metų nesugebėjau perteikti savo minčių. Žinoma aš įrodžiau savo teisumą: vienintelė priežastis dėl kurios jūs skaitote šią knygą, yra ta, jog ją jums rekomendavo kitas buvęs rūkalius. Nesu toks turtingas kaip ASH ir QUIET ( 2 didžiausios pasaulio su rūkymu kovojančios organizacijos). Kaip ir Kenijos sesuo, aš esu vienišius. Kaip ir ji esu žinomas tik todėl, kad mano metodas tikrai veiksmingas. Kaip ir ji, aš apgyniau savo požiūrį. Puiku, jog gailestingoji sesuo įrodė savo teisybę. Kas būtų su pasauliu, jei mes vis dar būtume naudoję neveiksmingus gydymo būdus?
Mano knyga baigiasi tokias pačiais žodžiais, kaip ir pirmame leidime: „Visuomenėje pakvipo permainomis. Sniego gniūžtė vis auga, ir tikiuosi, kad su šios knygos pagalba ji pavirs sniego lavina“.
Iš viso to, kas prieš tai buvo pasakyta, jūs tikriausiai nusprendėte, kad aš negerbiu gydytojų. Tvirtai jums pareiškiu, jog nežinau kilnesnės profesijos už šią. Mūsų klinikose, būtent iš gydytojų mes gauname daugiau patarimų negu iš kitų šaltinių; negana to, tarp mūsų klinikų pacientų daugiausia medicinos profesijų atstovų.
Kadaise gydytojai laikė mane žiniuoniu ar net šarlatanu. Pagaliau 1997 metais man atiteko didžiulė garbė skaityti lekciją Dešimtoje Pasaulinėje Konferencijoje "Tabakas ir sveikata", kuri vyko Pekine. Manau, kad esu pirmas, nediplomuotas gydytojas, kuriam buvo suteikta tokia galimybė, ir savaime tai mano pasiektos pažangos pripažinimas. Tačiau, kaip nebūtų gaila, su tokia pat sėkme aš galėjau skaityti lekciją plytų sienai.
4
Nuo to laiko, kai visiškai sužlugo bandymas nugalėti rūkymą nikotinine kramtomąja guma ir nikotininiu pleistru, rodos net patys rūkantieji pripažino, jog neįmanoma kovoti su narkotine priklausomybe naudojant tuos pačius kvaišalus. Tai tas pats, kad pasakytume narkomanui, turinčiam heroino priklausomybę: nerūkyk heroino, rūkymas žudo, geriau pabandyk leisti jį tiesiai į veną ( TIK MELDŽIU JŪSŲ JUOKIU BŪDU NEBANDYKITE ŠITO DARYTI SU NIKOTINU - MIRSITE PO 5 MINUČIŲ!). Kadangi nei tradicinė medicina, nei juolab žiniasklaida neturi supratimo, kaip padėti žmonėms mesti rūkyti, jie sustojo ties tuo, kas jau visiems yra žinoma: rūkymas kenkia sveikatai, tai vulgaru ir šlykštu, tai antivisuomeninis ir be to labai brangus įprotis. Tampa aišku, jog jiems niekada nebuvo kilusi mintis, jog iš tiesų žmonės rūko visai ne dėl tų priežasčių, dėl kurių turėtų tai nedaryti! Būtent todėl svarbiausia yra likviduoti tikrąsias rūkymo priežastis.
Kiekvienais metais per nerūkymo dieną iš medicinos ekspertų lūpų mes išgirstame, maždaug štai ką: "Šiandien būtent ta diena, kai visi pasaulio rūkaliai bando mesti rūkyti".
Bet juk kiekvienas rūkantysis žino, jog iš tiesų būtent šią dieną dauguma rūkančiųjų surūko dvigubai daugiau, nei įprastai, ir daro tai du kartus demonstratyviau. Žinoma, jiems visiems nepatinka, kai kas nors nurodinėja, ką jie turi daryti (ypač, kai tai sako žmonės, laikantys rūkalius visiškais kvailiais ir nesuprantantys, kodėl tie rūko).
Kadangi jie visiškai nesupranta pačių rūkančiųjų ir nežino kaip jiems padėti, dažniausiai pasitenkina tokiais patarimais: "Pabandyk štai šitą. Jei nesuveiks, bandyk ką nors kitą". Pabandykime akimirkai įsivaizduoti, jog pasaulyje egzistuoja 10 skirtingų apendicito gydymo būdų. Jei devyni iš jų išgydo 10 % pacientų, tai paprastai sakant jie nužudo 90 % sergančiųjų, o dešimtasis būdas išgydo 95 % . O dabar įsivaizduokite, kad tas dešimtasis būdas yra žinomas daugiau negu 14 metų, o dauguma gydytojų vis dar pataria naudoti kitus devynis.
Vienas iš konferencijoje dalyvaujančių gydytojų iškėlė labai svarbų klausimą, kuris man niekada nekildavo. Jis atkreipė dėmesį į tai, jog gydytojai turėtų būti baudžiami už savo profesinį aplaidumą, kadangi jie nesiūlo savo pacientams paties geriausio būdo mesti rūkyti. Ironija yra tame, kad tas gydytojas buvo aršus nikotino pakaitalų (tokių kaip nikotino gumos ir pleistrų) propaguotuoju. Nesu kerštingas, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad būtent jis taps pirmąja savo siūlymo auka.
Kaip jau esu minėjęs, JAV vyriausybė visai neseniai išleido 2,5 milijono dolerių televizijos šoko kompanijai parengti, kuri turėjo įtikinti jaunimą vengti rūkymo priklausomybės. Su tokia pat sėkme šie pinigai galėjo būti išleisti, bandant įtikinti paauglius, jog juos gali nužudyti motociklai. Argi valdžia nesupranta, jog jaunimas žino, kad cigaretė jų nenužudys ir, jog nei vienas iš jų netiki, kad gali įgyti priklausomybę.
Ryšys tarp vėžio ir rūkymo buvo nustatytas jau daugiau nei prieš 40 metų, vis dėl to, vis daugiau ir daugiau jaunų žmonių tampa nuo jo priklausomi. Jaunimui nėra reikalo žiūrėti "siaubiakų“ apie nikotino priklausomybę. Bet kokiu atveju, rūkantieji stengiasi išvengti tokių programų. Praktiškai kiekvienas paauglys mūsų šalyje, tapo tikros rūkymo sukeltos dramos savo šeimoje liudininku. Stebėjau kaip nikotinas žudė mano tėvą ir seserį; tačiau tai neapsaugojo manęs nuo šių spąstų.
Kartu su gydytoju iš ASH buvau pakviestas į nacionalinės televizijos laidą apie kovą su rūkymu. ASH organizacija sudaryta iš niekada nerūkusiųjų ir jai nepavyko išgydyti nei vieno rūkaliaus, bet užtat kategoriškai pareiškė, jog minėta vyriausybės programa apsaugos jaunimą nuo rūkymo. Jei tik vyriausybė būtų turėjusi nors kiek sveiko proto ir duotų tuos 2,5 milijono man, jau seniai bučiau galėjęs garantuoti priklausomybės nuo nikotino žlugimą.
Šventai tikiu, jog sniego gniūžtė jau pasiekė futbolo kamuolio dydį. Tačiau praėjo jau 14 metų - ir tai vis dar tik lašas jūroje. Esu dėkingas tūkstančiams buvusių rūkalių, apsilankiusiųjų mano klinikose, perskaičiusiųjų mano knygą, peržiūrėjusiųjų mano video filmus ir rekomendavusiųjų "Lengvąjį būdą" draugams, artimiesiems ir visiems kas panoro juos išklausyti. Vis dėl to ta sniego gniūžtė netaps lavina, kol gydytojai ir žiniasklaida nenustos siūlyti metodus trukdančius atsikratyti rūkymo ir nepripažins, jog "Lengvas būdas" – tai ne šiaip dar vienas metodas: TAI VIENINTELIS TIKRAI VEIKIANTIS METODAS, KURĮ BŪTINA NAUDOTI!
Nesitikiu, jog šiame etape patikėsite manimi, tačiau, perskaitę knygą jūs mane suprasite. Netgi tie, nedaugelis rūkalių, kuriems nepavyko pas mus išsigydyti sakė: "Kol kas nepasiekiau tikslo, tačiau jūsų metodas daug veiksmingesnis, už bet kurį man pažįstamą".
Jeigu perskaitęs knygą, jūs norėsite man atsidėkoti, galite tai padaryti šimteriopai, jei pasiūlysite "Lengvą būdą" draugams, arba jei, matydamas televizijos laidą, ar girdėdamas radijo programą, arba skaitydamas straipsnį laikraštyje, jūs paskambinsite arba parašysite autoriams ir užduosite tokį klausimą: "Kodėl jūs neremiate "Lengvojo būdo?". Taip jūsų veiksmai sukels laviną, ir jei aš išgyvensiu ir būsiu viso šito liudininku, tik tuomet aš galėsiu mirti būdamas laimingu žmogumi.
Šio "Lengvojo būdo" leidimo tikslas – pateikti jums visus šiuolaikinius siūlomo metodo pasiekimus. Jus apėmė liūdesys ir likimo neišvengiamumo jausmas? Pamirškite tai! Savo gyvenime aš pasiekiau tikrai nemažai, bet svarbiausiu pasiekimu buvo tai, jog pagaliau pabėgau iš nikotino vergovės. Man pavyko išsivaduoti daugiau nei prieš 14 metų, bet net iki šiol negaliu apsiprasti su šiuo jausmu, jog esu laisvas. Nėra reikalo pulti į depresiją, nieko baisaus nevyksta – atvirkščiai, jums lemta pasiekti tai, apie ką svajoja bet kuris pasaulio rūkalius: TAPTI LAISVU!
5
1. Pats sunkiausias priklausomybės nuo nikotino atvejis, mano praktikoje
Gal, man iš pradžių reikėtų patvirtinti savo kompetenciją. Ne, nesu nei gydytojas, nei joks psichiatras, tačiau mus dominčioje temoje mane galima vadinti profesionalu. 33 metus aš buvau aistringas rūkalius. Paskutiniaisiais metais prieš atsisakymą, aš surūkydavau mažiausiai po šešiasdešimt cigarečių per dieną, o ypač sunkiomis dienomis - net iki šimto. Per savo gyvenimą bandžiau mesti ne vieną dešimtį kartų. Kartą aš nerūkiau netgi šešis mėnesius, bet vis nerasdavau sau vietos, laikiausi arčiau tų kurie rūkė, bandydamas įkvėpti tabako dūmų, teikdavau pirmenybę vagonams skirtiems rūkantiesiems.
Sveikatos požiūriu visiems rūkaliams iškyla ta pati problema:
„Ar įstengsiu mesti rūkyti dar iki tol, kol rūkymas mane nužudys?“. Buvau pasiekęs tą stadiją, kai jau supratau, kad rūkymas mane žudo. Kentėjau nuo nuolatinių galvos skausmų, kuriuos lydėjo nepaliaujamas kosulys. Visą laiką jaučiau venos, esančios kaktos viduryje pulsaciją, ir nuoširdžiai tikėjau, jog bet kuriuo momentu kraujagyslės mano galvoje sprogs, ir aš mirsiu nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Tas nerimas jaudino mane, bet nesulaikydavo nuo rūkymo.
Buvau pasiekęs tokią būseną, kai jau net nebebandžiau mesti rūkyti. Ir tikrai ne todėl, kad patirdavau nuo rūkymo malonumą. Kažkuriuo laikotarpiu dauguma rūkalių skendi iliuzijose, jog nuo atsitiktinės cigaretės jie patiria malonumą, tačiau aš niekada nepatirdavau tokių iliuzijų. Visada nekenčiau cigarečių skonio ir kvapo, bet buvau įsitikinęs, jog jos man padeda atsipalaiduoti. Jos suteikdavo man vyriškumo ir pasitikėjimo savo jėgomis, ir visada, kai bandžiau mesti rūkyti, tapdavau nelaimingu ir neįsivaizduodavau pilnavertiško gyvenimo be cigarečių.
Galų gale, žmona nusiuntė mane pas hipnoterapeutą. Turiu pripažinti, kad visada skeptiškai vertinau hipnozę. Įsivaizduodavau grėsmingą žmogų su įžvalgiomis akimis ir siūbuojančią svyruoklę. Turėjau visas iliuzijas, būdingas rūkaliams, išskyrus vieną: aš tikrai buvau įsitikinęs, jog nesu silpnavalis. Aš visiškai valdžiau visas savo gyvenimo puses, o cigaretės valdė mane. Buvau įsitikinęs, jog hipnozė – tai smurtas prieš valią, ir, nors nesipriešinau gydymui (man kaip ir visiems rūkaliams norėjosi mesti rūkyti), tačiau maniau, kad niekam nepavyks manęs apkvailinti ir įtikinti, jog neturiu poreikio rūkyti.
Seansas buvo tik laiko švaistymas. Hipnoterapeutas prašė manęs pakelti rankas ir atlikti kitus pratimus. Nieko iš to neišėjo: aš nepraradau sąmonės, nepasinėriau į transą. Vis dėl to, man po to seanso ne tik pavyko mesti rūkyti, bet aš supratau, jog šis procesas (įskaitant atpratimo laikotarpį) – gana malonus.
Dabar, kol jūs dar nutrūktgalviškai nepasileidote pas hipnoterapeutą, leiskite man kai ką jums paaiškinti. Hipnoterapija – tai ryšio įrankis. Gavę neteisingą pranešimą, jūs nemesite rūkyti. Nenoriu kritikuoti gydytojo, į kurį kreipiausi pagalbos, kadangi jei ne jis, aš jau seniai bučiau miręs. Taipogi aš nepuolu hipnoterapijos; netgi atvirkščiai ji mano vykdomų konsultacijų sudėtinė dalis. Hipnoterapija – įtaigos jėga, beje labai galinga jėga, kuri gali būti panaudota ir geriems ir blogiems tikslams pasiekti. Niekada nesikreipkite į hipnoterapeutą, jei jis nebuvo rekomenduotas asmenų, kuriais jūs pasitikite.
Visus tuos siaubingus metus, kai rūkiau, buvau įsitikinę, jog mano gyvybė priklauso nuo cigarečių.
Verčiau nusižudyčiau, nei gyvenčiau be jų. Šiandien žmonės klausia, ar kada nors mane buvo aplankę stiprūs keisti skausmai. Atsakau: NIEKADA, NIEKADA, NIEKADA! Greičiau, atvirkščiai, daugiau neturiu jų ir mano gyvenimas yra nuostabus. Jei tik būčiau miręs nuo rūkymo, suprantama nebegalėčiau skųstis. Buvau be galo laimingas, nors pats netikėčiausias mano gyvenimo įvykis buvo tai, jog aš išsivadavau iš vergovės, kuri skatino mane sistemingai griauti savo kūną ir leisti didelius pinigus veltui.
Sudėkime visus taškus ant „i“: aš nesu mistinis asmuo. Netikiu nei burtininkais, nei fėjomis. Mano mąstymas pakankamai skeptiškas, tačiau, tai, kas man atsitiko negalima apibrėžti niekaip kitaip kaip stebuklu. Pradėjau domėtis viskuo kas susiję su hipnoze ir rūkymu. Atrodė niekas negali paaiškinti šio stebuklo. Kodėl gi šį kartą mesti rūkyti buvo taip lengva, juokingai lengva, o anksčiau mane visą laiką lydėdavo juodoji depresija?
Viskam suvokti man prireikė nemažai laiko, greičiausiai dėl to, kad klaidingai pasirinkau kelią. Stengiausi suprasti, kodėl man pavyko mesti taip stulbinančiai lengvai ir greitai, o pasirodo problema buvo kitokia – reikėjo surasti atsakymą, kodėl rūkaliams taip sunku mesti. Jie pasakoja apie siaubingas kančias patiriamas atpratimo metu, tačiau, kai aš atsigręžiu atgal ir bandau prisiminti savo kančias, suprantu, jog jų niekada neturėjau. Nebuvo jokio fizinio skausmo. Viskas vyko tik smegenyse.
Šiuo metu aš nuolat esu užimtas, padėdamas žmonėms išsivaduoti iš rūkymo liūno. Tai man pavyksta, esu išgydęs tūkstančius rūkančiųjų. Iškart turiu pabrėžti, jog nėra neišgydomų rūkalių. Iki šiol nesu sutikęs nei vieno rūkaliaus, kuris būtų toks pat beviltiškas, kaip ir aš kadaise. Bet kuris žmogus ne tik gali mesti rūkyti, bet ir supras kaip tai lengva padaryti. Pagrinde mus verčia rūkyti baimė: baimė, jog gyvenimas be cigaretės jau niekada nebus toks malonus ir baimė prarasti kai ką svarbaus. Kai jūs pagaliau mesite, jums liks tik vienas klausimas: „Kodėl aš rūkiau taip ilgai?“
O dabar norėčiau jus įspėti. „Lengvas būdas“ numato tik dvi galimos nesėkmės priežastis:
1. Nesugebėjimas įvykdyti nurodymus. Kai kuriuos skaitytojus erzina mano kategoriškumas tam tikrų rekomendacijų atžvilgiu. Pavyzdžiui, aš primygtinai prašau, kad jūs nebandytumėte mažinti surūkomų cigarečių kiekį ar naudoti pakaitalus (saldainius, kramtomąją gumą, ir pan., ypač – viską, kas savyje turi nikotino). Esu toks kategoriškas, nes gerai išmanau savo darbą. Taip, neneigiu, yra nemažai žmonių, kuriems pavyko mesti, naudojant tokius būdus, tačiau tai greičiau išimtis, nei taisyklė. Yra žmonių, kuriems pavyksta mylėtis stovint ant kupsto, tačiau tai ne pats geriausias tam būdas. Viskas, ką aš jums bandau pasakyti turi vieną tikslą: padaryti atpratimą lengvu, ir tokiu būdu garantuoti pasisekimą.
2. Nesugebėjimas suprasti. Netikėkite viskuo kas jums yra sakoma. Kai kalba eina apie rūkymą, abejokite ne tik mano žodžiais, bet ir savo požiūriais, ir patirtimi, kurią jums suteikė visuomenė. Pavyzdžiui, tiems jums, kurie laiko rūkymą tiesiog įpročiu, siūlau paklausti pačių savęs: „Kodėl yra taip paprasta atsisakyti kitų įpročių, kai kada net
6
malonių, o nuo šio įpročio, kurio skonis šlykštus, kuris nemažai jums kainuoja, ir pagaliau kuris tiesiog ŽUDO jus – taip sunku atsisakyti?“
2. Lengvas būdas
Šios knygos tikslas – sukurti tokią nuotaiką, kad jūs iškart pajustumėte trykštančią laimę, tarsi būtumėte nugalėję baisią ligą. Bandydamas kitus metodus, jūs tarsi kapanojatės į Everesto viršūnę, o po to ilgus metus ilgitės cigaretės ir beprotiškai pavydite kitiems rūkaliams. Vadovaudamasis mano “Lengvuoju būdu“, jūs jau pakankamai greitai žiūrėsite į cigaretes ir stebėsitės, kaip galėjote jas rūkyti. Vietoj pavydo, jūs pradėsite gailėtis rūkalių. Labai svarbu jokiu būdu nemesti rūkymo tol, kol neperskaitėte knygos iki galo, aišku jeigu jūs nesate nerūkantis arba buvęs rūkalius. Šita taisyklė gali pasirodyti prieštaringa, bet vėliau aš būtinai paaiškinsiu, jog cigaretės jums nieko nesuteikia. Maža to, viena iš daugelio mįslių, susijusių su rūkymu, yra tame, jog tą pačią akimirką, kai rūkome, mes žiūrime į cigaretę ir patys savęs klausiame: “Kodėl mes tai darome?“. Cigaretė tik tuomet pasidaro mums brangi kai jos nėra šalia...
Tačiau, pabandykime pripažinti: patinka mums tai ar ne, jūs suprantate, jog esate „ant kabliuko“. Kai jūs patikėsite šituo „kabliuku“, jau niekada nebegalėsite normaliai atsipalaiduoti ir susikaupti be cigaretės. TODĖL NET NEBANDYKIT MESTI RŪKYTI NEPERSKAITĘ KNYGOS IKI GALO!!! Beskaitant, jūsų noras rūkyti vis blės. Ir juokiu būdu nesiimkite neapgalvotų veiksmų ir nepradėkite nieko daryti anksčiau numatyto laiko - tai tik gali viską sužlugdyti. Atsiminkite: viskas, kas iš jūsų prašoma – tai laikytis instrukcijų.
Skaitytojų atsiliepimai, sukaupti per 12 metų, nuo pirmos šios knygos redakcijos, patvirtina, kad taisyklės nemesti rūkymo beskaitant nepaisymas, - tai pagrindinė nesėkmių priežastis. Kai man pagaliau pavyko galutinai mesti rūkyti, daugelis mano giminaičių ir draugų irgi sugalvojo mesti. Jie galvojo taip: „Jeigu jis tai padarė, tai kiekvienas gali tai padaryti“. Per daugelį metų, nesudėtingais būdais man pavyko įkalbėti netgi tuos, kurie niekada negalvojo kaip iš tikrųjų gera gyventi esant nepriklausomam nuo nikotino! Kai buvo išleista ši knyga, keletą egzempliorių aš padovanojau aistringiausiems savo draugams - rūkaliams, kuriems cigarečių dūmai dar teikdavo malonumą. Buvau įsitikinęs, jog, jei tai ir pati nuobodžiausia knyga pasaulyje, jie vis tiek ją perskaitys, bent jau dėl to, kad ją parašė jiems artimas žmogus. Po kelių mėnesių su nuostaba ir širdgėla sužinojau, jog jie net nebandė jos skaityti. Maža to, žmogus, kurį aš laikiau geriausiu draugu, kuriam pasirašiau ir padovanojau šios knygos egzempliorių, ne tik neperskaitė jos, bet ir atidavė ją kažkam kitam. Buvau giliai įskaudintas ir pažemintas. Tačiau tuo metu aš dar neteikiau reikšmės tai viską nustelbiančiai baimei, kurią įteigia vergiška rūkymo priklausomybė. Ši baimė daug stipresnė už draugystę. Kadaise ji vos nesugriovė mano santuokos. Kartą mano motina paklausė mano žmonos: „Kodėl tau nepagąsdinus vyro, kad mesi jį, jei jis nenustos rūkyti?“. Į tai mano žmona atsakė: “Jei aš tai padarysiu jis greičiau mes mane, o ne rūkymą“.
Man labai gėda tai pripažinti, tačiau mano žmona buvo teisi taip sakydama – tokia stipri ta baimė, kurią mumyse gimdo rūkymas. Dabar aš suprantu, jog dauguma rūkalių nebaigia skaityti knygos tik todėl, kad bijo, jog su paskutiniuoju knygos puslapiu jiems teks atsisakyti rūkymo. O dauguma iš jų specialiai skaito po eilutę į dieną, tam kad „baisi diena“ ateitų kuo vėliau. Šiandien aš aiškiai suprantu, jog daugelio mano skaitytojų rankos būna surištos, kadangi šią knygą skaityti juos verčia jiems artimi žmonės. Pažvelkite į padėtį iš kitos pusės: ką jūs prarandate? Jei jūs nemesite rūkyti skaitymo pabaigoje, jūs netapsite blogesniu, nei esate dabar. Jūs visiškai neturite ko prarast, atvirkščiai – galite įgyti daug daugiau!
Tarp kitko, jei jūs neberūkote jau keletą dienų ar net savaičių, tačiau dar nesate įsitikinęs kas jūs: rūkalius, buvęs rūkalius ar nerūkantis, tuomet pasistenkite nerūkyti iki knygos pabaigos. Iš tikrųjų, jūs jau – nerūkantis! Viskas, ką mums reikia nuveikti, tai suvienyti jūsų smegenis ir kūną. Knygos pabaigoje jūs tapsite laiminguoju nerūkančiuoju!
Pagrinde mano metodas - visiška įprastinio metodo priešingybė. Įprastinio metodo esmė – visų neigiamų rūkymo aspektų surinkimas ir savęs įtikinimas: “Jei pakankamai ilgai man pavyks nerūkyti, tai laikui bėgant noras dings pats savaime. Tuomet aš ir vėl galėsiu džiaugtis gyvenimu, būdamas laisvas nuo nikotino vergijos“.
Tai logiškas kelias mesti rūkyti ir kiekvieną dieną tūkstančiai rūkalių atsikrato rūkymo, naudodamiesi šio metodo variantais. Tačiau pasiekti tikslą, naudojant šį būdą labai sunku dėl sekančių priežasčių:
1.Tikroji problema – ne problema mesti rūkyti. Kiekvieną kartą, užgesindamas cigaretę jūs metate rūkyti. Kažkurią dieną jūs galite pateikti svarių argumentų ir pasakyti sau: „Aš daugiau nebenoriu rūkyti“. Tokius argumentus turi kiekvienas rūkalius kiekvieną savo gyvenimo dieną ir šitie argumentai daug svaresni, nei jūs galite sau įsivaizduoti. Tikroji problema tame, kad ir antrą, dešimtą arba net dešimt tūkstantąją dieną, silpnumo akimirką, triumfo metu, arba kai būsite apsvaigęs nuo alkoholio, jūs surūkote vienintelę cigaretę, o kadangi rūkymas – kažkuria prasme narkotinė priklausomybė, jūs norite surūkyti dar vieną, po to dar vieną ir staiga vėl tampate rūkaliumi.
2. Susirūpinimas savo sveikata turėtų mus sustabdyti. Mūsų protas sako mums: „Mesk rūkyti kvaily!“, bet galiausiai mesti darosi dar sunkiau. Pavyzdžiui, mes rūkome kai esame susierzinę, bet pasakykite rūkaliams, kad rūkymas juos žudo ir pirmiausia, ką jie padarys – prisidegs cigaretę.
3. Pasirodo visi argumentai žymiai apsunkina rūkymo atsisakymo procesą dėl šių dviejų priežasčių: pirma, susidaro pasiaukojimo įspūdis, kadangi mus verčia atsisakyti savo „mažojo draugo“, arba savo atramos, arba nežymios ydos, o gal malonumo, tai priklauso nuo to, kaip tai vertina pats rūkalius; antra, jie uždeda mums „akidangčius“. Priežastys, dėl kurių mes rūkome skiriasi nuo tų, kodėl mes turime mesti rūkyti. Štai kaip skamba pagrindinis klausimas: “Kodėl mums reikalingas rūkymas?“
7
Lengvojo būdo esmė glūdi tame, jog mes turėtume pamiršti visas priežastis dėl kurių mes norime mesti, ir taip pat turėtume pažvelgti į rūkymo problemą bendru aspektu ir užduoti patys sau šiuos klausimus:
1. Ką man duoda rūkymas?
2. Ar tikrai jis suteikia man malonumą?
3. Nejaugi aš noriu gyventi, mokėdamas didžiulius pinigus tik tam, kad dusčiau, kišdamas į burną šiuos daiktus. Geros naujienos slypi tame, jog rūkymas jums visiškai nieko neduoda. Leiskite paaiškinti šią mintį. Aš nekalbu
apie tai, kad rūkymo trūkumai žymiai lenkia jo privalumus; dauguma rūkalių ir taip tai kuo puikiausiai žino. Turiu omeny, jog rūkymas neturiu JOKIŲ privalumų. Kadaise slaptasis socialinis motyvas buvo vienintele teigiama rūkymo pusė; šiandien net patys rūkaliai rūkymą vertina, kaip antivisuomeninį įprotį.
Dauguma rūkalių bando surasti racionalų rūkymo paaiškinimą, tačiau jų pateikiami argumentai – vien tik prasimanymai ir iliuzijos.
Taigi, pirmiausia, ką mes padarysime, - paneigsime šiuos prasimanymus ir iliuzijas. Nėra nieko, ko jūs turėsite atsisakyti, negana to: būti nerūkančiuoju naudinga (pinigai ir sveikata – tai tik maža dalis tų privalumų, kurie bus jums suteikti). Kai tik mums pavyks paneigti prasimanymą, jog gyvenimas be cigaretės jau niekada nebus toks žavingas kaip anksčiau; kai tik jūs suprasite, jog gyvenimas be nikotino yra daug malonesnis; kai tik trūkumo jausmas arba liūdesys dėl cigaretės išnyks – mes vėl sugrįšime prie pinigų ir sveikatos, ir taip pat prie kitų dešimties rūkymo atsisakymo priežasčių.
Šito supratimas padės jums pasiekti tai, ko iš tikrųjų norite: džiaugtis gyvenimu be vergiškos priklausomybės nuo nikotino.
3. Kodėl mesti rūkyti taip sunku?
Kaip jau sakiau anksčiau, susidomėjau šiuo klausimu dėl savo potraukio rūkalams. Tas faktas, kad man pagaliau pavyko mesti rūkyti – tikras stebuklas. Kiekvieną kartą bandydamas mesti, aš puldavau į depresiją ir negalėjau atsitokėti keletą savaičių. Pasitaikydavo tokių dienų, kada buvau beveik laimingas, bet jau kitą dieną depresija vėl sugrįždavo. Tai panašėjo į bandymą išsikapanoti iš slidaus griovio, kai jau matai saulės šviesą ir staiga vėl nusmunki į bedugnę. Galų gale, jūs prisidegate cigaretę, - jos skonis šlykštus, - ir tada bandote susivokti, kam jums to reikia.
Štai vienas iš klausimų, kurį aš visada užduodu rūkaliams prieš pradedamas gydimą:
„Ar norite mesti rūkyti?“. Kažkuria prasme tai gan kvailas klausimas. Visi rūkaliai (įskaitant suaugusiųjų rūkalių teisių gynimo organizacijos „FOREST“ narius), be abejo norėtų mesti rūkyti. Paklauskite paties aistringiausio rūkaliaus: „Jeigu tau būtų suteikta galimybė grįžti į tuos laikus, kai dar nebuvai priklausomas nuo rūkymo, tačiau su tomis žiniomis, kurias turi dabar, ar pradėtum rūkyti?“ „Tikrai ne“, - atsakytų bet kas.
Paklauskite paties aistringiausio rūkaliaus – ko nors, kas nemano, jog rūkymas kenkia jo sveikatai, ko nors, kam nerūpi visuomenės pasmerkimas ir kas gali tai sau leisti (o tokių žmonių ne taip jau ir daug): „Ar skatini savo vaikus rūkyti?“. „Aišku, NE“, - atsakytų bet kas. Visi rūkaliai jaučia, kad juos valdo kažkas velniško. Pačioje rūkymo pradžioje pasitaiko šitoks pasisakymas: „Mesiu rūkyti, bet ne rytoj, o poryt“. Galiausiai mes prieiname stadiją, kai pradedame galvoti, kad arba mes neturime valios, arba, kad cigaretėje yra kažko, kas suteikia gyvenimo laimę.
Kaip jau minėjau, problema ne tame, kaip paaiškinti, kodėl lengva mesti rūkyti, o tame, kaip suprasti, kodėl tai padaryti labai sunku. Svarbiausia – suvokti, kodėl dauguma žmonių iš viso pradeda rūkyti. To pasekoje tam tikrais momentais daugiau nei 60 % pasaulio gyventojų buvo rūkančiaisiais.
Susijusio su rūkymu verslo mechanizmo neįmanoma racionaliai paaiškinti. Vienintelė priežastis dėl kurios mes vis dar apie jį kalbame, - tai tūkstančiai žmonių, kurie yra įtraukti į jį. Be to, kiekvienas iš jų apgailestauja, jog iš vis pradėjo rūkyti, ir visiškai įsitikinęs, kad rūkymas – tai laiko gaišimas ir pinigų leidimas veltui. Nors, stebint rūkančiuosius sunku patikėti, kad jie nepatiria jokio malonumo. Rūkymas asocijuojasi su suaugusiųjų pasauliu, todėl mes aktyviai stengiamės prie jo priprasti. Vėliau mes visą gyvenimą pasakojame savo vaikams apie rūkymo žalą, o patys vis bandome nugalėti šią ydą.
Pradėję rūkyti, visą likusį gyvenimą mes išleidžiame cigaretėms didžiulius pinigus. Rūkalius, surūkantis po 20 cigarečių per dieną, per visą gyvenimą išleidžia maždaug 50 000 svarų sterlingų. Ką mes darome su šiais pinigais? Mes panaudojame juos sistemingai pripildydami savo plaučius kancerogeninėmis dervomis, pamažu nuodydami ir teršdami savo kraujagysles. Kiekvieną dieną visi mūsų organai ir raumenys jaučia deguonies stygių ir tampa suglebę. Mes patys save nuteisiame iki gyvos galvos šlykščiam smirdančiam burnos kvapui, patamsėjusiems dantims, pradegintiems rūbams, dvokiančioms peleninėms ir tvankiam tabako kvapui. Tai vergovė iki gyvos galvos!
Ženklią savo gyvenimo dalį mes praleidžiame situacijose, kai visuomenė mums draudžia rūkyti (bažnyčiose, ligoninėse, mokyklose, metro vagonuose, teatruose ir pan.). Stengdamiesi sumažinti surūkomų cigarečių skaičių arba visai mesti rūkyti mes jaučiamės suvaržyti. Kitą gyvenimo dalį mes praleidžiame situacijose, kuriose rūkyti leidžiama, tačiau patys norėtumėme, kad tai būtų uždrausta. Labai jau keistas hobis: kai juo užsiimame, svajojame baigti, o kai neužsiimame – svajojame apie jį. Ar ne keistas gyvenimas kai pusė visuomenės laiko jus raupsuotuoju? O kas baisiausia, tokį gyvenimą pasirenka sau protingas ir visais atžvilgiais adekvatus žmogus...
Rūkalius nekenčia savęs per visas nacionalines dienas prieš rūkymą; kiekvieną kartą, kai atsitiktinai perskaito Sveikatos ministerijos įspėjimus; kiekvieną kartą, kai vykdoma kompaniją prieš vėžį arba už švarų orą; kiekvieną kartą, kai jam suskauda krūtinę; kai jis lieka vieninteliu rūkaliumi nerūkančiųjų kompanijoje. Priverstas amžinai gyventi su kaltės jausmu ir baime, - ką jis gauna už tai? VISIŠKAI NIEKO! Malonumą? Džiaugsmą? Poilsį? Pagalbą? Tai tik iliuzijos, aišku jei jūs nelaikote ankštos avalynės nešiojimo malonumu tik tuomet, kai ją nusiimate!
Kaip jau anksčiau esu minėjęs, pagrindinė problema – pabandyti suprasti ne tik, kodėl rūkaliams sunku mesti, bet ir kodėl iš viso pasaulyje yra rūkoma.
8
Tikriausiai, jūs pasakysite: „Gerai, aš visa tai žinau, bet kai tik prie to priprantate, mesti pasidaro labai sunku“. Kodėl taip sunku mesti rūkyti ir kodėl mes privalome mesti? Rūkaliai visą gyvenimą užduoda sau šiuos klausimus.
Jūs manote, jog atpratimo procesas yra lydimas nepakeliamų skausmų? Iš tikrųjų, fizinės kančios atpratimo proceso metu tokios nežymios (žr. 6 skyrių), jog dauguma rūkalių pragyveno ir mirė, net nesužinoję, kad jie buvo – narkomanai.
Kai kurie sako, jog cigaretės jiems teikia malonumą. Netiesa! Viskas, kas yra susiję su tabaku - ganėtinai šlykštu. Paklauskite bet kurio rūkaliaus, kuris įsitikinęs, jog cigaretės jam teikia malonumą: jei jis negalėtų nusipirkti sau įprastų cigarečių pakelio, o vietoj jų gautų tik tas, kurių nekenčia, - ar tuomet jis mestų rūkyti? Patikėkite, rūkaliai greičiau pradės rūkyti seną virvę, negu nieko! Malonumas čia ne prie ko: man patinka omarai, tačiau man nėra būtina visą laiką su savim nešiotis 20 omarų. Gyvenime yra apstu užsiėmimų, kurie teikia mums malonumą, tačiau mes nesijaučiame visiškai sugniuždyti tik todėl, kad šiuo metu neužsiimame jais.
Kai kurie žmonės ieško giliai paslėptų psichologinių motyvų – „Froido sindromas“, „vaikas šalia motinos krūtinės“. Iš tikrųjų, viskas yra atvirkščiai: kaip taisyklė, mes pradedame rūkyti demonstruodami jog esame suaugę. Jeigu mums viešumoje reikėtų čiulpti čiulptuką, tikriausiai mirtume iš gėdos.
Kiti, priešingai, įžvelgia „tikro vyro“, “mačo“ įvaizdį. Kaip šaunu – iškvėpti pro nosį dūmus arba ugnį! Šis argumentas niekuo neparemtas: ausyje deganti cigaretė atrodytų mažų mažiausiai juokingai. Bet kancerogeninių dervų įkvėpimas į plaučius – atrodo kur kas juokingiau!
Dar kiti sako: „Tai tik rankų užsiėmimas!“. Bet kam tada reikia pridegti cigaretę?
„Tai tik burnos užsiėmimas“. Ir vėlgi: kam reikia pridegti cigaretę?
„Tai tam tikras malonus į plaučius patenkančių dūmų pojūtis“ Bet gi tai šiurpus jausmas, vadinamas „dusuliu“.
Daugelis mano, jog rūkymas naikina nuobodulį. Tai irgi netiesa. Nuobodulys – tai galvosena, o juk cigaretėje nėra nieko smagaus.
Dingstimi rūkyti 33 metus man buvo įsitikinimas, jog rūkymas atpalaiduoja, suteikia man pasitikėjimo savimi ir vyriškumo. Aišku aš žinojau, kad jis mane žudo ir daug kainuoja. Kodėl gi aš nebuvau nuėjęs pas gydytoją ir neprašiau išrašyti man kokį nors pakaitalą, kuris padėtų man atsipalaiduoti, suteiktų man pasitikėjimo ir vyriškumo? Nesilankiau pas gydytoją, nes žinojau, kad jis man būtinai pasiūlys alternatyvią priemonę. O tai ką aš vadinau „rūkymo priežastimi“ pasirodo buvo tik mano pasiteisinimu.
Kai kurie mano jog rūko nes taip daro jų draugai. Ar tikrai esate tokie kvaili? Jei tai tiesa, tuomet melskitės, kad jūsų draugai nepradėtų kapoti sau galvų, kad atsikratytų galvos skausmo!
Dauguma rūkančiųjų, susimąstę, galų gale prieina prie išvados, jog rūkymas – tiesiog įprotis. Tai netikras paaiškinimas, bet jei neatsižvelgsime į daugumą įprastų racionalių paaiškinimų, šis lieka vieninteliu. Kaip nebūtų gaila, toks supratimas absoliučiai nelogiškas. Per savo gyvenimą mes reguliariai keičiame savo įpročius, nors kai kurie iš jų suteikia mums nemažai malonumo. Mus gerai užkodavo, kad patikėtume, jog rūkymas – tai įprotis, o įpročio sunku atsisakyti. Bet ar tikrai tai taip sunku kaip atrodo? Didžiojoje Britanijoje priimta važiuoti kairiąja kelio puse. Tačiau Europoje arba Amerikoje mes iškart ir be jokių neigiamų pasekmių atsikratome šio įpročio. Pasisakymas, kad įpročiu sunku atsikratyti, - grynas melas. Iš tikrųjų, mes vos ne kiekvieną dieną įgyjame naujų ir atsikratome senų įpročių.
Taigi, kodėl gi mes manome, kad sunku atsikratyti įpročio, kurio šlykštus skonis, bjaurus kvapas, kuris tiesiog žudo mus, brangiai kainuoja, yra antivisuomeninis, kurio mes siekiame atsisakyti ir viskas, kas iš mūsų reikalaujama – tai liautis tai darius?
Atsakymas paprastas – tai ne įprotis, tai – PRIKLAUSOMYBĖ NUO NIKOTINO!
Kadangi rūkaliai nesuvokia, jog tai – narkomanija, jiems atrodo, kad „atsisakyti“ rūkymo be galo sudėtinga. Pagrindinė šios problemos priežastis – tai įsitikinimas, jog jie gauna tikrą malonumą arba pagalbą iš rūkymo, ir mano, jog mesdami jie aukojasi.
Turiu jums puikių naujienų: suvokę nikotino priklausomybę ir tikrąsias rūkymo priežastis, jūs mesite rūkę su skaičiumi trys. Po trijų – keturių savaičių jūs stebėsitės, kodėl taip ilgai rūkėte ir, kodėl jums niekaip nepavyksta įtikinti kitų rūkalių, jog būti NERŪKANČIUOJU - LAIMĖ!
4. Klastingi spąstai
Rūkymas – tai patys klastingiausi ir grėsmingiausi spąstai, kurie sukurti žmogaus ir gamtos jungtinių pajėgų. Kas pirmiausia mus stumia į tuos spąstus? Tūkstančiai rūkančiųjų suaugusiųjų. Jie net įspėja mus, jog rūkymas – tai šlykštus įprotis, galiausiai griaunantis mūsų organizmą ir brangiai kainuojantis, tačiau mes niekaip negalime patikėti, jog jiems rūkymo procesas nesuteikia jokio malonumo. Vienas iš kuriozinių rūkymo aspektų – tai, jog reikia
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

Gen. time: 0.0258

© xneox.com