Etiketas kiekvienai dienai
Živilė Sederevičiūtė
Alma littera 2004
Sveikinimasis .................................................... 2
Susipažinimas ir supažindinimas ..................... 6
Telefonas ........................................................ 7
Vizitinės kortelės ............................................ 10
Pokalbis .......................................................... 13
Priėmimai ....................................................... 23
Svečių pasitikimas ........................................... 30
Apranga .......................................................... 33
Dovanos ........................................................... 38
Elgesys viešose vietose .................................. 42
Stalo serviravimas .......................................... 46
Naudingos žinios apie gėrimus ...................... 66
Ar reikalingos šiandien geros manieros ?
Į šį klausimą vienaip ar kitaip tenka atsakyti daugeliui iš mūsų. Kaip žmogų praturtina nuovoka apie tinkamą elgesį? Kodėl kiekviena karta savaip suvokia šimtmečiais tobulintų bendravimo taisyklių prasmę ir išraiškos grožį? Ar šiandien išsilavinusiam žmogui, savo srities žinovui, nusimanančiam apie meną, muziką, politiką, dar svarbu, kaip su juo pasisveikins aplinkiniai: kas pirmas išties ranką, ar nusimaus pirštinę, ar ne? Akivaizdu, kad šiandien dau-gelis tradicinių etiketo reikalavimų mūsų kasdieniame gyvenime jau ne tokie
svarbūs, jie dažniausiai paliekami protokoliniam bendravimui. Kita vertus, malonus, pagarbus, apsišvietęs žmogus dažniausiai pasiekia daugiau. Jo sėkmę lemia mandagus elgesys, graži laikysena, šilta šypsena. Daugybė smulkmenų padeda atrodyti patraukliai, veikti įtikinamai, pelnyti pasitikėjimą. Apie tokį žmogų sakoma: gerų manierų, kultūringas, inteligentiškas. Tiksliai nusakyti, kas yra elgesio kultūra, gana sunku. Ilgainiui ši samprata kito kartu su papročiais, tradicijomis, kurie iki šiol keičia bendras elgesio taisykles. Šioje knygelėje remiamasi siauresniu - Europos kontekste susiformavusiu elgesio kultūros kanonu. Pateikiamos visuotinai
2
priimtos taisyklės. Primenama tai, kas elementaru, ką privalo žinoti kiekvienas, siekiantis geresnės savo ir kitų gyvenimo kokybės. Elgesio kultūra dažnai vadinama estetine vertybe, prilygstančia tobulų formų meno kūriniui. Ji neatsiejama nuo išsilavinimo. Nuo psichologinės intuicijos. Pagaliau nuo pragmatiško gebėjimo nugalėti. Nugalėti savaip, subtiliai, iš-liekant ne nenugalimu priešu, o garbingai laimėjusiu žmogumi. Nes ir šiuo dalykišku požiūriu bendravimo menas išsaugo pagarbą kitam asmeniui. Gerai žinomas posakis: „Elkis su kitais taip, kaip pats norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi". Elgesio taisyklės sukurtos tam, kad padėtų bendrauti, o ne apsunkintų. Net pačios paprasčiausios elgesio taisyklės yra „protingos". Pa-bandykime patys užbaigti pastabas, kuriomis dažniausiai mokome vaikus: Nekalbėk pilna burna, nes... Nemosuok kalbėdamas rankomis, nes... Nekalbink ligonio ilgai, nes...
Beje, bendraujant su vaikais, viską reikia paaiškinti labai tiksliai. Kad nekiltų štai tokia graudžiai juokinga situacija:
- Vaikeli, ką reikia pasakyti, kai teta išeina?
- Ačiū dievui.
Abipusė pagarba, draugiškumas, o ne atgrasus pūtimasis visais laikais lėmė ir lemia žmonių bendravimą. Pavyzdžiui, kai šiandieninėje Anglijoje dama gatvėje sveikinasi pirmoji, ji visai nesiekia įsiteikti vyriškiui rodydama jam dėmesį, tiesiog anglų mandagaus elgesio normos jai leidžia pasirinkti - iškelti viešumon savo pažintį su juo ar ne. Anglų filosofas Frensis Baconas, mąstydamas apie elgesio taisykles, rašė: „Žmogaus elgesys turi būti panašus į drabužius: kad nevaržytų per daug ir nebūtų per daug prašmatnus, bet leistų laisvai veikti ir judėti". Elgesio taisyklės nėra dogmos. Jos nėra universalios ir nepritaikytos visiems gyvenimo atvejams. Žmogus nuolat priverstas remtis jomis konkrečiu atveju. Todėl būtina žinoti pagrindines elgesio taisykles. Ir ne tik žinoti... Kaip teigia prancūzų mokslininkas ir mąstytojas Blezas Pascalis, „Visos oraus elgesio taisyklės jau seniai žinomos, trūksta nedaug-tik mokėti jomis naudotis".
Kas pasisveikina pirmas?
Sveikintis yra taip įprasta, kad tai net nevadinama geru tonu. Tai -kasdienybė. Tačiau darbo santykiuose derėtų žinoti, kas sveikinasi pirmas, kas pirmas paduoda ranką. Netinkamai pasielgęs gali būti nesuprastas. Ir įstaigose, ir namie paprastai pasisveikina įeinantis. Susitikus gatvėje ar koridoriuje pirmas sveikinasi jaunesnis asmuo, vyras sveikina damą,
3
užimantis žemesnes pareigas - viršesnį. Darbe dažniausiai pavaldiniai sveikina viršininką. Aišku, yra išimčių: jauna dama gali pirmoji sveikinti pagyvenusį vyrą ir panašiai. Pirmasis gali pasirinkti ką sakyti: „Labas rytas", „Labas", „Sveikas" ir t.t. Atsižvelgiama į tai, kokie artimi santykiai. Tačiau atsakyti į sveikinimą reikėtų taip pat: „Labas rytas" -„Labas rytas", o ne „Labas" -„Labas rytas", nebent norėtumėte pabrėžti tarpusavio skirtumą. Pavyzdžiui, vyresnis arba rangu aukštesnis žmogus gali sau leisti pasisveikinti familiariai „Labas", o daug jaunesnis ar rangu žemesnis turėtų atsakyti pagarbiau - „Laba diena". Sveikinantis tinka pridurti žmogaus vardą, taip parodant ypatingą palankumą: „Laba diena, Vytautai". Didesnei žmonių grupei galima sakyti: „Laba diena visiems".
Kai kuriais atvejais pasilabinti reikia ir su nepažįstamais. Pavyzdžiui, įžengę į restoraną pasisveikiname su drabužininku, įlipę į taksi -su vairuotoju, nedidelėje parduotuvėje - su pardavėju.
Pastaba: sveikindamiesi vyrai atsistoja, o moterys gali sėdėti. Išimtis - jei moteriai tiesia ranką rangu aukštesnis arba daug vyresnis asmuo.
Ar sveikinantis reikia nukelti skrybėlę?
Paprotys sveikinantis nusiimti galvos apdangalą labai senas ir atėjęs iš viduramžių, kada šarvuoti riteriai nusivoždavo metalinį šalmą ir apnuogindavo kaklą, taip paliudydami, jog pasitiki sutiktuoju ir jį gerbia. Riterių laikais karys nukeldavo šalmą prieš vyresnįjį ar nugalėtoją ir oriai linktelėdavo galvą. Senovės Romoje vergai prieš savininkus nusitraukdavo kepures, kad apnuogintų skustas galvas... Daug metų iš pagarbos sveikinantis buvo kilstelima skrybėlė. Taisyklė negaliojo vyriškoms beretėms ir megztoms kepurėms. Šiandien sutikti gatvėje skrybėlėtą poną - retenybė. O tie, kurie jas nešioja, gali nebijoti pasirodyti nemandagūs, jei sveikindamiesi jų nekilstelės. Paprotys sveikinantis linktelėti galvą arba nusiimti galvos apdangalą taip pat atėjo iš tolimiausių laikų. Kadaise galvos nulenkimas reiškė besąlygišką paklusnumą. Polinezijoje į einantį vadą niekas neturėjo teisės pakelti akių. Japonijos imperatoriui važiuojant gatve visi privalėjo pulti ant kelių ir žiūrėti žemyn. Reikalauta, kad baudžiauninkas atsiklauptų prieš žemvaldį ir sustingtų dviem trims minutėms. Šiandien
4
sveikindamiesi galime tik nežymiai linktelėti galvą ir pažvelgti į akis. Ir kodėl mes vis skundžiamės gyvenimu?
Kas pirmais sveikindamasis ištiesia ranką?
Taikiai ištiesta ranka seniau taip pat reiškė pasitikėjimą ir draugiškumą.
Taip buvo rodoma, kad ateita be ginklo, su kilniais ketinimais. Carinėje
Rusijoje valdininkai buvo įpratę ranką paduoti pagal rangą:
pavaldiniams atkišdavo vieną pirštą, o baudžiauninkai ir tarnai ranką
turėdavo pabučiuoti. Šiandien, spausdami mums ištiestą ranką, jau
negalvojame: „Tai
ne priešas, jis
neturi ginklo", - bet
gauname apie jį
nemažai kitokių
žinių. Stiprus
paspaudimas liudija
tvirtą charakterį,
ryžtingumą. Ir
atvirkščiai -
suglebusią ranką
tiesia ir silpnai ją
spaudžia dvejojantys
žmonės, juos
lengviau sutrikdyti,
perkalbėti, paveikti. Be abejo, mandagus vyriškis, net ir būdamas labai
tvirto būdo, damos rankos nespaus labai stipriai. Dažniausiai šios
informacijos sąmoningai neįvardijame, ją „perskaito" mūsų pasąmonė,
kuri po to diktuoja, kaip su vienu ar kitu žmogumi bendrauti. O ką gi
sako etiketas?
Pirmas ranką tiesia vyresnis žmogus jaunesniam, dama - vyriškiui, rangu
aukštesnis - žemesniam. Dažname kolektyve įprasta kas rytą apeiti
bendradarbius, visiems paspausti rankas. Pagal tarptautines bendravimo
nuostatas darbe pakaktų ir draugiškai pasisveikinti, o ranką reikėtų
spausti tik ypatingesnėmis progomis (susipažįstant, susitikus po ilgesnės
pertraukos, išsiskiriant ilgesniam laikui, pagerbiant kokia nors proga).
Tiesą sakant, tai kolektyvo vidaus reikalas.
Pastaba: rankai paspausti pakanka vienos rankos - nespauskime kito
rankos abiem rankom, neplekšnokime per petį ir pan. Neverbalinės kalbos
5
žinovai teigia, jog taip mes pažeidžiame kito žmogaus erdvę ir nuteikiame jį priešiškai.
Ar spaudžiant ranką reikia nusimauti pirštinę?
Sveikinantis nusimauti pirštinę - ypatingos pagarbos ženklas. Didelės būtinybės tai daryti nėra, tačiau jei jau mums ištiesė ranką be pirštinės, savąją taip pat derėtų nusimauti. Beje, moterys sprendžia pačios, kaip pasielgti.
Ar rankos pabučiavimas jau atgyveno?
Nors vyrai vis rečiau lenkiasi
bučiuoti damoms rankas, šis pagarbos bei palankumo gestas ir dabar etiketo ribojamas. Tiesa, reikalavimas bučiuoti ranką tik ištekėjusiai moteriai ir tik uždaroje patalpoje po truputį užmirštamas, tačiau kai kurios seniau galiojusios taisyklės vis dar išlieka pakankamai svarbios:
1.Bučiuodami ranką, lūpomis prie jos net neprisiliečiame. Tai - daugiau imitacija nei tikras pabučiavimas.
2. Dama gali pirštinės nenusimauti.
3. Bučiuojant ranką ji netraukiama savęs link. Tai vyras turi pasilenkti, o dama lengvai kilsteli ranką kiek aukščiau juosmens.
Kaip susipažinti?
6
Laikas įnešė daug permainų ir šioje žmonių bendravimo srityje. Anksčiau galiojusi taisyklė, kad du žmones supažindina trečias, pamažu nyksta. Be abejo, labai gražu, kai nepažįstamieji supažindinami, tačiau gyvenimo tempas verčia būti veikliems ir savarankiškiems, tad ir etiketas leidžia prisistatyti patiems. Pirmiausia pasakome savo vardą ir pavardę. Pvz.: „Ona Petraitienė, laba diena". Darbovietėje priduriame ir pareigas. Pvz.: „Jonas Petraitis, vyresnysis mokslinis darbuotojas, laba diena". Nereikia pamiršti, kad jaunesnis prisistato vyresniam, žemesnis rangu - viršesniam, vyras - moteriai. Kaip ir visur, taip ir čia reikėtų atsižvelgti į aplinkybes ir nesilaikyti taisyklių aklai. Pavyzdžiui, jauna mergina gali prisistatyti pagyvenusiam vyriškiui arba rangu aukštesnis vyras - damai, jei tai nėra tarnybinis bendravimas.
Ką kam reikia
pristatyti
supažindinant?
Atrodytų, anokia čia problema: „Čia Jonas, o čia Antanas. Susipažinkit". Tačiau čia įsiterpia „Misteris Etiketas" ir primena, jog norint pasirodyti gerai išauklėtam, reikėtų atsižvelgti j Jono ir Antano užimamas pareigas ir rangu žemesnį pristatyti rangu aukštesniam. Pradedama žodžiais: „Norėčiau jums pristatyti".Ne darbo aplinkoje atsižvelgiame į amžių ir jaunesnį pristatome vyresniam, vyriškį - damai. Oficialioje aplinkoje, pristatydami žmogų, pasakome ir jo titulus: mokslinius laipsnius, akademinius vardus, aukščiausias pareigas.
Ar visada būtina sakyti „labai malonu"?
Susipažįstant dviem žmonėms bene dažniausiai tenka išgirsti sakant „labai malonu" arba „malonu". Tačiau ne mažiau tinka paspausti ranką bei pakartoti pašnekovo pavardę arba (ne oficialioje situacijoje) vardą. Pvz.: „Laba diena, pone Petraiti" arba „Sveiki, pone Jonai".
Kaip kreiptis arba kokie titulai tebegalioja?
Titulai gali būti paveldėti ir suteikti. Paveldėti titulai, kaip antai „grafas", tiesiogiai bendraujant Lietuvoje dažniausiai pakeičiami kreipiniu „pone".
7
Raštu pabrėžiame „Didžiai gerbiamas grafe../', o žodžio „pone" nepridedame.
Pastaba: paveldėti titulai turi pirmenybę prieš suteiktuosius.
Suteikti titulai pridedami prie pavardės kreipiantis į asmenį ir žodžiu, ir
raštu.
„Ekscelencija" - taip vadiname Prezidentą, Ministrą Pirmininką, Seimo
Pirmininką, ambasadorius ir vyskupus. Nepadarysime klaidos, jei į šiuos
žmones kreipsimės „Pone ministr e", „Pone ambasadoriau", „Pone vyskupe...
(vardas, pavardė)".
„Eminencija" - kardinolo titulas. Šnekamojoje kalboje galima kreiptis
„Pone kardinole".
„Jūsų Šventenybe" ištarsite, jei jus priims pats popiežius.
Akademiniai vardai - akademikas, profesorius, docentas ir moksliniai
laipsniai - habilituotas daktaras ir daktaras - prie kreipinio yra būtini.
Rašytinėje kalboje jie trumpinami taip: prof., doc, habil dr., dr.
Kreipdamiesi j asmenį dažnai nurodome pareigas, pvz.: „Teisėjau",
„Pirmininke", „Direktoriau“.
Telefonas
Pirtis. Karštis, alus, linksmas šurmulys. Staiga suskamba telefonas: -Alio! -Jonai, čia tu? Joneli, man toks dalykas pasitaikė Kailiniai. Šiaip kainuoja dešimt tūkstančių, bet jei jau tikrai pirksiu, kaip man atiduos už penkis. Ką daryti?
- Na, jei jau už pusę kainos - imk.
- O dėkui aukseli! O kas ten per triukšmas? -Ai, čia mes su draugais... Zinai, gera nuotaika...
- Gera nuotaika? Klausyk, o man dar ir mašinąsiūlo. Mersedesą. Šiaip kainuoja šimtą tūkstančių, bet jei iškart perku, kaip man už aštuoniasdešimt atiduo-da. Ką daryti?
- Imk. Žinoma.
- Ačiū, brangusis. Tu - auksas. Iki.
- Iki. Taip. Aš- tikrai auksas... Ei, kieno čia telefonas? Kartais etiketo nepaisymas, šiuo atveju -neprisistatymas, gali brangiai kainuoti. Gaila, kad ne tam, kuris nepasisakė, kas esąs.
8
Ką sakyti paskambinus
ar atsiliepus į telefono skambutį?
Paskambinę pirmiausia pasisveikiname, prisistatome ir pasakome, dėl ko sutrukdėme. Atsakant į skambutį kai kur priimta pasakyti tik įstaigos pavadinimą, tačiau siūlytina prisistatyti ir pačiam. Pavyzdžiui: „Vilniaus bankas, Juozas Starkus, laba diena". Kada pasisveikinsime - tik atsiliepę į skambutį ar prisistatę, - didelio skirtumo nėra. Svarbu to nepamiršti.
Kaip kalbėti telefonu?
Kalbėdami telefonu stenkimės aiškiai, rišliai išdėstyti savo mintis. Bendrauti akis į akį lengviau, nes neretai padeda gestikuliacija. Tačiau ir per telefoną galime nujausti pašnekovo nuotaiką, charakterį, girdėti pašalinius trukdžius. Nemalonu, kai pastarasis kalba per garsiai arba per greitai, kai kalba per ilgai. Nemanykime, kad jei pašnekovas nemato, tai neišgirs jūsų žiaumojant ar čepsint. Kalbėti telefonu ir valgyti -taip pat nemandagu, kaip ir kramsnoti bendraujant akis į akį.
Kada būtina išjungti mobilųjį telefoną?
9
Mobilusis telefonas - patogi bendravimo priemonė ir darbe, ir namuose. Tačiau jai ir atitinkamas reikalavimas - padėti bendrauti, o ne trukdyti! Dažnam pažįstamas susierzinimas, kai teatre, per paskaitą ar per posėdį suskamba kažkieno mobilusis. Dar blogiau, užuot jį išjungęs, šeimininkas atsiliepia ir kalba. Tad išsiruošę į teatrą, kiną ar restoraną, sėdėdami konferencijos salėje ar skaitydami pranešimą turėtume nepamiršti išjungti telefono. Esant svečiuose tai nebūtina. Bet pasigirdus signalui reikia atsiprašyti ir išeiti į kitą kambarį. Būtų gerai kalbėti kuo trumpiau ir nedelsiant sugrįžti.
Mobiliuosius telefonus išjungiame lėktuve, ligoninėje ir ten, kur yra ženklas, draudžiantis jais naudotis.
Kada galima skambinti?
Jei nesame iš anksto susitarę dėl pokalbio, į namus skambiname nuo 8 iki 22 valandos. Darbo reikalais skambiname įstaigos darbo metu. Telefonu kalbame dalykiškai ir trumpai.
Nemandagu ilgam užimti darbo telefoną asmeniniais reikalais, net jei niekas tuo metu ir nesiruošia skambinti. Galbūt kas nors bando pri-siskambinti į įstaigą ypač svarbiu reikalu.
Su kuo kalbėti pirmiau?
Jei esame darbovietėje ir turime interesantą (namuose - svečią), suskambus telefonui derėtų kalbėti kuo trumpiau. Jausdami, kad pokalbis užtruks, atsiprašome skambinančiojo ir pasiteiraujame, ar galime jam paskambinti vėliau. Pirmumo teisė visada priklauso tam, su kuriuo pradėjome bendrauti anksčiau. Tas pats galioja ir pokalbiams telefonu. Jei kalbant vienu telefonu suskamba antrasis, atsiprašome pirmojo pašnekovo ir atsiliepiame. Antrojo pašnekovo maloniai paklausiame, ar jis negalėtų šiek tiek luktelėti, kol baigsime pirmąjį pokalbį. Jei ne, pa-siteiraujame, ar galėsime jam paskambinti vėliau. Kai reikalas itin svarbus, paprašome, kad minutėlę luktelėtų, kol baigsime kalbėti su pirmuoju
v
pašnekovu. Šio atsiprašome ir susitariame, kada galėsime su juo susisiekti, ir mandagiai atsisveikiname.
10
Kaip elgtis,
jei paskambinome
ne ten?
Suklydę ar atsitiktinai paskambinę ne ten, kur norėjome, atsiprašome. Mandagumas ypač pravers tada, jei ten pakliūsime ir antrąkart. Reikėtų pasakyti: „Man labai gaila, bet aš ir vėl ne ten pataikiau. Atsiprašau". Jei toks skambutis sutrukdė jus, būkime pakantūs. Nuo to neapsaugotas nė vienas.
Vizitinės kortelės
Vizitinė kortelė ir tai, kaip su ja elgiatės, yra labai asmeniška etiketo dalis. Tai tarsi rankos paspaudimas, paliekantis įspūdį apie jus. Vizitinę kortelę turime įteikti taip, kad ją gavęs žmogus norėtų jus prisiminti ir vėl pasimatyti. Išskiriami trys tipiški atvejai, kada ypač naudinga turėti vizitinę kortelę:
1. Kad kitiems primintumėte, ką veikiate, kur esate ir kaip jus rasti.
2. Kad galėtumėte atsiųsti ją, tarsi savąjį atstovą, su knyga, fotografija ar dar kuo nors, ką buvote įsipareigoję pristatyti.
3. Kad galėtumėte supakuoti kartu su dovana, gėlėmis, bilietais į teatrą ir kt. Išvaizdi ir tinkamai įteikta vizitinė kortelė palieka gerą įspūdį. Mes turime žinoti, kada ją įteikti, kada parodyti iniciatyvą arba kaip deramai pasikeisti vizitinėmis kortelėmis. Dažniausiai jomis keičiamasi vykstant dalykiniams pokalbiams. Kai kuriose šalyse tam skiriamas ypatingas dėmesys. Pvz., Japonijoje kortelės ima mos abiem rankomis - taip išreiškiama ypatinga pagarba kitam asmeniui.
Kokio dydžio turi būti vizitinė kortelė?
Standartinių vizitinių kortelių dydis yra 5 x 9 (kartais 6x9 cm), moterų gali būti mažesnis -5x8 cm, bet nebūtinai. Ypatingam verslui, profesijai ar pareigoms pabrėžti gali būti naudojamos ir nestandartinės kortelės. Pvz., ambasadorius gali turėti A6 formato vizitinę, o automobilių pardavėjas -gaminio formos. Tačiau tai ne visada patogu: ji gali netilpti į standartinių kortelių dėklą arba tiesiog trukdyti. Beje, kai kurios kompanijos daro
11
originalios formos korteles tam, kad jas geriau įsimintų, pvz.: labai mažas, vertikalias ar perlenkiamas.
Kokia informacija turėtų būti vizitinėje kortelėje?
Vizitinės kortelės turinys priklauso nuo to, ar kortelė asmeninė, ar tarnybinė. Kuo garsesnis asmuo, tuo tuštesnė kortelė, o mažiau žinomam žmogui tenka net asmeninėje kortelėje surašyti darbo ir namų adresą, telefonų numerius, elektroninio pašto adresą. Asmenine kortele taip pat naudojasi žmonės, kurie neturi nuolatinės darbo vietos. Naudodami ją darbo reikalams, joje turėtų įrašyti ir savo namų telefono numerį. Šiaip jau tarnybinės ir asmeninės vizitinės kortelės į vieną suplakti nereikėtų. Tarnybinėse vizitinėse kortelėse turėtų būti:
1. Logotipas arba firmos, įstaigos ar įmonės firminis ženklas.
2. Tekstas: įstaigos ar įmonės pavadinimas, jos veiklą nusakanti informacija,
oficialus adresas, telefonas, faksas. 3. Jei dažnai bendraujate su užsieniečiais, paranku pasigaminti kortelę, kurios kitoje pusėje ta pati informacija būtų užrašyta užsienio kalba.
Vizitinę kortelę su valstybiniu herbu gali turėti prezidentūros, vyriausybės, ministerijų, ambasadų pareigūnai. Valstybės herbas arba logotipas spausdinamas kortelės viršuje, centre ar kairėje.
Kada ir kam įteikti vizitinę kortelę?
1. Neskubėkite įteikti savo vizitinės kortelės vyresniems pagal pareigas žmo-nėms. Laukite, kol paprašys.
2. Nesiūlykite vizitinės kortelės atsitiktiniam pašnekovui vos tik susipažinę (pvz., sėdinčiam šalia jūsų traukinyje ar autobuse). Gali nutikti, kad jį tik suerzinsite, arba, ilgėliau pabendravę patys pajusite nenorį, kad šis žinotų jūsų vardą, tuo labiau - darbovietę.
Nešvaistykite savo vizitinių į vieną ir kitą pusę žmonių susibūrimuose. Išmokite būti išrankus ir apdairus. Tai turėtų būti panašu į privatų dviejų žmonių bendravimą, o ne į akis krintantį gestą viešoje vietoje, ypač per kviestinius pietus ar pobūvius.
Neskubėkite būdami tarp nepažįstamų žmonių. Laukite iš jų pirmo žingsnio, paskatinimo, tam tikrų ženklų (gali praversti ir neverbalinės kalbos išmany-mas), kuriuos galbūt šie parodys norėdami užsitikrinti galimybę su jumis susisiekti. Leiskite kam nors kitam pradėti keistis vizitinėmis kortelėmis -tiems, kurie vieni kitus pažįsta. Paprastai kortelėmis keičiamasi susitikimo
12
pradžioje, kartais - pabaigoje. Tačiau jei skaitote pranešimą, turite teisę išdalinti savo vizitines korteles arčiau jūsų sėdintiems, kad jie jau žinotų, kas esate, dar prieš jums pakilus kalbėti.
Kartais geriau visai neduoti savo vizitinės negu ištiesti netvarkingą, nega-liojančią, suteptą ar net suglamžytą. Nešiokitės korteles piniginėje arba spe-cialiame dėkle. Jos turi atrodyti kaip naujos. Jei kai kurios jau apsitrynusios, perlenktos ar kiek suteptos - geriau išmeskite. Atsiprašykite pašnekovų, kad netikėtai kortelės baigėsi, ir reikalingą informaciją užrašykite ant švaraus popieriaus lapelio. Tokį lapelį duokite tik tiems, kurie tos informacijos prašo. Tiek moterys, tiek ir vyrai privalėtų nešiotis vizitines korteles net eidami į ne-oficialius renginius. Visur ir visada gali pasitaikyti palanki proga susitikti ver-slo partnerį.
Niekuomet nedalinkite savo vizitinių kortelių valgydami, nesvarbu, ar esate „greitojo maisto" užeigoje, ar kavinėje, ar aukščiausio lygio priėmime. Apskri-tai žmonės turėtų būti diskretiški kalbėdami apie reikalus per kokteilį, va-karienę ar kitokį pobūvį, ypač jei renginys neoficialus, nesusijęs su darbu ar verslu.
Ar vizitinė kortelė -vieta užrašams?
Kartais, išskirtiniais atvejais, savąją vizitinę kortelę galima dar labiau suasmeninti. Tai reiškia, kad vienoje ar kitoje jos pusėje leistina ką nors užrašyti. Pavyzdžiui:
Jei siunčiate gėlių šeimai, kurioje vakar svečiavotės, pridedamoje vizitinėje kortelėje galite užrašyti: „Nuoširdžiai dėkoju už puikų vakarą (arba vakarienę)". Pasirašote tik vardu.
Jei siunčiate knygą, reprodukcijas, straipsnius ar kitokį leidinį, galite už rašyti: „Viliuosi, kad patiks". Kortelėje pasirašote vardu arba brūkštelite oficialų parašą. Jei kas nors jūsų rekomenduotas kreipsis į jūsų pažįstamą, galite perduoti savo vizitinę su prierašu: „Tikiuosi, Jums bus įdomu pabendrauti" ar pan. Priduriate savo vardą ir oficialų parašą.
13
Gautoje kortelėje patys nieko nerašome. Jei pašnekovas nori nurodyti dar vieną telefono numerį, patikėkite tai padaryti jam pačiam - savo ranka užrašyti ant savo kortelės.
Kaip įteikti vizitinę kortelę?
Gavus vizitinę kortelę, reikia atsakyti tuo pačiu. Jei tuo metu savosios netu-rime, mandagiai atsiprašome: „Baigėsi", „Pasikeitė telefono numeris" ar pan. Pasiūlyti iš anksto ranka užrašytų lapelių nederėtų.
Įteikdami vizitinę kortelę atsukame ją tekstu į pašnekovą, kad imdamas galėtų perskaityti įrašus. Jei duodame kortelę kitos tautybės žmogui, pasakome savo pavardę, kad jis žinotų, kaip tarti.
Kada galima siųsti vizitinę kortelę?
Mokslo pasaulyje įprasta vizitinę kortelę pridėti prie straipsnio ar leidinio. Taip pat vizitinė kortelė siunčiama norint išreikšti padėką, pagarbą ar kitus jausmus.
Kada bŪtina įteikti vizitinę kortelę?
Pradėjus eiti pareigas ir norint susipažinti su naujais partneriais. Atvykus į kokią nors firmą ar įstaigą, vizitinė kortelė įteikiama sekretorei. Kortelė skiriama (tai pasakoma žodžiu) firmos vadovui. Tačiau šiuo atveju nė viena pusė neužtikrina, kad pokalbis įvyks. Vizitinė kortelė įteikiama sekretorei, nesvarbu, yra direktorius ar ne.
Pokalbis
- Mokslininkai tvirtina, kad žmogus vidutiniškai per dieną pasako dešimt tūkstančių žodžių.
- Brangioji, tu tikrai nesi vidutinė. Tu sugebi daug daugiau...
Kalbame kasdien. Kartais pokalbis nereikšmingas, kartais - netikėta galimybė palypėti karjeros laiptais. Pokalbiai labai skirtingi - su artimais
14
žmonėmis, su bendradarbiais ar su darbdaviais. Tačiau sėkmė visada priklauso nuo kalbančiojo ypatybių, kurias galime apibendrintai pavadinti asmens kultūra, diplomatiškumu, draugiškumu, psichologijos išmanymu arba tiesiog sugebėjimu bendrauti.
Pokalbis ne visuomet būna malonus: tenka išsakyti kritiką, išspręsti konfliktą, derėtis. Kaip elgtis, kad liktų patenkintas ir mūsų pašnekovas, ir mes patys? Kaip gauti tai, ko norime, išliekant kultūringiems, nieko nepažeminant, o dar geriau - pašnekovui nė neįtariant, jog mes laimėjome?
Kas nulemia pirmąjį įspūdį?
Šypsena - tai ypatingi pinigai, kurių nereikia iškeisti keliaujančiam per pasaulį.
Šiandien vien mandagumo nepakanka norint būti visur ir visada laukiamam arba pirmuoju kandidatu į vienintelę darbo vietą. Tačiau etiketo išmanymas, be abejo, padeda. Tai, kaip sveikinamės, tiesiame ranką, prisistatome, kreipiamės į žmogų, sudaro apie mus atitinkamą įspūdį. Jis nėra visiškai objektyvus. Kvapas, judesiai, mimika, laikysena, veido išraiška, apranga, kalbėjimo maniera, balso tembras - visa tai, ką pastebime per keletą sekundžių, pasąmonėje susiejama su mūsų prisiminimais, jutiminiu patyrimu, nuostatomis ir vertybėmis. Taip žmogus ir įvertinamas, ir įsimenamas. Natūralu, kad kiekvienas norime pasirodyti kuo geriau, palikti kuo stipresnį įspūdį, nes gyvenime kitos galimybės daugiau gali ir nebūti. Pirmiausia žmogų išduoda akys. Apie akis su mažomis lėliukėmis sakoma -piktos, su didelėmis lėliukėmis - draugiškos, džiugios. Akies vyzdys - tai ne tik į šviesą reaguojantis organas. Jo susitraukimas arba išsiplėtimas priklauso ir nuo žmogaus psichologinės būsenos. Kai bijome arba pykstame - akių lėliukės susitraukia, kai džiaugiamės arba jaudinamės - išsiplečia. Pavyz-džiui, įsimylėjėliams žvelgiant vienas į kitą akių lėliukės padidėja. Pati gamta pasirūpino, kad akys būtų ryškesnės, gražesnės. O jei pasimatymas vyksta prietemoje, kai dėl šviesos stygiaus vyzdžiai ir šiaip jau plečiasi, akys tampa dar didesnės ir patrauklesnės. Manoma, kad iš akių galima
15
spręsti, ar žmogui patinkame, ar ne. Jeigu lėliukės išsiplėtusios - žmogus mumis žavisi, jei ne - vargu ar jam patinka, ką mes kalbame!
Nesvarbu, išsiplėtę mūsų vyzdžiai ar ne, užmezgant pokalbį ir jį tęsiant svarbiausia žiūrėti žmogui į akis. Vengiantis akių susidūrimo vertinamas kaip nepatikimas arba negarbingas, nors galbūt jis tik šiaip drovisi ar turi kokių kitų priežasčių.
Kodėl kalbantis reikia išlaikyti tinkamą atstumai?
Žmonių erdvės pojūtis labai skirtingas. Jis priklauso ir nuo socialinės padėties, ir nuo gyvenamosios vietos. Pavyzdžiui, atstumas, kai žmonės bendraudami jaučiasi gerai, labai skiriasi mieste ir kaime. Didmiesčių gyventojas yra įpratęs prie spūsčių visuomeniname transpor-te, lifte. Jis pašnekovą išklauso net prigludusį, palinkusį arba kalbėdamas pats atsistoja daug arčiau jo nei, tarkim, kaimo gyventojas. Mus supančią erdvę sąlyginai galima suskirstyti į keturias zonas:
intymiąją (nuo 15 cm iki 46 cm), į kurią įsileidžiame tik pačius artimiausius žmones - vaikus, tėvus, mylimuosius;
asmeninę (nuo 46 cm iki 1,2 metro), kurią norėtume išsaugoti bendraudami su kolegomis, ilsėdamiesi, linksmindamiesi;
socialinę (nuo 1,2 metro iki 3,6 metro), kurią stengiamės išlaikyti susidūrę su įtartinais prašalaičiais;
visuomeninę (nuo 3,6 metro), kuri ypač svarbi pasirodant prieš didelę žmonių grupę - teatre, koncerte, auditorijoje ir t.t.
Visų mūsų zonos savitos. Kai susitinka du asmenys, turintys skirtingą intymiąją, asmeninę ar netgi socialinę zoną, gali atsirasti įtampa.
Žmogus, kurio intymioji zoną itin maža, kalbėdamas stengsis labiau priartėti prie pašnekovo. Jei pastarojo intymioji zona erdvesnė, jis
16
artėjimą suvoks kaip atgrasų elgesį arba netgi kaip seksualinį priekabiavimą. Dar kebliau, kai žmogus, atsidūręs per arti, bando liesti pašnekovą - sukioja sagas arba nurinkinėja plaukus. Apima noras trauktis, jau negirdime pašnekovo žodžių, jis pradeda mus erzinti! Betgi ar to norėjo mūsų sutiktasis?
Kodėl pravartu suprasti žmogaus kūno kalbą?
Ponia Petraitienė staiga nuščiūva ir įsižeidusi klausia vyro: - Kodėl vis žiovauji, kai aš kalbu?
- Aš nežiovauju. Aš irgi noriu tau kai ką pasakyti! Norėdami suprasti kito žmogaus jausmus dažniausiai bandome įsiklausyti į jo žodžius. Tačiau tai, kas iš pažiūros ne taip svarbu - eisena, mimika, poza, gestai, - kartais pasako apie žmogų daug daugiau, nes dažniausiai vartojami nesąmoningai. Mokslininkų įrodyta, kad 60-70% informacijos apie žmogų gauname iš neverbalinės kalbos ir tik 30-40% žinių perduoda šnekėjimas. Dažnai logiškai net negalime paaiškinti, kodėl
netikime vienu ar kitu žmogumi. Regis, nė
nepastebėjome, kad
kalbėdamas jis vis lietė akis, nosį, suko į šalį akis. Kita vertus, kartais vos pasisveikinę ir paspaudę pašnekovui ranką suvokiame, jog jį lengva įtikinti, palenkti savo naudai. Abiem atvejais informaciją sugeriame beveik
nesąmoningai. Juk dažnai žmonės kalba tai, ką „reikia" (pavyzdžiui, net žiovaudamas sako: „Kalbėkite, man tai labai įdomu"). Todėl stebint pašnekovo neverbalinę kalbą, nesunku suprasti, ar elgesys atitinka jo žodžius, ar atvirkščiai. Gebėjimas suprasti žmogaus kūno kalbą padeda mums „neužkibti" už nieko nereiškiančių žodžių, realiai įvertinti tikruosius ketinimus, apsvarstyti, kaip mums elgtis toliau. Tai gali praversti netgi
17
kasdieniame bendravime. Pavyzdžiui, kai asmuo, kalbėdamasis su mumis, yra pasisukęs durų link, nesunku suprasti, kad jį tik gaišiname. Taigi paskubėję užbaigti pokalbį jam pasirodysime ir nuovokūs, ir supratingi. Kai du žmonės šnekasi pasisukę vienas į kitą veidu, suprantame, kad trečias asmuo nepageidaujamas. Pabandžius įsiterpti, šiedu tepasuks į trukdytoją tik galvas. Jei du šnekučiuojasi pasisukę vienas į kitą 45 laipsnių kampu, vadinasi, galima prie jų prisidėti.
Kartais net pats kalbantysis nesuvokia, jog tai, ką sako, neatitinka jo realių jausmų. Pavyzdžiui, stovintis pašnekovas nevalingai atmeta koją to žmogaus link, kuriam iš tiesų pritaria. Sėdinčio pašnekovo simpatiją išduos viena ant kitos užmestos kojos: pritariame tam, kurio pusėn koja užmesta. Jei pašnekovai trys, vienas jų žodžiais gali pritarti, pavyzdžiui, viršininkui, tačiau gestais išsiduos, kad viduje sutinka su trečiuoju. Taigi, anot Montenio: „Kiekvienas mūsų judesys sako, kas esame".
Koks pašnekovas geriausias?
Duodama mums dvi ausis ir tik vieną burną, gamta {tikinamai sako, kad reikia daugiau klausytis negu kalbėti. (Plutarchas)
Turbūt teko girdėti posakį: „Geras pašnekovas - tai visų pirma geras klausytojas". Tas, kas daug kalba pats, praranda progą sužinoti galy bę jam svarbių dalykų, o drauge ir valdyti situaciją. Geras klausytojas savo dėmesį patvirtina žvilgsniu, mimika, gestais. Jis sėdi nežymiai palinkęs pašnekovo pusėn, žiūri jam į akis, retkarčiais (ne per dažnai) linktelėdamas galva parodo, kad pritaria arba klausosi. Tai paliudyti galima ir kitais būdais. Pavyzdžiui, užuot pratarus: „Suprantu, ir man taip buvo" (blogiausia būtų imtis pasakoti savąją patirtį), galima pakartoti paskutinius išklausytus žodžius, tik jau klausiama intonacija. Tai labai veiksminga. Pašnekovas įsitikina esąs įdomus ir taip paskatinamas plačiau paaiškinti, ką turėjo ome-nyje. Labai svarbu atsispirti pagundai užbaigti pašnekovo sakinį, ypač kai jo mintis visiems aiški.
Žmonėms nepatinka, kai jiems patarinėjama netgi tada, kai jie patys to prašė. Patarimą galima formuluoti kaip dvejonę, kaip svarstytiną galimyb v. „O jeigu pasielgtum taip../', „Kaip manai, gal jis elgtųsi kitaip, jei pasakytunj..." ir pan.
18
Ko derėtų vengti?
Įkyriai klausinėti, ypač tokių dalykų, kurie netikėtai šauna į galvą, nekrei-piant dėmesio į tai, ką pats kalbantysis bando pasakyti. Tai gali sudaryti įspū-dį, kad nesuprantate, ką pašnekovas nori pasakyti.
Perimti iniciatyvą. Dar neišklausius pašnekovo iki galo pradėti skelbti įvairias hipotezes, aiškinti pašnekovo elgesio jausmų priežastis. Gal ir būsite teisūs, tačiau kitas žmogus nenorės su tuo su- tikti, nes tai jam bus jūsų, o ne jo išsakytos mintys. Be to, nedaug kam patinka, kai jį vertina kiti ir jam patarinėja. Kita vertus, gal jam tereikėjo išsikalbėti ir būti išgirstam. Kategoriškai vertinti, kas yra gerai, o kas blogai. Jei jūsų požiūris nesutaps su pašnekovo pozicija, jis gali įsižeisti. Taip kyla konfliktai, dažniausiai visiškai nesusiję su pokalbio tema.
Per oficialų pokalbį patariama elgtis laisvai, natūraliai ir draugiškai, tačiau drauge ir dalykiškai. Per garsi arba per tyli kalba vargina pašnekovą, o piktnaudžiavimas žargonu teparodo mūsų elgesio kultūros spragas. Balso tembrą galima išlavinti, o kalbą - kontroliuoti.
Pastaba: kalbėdami nesėdėkite ant kėdės krašto, nes pašnekovui gali pasirodyti, jog jis jums nemalonus ir kuo greičiau norite užbaigti pokalbį.
Kaip pasakyti ar išklausyti komplimentą ?
„Jeigu vienas kitas malonus žodis gali padaryti žmogų laimingą, reikia būti niekšu, kad šito nepadarytum". (W. Penn)
Komplimentas - tai žodžiais išsakytos žmogaus gerosios savybės. Juos galima pavadinti ir pagyrimu, kuris visuomet esti veiksmingas, pakelia nuotaiką ir skatina stengtis toliau. Bet komplimentas teikia džiaugsmą tik tada, kai sakomas nuoširdžiai. Giriami nebūtinai asmenys. Galima grožėtis tvarkingu būstu, estetišku interjeru, gerai organizuotu darbu ir pan. Kiekvienam brangiausias komplimentas apie savybę ar poelgį, kurį jis pats labiausiai vertina. Komplimentas padarys žmogų laimingą tik tada, jei jis neišryškins ko nors nemalonaus ar net skaudaus. Pavyzdžiui, posakis: „Su šia suknele atrodai kur kas lieknesnė", - vargu ar nudžiugins kurią moterį.
19
Ne mažiau svarbu mokėti išklausyti komplimentą. Neretai, pagyrę kitą žmogų, išgirstame visokiausių perdėtai kuklių atsikalbinėjimų, kaip antai: „Nieko tokio aš čia nepadariau", „Galėjau ir geriau padaryti", „Ką tu, šią suknelę jau dešimt metų dėviu". Už komplimentą visų pirma reikėtų padėkoti ir, jei tinkama, atsakyti maloniai ir santūriai. Pavyzdžiui: „Ačiū, malonu, kad pastebėjote (pasakėte)", „Dėkoju, jūs išties pastabus" arba „Ačiū, jūs pirmoji tai įvertinote" ir pan. Kokių komentarų tikrai nereikėtų.
Pastaba: žmogus visada išgirsta jam skirtą komplimentą.
Komplimentu mes ne tik pakeliame nuotaiką, bet ir pelnome kito asmens palankumą. Todėl laiku ir tinkamai pasakyti malonūs žodžiai gali būti neįkainojami.
Kaip išreikšti kritiką?
Vienas iš svečių, pasisukęs į šalia sėdintį vyrą, kritikuoja
dainuojančią moterį:
- Koks bjaurus balsas! Ar žinote, kas ji?
- Taip. Mano žmona.
- O, prašau atleisti. Žinoma, jos balsas nėra blogas, bet daina labai prasta. Ir kas galėjo parašyti tokį niekalą?
- Aš, - pasigirdo atsakymas.
Žmogui visada patinka tie, kurie jį myli, priima tokį, koks jis yra. Bet kokia abejonė ar nepasitenkinimas juo nuteikia priešiškai. Deja, gyvenimas verčia ne tik girti. Kartais tenka išsakyti susirūpinimą, pastabas. Kaip elgtis, kad kritikuojamas žmogus imtų elgtis kitaip (ko mes ir siekiame) ir nepyktų ant mūsų už karčią tiesą? Keletas patarimų šiuo atveju galėtų pagelbėti:
20
Įžvelgę geras žmogaus savybes ir jomis pasidžiaugę, sušvelninsite vėliau išsa-komą kritiką.
Kalbėkite apie tai, ką girdite ir matote, bet nedarykite apibendrinančių išvadų, vertinimų. Pavyzdžiui, užtektų priekaišto: „Kadangi visą valandą pavėlavai, aš turėjau atlikti ir savo, ir tavo darbą", bet nereikėtų išberti: „Aš ne koks atpirkimo • ožys... Kodėl aš turiu dirbti už du? Tai gal jau visada privalėsiu dirbti už tave pirmadieniais?" ir pan.
Kritikuodami dalinkitės idėjomis, bet nenurodinėkite. Stenkitės sakyti tokias pastabas, kuriomis žmogus vėliau galėtų pasinaudoti. Pavyzdžiui, aptardami su kolega jo pa-skaitą, užuot pakomentavę: „Tavęs visi bijo, o skaidrės
tokios, jog gadink akis negadinęs - vis tiek nieko
nesimato", galite pasakyti: „Šaunuolis - puikiai padirbėjai ruošdamasis šiai paskaitai. Na, gal šiek tiek per griežtai skambėjo tavo
nurodymai, ir
skaidres galėjai
užrašyti didesniu šriftu, nes gale sėdintiems sunku perskaityti..."
Niekuomet nepaneikime to, ką sakome, jungtuku „bet". Tokios frazės, pa vyzdžiui: „Aš tave vertinu, bet../' -skamba neįtikinamai. Nukreipkime kritiką į elgesį, bet ne į patį asmenį. Vadinasi, užuot apibendrinę: „Tu blogas, netvarkingas, tinginys../', -verčiau priekaištaukime konkrečiai: „Tavo elgesys netinkamas, tu nesusi-tvarkei daiktų, nepadarei to ir to..., todėl..." Kitaip tariant: tu mano draugas, bet galėtum kartais ir pasistengti. Konstruktyvi kritika yra tiksli pastaba, bet ne galutinis įvertinimas.
21
Kaip elgtis kai mus kaltina?
Ištekėjusi moteris ateina pas būrėją ir viltingai klausia:
- Geroji moterie, ar dar ilgai mano vyras kankins mane? Jis nuolat mane įtarinėja, kaltina nebūtais dalykais...
- Penkerius metus.
- O paskui?
- Paskui priprasite.
Išklausyti kaltinimus, nesvarbu, pagrįsti jie ar ne, nėra malonu. Susigūžiame, pradedame teisintis, bandome atsiriboti nuo priekaištų. Įskau-dinti retai galvojame apie elgesio kultūrą. Ir be reikalo. Sugebėjimas
susitvardyti kritiniu atveju - vertingas asmenybės bruožas. Mokėjimas elgtis situacijoje, kai esame kaltinami, gali sušvelninti bausmę net tada, jei išties esame kalti. O jei esame nekalti, sugebėjimas oriai ir kantriai ginti savo garbę ilgainiui tik pasitarnaus mūsų labui- aplinkiniai mus ir toliau vertins, tai net gali turėti teigiamos įtakos karjerai. Jei kaltintojas - viršininkas, taikiai ir mandagiai išspręsti konfliktą itin svarbu.
Apgalvodami tinkamiausią savigyną pirma turime numanyti, kokią kaltintojo reakciją sukels mūsų atkirtis. Jei iš karto užginčysite: „Aš nekaltas, tai netiesa, buvo kitaip", -kaltintojo taip tikrai nenuraminsite. Užsipuldamas jus, jis yra visiškai įsitikinęs savo teisumu. Be to, jis įtūžęs, kad iki šiol nepastebėjote augančio nepasitenkinimo. Taigi, kai skubate paaiškinti, jog priekaištai nepagrįsti, tik dar labiau įtikinate, kokie esate aplaidus ir nenuovokūs. Jei arogantiškai nusistebėsite: „Kas tu toks, kad čia triukšmauji ir man aiški-ni?" - konfliktas tik sustiprės, nes taip mes kaltintoją pažeminsime. Ignoruodami („Šnekėk ką tik nori. Kai išsirėksi, aš išeisiu. O dabar verčiau patylėsiu") taip pat nepadėsime sau. Gal išsirėkęs kaltintojas ir nutils, tačiau konfliktas įsiliepsnos dar labiau.
22
Kaip kultūringai išeiti iš keblios padėties? Visų pirma leiskite kaltintojui išsakyti viską, ką jis užsimojo pareikšti. Jei bandysite aiškintis jam dar nebaigus, įpykęs jis jūsų net negirdės. Kai kaltinimai nutils, ramiai laukite, tarsi bandydami suvokti, kas atsitiko. Kad ir kaip sunku būtų, turite atrodyti sutrikę ir pakankamai geranoriški. Kai nepasitenkinimas išreiškiamas apibendrinimais („Blogas darbuotojas", „Visada taip darai" ir pan.), galite pasitikslinti kaltinimų priežastį („Iš ko jūs sprendžiate, kad aš blogas darbuotojas?", „Visada?"). Jei vadovas nebuvo labai įtūžęs, šiuo atveju priekaištų gali šiek tiek sumažėti. Net jei kaltintojas ir neteisus, įtikinkite save, kad priekaištai ne iš piršto laužti ir kad būta prielaidų aptariamą situaciją suprasti būtent taip. Kai randate psichologiškai įtaigų būdą priimti nepasitenkinimą jumis, kaltintoją tarsi nuginkluojate. Jūs lyg ir pripažįstate, kad viršininkas teisus, nes, jo akimis, problema galėjo atrodyti kaip tik taip, ir kad jūs jį suprantate.
Teisingai sukonkretinę nepasitenkinimo priežastį ir parodę, kad su juo sutinkate, pastebėsite, kad kaltintojas palengva rimsta, pradeda jūsų klausytis, o į kai kurias frazes net atsako „Taip". Tai jau lūžis. Dabar jau galite ieškoti sprendimo, priimtino abiem. O gal išsikalbėjęs žmogus pats atsisakys savo piktų pretenzijų... Pastaba: niekada nepradėkite kovos, kurios negalite laimėti.
Kas slepiasi už mūsų pykčio ir kuo čia
dėtas
mandagumas?
Kodėl žmonės, žinodami tiek elgesio taisyklių, jų nesilaiko? Kodėl mus įžeidinėja, nepagarbiai plūsta? Kodėl mes irgi nesusivaldome, patys
pakeliame balsą, pasakome tai, ko nederėtų? Todėl, kad esame paprasti mirtingieji, kad mes -gyvi padarai su sudėtinga nervų sistema, kuri, priklausomai nuo patirties, stengiasi mus apginti. Mūsų poelgius paprastai lemia ne teorinės žinios, o emocijos, dažniausiai baimė, kylančios iš mūsų nuostatų. Nuostatas formuoja tėvai, aplinka, autoritetai. Deja, šios
60
23
nuostatos ne visuomet teisingos, kaip ir jų sukeltos emocijos. Antai gyvūnas, pajutęs pavojų, pasišiaušia, pasipučia, šnypščia - taip jis nori atrodyti grėsmingesnis, stengiasi išgąsdinti priešą, nors iš tiesų jo paties širdelė spurda iš baimės. Žiūrint iš šono atrodo gana juokingai. O ar ne panašiai elgiasi žmogus? Ar supykęs jis nestoja „agresyvia poza" prieš savo priešininką, argi tikroji pykčio protrūkio priežastis nėra baimė? Baimė netekti pagarbos („Kaip tu drįsti apie mane taip galvoti?"), darbo vietos („Aš viską atlikau teisingai!"), mylimo žmogaus („Kodėl vakar man nepaskambinai, tu savanau-dis") ir pan.
Tad ar nejuokingai mes atrodome patys sau, kai suvokiame savo poelgių priežastį, kai pastebime, kaip mažai dar skiriamės nuo savo pro-proprotėvių...
Kaip pradėti
ir užbaigti pokalbį?
Kiekvienas pokalbis turi būti logiškai nuoseklus: įžanga, dėstymas, pabaiga. Visos šios dalys vienodai svarbios. Tikslingiausia reikalo esmę išdėstyti pradžioje, o paskui argumentuoti. Bet ne atvirkščiai. Mes esame linkę pokalbį pradėti nuo smulkmenų, iš tolo. Daugeliui tai nepriimtina. Kol žmogui neaiški reikalo esmė, jis gali pamanyti, jog veltui gaišta laiką. Tai ypač aktualu verslo pasaulyje.
Menas užbaigti pokalbį - ne mažiau svarbus. Keletas pagarbių žodžių užbaigiant pokalbį yra tarsi pretekstas ilgainiui jį vėl pratęsti. Netikėtas dėmesio perkėlimas kitur pašnekovą žeidžia, jam gali pasirodyti, jog yra negerbiamas. Jei suinteresuotas asmuo jūs pats, nuo to, kaip užbaigsite pokalbį, gali priklausyti geidžiama sėkmė. Jei pokalbis svarbesnis jūsų pašnekovui, nuo sėkmingo pokalbio užbaigimo priklausys ir jo požiūris į jus.
Priėmimai
Salės, kurioje vyksta pokylis, nuošaliame fotelyje ilsisi grafienė. Prieina grafas ir klausia:
- Ar šoksite kitą šokį?
- Žinoma, grafe.
- Puiku. Pagaliau turėsiu kur atsisėsti.
24
Prie stalo susirenkame įvairiausiomis progomis - per šeimos šventes ar prezentacijas, oficialus, dalykinius susitikimus. Vieniems šie priėmimai kasdienybė, kai kam - tik pirmieji žingsniai į verslo pasaulį. Tačiau ir vieniems, ir kitiems verta žinoti tam tikras elgesio normas vien todėl, kad būtume tarp 80 procentų civilizuoto pasaulio žmonių, kuriems jos vis dar svarbios.
Kuo patogus aperityvas?
Aperityvu vadinamas priėmimas prieš pobūvį. Jei vakaras vyks namuose, prieš sėdant už stalo, belaukiant, kol susirinks visi svečiai, vaišinamasi lengva užkandėle - sūriu, riešutais, vaisiais, taip pat galima pasiūlyti sauso, pusiau sau so vyno ar grogo. Tačiau reikėtų prisiminti, kad aperityvo metu patiekiamų vynų taurių ant pagrindinio stalo nesinešame. Labai patogu aperi-tyvui susirinkti namuose ir tada, kai pobūvis vyks restorane. Tąsyk svečiai įteikia gėles ir dovanas šeimininkams, visi susipažįsta. Aperityvas trunka penkiolika dvidešimt minučių.
Pastaba: jei vyno ar kito gėrimo aperityvo metu nespėjote išgerti, šeimininkės reikėtų atsiklausti, ar galima nusinešti taurę prie stalo.
Kada kviečiame iškilmingiems pusryčiams?
Iškilmingi pusryčiai dažniausiai ruošiami šeštadienį arba sekmadienį po kokio nors svarbaus įvykio arba šventės. Tokie pusryčiai vyksta nuo 12 iki 15 val. ir trunka maždaug pusantros valandos. Svečiams dažniausiai siūlomi vienas du šaltieji užkandžiai, vienas karštasis žuvies arba mėsos patiekalas ir desertas. Sriubos paprastai nepatiekiamos. Prieš sėdant už stalo susirinkusieji vaišinasi aperityviniais vynais, vėliau - prie patiekalų tinkančiais gėrimais, mineraliniu vandeniu, kartais sultimis. Po pusryčių paduodama kava arba arbata, pasiūloma konjako arba likerio. Vyrų apranga - kasdienis kostiumas, moterų - suknelė, kostiumėlis.
25
Kaip vyksta iškilmingi pietūs?
Iškilmingi pietūs paprastai rengiami kokio nors svečio garbei arba esant ypatingai progai. Tradiciškai jie vyksta tarp 18 ir 21 vai, trukmė maždaug 2-2,5 vai. Beveik pusę šio laiko svečiai praleidžia prie stalo pietaudami, likusį laiką -svetainėse. Kol pakviestieji renkasi, pasiūlomi aperityvai, po pietų - kava ir arbata. Jei valgoma sriuba, dar būna du trys šaltieji patiekalai (gali būti porcijomis) ir vienas karštasis mėsos arba žuvies patiekalas. Jei apsieita be sriubos, siūloma tiek pat šaltųjų ir du karštieji patiekalai. Pietūs užbaigiami desertu ir, kaip minėta, kava arba arbata.
Pietūs - iškilmingas priėmimas, todėl vyrai turėtų vilkėti tamsiu kostiumu, smokingu arba fraku, o moterys - vakarine suknele.
Kaip atrodo iškilminga vakarienė?
Iškilminga vakarienė - tinkamiausias metas vyrams pasipuošti smokingu ar net fraku, o moterims - vakarine suknele, nes tai prabangus renginys. Tokia vakarienė pradedama 21 val. arba dar vėliau, po koncerto ar spektaklio. Trunka apie 3-3,5 valandos. Nuo iškilmingų pietų ji skiriasi tik pradžios laiku ir progos iškilmingumu.
Kas yra furšetas?
Furšetas - dalykinis verslo žmonių susitikimas, oficialaus pobūdžio vakaras, per kurį yra ne tik vaišinamasi, bet ir sprendžiami kokie nors klausimai. Mažoje patalpoje galima priimti nemažai svečių. Furšetai rengiami tarp 17 ir 20 vai., trunka ne ilgiau kaip dvi valandas, į juos atvykstama tiksliai nurodytu laiku. Pakvietimai įteikiami prieš dešimt dienų, vėliausiai - prieš savaitę. Juose būtinai nurodoma, kaip apsirengti. Jei laukiamas asmuo neatvyks, apie tai būtina pranešti organizatoriams. Jei kviečiamas firmos direktorius užsiėmęs, į tokį priėmimą gali vykti jo pavaduotojas ir apie tai perspėti nebūtina. Fir-mos direktorius arba garbės svečias atvyksta paskutinis ir išvyksta
26
pirmutinis. Tai reiškia, kad ki-ti turi atvykti šiek tiek anksčiau. Išvykti iš
pobūvio anksčiau už aukščiausią asmenį yra nemandagu.
Tokiam priėmimui paprastai dengiamas švediškas stalas, pobūvis vyksta stovint. Prie sienos galima sustatyti kėdes, kur prisėdama valgant. Būtinas aptarnaujantis personalas, kad šeimininkams nereikėtų rūpintis vaišėmis. Būtinos žvakės, nuo kurių tik per furšetą gali-ma prisidegti cigaretę. Meniu sudaromas pa-našiai kaip ir švediškam stalui (aprašytas to-liau). Visi patiekalai tokie, kad galima išsiversti tik su šakute.
Renginio šeimininkai turi skirti nors šiek tiek dėmesio kiekvienam dalyviui, kad ir kiek jų būtų. Išeinant atsisveikinama tik su šeimininkais. Su visais svečiais atsisveikinti nebūtina.
Apranga apibūdinama kvietime. Jei furšetas organizuojamas nuo 17 iki 19 vai. - drabužiai ne vakariniai:
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com