LIETUVOS ISTORIJA
Sudarė Rima Baliukonienė
LIETUVOS ISTORIJA Sudarė Rima Baliukonienė KATALIZĖ 1997
Ši knygelė skirta visiems besidomintiems mūsų tautos istorija. Čia pateikiama
Lietuvos valstybingumo ir parlamentarizmo raida, Lietuvos valdovai ir vadovai nuo
XIII amžiaus \ iki Šių dienų, svarbiausi istoriniai įvykiai, datos.
"Lietuvos istorija" labai tiks kaip konspektas 10 -12 klasių mokiniams, besiruošiant
laikyti abitūros egzaminą.
Ši pagalbinė mokymo priemonė palengvins ir mokytojo darbą,- pamokoje atsiras
daugiau galimybių ir laiko praktiniam darbui su istoriniais dokumentais, testais,
žemėlapiais, karikatūromis.
Sudarytoja
PS. Būsiu dėkinga už pastabas, pataisytus netikslumus. Skambinkite ar rašykite
leidyklos "Katalizė" adresu:
KATALIZĖ
Pulko g. 68,
4580 Alytus,
tel./faksas (235) 5 13 73 e-mail [email protected] ISBN 9986-876-02-8 © KATALIZĖ 1997
Lietuvos valstybingumo raida
Lietuvos kunigaikštystė XIII a.
Lietuvos Didžioji kunigaikštystė XIV a. - 1569 m.
Lietuvos - Lenkijos Respublika 1569-1795 m.
Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje 1795-1915 m.
Lietuva kaizerinės Vokietijos valdžioje 1915-1918 m.
Lietuvos Respublika 1918-1940 m.
Lietuva pirmosios sovietinės okupacijos valdžioje 1940-1941 m.
Lietuva hitlerinės Vokietijos valdžioje 1941-1944 m.
Lietuva antrosios sovietinės okupacijos metais 1944-1990 m.
Lietuvos Respublika nuo 1990 m. kovo 11d.
Lietuvos valstybės valdovai ir vadovai XIII a. -1997 m.
Lietuvos Didžioji kunigaikštystė (XIII a. -1569 m.)
1. Lietuvos karalius Mindaugas 1236-1263
2. Didysis kunigaikštis Treniota 1263-1264
3. Mindaugo sūnus Vaišelga (Vaišvilkas) 1264-1267
4. Mindaugo žentas Švarnas 1267-1269
5. Traidenis 1269-1282
6. Domantas apie 1282-1285
7. Butigeidis apie 1285-1292
8. Pukuveras-Butvydas (Butigeidžio brolis) 1292-1295
9. Vytenis (Pukuvero-Butvydo sūnus) 1295-1316
10. Gediminas (Vytenio brolis) 1316-1341
11. Jaunutis (Gedimino sūnus) 1341-1345
12. Algirdas (Gedimino sūnus) 1345-1377
13. Jogaila (Algirdo sūnus) 1377-1381, 1382-1392
14. Kęstutis (Gedimino sūnus) 1381-1382
15. Vytautas (Kęstučio sūnus) 1392-1430
16. Švitrigaila (Algirdo sūnus) 1430-1432
17. Žygimantas Kęstutaitis (Kęstučio sūnus) 1432-1440
18. Kazimieras (Jogailos sūnus) 1440-1492
19. Aleksandras (Kazimiero sūnus) 1492-1506
20. Žygimantas Senasis (Kazimiero sūnus) 1506-1548
21. Žygimantas Augustas (Žygimanto Senojo sūnus) 1529-1572 (pilnateisiu valdovu tapo 1548 m.)
Lietuvos-Lenkijos Respublikos (1569-1795 m.) karaliai 1. Henrikas Valua (pirmasis išrinktas valdovas) 1573-1574 m. 3
2. Steponas Batoras (išrinktas valdovas) 1576-1586 m.
3. Žygimantas Vaza (išrinktas valdovas) 1587-1632 m.
4. Vladislovas Vaza (Žygimanto Vazos sūnus) 1632-1648 m.
5. Jonas Kazimieras Vaza (Žygimanto Vazos sūnus) 1648-1668 m.
6. Mykolas Kaributas Višnioveckis (išrinktas valdovu) 1669-1673 m.
7. Jonas Sobieskis (išrinktas valdovu) 1674-1696 m.
8. Augustas II (išrinktas valdovu) 1697-1706 m. ir 1709-1733 m.
9. Stanislovas Leščinskis (išrinktas valdovu) 1706-1709 m.
10. Augustas III (Augusto II sūnus) 1733-1763 m.
11. Stanislovas Augustas Poniatovskis 1764-1795 m. Carai, valdę Rusijos imperiją, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje (1795-1915 m.)
1. Jekaterina II 1762-1796 m.
2. Pavlas I 1796-1801 m.
3. Aleksandras I 1801-1825 m.
4. Nikolajus I 1825-1855 m.
5. Aleksandras II 1855-1881 m.
6. Aleksandras III 1881-1894 m.
7. Nikolajus II 1894-1917 m.
Vokiečių okupacijos metais (1915-1918 m.) Vokietiją valdė kaizeris Vilhelmas D (1888-1918 m.)
Lietuvos Respublikos vadovai 1918-1940 m.
Lietuvos valstybės administracijos kūrimas prasidėjo nuo Valstybės Tarybos ir Laikinosios vyriausybės sudarymo.
Lietuvos Respublikos valdymo sistema buvo nustatyta jos Konstitucijose. 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 40-asis ir 1928 m. Konstitucijos 42-asis straipsnis skelbė, kad Lietuvos Vyriausybę sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministrų kabinetas. 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 95-asis straipsnis skelbė, kad Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir kiti ministrai. Pagal 1922 m. Konstituciją Respublikos Prezidentą trims metams rinko Seimas. Respublikos Prezidentas buvo ir vyriausias visų Respublikos ginkluotųjų pajėgų viršininkas, jis atstovavo Respublikai, akredituodavo pasiuntinius ir priimdavo svetimų valstybių pasiuntinius. Pagal 1928 ir 1938 m. Konstitucijas Respublikos prezidentas buvo renkamas ypatingųjų Tautos atstovų septyneriems metams.
Pagal 1922 m. Konstituciją Respublikos prezidento pakviestas Ministeris Pirmininkas turėjo teisę sudaryti Ministerių kabinetą ir pristatyti ministerius Respublikos Prezidentui patvirtinti (47 ir 57 straipsniai). 1938 m. Konstitucijos 96-asis straipsnis skelbė, kad Ministras Pirmininkas vadovauja Vyriausybei ir jai atstovauja. Šios Konstitucijos 97-ajame straipsnyje nurodoma, kad Ministrą Pirmininką skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. 4
Prezidentai
1) Antanas Smetona (1919 04 04 -1920 06 19)
2) Aleksandras Stulginskis (1922 12 21 - 1926 06 07) (1920 - 1922 m. jis buvo Steigiamojo seimo pirmininku ir ėjo prezidento pareigas)
3) Kazimieras Grinius (1926 06 07 -1926 12 17)
4) Antanas Smetona (1926 12 19 - 1940 06 15) Ministrų (Ministerių) kabinetų pirmininkai
Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpiu ministrų (ministerių) kabinetai keitėsi 21 kartą.
Augustinas Voldemaras I (1918 11 -1918 12) ir XIV (1926 12 -1929 09) vyriausybių vadovas;
Mykolas Sleževičius II (1918 12 - 1919 03), IV (1919 04 -1919 10) ir XIII (1926 06-1926 12) vyriausybių vadovas;
Pranas Dovydaitis III (1919 03 - 1919 04) vyriausybės vadovas; Ernestas Galvanauskas V (1919 10 -1920 06), VII, VIII ir IX (1922 02 -1924 06) vyriausybių vadovas;
Antanas Tumėnas X (1924 06 - 1925 01) vyriausybės vadovas; Vytautas Petrulis XI (1925 02 - 1925 09) vyriausybės vadovas; Leonas Bistras XII (1925 09 - 1926 06) vyriausybės vadovas; Juozas Tūbelis XV, XVI ir XVII (1929 09 - 1938 03) vyriausybių vadovas; Vladas Mironas XVIII ir XIX (1938 03 - 1939 03) vyriausybių vadovas; Jonas Černius XX (1939 03 -1939 11) vyriausybės vadovas; Antanas Merkys XXI (1939 11 21 - 1940 06 17) vyriausybės vadovas. Lietuvos Respublikos konstitucijos
1) 1918 11 12 (laikinoji konstitucija)
2) 1919 04 04 (laikinoji konstitucija)
3) 1920 06 10 (laikinoji konstitucija)
4) 1922 08 01 (nuolatinė konstitucija)
5) 1928 05 15 (prezidento deklaruota) 6)1938 02 11 Sovietų valdžios, vykdžiusios 1-ąją (1940-1941 m.) irll-ąją (1944-1990 m.) Lietuvos okupaciją, komunistų partijos generaliniai sekretoriai:
1922-1953 m.
1)
J.Stalinas (Džiugašvilis) 19
2)
N.Chruščiovas
1953-1964 m.
3)
L.Brežnevas
1964-1982 m.
4)
J.Andropovas
1982-1983 m.
5)
K.Černenka
1983-1985 m.
6)
5
M.Gorbačiovas
1985-1991 m.
Lietuva - nepriklausoma valstybė nuo 1990 m. kovo 11 d.
Valstybės vadovas - Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas.
Išrinktas 1993 m. vasario 14 d. Pradėjo eiti pareigas 1993 m. vasario 25
d. . t
1992 m. rinkimuose A.M.Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu. Jis taip pat buvo išrinktas pirmuoju šio Seimo pirmininku ir tą pačią 1992 m. lapkričio 25 d. tapo laikinai einančiu Lietuvos Respublikos prezidento pareigas. Lietuvos Respublikos Ministrai pirmininkai
1) Kazimiera Prunskienė 1990 02 -1991 01;
2) Albertas Šimėnas 1991 01 11 -1991 01 13;
3) Gediminas Vagnorius 1991 01 -1992 07;
4) Aleksandras Abišala 1992 07 -1992 10;
5) Bronislovas Lubys 1992 10 -1993 03;
6) Adolfas Šleževičius 1993 03 -1996 02;
7) Mindaugas Stankevičius 1996 02 -1996 12;
8) Gediminas Vagnorius 1996 11 28 -Parlamentarizmo raida Lietuvoje
Lietuvos valstybė, susikūrusi XIII a., XV-XVI a. pasiekė didžiausią politinę galią ir suklestėjimą, sukūrė originalų teisyną - Lietuvos Statutą, valstybės valdžios organą -Ponų tarybą ir kt. valstybines institucijas.
XVI a. antroje pusėje (1569 m.) buvo suformuotas bendras abiejų valstybių Seimas su vienoda rinkimo ir šaukimo tvarka, vienodos sudėties ir kompetencijos. Carinės Rusijos pavergtoje Lietuvoje buvo naikinamos jos institucijos ir įstatymai. Mažojoje Lietuvoje, kurią užgrobė Vokietija, irgi galiojo svetimi įstatymai. XX a. pradžioje, atkūrus nepriklausomybę, buvo kuriamos savos valstybės valdymo institucijos, sudarytos galimybės šiuolaikinio parlamentarizmo pradžiai: 1920-1926m.-tai parlamentinės respublikos laikotarpis.
1919 m. lapkričio mėn. priimtas Steigiamojo seimo rinkimų įstatymas;
1920 m. balandžio 16 d. įvyko Steigiamojo seimo rinkimai, kuriuos laimėjo krikščionys demokratai.
1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis seimas pradėjo darbą. Jis 1922 ra. rugpjūčio 1 d. priėmė Konstituciją 1922 m. vasario 15 d. priėmė Žemės reformos įstatymą 1922 m. rugpjūčio 16 d. priėmė įstatymą dėl lito įvedimo
1922 m. spalio 10-11 d. įvyko rinkimai į I-ąjį Seimą. Daugiausia vietų gavo krikščionių demokratų bloko atstovai.
1923 m. gegužės 12-13 d. įvyko rinkimai į II-ąjį Seimą. Vėl daugumą balsų gavo krikščionys demokratai.
1926 m. gegužės 8-10 d. įvyko rinkimai į III-ąjį Seimą. Daugiausiai vietų gavo 6
valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai. Seimas šiuo laikotarpiu (1920-1926 m.) atliko Konstitucijos apibrėžtas funkcijas: leido įstatymus, rinko Respublikos prezidentą, kontroliavo Ministrų kabinetą, kuris privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą. Po valstybės perversmo (1926 m.), kai j valdžią atėjo Tautininkų partija ir įsitvirtino A.Smetonos autoritarinis režimas, Seimas buvo paleistas (1927 m.) ir parlamentinio valstybės valdymo praktika nutrūko. 1936 m. buvo paskelbtas naujas Seimo rinkimų įstatymas, nustatęs aukštus amžiaus, sėslumo, politinių kvalifikacijų cenzus ir kitaip
ribojęs piliečių rinkimų teisę. Taigi tarpukario parlamentarizmas Lietuvoje
neišsiplėtojo į nuolatinę demokratinę valdymo sistemą.
Kai 1940 m. Lietuvos Respublika buvo prievarta įjungta į Tarybų Sąjungą, Lietuvos
įstatymai nustojo galioję. Teisinė padėtis nepasikeitė nei hitlerinės, nei antrosios
sovietinės okupacijos metais. LTSR Aukščiausioji Taryba vykdė svetimšalių valią.
1990 02 24 d. Sąjūdžio ir savarankiškosios KP pastangomis Lietuvoje pirmą kartą
sovietiniais metais buvo surengti demokratiniai rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą.
1992 m. spalio 25 d. Aukščiauioji taryba paskelbė pirmalaikius rinkimus į Lietuvos
Respublikos IV Seimą. Kartu su rinkimais vyko referendumas dėl konstitucijos
projekto. 1992 m. spalio 25 d. referendume Lietuvos Respublikos, piliečiai priėmė
Lietuvos Respublikos Konstituciją. 1996 m. spalio 25 d. įvyko rinkimai į V Seimą.
Svarbiausios Lietuvos istorijos datos
X tūkst. pr.Kr. - dabartinės Lietuvos teritorijoje įsikuria pirmieji nuolatiniai
gyventojai.
Apie 2500 m.pr.Kr. - į senųjų europiečių gyvenamas teritorijas ateina indoeuropiečiai.
Apie 2000 m.pr.Kr. - susidaro baltai.
Apie 1700 m.pr.Kr. - Lietuvos teritorijoje pasirodo pirmieji metalo dirbiniai.
Apie VI-V a.pr.Kr. - formuojasi vakarų baltų gentys - prūsai, jotvingiai, kuršiai.
98 m. - romėnų istorikas Kornelijus Tacitas pamini Baltijos pajūrio gyventojus
aisčius.
Apie V a. - formuojasi rytų baltų gentys.
854 m. - kuršių karas su švedais. Apuolės pilies apgultis.
1009 m. - pirmąkart rašytiniuose Šaltiniuose minimas Lietuvos vardas.
1201 m. - Dauguvos žiotyse vokiečiai įkuria Rygos miestą.
1203 m. - įsteigiamas Kalavijuočių (karinis Kristaus brolių) ordinas.
1219 m. - Lietuvos kunigaikščiai pasirašo sutartį su Haličo ir Volynės kunigaikštyste.
1230 m. - prūsų žemėse įsikuria Kryžiuočių (Teutonų arba Vokiečių) ordinas.
1236 m. - žemaičių kunigaikščio Vykinto kariuomenė Saulės mūšyje sumuša
kalavijuočius.
1251 m. - Mindaugo krikštas.
1253 07 06 - Mindaugas vainikuojamas Lietuvos karaliumi.
1260 m. - prie Durbės sutriuškinamas Kryžiuočių ordinas.
1260-1274 m. - Herkaus Manto vadovaujamas prūsų sukilimas prieš Kryžiuočių
ordiną.
7
1323 m. - Vilnius pirmą kartą paminėtas kaip LDK sostinė.
1336 m. - kunigaikštis Margiris ir jo kariai gynė Pilėnų tvirtovę.
1348 m. - Strėvos mūšis tarp Algirdo, Kęstučio ir kryžiuočių kariuomenių.
1362 m. - Kauno sugriovimas.
1370 m. - Rūdavos mūšis.
1379 m. - Jogailos ir Kęstučio paliaubos su ordinu.
1380 m. - Dovydiškių sutartis. 1385 m. - Krėvos unija.
1381 1387 m. - Lietuvos k rikštas.
1382 1399 m. - Vorsklos mūšis. 1401 m. - Vilniaus - Radomo sutartis tarp Vytauto, Jogailos ir lenkų bajorų.
1409 m. - žemaičių sukilimas prieš ordiną ir galutinis išsivadavimas.
1410 07 15 - Žalgirio mūšis.
1411 m. - Torūnės taika. 1413 m. - Žemaičių krikštas. 1413 m. - Horodlės unija.
1415 m. - lietuviai laimėjo bylą prieš ordiną Konstancoje, Šveicarijoje. 1418 m. -
žemaičių valstiečių sukilimas.
1422 m. - Melno taika. Kovų su ordinu pabaiga.
1429 m. - Lucko suvažiavimas.
1435 m. - Pabaisko mūšis tarp Žygimanto ir Švitrigailos. 1447 m. - Kazimiero
privilegija Lietuvos bajorams.
1492 m. - Aleksandro privilegija bajorams.
1522 m. - Vilniuje išėjo pirma spausdinta knyga.
1529 m. - pirmasis Lietuvos Statutas.
1544 m. - įkurtas Karaliaučiaus universitetas.
1547 m. - išleistas M.Mažvydo "Katekizmas" - pirmoji knyga lietuvių kalba.
1557 m. - LDK pradėta valakų reforma.
1564-1566 m. - pradėta teismo ir administracijos reforma.
1566 m. - antrasis Lietuvos Statutas.
1569 m. - Liublino unija.
1570 m. - įsteigta jėzuitų kolegija.
1572 m. - Žygimanto Augusto mirtis. Gediminaičių dinastijos pabaiga. 1579 m. - įkurtas Vilniaus universitetas (akademija).
1582 m. - išleista M.Strijkovskio "Kronika" - pirmoji spausdinta Lietuvos istorija. 1588 m. - trečiasis Lietuvos Statutas. 1595 m. - išleistas Daukšos "Katekizmas". 1605 m. - įvyko Salaspilio mūšis.
1772 m. - pirmasis Lenkijos - Lietuvos valstybės padalijimas.
1773 m. - įkurta Edukacijos komisija. 1788-1792 m. - Ketverių metų Seimas. 1791 m. gegužės 3 d. - priimta Respublikos konstitucija.
1793 m. - antrasis Respublikos padalijimas.
1794 m. - Tado Kosciuškos sukilimas.
1795 m. - trečiasis Lietuvos ir Lenkijos padalijimas.
8
1812 m. - prancūzų imperatorius Napoleonas įžengė į Lietuvą.
1817 m. - įsisteigė Filomatų, Šubravcų draugijos. Atsinaujino masonų ložių veikla.
1830-1831 m. - sukilimas prieš caro valdžią Lietuvoje ir Lenkijoje.
1832 m. - Vilniaus universiteto uždarymas.
1861 m. - Rusijos imperijoje panaikinta baudžiava. Politinės manifestacijos Lenkijoje
ir Lietuvoje.
1863-1864 m. - sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje.
1863 m. - įsakas dėl valstiečių prievolinių santykių panaikinimo.
1864-1904 m. - lietuviškos spaudos draudimo metai.
1883-1886 m. - "Aušros" leidimo metai.
1889-1905 m. - "Varpo" leidimo metai.
1893 m. - Kražių skerdynės.
1896-1904 m. - "Tėvynės sargo" leidimo metai.
1896 m. - įkurta Lietuvos socialdemokratų partija.
1902 m. - įkurta Lietuvių demokratų partija.
1904 05 07 - spaudos draudimo panaikinimas Lietuvoje.
1905 m. gruodžio 4-5 d. - lietuvių suvažiavimas Vilniuje (Didysis Vilniaus seimas).
1905 m. - įkurta Tautiškoji lietuvių demokratų partija, Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga.
1906 m. - pastatyta pirmoji lietuviška opera - M.Petrausko "Birutė".
1906 m. - caro įsakas dėl valstiečių skirstymosi į vienkiemius. Stolypino agrarinės reformos pradžia.
1907 m. - Vilniuje įsteigta Lietuvių mokslo draugija.
1907 m. - Vilniuje įvyko pirmoji lietuvių dailės paroda, įkurta Lietuvių dailės
draugija.
1915-1918 m. - kaizerinės Vokietijos okupacijos metai.
1916 m. - lietuvių konferencijos Berne ir Lozanoje (Šveicarija).
1917 m. rugsėjo 18-22 d. - Vilniuje sušaukta Lietuvių konferencija, joje išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba.
1917 12 11 - Lietuvos taryba priėmė pareiškimą dėl atsiskyrimo nuo Rusijos ir dėl
draugystės su Vokietija.
1918 02 16 - Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriuo paskelbtas Lietuvos nepriklausomos valstybės su sostine Vilniumi atkūrimas.
1918 m. lapkričio 11 d. - sudaryta A.Voldemaro vadovaujama Lietuvos laikinoji
vyriausybė.
1918 11 23 - Lietuvos Respublikos vyriausybė paskelbė įstatymą dėl Lietuvos
kariuomenės kūrimo.
1918 m. gruodžio - 1919 m. rugpjūčio mėn. - Lietuvos kariuomenės kovos su
Raudonąja armija.
1918 12 31 - Lietuvos Respublikos vyriausybė persikėlė į Kauną.
1919 - 1939 m. - Lenkija okupuoja Vilnių ir Vilniaus kraštą.
1919 04 19 - 1920 11 21 - Lietuvos kariuomenės kovos su Lenkijos kariuomene.
1919 07 26 -1919 12 15 - Lietuvos kariuomenės kovos su bermontininkais.
1920 05 15 - Steigiamasis Seimas pradėjo darbą Kauno muzikos teatro rūmuose.
1920 m. liepos 12 d. - pasirašyta sutartis su Sovietų Rusija, kuria ji pripažino 9
Lietuvą "de jure".
1921 09 22 - Lietuva priimta į Tautų Sąjungą.
1922 02 15 - priimtas Žemės reformos įstatymas. 1922 08 01 - priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.
1922 08 16 - įvestas litas.
1923 01 09 - Klaipėdos sukilimas dėl prisijungimo prie Lietuvos. 1923 02 16 - Antantės valstybės priėmė nutarimą atiduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai ir nustatė sieną tarp Lietuvos ir Vokietijos.
1923 03 15 - ambasadorių konferencija nustatė sieną tarp Lietuvos ir Lenkijos.
1924 05 08 - Klaipėdos kraštas pripažintas Lietuvai. 1926 09 28 - pasirašyta nepuolimo sutartis su Sovietų Sąjunga. 1926 12 17 - valstybės perversmas. A.Smetonos įsitvirtinimas valdžioje. 1928 m. - pasirašyta sutartis su Vokietija dėl sienų. 1930 m. - Kaune įkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. 1933 m. - Kaune įkurta Muzikos konservatorija. 1933 07 15 - S.Dariaus ir S.Girėno skrydis per Atlantą. 1935 m. - Kaune įkurtas Dailės institutas. 1935 m. - Klaipėdoje įkurtas Pedagoginis institutas.
1937 m. - įsteigtas Tautinis olimpinis komitetas, 1939 m. priimtas į tarptautinį olimpinį komitetą.
1938 m. - lenkų okupantai Vilniaus krašte uždarė visas lietuviškas mokyklas ir organizacijas.
1938 03 17 Lenkijos ultimatumas Lietuvai.
1939 03 20 - Vokietijos ultimatumas Lietuvai. 1939 03 23 - Hitleris apsilankė aneksuotoje Klaipėdoje. 1939 08 23 - pasirašytas Molotovo - Ribentropo paktas (Nepuolimo sutartis) ir slaptieji protokolai, pagal kuriuos Lietuva pateko Vokietijos žinion. 1939 09 28 - SSRS ir Vokietija pasirašė Sienų nustatymo ir draugystės sutartį ir slaptąjį protokolą, pagal kurį Lietuva, išskyrus jos pietvakarinę dalį, pateko į SSRS įtakos sferą.
1939 m. spalio 10 d. - pasirašyta Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis.
1940 06 14 - SSRS ultimatumas Lietuvai. 1940 06 15 - SSRS kariuomenė okupavo Lietuvą.
1940 06 17 - sudaryta marionetinė J.Paleckio vadovaujama Liaudies vyriausybė. 1940 06 25 - oficialiai įregistruota LKP.
1940 07 21 - Liaudies seimas paskelbė Lietuvoje sovietų valdžią ir priėmė deklaraciją
dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.
1940 08 03 - Lietuva oficialiai įjungta į SSRS.
1940 08 25 - priimta stalininė konstitucija, įteisinanti Lietuvos okupaciją.
1941 06 14-18 - pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. 1941 06 22 - į Lietuvą įsiveržė hitlerininkai.
1941 06 23 - sukilimas prieš sovietinius okupantus. Sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė. 1941 08 05 - Laikinosios vyriausybės darbą nutraukė vokiečių okupacinė valdžia.
1943 11 25 - įkurtas rezistencijos vadovaujantis centras - VLIK-as. 10
1944 07 13 - Raudonoji armija užėmė Vilnių, prasidėjo antroji sovietinė okupacija.
1945 01 30 - Sovietinė armija išvijo hitlerininkus iš Lietuvos. 1947-1950 -kolektyvizacija.
1944-1956 - rezistencijos laikotarpis. 1945-1953 - masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai. 1972 03 19 - pradėta leisti "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika". 1972 05 14 - Kaune susidegino R.Kalanta. 1975 m. - įsteigta Lietuvos Helsinkio grupė. 1978 m. - įsteigta LLL.
1988 06 03 - Vilniuje įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. 1988 08 17 - legalizuota tautinė trispalvė vėliava ir "Tautiška giesmė". 1988 08 23 - mitinge Vilniuje Vingio parke viešai pasmerkta Lietuvos okupacija. 1988 10 22-24 - pirmasis LPS suvažiavimas.
1988 11 18 - LTSR AT lietuvių kalbą paskelbė valstybine kalba, tautinę trispalvę -valstybine vėliava, V.Kudirkos "Tautišką giesmę" - valstybiniu himnu.
1989 08 23 - 600 km ilgio Baltijos kelias nuo Vilniaus iki Talino. Akcijoje dalyvavo apie 1 mln. Lietuvos gyventojų.
1989 07 19-23 - LPK suvažiavimas, kuriame LPK paskelbė politinę nepriklausomybę nuo SSKP.
1990 0111-13 - Lietuvoje lankėsi SSKP CK generalinis sekretorius M.Gorbačiovas.
1990 02 07 - LTSR AT panaikino 1940 m. deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS. 1990 02 24 - įvyko laisvi rinkimai į LTSR AT, juos laimėjo Sąjūdis, parlamento (Aukščiausiosios Tarybos) pirmininkas V.Landsbergis.
1990 03 11 - LTSR AT paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Valstybės herbu patvirtintas Vytis.
1990 04 17 - SSRS ekonominės blokados pradžia.
1991 01 13 - "Kruvinasis sekmadienis" - sovietų okupantų ir jų kolaborantų mėginimas įvykdyti valstybinį perversmą; užimant LTV bokštą, žuvo 13 žmonių ir apie 700 žmonių sužeista. 1991 02 11 - Islandija pripažino Lietuvos Respubliką.
1991 09 17 - Lietuvos respublika priimta į JTO.
1992 10 25 - referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.
1992 - laisvi rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą.
1993 02 25 - inauguruotas Lietuvos Respublikos prezidentas A.Brazauskas. 1993 06 25 - įvesti Lietuvos pinigai - litai. 1993 08 31 - paskutinis rusų kareivis paliko Lietuvos žemę. 1993 09 06-08 - Lietuvą aplankė Romos popiežius Jonas Paulius II. 1996 m. spalio 25 d. - rinkimai į Seimą. 11
Lietuvių tautos kilmė
(Pirmieji baltų paminėjimai. Bailų gentys ir jų teritorija I tūkstantmetyje. Baltų
genčių likimas. Lietuvių tautos susidarymas)
Pirmieji baltų paminėjimai
Apie baltų gyvenamą teritoriją, esančią toli nuo Senojo pasaulio kultūros centrų, ilgą
laiką mažai kas žinojo. Jei ne gintaras, kurį romėnai gaudavo iš pirklių nuo Baltijos
krantų, kažin ar būtų buvę susidomėta Pabaltiju.
Bene ryškiausias rašytinėje baltų genčių istorijoje yra pirmasis tūkstantmetis po
Kristaus gimimo. Pirmasis žinomas kūrinys, kuriame neabejotinai kalbama apie
baltus (jie vadinami aisčiais), yra 98 m. parašytas romėnų istoriko Kornelijaus Tacito
veikalas "Knyga apie germanų kilmę, gyvenamąsias vietas, papročius ir tautas", kuris
trumpai vadinamas "Germanija". Tacitas rašė, kad germanų genčių rytiniai kaimynai
yra aisčiai, kurie pažįsta žemdirbystę, mažai turi geležinių daiktų, renka gintarą.
Manoma, kad autorius rašė tik apie prūsus, bet negalima kategoriškai teigti, kad Ši
sąvoka neapima ir kitų tada jau buvusių baltų genčių. Jokiuose rašytiniuose
šaltiniuose nerandame bendro visų mūsų protėvių genčių vardo. XIX a. viduryje
mokslininkas G.Neselmanas pasiūlė visas jas vadinti "baltais", ir dabar taip daroma
visame pasaulyje. Šį vardą lėmė tų genčių gyvenamosios teritorijos geografinė
padėtis prie Baltijos jūros.
II a. viduryje graikų geografas iš Aleksandrijos Klaudijus Ptolomėjus savo veikale
"Geografija" pirmą kartą mini atskiras baltų gentis - galindus ir sūduvius.
VI a. ostgotų istorikas Kasiodoras rašė, kad apie 525 m. ostgotų valdovą Romoje ar
Ravenoje aplankė aisčių pasiuntiniai, kurie atvežė daugybę gintaro. Nekyla abejonių,
jog buvo atvykę prūsai, siekę atkurti Gintaro kelią.
VI a. kitas gotų istorikas Jordanas savo knygoje "Apie gotų kilmę ir veiklą" du kartus
mini aisčius. Vienoje vietoje sakoma, kad jie gyvena už slavų, plačiu ruožu prieidami
prie Baltijos jūros, ir apskritai yra taikūs žmonės. Kitoje knygoje, kur -pasakojama
apie ostgotų karalių Hermanariką, nurodoma, kad jis, nukariavęs daug genčių,
privertė savo valdžią pripažinti ir aisčius - iš dalies narsumu, iš dalies sumanumu.
Tačiau Jordano knyga parašyta remiantis gotų istoriniu epu, todėl ja nelabai galima
pasikliauti.
IX pab. anglosaksų pirklys Vulfstanas, lankęsis prūsų žemėje, nurodė, kad aisčių šalis
labai didelė, joje daug pilių, kurių kiekvienoje yra kunigaikštis. Jis apibūdino
gyventojų papročius, nurodė kai kurių vietovių pavadinimus.
Taigi antikos laikais buvo žinomos šiaurėje gyvenančios aisčių gentys. Jas
pasiekdavo romėnų pirkliai. IŠ Čia į Romą pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo
buvo gabenamas gintaras.
Baltų gentys ir jų teritorija I tūkstantmetyje. Baltų genčių likimas
Baltų genčių raida buvo ilga ir sudėtinga. Apie 2000 m. pr. Kr. mūsų protėviai tapo
baltais. Jie gyveno dideliuose Vidurio ir Rytų Europos plotuose - nuo Vyslos iki 12
Volgos bei Okos upių. Tarp Vyslos žemupio ir Dauguvos žiočių gyvenusių žmonių kultūra vadinama Pamario kultūra. Ateiviai čia pamažu susiliejo su likusiais Narvos bei Nemuno kultūros gyventojais ir sudarė prūsų, lietuvių, latvių protėvius. Kaip mano kalbininkai ir kai kurie archeologai, atskiros baltų gentys ir jų kalbos iš baltų kamieno, iš bendros prokalbės pirmiausia atskilo vakarų baltų teritorijoje. Maždaug VI-V a. pr. Kr. atskilo prūsai, jotvingiai bei kuršiai. Taip prasidėjo atskirų baltų genčių formavimas, užtrukęs net 1000 metų. Maždaug V-VI a. jame buvo susiformavusios visos šiandien žinomos baltų gentys.
Kuršiai. Tai Baltijos pakrantėje įsikūrusi vakarų baltų gentis, anksčiausiai iš kitų, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, minima rašytiniuose šaltiniuose. Šiauriniai kuršiai gyveno dabartinės Latvijos, o pietiniai - Lietuvos pajūryje. Kuršius nuo jų rytinių kaimynų - žiemgalių ir žemaičių - skyrė Ventos upė, o nuo pietinių kaimynų - skalvių - dideli miškai ir pelkės.
Kuršiai - bene turtingiausia Lietuvos teritorijoje gyvenusi gentis. Ji valdė gintaro prekybą su Romas imperija, todėl beveik visos į baltų kraštus atvežtos romėnų monetos ir prekės liko jos teritorijoje. Kuršiai buvo geri jūrininkai ir varžėsi su vikingais. XIII a. pr. patys puolami kalavijuočių, niokodavo švedų ir danų karalystes. Be vergų, avių, kitokio turto, jie išsiveždavo ir bažnyčių varpus (kaip antai Danijoje 1203 metais), kuriuos vėliau perlydydavo į ginklus bei papuošalus. XV-XVII a. pietiniai kuršiai susiliejo su žemaičiais, šiauriniai sulatvėjo. Ši išnykusi gentis mums paliko laivų statymo tradicijas, žvejams būdingą pasaulėjautą, jūrų mitologiją, daugybę vietovardžių vakarų Lietuvoje: Kuršai, Kuršeliai, Kuršėnai. Jotvingiai (sūduviai) gyveno dabartinės Baltarusijos vakaruose, Lenkijos šiaurės rytinėje dalyje bei Lietuvos pietuose, daugiausia Nemuno pakrantėse. Šiauriniai jų kaimynai buvo lietuviai ir aukštaičiai. Vieni pirmųjų baltų kraštuose pradėjo verstis ariamąja žemdirbyste ir naudoti arklą su geležiniu noragu. Jie gynė savo žemę nuo slavų, kryžiuočių puldinėjimų, rėmė prūsų gentis, bet ir patys neišliko, žuvo arba pasitraukė. Nuo XV a. nualintų jotvingių žemių pietinėje dalyje apsigyveno lenkai, rytinėje - gudai, šiaurinėje - lietuviai. Taip jotvingių likučiai asimiliavosi. Prūsai buvo stipriausi iŠ vakarų baltų. Jų gentys - bartai, notangai, galindai, pagudėnai, pamedėnai, sambiai, varmiai - gyveno į vakarus nuo kuršių, skalvių ir žemaičių, o jų žemės driekėsi iki pat Vyslos krantų. Savo turtais ir prekyba su Vakarų ir Rytų Europa prūsai neatsiliko nuo kuršių, o kai kur net lenkė juos. Prūsai kelis
dešimtmečius didvyriškai gynė savo žemes nuo danų, švedų, lenkų, kryžiuočių puldinėjimų. Deja, pastarieji sugebėjo pavergti šias didvyriškas gentis ir jas suvokietinti. Manoma, kad paskutiniai prūsai, mokėję prūsiškai, išmirė XVIII a. viduryje.
Žiemgaliai. Į rytus nuo kuršių, tik siaura baltų kaimynų finougrų juosta atskirti nuo Rygos įlankos, Šiaurės Lietuvoje ir pietų Latvijoje, derlingame Mūšos upės baseine, gyveno žiemgaliai. Pietuose jų kaimynai buvo žemaičiai. Žiemgalių kapai ne tokie turtingi kaip kuršių, tačiau daug žemdirbystės įrankių. Nuo priešų gynėsi pačių pasigamintais plačiais peiliais, sunkiais ir tokiais pat aštriais kalavijais. Žiemgaliai buvo rimta užtvara 1202 m. Rygoje įsikūrusiam Kalavijuočių ordinui. Žemaičiai. Jų gentys Virvytės ir Minijos, Ventos aukštupiuose ribojosi su kuršių gentimis, šiaurėje - su Žiemgaliais, o nuo Nemuno jas dar ilgai skyrė skalvių gentys. Žemaičiai - karingiausia baltų gentis. Mirusiuosius laidojo su gausiomis kario įkapėmis.
13
Net kūdikius į pomirtinį gyvenimą išlydėdavo ginkluotus. Žemaičiai ypač gerbė kario
i ištikimą draugą - žirgą. Kilmingiems vyrams į kapą įdėdavo žirgo auką. Žemaičių
tikėjimuose ypač ryškus saulės ir jos palydovo žirgo kultas.
Aukštaičių ir lietuvių gentys užėmė didžiąją dalį vidurio, pietų ir rytų Lietuvos žemių
bei dalį dabartinės Baltarusijos teritorijos - net iki Svyrių ir Naručio ežerų. Iki buvo
kaimyninės gentys, kurių žemės ribojosi prie Šventosios. Šiaurėje greta jų gyveno
žiemgaliai ir sėliai, vakaruose - žemaičiai, pietuose - jotvingiai. Aukštaičiai savo
mirusiuosius laidojo nedideliuose kapinynuose, o lietuviai - pilkapiuose. lietuvių
kapai gana kuklūs: tik pačių turtingiausių vyrų kapuose kiek daugiau įkapių - pora
iečių, antskydis, retai - kalavijas. Moterų kapuose papuošalų mažai.
Lietuvių ir aukštaičių gentis suartino slavų genčių veržimasis iš rytų. Pradėję stumti
lietuvių gentis į vakarus, slavai vertė aukštaičius ir lietuvius vienytis į vieną tautą, o
vėliau - ir valstybę.
Sėliai. Tai šiauriniai lietuvių kaimynai, vakaruose ribojesi su žiemgaliais. Šiek tiek jų
gyveno dabartinėje šiaurės rytų Lietuvoje ir dalyje Latvijos teritorijos, nuo latgalių
atskirti Dauguvos upės, kuri buvo svarbus sėlių prekybinis kelias. Jie vertėsi
žemdirbyste, gyvulininkyste. Šiaurinė sėlių dalis susiliejo su latgaliais, o pietinė
sulietuvėjo. Taigi kuršiai, žiemgaliai, sėliai gyveno ir Lietuvos, ir Latvijos teritorijoje.
Formuojantis lietuvių ir latvių tautoms bei valstybėms, šios gentys arba sulietuvėjo,
arba sulatvėjo. Jų kultūros ir kalbos yra dar viena jungiamoji grandis, kuri daro
lietuvius ir latvius kraujo broliais.
Skalvių genties žemė buvo abipus Nemuno žemupio, nuo Kuršių marių iki Šešupės
žiočių apylinkių. Skalviai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste. Nemunu į Baltiją
keliavo pirkliai. Skalvius nukariavo kryžiuočiai. Vėliau jie su nadruviais Mažojoje
Lietuvoje sudarė etninį lietuvininkų branduolį.
Nadruviai gyveno Priegliaus baseino rytinėje dalyje. Tai buvo žemdirbių, gyvulių
augintojų gentis. XIII a. kryžiuočiams užkariavus Nadruvą, dalis nadruvių atsikėlė į
Lietuvą ir sulietuvėjo, o kita dalis liko nelaisvėje.
Latgaliai gyveno į šiaurę nuo Dauguvos, lai viena iš didžiausių baltų genčių. Latgalių
kaimynai buvo lyviai, estai, sėliai, žiemgaliai, slavai. Jie vertėsi žemdirbyste.
Manoma, kad latgaliai sudarė latvių tautybės pagrindą.
Rytų baltų gentys gyveno didžiuliuose Rytų Europos plotuose, jų žemės driekėsi net
iki dabartinės Maskvos. Šias gentis nukariavo ir asimiliavo slavai. Dalis rytų baltų
patraukė į vakarus ir stumtelėjo lietuvių gentis. Šie irgi pasistūmė į vakarus, gerokai
suspausdami žemaičius, priversdami trauktis juos Baltijos jūros link ir asimiliuoti
kuršius. Taip slavų veržimasis į vakarus keitė baltų genčių išsidėstymą, siaurino jų
gyventas teritorijas.
Lietuvių tautos susidarymas
V-VI a. susidarė lietuvių genčių sąjunga, kuri užėmė rytinę Lietuvos dalį. Jai|
pavadinimą davė lietuvių gentis, gyvenusi prie Neries aukščiau santakos su Šventąja.
Ši teritorija buvo vadinama Lietuva, o XII a. pab. - XIII a. pr. ji tapo besikuriančios
valstybės centru ir davė vardą Lietuvos feodalinei valstybei. IX-X a. Lietuvos
teritorijoje buvo pastebimi feodalinės diferenciacijos požymiai, kurieypač išryškėjo
XI-XII a. Tų 14
laikų rašytiniuose šaltiniuose baltai jau vadinami ne bendru aisčių, bet atskirais genčių vardais (lietuviai, kuršiai, žiemgaliai ir t.t.). Tai buvo genčių sąjungos, kurias sudarė giminiškos gentys. Atskira gentis liko teritoriniu vienetu - žeme. Žemės jungėsi į žemių konfederacijas. Šis procesas truko ilgą laiką. Valstybės susikūrimo išvakarėse egzistavo ne tik karinė, bet ir politinė žemių sąjunga. XI-XII a. pirmos pusės šaltiniai nemini Lietuvos ar lietuvių. Vadinasi, tuo metu lietuvių žemės nebuvo stipri politinė jėga, nes jų konfederacijoje dar neegzistavo. Paminėjimas Kvedlinburgo analuose taikytinas tik daliai Lietuvos žemių (šių dienų pietryčių Lietuvai).
Nuo XII a. pab. rusų metraščiai dažniau ėmė minėti lietuvius, nes šie tapo stipria karine bei politine jėga. Apie tai byloja lietuvių koviniai veiksmai. Kunigaikščiai organizuodavo bendras karines operacijas arba, kilus pavojui, susitardavo dėl bendrų gynimosi veiksmų.
Taigi per XII a. du paskutinius dešimtmečius kūrėsi lietuvių žemių konfederacija. O nuo XIII a. pradžios ji jau funkcionavo. Ją sudarė bent dvi genčių sąjungos -žemaičiai ir Lietuva su aplink ją susigrupavusiomis žemėmis. Konfederacijos centru tapo šių dienų pietryčių Lietuva. Manoma, jog XIII a. pr. dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo Šios žemės: Šiauliai, Upytė, Ceklis, Karšuva, Knituva, Medininkai, Deltuva, Nalšia, Lietuva.
Suintensyvėję ekonominiai ir gimininiai santykiai lėmė, kad giminiškos gentys susijungtų į sąjungas. Šis procesas, prasidėjęs XI-XII a., baigėsi jau feodalinėje valstybėje. Lietuvių tautos branduolį sudarė lietuvių ir jų vakarinių kaimynų aukštaičių genčių sąjungos. Politiniai įvykiai privertė prisijungti ir žemaičius, su kuriais jau Lietuvos valstybėje susijungė pietiniai kuršiai, žiemgaliai bei sėliai.
Likusieji kuršiai, sėliai ir žiemgaliai buvo pavergti Livonijos ordino, susiliejo su
latgaliais ir sudarė latvių tautą.
XIII-XIV a. visoje Lietuvos teritorijoje vienodėjo buitis, laidojimo papročiai.
Lietuvių tautybė galutinai susidarė jau atsiradus vieningai Lietuvos valstybei.
Krikščioniškoji Europa ir Lietuva X-XIV a.
Romos imperijoje atsiradusi krikščionybė į Europos gilumą sklido iš jos. Kai žlugo
Vakarų Romos imperija, dauguma jos gyventojų jau buvo krikščionys. Germanų
gentys - gotai ir vandalai - krikščionybę priėmė dar IV a. arijoniška forma.
Frankai krikščionybę priėmė 496 m. apsikrikštijus frankų karaliui ir valstybės
įkūrėjui Chlodvigui.
VI-VII a. krikščionybė išplito Anglijoje ir Pirėnų pusiasalyje, IX-XII a. - Vengrijoje,
Skandinavijoje, 988 m. Kijevo Rusios valstybėje.
Dauguma Europos tautų krikščionybę priėmė patys, kiti misionierių veikiami, dar
kitus pakrikštijo prievarta.
Krikščionybės išplitimą ir įsigalėjimą lėmė jos universalumas, dvasinė galia,
sugebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkybių:
1. 476 m. žlugus Vakarų Romos imperijai, krikščionybė liko vienintele jėga, 15
siejančia Europos kultūrą su antika, žadinančia jos tautų kūrybines galias. Ankstyvaisiais viduramžiais tik dvasininkai buvo raštingi. Bažnyčia steigė pirmąsias viduramžių mokyklas. Vienuolynuose buvo perrašinėjamos bei platinamos knygos, rašomi teologijos veikalai. Taigi viduramžių kultūra iki universitetų atsiradimo - tai vienuolynų kultūra.
2. Ypač reikšminga krikščionybės galia - vienyti visuomenę, kuriantis naujoms Europos valstybėms ir prasidėjus feodalinio susiskaldymo laikotarpiui. Dvasininkai dažnai patys rūpindavosi krašto gynyba, derybų su kariuomenės vadais metu bažnyčios brangenybėmis išgelbėdavo miestą nuo žudynių ir plėšimų.
3. Krikščionybė kūrė ir stiprino dar Romos imperijos laikais atsiradusią centralizuotą religinę instituciją - Krikščionių bažnyčią, kuriai vadovavo Romos vyskupas, nuo V a. vadinamas popiežiumi. Jis susiskaldžiusioje Vakarų Europoje turėjo ne tik religinį, bet ir moralinį, politinį autoritetą.
Taigi tuo metu krikščionybė Europos tautoms buvo reikšminga savo universalumu, dvasinėmis galiomis, sugebėjimu vienyti visuomenę ir išgelbėti ją nuo nesėkmių. Sklido ji iš Vakarų Romos imperijos, todėl teritoriniu atžvilgiu ją pirmiausia perėmė artimiausios tautos, o toliau gyvenančios su ja susidūrė jau vėliau ir kitomis istorinėmis aplinkybėmis. Rytų Pabaltijo šalys, tarp jų ir Lietuva, krikščionybę priėmė XIII-XIV a. Kas tai nulėmė?
12-13 a. sandūroje lietuvių genčių žemes vis dar aplenkdavo Europos žemyno raidą lėmę įvykiai. Krikščionybę baltų kraštuose mėgino skleisti misionieriai. 997 m. Prahos arkivyskupas šv. Adalbertas Vaitiekus atvyko į vakarų baltų kraštus platinti krikščionybės. Vietiniai gyventojai, laikydamiesi savo krašto papročių ir įstatymų,
nepritardami naujos religijos platinimui, jį nužudė. 1009 m. jotvingius bandė krikštyti šv.Brunonas Bonifacijus, tačiau ir jis susilaukė to paties likimo. Po to lygiai 200 metų niekas nebeįkyrėjo baltams su pasiūlymais krikštytis, mat tuo metu visa Europa kariavo kryžiaus karus Palestinoje. Tik XII a. pabaigoje į šiaurinių baltų, kuršių ir žiemgalių žemės iš Vokietijos atvyko vienuoliai augustijonai bei jų vyresnysis Meinardas ir apkrikštijo dalį šiaurinių baltų ir finougrų genčių. 1186 m. jie įkūrė pirmąją vyskupystę. Tais pačiais metais ant Dauguvos kranto pastatė pirmąją, baltų kraštuose mūrinę bažnyčią. Tad 1996 m. latviai šventė 810 krikšto metines. 13 a. pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių žemių kaimynystėje susikūrė dvi itin agresyvios valstybės (1202 m. Kalavijuočių ordinas, 1231 m. pradėjęs prūsų žemių nukariavimą Kryžiuočių ordinas). Iki buvo grobikų ir kolonizatorių valstybės. Šie ordinai atnešė į užgrobtas žemes krikščioniškąją kultūrą, naujausią technologiją, aukštesnės pakopos visuomenės organizaciją. Tačiau vietinius gyventojus pavertė išnaudojamaisiais valdiniais, kurie buvo žemesnės rūšies žmonės. Užkariavimus lydėjo baltų genčių genocidas.
Šių jaunų agresyvių valstybių kaiminystėje gyvenantiems lietuviams kilo grėsmė, kad juos ištiks prūsų, latvių ir kitų Pabaltijo genčių likimas. Ne veltui nuo 1228 m. Lietuva imama minėti tarp užkariautų pagonių šalių, o 1236 m. prieš ją buvo paskelbtas kryžiaus žygis. Kai Livonijoje ir Prūsijoje kūrėsi kariniai krikščionių ordinai, baltų žemėse dar nebuvo vieno valdovo valdomos valstybės. Pirmasis tokią valstybę sukūrė Mindaugas. Nepatenkinti jo priešai, ypač sūnėnas Tautvilas, subūrė prieš jį slavus, jotvingius, žemaičius ir Livonijos kalavijuočius. Tautvilas, norėdamas įtikti krikščionims, 16
pirmas iš visų lietuvių kunigaikščiu apsikrikštijo Rygoje lotynišku (Romos katalikų) krikštu. Mindaugui reikėjo išardyti prieš jį susidariusią koaliciją. Kadangi Tautvilą krikštijo Rygos arkivyskupas, tai Mindaugas kreipėsi j jo priešą Livonijos magistrą ir 1251 m. apsikrikštijo kartu su sūnumis, žmona, kuri gavo Mortos vardą, ir, kaip sakoma popiežių bulėse, didele daugybe pagonių. Jis bent šiek tiek buvo rengiamas krikštui ir galėjo įsitikinti, kad krikščionybė yra palanki vieningai vieno valdovo valstybei, kad gali būti naudinga ją kuriant.
1254 m. Mindaugui pavyko įsteigti bažnytinę Lietuvos provinciją ir vyskupu pašventinti minėtąjį Kristijoną. Popiežiui reikalaujant, Mindaugas pastatė katedrą ir užrašė vyskupui po pusę Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir Raseinių žemių Žemaitijoje.
Krikšto sėkmė priklausė nuo bažnyčios veiklos ir nuo to, ar atsiras Lietuvoje dvasininkų korporacija. Čia nedaug buvo padaryta. Svarbiausia -minėta katedra. Mindaugo dvare buvo nuodėmklausys. Matyt, dvasininkai padėjo organizuoti valdovo raštinę - Europoje tai buvo jų monopolis. Tačiau tai beveik ir viskas, nes nėra žinių apie vietinių kunigų rengimą, apie bažnyčių statybą, išskyrus minėtąją, net kapitulos vyskupas Kristijonas neturėjo. Pats vyskupas jau 1259 m. veikė Vokietijoje, ten ir mirė 1271 m.
Nors dokumentų apie tai, kad Mindaugas būtų atsimetęs nuo krikščionybės nėra, bet padaryti Lietuvą krikščionišku kraštu jis nepajėgė, nes ji tam dar nebuvo pribrendusi. Be to, nebuvo rengta misionierių ar turėta ilgesnių kontaktų su katalikiškomis visuomenėmis. Katalikų bažnyčios struktūros - Rygos arkivyskupas, kiti Livonijos vyskupai, Ordinas, šiek tiek Lenkijos vyskupai - varžėsi vieni su kitais, nesugebėjo ar nenorėjo suvienyti jėgas. Dėl šių priežasčių Lietuvos krikštas, valdant Mindaugui, buvo tik istorijos epizodas, kuris nedaug paveikė vėlesnius įvykius. Mindaugas priėmė katalikų tikėjimą, bet valdė pagonis lietuvius ir stačiatikius slavus. Lietuviams krikščionybė buvo priešų tikėjimas, o pagonybė- šventas lietuvybės simbolis. Atsisakyti jo ir priimti krikščionybę reiškė išduoti save ir tėvynę. Gindamasi nuo ordino ir jo stumiama Lietuva plito į rytus - Vytenis, Gediminas, kiti valdovai, kaip ir Mindaugas, didino Lietuvos valstybę, prijungdamas vis daugiau rusų žemių. Tad ilgainiui didieji Lietuvos kunigaikščiai rusiškų žemių ėmė valdyti daugiau negu baltiškų, o rusų pavaldinių turėjo kur kas daugiau nei lietuvių. Jei jie būtų priėmę stačiatikių (pravoslavų) tikėjimą, tai būtų užvaldę dar didesnius rusų žemių plotus. Bet tam reikėjo išsižadėti savo tikėjimo, lietuviškumo. Be to, pravoslavybė nebūtų apgynusi Lietuvos nuo ordinų ir visos katalikiškos Europos puolimo. Tik katalikybė galėjo laiduoti taiką su Europa. Kita vertus, nepaisyti savo pavaldinių pagonybės ir pravoslavybės negalėjo nei Mindaugas, nei po jo Lietuvą valdę valdovai. Todėl taip ilgai Lietuva ir rinkosi, kuriuo keliu pasukti. Šitaip ji ir dvejojo, beveik 200 metų blaškydamasi tarp pagonybės, pravoslavybės ir katalikybės, ištisus amžius svyruodama tarp rytų ir vakarų kultūrų, nuolat jų spaudžiama ir alinama. Kadangi Lietuvos gyventojai buvo įvairaus tikėjimo, priklausė įvairioms tautybėms, valdovai nuo seno buvo gana pakantūs, tolerantiški. Tačiau valstybė negalėjo būti be valstybinės religijos. Lietuvos valdovai labiau linko į katalikišką Vakarų Europą, jos kylančius mokslo centrus, sparčiai plintančią veržlią universitetų kultūrą. Krikštas buvo svarbus užsienio politikos veiksnys. Kad būtų sustabdyta karinė ir ideologinė parama Vokiečių ordinui, Gediminas panaudojo savo diplomatinius sugebėjimus. 1323-1324 m. jis parašė 6 laiškus. Gediminas turėjo du 17
tikslus: pirma- įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės platintojai, o užkariautojai, ir sutrukdyti vokiečių kolonistų kėlimąsi į Ordino užkariautąją Prūsiją, nes tie stiprino Ordiną ūkiškai ir kariškai, antra i pakviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių ir žemdirbių. Gediminas iš visų Lietuvos valdovų geriausiai suvokė krikščionybės priėmimo būtinumą. Tik krikštas galėjo pašalinti LDK politinę izoliaciją ir sustabdyti kryžiaus karų idėjos vedamą riterių srautą.
Tačiau Gediminui noras krikštytis Vakaruose urnai praėjo - mat Rusios miestai pareiškė nuo jo atsiskirsią, jei jis krikštysis kataliku, o ordino sukurstyti žemaičiai (ordinui savanoriškas Lietuvos krikštas ir jos valstybingumo išlaikymas buvo neparankus, nes norėjo krikščionybę į Lietuvą atnešti ją nukariaudamas) pagrasino susidorosią su juo ir visa jo gimine, jei tik atsimesiąs nuo tėvų tikėjimo. Nors
Gediminas liko pagonis, Vilniuje ir Naugarduke leido veikti vienuoliams katalikams ir nesikišo į savo pavaldinių tikėjimo reikalus rytuose.
Lietuvos krikšto akcija davė jai ketverių metų atokvėpį, kurį Gediminas panaudojo dalinei pergalei prieš Vokiečių ordiną išplėsti. Europos politinės jėgos buvo priverstos pripažinti Lietuvos valstybės egzistavimą, komplikavo ideologinį Lietuvos puolimo pagrindimą, atvėrė kelius ieškoti sąjungininkų. Kai Lietuvą pradėjo valdyti Kęstutis ir Algirdas, reikalai pasidarė dar keblesni. Kęstutis, valdęs vakarines Lietuvos žemes, turėjo nuolat kariauti su ordinu, tad jam buvo labai svarbu žemaičių palankumas ir parama, o norėdamas, kad jį remtų pagonys žemaičiai, privalėjo Šventai laikytis tėvų tikėjimo. Algirdas, kurio rūpestis buvo prisijungti kuo daugiau rusų žemių ir tinkamai jas valdyti, turėjo būti pakantus pravoslavų tikėjimui. Nors abi jo žmonos buvo pravoslavės, Algirdas savo vaikų nekrikštijo ir pats tėvų tikėjimo neišsižadėjo. Be to, Algirdas su Kęstučiu, kaip ir daugelis kitų Lietuvos valdovų, politiniais sumetimais globojo katalikų bažnyčią Lietuvoje. Už katalikybės įvedimą ir savo krikštą jiedu reikalavo iš ordino žemių tarp Priegliaus ir Dauguvos, ketindami sujungti visas baltų žemes į vieną Lietuvos valstybę. Deja, to įvykdyti jiems nepavyko, nes ordinas Lietuvą krikštyti atsisakė. XIV a. paskutiniame trečdalyje Vokiečių ordinas, išnaudodamas augantį savo valstybės potencialą, didėjančią talkininkų iš Europos paramą, jam palankią politinę konjunktūrą regione, sustiprino Lietuvos puolimą. Sunkiausios kovos jau vyko Lietuvos branduolio žemėse. Jos jėgos seko, tuo labiau, kad buvo įsivelta į kovas su Rusios kunigaikštystėmis. Tapo aišku, kad Lietuvai atsilaikyti bus vis sunkiau, kad pribrendo laikas ieškoti papildomų priemonių agresijai atremti. Lietuvą apkrikštyti pavyko tik Algirdo sūnui Jogailai 1387 m. lai, ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė klasta, gudrumu ir intrigomis, pasinaudodami nepalankia Lietuvos situacija.
Taigi kas nulėmė, kad lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys? 1. Dauguma Europos tautų krikščionybę perėmė iš Vakarų Romos imperijos. Pirmiausia tos, kurios gyveno arčiausiai.
2. Dauguma tautų šią religiją priimdavo savanoriškai, nes ji vaidino teigiamą vaidmenį:
a) kaip vienijanti jėga;
b) visa viduramžių kultūra iki universitetų atsiradimo - vienuolynų kultūra;
c) krikščionybė - vienintelė gija, siejanti Europos kultūrą su antikos kultūra; 18
d) krikščionių bažnyčia turėjo religinį, moralinį ir politinį autoritetą.
3. XI-XII a. Europoje buvo organizuojami kryžiaus žygiai į Palestiną ir baltams niekas neįkyrėjo su pasiūlymais krikštytis.
4. Taikūs misionierių mėginimai apkrikštyti baigdavosi nesėkmingai, mat baltai tvirtai laikėsi krašto papročių ir senosios pagoniškos religijos.
5. XIII a. pr. pašonėje įsikūrę ordinai, siekiantys nukariauti ir užgrobti
pagonių baltų žemes, dar labiau sustiprino priešiškumą krikščionybei,
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla
© xneox.com