Kristijonas Donelaitis "Metai"

Pavasario linksmybės

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės. Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo, Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto. Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė. Krūmai su šilais visais išsibudino keltis, O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas. Vislab, kas rudens biaurybėj numirė verkdams, Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs, Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint. Žiurkės su šeškais iš šalto pašalio traukės. Varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms, Pelės su vaikais ir kurmiai šilumą gyrė. Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų Mus jau vargint vėl pulkais visur susirinko Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo. Bet ir mitins jau šeimyną savo pabudint Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n'užsimiršo. Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo; O vorai kampuos sėdėdami verpalus audė Irgi medžiot tinklus tyloms kopinėdami mezgė. Bet ir meškos, ir vilkai šokinėdami džiaugės Ir suplėšyt ką tyloms į pagirį traukės. Ale kokie dyvai - nei viens iš didelio pulko Verkdams ar dūsaudams mus lankyt nesugrįžo; Ne! ne verkt, bet linksmintis visi susirinko: Nes darbai žiemos visur jau buvo sugaišę Irgi pavasaris ant visų laukų pasirodė. Tuo po tam pašaliai visi kribždėti pagavo Irgi, bešūkaujant pulkams, ošims pasikėlė. Viens storai, o kits laibai dainuoti mokėdams Ir linksmai lakstydams ik debesių kopinėjo; O kits ant šakų kopinėdams garbino dievą. Bet ir valgių dėl skūpų nei viens nesiskundė. Rūbai šio ir to didei jau buvo nudilę; O tūls lopytą parlėkdams parnešė kuodą Ir pasisotint ant laukų vos mažumą rado. O štai ir taipo parvargęs nieks nedejavo, Bet visi visur sumišai šokinėdami džiaugės. Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą. Taip besidžiaugiant jam štai jau ir jo gaspadinė Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados

Ir su savo snapu meilingą sveikino draugą.

Kraiką jie visur didei sudriskusį rado;

Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus,

Rado ant visų kampų permier pagadintus.

Sienas ir čytus ir daug naujintelių sparų

Vėjai su sparnais nuo kraiko buvo nuplėšę.

Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę;

Ogi troba visa visur iškrypusi rodės;

Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams,

Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai.

Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį;

O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė.

Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję,

Valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai

Ir, kelias varles bei rupuižes paragavę,

Dievui iš širdies visos vienai dėkavojo.

Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint

Ir pasisotindams gardžiaus n'užmiršk savo dievą.

Krūmus ir girias visokios ošino dainos;

O laukus visur bei pievas skambino garsai.

Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė

Ir sutvertojį linksmai rykaudami gyrė.

Kregždės su lengvais sparnais aukštai pasikėlė

Irgi bešūtydamos nei kulkos šaudė per orus,

O paskui valgius prastus be priprovų valgė

Ir pasivalgiusios pliuškėjo pasaką savo.

Gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams

Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų;

Bet tai ne verksmai, kad jis taip skambina šaukdams,

Ne! jis nor pamokint, kaip dievo didė galybė

Ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga.

Žvirbliai su vaikais žodžius girdėdami tokius:

"Rods, - tarė, - mūs giminė taip jau vis šlovina dievą."

Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus,

Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.

Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut

Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs,

Sau viena tamsoj budėdama garbina dievą,

O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam,

Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis.

Ak šlovings dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!

Kad mes rudenyj ar žiemos čėse pasislėpę

Ir susirietę pas meilingą kakalį krankiam,

Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai,

Bet taip jau, kaip mes, tamsoj pasislėpusi lindai

Ir mažu savo glūpas muses sapnuodama gaudai.

O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam

Ir savo darbus ant laukų jau dirbt pasitaisom,

Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi vamzdį,

Su visokiais balsais ir dainavimų garsais

Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus.

Ale sakyk, gaidel! dėl ko tu vis pasislėpus

Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkaut?

Kodėl taip didei slapais su pasaka savo?

Juk sviets visas, ar būt būrs, ar pons įsirėmęs,

Ir vaikai be buksvų, ir krunėdami diedai, -

Kožnas ir kiekvienas tavo šauną garbina dainą,

Kad tu mums dyvus linksmų lakštingalų čiauški.

Tu vargonų bei cimbolų niekini garsą.

Smuikai tav ir kanklys tur su gėda nutilti,

Kad rykaudama tu savo saldų pakeli balsą

Ir kinkyt, paplakt, nuvažiuot išbudini Jurgį!

Kad prieš vakarą tu pasislėpus pradedi juoktis,

O mes daug prisivargę jau į patalą virstam,

Tai tu tarp kitų paukštelių nei karalienė

Vis dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteri šūtką.

O kad kartais kobotą mes tavo pamatom,

Tai tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai.

Tu sermėgų poniškų, puikiai padarytų,

Ir žiuponiškų turbonų niekini rėdą;

Bet vis nei būrka prastai viešėdama čiauški.

Ak! ir tarp žmonių daugsyk taip jau nusiduoda,

Kad ant svieto šio mainų tikrai padabojam.

Diksas, ans žioplys, mieste didei pasipūtęs

Ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs,

Nei dievaitis koks tarp būrų skiauturę rodo;

O kad kartais mes jo glūpą girdime kalbą,

Tai ir būrs tur spiaudyt ir didei nusidyvyt;

Ypačiai kad apjekėlis toks niekina dievą

Ir besišypsodams kaip pons glūpumą parodo.

Ak! kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs

Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs,

Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška,

Kad širdingai jis savo dievą pradeda garbint.

Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai.

Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka,

Ir keptų bei virtų valgių mūsų nenori.

Tu neliūbiji pyragų neigi ragaišių

Irgi nevožiji gardžiausio gėrimo ponų;

Bet, pasisotinusi prastai, tikt vandenio trokšti.

Tikt n'užmiršk, gaidau! per daug giedodama valgyt.

Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas.

Valgyk sau sveika, kad nori, vabalą margą!

Valgyk grikvabalius, muses ir dyviną žiogą!

Valgyk skruzdėles ir jų negimusią veislę;

Bet ir mūs paminėk į mūsų girę parėjus,

Kad dainuodama dar ilgiaus savo vasarą švęsi

Ir "Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok" pasakysi.

Tu niekings žmogau! mokinkis čia pasikakint,

Kad tau kartais tropijas skūpai prisivalgyt.

Į paukščius žiūrėk! Viens prastą kirminą kramto,

O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę.

Juk ir jie kasmets, mus atlankyt sukeliavę,

Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa;

O vei, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia.

Tau, žmogau! miels dievs daugių daugiaus dovanojo,

O tu dar niurni, kad, kartais alkaną dieną

Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?

Taip sumišai besijuokiant, štai ūžims pasikėlė

Ir tuojaus erelis rėkaudams pasirodė.

"Tič, - tarė jis, - pulkai susirinkę, liaukitės ošti

Ir tikrai klausykit, ką mes jums pasakysim."

Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą,

Iš visų pašalių susilėkę jam pasirodė:

"Štai mes, jūs tarnai! Ką velys jūsų malonė?" -

"Mes, - atsiliepdams jiems erelis, - norime tardyt,

Kaip jūsų mylista žiemos bėdoj išsilaikėt.

Ar pristokot ko? ar kas tarp jūsų pagaišo?

Rasi ką šeškas ar baisinga pelėda sudraskė,

Mažu ką vanags ar kiaunė kopinėdama smaugė,

Mažu ką neprietelius žmogus mums numušė šaudams

Ar kytriai, nei koks klastorius, gyvą pakorė,

O paskui prisiėst skauradoj iškepė biedžių."

Taip ereliui klausiant ir aštriai tyrinėjant,

Gandras ant savo lizdo nei koks pons išsisplėtęs

Bei besikloniodams vis ir linksmai šokinėdams:

"Dievs, - tarė, - svietą šį sutverdams ir budavodams,

Daugel tūkstančių gyvų sutvėrimų leido

Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė;

Juk visur, kur žiūrim tikt, dyvai pasirodo.

Pulką šį sutvertojis į vandenį siuntė,

O anam ant orų plaukt sparnus dovanojo.

Daug gyvų daiktų po medžiais girėse slapos;

O kiek ant laukų linksmai plezdendami laksto

Ar pas žmones ant kiemų čypsėdami burzda!

O vei kožną dievs vis su pasimėgimu sotin.

Kartais tropijas sulaukt ir alkaną dieną,

Kad visur per daug baisybės darganų teška

Ar kad dėl žmogaus griekų dievs vargina svietą.

Neprietelis žmogus daugsyk mus gandina šaudams

Irgi bičiulių bei genčių mums numuša daugel.

Kartais nuo vaikų meilingus atskiria tėvus

Ar aukštai kopinėdams paukščių pavagia veislę.

Sykiais vargstantiems nei koks geradėjas

Grūdus patvoryj barstydams ragina valgyt;

O štai, kad tarp mūsų kas ką lest pasidrąsin,

Su tinklais glūpiems draugams iškadą padaro

Ar su provyta pūčka tikt muša, tikt muša.

Ir tarp paukščių rods tūls kytras randasi sukčius,

Kurs gardžiai prisiėst slaptoms savo numuša draugą.

Vanags, ans klastorius, ir pelėda, jo dumčius,

Ir varnai su varnoms, ir jų draugala šarka

Daug kasmets, kaip žinom, išgaišina nabagų;

Bet toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado,

Kaip žmogus tūls yr, kad jis smaguriaut išsižioja."

Taip besipasakojant, dyvų dyvai pasidarė.

Balsas nei nuskęstančio sušuko nešvankiai

Ir vis "gelbėkit, ak! gelbėkit" padusėjo.

Tuo visi pulkai to garso taip nusigando,

Kad ir pats erelis jau kribždėti nedrįso;

Tikt šikšnosparnis dar viens su pilka pelėda

Iš biaurių pašalių pamaži pasidrąsino lįsti

Ir tikrai tyrinėt, koks strokas ten nusitiko.

Štai viens pons, puikiai rėdyts (tikt gėda sakyti),

Mislyk tikt, aukščiausių ponų viens, prisiėdęs

Ir visokių rinčvynių svetimų prisikošęs,

Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė:

Nes jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą,

Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo,

Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko

Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė.

Žinom juk visi, kaip ponai keikdami rėkia;

Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi rėkaut.

"Kas tau, biedžiau, kenk?" - šikšnosparnis tyrinėdams

Irgi nuskųsdams poną tą pasidrąsino klausti.

"Ar gumbu sergi per daugel kabiar ėdęs?

Mažu pečenkos vėl iš pilvo veržiasi laukan?

Juk ir tavo tetėns užpernai taip prisiėdęs

Su savo pusbroliais, kaip tu, pilvuodami sirgo,

Ik paskiaus jie perplyšo ir numirė baisiai."

Štai didpilvis šitas, tą graudenimą jausdams,

Dar daugiaus išputo ir durnuoti pradėjo:

Nes jis tuo plaukų nuo kiaušės nupešė pluoštus;

O paskui barzdos nuo smakro pusę nuplėšė

Ir su nagais kumpais savo veidą visą sudraskė.

Bet dar tai negana; jis vis pinigų graibydams

Ir besispardydams su valgiais parmetė stalą;

Taip kad šunys, iš visų pašalių susibėgę,

Poniškus valgius ir brangius viralus ėdė.

Bet ir to negana; jis ėmęs didelį peilį

Gerklę su stemple jau perpiaut ištiesė ranką.

Čia šikšnosparnio širdis taipo nusigando,

Kad šikšniniai jo sparnai jau lėkt n'įgalėjo;

Ale pėlėdpalaikė, dėl to smertnai nusiminus,

Vėl atpenč tuojaus į namą savo sugrįžo

Ir naujienas tas bei tokį dyviną trūsą,

Kad orai pikti, kasnakts dar praneša svietui

Ir dėl to žmogaus tamsoj dūsaudama verkia.

"Ak! - tarė Lauras, rymodams ant stripinio savo, -

Vis niekai, kad tūls žioplys su Bleberiu vapa,

Būk pilionys vis linksmai kasdien prisivalgą

Ir miesčionys be vargų mieste šokinėją:

Nes tokie žiopliai, butus pamatydami margus

Ir karietas blizgančias girdėdami trinkant,

Mislija, kad kožnas ponas puikiai išsirėdęs

Nei kaip angelas danguj kasdien pasilinksmin.

Ak, gaidau! lietuviški kytri pilosopai

Taip glūpai nezaunija, kad šiupinį šutin

Ar kad jie viešėt naujas vyžas prasimano.

Juk tikt viens glūpums, kad Milkus, Kasparo tarnas,

Poniškai pasirodydams kožnam pasitursin

Ir būrus prastus per kiaulių jovalą laiko.

Tu nenaudėli! dėl ko taip iškeli nosį?

Ar jau užmiršai, kaip pernai, piemeniu būdams,

Ožkas ir kiaules glūpas pas Bleberį šėrei

Ir su vyžoms kaip glūps vaiks į baudžiavą traukeis?

Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai,

Su botagu, kaip šulcui reik, tavo strėngalį drožė?

Tikt atsimink, kieksyk tavo tėvs, sopagus siuvinėdams,

Su kurpalium tau per rambią nugarą siekė,

O moma su ražu supykus mušė per ausį.

Ogi dabar jau kaip ponatis skiauturę rodai

Ir grumzdi, kad kartais būrs, pro šalį važiuodams

Ir tavo kardą su nauju diržu pamatydams,

Ne tuojaus, kad tu liepi, kepurę numauja

Ir, kaip nori tu, jisai nenor pasikloniot.

Snargliau! eik pirma mokinkis kakalį šildyt

Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt.

Juk žinai, kaip jis tave dar per drimelį laiko

Irgi nupliekdams su lazda tavo nugarą skalbia.

Vei kapė bei tė kaip reik dar košt neprimokai!

Eik užsimauk vyžas, eik vėl pas Bleberį slūžyt!

Tikt girdėk, kaip kiaulės jo bei alkanos ožkos

Graudžiai pro plyšius žiūrėdamos ėdesių rėkia.

Kam išbėgai taip, prastojęs kaimenę kiaulių?

Ar negavai, ko reik, kasdien iš Bleberio rankų?

Ar reikėjo tau bensyk išgint neprivalgius?

Tikt atsimink, kaip jis tave nuogą priėmė slūžyt

Ir kiek utėlių jis tau kasdien nušukavo,

Ik išmokai jo penkias kiaules surokuoti;

O paskui kiek vargo jis ir ašarų verkė,

Ik jo daglą puskuilį su penketa kiaulių

Pro vartus išguit drįsai, kad išginė kerdžius.

Ogi dabar, žioply, jau gėdies Bleberio namo

Ir jo viežlybą, bei vertą niekini vardą?

Tič tiktai, ponat! mažu vėl teks žingine žengti,

Ir, kad dievs koravos, dar verkdams ubagais eisi."

"Rods, - tarė Pričkus, - jauns žmogus durnai dūkinėdams

Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja

Ir per daug durnuodams sau iškadą padaro.

Juk ir mes visi, glūpi dar būdami snargliai,

Daug visokių niekniekių glūpų prasimanėm.

Mes vaikai ant ūlyčių krūvoms susibėgę,

Lošom ir durnus štukus kaip kūdikiai taisėm.

Čia viens pulks, sau žirgus iš lazdų pasidaręs

Ir glūpai skraidydams, ant purvų šokinėjo;

O kitsai, botagus sau iš plaušų nusisukęs,

Pauškėjo be kelnių šen ir ten bėginėdams;

Bet mergaitės, pačios dar privalydamos auklių,

Jau iš lopų margas sau lėles madaravo

Ir aukuodamos ant alkūnių garbino bostrą.

Žinom juk, kaip vaikesčiai savo vasarą švenčia.

Poniški vaikai, su būriškais susisėdę,

Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso

Ir taip viens, kaip kits, niekus be razumo plūsta;

Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna,

Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą meža.

Andai aš su gromata siųsts pas Kasparą bėgau

Ir pas jo vartus naujus, kepurę nuvožęs,

Laukiau, ik tarnai man ponui lieps pasirodyt.

Štai žiūriu, viena boba vis lekuodama bėga.

Gryta! tariau, kas kenk, kam bėgi taip išsižiojus? -

"Ak! - tarė ji kytriai, - ponatis mūs maloningas..."

Taip ištarusi, ji tuojaus pas upę nušoko

Ir jo pridergtas buksvas su kultuve skalbė.

Aš besigėdėdams išvydau Krizą bekumpsant.

Vaike, tariau, ką misliji toktai pamatydams?

Ar ne mūsų žiopliai taip jau šokinėdami daro?

Būrkos savo lėles glūpas su skrandgaliu rėdo

Ir suvystytas į tamsų pasalį kiša;

Juk žinai, kaip būrai veislę savo kavoja.

Ale žiuponės savo lėles, margai dabinėtas,

Ant šilkų perynų vis į patalą guldo.

O vei ir jų lėlės, kad joms kas pasidaro,

Lyg taipo, kaip ir mūsiškės, klykia nešvankiai.

Bet jau ir taip visur, kol sviete kūdikiai augo,

Vargt ir verkt vaikų pirmiausias buvo remestas.

Dar nei viens ikšiol n'užaugo vis besijuokdams;

Ir iš lopšio dar nei viens n'iškopo neverkęs.

Vei žiūrėkim tikt! jau vėl su padėjimu dievo

Vasarą su šiltoms dienelėms jaučiame grįžtant.

Vei! kaip žemė jau savo nuogą nugarą rėdo,

Ir kaip kožnas daikts atgydams pradeda džiaugtis.

Ant! paukšteliai po dangum, pulkais susilėkę,

Linksminas ir sumišai visur skraidydami juokias;

O keli tarp jų pautus rokuodami deda.

Ale palaukit tikt, iki pautai, jūsų padėti,

Čypsės ir po tam dar jus užaugdami kvaršins

Ir už procią jums menkai dėkavos išlėkę.

Taigi matai, taip paukščiams, taip ir mums pasidaro,

Irgi be vargo būt negal nei viens šiame sviete.

Juk ir mes, dar A, B, C nemokėdami čiauškėt,

Daug vargų bei strokų tėvams savo padarėm,

Ik bėginėt išmokom ir ką žaist prasimanėm.

O vei! kaip kiek išminties užaugdami gavom,

Ir darbeliai su vargeliais jau prasidėjo;

Štai tuo žirgai su lėlėms į šūdą pavirto.

Ak išties! kita prova, kad piemenio skrandą

Jau užsimovęs ožkas ir kiaules varinėji

Ar kad dargana su lytum pluk nugarą prausia.

Ei paskui, kad jau akėčias reik sekinėti

Ar kad margis su laukiu nenor rėplinėti,

Mislyk tikt! koktu dūšelei čia pasidaro.

Ypačiai kad po tam jau gyvos randasi lėlės

Ir nenaudėlės dėl niekų kvaršina galvas.

Juk žinai, kaip yr, kad pulks lėlių pasidaro.

Ak Adom! tu pirms žmogau išdykusio svieto.

Tu su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams

Ir gėrybes uždraustas slaptoms paragaudams,

Sau ir mums nabagėliams daug padarei vargelių.

Dievs, tave koliodams ir žemę visą prakeikdams,

Dėl raspustos tos iš rojaus išmetė laukan

Ir su rūpesčiais tavo duoną paliepė valgyt.

Taip po tam tu, biedžiau, su Ieva, savo mote,

Išrėdyts su kailiais per laukus bėginėjai

Ar tamsoj pasislėpt į krūmus kur nusitraukei.

Žinom juk ir mes, koktu, kad kaip nusidėję

Slapomės ar kartais šen ir ten bėginėjam.

Tau, tėtat garbings! pirmykščios tavo lėlatės

Daug dyvų bei daug neregėtų štukų padarė,

Ik po tam iš tų lėlių pulkai prasidėjo

Ir kaip mūsų žiopliai tavo biedną kvaršino galvą.

Tu su savo Ieva juk dar nebuvota bandę,

Kaip jūsų veislės pulks ant svieto šio prasiplatins

Ir kiek vargo jums jisai padarys užaugdams.

Ale ką mislijo Ievutė, tavo pačiutė,

Kaip jos pirmas vaiks užgimęs klykti pagavo

Ar kaip pirmąsyk ji jam pasturgalį šluostė

Ir prastai suvystijus į pašalį kišo?

Ale, žėlėk dieve! kiek džiaugsmo judu sulaukėt,

Kaip susivaidijęs ant lauko juma sūnelis

Barės rūstaudams ir brolis numušė brolį?

Ak Adom! tu, peržengdams prisakymą dievo,

Sau ir mums padarei vargus ir didelę bėdą.

Juk ir mes, kaip tu, šime sviete vos pasirodom,

Štai tuo bėdos iš visų pašalių susibėga

Ir nuo lopšio mus ik grabo persekinėja.

Ale ką galim veikt? Pakol šime krutame sviete,

Turim jau visaip, kaip taiko dievs, pasikakint.

Juk ne vis reik vargt, ir tokios randasi dienos,

Kad, prisivargę daug, širdingai vėl pasidžiaugiam.

Ant žiemos smarkums su šalčiais vėl pasibaidė,

Ir ilgų nakčių tamsybės jau nusitrumpin,

Vei, saulelė, tikt žiūrėk! atkopdama greitai,

Brinkina jau laukus ir žolę ragina keltis;

Vei! ne daugio reiks, tuo vėl kvietkas pasidarę

Uostysim ir garbinsim pavasarį margą.

Bet ir jūs, darbai, mus vėl užniksite dovyt,

Kad turėsim su vargais į baudžiavą trauktis.

Ak! kiek trūso reiks, ik į skūnes sugabensim,

Kas ant aukšto dar ar klėtyj guli be diego;

Ir kiek dar palūkėt reikės, iki šiupinį virsim.

Nugi dabar, į dievišką žiūrėdami ranką,

Judinkimės pamaži nuolatai nusitvert savo darbus

Ir nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant

Ar kad orai mus daugsyk visoki nugandins!

Skubinkimės, eime nugaminkim reikalą kožną!

Orei žagrių reiks, palyčių beigi noragų;

O akėčioms reiks negelių bei bingusių kuinų.

Žinom juk, ką jaučiai mums rėplodami riekia,

Kuinai tur, kad liepiam jiems, skraidydami trupint."

"Rods, - tarė Slunkius, - vėl bensyk su padėjimu dievo

Išmiegot ir sąnarius atgaivinti galėjom.

Ak! kieksyk aš, rūpesčių visų neminėdams,

Ištisas ir užklots krankiau pas kakalį šiltą.

Ak! kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus,

Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta.

Ogi dabar, žėlėk dieve! jau vasara randas

Ir darbų naštas nusitvert vėl ragina rengtis.

Ak! man ašaros į akis jau pradeda trauktis;

O mano motė (žinot juk, koks moterų būdas)

Vis susiraukus ir rankas grąžydama verkia.

Aš vaitodams vis ir tokią bėdą matydams,

Ak! močiute, tariu, bensyk ir verkusi liaukis;

Juk dar čėso yr, ir mes atliksime darbus.

Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams,

Tą daugsyk apgauna, kur vis ritasi šokdams;

O kieksyk sutrūksta jis permier besisukdams!

Kuinas taipo jau ramboks, vis žingine žergdams,

Kartais dar toliaus uždėtą nuneša naštą,

Kaip tūls žirgs durnuodams ir piestu šokinėdams;

O kiek sykių dar iškadą sau pasidaro.

Ant! smalininks, saikėt ir išparduot savo smalą

Per kiemus pamaži važinėdams, kirkina ratą,

O tiktai nusipelno jis sau pinigą grečną.

Kas iš to, kad būras tūls, per daug bėginėdams

Ir permier besirūpindams, savo sunkina širdį!

Tėvs mano Kubas taip glūpai kol gyvs nepadarė,

O ir jo tėvs Stepas taip gyvent nemokino.

"Vaikai! - rėkdavo jis, ant demblio girts išsitiesęs

Ir su žaku prastu kaip prastas būrs užsiklojęs, -

Vaikai! šiukštu jums naujus niekus pramanyti,

Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom.

Vis protingai, vis pamaži nusitverkite darbus.

Čėdykitės kytriai jauni, dar būdami klapais,

Kad dar ir senysta ką ras atšokdama kartą."

Tuos žodelius savo tėvo aš tikrai nusitvėriau

Ir, kol gyvs krutėsiu, jų kasdien paminėsiu."

Tas durnas kalbas visi girdėdami būrai

Gėdėjos; bet Pričkus jam drąsa pasakydams:

"Eik, - tarė, - šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin.

Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams,

Sau ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.

Aš, kad man skvieruot pons amtsrots urdelį siuntė,

Tau, žinai, daugsyk taipo per nugarą drožiau,

Kad iš skrandos tavo senos sklypai pasidarė.

O kieksyk tave vakmistras kone visą nulupo

Ir tu raišėdams vos vos į baudžiavą traukeis.

Neprieteliau! tu, lėbaudams ir vis smaguriaudams,

Lauką su tvoroms ir namą visą suėdei;

O dar ir savo vaikesčius pagadint nesigėdi?

Bet, jūs viežlybi kaimynai, jūs gaspadoriai

Su grečnoms gaspadinėms, mums nereik nusigėdėt,

Kad mes, būriškus jau vėl nusitverdami darbus,

Mėšlus rausim ir laukus įdirbdami vargsim;

Juk ir pirmas sviets, šventybę savo prapuldęs,

Su darbais ir rūpesčiais savo pleškino puodą:

Nes be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo,

O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam.

Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmint,

Tai pirma tur visas kūns viernai pasipurtint.

Taigi nutverkim jau kiekviens savo jautį

Ir išrėdę jį kaip reik klausyt pamokinkim:

Nes, ką žiemą jis yra stalde sudūmojęs,

Tur visiems pasakyt, kad vėl jau vasara grįžta.

Tu žioply Merčiuk! dėl ko juokies išsišiepęs?

Ar tai juoks, kad būrai tur į baudžiavą rengtis?

Tu dar nebandei, koktu, kad stengiasi margis

Ar nusiminęs žalis tikt vos vos rėplinėja.

Tikt bandyk, koktu, kad amtmons pradeda rėkaut

Ir nesvietiškai prasikeikdams iltinį griežia

Tu nenaudėli Puky! taip jau susimislyk,

Kad tave Lauras arti nusiųs ant Kasparo rečių.

Tu kasmets juk nei razbaininks vargini jaučius

Ir nei koks lupiks galvijį kankini biedną.

Tikt baisu žiūrėt, kad kerdžius išgena bandą

Ir tavo jaučiai pro vartus vaitodami žergia:

Nes čia biedžius viens vos vieną paneša ragą,

O kits ten uodegos netekęs vos rėplinėja.

Andai vakmistras, pas mus skvieruot atsibastęs,

Klausė koliodams, kas biedžiams tiems nusitiko. "Ak! - tarė Paikžentis, - Pukys juos taip pagadino". Ak! tu neprieteliau, ką dirbi, ben susipraskie, Ar tu jau visai padūkai taipo begyvendams? Mislyk tikt, koktu tau būtų, kad tavo margis, Prie galvos tave tverdams, žagrę vilkti priverstų; O paskui, tave visą jau smertnai nustekenęs, Su šiaudų kūliu kaip jautį šerti pagautų Ir mėsininkui sprandą tavo nusukt nugabentų. Mislyk tikt, koktu tau būtų, kad pasikinkęs Nei koks jautis vilkt turėtumbei savo žagrę. Taigi, žmogau, dėkavok už tai kasdien savo dievui, Kad tavo laukis su dvyliu tau padeda dirbti Ir kad kuinai tau akėdami žengt nesistengia. Tverk prie ragų, kišk į kulboką tinginį žalį, Bausk jį, kad klausyt nenorės ir tau pasipriešys. Tur klausyt, juk tam jisai tavo pašarą kramtė Ir ištroškęs iš tavo prūdo vandenį gėrė. Tikt saugokis, kad ne pats, be reikalo mušdams, Su glūpais savo jaučiais į galvijį pavirsi. Juk žinai, kaip biedžius toks už pašarą menką Tau, kad jam grumzdi, pasilenkęs užžagrį velka; Taip kad jam daugsyk seilėdams jo liežuvėlis Iš karštų nasrų nei blėkas kaba nuo zūbų. Jautis, kaip girdi, sau vargdams pašarą pelno; O ir tą daugsyk, kad skūpas randasi čėsas, Su maldelėms ir kone verkdams vos išsiprašo. Ak mano gaidūs! juk ir mums taip jau pasidaro, Kad mes, po darbų naštoms didei prisivargę, Kartais dėl vargų vos sausą truputį kramtom Ir iš klano su savo jaučiais vandenį surbiam, Kur vabalai ir varlės su pasimėgimu maudos. Ale nebok, gaidau! neverk permier nusimindams; Juk viens miers, kaipo savo blogą sotini skilvį, Kad tikt dievs sveikatą mielą tau dovanoja. Taigi nurykim jau prastoką savo kąsnelį, Ik ruduo po tam mums duos riebiaus pasivalgyt. Ant žiūrėk tiktai! veršukai jau šokinėja; O ėryčiai su paršukais žįsdami spardos. Vištos ant laktų jau daug iškarkino pautų; Tikt palūkėk, margi vištyčiai tuo pasirodys: Nes šlekutė su baltžande jau pasičypsin, Ogi žąsyčiai iš kiaušinių veržiasi laukan. Vei! kaip žąsins savo sulaukęs sveikina veislę Ir besikloniodams vaikus krūvon varinėja. Ba! mėsos visokios ir šulnų smagurėlių Virt ir kept gardžiai jau daug visur pasidaro. Nugi dabar, kaimynai, gentys ir gaspadoriai! Rūpinkitės akylai, kad užardami lauką, Daug visokio sau išbertumbit vasarojo.

Juk negali maitintis vis vienais riebumynais;

Ir dailių riekelių reik, kad spirgini spirgus.

Todėl tur kiekviens, šventes pavasario švęsdams,

Kas ant čielo meto reik, taipo pasirūpint,

Kad kožna diena, nusikandus savo dalyką,

Dar ir sekančiai n'užmirštų reikalą skalsint."

"Rods, - tarė Blėkius, - ką mes pernai sau nusipelnėm

Ir zopostui savo namams kampe pakavojom,

Su žiema jau baigias ir visur išsituštin.

Vei! kaip skūnės, kur mūsų lobiai buvo sukrauti,

Nei pūstynės stov ir maisto viso neteko;

O aruodų krūvos jau taipo pasibaidė,

Kad kisielių virt ir skanų šiupinį pleškint

Nieks nesiliko, kaip tiktai skūpa mažumėlė.

Ant pašaliai visi, kur ropės irgi repukai

Su kitais viralais zopostui buvo padėti,

Taip išsituštino jau, kad mes, kasydami galvas,

Vos jau žinom, ką nusivirt ir kuom pasisotint.

Ak! jūs kumpiai, jūs dešrelės su lašinėliais,

Mes kone verkiam jau, kasdien paminėdami jūsų."

"Tič! - tarė Pričkus jam, lietuviškai pasakydams,

Eik, žioply! Tu juk kasmets dėl ėdesių skundies.

Kas tau kalts? Kam vis, sulaukęs rudenį riebų,

Taip nesvietiškai sugramdai savo zopostą,

Kad prieš Mertyną tikt vos paršuks pasiliekti?

Čedyk, neprieteliau, kol riebų šutini puodą,

Tai tau kūdą nereiks prisikaist, kad vasara grįžta.

Taigi nutverk iš naujo vėl dėl ėdesių darbus

Ir pelnykis ką sukriai dėl rudenio rudo.

Dirvai duok, kas reik, kad jos palūkanų nori;

Juk neprivalo jį tau duot, negavusi nieko.

Usnys, dilgėlės ir brantai su sanevadais

Auga, kaip žinai, be jokios mūsų pagalbos;

Ale grūdelis gers nesiranda, kad nepasėji.

Tu tikt vis mėsos kasdien prisiėst išsižioji,

O burokų bei lapienės niekini garbę.

Todėl tu kasmets, supliurpęs visą zopostą,

Blogs ir pusgyvis velkies į baudžiavą mielą.

Eik, žioply! eik sėt kiekvieną sėjamą daiktą.

Sėk miežius, pupas, grikus su didele sauja;

Ir avižų n'užmiršk, kad sėdams išberi grūdus:

Nes kisieliaus tu, o kuinai pašaro laukia.

Žirnių sau pasisėk zopostui didelį plotą,

Juk žinai, kaip skanūs jie, kad šiupinį valgai.

Ai! kaip daug jie mums per metą skalsina duonos.

Ir kanapėms duok ben kokį sklypgalį lauko;

Gėdėkis šykštuot! ir tokio reikalo reikia.

Ar ne gerai, kad pats sau grečną nuveji virvę,

O pinigėlį delmone kytriai pakavoji?

Sėk linų, kiek Gryta norės; minau nesivaidyk!

Juk žinai, kaip vis daugiaus nor moterų būdas,

Kad jos pradeda verpt ir jau prisiverpusios audžia."

Ale nepeik, minau! permier tą moterų provą!

Ar ne smagu klausyt, kad viežlybos gaspadinės

Žiemą su mergoms vindus savo sukdamos ūžia?

Ar ne gražu žiūrėt, kad Gryta, jau prisiverpus,

Skirsto verpalus aust ir audus baltina drobes?

O paskui, kas namui reik, rokuodama rėžia,

Taip kad ir dailiems auteliams gals pasiliktų.

Ak! kad visos moters taip kytriai padarytų,

Mislyk tikt, ar būtų tiek nuogų nabagėlių?

Ak išties! mūsų būrai, nei rėdyti ponačiai,

Dar su dumčiais vokiškais susisėst užsigeistų.

Ir prancūzai juos toliaus išpeikt negalėtų.

"Rods, - tarė Pričkus, - vis tiesa, kas čia pasakyta.

Aš kaip šulcas per kiemus ilgai jodinėdams,

Daug įsitėmijau, kaip daro mūs gaspadinės,

Kad žiemos čėse ką verpt krūvoms susisėda.

Juk radau gana tokių, kurios nesigėdi,

Kad joms kartais merdėdams vos sukasi vindas.

Nės, kad verpt reik, jos taip daugel pasakų vapa,

Kad jau ir ranka kuodelį pešt užsimiršta

Ir besijuokiant koja vindą sukt pasiliauja.

Taip šūtkas betaisant štai žiema pasibaigia;

Ogi pavasaris, atžengdams su vasara miela,

Atliktų žiemos darbų visur pasigenda.

Pimė rengias aust, o Jekė mest pasisiūlo.

O ką mes ar aus, kad verpt ir lenkt nenorėjo?

Taipgi namai visi paskiaus nuogi pasidaro,

Kad su buksvoms lopytoms vyrs vos užsidengia,

O vaikai ant ūlyčių nuogi bėginėja."

Moters, jūs nenaudėlės! tai jums parašyta.

Bet jūs prietelkos, jūs viežlybos gaspadinės!

Jus neprivalot dėl tokių kalbų nusigėdėt.

Tos tesigėdi tikt, kurios tingėt nesigėdi.

Jums garbė, kad vindas jūsų, sukriai besisukdams,

Pakulų bei linų kuodelį nupeša greitai;

Jums garbė, kad staklės prieš pavasarį trinka

Ir šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia;

Jums garbė, kad audeklėliai, jūsų nuausti,

Ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga.

Ale nevenkit dar daugiaus kaip reik pasipurtint.

Ant daržų pašaliai darbelių lūkuria jūsų.

Taigi padėkit jau vindelių visą klapatą,

Ir stakles, iki vėl reikės, į pašalį kiškit!

Ogi nagan spatelius greitus bei lopetas imkit!

Vei! kaip kurmiai, šen ir ten vartydami žemę,

Jus daržovę sėt į daržą ragina bėgti.

Rods tiesa! visaip reik pilvui reikalą provyt.

Jam negana, kad tikt iš viršaus jį dabinėjam;

Bet ir iš vidaus jis nor kasdien pasilinksmint. Todėl jums pilvai nuogi didei pasiklonios, Kad jūsų mylista juos vėl apdengt nepatingot Ir trinyčius naujus, buksvas bei marškinius audėt. Bet daugių daugiaus jie garbins jūsų malonę, Kad jie, su nauju rėdu česnyj susisėdę, Lašinius ir dešras su jūsų viralu valgys. Nugi dabar, ką tikt įmanot, sėkite sėklas! Sėkite kopūstus, morkus su didele sauja; Ropių, pastarnokų, sviklų beigi repukų; Taip ir šalkių su gardžiais kartupelių valgiais Sėt ir įvaisint, pridabot ir kuopt nepamirškit! Taip besipurtindamos linksmai pavasarį baikit, Ik jau prie kitų darbų jums vasara šūkters.

Gana

Vasaros darbai

"Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs;

Sveiks ir tu, žmogau! sulaukęs vasarą mielą;

Sveiks kvietkelėmis pasidžiaugęs, sveiks prisiuostęs;

Sveiks, dieve duok! sulauk dar daug pavasario švenčių

Irgi, sulaukęs jas, vis sveiks ir drūts pasilinksmink.

Taip dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin

Ir lietuviškai kalbėdams baudžiavą seka.

Tam dieve duok! sulaukt kasmets pavasarį sveiką,

Ogi, pabaigus tą, po tam ir vasarą linksmą."

Taip prieš Sekmines būrus į baudžiavą kviesdams

Ir, kas reik atlikt, pamokindams sveikino Pričkus.

Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,

Yr didžiausi bei brangiausi dovana dievo.

Tas žmogus, kurs daug trūsinėjęs bei prisivargęs

Savo prastus valgius vis su pasimėgimu valgo,

O prisivalgęs ir viernai dėkavojęs dievui

Linksmas, sveiks ir drūts miegot į patalą kopa, -

Tas apgauna tą, kurs vis kasdien išsirėdęs,

Ale dūsaudams ir vis sirgdams nutveria šaukštą!

Kas iš to, kad tūls Mikols, išputusį pilvą

Svietui rodydams ir nei pūslė pasipūsdams,

Kaip koks smirdas dėl šelmystų sviete nerimsta,

Bet su Koinu kasdien dangaus išsigąsta!

Kas iš to, kad Diksas nuogs pas kupiną skrynę

Klūpodams ir vis vaitodams garbina skarbus!

O nei grašio sau, kad reik, išimti nedrįsta,

Bet nei bloznas vis nedarytą viralą srebia

Ir skarots bei pusnuogis kasdien pasirodo.

Mes lietuvninkai vyžoti, mes nabagėliai

Ponams ir tarnams jų rods prilygti negalim;

Bet ir poniškas ligas kentėt neprivalom.

Ak! kaip daug mieste bei dvaruose prisistena,

Kad mus atlankyt pamaži vėl vasara rengias.

Čia viens, rėkaudams durnai, su podagra piaujas;

O kits ten, kitaip dūsaudams, daktaro šaukia.

Ai! dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos?

Kodėl jų taip daug pirm čėso giltinė suka?

Todėl, kad jie būriškus išjuokdami darbus

Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis.

O štai mes, mieste per nieką laikomi būrai,

Pasukų kiek ar išrūgų skystų prisisurbę,

Vis tekini, kaip klapams reik, atliekame darbus.

O kad kartais kokį dar lašinių šmotelį

Ar dešros lietuviškos ben kiek paragaujam,

Tai dar juo dailiaus uždėts mums sekasi darbas.

"Rods, - tarė Lauras, ant kumpos lazdos pasirėmęs, -

Dievui būk garbė! sveiki pavasarį baigiam

Ir visi drūti pargrįžtant vasarą matom.

Vei! kaip vėl aukštyn saulelė kopti paliovė

Ir, aukščiaus savo žėrintį nuritusi ratą,

Ant dangaus išgaidrinto sėdėdama žaidžia.

Vei! kaip jos skaistums, kūrendams žiburį karštą,

Žemės vainikus pamaži jau pradeda vytint

Ir grožybes jų puikias su pašaru maišo.

Ak! kaip tūla mūsų žolelių taip nusirėdė,

Kad nei boba jau didei sukrošusi kumpso.

O kiek jų darže žmogaus ranka nusiskynė

Ir, grožybėms jų margoms trumpai pasidžiaugus,

Jaugi suvytusias ir nederingas išmetė laukan.

Bet taip ir paukšteliams mūs linksmiems pasidarė.

Ką gegužė pakukavo, ką lakštingala suokė

Ir ką vieversiai poroms lakstydami žaidė, -

Tai jau baigias vis ar jau visai pasiliovė.

Daug gyvų daiktų, kurie lizde prasidėjo,

Tėvą su moma prastoję penisi patys

Ir dainas savo tėvų atkartodami čypsi.

Taip trumpam čėse nei naujas sviets pasidarė.

Tokius aš dyvus kaip sens žmogus pamatydams

Irgi dūsaudams iš širdies, tuo šūkteriu graudžiai:

Ak! tariu, kaip visai niekings mūsų veikalas amžio.

Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds,

Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim.

Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,

Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,

Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,

Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.

Taip, iš viso taip, ir mums biedniems pasidaro.

Mes (taip pons, kaip būrs), lopšyj verkšlendami biedžiai,

Amžio būsiančio tikt blogą pumpurą rodom.

O paskui, kad čėsas jau žydėti pareina,

Štai viens kaip ponatis poniškai šokinėdams,

O kits būriškai kaip būrvaikis bėginėdams,

Jaunas savo dienas glūpai gaišindami lošta.

Bet štai! kad ūsai pirmi jau pradeda želti,

Ir kad darbus jau sunkokus reikia nutverti,

Ai! kur dingsta glūps ir vaikiškas šokinėjims.

O kieksyk, linksmai šokinėjant ir besispardant,

Giltinė su rauplėms piktoms atšokusi smaugia

Ar su karštlige dar tikt macką pasuka biedžių.

Bet ir klapams, ir mergoms ji gatavą dalgį

Aštrina vis ir, jauno jų n'atbodama veido,

Kirsteria taip aklai, kad kasos irgi kepurės

Su grožybėmis visoms į nieką pavirsta.

Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis

Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms."

Taip besipasakojant, štai vakmistras pasirodė

Ir besispardydams taip baisiai keikti pagavo, -

Kad sviets visas su visais daiktais padrebėjo.

"Kad perkūns, kad velnias!" Ai žmogau, pasimislyk!

Kam dūksti taipo, kam keiki taip išsižojęs?

Ar tave patį jau šėtons padūkino visą?

Neprieteliau! kam plėšais taip, kas tau pasidarė?

Bet jis dar labiaus ir taip durnuoti pradėjo,

Kad visoki paukščiai po dangum nusigando.

Syveida kytra nulenkus uodegą bėgo;

O sturluks, ausis iškėlęs irgi drebėdams,

Į arčiausius krūmus vos nusikakino slėptis.

Bet ir rupuižės, ir varlės taip nusigando,

Kad jos umaru su vaikais į vandenį šoko.

Žiurkės po kraiku su pelėms irgi pelėdoms

Dėl tokių baisybių jau apalpti pradėjo;

O daug žvirblių pusgyvių nuo stogo nupuolė.

Taip, ar girdit, taip tas neprietelius prasikeikė.

"Ak! - tarė Selmas, - jau per daug yr sviete bedievių,

Ant kurių liežuvio vis velniai šokinėja.

Tūls apjekėlis, sulaukęs rytmetį mielą,

Poterių jau nemokėdams ar skaityt nenorėdams,

Su perkūnais ir velniais iš patalo kopa.

O paskui jis, taip savo namą visą prakeikęs,

Su visais velniais šeimyną ragina dirbti.

Bet ir valgant jis paskui, taip jau savo stalą

Su tokioms žegnonėms pekliškoms įžegnojęs,

Duoną nutveria riekt, po tam ir viralą srebia.

Taip jis su velniais išauštant imasi darbus;

Taip ir temstant jau kirmyt į patalą žergia.

Kad pilvots koks ponpalaikis taipo prasikeikia,

Tai jau ne dyvai, nes velniui jis pasidavęs,

Poterių gėdis ir dangaus paminėdams juokias;

Ir, kaip mūsų glūpi galvijai stipt užsigeidęs,

Kiaulėms ant garbės vis kiauliškai šūdinėja.

Bet kad būrpalaikis koksai, vos pasukas ėsdams

Ir kaip nulupts pusgyvis vargu rėplinėdams,

Su velniais kasdien savo darbą nutveria kožną,

Tai baisybė, kad jau ir plaukai pasišiaušia;

O tiktai, kaip žinom, taip kasdien pasidaro."

Selmui taip besidyvijant, štai girgžteria durys,

Ir šaltyšius Pričkus tuo visiems pasirodė.

"Štai, - tarė jis, tuojaus skaitydams gromatą pono, -

Štai poryt mūsų pons mus bėgt į baudžiavą siunčia

Ir iš staldų jo išgramdyt mėžinį liepia.

Todėl jau vežimus kaip reik taisykite kožnas

Ir su šakėms bei kabliais atbėkite greitai.

Žinot juk visi, kas mėžiant puolasi būrams,

Ir kiekviens numanai savo murgą jau primatuotą.

Aš, kad dievs laikys, tarp jūsų mudriai makaluodams,

Ne tiktai, kad mėšit, jus viernai pridabosiu,

Bet ir iš širdies, kad gramdyt reiks, pamokinsiu."

Taip ištaręs, jis kūliais pro duris iššoko

Ir, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimetęs,

Skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt.

O kaip jau diena pasakyta buvo prašvitus,

Štai baudžiauninkai visi pulkais susirinko.

Viens savo kablį, o kitsai naujintelę šakę

Nešdams ir besiskubindams tikt bėga, tikt bėga.

Albas, šūdleteres naujas tyčioms pasidaręs,

O Merčiuks, ratelius taip jau naujus užsimovęs,

Su kitais baudžiauninkais į baudžiavą tarškė;

O bernai visi, naujas vyžas nusipynę

Ir autus naujus iš drobės sau pasidarę,

Vis tekini, kits kitą neigi pranokdami šoko.

Tai išties dyvai, nės taip nedarydavo būrai.

Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą slenka

Ir kad kartais su piktu jį reikia pajudint,

Kad, kaip puolas jam, jis žengt ir dirbt užsigeistų.

Ale ką mačija? čia mums nereik nusidyvit.

Amtsrots valsčiaus to, kursai tą baudžiavą valdė,

Toks širdings buvo pons, kad kožnas, jo paminėdams,

Dar vis verkia: nės jisai jau numirė pernai.

Ak! išties ir verts, kad jo kasdien paminėtų

Ir kad jo vaikų vaikai paminėdami verktų.

Tai buvo pons! ak tokį vos vėl rasime sviete!

Mislyk tikt, gaidau! kaip jis mylėdavo žmones;

Ir dėl ko jį vėl visi mylėdavo būrai.

Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą,

Spiaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko;

Lygiai kad žmogutis toks neverts pažiūrėti.

Ale nabašninks amstrots taip nedarydavo būrui;

Bet visur aštriai kaip tėvs užstodavo biedžių.

Keikesčių niekados iš jo burnos nesulaukėm;

Ir kad kuočės jis būrus išgirsdavo keikiant,

Tai tuo tėviškai jis juos mokėdavo koliot.

Jis nesakydavo "tu", bet vis pasakydavo "jūsų";

Ir iškoliodams jis vis ištardavo "jūsų":

Nės tikt vokiškai jisai mokėdavo koliot.

O kad kartais šį ar tą reikėdavo garbint,

Tai jis tam lietuviškai padarydavo garbę.

Ale dabok, brolau! aš tau daugiaus pasakysiu.

Tu su manim žinai, kaip būrą baudžiava baudžia,

Ir kaip biedžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs,

Po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvėsti.

Ak, kas gal visokias mūsų bėdas surokuoti!

Vasara, juk žinai, kasmets tikt vos pasirodo,

Štai kiekviens žioplys jau būrą pradeda stumdyt.

Kaspars, ant galvos iškėlęs skiauturę riebią,

Kaip gaidys vištas guiniodams, gandina žmones;

Ale jo tarnas Diksas dar baisiaus pasipurtin,

Kad jis, kardpalaikį nei pons prie šalies prikabinęs,

Tarp baudžiauninkų mudraudams rėkti pagauna;

Nės jis vis kytriaus už poną nor padaryti

Ir aukščiaus už jį, tikt mislyk, veržiasi sėstis.

Ar tai švankus darbs, ar reik taip viešpatį niekint?

O kad bloznas toks savo ponui taip išsišiepia,

Ar dyvai, kad būrą jis jau visą suėda?

Juk žinai, brolau, koktu, kad svilina saulė

Ir kad, prakaitui srovėms per nugarą teškant,

Jau ir blogs skilvys dėl pietų pradeda skųstis;

Rods ir jam perlenkio reik kasdien pasitiešyt.

Ale kuomi gal biednas būrs savo vėdarą linksmint,

Kad jam plutos tikt ir kėžas vos pasiliko.

Taip vargingai jis, savo sausą truputį kramtęs

Ir ištroškęs, jau malkelio gert užsigeidžia.

O ką gers, kad skinkio jam nei viens nepasiūlo?

Taip jis iš bėdos, pas klaną kokį nušokęs,

Ištisas ir didei dūsaudams vandenį laka,

Kur vabalai visoki su varlėms šokinėja;

O štai Diksas su lazda dar muša nabagą.

Ak, pon amtsrot, ak! dėl ko mums numirei pernai?

Ak, su tavim jau ir linksmybės mūsų prapuolė!

Ak tėtuti! tavęs kasdien kiekviens paminėdams

Ir dūsaudams, taip nesvietiškai nusiverkia,

Kad ir akys jau keliems išpūti pradėjo;

O kiti dėl to, veik proto viso netekę,

Baudžiavą, kaip jiems reik, atlikt jau nedera biedžiai.

Rods ir tu, baudžiauninkus į baudžiavą guidams,

Ne tingėt, bet dirbt liepei, kaip puolasi būrams:

Nėsa karališkas provas ir visą rabatą

Kožnas tur, kaip tarnui reik, viernai pasisavint.

Ale nesvietiškai būrus įžeist negalėjai.

Ak! kieksyk tu verkdams mūsų bėdas pažiūrėjai;

Ir, kad Diksas mus per daug užnikdavo dovyt,

Tu kaip tėvs meilings užstot mokėdavai žmones.

Ypačiai kad javelius nuvalyt prisiartino čėsas,

Ir laukų darbai mus į laukus suvadino,

Štai tavo rūpesčiu tuojaus išbusdavo kožnas;

Taip kad kartais per naktis miegot negalėjai

Ir daugsyk sapnuodams mūsų bėdų paminėjai.

Taip besirūpindams visokio gėrimo grečno,

Puspyvės ir skinkio daug liepei padaryti;

Ir, kad mes apalpę bei vaitodami dirbom,

Tuo tavo tarnas mus gaivint atveždavo bačką.

Ak pon amtsrot miels! dėl ko mums numirei pernai?

"Stui, - tarė Prickus, - jau ben sykį paliaukite zaunyt

Ir ben gėdėkitės tokio netikusio būdo.

Kas jau bus iš jūs, kad vis raudodami kauksit;

O paskui akli bei proto viso netekę

Nei vaikus augint, nei darbus dirbt negalėsit.

Rods tiesa, pons amtsrots mūsų nabašninkėlis,

Sveiks dar irgi pačioj drūtumoj nuoglai pasidėdams,

Ašarų mums per daug ir raudą didę padarė.

Juk ir aš kelias naktis miegot negalėjau

Ir daug ašarų rietančių nei košte pakošiau.

Ei kieksyk! deivių baukštints iš patalo šokau,

Kad man jos tamsoj su ragais margais pasirodė

Irgi praryt mano dūšią vis į patalą siekė;

Todėl iš bėdos nusipirkęs didelę pūčką

Irgi paprovijęs ją po galvų pasidėjau.

Štai! po tam mane jau daugiaus negandino deivės,

Ir aš naktyj rėkaut ir durnuot pasilioviau.

Jau dyvus varlių bei pelių irgi pelėdų

Su naujienoms žiurkių bei nuplikusių žvirbliu

Ir kas dar daugiaus tokių dyvų pasidarė -

Vislab ant laktos, kur vištos tupi, padėję,

Skubinkimės pirmiaus iš staldų mėžinį kraustyt,

O paskui, kas dar daugiaus tokių dovanėlių

Ten ar čia bus sudrėbta, viernai pavalykim.

Kam juokies, žioply! girdėdams mandagų žodį?

Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti,

Tai pirm to jisai tur grečną šūdą pakrėsti?

Puodui juk kasdien, kad kokį viralą verdi,

Druskos ne tiktai, bet dar ir uždaro reikia.

Kam nesisūdęs ir n'užsidaręs nesrebi sriubą;

O tu dar juokies, kad klapai mėžinį rauso

Ir pardovytoms dirvelėms uždarą taiso?

Taigi nutverk rykus, kurie tam yr padaryti,

O mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą!

Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro;

O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.

Tūls nusvilęs ponpalaikis rods juokiasi būrams

Ir besišypsodams jų darbus niekina bloznas,

Lygiai kad toksai.be būrų gal įsiremti

Irgi be mėšlo jų pyragais gal pasivalgyt.

Ak! kur dingtų ponai, kad jie būro netektų

Ir kad biedžius toks su šūdais jiems nepadėtų.

Taigi nebokite, klapai! kad, išmėždami šūdus,

Kartais dėl visokių kvapų turite čiaudyt

Ir kad jūs stalde daugsyk klampodami stenat.

Rods darbelio jūsų ponačių lepusi nosis

Baidos ir vis poniškai užkumpusi juokias;

Ale dabok tiktai, kaip veikiai ji nusilenktų,

Kad barščius nedarytus ir prisvilusią gručę

Taip, kaip biedžiai mes, kasdien į vėdarą kištų

Ir su mumis drauge prisivargt į baudžiavą suktųs."

Pričkau! ką kalbi? ar ponams taip pasakysi?

Ar nežinai, kad būrs, iš tolo poną pamatęs,

Tur kepurę nuvožt ir poniškai pasikloniot?

O tu dar drįsti jiems taip durnai pasitursint?

Ar nebijais, kad jie dėl to tau sprandą nusuktų

Argi nutvėrę prie plaukų stalde pakabintų?

Sviete rods visur randi netikusį žioplį.

Jis nekyšo tikt vis po surukusia skranda;

Bet ir po šilkais daugsyk jis juokiasi glūpas.

Taigi nedyvykis, kad kartais drimelį puikų

Zaunijant girdi. Jis taip glūpai nedarytų,

Kad jo tėvs jį būt mūsų darbus dirbt pamokinęs.

Jaugi gana šiamsyk stalde pas mėžinį šūtyt;

Dar ir pievoms reiks, ir dirvoms ką pasakyti.

Vaikai, skubinkitės, ant vakars jau prisiartin;

O rytoj reikės pamaži dalgius pasiprovyt.

Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia

Ir, kas žiemai reiks, sukraut į kupetą liepia?

Ak ir čėsas bus; Joninių didelę šventę,

Kaip kiekviens žinai, poryt viešėdami švęsim;

O n'ilgai po to laukų trūsus nusitversim.

"Ak! - tarė Krizas, - rods dar daug mums reiks pasipurtint,

Ik visur savo būriškus atliksime darbus.

Ale, žėlėk dieve, kaip gal vargings gaspadorius

Iš bėdos išsirist, kad jam šeimyna neklauso.

Aš, girdėk, brolau! šią kiaušę žilą sulaukęs

Irgi nemaž ant svieto šiaip ir taip prisibandęs,

Daug dyvų ir daug naujienų tau pasakysiu.

Tėvs mano Krizas numirdams mane mažą paliko;

O našlė moma maitintis ubagais ėjo;

Todėl iš bėdos man, vargstančiam nabagėliui,

Slūžyt ir kiaules varinėt pas Bleberį teko.

Taip aš, valandą viernai jo kaimenę ganęs

Ir dėl smarvių bei biaurybių daug prisivargęs,

Jau po tam akėt ir žagrę sekt panorėjau.

Nės aš jau kaip glūpas vaiks daug razumo rodžiau,

O kaip pusbernis ne vieną žilį pranokau;

Todėl padarynes visokias vos
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0171
* © xneox.com