Džekas Londonas
BALTOJI ILTIS

Iš anglų kalbos vertė STASYS NAVICKAS

Vaga, VILNIUS 1977

ANTRAS LEIDIMAS


PIRMOJI DALIS
MĖSOS PĖDSAKAIS

Tamsus eglių miškas rūsčiai niaukstėsi abipus užšalusios upės vagos. Neseniai praūžęs vėjas nudraskė nuo medžių baltą šerkšno apdarą, ir jie tarsi glaustėsi vienas prie kito, juodi ir grėsmingi blėstančioje dienos šviesoje. Neaprėpiama tyla gaubė visą kraštą. O patsai kraštas atrodė nyki dykuma - be gyvybės, be judėjimo - toks vienišas ir šaltas, jog net per maža būtų pasakyti, kad jis liūdnas. Jame šmėžčiojo juoko užuomina, bet tas juokas buvo daug baisesnis už bet kurį liūdesį, - juokas, toks nedžiaugsmingas, kaip sfinkso šypsena, juokas, šaltas kaip speigas, ir persunktas begalinio siaubo. Tai buvo valdinga ir nenusakoma amžinybės išmintis, amžinybės, besijuokiančios iš gyvybės menkumo ir gyvybės pastangų. Tai buvo Tyrai - žiaurūs, iki pat gelmių įšalę šiaurės Tyrai.
Bet čia buvo gyvybė - atkakli, visame krašte pasklidusi gyvybė. Užšalusios upės vaga plūkėsi vilkinių šunų vorelė. Gauruoti jų kailiai buvo apšerkšniję nuo šalčio. Jų alsavimas šalo ore, vos išsiveržęs iš nasrų garo kamuoliais, kurie čia pat leidosi ant jų nugarų, pavirsdami šerkšno kristalais. Sūnys buvo pakinkyti odos viržiais ir vilko roges, kurios neturėjo pavažų. Jos buvo padarytos iš storos beržo tošies ir visu paviršiumi gulė ant sniego. Rogių pirmagalis buvo užlenktas tartum koks rietinys, kad jos neklimptų minkštame sniege, kuris lyg banga kilo prieš jas. Rogėse tvirtai pririšta, stovėjo ilga bei siaura dėžė. Buvo dar ir kitokių daiktų - antklodės, kirvis, kavinis ir keptuvė, bet didžiumą vietos vis dėlto buvo užėmusi toji ilga siaura dėžė.
Priešaky šunų plačiomis pašliūžomis sunkiai žengė žmogus. Paskui roges plūkėsi antras žmogus. Rogėse, dėžėje, gulėjo trečiasis, kuris jau liovėsi plušėjęs, - žmogus, kurį Tyrai jau
įveikė ir parbloškė, kad jis nebegalėtų judėti ir kovoti. Ne, Tyrų prigimtis nepakenčia judėjimo. Gyvybė ją įžeidžia, nes gyvybė yra judėjimas; o Tyrų tikslas - sunaikinti bet kokį judėjimą. Jie sušaldo vandenį, neleisdami jam tekėti jūron; jie gena sultis iš medžių, kol tie pagaliau sušąla iki pat šerdžių gelmių. O nuožmiausiai ir su didžiausiu įnirčiu Tyrai stengiasi palaužti ir sugniuždyti žmogų, - žmogų, kuris yra pats neramiausias visoj gyvybėj, amžinai maištaująs prieš dėsnį, pagal kurį kiekvienas judėjimas turi pagaliau nurimti.
Ir vis dėlto priešaky ir užpakaly, neįbauginami ir nenuramdomi, plūkėsi du vyrai, kurie buvo dar gyvi. Jų kūnus dengė kailiai ir minkšta išdirbta oda. Blakstienos, skruostai ir lūpos buvo taip sušalusio jų kvapo kristalų apdengtos, jog net veidų nebūtum galėjęs įžvelgti. Dėl to jie atrodė panašūs į pamėklių pasaulio šmėklas, duobkasius vaiduoklio laidotuvėse. Bet vis dėlto tai buvo žmonės, žmonės, įsiskverbę nykumos, patyčių ir tylos kraštan, - menkučiai nuotykiautojai, leidęsi i milžinišką nuotykį, pasipriešinę galingam pasauliui - tolimam, svetimam ir be jokio gyvybės ženklo, kaip erdvių bedugnė.
Jie keliavo tylėdami, taupydami jėgas savo kūnų judesiams. Aplinkui viešpatavo tyla, slegianti juos apčiuopiamu artumu. Ji slėgė jų sielą kaip vandens gelmės slegia naro kūną. Ji gniuždė juos savo begalinės platybės ir nepakeičiamo sprendimo našta. Ji gniuždė juos, braudamasi į pačius tolimiausius jų sielos kampelius, spausdama iš jų, nelyginant sultis iš vynuogių, apgaulingą įkarštį ir susižavėjimą ir perdaug didelį žmoniškosios sielos vertinimą, kol pagaliau jie suvokė esą riboti, menki, dulkelės bei krisleliai, judą savo menkutės išmonės ir nedidelės išminties pagalba, bejėgiai žaisleliai didžiulių aklųjų gaivalų rankose.
Praslinko valanda, paskui dar viena. Blyški trumpos besaulės dienos šviesa buvo jau pradėjusi blėsti, kai tyliame ore nuaidėjo tolimas, vos vos girdimas šauksmas. Jis greit kilo aukštyn, kol pagaliau, pasiekęs aukščiausią savo gaidą, stabtelėjo, Įtemptai virpėdamas, ir po to iš lėto nutilo. Tai būtų galėjusi būti pasmerktos sielos aimana, jei joje nebūtų kažkokio liūdesio kupino nuožmumo ir alkio aistros. Priekyje einantis vyras pasuko galvą, kol jo akys susidūrė su užpakaly esančio vyro akimis. Pažvelgę vienas į kitą per siaurą ilgą juos skiriančią dėžę, jiedu linktelėjo kits kitam galvą.
Dar kartą pasigirdo raižus lyg adata šauksmas, kiaurai perverdamas tylą. Vyrai suprato, iš kurios pusės jis sklido. Jis kilo jų užnugary, kažkur tuose sniegų plotuose, kuriuos jie ką tik praėjo. Atsiliepė trečias kauksmas, taip pat jų užpakaly, kiek kairiau nuo antrojo.
- Jie vejasi mus, Bili, - tarė prieky einąs vyras.
Jo balsas skambėjo šiurkščiai ir nerealiai, jis kalbėjo su pastebima įstanga.
- Retai kur galima rasti mėsos, - atsakė jo draugas. - Jau daugelį dienų nesu matęs nė vienos kiškio pėdos.
Juodu nutilo, nors ausys budriai klausėsi tų medžioklę skelbiančių garsų, kurie be paliovos aidėjo užpakalyje.
Sutemus jie pasuko šunis į eglių tankmę upės vagos pakrašty ir įsirengė stovyklą. Karstas, pastatytas šalia laužo, buvo jų suolas ir stalas. Vilkiniai šunys, susigūžę kitoje laužo pusėje, urzgė ir riejosi tarpusavy, bet neketino bėgti į tamsą.
- Man atrodo, Henri, kad jie perdaug jau arti glaudžiasi prie mūsų, - tarė Bilis.
Henris, tupintis prie ugnies ir kabinantis kavinį su ledo gabalu, linktelėjo galvą. Jis tylėdamas atsisėdo ant karsto ir ėmė valgyti, paskui tarė:
- Jie žino, kur jų kailis saugus. Jie mieliau patys ką sudoros, nei leisis kitų sudorojami. Ne tokie kvaili tie šunys.
Bilis papurtė galvą.
- Hm, kažin.
Jo draugas smalsiai pažvelgė į jį.
- Pirmą kartą girdžiu tave sakant, kad jie nėra gudrūs.
- Henri, - tarė antrasis, lėtai kramtydamas pupas, - ar tu pastebėjai, kaip erzėjo šunys, kai aš juos šėriau?
- Smarkiau, negu visuomet, - pritarė Henris.
- Kiek mes turime šunų, Henri?
- Šešis.
- Taigi, Henri... - Bilis patylėjo valandėlę, norėdamas, kad jo žodžiai būtų svaresni. - Aš irgi sakau, kad šešis, Henri. Aš išėmiau iš maišo šešias žuvis. Daviau po vieną žuvį kiekvienam šuniui ir, žinai, Henri, vienos žuvies man pritrūko.
- Blogai suskaičiavai.
- Mes turime šešis šunis, - nesijaudindamas kartojo pirmasis. - Išėmiau šešias žuvis. Vienausis negavo žuvies. Tada aš vėl nuėjau prie maišo ir atnešiau dar vieną.
- Mes turime tiktai šešis šunis, - tarė Henris.
- Henri, - tęsė Bilis, - aš nesakau, kad jie visi buvo šunys, bet žuvį gavo septyni.
Henris liovėsi valgęs, pažvelgė pro laužą ir suskaičiavo šunis.
- Dabar tebėra šeši, - tarė jis.
- Aš mačiau, kaip vienas nubėgo per sniegą, - tiesiai ir šaltai pasakė Bilis. - Aš mačiau septynis.
Henris pažvelgė į jį su užuojauta ir tarė:
- Būsiu labai laimingas, kai ši kelionė pasibaigs.
- Ką tu nori tuo pasakyti? - paklausė Bilis.
- Aš noriu pasakyti, kad tas mūsų krovinys ima veikti tavo nervus ir tau pradeda vaidentis.
- Aš irgi taip pamaniau, - rimtai atsakė Bilis. - Ir kai pamačiau jį bėgant per pusnis, pažvelgiau į sniegą ir pamačiau jo pėdsakus. Tada suskaičiau šunis, - jų buvo šeši, kaip buvę. Pėdsakai tebėra sniege. Gal nori pažiūrėti? Aš tau juos parodysiu.
Henris nieko neatsakė, tylėdamas baigė valgyti, paskui išgėrė puodelį kavos. Jis nusišluostė ranka lūpas ir tarė:
- Tai tu manai, kad tai buvo...
Kažkur tamsoje pasigirdęs ilgas aimanuojąs ir gailiai liūdnas staugimas nutraukė jį. Jis nutilo, norėdamas geriau išgirsti, paskui, mostelėjęs ranka nuaidėjusio kauksmo link, užbaigė sakinį:
- Vienas jų?
Bilis linktelėjo galvą.
- Teapanku aš, jei ne taip. Pats matei, kaip jie riejosi. Kauksmai kartojosi, jiems atsiliepė vis nauji, ir tyla virto tarsi beprotnamiu. Kauksmai aidėjo iš visų pusių, baimės pagauti šunys glaudėsi krūvon ir taip arti ugnies, kad jų plaukai ėmė svilti nuo karščio. Prieš užsidegdamas pypkę, Bilis įmetė į laužą daugiau malkų.
- Man atrodo, kad tu kažko nusiminęs, - tarė Henris.
- Henri... - Jis kurį laiką susimąstęs čiulpė savo pypkę, paskui tarė: - Henri, aš galvoju, kad jis dabar daug laimingesnis už tave ir mane.
Jis parodė į trečiąjį, bakstelėjęs nykščiu į dėžę, ant kurios jiedu sėdėjo.
- Kai mudu, Henri, numirsime, tai būsime laimingi, jei atsiras keletas akmenų lavonams prislėgti, kad šunys nepasiektų.
- Bet mudu neturim nei žmonių, nei pinigų, nei viso to, ką turėjo jis, - pridūrė Henris.- Tokios tolimos laidotuvės mudviem per brangios.
- Niekaip negaliu suprasti, Henri, ko tokiam vaikinui, kuris savo krašte buvo lordas ar kažkas panašaus, kuriam niekad nereikėjo rūpintis maistu arba antklodėmis, prireikė trankytis po dievo užmirštus pasaulio galus, niekaip galva neišneša.
- Namie būtų galėjęs susilaukti gražaus amželio, - pritarė Henris.
Bilis pravėrė burną, norėdamas kažką pasakyti, bet apsigalvojo. Užuot prabilęs, jis parodė į tamsą, kuri tartum siena siautė ir slėgė juos iš visų pusių. Ji buvo tokia tiršta, jog negalėjai išskirti jokio pavidalo; įžvelgiamos buvo tik dvi lyg anglys žibančios akys. Henris galva parodė antrą tokią porą, paskui trečią. Žibančių akių žiedas apsupo stovykla. Kartkartėmis akys sujudėdavo ir išnykdavo, bet tuoj vėl pasirodydavo.
Šunų nerimas vis didėjo, pagaliau, staigios baimės apimti, jie prislinko visai arti laužo, glaudėsi ir šliaužiojo prie žmonių kojų. Toje kamšaty vienas šuo apvirto prie pat degančio laužo, suinkštė iš skausmo ir baimės, ore pasklido apsvilusio kailio kvapas. Kilus sumaiščiai, akių žiedas nerimastingai sujudo, valandėlę net kiek atsitraukė, bet vos tik šunims nurimus, vėl priartėjo.
- Prakeiktas daiktas, Henri, palikti be šovinių.
Bilis baigė rūkyti pypkę ir pagelbėjo savo draugui patiesti kailius bei antklodes ant eglišakių, kurių jis prieš vakarienę buvo priklojęs ant sniego. Henris suniurnėjo kažką ir ėmė varstytis mokasinus. - Kiek, sakei, dar turi šovinių? - paklausė jis,
- Tris, - pasigirdo atsakymas. - O aš norėčiau, kad jų būtų trys šimtai. Tada, po perkūnais, aš jiems parodyčiau.
Jis piktai pagrasė kumščiu žibančių akių pusėn ir ėmė rūpestingai džiauti prieš ugnį mokasinus.
- Ir dar norėčiau, kad šalčiai liautųsi! - tęsė jis. - Štai jau dvi savaitės penkiasdešimt laipsnių šalčio. Geriausia būtų, jei aš iš viso nebūčiau čia atsidūręs. Man nepatinka šita kelionė. Aš kažkaip prastai jaučiuosi. Ir dar norėčiau, kad viskas greičiau baigtųsi, mudu su tavim sėdėtume prie židinio Makgario forte ir loštume kribidžą, - štai ko aš norėčiau.
Henris murmtelėjo kažką ir įsirangė į guolį. Jis buvo jau pradėjęs snausti, kai jį pažadino draugo balsas.
- Klausyk, Henri, kodėl šunys nepuolė to, kuris buvo atėjęs ir gavo žuvį. Štai kas man rūpi.
- Per daug rūpinies, Bili, - pasigirdo mieguistas atsakymas. - Anksčiau tu niekad toks nebūdavai. Verčiau užsičiaupk ir eik gulti, o ryt rytą būsi linksmesnis. Tave rėmuo kankina, dėlto ir esi toks surūgęs.
Giliai kvėpuodami, vyrai miegojo šalia vienas kito, po vienu apklotu. Ugnis prigeso, ir žibančios akys dar glaudžiau užveržė žiedą, kuriuo buvo apsupusios stovyklą. Šunys, apimti baimės, glaudėsi į krūvą, kartkartėmis grėsmingai urgzdami, kai akys priartėdavo. Kartą kilo toks triukšmas, jog Bilis nubudo. Jis tyliai išlipo iš guolio, stengdamasis nepažadinti draugo, ir įmetė į laužą daugiau malkų. Kai jos suliepsnojo, akių žiedas pasitraukė atgal. Jis dirstelėjo į susibrukusius šunis. Paskui pasitrynė akis ir pasižiūrėjo į juos atidžiau. Tada vėl įsirangė po antklodėmis.
- Henri, - tarė jis. - Ei, Henri!
Henris suvaitojo, busdamas iš miego, ir paklausė:
- Kas dar atsitiko?
- Nieko, - pasigirdo atsakymas, - tik jų vėl septyni. Aš tik ką suskaičiau.
Henris tik suniurzgėjo, parodydamas, kad girdėjo, ir tuoj pat ėmė knarkti.
Rytą Henris pirmas pabudo ir prikėlė savo draugą. Nors jau buvo šešta, bet aušti turėjo ne anksčiau kaip už trijų valandų. Henris patamsyje ėmė ruošti pusryčius, o Bilis suvyniojo antklodes ir ėmė tvarkyti roges.
- Klausyk, Henri, - staiga paklausė Bilis, - kiek, sakei, mes turime šunų?
- Šešis.
- Netiesa, - triumfuojančiu balsu pareiškė Bilis.
- Vėl septyni? - nusišypsojo Henris.
- Ne, penki, vieno nebėra.
- Po velnių! - sušuko Henris įtūžęs, palikdamas verdančius pusryčius ir eidamas skaičiuoti šunų.
- Teisingai, Bili, - užbaigė jisai. - Dručkio nebėra.
- Dingo, lyg žemę būtų prasmegęs. Kažin ar sugrįš?
- Maža vilties, - tarė Henris. - Jie jį gyvą prarijo. Galvą guldau, kad ryjamas jis dar kaukė tų prakeiktųjų gerklėse!
- Jis visad buvo kvailas šuo, - tarė Bilis.
- Bet ir baisiausiai kvailas šuo nebus toks kvailas, kad šitaip pražūtų. - Jis apžvelgė visus likusius šunis įgudusiomis akimis, kurios tuoj pat įvertina ryškiausias gyvulio savybes. - Einu lažybų, kad nė vienas šitų taip nepadarys.
- Jų nė su pagaliu nuo ugnies nenuvarysi, - sutiko Bilis. - Man jau seniai atrodė, kad Dručkis kažkoks keistas šuo.
Tai buvo nekrologas šiaurės kely žuvusiam šuniui - nė kiek ne prastesnis už daugelio kitų šunų bei žmonių.


II
VILKĖ
Pavalgę pusryčius ir pririšę prie rogių kuklią stovyklos mantą, vyrai atsisveikino su jaukiu laužu ir leidosi į tamsą. Beregint pasigirdo siaubingas liūdnas staugimas, kuris aidėjo tamsoje ir šaltyje, atsiliepdamas iš visų pusių. Pašnekesys nutrūko. Devintą valandą išaušo. Paskui dangus pietuose kiek paraudo ir parodė, kad ten žemės kraštas stovi tarp vidudienio saulės ir šiaurės pasaulio. Bet rausvumas greitai blėso. Pilka dienos šviesa truko iki trečios valandos, kol pagaliau ir ji išblėso, ir juodas Arktikos nakties gaubtas pridengė vienišą ir tylų kraštą.
Sutemus ir kairėj, ir dešinėj, ir užpakaly juos sekantis staugimas ėmė artėti, ir kartais tiek priartėdavo, jog bėgantys šunys imdavo blaškytis, panikos apimti. Kartą, po tokio išgąsčio priepuolio, kai Henriui vėl pavyko įstatyti šunis į viržius, Bilis tarė:
- Norėčiau, kad jiems pavyktų sumedžioti kokį nors laimikį ir jie paliktų mus ramybėj.
- Tikrai labai erzina nervus, - pritarė Henris.
Daugiau jiedu nesikalbėjo, kol įrengė stovyklą.
Henris pasilenkęs dėjo ledą į verdantį puodą su pupomis, kai staiga išsigando, išgirdęs smūgių garsus, Bilio šūksnį ir niršų bei skausmingą šunų urzgesį. Atsitiesęs jis dar spėjo pamatyti kažkokį neaiškų pavidalą, tolstantį per sniegą į tamsos prieglobstį. Paskui jis pamatė Bilį, kuris lyg džiūgaudamas, lyg nusiminęs stovėjo tarp šunų, laikydamas vienoj rankoj storą lazdą, o antroj - rūkytos lašišos uodegą.
- Nutvėrė pusę, - pasakė jis, - bet aš jam vis dėlto gerokai uždrožiau. Girdi, kaip kaukia?
- Kaip jis atrodė? - paklausė Henris.
- Negalėjau įžiūrėti. Bet turėjo keturias kojas, snukį, ir buvo panašus į šunį.
- Tuomet, man rodos, prijaukintas vilkas.
- Po velnių tokį prijaukinimą, jei jis ateina šėrimo metu ir pačiumpa žuvies gabalą.
Tą naktį po vakarienės jiedu sėdėjo ant pailgos dėžės ir rūkė pypkes, o žibančių akių žiedas susispaudė dar glaudžiau.
- Norėčiau, kad jie užtiktų kur nors briedžių bandą ar šiaip ką nors, pasitrauktų ir paliktų mus ramybėj, - tarė Bilis.
Henris sumurmėjo kažką nelabai maloniai, ir apie ketvirtį valandos jiedu sėdėjo tylėdami, - Henris žiūrėjo įsmeigęs akis į ugnį, o Bilis į žiedu apsupusias akis, degančias tamsoje kitapus laužo.
- Norėčiau, kad šią valandėlę būtume netoli Makgario, - vėl pradėjo jis.
- Užsičiaupk ir baik tuos savo norėjimus bei kranksėjimus, - supyko Henris. - Tave rėmuo graužia, todėl ir erzėji. Išgerk šaukštą sodos - bemat pasveiksi ir vėl būsi malonus keliadraugis.
Rytą Henrį pažadino smarkūs keiksmai, pasipylę iš Bilio lūpų. Henris pasirėmė alkūnėmis ir pamatė savo draugą, stovintį šunų tarpe, šalia išblėsusio laužo, beskėtriojantį rankomis, pykčio iškreiptu veidu.
- Ei! - sušuko Henris. - Kas atsitiko?
- Šoklys pabėgo, - pasigirdo atsakymas.
- Negali būti.
- Sakau, kad pabėgo.
Henris iššoko iš po antklodžių ir pribėgo prie šunų. Jis atidžiai juos suskaičiavo ir kartu su savo draugu ėmė keikti tyrų galybes, kurios pagrobė iš jų dar vieną šunį.
- Šoklys buvo stipriausias būrio šuo, - pagaliau tarė Bilis.
- Ir jis visai nebuvo kvailas, - pridūrė Henris. Tai buvo antrasis nekrologas.
Nusiminę jie pavalgė pusryčius ir pakinkė į roges keturis likusius šunis. Ši diena niekuo nesiskyrė nuo praėjusiųjų. Vyrai tylėdami plūkėsi sukaustyto pasaulio paviršiumi pirmyn. Tylą drumstė vien staugiantys persekiotojai, kurie nematomai sekė jų pėdomis. Pavakary, beveik tuoj popiet, stūgavimas, vijikams savo papratimu prislinkus arčiau, ėmė garsėti. Šunys vėl pradėjo nerimauti ir baimintis, blaškytis, painiodami pa-valkčius, o tai dar labiau slėgė abu vyrus.
- Štai, dabar jau nepabėgsit, kvaili sutvėrimai, - tarė patenkintas Bilis tą vakarą, baigęs darbą.
Henris paliko ruošiamą vakarienę ir priėjo pažiūrėti. Jo draugas pririšo šunis ne paprastai, o indėniškai - su branktais. Kiekvienam šuniui ant kaklo jis pririšo po odinį diržą. Prie jo, taip arti, kad šuo nepasiektų dantimis, jis pririšo storą keturių ar penkių pėdų ilgio branktą. Antrąjį brankto galą diržu pririšo prie žemėn įkalto kuolo. Šuo negalėjo pragraužti diržo prie kaklo, o branktas trukdė jam pasiekti diržą, esantį kitame lazdos gale.
Henris linktelėjo galvą.
- Tai vienintelis būdas sulaikyti Vienausį, - tarė jis.- Jis perkanda diržą taip dailiai, kaip peiliu, tik dar greičiau. Ryt rytą jie visi bus čia, matysi.
- Einu lažybų, kad bus, - patvirtino Bilis.- Jei kurio trūks, rytą negeriu kavos.
- Jie žino, kad mes neturim šovinių, - tarė Henris, rodydamas į spindintį žiedą, supantį juos iš visų pusių.- Jei galėtume paleisti į juos porą šūvių, jie pasidarytų gerokai pagarbesni. Kiekvieną naktį jie ateina vis arčiau. Prisidenk akis nuo laužo ir gerai pažvelk - štai tenai. Ar matai šitą?
Kurį laiką abu vyrai stebėjo neaiškių pavidalų judesius už laužo apšviesto rato. Atidžiai žiūrint į tamsoj žėrinčias akis, po kiek laiko imdavo ryškėti ir paties žvėries kontūrai. Kartais net būdavo matyti, kaip tie pavidalai pereidavo iš vienos vietos į kitą.
Vyrų dėmesį patraukė šunys. Vienausis inkšdamas ir cypdamas veržėsi tamsos link, kartkartėmis vis bandydamas pragraužti dantimis branktą.
- Pasižiūrėk į aną, Bili, - sušnabždėjo Henris.
Laužo apšviestas, skersomis sėlino į šunį panašus žvėris. Jis ėjo nepasitikėdamas, nors ir drąsiai, atidžiai stebėdamas žmones, bet visą dėmesį nukreipęs j šunis. Vienausis veržėsi, kiek leido branktas, svetimojo link ir garsiai inkštė.
- Neatrodo, kad tas kvailys Vienausis per daug bijotų, - tyliai tarė Bilis.
- Tai vilkė, - pašnibždom atsakė Henris, - dabar aišku, kodėl Dručkis ir Šoklys dingo. Ji yra gaujos masalas. Ji išvilioja šunį, o paskui visi puola jį ir sudrasko.
Spragtelėjo ugnis. Garsiai dunkstelėjęs, nuvirto nuodėgulis. Išgirdęs tai, keistasis žvėris šoko atgal į tamsą.
- Henri, aš manau...- pareiškė Bilis.
- Ką manai?
- Manau, kad kaip tik jį aš pavaišinau lazda.
- Nėra nė mažiausios abejonės, - atsakė Henris.
- Ir dar pasakysiu tau, - tęsė Bilis, - jog šito žvėries įpratimas prie laužo yra kažkoks įtartinas ir Maurus.
- Jis išmano daug daugiau, negu save gerbiąs vilkas privalėtų išmanyti, - pritarė Henris, - Vilkas, sugebąs ateiti šunų maitinimo metu, turi patyrimą.
- Senis Vilenas turėjo šunį, kuris pabėgo su vilkais, - garsiai svarstė Bilis.- Man būtų pravartu tai prisiminti. Aš nušoviau jį briedžių ganyklose už Litl Stiko, kur jis buvo atėjęs drauge su vilkų gauja. Ir senis Vilenas verkė kaip vaikas. Trejus metus nebuvau jo matęs, sakė jis. Visą laiką tasai gyvenęs su vilkais.
- Teisybe sakai, Bili. Tas vilkas yra šuo, ir jis daug kartų yra ėdęs žuvį iš žmogaus rankų.
- Ir jei tik man pasitaikys proga, iš to vilko ar šuns liks mėsa, - pareiškė Bilis.- Daugiau nebegalime prarasti šunų.
- Bet tu turi tik tris šovinius, - atsakė Henris.
- Aš palauksiu, kol tikrai galėsiu pataikyti, - tarė Bilis. Rytą Henris pakurstė ugnį ir, draugui knarkiant, išvirė pusryčius.
- Tu taip puikiai miegojai, - tarė jam Henris, keldamas jį pusryčių, - kad pagailėjau žadinti.
Bilis dar mieguistas ėmė valgyti. Jis pastebėjo, kad jo puodelis tuščias ir buvo besiekiąs kavinuko. Bet kavinukas stovėjo šalia Henrio, ir jis negalėjo pasiekti.
- Klausyk, Henri, - tarė jis švelniai, - ar tu kartais nepamiršai ko nors?
Henris atidžiai apsižvalgė ir papurtė galvą. Bilis pakėlė tuščią puodelį.
- Tu negauni kavos, - pareiškė Henris.
- Išbėgo?- susirūpinęs paklausė Bilis.
- Ne.
- Manai, kad kava kenkia mano virškinimui?
- Ne.
Bilio veidas paraudo iš pykčio.
- Tada labai norėčiau, kad paaiškintum, kaip čia yra, - tarė jis.
- Stipruolio nebėra, - atsakė Henris.
Neskubėdamas, kaip žmogus, pasiruošęs sutikti nelaimę, Bilis pasuko galvą ir nesikeldamas suskaičiavo šunis.
- Kaip tai atsitiko?- paklausė jis abejingai. Henris gūžtelėjo pečiais.
- Nežinau. Turbūt, Vienausis pergraužė jam diržą. Pats tai jis negalėjo.
- Prakeiktas padaras.- Bilis kalbėjo svariai ir iš lėto, neparodydamas nė krislelio to pykčio, kuris virė jo viduje.- Pats negalėjo išsilaisvinti, tai nors Stipruoliui pergraužė diržą.
- Na ką gi, Stipruolis bus jau baigęs savo vargus; dabar jis šuoliuoja per laukus, virškinamas kokių dvidešimties vilkų pilvuose, - pasigirdo iš Henrio lūpų nekrologas paskutiniam prarastam šuniui.- Išgerk kavos, Bili.
Bet Bilis papurtė galvą.
- Gerk, - siūlė Henris, keldamas kavinį.
Bilis pastūmė savo puodelį.- Būčiau tuščias plepys, jei gerčiau. Sakiau, kad negersiu, jei nebus šuns, tai ir negersiu.
- Baisiai puiki kava, - gundė Henris.
Bet Bilis buvo neperkalbamas ir valgė sausą maistą, lydėdamas kiekvieną kąsnį tyliais keiksmais Vienausiui už iškrėstą niekšybę.
- Šiąnakt pririšiu juos taip, kad negalės pasiekti vienas antro, - tarė Bilis prieš iškeliaujant
Nukeliavus kokį šimtą jardų, Henris, kuris ėjo pirmas, pasilenkė ir pakėlė kažkokį daiktą, į kurį atsitrenkė pašliūža. Buvo tamsu, ir jis nieko nematė, bet paėmęs iš karto pažino, kas tai. Jis metė tą daiktą atgal, jog šis, atsitrenkęs į roges, ir keletą kartų pašokėjęs, užkliuvo už Bilio pašliūžų.
- Gal tau pravers, - tarė Henris.
Bilis šūktelėjo. Tai buvo visa, kas liko iš Stipruolio, - branktas, prie kurio jis buvo pririštas.
- Surijo su visu kailiu, - pareiškė Bilis.- Branktas švarutėlis, diržai suėsti iš abiejų galų. Jie pasiutusiai išalkę, Henri, ir mes patys atiteksim jiems, nebaigę šios kelionės.
Henris atšiauriai nusijuokė.
- Lig šiol vilkai manęs taip dar niekad nesekiojo, bet aš esu patyręs daug sunkesnių valandų ir likau sveikas. Reikia šio to daugiau, negu saujos įkyrių padarų tavo nuolankiam tarnui sudoroti, brolyti.
- Nežinau, nežinau, - sumurmėjo Bilis dvejodamas.
- Nebijok, sužinosi, kai atvyksim į Makgarį.
- Nesu per daug entuziastiškai nusiteikęs, - nesiliovė Bilis.
- Tu nesveikas, - štai kur šuo pakastas, - pareiškė Henris.- Tau būtinai reikia išgerti chinino ir, kai tik pasieksim Makgarį, surasiu tau gerą dozę.
Bilis sumurmėjo, nesutikdamas su diagnoze, ir nutilo. Diena buvo panaši į praėjusias. Prašvito devintą valandą. Dvyliktą nematoma saulė sušildė pietų horizontą; paskui prasidėjo pilka nejauki popiečio prieblanda, kuri po trijų valandų turėjo virsti naktimi.
Pačiame šviesume Bilis ištraukė iš rogių šautuvą ir tarė:
- Tu važiuok pirmyn, Henri, o aš einu apsidairyti.
- Verčiau neatsitrauk nuo rogių, - prieštaravo jo bendrakeleivis.- Turi tik tris šovinius, ką žinai, kas gali atsitikti?
- Kas dabar karksi? - paklausė Bilis triumfuodamas.
Henris, nieko nesakydamas, nusivarė pirmyn, bet vis dirsčiojo atgal į pilką tuštumą, kurioje dingo iš akių jo draugas. Po valandos, kirsdamas vingius, kuriuos turėjo daryti rogės, Bilis pasivijo.
- Jie bėga, plačiai išsisklaidę, - tarė jis, - neatsilikdami nuo mūsų, bet tuo pat metu ieškodami grobio ir kitur. Matai, dėl mūsų jie visiškai tikri, tik žino, jog teks kiek palaukti, kol galės mus suryti. Tuo tarpu suėda radę ką tinkamo kelyje.
- Tu manai, kad jie dėl mūsų yra tikri?- reikšmingai paklausė Henris.
Bet Bilis neatsakė.
- Aš mačiau kai kuriuos. Jie baisiai sulysę. Manau, kad be Dručkio, Šoklio ir Stipruolio jie ištisas savaites nė kąsnio nėra paragavę; daugelis jų neilgai tetvers. Vieni kaulai. Šonkauliai styro kaip skalbimo lentos, o pilvai tiesiog prie nugarkaulio prilipę. Žinai, jie galutinai nusiminę. Jeigu pasius, tada laikykis, brolyti!
Po kelių minučių Henris, dabar žingsniuojantis paskui roges, atkreipdamas draugo dėmesį, tyliai švilptelėjo. Bilis atsisuko, paskui ramiai sustabdė šunis. Užpakaly jų, aplenkdamas paskutinį posūkį, visiškai atvira vieta pasaliai risnojo kažkoks gauruotas žvėris. Nuleidęs nosį prie pat žemės, jis risnojo kažkokia ypatinga, sliuogte sliuogiančia lengva bėgsena. Kai jie sustojo, sustojo ir jis ir, pakėlęs galvą, ėmė atidžiai juos stebėti, virpančiomis šnervėmis uosdamas kvapą.
- Vilkė, - tarė Bilis.
Jis aplenkė sugulusius ant sniego šunis ir priėjo prie savo draugo šalia rogių. Jie žiūrėjo į tą keistą žvėrį, kuris per ištisas dienas juos persekiojo ir jau sunaikino pusę šunų kinkinio.
Atidžiai patyrinėjęs, žvėris pabėgėjo keletą žingsnių pirmyn. Paskui vėl, kelis kartus, kol pagaliau atsidūrė bemaž per šimtą jardų nuo jų. Tada stabtelėjo netoli eglių guoto ir, iškėlęs galvą, akimis ir uosle tyrė jį stebinčius vyrus.
Jis žiūrėjo į juos kažkokiu keistu ilgesingu žvilgsniu visai kaip šuo, bet tame ilgesy nebuvo jokio šuns prieraišumo. Tai buvo tik bado sukeltas ilgesys, kraugeriškas kaip jo iltys ir nuožmus kaip šis baisus speigas.
Kaip vilkas jis atrodė per didelis, iš jo sulysusio kūno galima buvo spręsti, jog tai pats didžiausias visos jo veislės žvėris.
- Beveik dviejų su puse pėdu aukščio ties mentėmis, - pastebėjo Henris.- Ir kertu lažybų, kad ne mažiau kaip penkių pėdų ilgio.
- Keistoko plauko, jei tai vilkas, - tarė Bilis.- Niekad nesu matęs raudono vilko. Man atrodo, kad jis beveik cinamono spalvos.
Žvėris, žinoma, nebuvo cinamono spalvos. Jo kailis buvo tikro vilko. Pagrindinė spalva buvo pilka, tik šalia jos buvo dar kažkoks apgaulingas rusvas atspalvis, kuris čia išryškėdavo, čia vėl išnykdavo ir atrodė it kažkokia regėjimo iliuzija; štai žiūrėk - pilkas, aiškiai pilkas, o paskui kažkoks rusvas atspalvis ir raibuliavimas, kurio įprastiniais žodžiais negalėjai nusakyti.
- Tikras rogių šuo, - tarė Bilis. - Nenustebčiau, jei staiga suvizgintų uodegą.
- Ei tu, gauruočiau!- šūktelėjo jis. - Eik šen!
- Nelabai tavęs bijo, - nusijuokė Henris.
Bilis grūmodamas pagrasė ranka ir garsiai suriko, bet žvėris nė kiek neišsigando. Jie tik pastebėjo, kad jis pasidarė daug budresnis ir visą laiką žiūrėjo į juos su nuožmiu godumu, sukeltu bado. Jie buvo mėsa, o jis buvo alkanas, ir, be abejo, būtų šokęs prie jų ir suėdęs, jei tik būtų užtekę drąsos.
- Klausyk, Henri, - tarė Bilis, nejučiomis pritildęs balsą ir kalbėdamas kone pašnibždomis. - Mes turime tris šovinius. Bet čia pataikymas tikras. Neprašausiu. Juk jis jau nuviliojo tris mūsų šunis, kiek galima kentėti? Kaip manai?
Henris pritardamas linktelėjo galvą. Bilis atsargiai ištraukė iš rogių šautuvą. Jis jau kėlė jį prie peties, bet taip ir paliko. Nes tą pat akimojį vilkė šoko šalin nuo tako į eglių guotą ir dingo.
Vyrai pasižiūrėjo vienas į antrą. Henris ilgai ir reikšmingai švilptelėjo.
- Turėjau iš anksto žinoti, - garsiai priekaištavo sau Bilis, dėdamas atgal šautuvą. - Juk toks vilkas, kuris geba atsirasti šunų tarpe tuo metu, kai juos šeri, be abejo, išmano ir apie šaudymo prietaisus. Dabar aš tau drąsiai sakau, Henri - visi mūsų vargai per jį. Jeigu ne ji, mes dabar turėtume šešetą šunų, o ne trejetą. Nieko, ne aš būsiu, jei jos nenudėsiu. Ji gudri, atviram lauke jos nenušausi, bet aš patykosiu, pamatysi. Ne aš, jei nenušausiu.
- Tik nenuklysk per toli, - įspėjo Henris. - Jei ta gauja sumanytų pulti, tavo trys šoviniai reikštų tiek, kiek trys dervos samčiai pragare. Žvėrys velniškai išalkę, Bili, ir kartą puolė, gyvo tavęs tikrai nepaleistų.
Tą naktį jie sustojo anksti. Trys šunys negalėjo taip greit ir taip ilgai traukti rogių, kaip šeši, ir jau buvo aiškiai matyti, jog jie visai neteko jėgų. Vyrai nuėjo anksti miegoti, tik prieš tai Bilis pririšo šunis taip, kad jie nepasiektų vienas antro diržo.
Bet vilkai pasidarė įžūlesni, ir vyrai turėjo keletą kartų keltis iš miego. Vilkai prislinkdavo taip arti, kad šunys, baimės apimti, ėjo iš proto, ir reikėdavo vis kurstyti ugnį, kad tie akiplėšiški žvėrys nedrįstų pulti.
- Esu girdėjęs jūreivius pasakojant, kaip rykliai seka laivą, - tarė Bilis, kai, pakurstęs ugnį, rangėsi po antklode. - Tie vilkai tikri sausumos rykliai. Jie išmano savo reikalus geriau už mus ir ne veltui seka mūsų pėdomis. Jie tikisi suėsti mus. Jie tikri, Henri, kad suės mus.
- Tu jau beveik suėstas, jei šneki apie tai visą laiką, - šaižiai atkirto Henris. - Tas, kuris bijo gauti, vis tiek gaus. Jei ir toliau taip darysi, tai gali sakyti, kad esi žuvęs.
- Jie sudorojo truputį geresnius vyrus, negu tu ir aš, - atsakė Bilis.
- Liaukis vieną kartą karksėjęs. Nebegaliu klausytis. Henris piktai nusisuko į kitą pusę, bet labai nustebo, kad
Bilis nepadarė to paties. Tai Biliui nebuvo įprasta, nes paprastai kandūs žodžiai jį lengvai supykindavo. Henris ilgai prieš užmigdamas apie tai galvojo, o kai vokai ėmė merktis, jis jau snausdamas mintyse nutarė: - Nėra abejonės, kad Bilis nukabino nosį. Reikės rytoj jį pralinksminti.

III
ALKIO ŠAUKSMAS
Diena prasidėjo sėkmingai. Naktį nedingo nė vienas šuo, ir vyrai žvaliai iškeliavo į tylą, tamsą ir šaltį. Bilis atrodė jau užmiršęs praėjusios nakties pranašavimus ir netgi ėmė žaisti su šunimis, kai jie vidurdienį nelygioje vietoje apvertė roges. Viskas susipainiojo. Rogės apvirto ir įstrigo tarp medžio kamieno ir didelės uolos, ir, norėdami išbristi iš tos raizgalynės, jie turėjo iškinkyti šunis. Tuo metu, kai abu vyrai, pasilenkę prie rogių, bandė jas pakelti, Henris pastebėjo bėgantį tolyn Vienausį.
- Šen, Vienausi! - suriko jis, atsistojęs ir atsigręžęs į šunį.
Bet Vienausis, vilkdamas paskui save pakinktus, lėkė tolyn. O ten, sniege jų pramintoj provėžoj, jo laukė vilkė. Priartėjęs prie jos, jis staiga pasidarė atsargus. Ėmė slinkti pamažu, budriais bei smulkiais žingsniais, pagaliau visai sustojo. Jis stebėjo ją atidžiai, dvejodamas, nors ir gosliai. Ji tarytum šypsojosi, rodydama jam dantis, norėdama labiau prisimeilinti, negu išgąsdinti. Ji žengė keletą žingsnių link jo ir žaismingai stabtelėjo. Vis dar budrus ir atsargus, pastatęs uodegą ir ausis, aukštai iškėlęs galvą, Vienausis artinosi prie jos.
Jis mėgino su ja apsiuostyti, bet ji žvitriai ir droviai pasitraukė į šalį. Kiekvieną kartą, kai jis mėgindavo priartėti, ji tuoj pasitraukdavo. Žingsnis po žingsnio, ji viliojo jį pavojun, toliau nuo draugų - žmonių. Kartą kažkoks neaiškus įtarimas blykstelėjo jo sąmonėj, ir jis, atsukęs galvą, pažiūrėjo į apvirtusias roges, į savo jungo bendrus ir abu vyrus, kurie jį šaukė.
Tačiau jei tokia mintis ir kilo jo galvoj, ją tuoj pat išsklaidė vilkė, kuri, prisiartinusi prie jo, uostinėjo jo nosį ir vėl droviai pasitraukė, jam dar nesuskubus priartėti.
Staiga Bilis atsiminė turįs šautuvą. Bet jis buvo prislėgtas apvirtusių rogių ir, kol abu su Henriu pakėlė krovinį, Vienausis ir vilkė jau buvo per arti vienas prie kito, ir per toli nuo jų, kad būtų galima šauti.
Vienausis suprato savo klaidą, bet buvo per vėlu. Nespėję dar suvokti priežasties, abu vyrai pamatė, kaip jis apsisuko ir ėmė bėgti atgal pas juos. Netrukus jie pastebėjo apie dešimt liesų pilkų vilkų, kurie, šuoliuodami per sniegą, artėjo įkypai, atkirsdami šuniui kelią prie rogių. Bemat dingo vilkės drovumas ir žaismingumas. Urgzdama ji puolė Vienausį. Jis mente nubloškė ją, ir, neturėdamas kur pasitraukti ir vis dar mėgindamas pasiekti roges, ėmė bėgti ratu. Vilkų vis daugėjo ir visi vijosi jį. Vilkė lėkė neatsilikdama ir buvo per vieną šuolį nuo Vienausio.
- Kur tu eini? - staiga paklausė Henris, dėdamas draugui ranką ant peties.
Bilis atstūmė ją.
- Gana, - tarė jis. - Daugiau jie negaus nė vieno šuns. Aš turiu jį išgelbėti.
Su šautuvu rankoje jis šoko į sniegtakio pakraščiu nutįsusius krūmus. Jo tikslas buvo aiškus. Laikydamas roges centru apskritimo, kuriuo bėgo Vienausis, Bilis ketino pasiekti patį apskritimą pirmiau už persekiotojus. Su šautuvu rankose dienos metu jis tikėjosi išgąsdinti vilkus ir išgelbėti šunį.
- Atsargiai, Bili! - sušuko Henris įkandin. - Saugokis! Nerizikuok be reikalo!
Henris atsisėdo ant rogių ir ėmė žiūrėti. Jam nebeliko daugiau kas veikti. Bilis jau buvo dingęs iš akių, bet jis matė, kaip tarp brūzgynų ir eglių guotų tai pasirodydavo tai vėl dingdavo Vienausis. Henris nusprendė, kad jo padėtis beviltiška. Šuo irgi aiškiausiai suprato pavojų, bet jis bėgo išoriniu ratu, o gauja suko viduriu - trumpesniuoju. Nebuvo jokios vilties, kad Vienausis tiek pralenktų savo persekiotojus, jog, dar jiems nepriartėjus, įstengtų prasmukti pro ratą ir pasiekti roges.
Skirtingi bėgančiųjų keliai greitai artėjo į vieną tašką, Henris žinojo, kad kažkur tenai sniege, už medžių ir krūmų uždangos, vilkų gauja, Vienausis ir Bilis artėja į vieną vietą. Visa tai įvyko perdaug greitai, daug greičiau, negu jis to tikėjosi. Jis išgirdo šūvį, paskui dar du šūvius vieną po kito, ir suprato, kad Bilis liko be šovinių. Tą akimirksnį pasigirdo baisus urzgesys ir skalijimas. Jis pažino kupiną kančios ir baimės Vienausio kaukimą ir išgirdo tokį vilkų staugimą, iš kurio galima buvo spręsti, kad sužeistas kažkoks žvėris. Ir tai buvo viskas. Urzgimas liovėsi. Kaukimas nutilo. Tyla vėl apgaubė vienišus plotus.
Jis ilgai sėdėjo rogėse. Nebuvo jokio reikalo eiti pažiūrėti, kas įvyko. Jis žinojo lyg tai būtų atsitikę jam matant. Staiga jis pašoko ir greitai ištraukė po virvėmis gulintį kirvį. Tačiau paskui vėl atsisėdo ir kurį laiką sėdėjo susimąstęs, o du likę šunys drebėdami gūžėsi prie jo kojų.
Pagaliau jis sunkiai pakilo, tartum jo kūnas būtų netekęs liaunumo, ir ėmė kinkyti šunis. Jis persimetė per petį virvę ir drauge su šunimis ėmė tempti roges. Jie neilgai keliavo. Vos pradėjus temti, jis sustojo, stengdamasis paruošti kuo gausesnę malkų atsargą. Jis pašėrė šunis, išsivirė ir pavalgė vakarienę ir įsirengė guolį prie pat laužo.
Bet jam nebuvo lemta tuo guoliu mėgautis. Nespėjus jam sumerkti akių, vilkai prislinko taip arti, jog tapo pavojingi. Norint juos pamatyti, jau nebereikėjo įtempti žvilgsnio. Jie siauru žiedu apsupo jį ir laužą, ir ugnies šviesoje jis aiškiai matė, kaip jie gulėjo, tupėjo, šliaužiojo ant pilvų į priekį ir slankiojo šen bei ten. Jie netgi miegojo. Jis matė, kaip, šen bei ten ant sniego susirangęs it šuo, miega vilkas, nors pats negalėjo sudėti akių.
Jis sumaniai kurstė ugnį, žinodamas, kad tik ji saugo jo kūną nuo išalkusių ilčių. Abu jo šunys, prigludę čia pat iš abiejų pusių, glaudėsi prie jo, ieškodami globos, cypdami bei inkšdami, kartais beviltiškai urgzdami, jei kuris vilkas priartėdavo kiek labiau, negu jie buvo įpratę. Tais atvejais, kai šunys imdavo urgzti, visas apsupimo žiedas sukrusdavo, vilkai pašokę mėgindavo veržtis į priekį, sukeldami aplink ištisą urzgesio ir įnirtingo skalijimo audrą. Paskui ratas nurimdavo, ir čia vienur čia kitur vilkai vėl imdavo snūduriuoti.
Bet žiedas be paliovos mažėjo ir artėjo prie jo. Labai pamažu, colis po colio, čia vienam vilkui, čia kitam pašliaužus Į priekį, žiedas siaurėdavo, kol pagaliau vilkai priartėdavo prie jo per šuolį. Tada jis griebdavo iš laužo nuodėgulius ir svaidydavo juos i gaują. Vilkai greit pasitraukdavo, piktai staugdami ir baimingai urgzdami, kai tiksliai paleistas nuodėgulis pataikydavo ir apsvilindavo per daug įsidrąsinusį.
Išaušus rytui, Henris buvo nuvargęs, iškankintas nemigos. Jis dar su tamsa pavalgė pusryčius ir devintą valandą, kai įdienojus vilkų gauja atsitraukė, ėmėsi ilgomis nakties valandomis apgalvoto darbo. Prikirtęs jaunų medelių, jis pririšo juos aukštai tarp dviejų medžių ir įrengė pastolius. Kėlimui panaudojęs rogių virves ir pasitelkęs šunis, jis užtraukė karstą ant pastolių.
- Jie pagrobė Bilį, mane irgi gali pagrobti, bet tavęs, jaunasis vyre, jie niekad nepasieks, - tarė jis, kreipdamasis į medkapyje pašarvotą žmogų.
Paskui jis iškeliavo, o šunys noriai traukė palengvėjusias roges, nes ir jie suprato, kad tik atvykę į Makgario fortą, bus saugūs. Dabar vilkai juos drąsiai sekė, be jokios baimės bėgo risčia užpakaly ir iš abiejų rogių pusių, iškišę raudonus liežuvius, ir nuo kiekvieno judesio pro jų liesus šonus išsišaudavo šonkauliai. Jie buvo labai liesi: vien tik odos apvalkalas dengė jų kaulus ir į virves panašius raumenis, - tokie liesi, jog Henris stebėjosi, kaip jie dar gali bėgti ir nekrinta bejėgiai į sniegą.
Jis nedrįso keliauti iki pat sutemų. Vidurdienį saulė ne tik sušildė pietų dangų, bet netgi balzganai auksiniu kraštu iškilo virš horizonto. Jam tai buvo geras ženklas. Dienos ėjo ilgyn.
Saulė grįžo. Bet vos tik pranyko jos spindulių palaima, jis tuoj sustojo. Dar buvo likę kelios valandos pilkosios dienos šviesos ir niūrios prieblandos, ir visą tą laiką jis panaudojo ruošdamas didelę malkų atsargą.
Atėjo naktis, o su ja drauge ir siaubas. Išalkę vilkai darėsi vis drąsesni, o Henrį marino miegas. Jis snaudė, sėdėdamas susigūžęs prie laužo, apsisupęs antklodėmis ir pasidėjęs tarp kelių kirvį, o iš abiejų pusių glaudėsi šunys. Kartą pabudęs, jis pamatė priešais save, ne toliau kaip per dvylika pėdų, didžiulį pilką vilką, didžiausią iš visos gaujos. Net jam bežiūrint, žvėris pamažu nusirąžė lyg tingus šuo, žiovaudamas ir stebėdamas jį kaip šeimininkas, kuriam šitas žmogus tėra vien laukiamas patiekalas, kurį galės greit valgyti.
Ir visa gauja buvo tuo įsitikinusi. Jis suskaičiavo per dvidešimt vilkų: vieni jų išalkę spoksojo į jį, o kiti ramiai miegojo sniege. Jie buvo jam panašūs į vaikus, susirinkusius prie paruošto stalo ir laukiančius, kada jiems bus leista pradėti valgyti. Ir jis buvo tas patiekalas, kurį jie valgys! Jis galvojo, kaip ir kada šita puota prasidės.
Kraudamas į laužą malkas, jis pajuto labai branginąs savo kūną; anksčiau jis to niekad nejausdavo. Jis žiūrėjo į savo judančius raumenis, stebėjosi išmoningu pirštų mechanizmu. Laužo šviesoje jis pamažu lankstė pirštus, čia pavieniui, čia visus kartu, plačiai juos išskėsdamas arba vikriai, lyg ką čiumpant, vėl sugniauždamas. Jis tyrinėjo nagų formą, žnaibė pirštų galus, tai smarkiau, tai vėl švelniau, stebėdamas nervinius pojūčius. Jis žavėjosi viskuo, ir staiga pamilo šį savo jautrų kūną, kuris veikia taip puikiai, sklandžiai ir tobulai. Paskui išsigandusiu žvilgsniu pažvelgdavo į supantį laukiančių vilkų žiedą, ir jį it žaibas persmelkdavo mintis, kad šis nuostabus jo kūnas, ši gyva mėsa tėra tiktai rajų vilkų grobis, kad jie suplėšys ir sudraskys jį alkanomis iltimis, lygiai taip, kaip plėšydavo elnius ar triušius.
Jis atsikvošėjo iš košmariško snaudulio ir pamatė prieš save rusvo plauko vilkę. Ji tupėjo sniege už kokių šešių pėdų ir godžiai žiūrėjo. Abu šunys cypė ir inkštė prie jo kojų, bet ji nekreipė į juos dėmesio. Ji žiūrėjo į vyrą, ir jis taip pat kurį laiką į ją žiūrėjo. Joje nebuvo nieko grasinančio. Ji žiūrėjo be galo ilgesingai, bet jis žinojo, kad tas ilgesys tik iš tokio pat begalinio alkio. Jis buvo maistas, ir jo vaizdas žadino joje skonio pojūčius. Jos snukis prasižiojo, seilės sruvo, ir ji, belaukdama skanaus kąsnio, laižė nasrus. . Jį nukrėtė baimės šiurpas. Jis greitai pasilenkė ir čiupo nuodėgulį, ketindamas sviesti į ją. Bet vos jam sukrutėjus, ji atšoko atgal į saugią vietą, ir jis suprato, kad ji įgudusi saugotis į ją mėtomų daiktų. Šokdama atgal, ji suurzgė ir iki pat šaknų parodė savo baltas iltis, ir nuo jos kraugeriško nė kiek nebe ilgesingo žvilgsnio jis sudrebėjo. Jis pažvelgė į nuodėgulį laikančią ranką, stebėdamas išmoningą jį laikančių pirštų jautrumą: kaip jie apsigniaužę iš visų pusių prisiderina prie šiurkščios pliauskos paviršiaus nelygumų ir kaip mažasis pirštas, atsidūręs pernelyg arti liepsnos, jautriai ir instinktyviai traukiasi nuo žalojančio karščio į nedegančią nuodėgulio vietą; ir tuo pat metu jam pasirodė, kad jis mato tuos pačius jautrius ir švelnius pirštus jau sutraiškytus ir sudraskytus baltųjų vilkės dantų. Jis niekad taip nemylėjo savo kūno, kaip dabar, kai jam išlikti buvo taip maža vilties.
Visą naktį nuodėguliais jis vaikė išalkusią gaują. Ir kai jis netyčia užsnūsdavo, jį pažadindavo šunų cypimas ir urzgimas. Atėjo rytas, bet pirmąkart dienos šviesa nepajėgė išsklaidyti vilkų. Veltui jis laukė, kol jie pasitrauks. Vilkai tupėjo ratu ir nesitraukė nuo laužo, akiplėšiškai jį savindamiesi. Rytmečio šviesoje atgimusi jo drąsa vėl sumažėjo.
Kartą Henris bandė iškeliauti. Bet vos tik jis pasitraukė nuo ugnies prieglobsčio, drąsiausias vilkų puolė jį; laimė, jo šuolis buvo per trumpas. Henris išsigelbėjo, atšokęs atgal, ir vilkas kaukštelėjo iltimis tik per šešis colius nuo jo šlaunies. Visa gauja sujudo, ėmė pulti, ir tik mėtydamas į visas puses nuodėgulius, jis nuvijo juos į deramą atstumą.
Net ir dienos šviesoje jis nedrįso nutolti nuo laužo ir prisikirsti daugiau malkų. Už dvidešimties pėdų stūksojo didžiulė eglė. Paruošęs pustuzinį nuodėgulių priešams, jis pusę dienos triūsė, perkėlinėdamas laužą medžio link. Pasiekęs jį, jis apsidairė, kad nukirstų medį ta kryptimi, kur galima buvo rasti dar daugiau kuro.
Naktis nesiskyrė nuo praėjusios, bet dabar jis jau nebepajėgė atsispirti miegui. Šunų urzgesys jau nebedarė jam jokio įspūdžio. Be to, jie urzgė visą laiką, ir jo atbukę ir mieguisti pojūčiai jau nebereagavo į jų pagarsėjusį urzgesį. Jis krūptelėjęs pabudo. Vilkė buvo prie jo arčiau nei per jardą. Jis nesąmoningai ištiesė ranką ir įgrūdo nuodėgulį tiesiai į jos pravirą urzgiantį snukį. Kaukdama iš skausmo, ji atšoko atgal, o jis, džiaugdamasis degančios mėsos ir svylančių plaukų kvapu, žiūrėjo, kaip ji, pabėgėjusi dvidešimt pėdų, purtė galvą ir įširdusi urzgė.
Bet šį kartą prieš užsnūsdamas jis prisirišo prie dešinės rankos degantį pušinį pagalį. Vos užmigus, liepsna pažadindavo jį, svilindama ranką. Taip jis praleido kelias valandas. Pažadintas išvaikydavo nuodėguliais vilkus, pakurstydavo laužą ir vėl prisitaisydavo prie rankos pušinį nuodėguli. Viskas buvo gerai, bet vieną kartą jis per silpnai prisirišo pagalį ir, vos jo akims užsimerkus, pagalys nukrito.
Jis sapnavo. Sapnavo, kad atkeliavo į Makgario fortą. Buvo šilta, jauku, ir jis lošė kribedžą su ūkvedžiu. Paskui jis sapnavo, kad fortą apgulė vilkai. Jie staugė prie pat vartų, ir kartais jiedu su ūkvedžiu liaudavosi lošę, norėdami pasiklausyti ir pasijuokti iš bergždžių vilkų pastangų patekti į vidų. Ir tada - toks keistas buvo sapnas - pasigirdo trenksmas. Durys atsilapojo. Jis matė vilkus plūstant į didelį forto kambarį. Jie šuoliais bėgo tiesiai į jį ir ūkvedį. Atsidarius durims, jų kaukimas pasidarė nepaprastai smarkus. Šitas kaukimas jį ir dabar vargino. Jo sapnas virto kažkuo kitu - jis pats nežinojo kuo; bet jį vis persekiojo tas nepaliaujamas staugimas.
Staiga jis pabudo ir suprato, kad tai ne sapnas. Aplinkui buvo didžiausias urzgesys ir lojimas. Vilkai skubėjo prie jo, apsupę ratu, jau puolė. Vieno vilko iltys įsmigo jam į ranką. Jis nesąmoningai šoko į laužą ir tuoj pat pajuto aštrius koją draskančius dantis. Tada prasidėjo ugnies mūšis. Jo storos pirštinės kurį laiką gynė rankas nuo liepsnos, ir jis mėtė degančias žarijas į visas puses, kol laužas pavirto į ugnikalnį.
Bet tai negalėjo ilgai tęstis. Jo veide nuo karščio iššoko pūslės, antakiai ir blakstienos apsvilo, kojoms pasidarė nepakenčiamai karšta. Su degančiais nuodėguliais abiejose rankose jis iššoko į laužo pakraštį. Vilkai pasitraukė. Šnypštė sniegas, krito žarijos ir kas kartą bėgąs vilkas, patrakusiai pašokdamas, prunkšdamas ir urgzdamas, primindavo, kad jis užmynė žaižaruojančią žariją.
Sviedęs nuodėgulius į artimiausius priešus, jis įkišo rūkstančias pirštines į sniegą ir trypė, vėsindamas kojas. Šunų nebeliko, ir jis gerai žinojo, kad jie buvo patiekalas toje ilgai
trunkančioje puotoje, kuri prieš kelias dienas prasidėjo Dručkio sudorojimu ir kad paskutinis patiekalas sekančią dieną bus jis pats.
- Jūs manęs dar nesudraskėt!- suriko jis, kumščiu pašėlusiai grūmodamas alkaniems žvėrims. Išgirdęs jo balsą, ratas sujudo, kilo visuotinis urzgesys, o vilkė prisėlinusi sekė jį godžiomis akimis.
Jis ėmė vykdyti naują kilusį sumanymą. Užkūrė laužą didžiuliu ratu ir pats susigūžė vidury ant savo guolio reikmenų, apsisaugodamas nuo tirpstančio sniego. Kai liepsna jį uždengė, smalsi gauja prisiartino prie pat laužo pažiūrėti, kas atsitiko su juo. Iki šiol jie negalėjo prieiti prie laužo, ir dabar, lyg šunys glaudžiu ratu jį apspitę, mirkčiojo, žiovavo ir rąžėsi sulysusiais kūnais toje neįprastoje šilumoje. Tada vilkė atsitūpė, pakėlė snukį aukštyn į žvaigždes ir ėmė staugti. Vienas po kito prie jos prisidėjo vilkai, ir pagaliau visa gauja, sutūpusi pakeltais į viršų snukiais, ėmė staugti iš alkio.
Išaušo ir įdienojo. Laužas ėmė gesti. Malkos pasibaigė, ir reikėjo pasirūpinti naujų. Žmogus bandė išeiti iš ugninio rato, bet vilkai ištisa vilnimi pakilo jo pasitikti. Nuo mesto nuodėgulio jie atšokdavo šonan, nebe atgal. Veltui jis stengėsi juos nuvaryti. Kai netekęs vilties, sverdėdamas žengė atgal į ugnies rato vidų, vienas vilkas puolė jį, griebė, bet nepataikęs visomis keturiomis krito į žarijas. Siaubingai staugdamas ir urgzdamas, jis išropojo į sniegą atvėsinti letenų.
Žmogus atsisėdo ant antklodžių ir susigūžė. Jo liemuo linko i priekį. Jo bejėgiai nusvirę pečiai, palinkusi ant kelių galva rodė, kad jis jau atsisakė kovoti. Kartais jis pakeldavo galvą pažiūrėti, kaip gęsta ugnis. Liepsnos ir žarijų ratas vietomis pertrūko ir atsirado išblėsusios spragos. Jos didėjo, liepsnos tarpai mažėjo.
- Ką gi, dabar galite ateiti ir sudraskyti mane, - sumurmėjo jis. - Bet man tas pats, aš noriu miego.
Kartą pabudęs, jis tiesiai prieš save išblėsusioj angoj pamatė i jį bespoksančią vilkę.
Jis vėl pabudo, truputį vėliau, nors atrodė, kad prabėgo kelios valandos. Įvyko kažkokia paslaptinga permaina - tokia paslaptinga, kad jis visiškai išsiblaivė. Kažkas įvyko. Iš pradžių jis negalėjo suprasti. Paskui suprato. Nebebuvo vilkų. Liko tik ištryptas sniegas, liudijąs, kaip arti jie buvo jį apspitę. Miegas vėl traukė jį savo glėbin, galva sviro ant kelių, bet staiga jis pašoko.
Buvo girdėti žmonių riksmas, rogių čiuožimas, pakinktų girgždėjimas ir nekantrus pakinkytų šunų skalijimas. Nuo upės vagos link stovyklos važiavo ketverios rogės. Pustuzinis vyrų apspito žmogų, kuris sėdėjo susigūžęs vidury blėstančio laužo. Jie purtė jį ir baksnojo, kad atsipeikėtų. Jis žiūrėjo į juos lyg girtas ir mieguistas murmėjo
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

* * Gen. time: 0.0385
* © xneox.com