SAULIUS

ŠALTENIS RIEŠUTŲ

DUONA

APYSAKOS Vilnius 1972

RIEŠUTŲ DUONA apysaka

ŠKAC, MIRTIE, ŠKAC

Tą dieną, kai gaisras nušvietė padanges, man sprogo užpūliavęs apendiksas ir užliejo visą

pilvą. Mane paguldė ant stalo po didele lempa ir paklausė:

— Andriau Šatai, ar jūs mokat skaičiuot?

— Jeigu labai reikia, galiu suskaičiuot iki dešimt, — pasakiau ir ėmiau stropiai skaičiuot, bet susipainiojau ir vėl pradėjau iš naujo.

O tuo tarpu Kaminskų tvartas jau liepsnojo ir ugnis laižė dangų. Mano tėvo brolis Boleslovas Šatas nebuvo nei gaisrininkas, nei ugnies inspektorius, tačiau jis pirmas pasistatė švarko apykaklę ir šoko į liepsnos nasrus. Tą dieną aš įkvėpiau chloroformo ir nė nemirktelėjau, kai man išpjovė apendiksą ir ėmė valyti pilvą. Mano tėvo brolis Boleslovas Šatas nebuvo gaisrininkas, tačiau jis išgelbėjo nuo mirties vieną iš penkių paršiukų. Jam apsmilko švarkas ir nudegė antakiai, ir jis droviai, lyg teisindamasis ir gėdydamasis savo išsišokimo prieš visą miestelį, apgulusį tvoras, pasakė:

— Kai vagis vagia — nors sienos lieka, bet kai ugnis — ničnieko nelieka.

Ir tikrai, kai aš grįžau namo be apendikso, iš Kaminsko tvarto bebuvo likę vien prisiminimas ir pamatai. Bet vakare, tą pačią dieną, kai tebesmilko degėsiai, mano tėvo brolis Boleslovas nedrąsiai pasibeldė į Kaminsko namo duris. Jis tik norėjo paklausti, ar neatsirado jo akiniai, kuriuos jis pametė per gaisrą, nes be akinių kaip be rankų. Tačiau nepaklausė, nes visa Kaminskų šeima — Kaminskas, jo žmona Kaminskienė, gražiausia ir tyliausia miestelio moteris, ir jų vaikai Liuką ir Peliūkštis — sėdėjo už stalo ir išprakaitavę valgė Boleslovo išgelbėtą paršiuką. Kaminskas nepakvietė Boleslovo prie stalo, tik įpylė degtinės ir paliepė Liukai:

— Nunešk, Liucina, tam žmogui!

Ir Boleslovas išgėrė degtinę ant slenksčio.

— Paduok, Liucina, tam žmogui kaulą užsikąst, — tada įsakė Kaminskas. Liuką prunkštelėjo ir vėl nutapeno prie slenksčio.

— Vaikeli, negi aš toks juokingas be akinių? — paklausė Boleslovas.

— Nežinau, — pasakė Liuką.

Mano tėvo brolis nepaėmė kaulo, tik paglostė Liukos galvą ir pažiūrėjo savo liūdnom be antakių akim į Kaminską:

— O aš maniau, kad tamsta žmogus.

— Aš irgi maniau, — nusijuokė išprakaitavęs Kaminskas. — Aš gi ir neprašiau nė vieno šokt į ugnį.

Ir užtrenkė duris prieš Boleslovo nosį.

Kai grįžau iš ligoninės, gaisro pelenai seniai jau buvo atšalę ir vėjo išpustyti, ir man buvo

labai skaudu, kad negalėjau matyt degančio tvarto, kuriame kažkada pastipo mano senelio

Kaminskams parduota karvė.

Ir sugrįžus buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime, ir nors paskui

tau būtų dar šimtas vasarų, visos jos atrodo netikros, palyginus su ta vienintele. O kodėl

— velniai žino. Kaip šiandien prisimenu ryškią ir saulėtą dieną, riebų ir nustebusį katiną, slystantį įkaitusiu skardiniu stogu, stiklinę ant palangės su juodais barzdos šeriais ir muiluotu vandeniu, panašiu į vakarykščią baltintą kavą. Aš gulėjau hamake tarp dviejų klevų, apmuturiuotas žieminiu paltu ir vilnoniu šaliku, ir jaučiausi atlikęs kažkokį labai svarbų darbą, nes visi man kartojo, kad esu plėšte išplėštas iš šaltų mirties nagų. Mano

tėvo brolis Boleslovas ta proga buvo apsivilkęs baltais be apykaklės marškiniais su dryželiais. Tą dieną atrodė, jog visas pasaulis šypsosi man ir džiūgauja, ir tėvo brolis Boleslovas užkabino man ant žieminio palto tris savo medalius ir ordiną. Jis sūpavo hamaką ir grojo lūpine armonikėle, o katinas tuo tarpu slydo miauksėdamas įkaitusia skarda, paskui išsigandęs pažiūrėjo į mus, ir aš ėmiau juoktis visa gerkle. Mano tėvas su motina išėjo pasižiūrėt į prieangį, kaip aš juokiuos. Jie pagalvojo, kad mane pagaliau sugebėjo prajuokint tiktai Boleslovas, ir, skatindami jį, sulinksėjo galvom.

— Boleslovai, — pasakiau, — jeigu aš užmirščiau šitą dieną, tu man visados primink.

— Iš tikrųjų graži diena, — pasakė tada Boleslovas, žiūrėdamas į saule tvieskiantį skardinį stogą, ištraukė iš kišenės kažkokį nosine apsuktą daiktą ir padavė man.

— Aš nenoriu valgyt, — pasakiau. Boleslovas papūtė lūpinę armonikėlę ir liūdnai nusišypsojo:

— Kai tu gulėjai ligoninėj, aš pasakiau: „Atstok, mirtie, nuo mano brolio vaiko Andriuko Šato — juk jis dar nevalgė riešutų duonos. Škac, mirtie."

— Škac! — mostelėjau ranka, ir katinas nuslydo nuo skardinio stogo. Aš atsikandau traškančios tarp dantų, truputį lipnios ir keistos duonos, ir mano burna buvo pilna riešutų kvapo. Boleslovas užgrojo lūpine armonikėle ir viena ranka įsiūbavo hamaką.

— Škac, škac, — uždainavau, supdamasis aukštai virš žemės.

Medaliai žvangčiojo ant žieminio palto, ir lengvas, gaivus riešutų duonos kvapas iš mano burnos užpildė visą padangę virš medžių, gaudžiančių telefono stulpų, ratais išvažinėto kooperatyvo kiemo, Finkelšteino kirpyklos ir žibalo krautuvės — ir visų akys nuo to kvapo iš šaltai mėlynų pasidarė šviesiai rudos su dviem šiltom auksinėm kibirkštėlėm.

UGNIS, KURI SUDEGINO BOLESLOVĄ

„Lietuviais esame mes gimę!" — dainuoja kas rytą skusdamasis Antanas Šatas, mano tėvas, ir niekada nesusimąsto, kad jo tikras tėvas, mano senelis, buvo buožė, tačiau mudu su Boleslovu visada auklėjom jį, kiek leido mūsų jėgos. Kai senelis pardavė Kaminskams savo karvę, pavadintą gražiu lietuvišku vardu, ir ta rytojaus dieną padvėsė, jis tik kreivai šyptelėjo:

— Ką padarysi, šlėktos ne ūkininkai, o vagys!

Nes kažkada jaunystėj lenkai skustuvu jam buvo su visa mėsa ir pinigais išpjovę kišenę, ir mano senelis pranašiškai tada

pareiškė: šiandien jie dar kišenes, o rytoj ir Vilnių pasivogs! Kai Boleslovas susipažino su mano motina, jis tiesiai paklausė:

— Aš būčiau labai laimingas, brangioji, ar nenueitum su manim į kiną?

— Kodėl ne, — atsakė mano motina.

Ir taip jie vaikščiojo į kiną po du, o paskui ir tris kartus savaitėje. Bet įsikišo senelis ir klastingai paklausė:

— Boleslovai, tai tu, girdėjau, nori būt mano mylimo anūko Andriaus Šato tėvu?

— Labai norėčiau, — pasakė Boleslovas, atlaikęs jo žvilgsnį.

— Boleslovai, betgi tu velnių priėdęs?

— Nepriėdęs,— atsikirto paniuręs Boleslovas.

— Priėdęs, nesiginčyk su savo tėvu, ir pats laikas man pasiruošt širdies smūgiui, nes tu dar nežinia ką iškrėsi...

Ir senelis nesuklydo, ruošdamasis širdies smūgiui, nes Boleslovas paskutinį kartą nuėjo į kiną ir, palikęs saugot mano tėvui Antanui mano motiną Elytę, išdūmė į Ispaniją. O ispanai baisiausiai apsidžiaugė, matydami jį savo tarpe. Pavyzdžiui, sako jam: traukiamės, Boleslovai, girdi, taip ir taip, kraujas akis užpylė. O Boleslovas nusišluosto akis ir papurto galvą: aš, supraskit, ne bėgikas,

mano plaučiai silpni. Ir, nors užmušk jį, valgo riešutų duoną, tratina fašistukus iš kulkosvaidžio. O tie šaukia: pasiduok! Lietuviškai, ir tai ne visada su Boleslovu susi-kalbėsi, o ispaniškai - NO PASARAN! - ir jokių kalbų. Tačiau Boleslovas skaudžiai apsiriko, palikęs mano tėvui saugot mano motiną, nes tas sugebėjo ją išsaugot nuo savęs tik dvejus metus.

Boleslovas sirgo tuberkulioze, kaip ir mano tėvas, ir lygiai taip pat, kaip ir mano tėvui, jo silpniems plaučiams reikėjo penicilino ar dar kažko. Mano senelis laiku padovanojo tarybų valdžiai savo žemę, pardavė namą ir už tuos pinigus nupirko dešimt gramų penicilino. Jis ilgai svarstė, kuriam iš jų atiduot vaistus, nes dešimt gramų abiejų sūnų

plaučiams — tai lašas ant įkaitusio akmens. Ir tada Boleslovas varžydamasis pasakė, kad jo plaučiams ne taip jau baisiai reikalingas tas stebuklingas penicilinas. Mano tėvas supratingai tylėjo neprieštaraudamas, ir jo plaučiai sugėrė peniciliną kaip suskeldėjusi žemė gaivią debesų liūtį. Gal būt, iš tikrųjų Boleslovui nebereikėjo jokių vaistų, nes, kai vieną gražią dieną miestely pasirodė cirkas, su kuriuo pabėgo Kaminskienė, jis priėjo prie mano motinos ir, giliai alsuodamas, paklausė:

— Aš bučiau labai laimingas paskutinį kartą, jeigu nueitumėt su manim į cirką.

— Gerai, Boleslovai, — liūdnai atsakė mano motina, stovėdama tarp puodų, — kai sutems, aš pabandysiu išeit.

Tačiau kai sutemo, ji turėjo adyt pradilusias mano tėvo kelnes, o paskui jau buvo ir visai per vėlu. Ir Boleslovas vienas cirke žiūrėjo, kaip žmogus paprastais, ne plieniniais, žandikauliais kramtė vinis lyg riešutus ir spjaudė ugnimi. O tuo tarpu Kaminskas vijo iš virvelių botagą, nes jo žmona Kaminskienė negalėjo atitraukt akių nuo žmogaus paprastais, ne plieniniais, žandikauliais, ir ji su Liuką ir Peliūkščiu sėdėdavo vos ne kiekvienam vaidinime.

Kai Kaminskas pagaliau nusivijo botagą ir riaumodamas ėmė varyt Kaminskienę iš cirko — čia tvartas, čia tvartu kvepia! — Boleslovas sulaikė jo ranką.

— Tamsta pats iš tvarto! — tai buvo paskutiniai Boleslovo žodžiai, neskaitant kai kurių ispaniškų, nes smilkiniuose išsišovė gyslos, ir ugnis, kuri, kaip sakoma, degte degė, o ne smilko visą gyvenimą jo krūtinėj, išsiveržė lauk...

AČIŪ DIEVUI,

DABAR NE VIDURAMŽIAI

Kaulai pasirodo ir vėl pradingsta, nes rudenį ardami juos išverčia į paviršių, o pavasarį vėl užverčia. Kaulai buvo vienintelis pajamų šaltinis ir viltis septintą kartą iš eilės pamatyt Tarzaną, ištrūkusį iš geležinio narvo į laisvų laukinių džiunglių platybes. Šešis kartus tėvas dar davė kinui pinigų, tačiau septintąjį užsispyrė, ir nors tu jam ką: užteks, girdi, nes ir taip jau klykauju naktimis ir neleidžiu jam ramiai išsimiegot. Pagalvokit, ponas atsirado! Nori būti nepriklausomas — sukis kaip išmanai. Tai ir einu daržais ir rankioju kaulus. Pakenčiamai primėtyta kauliukų, nors galėtų būt ir daugiau. Už pašto jau Kaminskų teritorija. Tik pasirodai už pašto, žiūrėk, išlenda ta ragana Liuką ir ima kabinėtis. Taip ir šiandien lyg iš po žemių išdygo net trys Kaminskai — Liuką ir Peliūkštis su savo vyriausiu broliu Kūjagalviu, vėliau atsisėdusiu į kalėjimą už savo tikros tetos apdraskymą ir dar už kai ką, ir jie liepė man išpilt visus kaulus ant žemės. Kūjagalvis, šlykštus tipas plokščia galva — gal todėl, kad Kaminskas, lyg iš anksto gailėdamas tetos, mušė jį dar įsčios vaisių, — paėmė į rankas stambiausią kaulą su keliais dantimis, apžiūrėjo ir susiraukė:

— Ar žinai, kieno kaulus renki?

— Čia ne jūsų daržas, — pasakiau ir ėmiau krautis kaulus atgal į kibirą.

— Čia, aiškiai matyt, žmogaus žandikaulis! — nusprendė Kūjagalvis.

— Karvės — ne žmogaus, — atkirtau.

— Aha! — suklykė Peliūkštis. — Jis mums pardavinėja pastipusias karves, o paskui ateina dar kaulų!

Su juo ir Liuką aš, žinoma, būčiau lengvai susitvarkęs, bet Kūjagalvis sugriebė mane už ausies ir pareiškė iškilmingai:

— Pjausim ausį. Palaikykit jį, išsitrauksiu peilį.

Dabar tokių peilių ir su žiburiu nerasi... Kūjagalvis atlenkė peilį, išbandė nykščiu aštrumą ir, reikšmingai žvilgčiodamas į mane, ėmė galąst, paspjaudydamas, geležtę į kaulą. Peliūkštis įrėmė koją į mano šoną ir patempė ausį į save.

— O gal... nepjaukim ausies... Tik pagąsdinkim? — Liuką ėmė kramtyt lūpą. Kai atsimerkiau, paliečiau galvą kairėj pusėj, — ten buvo tuščia ir šalta. Kūjagalvis laikė delne ausį, ir man pasirodė, kad ji dar juda kaip gyva. Liuką pasistiepusi ir baimindamasi norėjo irgi pažiūrėti į ausį, tačiau Kūjagalvis atstūmė ją ir įsidėjo ausį į kišenę. Ir jie švilpaudami nukulniavo, ačiū dievui, pamiršę kaulus. Aš greit juos sukroviau į kibirą ir nubėgau namo, ir visa mūsų šeima metė šaukštus ir pašoko nuo stalo:

— Kas tau atsitiko? Primušė?

— Ne, šiandien jie nemušė, — pasakiau kūkčiodamas. — Tik norėjo nupjaut ausį. Mano tėvas krenkštelėjo, pasakė, kad nusiraminčiau ir sėsčiau už stalo, nes, ačiū dievui, dabar ne viduramžiai, į kuriuos, be abejo, norėtų mus sugrąžint visokio plauko Kaminskai ir į juos panašūs.

Ačiū dievui!

ŽIURKĖS

Kadaise net mano tėvas mokėsi ne dabartinėj dviejų aukštų mokykloj, o senojoj medinėj, priešais kleboniją. Nebloga buvo mokykla, tik žiurkės baigė ją sugraužt. Gyvenime nemačiau ir, turbūt, neteks matyti tokio žiurkių lizdo. Šmižinėdavo jos per pertraukas koridoriais, ir nieko joms negalėjai padaryt, o per pamokas tupėdavo ant krosnies nuleidusios uodegas ir žiūrėdavo į nugarą Skorpikienei. Nebloga buvo mokytoja, nekenksminga, apykurtė. Kažkada Peterburge baigė moterų kursus; jos vyrą dar caro laikais suėdė vilkai, o ją pačią visą gyvenimą persekiojo vienas vilkas baltais ausų galiukais. Bet, ačiū dievui, ji nešėsi rašomuosius darbus, sėdėjo medyje ir mėtė degančius sąsiuvinius vilkui į nasrus. Gal todėl ji, sakau, ir nekreipdavo dėmesio į žiurkes. Skorpikienė mokė mane tik vieną žiemą, nes paskui turėjo susikraut lagaminus ir išvažiuot į senelių bei invalidų namus.

Kai Liuką įkišo į mano portfelį pastipusią žiurkę ir aš nuo to pusę metų šlapinausi į lovą, mano senelis atėjo į mokyklą ir baisiausiai išplūdo Skorpikienę, išvadino ją pasileidusią moterim. Skorpikienė klausėsi baisiausiai nustebus — atrodo, ji tik iš senelio sužinojo, kad tai ne mokykla, o žiurkių lizdas.

O Liuką klausėsi susidomėjus ir nė akim nemirktelėjo. Liuką bjauriausia iš visų moterų, kurias man teko matyt. Liuką muša pagaliu mūsų vištas ir spjaudo į šulinį, nes ji pati prisipažįsta, jog yra ragana ir todėl jos seilės nuodingos. Ir, kaip kartais įpykęs sako Kaminskas, Liuką yra kekšės vaikas, tačiau aš ją kada nors pagausiu, apipilsiu žibalu ir sudeginsiu, — nors, atvirai šnekant, liūdnoka būtų gyvent be tos raganos.

— Ponia, — pasakė senelis Skorpikienei.— Mano anūkas Andrius Šatas nekels daugiau mokyklon kojos, jeigu čia bus nors viena žiurkė!

Ir, lazda numušęs žiurkę nuo krosnies, pririšo jai prie uodegos špagatą ir ėmė svilinti popieriais. Žiurkė klykė tarsi pats nelaimingiausias ir kankinamas žmogus. Žino ma, ir kitos žiurkės girdėjo tą klyksmą. Mano senelis neapsiramino, išginė žiurkę į koridorių, aplakstė visas klases, aukštą, rūsį, mokytojų kambarį ir net išvietę. Visa mokykla stovėjo prie langų ir žiūrėjo, kaip vaiko žiurkę po kiemą mano šaunus senelis. Paskui jis nusišluostė prakaitą, sulaikė įsibėgėjusią žiurkę, įsuko ją virš galvos ir sviedė į orą. Žiurkė perskrido tris namus, paštą ir pro langą tėškėsi ant Kaminskų stalo — žinoma, į kopūstų sriubą. Cha cha!.. Menkas juokas, tačiau žiurkės nuo tada išėjo visam laikui, ir gali būt šaltas — niekados tu jų nebeprisišauksi.

NESIKEISKIT, PINIGAI

Pavasarį mano senelis atsigulė į lovą ir nieku būdu nenorėjo keltis. Aš įtariau jį simuliacija, nes dabar turėjau už jį kapot žabus ir pjaut vištas. Bjaurus reikalas pjaut vištas. Užsimerki ir brūžini peiliu vištai per kaklą.

— Ne ta puse pjauni,— šlykštėdamasis sako tėvas.

— Tai pjauk pats, — šaukiu, mesdamas žemėn vištą ir peilį.

Bet mano tėvas idealistas ir bjaurisi krauju, o senelis nesikelia iš lovos, ir aš vienintelis vyras šeimoje. Jau pusė metų, kaip aš paslapčiom pro durų plyšį įtariai stebiu senelį, nes man jau seniai įgriso tupinėt apie jo lovą ir kas rytą išnešt naktinį puodą. Aš stengiuos perauklėt jį politiškai ir kasdien atnešu naują laikraštį. Jis bjauriai krenkščia ir kosti ir nė nemano nieko skaityt, tik atsiplėšia nuo laikraščio keturkampę skiautę popieriaus, išspjauna į ją savo kosulį, gražiai sulanksto ir numeta po lova. Tačiau senelis labai mėgsta, kai aš sėdžiu ant lovos ir aiškinu jam, kad gyvenimas kas dieną gerėja, palyginus su jo tamsiais buržuaziniais laikais. Tada jis nemaloniai krizena ir rodo į skrynią, kur guli naftalinu apibarstytas jo juodas angliškos vilnos kostiumas.

— Che che, — sako mano senelis. — Trisdešimt metų nešioju ir niekaip negaliu sunešiot. Ir į grabą su angliška vilna atsigulsiu.

— Visko gali būt, — sakau žiovaudamas. — O aš ne buožė, savo kelnes per mėnesį su-

nešioju.

Aš žinojau, kad jis myli mane, o ir man, atvirai šnekant, irgi pakenčiamas, nieko sau atrodė senis. Ir jis ištvermingai simuliavo

iki tos dienos, kai pasikeitė pinigai. Kaip šiandien pamenu, buvo žvėriškas šaltis ir vėjas, nutraukė elektros laidus. Laiškanešys atnešė laišką ir išėjo, ir vėjas trenkė duris į sieną ir sudrebino namą iki pamatų. Mano gimdytojas savo ir mamos vardu iš tobulinimosi kursų teiravosi, ar aš nepamirštu surinkt kiaušinių iš vištų gūžtų ir ar neskriaudžiu jo tėvo. Tada keitėsi pinigai, ir aš buvau susirūpinęs įvairiausiais miestelyje sklindančiais gandais. Bet aš pasitikėjau valstybe, ir valstybė iš tiesų neapsuko manęs. Tą dieną vėjas nutraukė elektros laidus, ir aš skaičiavau savo pinigus, užsidegęs žibalinę lempą, kai staiga vienais marškiniais įslinko į virtuvę mano senelis. Aš piktai pažiūrėjau į jį, supyliau pinigus atgal į virdulį ir uždengiau dangteliu.

— Marš į lovą! — pasakiau ir supratau, kad mano senelis dabar jau tikrai nesimuliuoja. Ir jis pats tai, matyt, gerai suprato, prasižiojo, ėmė grabinėt mane rankom ir išsitiesė ant grindų.

Nuvilkau už pažastų senelį į jo kambarį ir įverčiau į lovą. Žinoma, man pasidarė nelabai jauku. Jis ėmė gaudyt burna orą ir kartot:

— Pinigai, pinigai... virtuvėj, po grindim!

— Nesijaudink, — pasakiau, — pakeisim ir tavo pinigus...

Bet pamačiau, kad jis ištiesė ranką ir iš stalčiaus išsitraukė žvakę. Velniai griebtų, ne paprastą, o tokią geltoną, iš vaško, kokias pardavinėja kunigai bažnyčioj.

— Škac, škac! — kartojau, kalendamas dantim, kol suradau virtuvėj degtukus ir uždegiau jam tą žvakę.

Senelis žiūrėjo į mane keistai, lyg priekaištaudamas, lyg niekaip negalėdamas suprast, kas aš per sutvėrimas, paskui tris kartus, lyg prieš nerdamas, įtraukė oro, trūktelėjo aukštielninkas, lyg atsispirdamas kojom, ir nuplaukė...

Aš atatupstas išslinkau į lauką, buvo tamsu, nors akin durk, ir, bėgdamas į paštą, lyg įskilusi plokštelė kartojau:

— Škac, škac...

Parašiau tėvui telegramą ir tada susigriebiau, kad kišenėj teturiu trisdešimt kapeikų, bet paštininkė paėmė jas ir pasakė, kad aš neskolingas, lyg tai būtų buvę nauji ir jau pasikeitę, žymiai vertingesni pinigai.

Kai grįžau bėgte namo, iš tolo pajutau dūmų kvapą ir tada kvailai pagalvojau, kad senelis anų laikų žmogus ir, gal būt, taip išeina pro atlapas duris jo vargšė siela. žvakė buvo iškritusi iš senelio rankų, ir nuo durų trinktelėjimo lovoje pliūptelėjo liepsna. Senelis žiurėjo įbedęs akis į viršų, sau už galvos, į tą pusę, kur jis atsispyręs nuplaukė, tačiau perkreiptos lūpos keistai šypsojosi, ir atrodė, kad jis tuoj ims nemaloniai krizent ir su liepsnojančiom marškinių rankovėm sieks laikraščio savo įstrigusiam kosuliui išspjaut.

Aš numušiau ir uždusinau ugnį, bet iki išauštant sėdėjau su kibiru vandens prie lovos ir stropiai saugojau, kad nepradėtų senelis vėl iš naujo smilkt.

Rytojaus dieną atvažiavo perkaręs tėvas su motina. Vėjas tebesiautė. Monteriai sutaisė laidus, ir visam name sužibo lemputės.

Mano vargšas senelis nesuklydo. Jį iš tikrųjų įspraudė į angliškos vilnos kostiumą ir užvožė karsto dangčiu. Ir aš pirmąkart sužinojau, jog turiu tiek daug giminaičių. Prie kapo duobės sulėkė dvi tėvo pusseserės, neištekėjusios mokytojos, vienas kooperatyvo vedėjas, vienas vaikų namų ūkvedys, rajoninio laikraščio fotografas, visi su žmonom ir vaikais, ir net vienas notaras su keistais, nosy pridygusiais plaukais, tolimas senelio giminaitis, bet artimas tėvo gimnazijos laikų draugas. Jis visą kelią nuo namų iki iškastos duobės nepaliovė piktintis karsto kokybe ir išdažymu. Suprantama, gal karsto spalva buvo kiek per šviesi ir per linksma, nes aš pats padėjau staliui išmaišyt dažus ir dažyt, tačiau notaras mane stačiai siutino. Nors per mano senelio laidotuves tie plaukai nekyšotų iš nosies! O

šiaip viskas ėjo kuo puikiausiai: senelį švelniai nuleido ant virvių į duobę, pradėjo pilt žemes, ir visi giminaičiai vieningai pravirko.

Ir aš apsižliumbiau, nes tas žemių dundėjimas į karsto dangtį nėr labai malonus reikalas. Notaras išsitraukė nosinę ir padavė ją tėvui. Mano tėvas nusišluostė akis ir apsidairė, kam perduot nosinę, tačiau visi iš anksto buvo jomis apsirūpinę, ir jis tik mostelėjo ranka su nosine kultūros namų pučiamųjų orkestrui, kuriam iki šiol sąžiningai vadovavo. Paskui visi sunkiu žingsniu grįžom namo, notaras paglostė mano galvą ir pasakė:

— Laikykis, mano berniuk, laikykis.

Namuose visi stropiai plovėsi rankas, lyg bijodami kažkuo užsikrėst, ir susėdo už stalo. Jie, žinoma, nenorėjo nė pagalvot apie valgį, tačiau šiems liūdniems pietums išėjo visa mano tėvo alga. Ir kiekvieno sielvartas neginčijamai buvo didesnis už kito. O tuo tarpu mano senelis gulėjo po žemėm savo juodu išeiginiu, prieš trisdešimt metų siūtu kostiumu, ir aš nė kiek neabejojau, kad ta buržuazinė vilna nei pus, nei degs, nei rūdys. Aš išgėriau stikliuką, išrau- dau ir atsisagsčiau marškinius, paskui ėmiau gręžiotis ir garsiai kosėt. Notaras apkabino mane per pečius, ir aš turėjau vėl iš naujo pasakot, kaip mano senelis įkvėpė oro, nuplaukė, trūktelėjęs kojom, ir paliko save de-gantį. Notaras niekaip negalėjo suprast ir patikėt, jog senelis be jokio testamento ir raštų paliko man visus savo pinigus. Giliai širdy jie visi buvo mirtinai įžeisti.

— Matot, — varžydamasis pasakė tėvas, — senelis labai jį mylėjo. Gal net per daug, kiek liguistai, sakyčiau. Bet tokia jo valia.

— Turtingą sūnų turėsit, — dirbtinai nusijuokė notaras.

Tėvas baisiausiai sumišo, žvilgtelėjo į motiną, sėdinčią kamputy su lėkšte ant siuvamos mašinos, — jai, kaip visada, neatsirado vietos už stalo, — ir kankindamasis numykė:

— Kad aš dar iš tikrųjų ir neskaičiavau, nes, matot...

Aš padėjau ant stalo tarp butelių ir duonos iš po grindų ištrauktus, į sutrūnijusius skudurus įvyniotus senelio pinigus, prisipyliau degtinės ir atsistojęs pasakiau:

— Išgerkim už mylimą senelį...

Notaras iškėlė dviem pirštais pajuodusį, pelėsių visiškai išėstą senelio pinigą, pažiūrėjo į jį prieš šviesą ir išraudęs atsargiai padėjo atgal ant skuduro. Aš išgėriau, paėmiau dviem pirštais, kaip notaras, senelio pinigą, iškėlęs prieš akis, žiurėjau į jį lyg į aprūkusi stiklą per saulės užtemimą ir vėl, kaip per laidotuves, ėmiau cypdamas žliumbti.

KAI NEBEAUGS NET ŽOLĖ

Aliukas Šovinis mano pionieriškam ir asmeniniam gyvenime švystelėjo kaip kometa, tačiau ir ją kai kas pasistengė prigesint. Jau pačią pirmą dieną, kai jis atsikraustė į mūsų padangę su rašomąja mašinėle, — jau pačią pirmą dieną jam pavogė autobuse odines pirštines, vienintelį jo turtą ir pasididžiavimą. Aliukas Šovinis dirbo pieninėj, nuomojo aprūkusį mano senelio kambarį ir sloguodamas rašė knygą DIENA, KAI BAIGIASI VAIKYSTE, tačiau vietoj šitos išspausdino jo kitą: ZARASAI - VANDENS IR SAULĖS KRAŠTAS. Jis gyveno vienui vienas kaip pirštas ir neturėjo nė vieno draugo, išskyrus mane ir mano motiną. Augino svogūnus ant palangės ir, kaip sakoma, buvo juokingas — net kelnes maudavosi užsilipęs ant taburetės. Ir tik vienam mano tėvui nebuvo aišku, kodėl jis augino svogūnus ir laipiojo ant taburetės — Šovinis troško bent iš tolo retkarčiais matyt prancūzų kalbos mokytoją Ireną Meškutę, kuri kalbėjo švelniu vaikišku balseliu ir visiems miglotai šypsojosi. O jai Aliukas Šovinis tebuvo vien šaligatvio plyta, kurią pastebi tik užkliuvęs už jos koja ir prasiskėlęs nosį. Kai po miestus ir tolimiausius kaimus nuaidėjo kvietimas pagyvinti pionierių organizacijos darbą, Aliukas Šovinis vienintelis atsiliepė į šį šūkį. Jis atėjo į mokytojų kambarį melsvom nuo šalčio rankom ir, žiūrėdamas ne į direktorę, o į visados drėgnas ir šiltas Irenos Meškutės akis, pasakė:

— Aš girdėjau... Aš labai prašau... Aš svajoju dirbti su pionieriais. Ir tada Meškutė lyg pirmąkart pakėlė į Šovinį akis, apžiūrėjo jo prakiurusius batus,

sugrubusias nuo šalčio ir įtempto rašymo mašinėle rankas ir neištvėrusi nusijuokė lyg varpelis.

— Jis užkrės sloga vaikus. Argi nematot? Direktorė susimąstė, kovodama su savim, ir tada Šovinis, nuleidęs galvą, pasakė:

— Bet aš turiu nosinę.

Ir išsitraukė iš švarko kišenės prie širdies baltą siuvinėtą nosinę su purpuriniais inicialais: I. M. Tai buvo Meškutės seniai, dar studentavimo laikais, pamesta nosinė, brangi Aliukui Šoviniui kaip pats gyvenimas.

Taip Aliukas Šovinis tapo pirmuoju rajone mūsų būrio pionierių vadovu brūkšnys gamybininku. Jis vienas surinko keturias tonas metalo laužo ir makulatūros, suruošė tris vaidinimus ir vieną montažą Puškino ar Lermontovo, dabar gerai nepamenu kurio, žvėriškai nužudyto, atminimui. Peliūkštis, pats smulkus niekšelis, vaidino tą niekšą, kuris turėjo šūviu į širdį nutraukt mano gyvenimą pačiame jėgų žydėjime. Mes abu pasidarėm pistoletus, ne šiaip sau, o kaip reikiant, užtaisomus degtukų galvutėm, ir raudona, tragiška šviesa nutviekstoje scenoje taikėme vienas į kitą juodus pistoletų vamzdžius ir vienu metu nuspaudėm gaidukus. Nuaidėjo pasiutęs trenksmas, ir aš parkritau, tarsi pačiūža skeltas į galvą, ir nuo pirštų mirties tyloj lašėjo mano nuosavas kraujas. Aš iki šiol įtariu ir įtarsiu, kad gyvatė Peliūkštis tyčia bus prigrūdęs į pistoletą šratų, nors ir kiek jis man išbalęs tei-sintųsi ir įrodinėtų, esą vamzdžiai iš lovos rėmų visada sprogsta. Salėje sėdėjo visi kaip sėdėję, matyt, svarstydami, kokį skystį aš išpyliau: ar raudoną tušą, ar akvarelinius dažus? Ir tiktai vienintelė Liuką, kekšės vaikas, ta paskutinė ragana, įšoko į sceną ir pakėlė mane už pažastų. Bet paskui, kad kažin ko neišsigalvočiau, ji man pasakė, jog tą akimirką buvo susirūpinus tik literatūriniu brūkšnys dramatiniu montažu. Ačiū ir už tai! Po šito įvykio, žinoma, mums uždraudė statyt vaidinimus ir visokius montažus ir pradėjo kastis po Aliuku Šoviniu; butų gal visai išėdę iš mokyklos, tačiau mes ėmėm švilpt ir trypt kojom ir per literatūros pamoką, pasirinkę laisvą temą „Ką aš labiausiai myliu", parašėm, jog labiausiai mylim Aliuką Šovinį. Suprantama, atsirado ir išdavikų, ir veidmainių, kurie nuobodžiai ir ilgai aprašinėjo, kaip jie karštai myli savo gimdytojus. Tačiau pavasarį, kai pradėjo pardavinėti ledus ir buvo galima gulėt ant žemės, Aliukas Šovinis atsisveikino su mokykla visam laikui. Tada kaip tik mokykloje vyko slaptas ir uždaras mokytojų išgėrimas, ir istorikas Ragaišis, galvodamas apie provincijoj slenkančius savo plaukus, santūriai kritikavo už anarchizmą Aliuką Šovinį, girdė išraudusią Ireną Meškutę ir, pakišęs ranką po stalu, santūriai pliaukšėjo gumomis, prie kurių buvo pritvirtintos jos šilkinės kojinės. O ji, kaip visada, miglotai šypsojosi ir laukė, kuo tas pliaukšėjimas baigsis. Tą vėlyvą vakarą, kai Ragaišis lydėjo Ireną Meškutę, bet suklaidino ją ir nuvedė į pievą ant Žydų kelio, aš rinkau vaistažoles, ir man akys iššoko ant kaktos, kai jie ėmė trypti mano vertingas žoles. Šiurpus reikalas, kai tavo brangūs mokytojai eina imtynių. Tada prisirinkau akmenų ir apmėčiau juos, ir jie iš karto aprimo. O Aliukas Šovinis tuo metu užbaigė savo knygos trečią skyrių, pasišaukė mane ir pasakė:

— Jeigu tave domina, tai aš paskaitysiu tau iš savo knygos, kuri vadinasi DIENA, KAI BAIGIASI VAIKYSTĖ.

— Skaitykit, vadove, — nuraminau jį. — Galit man visas savo knygas skaityt. Jis dėkingai pažiūrėjo į mane, pagriebė savo knygą, ir mes nuėjom už miesto ir susėdom ant akmens prie Žydų kelio. Čia buvo visiškai tylu, ir mano pionierių vadovui buvo svarbu, kad, garsiai skaitant knygą, ypač tokią, kaip DIENA, KAI BAIGIASI VAIKYSTĖ, aš aiškiai girdėčiau kiekvieną žodį. Aš linksėjau į taktą galva, ir man nepaprastai patiko šitas skyrius, kur buvau aprašytas aš, griūnantis scenoje su ištaškytom smegenim. Viskas buvo aprašyta teisingai, ir Liuką kaip reikiant pakritikuota, ir jos brolis Peliūkštis gavo prideramą vietą, tik, deja, pistoletus jis pavaizdavo tokius, kurie niekada gyvenime nebūtų galėję iššauti, bet žmonėms, neuosčiusiems parako, tai atleistina. Oras atvėso, saulė paraudo. Jis pažiūrėjo į mane ir staiga užsičiaupė, nebaigęs sakinio. O aš tuo metu, kaip tyčia, galvojau apie tai, kaip einama imtynių; jis, velnias, iš karto tai pajuto ir

įsižeidęs nutilo. Man pasidarė jo labai gaila,

ir jeigu vėl iš naujo butų uždavę rašinį laisva tema ,,Ką aš labiausiai myliu", mano darbas

būtų buvęs įtrauktas į geriausių mokyklos rašinių aukso fondą.

— Vadove, — staiga sušukau, — aš užmušiu ją!

Jis užvertė knygą, atsistojo ir žiūrėjo į mane, nieko nesuprasdamas. Tada aš paėmiau jį už rankos, beveik bėgte nuvedžiau ant 2ydų kelio, prie ištryptų mano vertingų žolių, ir sumurmėjau:

— Argi jūs, vadove, nežinot, kad ji yra gyvatė, kurią šildo kiti savo užanty... Kiti, vadove... o jūs nieko nežinot.

Žinoma, mano vargšas pionierių vadovas ir dabar nenorėjo žinoti, kad jis yra tik šali-gatvio plyta ir kad jis niekados nešildys Irenos Meškutės savo užantyje. Tai kiekvienam vaikui kaip dukart du aišku. Mano vadovas žiūrėjo į žolę užsispyręs kaip ožys, krutindamas sučiauptas lūpas, lyg valgytų kažką, paskui atsiklaupė, įbedęs akis į dar neatsitiesusį ištryptą pievos gabalą, ir staiga, perbraukęs kumščiu akis, ėmė juokingai su visom žemėm raut žolę. Aš spoksojau, ir tiek, kaip jis plėšė velėną ir nurovė su visom mano vaistažolėm geroką gabalą pievos, daugiau negu reikėjo.

ENTUZIASTŲ MARŠAS

Keturioliktais mano gyvenimo metais mane iškvietė į mokytojų kambarį, ir aš sužinojau,

jog esu entuziastas. Iš tiesų, per savo ilgą gyvenimą aš auginau triušius ir kukurūzus,

rašiau eilėraščius, boksavausi, piešiau, Raudonojo kryžiaus ir raudonojo pusmėnulio

draugijoje bintavau sulaužytas kojas ir kaip užsidegusio nuo žvakės senelio prisiminimą

nešiojau ant krūtinės savanorių gaisrininkų draugijos ženkliuką, ir visur mane išrinkdavo į

vadovus, nes visiems buvo aišku, jog aš — entuziastas.

Keturioliktais savo gyvenimo metais aš pasistengiau išaugt iš pionieriško amžiaus, nes

nuobodu pasidarė be Aliuko Šovinio, ir greitai tapau ateistinio būrelio pirmininku. Tada ir

prigriebiau iš karto, nesivaržydamas, Kaminskų jaunimą.

— Mano mielas, — pasakiau kartą, kai likau akis į akį su Peliūkščiu sporto salės rūbinėje.

— Ar ne laikas atsikratyt religinių prietarų? Kiek tau teta moka už lai, kad eini į bažnyčią?

— Rublį, o ką? Tu daugiau gali mokėt? pasakė tada man Peliūkštis, šluostydamasis marškiniais prakaitą ir tarytum stengdamasis atspėt, kada aš jam duosiu į dantis. Bet aš ne toks. Kaip ir mano tėvo brolis Boleslovas, prieš dviem galvom už save žemesnį negalėčiau pakelti rankos, nors retkarčiais ir niežėtų delnai. Aš įtariu, kad Peliūkštis, gal būt, nustojo augti nuo tų nepakartojamų dienų, kai jis su motina ir Liuką žiūrėjo cirką. Peliūkštis kliedėjo cirku, Peliūkštis tapo cirko entuziastu ir dažnai į klasę įžengdavo ne kaip visi normalūs žmonės — kojomis, bet ant rankų, o jo tėvui Kaminskui vien nuo cirko paminėjimo kraujas mušdavo į galvą, ir jis pliekdavo Peliūkštį diržu, petnešom, elektros laidais, o sykį net puodo dangčiu, kartodamas:

— Aš tau išmušiu tą cirką!

Nieko nepadarysi, tamsus žmogelis tas Kaminskas, bet kam į tamsybes stumt savo vaikus?

— Pamąstyk, mano mielas, — pasakiau Peliūkščiui, — aš tavęs taip lengvai nepaleisiu, o jeigu šakosies, žiūrėk, ir susigriebsi.

— Nesusigriebsiu, — papurtė galvą Peliūkštis ir staiga visai draugiškai, gudriai prisimerkęs, šnibždom pasiūlė:

— Zinai, ką parodysiu: cha, tas pat, kaip su moterim, cirkas...

— Kaip? — bijodamas apsijuokt, atsargiai paklausiau, nes kai žmogus esi pasinėręs į vi-suomeninį gyvenimą, apie visokius cirkus neturi net žalio supratimo, — kaip tai tas pat?

— Ogi šitaip, — nusišaipė Peliūkštis tiesiai man į akis.

Aš apsidairiau, lyg ieškodamas pagalbos, tačiau rūbinė buvo tuščia, tik sporto salėje nuo kamuolio dunksėjo grindys. Tada neryžtingai nusispjoviau, nes mano balsas kaip tik

keitėsi į tenorą ar velniai žino į ką, ir Peliūkštis galėjo nesivaržydamas rodyt man, kas jam

tik į galvą šauna.

Jis ramiai apsirengė, įsikando sportbačius į dantis ir, pasityčiojamai mojuodamas koja,

išėjo iš rūbinės ant rankų.

Aš stovėjau kaip paskutinis idiotas ir staiga ėmiau raust, lyg gavęs šlapiu maišu per veidą,

šnopuodamas išlėkiau iš rūbinės ir iš visų jėgų trenkiau koja jam į užpakalį.

O karvės, pastipusios karvės šmėkla skraidė virš miesto... Ir dar kaip skraidė ir skraidys,

kaip sakoma, iki penktos kartos.

MIESČIONIŠKI ŽAIDIMAI

Aliukas Šovinis pragyveno pas mus metus ir šešis mėnesius ir išėjo parašęs tik penkias savo DIENOS dalis. Kas nori ir ką nori gali šnekėt, kad, girdi, jam neduodavo degint naktimis šviesos arba kad jis apsinuodijo žuvim ir visas kitokias nesąmones. Aliukas Šovinis ne iš tų, kurie lengvai apsinuodija

paprasčiausia žuvim. Jis gyveno buvusiam senelio kambary ir miegojo buvusioj senelio lovoj, ir jam pačiam, ir jo svogūnams užtekdavo šviesos. Vakarais Aliukas Šovinis, mano motina ir aš lošdavom kortomis, žaisdavom telefoną, laivų šaudymą, miestų, valstybių, augalų ir upių pavadinimus — ir visus kitus, kaip tėvas sakydavo, miesčioniškus ir tuščius žaidimus. O jis tuo tarpu barbendavo pirštais virtuvėj, žiovaudavo, ir su kiekvienu mėnesiu jo akyse vis didėjo nesveikas blizgesys. Ypač jį siutindavo mano išgalvotos arba velniai žino iš kur ištrauktos dainelės, kurias plėšdavom, žaisdami augalų, miestų ir valstybių pavadinimus. Antai, jeigu užsimerkę išdurdavom Aliuko Šovinio rankraštyje raidę U, tai iš karto uždainuodavom: Uriukas žydi! Kaip puiku, Kai joji išaku...

nes visados aš įrodinėdavau, kad uriukas yra slyvos, o slyvos, kaip žinia, vis tik augalas. O jeigu sugalvodavom lošt kortom, tai iš anksto užtraukdavom kitą mano dainelę: Jeigu tau gyvent beliko vienas šansas, neskubėk, žmogau, padės tau preferansas. Ir tik Aliuko Šovinio dėka aš supratau, kad mano motina, Elytė Šatienė, yra ne vien tylus ir begarsis dulkių siurblys, kurio mygtuką laiko savo rankose mano tėvas, ir mano tėvas suprato, kad Aliukas Šovinis tai kirminas, graužiantis sveikas šeimos šaknis, ir kad dabar jo sveikata, jo užkalkėję plaučiai ir jo pulsas gali pasidaryti ne vieninteliais Elytės Šatienės, mano tikros motinos ir jo žmonos, rūpesčiais, pergyvenimais ir džiaugsmais. Pavyzdžiui, grįžtu iš mokyklos, o tėvas, ištempęs ausis, susirietęs klausosi prie senelio kambario durų. Aš irgi tyliai prieinu ir klausausi, o ten Aliukas Šovinis su mano motina šnekučiuojasi sau šalčiausiai apie gyvenimą, vaikų ligas ar šiaip visokius niekus. Žinoma, aš tik pasijuokiau, nes nežinojau, kad greitai tas mano juokas pavirs dantų griežimu. Nors ir kaip keista, paaiškėjo, kad Elytė Šatienė irgi yra kažkada gimusi, tegu ir labai seniai, ir turi net savo gimimo dieną. Ta proga mano tėvas, nieko blogo negalvodamas, nupirko jai naują šluotą vietoj susidėvėjusios ir užrašė ant jos cheminiu pieštuku: MŪSŲ BRANGIAI IR MYLIMAI ELYTEI GIMIMO DIENOS PROGA. ANTANAS... (ir net nepasiklausęs šalia išraitė mano vardą), kaip jis darydavo kiekvienais metais, pirkdamas tik praktiškas, namų ūkiui reikalingas dovanas. O Aliukas Šovinis ne-buvo praktiškas — jis atnešė tris raudonas kaip ugnis rožes ir tris butelius šampano. Mano tėvas niekada negėrė ir nerūkė, tačiau šiandien jis nusižengė savo tvirtiems principams ir iki vakaro nusilakė kaip dūmas, ėmė gniaužyt ir kramtyt raudonas, ugnines rožes. Mano motina pažvelgė į Aliuką Šovinį ir nuleido akis, bet Aliukas Šovinis tiktai santūriai šyptelėjo ir pasakė:

— Nieko baisaus, rožės nors ir nevalgomos... tačiau nėra jos tokios neskanios. Ir, šypsodamasis mano motinai, ėmė kramtyt žiedlapį. Man pasidarė labai linksma, ir aš sušveičiau likusią trečią rožę.

— Telefunken! — sušukau tada ir įjungiau dar senelio pirktą radiją, išslinkau iš už stalo ir išvedžiau savo tikrą motiną šokti.

Vienas malonumas, kaip sakoma, elegancija ir grakštumas — nei tau delnai išprakaituoja, nei tau ant kojų lipa. Teko, pavyzdžiui, per nelaimę su Liuką Kaminskaite šokti: perkaitom abudu ir virpėt kažko ėmėm, o čia dar Kaminskas sėdi ant suolo.

— Elyte, velniai griebtų, — sublioviau visa gerkle, — kokia tu šiandien graži! Ji apkabino mane kaip tikra motina, suvėlė plaukus ir pabučiavo į kaktą.

— Kas ir bus, — sukrizeno mano tėvas, taisydamasis akinius, — kai mano žmona per daug išgražės, nesusikalbėsiu, matau, ar ne taip, gerbiamasis? Tačiau Aliukas Šovinis tik keistai pažiūrėjo į mano tėvą, tankiai sumirksėjo, kažko nuliūdęs padėjo delną ant duonai pjaustyti lentelės ir lėtai ėmė badyti peiliu tarp išskėstų pirštų. Tėvas barbeno krumpliais į stalą, išjungė radiją.

— Kodėl?.. Kas tau yra, Antanai, nesveikuoji? — paklausė mano motina.

— Man atrodo, kad tu, Elyte, ir jūs, gerbiamasis, nesveikuojat,— susijuokė tėvas. Aliukas Šovinis liūdnai pažiūrėjo į mane, į mano motiną ir, žemai nuleidęs galvą, staiga žaibiškai ėmė badyt peiliu tarp išskėstų pirštų.

— Telefunken! — riktelėjau įpykęs. — Arba jūs, tėvai, eikit miegot, arba šokt, tik ne-gadinkit žmonėms kraujo!

Ir mano tėvas, kraipydamas galvą ir gūžčiodamas pečiais, nušliaužė į miegamąjį. Tačiau apie dvyliktą aš pamačiau jį vėl stovintį tamsoj tarpduryje ir šluostantį akinius į dryžuotą pižamą. Jis pamojo Aliukui Šoviniui paslaptingai, ir tas, prikandęs lūpą, nuėjo prie tėvo į tamsų kambarį, o po kelių minučių grįžo kaip pablūdęs, apžvelgė mane su motina lyg išprotėjęs, atbulas atsitraukė į savo kambarį ir uždarė paskui save duris. Mudu su motina susižvalgėm, aš sugniaužiau kumščius ir sugriežiau dantimis:

— Ach, telefunken!..

Tada mano motina pašoko ir įbėgo į tėvo kambarį, ir ten užsidegė šviesa. Aš girdėjau kažkokį neaiškų, nesuprantamą tėvo murmėjimą, paskirus irzlius ir verksmingus žodžius ir apstulbusios motinos šūktelėjimus:

— Šlykštynė... O viešpatie... koks tu šlykštynė... Ką jis prisigalvojo?! Motina grįžo žliumbdama ir pradėjo lakstyt po virtuvę, laikydama ranką prie skruosto, lyg jai būtų užpūliavęs dantis. Iš paskos kaip vaiduoklis atslinko tėvas ir sudribo kėdėje. Aš paleidau radiją visu garsumu, tėvas žiūrėjo į motiną, lyg pirmąkart ją matydamas, paėmė peilį ir užsigalvojęs ėmė raižyt juo duonos lentelę. Tada padėjo delną, išskėtė pirštus, nutaisė verksmingą miną ir kaip Aliukas Šovinis ėmė badyt peiliu tarp pirštų, bet staiga kažko susinervino ir, matyt, norėjo smarkiai įbest peilį į lentelę, bet pataikė sau į ranką. Švirkštelėjo kraujas, ir mano tėvas ėmė kūkčiot kaip vaikas, suspaudęs sau už riešo. Taip ir baigėsi ta neužmirštama šventė. Aliukas Šovinis išbėgo šaukt greitosios pagalbos, o tuo tarpu mano motina aprišo binto gabalu tėvui ranką ir akmeniniu veidu laukė, kol atvažiuos greitoji. Aš sukiojau radiją, kol nulaužiau jungiklį.

Ir liko keistai tylu mūsų namuose, ir Aliukas Šovinis pareidavo tiktai miegot, nuslinkdavo į senelio kambarį kaip šešėlis vėlai vakare, o anksti rytą skersas išeidavo iš namų, ir nepraėjo nė savaitė, kai jis pagaliau pratarė pirmą žodį ir pasakė, jog daugiau čia negyvensiąs. Tėvas ilgai mykė, lyg atsiprašinėdamas, lyg teisindamasis, lyg gindamasis ar puldamas, girdi, visko šeimoje pasitaiko, girdi, visko būna, ir jam labai nemalonu... ir jis labai atsiprašo, ir, žinoma, visiems yra nemalonu ir nesmagu, bet nereikia išnešt svetimo... svetimo...

— Svetimo mėšlo, — padėjau užbaigti tėvui.

— Gerai, — pasakė Aliukas Šovinis, — būkit ramūs, aš pasistengsiu išnešt tiktai ką atsinešiau, ateidamas prieš metus ir šešis mėnesius čia gyvent. Iš tikrųjų, Aliukas Šovinis išsinešė tik rašomąją mašinėlę, svogūnus ir penkis čia, mūsų namuose, parašytus savo DIENOS skyrius, ir nė gramo daugiau, nes iš mėšlo, kaip sakoma, ne vien mėšlagrybiai prasikala, bet retkarčiais ir vunderkindai, koks aš, be abejo, ir esu...

LIUKA

Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut,

pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja

žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį.

Liuką nusikerpa kasas, tuos šlykščius virvagalius, jos tėvas Kaminskas už tai įkrečia jai į

kailį taip, kad ji net atsisėst žmoniškai tris dienas negali, bet Liuką nė kiek nesijaudina,

apsiauna išeiginius batukus, šlaistosi koridoriais užvertus galvą ir giriasi visiems, kokia ji,

atseit, žavinga. Žinoma, nieko sau atrodo mergaitė. Pakenčiama. Bet iš tikrųjų visos

moterys į pavasarį išgražėja taip, kad su jomis net nesusišnekėsi. Sėdi Liuka per pertrauką

ant palangės su Rimavičium — nemalonus tipelis, muilinas kažkoks, su akiniais — ir

skaito abu iš vienos knygutės. Prieinu švilpaudamas ir klausiu:

— Tai ką, mano mieli, skaitinėjat?

— Froidą, — teikėsi iš aukšto puse lūpos atsakyt Rimavičius.

— A, kažkada teko skaityt. Pasenęs reikalas, — nusižiovauju ir spjaunu jam tarp kojų. Žinom mes tokius profesorius: nespėtum mostelėt, iš karto akiniai aprasotų. Dar buvo galima pakęst tą jų Froidą, bet paskui Liuką susigalvojo išeit į kiemą ir palikt vieną batą purve. Stovi ant vienos kojos, nors juokais plyšk, o su kitu jos batu jau futbolą berniukai spardo. Aš futbolo nežaidžiau, garbės žodis, liudininkų yra. Pagavau tą Liukos batuką ir nunešiau jai. Kvailas mano charakteris — pasigaili tokių raganų, o paskui krauju springsti.

— Pasiimk savo vyžą, — sakau. O Liuka žiūri, lyg aš jai būčiau skolingas, paskui griebia savo mylimiausiąjį batą ir kaip paskutinė gyvatė skelia lenkišku užkulniu man per nasrus.

— Ak šitaip! - išlupu iš jos nagų batą.

— O ko tu šaipaisi? — sucypia tada Liuką ir užsidengia veidą rankom. Žinoma, galima būtų ir jai, raganai, išakėt nasrus, bet aš ne iš tų, kurie moteris muša. Nusišluostau nosine ištryškusias ašaras, atsikrenkščiu ir išspjaunu pusę danties. O publika stovi aplink balą ir nekantriai laukia, kada aš ją pamurkdysiu į purvą. Bet aš tik pasispjaudau ir ta pačia nosine iš lėto, iki blizgėjimo nušveičiu jos brangų batą ir lediniu balsu kraujuotom lūpom sakau:

— O aš maniau, kad jūs — žmogus, mano miela.

Tačiau, kaip visados, atsiranda skundikų, be kurių kiekviena padori mokykla būtų ne mokykla, o angelų darželis. Dar neprasideda pamoka, ir jau atskrenda direktorė, visa at-jaunėjusi po vėlyvų vedybų su gaisrinės viršininku, o jos aitriai geltona, skrandį gadinanti suknelė įkirpta viršuj ir apačioj.

— Parodykit savo dantis, — pražiodo mane direktorė, o Liuką nei gyva, nei mirusi. Aš išsišiepiu, direktorė pasistiebia, ištiesia ranką, užsimerkiu, ir man atrodo, kad ji tuoj prakiš savo gelsvą nuo papirosų „Kazbekas", bet mielą pirščiuką pro juodą, lyg pragaro vartai, mano dantų tarpą, pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal. Direktorė mįslingai šypsosi, o Liuką dar labiau pabąla.

— Jūs, Šatai, dainuojat chore? — klausia direktorė.

— Deja, taip.

— Ar ne jūs, Šatai, esate dailiojo skaitymo čempionas, tai yra laureatas?

— Taip, pernai buvau, — kukliai sakau.

— Ar jūs šiemet nešvepluosit? — gudriai klausia direktorė, ir aš suprantu, kad dabar ji pradės dorot Liuką, po gabalėlį išmėsinės.

Kiekviena atjaunėjusi direktorė negali pakęst šiek tiek gražesnių mergaičių. Ką padarysi, reikia suprast žmogų.

— Aš seniai jus stebiu, Kaminskaite... Penkiolika metų dirbu pedagoginį darbą, bet tokio įžūlumo neteko matyt... Aš atsidustu, o Liuką Kaminskaitė gailiai lemena:

— Aš daugiau taip nedarysiu...

— Matot, tamsta direktore, — šaltai nusišypsau ištinusiom lūpom, — man visai ne-

skauda... Ir aš pats paprašiau Kaminskaitės, kad išmuštų dantį.

— Jūs pats? Paprašėt? — net žiopteli direktorė.

— Deja, taip, — atsidustu, — nes sugedęs dantis gali užkrėsti sveikus. Cha, neblogai pasakiau! O direktorė ėmė raudonuot nežmoniškai ir kartot kaip užsukta:

— Na ką gi... Na ką gi...

O man kas, šypsausi tėviškai, Liuką spokso į mane visa įsitempusi, ir nesuprasi — gal vėl trenkt į dantis ruošiasi.

— Eikit, Šatai, namo ir susitvarkykit,— vos girdimai ištaria direktorė. Ir aš išeinu su portfeliuku ir geriu prie girdyklos iš aliuminio puoduko, grandine prirakinto, dezinfekuotą vandenį. Koridorium į klasę nubėga vėluodamas Ragaišis su žurnalu po pažastim ir ima turtint jaunimo žinių bagažą. Išgeriu antrą puodelį. Mokyklinis vanduo sveikas, naikina bacilas ir gydo anginą — bet žiūriu, išlekia iš klasės Liuką, o iš jos nosies kaip iš fontano švirkščia kraujas.

Liuką užsipila šalto vandens ir žiopso išvertus akis ir atlošus galvą. O man kas, negaila, tegul žiopso.

— Aš pati... Aš pati išsidraskiau nosį...— pagaliau neištveria Liuka ledinės tylos, — kad galėčiau išeit iš klasės.

Aš pagargaliuoju ir iššvirkščiu vandenį pro dantų plyšį į kibirą. Kitas manim dėtas ją, raganą, seniai būtų apipylęs žibalu ir sudeginęs.

— Nori, — staiga prabyla Liuka liūdnai, vos ne priešmirtiniu balsu, — aš suvalgysiu tą batą?

— Valgyk, jei patinka.

O ji žiūri gailiai į mane, nusiauna savo mylimą batuką ir ima kramtyti jį, net vandeniu neužgeria.

— O žinai, kas tu esi, atvirai šnekant? — pradedu sakyt ramiai, bet, vien pagalvojęs apie tai, kas ji galėtų būt, visiškai įtūžtu. — Man pats Rimavičius pasakojo... Penktoj klasėj tu jam už šimtą gramų saldainių galėjai nusimaut kelnaites.

Liuką sudreba visa, batukas iškrenta iš nasrų, ji prisileidžia į puodelį mokyklinio vandens, bet neišgeria nė lašo, nes žliumbia taip, kad net vanduo į šonus taškosi. Šiurpus reikalas.

— Aš ne tokia... Aš ne tokia, — kartoja Liuką.

Bet ir mano nervai ne geležiniai. Imu ramint Liuką, išsitraukiu nosinę, o ji nuo batų valymo juoda, tada pasirausiu portfelyje, surandu sąsiuviny melsvą spaustuką ir apsidairęs nusausinu jos ašaras.

— Pasižadėk, kad daugiau taip nešnekėsi, — rimtai, nemirksėdama sako Liuka. Aš linkteliu galva.

— O dabar pabučiuok mane! — tyliai sako Liuką.

Tik spėjam, nuleidę galvas, užeiti už koridoriaus kampo ir, lyg kas būtų iš padangų išleidęs orą, palinkstam viens į kitą ir gražiai apsikabinam. Toks jau yra gyvenimas, ir nieko čia gudriau neišgalvosi.

RATU IR VISADOS APLINK

Kai Elytė Šatienė persikraustė gyvent į senelio kambarį, Antanas Šatas, mano tikras tėvas, paskelbė motinai ekonominę blokadą, ir tada Elytė Šatienė pirmąkart gyvenime pradėjo dirbti ne vien šeimai, bet ir visuomenei naudingą darbą — kooperatyvo rūsy ėmė pardavinėti kreidą, kalkes, langų stiklus bei kitas ūkiškas ir statybines medžiagas. Dabar mes gyvenom kiekvienas sau, taip sakant, viengungiškai, mus jungė bendras skardinis stogas ir bendri virtuvės puodai. Aš, kaip išaiškėjo, kainavau savo
---
[^] Atgal
[«] Skaitykla

Gen. time: 0.0428

© xneox.com