Rel G - Širdis žudikė

Žudyk lėčiau, mane žudyk,
Sugriauk ir iš naujo pastatyk.
Uždek ugnim ir negesink,
Sudegink, meilėj paskandink.
Viską, kas mano tau atduodu:
Rankas ir kojas, dantis ir nuodus.
Viską kas Tavo, naktim sapnuoju,
Kaip mes laimingi kartu kvėpuojam.
Išplėšiai širdi man iš krutinės.
Palikai skonį karčios degtinės..
Kiekvieną dieną mano siela miršta,
Aplink tik klanas kraujo tiršto.
Pradurti plaučiai mane dusino,
O Tavo balsas mane kankino.
Taip tu žaloji, kad prisiminčiau,
Tave mylėčiau, ilgai kankinčiaus.
Žudyk žudyk mane, mažyti,
Prikankintą, bet gyvą širdį.
Bučiuok žaizdas, kurias sukūrei,
Atvèrk plaučius, kuriuos pradūrei.
Prašau, suprask, kad aš niekinga,
Tave mylėt galiu netenka.
Bet Tu ne čia, Tu nesuprasi,
Tu paprasčiausiai manęs nerasi..
Badytų pirštais mane pasaulis,
Bet man nerūpi, Tu mano saulė.
Saulė nudegina, žaizdas palieka,
Žaizdotas kūnas nuo saulės lieka.
Vėliau ta saulė pati pagydo,
Lieka dūriai aštraus pavydo.
Randais aš puošiuosi ir pavydėsiu,
Mane pamačius, gal patikėsi.
Kai prisiliesiu, gal suprasi,
Juk tai aš, mane surasi.
Bet aš laimingas,
Nors baisiai skauda širdį.
Žudikė dar baisiai rauda,
“Aš Tave myliu“, ten, tarp eilučių,
Be ateities, bet su likučiais.
Žud yk žudyk mane, mažyti,
Laikyk kankintą, bet gyvą širdį.
Bučiuok žaizdas, kurias sukūrei,
Atvèrk plaučius, kuriuos pradūrei.
Prašau, suprask, kad aš niekinga,
Tave mylėt galiu netenka.
Bet Tu ne čia, Tu nesuprasi,
Tu paprasčiausiai manęs nerasi.