Ar turėjimas gali sužlugdyti žmogų?

Jau rašiau, kad dauguma pasaulio žmonių pradėję kaupti pinigus bei turtą nebegali sustoti ir pasakyti „gana“. Kuo daugiau turi, tuo daugiau reikia. Bene dvidešimto amžiaus pradžioje vienas tikrai neeilinių gabumų vyrukas gyvenęs Londone išmoko padirbinėti pinigus – taip, kad jie niekuo nesiskyrė nuo tikrų angliškų svarų. Gana ilgai jis vertėsi tuo savo amatu. Galiausiai policija vis tik išsiaiškino, kad vienas turtingiausių Londono džentelmenų yra visai ne džentelmenas.

Teisme vyrukas aiškino, kad pradžioje tenorėjęs tik mažo kuklaus namuko ir apsirūpinti pragyvenimui. Vėliau nusprendė tapti milijonieriumi, prireikė prabangaus namo Londone, prašmatnios karietos, galiausiai nusprendė tapti turtingiausiu ir galingiausiu pasaulyje ... Galutiniam rezultate jo gyvenamasis plotas sumažėjo iki kalėjimo kameros, o neteisėtai įsigyti turtai buvo konfiskuoti... Labai primena seną rusų pasaką apie senį, senę, auksinę žuvelę ir suskilusią geldą. Juk pasakoje ta senė iš pradžių tenorėjo, kad visagalė žuvelė suskilusią geldą sutaisytų...

Ne visi turtuoliai yra taupūs kaupėjai – yra tokių, kurie mėgsta linksmai papramogauti. Aš čia neturiu omenyje tokių kurie perka brangius daiktus, meno kūrinius, papuošalus ir kitas vertybes – jie tai darydami tik „konservuoja“ pinigus. Pinigai juk pastoviai devalvuoja, briliantų, aukso dirbinių , meno kūrinių kainos su laiku tik kyla. Priminsiu, kad aukso uncija 1901 JAV metais kainavo aštuoniolika dolerių, dabar jau apie tūkstantį... Tačiau be šito kaupimo dar atsiranda reikalas mėgautis malonumais, tokiais kuriais negali mėgautis kiti, arba tenkinti tuštybės poreikį.

Moralinis nuosmukis

Keistoka, bet bent jau LR turtuoliai retai pasižymi rafinuotu išsilavinimu, aukšta kultūra, etišku elgesiu ir t.t. Gal dėl to, kad jie pirmoji karta iš gatvės – buvę nusikaltėlių grupuočių vadai, krovikai arba bala žino kas. Prisiminkime istoriją su milijonieriaus V. Uspaskicho aukštuoju išsilavinimu. Manau visiems aišku, kad jis niekur nestudijavo ir jokio realaus diplomo neturi.

Taigi, sukaupia toks vyrukas kelis, keliolika ar visą šimtą milijonų. Jau tai darydamas jis dažnai pažeidinėja įstatymus ir skriaudžia, apgaudinėja, išnaudoja kitus žmones. Teisėjas priima neteisingą teismo sprendimą ir gauną už tai kyšį, seimūnai ar grupė politikų prastumia sukčiui reikalingą įstatymo pataisą ir gauna už tai „atkatą“. Taigi sukaupia buvę nelabai turtingi vyrukai daug pinigų. Galima pirkti brangius daiktus ir pramogauti. Pramogauti galima įvairiai – sakykim V. Uspaskichui dabar niekas nekliudo įstoti į kokį nors pakankamai žinomą universitetą ir pagaliau įsigyti išsilavinimą, bei tikrą, jokių abejonių nekeliantį diplomą. Deja, tokia pramoga sunki ir „ne prie dūšios“. Kam čia mokytis jeigu jau turi šimtą milijonų. Gal ir ne visai teisėtai įgytus, bet turi...

Apie milijonierių pramogas daug ir rašyta ir filmukų susukta. Kad ir kaip keista – jiems niekada nekyla mintis sukauptų milijonų ar milijardų panaudoti kokiam nors kilniam arba šauniam tikslui. Štai Garliavos istorija. Turtingi vyrai, ir, pagal viską sprendžiant, laibai aukšti ir įtakingi valstybės pareigūnai, sugalvoja tik mėgautis seksu su nepilnametėmis ar net visai mažomis mergytėmis. Koks ten malonumas versti čiulpti penkiametę – normalus vyras nesupras. Normaliam vyrui malonu mylėtis su gražia, sveika moterimi ar mergina. Šiuo atveju pinigai turtingus aukšto rango vyrus pavertė ne tik nusikaltėliais, bet tiesiog išsigimėliais.

Pavyzdys yra

Tai Alfredas Nobelis. Šis milijonierius paskyrė sukauptą savo turtą fondui, kuris moka premijas žmonėms nuveikusiems ką nors itin naudingo visos žmonijos bei taikos labui. Deja, kol kas, jis bene vienintelis. Kiti milijonieriai ar milijardieriai tokių būdu įsiamžinti nėra bandę, nors dabartiniu metu turtingesnių už A. Nobelį suskaičiuosime ne vieną šimtą. Jie savo turtus naudoja dažniausiai gana primityviems savo asmeniniams poreikiams tenkinti, mirdami juos palieka giminaičiams ar jau susiformavusiai korporacijai ir kt.

Jei tikėtume filosofu E. Fromu, tai didelis turtas, kaip ir visiškas skurdas yra kliūtis sustabdanti žmogaus tobulėjimą. Kažkodėl iš milijardierių tarpo neišauga nei garsių menininkų, nei mokslininkų nei gabių inžinierių, nei gerų gydytojų, nors jie turi visas sąlygas tobulinti save, ugdyti savo vaikus. Kaip V. Uspaskichui nereikia to aukštojo išsilavinimo, o tik popierinės knygelės – diplomo, taip ir jiems nereikia žinių, tobulumo, nereikia nieko siekti ar dėl nieko patiems kovoti.

Jie tampa vartotojais – nieko nekuriančiais ir niekam nereikalingais visuomenės nariais – juos galima pavadinti parazitais. Aukštesnės kultūros siekimas – reikalauja pastangų, o vartojimas greitai nusibosta ir jį reikia vis tobulinti – šernus medžioti pasidaro nuobodu ir kyla noras medžioti žmones, tenkinti sekso poreikius su mažametėmis, valgyti gyvos beždžionėlės smegenis ir kt.

Milijardierius vaikšto apsirengęs puikiu kostiumu, bet jį pasiuva ir sukuria siuvėjas – dizaineris. Jo rūmus puošia paveikslai, bet juos nutapo genialūs dailininkai, jis važinėja tobulu automobiliu, bet jį sukūrė inžinieriai. O kam visuomenei reikalingi patys turtuoliai? Tik tam, kad vartotų, ar kad mes galėtume iš tolo mėgautis tuo jų beprasmiu buvimu?