Į geresnį pasaulį tik iš virtualios realybės

Kitą savaitę laukia svarbus susitikimas? O gal nori pasimatuoti parduotuvėje matytas kelnes? 2010 metais pasirodžiusio „Microsoft“ produkto „Kinect“ (150 $) ir Sony 3D projektoriaus (800 $) pagrindu šiandien įmanoma simuliuoti gyvenimiškas situacijas virtualioje erdvėje. Įvairiausių sričių atstovai praktiniais, tyrinėjimų, treniruočių ar kūrybos tikslais tai vis plačiau naudoja kasdieniniame gyvenime.

Virtualioje žmogaus sąveikos laboratorijoje (Virtual Human Interaction Laboratory) Stanfordo universitete JAV virtualios realybes potyriai yra dar stipresni. Per milijoną JAV dolerių kainavusi laboratorijos įranga gali sukurti asmeninį atvaizdą virtualioje erdvėje, kurį realiu laiku valdo pats žmogus. Viskas, ko tereikia, yra technologiškai sudėtingas šalmas/gaubtas ant galvos, kuris, uždengdamas akis ir ausis, panardina į tokį pasaulį, kuriame ir girdi, ir matai, ir netgi uodi tai, ką išgyventum realybėje.

Tokio tipo technologijas jau naudoja ir keli JAV psichologai, kurie šiuo būdu gali stebėti pacientų elgseną, jiems sukuriant unikalias situacijas išgalvotame pokalbyje. Čia patys specialistai gali imituoti diskusiją ir stebėti tiriamojo reakcijas – ar jis ima jaudintis, kaip kinta kūno kalba ir vartojami žodžiai, kokių veiksmų šis griebiasi. Jei psichologas mano tai esant reikalinga, jis visad gali sustabdyti virtualiame pasaulyje vykstantį pokalbį ir aptarti ką tik paciento patirtus išgyvenimus, išsakyti pastebėjimus. Šiuo metodu gana greitai įmanoma atskleisti psichinius sutrikimus, atlikti gydymus ir skatinti pacientą tobulėti.

Pažanga, kuriant virtualųjį pasaulį ir jį pritaikant praktiškai, taip pat verčia naują puslapį ir šiuolaikiniame verslo pasaulyje. Kompanijos gali tikrinti priimamų į darbą kandidatų sprendimus, tarkim, simuliuojant situaciją, kurioje jie turi pademonstruoti savo derybinius įgūdžius beveik tikrovei identiškose sąlygose. Tai akivaizdžiai geriau atspindi verslininko gabumus nei atsakymas į klausimą darbo pokalbyje: „Ką Jūs darytumėt, jei...?“. Personalo vadovų rengiamų atrankų būdą beriboja tik jų pačių vaizduotė. Laimei, kad ir kokia neobjektyvi yra teisybė, tačiau, bent jau žvelgiant į darbuotojų šansus tapti įmonės dalimi, ši technologinė naujovė turėtų užtikrinti, kad darbą gaus šio labiausiai nusipelnęs.

Taigi įsikūnijimas į virtualųjį „aš“ gali pasirodyti matytas, skaitytas mokslinėje fantastikoje, tad nenuostabu, kad, Stanfordo laboratorijoje priartinus netikrą pasaulį prie realybės, žmogų tai svaigina. Tačiau kaip ir kiekviena naujovė ji turėtų būti naudojama atsakingai, nes pasinėrimas į virtualią erdvę daro įtaką asmens elgesiui. Be to, reikia turėti omeny, kad vis dar nėra ištirtas ilgalaikis tokios patirties iššauktų pokyčių poveikis žmogaus organizmui. Taip pat būtina kontroliuoti tokio 3D pasaulio naudojimą, kadangi visagaliais norėtų pabūti daugelis, tad virtuali žemė, patekusi ne į to kūrėjo rankas, galėtų tarnauti kaip teroristų verbavimo įrankis, ir kažkieno atvaizdas virtualiajame pasaulyje matuotųsi ne kelnes ar papuošalus, o diržą granatoms ar „šventojo karo“ simboliką.