Istorija apie giminių santykius: mes likome be namų...

Kai niekas nepadeda ir nebėra į ką kreiptis, belieka rašyti, tai galbūt paskutinė, nusivylusio gyvenimo neteisybe žmogaus galimybė. Kai pinigai valdo, žmogaus širdis ledinė, o intelektas ir elementarus žmogiškumas nerastas, supranti, kad nors neturi nieko materialaus, bet turi kruopelytę tyros širdies, kuri nepavydi ir nelinki kitam blogo... Tokia jau ta gyvenimo realybė: „Tu, arba tave“...

Ir rinktis nėra iš ko. Staiga pajunti, kad ir tu sukiesi tame pačiame rate, o atsiradęs pyktis širdyje palieka didžiules spragas, kurios neleidžia tobulėti dvasiškai ir siekti aukštesnių moralės normų. Svarbiausia laiku pasakyti STOP, viską pergalvoti ir atsikratyti bet kokios neigiamos įtakos ar minčių. Juk lamingiausias žmogus tas, kuris nelaiko širdyje pykčio!!!

Ir svarbiausia, reikėtų niekada nepamiršti auksinės taisyklės ir elgtis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Tikiu, kad „lazda turi du galus“ ir už viską, ką padarai, gyvenimas anksčiau ar vėliau atlygina...

Kadangi jau pradėjau kalbėti apie liūdną gyvenimo realybę, moralę ir žmogiškumą, norėčiau papasakoti neilgą, gan liūdną atkarpą iš savo gyvenimo, kuris liečia ir man brangiausius žmones, t.y. mano sesę ir mamą. Nežinau vieno, kodėl gyvenimas kai kuriuos, už save nesugebančius pakovoti, tačiau geros širdies žmones, šitaip skaudžiai baudžia, o galbūt tai ne bausmė?

Galbūt, kažkas iš aukščiau tikrina, kiek Tu ištversi, ir ar netapsi tokiu pat bejausmiu ir kietos širdies žmogumi. Juk sako, „Dievas duoda tokią naštą, kokią tu sugebėsi panešti“, kitaip tariant, tokią, kokią tu tikrai ištversi. Na tarkim, mes tuo tikime ir vis laukiame, kada ateis pagerėjimas, na, o kol vis dar laukiame, pradedu pasakoti istoriją.

Saujelė veikėjų, vienas namas ir daugybė ginčų, pykčio bei nepasitenkinimo. Tai va, keista ta mano „giminėlė“, visas kietaširdžių ir bejausmių knibždėlynas. Pradėkime nuo liūdniausio įvykio, kuris neatsiejamai pakeitė ir palietė visų mūsų gyvenimus. Ilgai į vatą nevyniojus, trumpai papasakosiu istorijos pradžią, nuo ko viskas ir prasidėjo.

2011 metais, sausio mėnesį, pasikorė mano tėtis. Visi tuoj tuoj puls sukti galvas dėl ko, kas ir kaip... Tikrosios priežastys nėra žinomos, tačiau mes, artimiausi žmonės, nuspėjame, dėl ko taip įvyko... Dar, kad viskas būtų aiškiau, norėčiau pasakyti, kad tai buvo žmogus, nevengiantis taurelės. Ir toks gyvenimas jam buvo tapęs kasdienybe...

Tikriausiai gerai pagalvojusi, galėčiau net suskaičiuoti dienas, kada jį matydavau blaivaus proto. Sakoma „apie mirusį žmogų gerai, arba nieko“. Tačiau niekas to nenuslėps, kad jis buvo įklimpęs giliame alkoholizmo liūne ir sėdėjo, liaudiškai sakant, visiškam „š*de“... Tiesa, po jo mirties bijojau, kad ir man taip nenutiktų, nes nepaisant visko, jis buvo mano tėtis, ir man tai žiaurus gyvenimo smūgis, su kuriuo labai ilgai ir sunkiai taikiausi...

Aš, mama, sesuo ir tėtis gyvenome pas senelius, nes dar prieš, dabar jau 18 metų, senelio prašymu tėvai atsikraustė gyventi į jų namus. Tai – tėčio tėvai. Tiesa, senelio jau senai nebėra. Mirė nuo vėžio. Nuo čia ir pradėkim. Niekas netvarkė namo dokumentų. Tėtis buvo per daug paskendęs alkoholyje, o mama per daug užsiėmusi mūsų (mano ir sesės) auginimu bei priežiūra. Juk dabar galima dėkoti tik jai, nes ji, galima sakyti, viena mus užaugino. Jei ne ji, mes net ką valgyt būtume neturėjusios...

Močiutė juk mieliau duodavo pinigėlių tėčiui „ant pachmielo“, kaip sakoma. Nežinau kodėl, bet gyvenimas virto kažkokiu pragaro ratu, kuris tęsiasi iki šiol. Tėtis be galo daug gerdavo, mušdavo mamą, vienu žodžiu: kivirčai, ginčai, alkoholizmas, nemeilė, neapykanta, pavydas ir t.t. Ką jaučia vaikas, augdamas tokioje aplinkoje? Aš jums pasakysiu, kiekviena diena mano malda skambėdavo taip: „Dieve, prašau, pasiimk mane“.

Dar kaip šiandien pamenu, kai miegojome ant šieno (kartais tekdavo, kai tėtis per daug įsisiautėdavo namie), o močiutė paryčiais motiniškai guodžia sūnelį neva dėl skaudančios galvos ir kiša pinigėlius į saują, sakydama: „O toms rupūžėms nieko neduok“, čia ji turėjo galvoje mus su sese ir mama. Tačiau stop, ką padarė vaikai, kurie kasdien mato griūvančius žmonių gyvenimus ir tuo pačiu yra „įsukami“ į visą šitą košę?

Tai va, taip ir gyvenome daugybe metų, kol močiutei visai nesuprastėjo sveikata, o 2011 m. pasikorė tėtis... Dabar senolė jau neatsimena žmonių, sunkiai gaudosi aplinkoje, viską pamiršta. Dėl to turime naujų namo gyventojų, tai tėčio sesės, kurios po jo mirties nori tiesiog išmest mus į gatvę. Seniau atvažiuodavo vos kelis kartus per metus mamos aplankyt, o pakvipus turtams, iškart buvo sutvarkyta senolės globa, viena iš jų su savo sugyventiniu atsikraustė gyventi, nepamirškim pridurt, jog savo namus ji paliko savo vaikams. Nuostabios tetos: brolio vaikus į gatvę, o saviems namai... Pačios pasakė, kad mes esame niekas. Su malonumu išeitume ir paliktume joms tą namą, kad ir į vieno kambario butą, tačiau nusipirkti jo neišgalime. Šiuo metu dirba tik mama, ji moka mokesčius, perka maistą ir t.t.

Taigi glaudžiamės antrajame namo aukšte, na o jos „karaliauja“ pirmajame. Taip taip, karaliauja. Pirmajame aukšte yra virtuvė, kuria mes jau nebeturime teise naudotis, nors metai iš metų ja naudojomės, tačiau dabar buvome išgrūstos lauk.

Antrame aukšte – du kambariai ir palėpė. Vandentiekio čia nėra ir kriauklės taip pat. Reikia is pirmo aukšto kibire nuolat nešiotis vandenį maisto ruošimui ar indų plovimui, po to jį nešti lauk, nes nėra kriauklės. Viskam reikia remonto, tačiau kol neaišku, kieno kas yra, neskubame jo daryti ir vis kenčiame, laukiame...

O jos (tetos) kasdien kuria planus, kaip mus iš čia išmesti, aiškiau duoda susiprasti, kad mes esame niekas ir mums čia niekas nepriklauso. Argi tiek metų (18 metų) pragyvenusius žmones taip paprastai galima paimti ir išmesti į gatvę?

Viena teta, kuri gyvena čia, mamą išvadina visokiais žodžiais, ir kaltina nebūtais dalykais. Mama dar gali kentėti, bet kuo toliau, tuo blogis įsigali vis labiau. Tai puola į atlapus, tai vieną dieną išlaužus duris daiktus išmėtė, mamai trūko kantrybė ir ji ėmė kviestis policiją.

Kita teta supyko, jog jos sesutei policija buvo iškviesta, ir tuoj pat paskambinus pasakė: „ką ji nori, tą gali sakyti, jūs čia tik svečiai“. Įdomu, kokie svečiai tiek metų pragyvena atvažiavę? Taip ir gyvenam iki šiol dar... Visais įmanomais būdais stengiasi mus išmesti lauk, stengiasi visur ir visada įvedinėti savo tvarką. Ir čia vadinasi artimieji...

Ir pagaliau, pagaliau joms pavyko, mes kaip kokios našlaitės esame metamos lauk į gatvę... „Pinigai valdo“ ir teta greičiausiai pamokėjusi tai vienam, tai kitam gavo kažkokį tai „ale testamentą“ nors jo niekada nebuvo, tiesiog pamokėjusi kažkam jį pasidarė ir dabar mums telieka eiti lauk, tiesiog į gatvę. Valio! Turiu tikrai nuostabius artimuosius...

Ką aš galėčiau pasakyti? Optimistiškai nusiteikti ir nesielgti taip, kaip jos, nenusileisti iki tokio žemo lygio, kur nebelieka jokio žmogiškumo ir jokių moralės normų. Galėčiau palinkėti sau, mamai ir sesei stiprybės ir kantrybės. Kaip jau bebūtų, kad ir gatvėje. Mes turėsim viena kitą ir pykčio nepaliestą širdį... širdyje lieka tik skausmas, skausmas tokiam žmogaus abejingumui, juk mes, tikrąja to žodžio prasme, išmetamos į gatvę.