Krakmolo turintys produktai – pavojingo užtaiso bomba

Revoliucines idėjas skelbiančios knygos „Naujoji priešvėžinė mityba“ bendraautorius dr. Johannes'as F. Coy'us teigia, kad sveikos mitybos piramidėje svarbiausią vietą užimantys grūdai, aprūpinantys mūsų organizmą angliavandeniais bei kitomis medžiagomis, didina riziką susirgti vėžiu. Pavojų kelia juose esantis krakmolas, kuris organizme skaidomas į gliukozę, o pastaroji maitina vėžines ląsteles.

Kaip jau rašėme, J. F. Coy'us teigia, kad cukrus – svarbiausias vėžio ląstelių maistas. Jis reikalingas ir sveikoms ląstelėms, tačiau pastarosios savo energiją gauna gliukozę oksiduodamos, tuo tarpu vėžinės ląstelės ją raugina ir paverčia pieno rūgštimi. Pieno rūgštis slopina imuninę sistemą, t. y. blokuoja vadinamųjų natūralių ląstelių žudikių puolimą. Rauginti cukrų gali ir sveikos ląstelės, tačiau jos, skirtingai nuo vėžinių, tai daro tik tais atvejais, jei pakankamai neaprūpinamos deguonimi.

Mokslininkas teigia, kad jauna vėžinė ląstelė, pajutusi cukraus badą, vėl priverčiama kvėpuoti, o tuomet, pasikeitus joje medžiagų apykaitai, ji, kaip ir sveikos ląstelės, tampa neatspari įprastiems vėžio gydymo būdams. Tuo tarpu senesnė ląstelė, nebesugebanti persiorientuoti ir pradėti kvėpuoti, negaudama gliukozės tiesiog žūva.

Knygos autorius pažymi, kad ne visada cukrų galima maiste lengvai atpažinti. Nemažai kasdienių maisto produktų turi labai daug krakmolo, pavyzdžiui, duona, makaronai, ryžiai, bulvės. Juos virškinant žarnyne išsiskiria gliukozė, kuri tuoj pat patenka į kraują ir lemia greitą cukraus lygio padidėjimą.

Anot J. F. Coy'aus, šiandien didžiąją cukraus dalį mes suvalgome ne tiesioginiu jo pavidalu, o su krakmolu, tačiau daug krakmolo turintys produktai net pavojingesni už kristalinį cukrų. Pastarasis organizme skaidomas ne tik į gliukozę, bet ir į fruktozę, kuri nepatenka tiesiai į kraują. Ją dar turi suskaidyti kepenys, taigi cukraus lygis kraujyje taip greitai nekyla kaip nuo krakmolo.

Beje, jei cukraus lygis kraujyje padidėja staigiai ir gausiai, didelis gliukozės kiekis patenka ir į smegenis. Dėl to suaktyvėja nervinės ląstelės ir mes patiriame malonius jausmus. Cukraus lygiui nukritus, nuotaika prastėja ir smegenys liepia ląstelėms kuo greičiau vėl jas aprūpinti cukrumi. Kūnas į šiuos nurodymus reaguoja alkio jausmu, kurį gali numalšinti tik saldūs ar daug angliavandenių turintys produktai.

„Vokietijoje iki šiol rekomenduojama, kad 55 proc. mūsų kasdienio maisto sudarytų angliavandeniai. Tačiau dauguma jų turi daug krakmolo, kuris virsta cukrumi. Todėl, remiantis naujausiais tyrimais, onkologiniams ligoniams rekomenduojama kaip tik mažinti angliavandenių kiekį“, - teigia vėžio tyrinėtojas.

Atsisakyti cukraus jis siūlo palaipsniui, antraip dėl staigaus jo bado jausimės prislėgti ir pavargę. Angliavandenių paros normą, kuri neviršytų 1 g angliavandenių 1 kg kūno masės, geriausia pasiekti per dvi savaites.

Keptos bulvės labiau apsaugo nuo vėžio nei virtos

Mokslininko teigimu, po kukurūzų ir ryžių svarbiausias žmonijos maisto šaltinis yra kviečiai, tačiau iš šiuolaikinių kviečių gauti miltai daugiausiai sudaryti tik iš krakmolo ir beveik neturi sveikatai naudingų medžiagų.

Vietoj daug krakmolo turinčių bulvių knygos autorius taip pat pataria vartoti kitus šakniavaisius – pavyzdžiui, pasternokus. Norint sumažinti krakmolo kiekį bulvėse, nereikėtų jų valgyti virtų arba sutrintų. Tuomet krakmolas daug greičiau suskaidomas į gliukozę, nes skrandžiui beveik nereikia virškinti bulvių gabalėlių. Tuo tarpu jei virtos bulvės atšaldomos, maždaug 12 proc. krakmolo paverčiama „krakmolo klijais“, kurių fermentai negali įveikti. Tas pats tinka ir ryžiams, todėl ryžius ir bulves J. F. Coy'us pataria prieš valgant atšaldyti, net jei vėliau vėl šildysime. Tiesa, tuomet žūva dalis vitaminų.

Gliukozės įsisavinimą lėtina ir bulvių derinimas su riebalais. Mat virškinimo sistema, turinti suvirškinti riebalus, tuomet negali viso dėmesio skirti krakmolo skaidymui. Taigi apkeptos bulvės cukraus lygį kraujyje didina lėčiau.

Mokslininkas, siūlantis tiek vėžiu segantiems, tiek bijantiems susirgti žmonėms mažinti mitybos racione angliavandenių kiekį, juos keičiant baltymais ir skaidulinėmis medžiagomis, ramina, kad tai nereiškia, jog reikia viską apversti aukštyn kojomis. Šiandien jau galima nusipirkti duonos ar makaronų, kurie lėčiau didina cukraus lygį kraujyje. Produktai turėtų būti pagaminti iš kuo mažiau apdorotų javų. Renkantis makaronus, reikia rinktis tokius, kuriuose baltymų yra 50 proc., o angliavandneių tik 20 proc. Duonoje turėtų būti ne daugiau kaip 20 proc. angliavandenių ir ne mažiau kaip 10 proc. skaidulinių medžiagų.

Knygos autorius tikina, kad, pertvarkę mitybą, jau po dviejų savaičių mes nebenorėsime saldžių ar krakmolingų patiekalų.

J. F. Coy'us savo knygoje pateikia sąrašą, kurių produktų reikėtų visiškai vengti. Tarp jų patenka visų rūšių ryžiai, bulvės, makaronai, gaminiai iš kvietinių miltų, įvairių grūdų dribsniai, javainiai, kviečių daigai ir sėlenos, manų kruopos, perlinės kruopos, kukurūzai. Tuo tarpu avižas, avižų sėlenas, rugių kruopas, miežius, soras, grikius ir dvigrūdžius kviečius galima valgyti drąsiau, tačiau ne per dideliais kiekiais.

Lietuvos mitybos specialistai – už angliavandenius

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto vadovo prof. Rimantas Stukas teigia, kad vienas svarbiausių sveikos mitybos principų – tinkamai subalansuotas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų santykis bei optimalus energijos kiekis maisto produktuose, kuris priklauso nuo žmogaus amžiaus, lyties, atliekamo darbo sunkumo.

Angliavandenių turintys produktai priskiriami sveikos mitybos piramidės pagrindinei grupei, iš kurios rekomenduojama kasdien suvalgyti 5-11 porcijų. Tiesa, viena porcija nėra lygi lėkštei. Pavyzdžiui, viena porcija bulvių yra viena bulvė, viena porcija duonos – viena riekė, viena porcija grūdų – pusė stiklinės. Jaunesniems ir fiziškai aktyvesniems žmonėms patariama rinktis didžiausią porcijų skaičių, vyresnio amžiaus žmonėms, kurie mažiau juda ar dirba protinį darbą – mažesnį.

Iš viso angliavandenių pavidalu į žmogaus organizmą turi patekti apie 55-60 proc. energijos. Ypač mums svarbūs polisacharidai, kurių gausu paprastose ir ankštinėse daržovėse, bulvėse, grūdų produktuose.

Lietuvos olimpinio sporto centro sportininkų mitybos specialistas Marius Baranauskas taip pat nepataria žavėtis mažai angliavandenių turinčiomis dietomis. Jų pagalba žmogus per trumpą laiką drastiškai gali numesti svorio, tačiau sumažėja ne tik riebalų, bet ir „lieknoji“ kūno masė, o tai reiškia, kad išeikvojami organizmo baltymai. Ligos metu raumenys išskiria baltymus antikūnų ir leukocitų gamybai, žaizdų gijimui, o kai jų trūksta, žmogaus organizmas nesugeba pakankamai priešintis baltymų skilimui ūmiai susirgus.

Be to, nors kraujyje padaugėja „gerojo cholesterolio“, tačiau nesumažėja „blogojo cholesterolio“, kuris didina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, žmogus tampa išsiblaškęs, jam sunkiau sutelkti dėmesį.

Kai kurių mokslininkų duomenimis, ilgą laiko tarpą maisto racione drastiškai ribojant angliavandenius gali išsivystyti atsparumas insulinui, kitaip tariant, gali sutrikti gliukozės koncentracijos kraujyje kontrolė.