Psichologo patarimai. Kaip ištverti išsiskyrimą?

Su vaikinu draugavau trejus metus. Liepos pabaigoje dar taip gražiai atšventėme 3 metų jubiliejų. Tačiau jau iki tol ilgą laiką pastebėjau jo jausmų kaitą: vieną dieną jis šaltas kaip ledas, atstumia mane, nenori mylėtis, kitą dieną viskas priešingai.

Jau net ir kartu gyvenome tris mėnesius. Aš esu tokio būdo mergina, kuriai, kai myli, visa kita nesvarbu, svarbiausia būti su juo, nebūtina net iš namų kojos kelti.. Vakarai, dienos minutės, svarbu, tik jis šalia. Tačiau jau pavasarį jis buvo užsiminęs man, jog mums būtų geriausia pabūti atskirai, tačiau aš supanikavau ir jam pasakiau, jog jeigu jis mane paliks aš neišgyvensiu.

Tačiau po to viskas vėl buvo gerai. Sakau, kol neprasidėjo jo jausmų kaita. Liepos mėnesį, kaip jau minėjau atšventėme 3 metukų draugystę. O praėjus savaitei aš jau buvau susikrovus daiktus, nes jis kai paklausiau, pasakė - bus geriausia, jei išsikraustysi. Ką gi, išvažiavau iš jo namų, tačiau praėjus valandai vėl grįžau. Jis parėjo į kambarį, apkabino mane ir sako: „Ką tu čia darai?". Po to laiko jis vėl mėtėsi, tai atstumia mane, tai pats nori mylėtis.

Šventėme ir jo gimtadienį, važiavome į Palangą, viskas, rodos, gerai buvo. Tačiau vėliau, kai jo paklausiau. kas tau yra, kodėl toks šaltas, jis atsakė - tu pati žinai. Tada aš jo paklausiau ar man išsikraustyti, jis atsakė - bus geriausia... Ašarų pilnom akim susikroviau daiktus, prieš išvažiuojant jis įėjo į kambarį, sako: „Maži, duok bučkį", tačiau aš sakiau „Ne".

Anot jo, mūsų išsiskyrimo priežastis, tai jog jo jausmai man atšalo, mes per dažnai pykomės, nesutampa charakteriai: (bet ar po 3 metų tai reikia pamatyti? Lyginu akimirkas, kurios buvo mėnesį prieš tai, buvo taip gera, bloga, gera, bloga... Dabar jau praėjo mėnuo, kai mes nebe kartu. Aš vis verkiu, nepamiegu, man reikia jo.

Po savaitės laiko išsiskyrimo buvau nuvažiavus pas jį, jis sakė „Ko atvažiavai, man gerai ir vienam", tačiau kalbėjom apie bitutės, paukštelius, po to tik apie mūsų santykius, jis tik pasakė, jog aš jam niekas, eks, ir draugais negalim likti, reikia laiko, kaip atrodys, sako, jeigu aš lįsiu prie kitų, o tu matysi. Pakalbėjom, tačiau vėliau jis pažvelgė tokiu žvilgsniu, ir sakau kur man reiks miegoti, sako, o kur nori, sakau pasimesiu čiužinį tavo kambary, nes bijau miegoti viena. Jis leido miegoti kartu.

Kai atsigulėm - pasimylėjom, buvo taip gera, sakiau jam, jeigu aš noriu, tu nori kodėl gi ne, be įsipareigojimų (nors aš jį myliu). Pasimylėjom, o ryte jis vėl šaltas... Sako, miegojom paskutinį kartą kartu... Išvažiavau... Jis man nieko nerašė, nerašo, o aš negaliu, rašau jam kaip jį myliu, man sunku, nebegaliu ištverti, bijau savęs, nebenoriu gyventi, tačiau jis nieko neatrašo, nekelia ragelio.

Buvau pas jį dabar neseniai arbatos, o jis man sako, jeigu ir toliau taip bendrausim (kaip draugai, ta prasme kaip du šalti vienas kitam žmonės, nekalbėsim apie jausmus, aš jo neterorizuosiu savo skausmu) galėsim bendrauti kaip draugai... Tačiau myliu jį labiau už viską, verkiu kasnakt jau mėnesį laiko, kaip man sunku. Žadu būti tik jo drauge... Bent kad būčiau šalia, nors širdis plyš, man reiks jo, norėsiu apkabinti, mylėti.

Negaliu jo nematyti, nes yra tik dar sunkau... Bet kas bus, kai jis susiras kitą? O aš kaip draugė žiūrėsiu ir kentėsiu (neįsivaizduoju). Jis mano gyvenimo meilė, rodau iniciatyvą, myliu jį... Tačiau ką man daryti, kaip jį susigrąžinti, be jo aš niekas - negyvenu, negaliu gyventi. Naktim sapnuoju, nepamiegu, prabundu 3 val. Nakties, nebeužmiegu, krenta svoris, verkiu, verkiu, nes negaliu neverkti...

Skauda, labai skauda... Man jo reikia. O dar dirbu tokiam mieste, kur draugų nėra. Kai tik pradėjom kartu gyventi, tai ir susiradau gerą darbą mūsų mieste, man iki darbo 25 km, kiekvieną dieną pravažiuoju pro jo kaimą, jis irgi dirba šiame mieste, tačiau dabar perkeltas į kitą ir važinėja, tačiau žada pas draugą dabar tame kitame mieste apsistoti. O ten juk merginų daug...

Be to, aš gyvenu tokiam kaime, kur draugų nėra, vos keli namai. Visi mano draugai didmiesčiuose gyvena, dirba, užsienyje, turi savo antrąsias puses. Pramogų šiame mieste irgi nėra. Aš esu viena. Ir man sunku jį pamiršti. Kažkada jau buvo depresija, prireikė 3 metų, kad atsigaučiau, nors ten tik taip draugystė buvo. O dabar...

Patarkite kaip man elgtis, ką daryti, gal mesti darbą, išvykti, pakeisti aplinką, kaip jį susigrąžinti, myliu jį labiau už gyvenimą, galiu žemintis, kovoti, bet pati nežinau, ar ilgai pajėgsiu... Nes nebeturiu gyvenimo prasmės... Nors jau kopiu į 23 metus, esu jauna - mano jausmų niekas nepakeis, jei aš myliu -mylėsiu visą gyvenimą. Jam kitą vasarą jau bus 25 (manau jig greit susiras kitą, ją ves, turės vaikų - kas buvo mano svajonė su juo)

Labai bijau ateities, bijau... Taip pat bijau pati savęs. O dar praėjus kelioms dienoms, tada, kai buvau pas jo ir mes pasimylėjom, dalyvavom bendrame draugų baliuje. Jis išgėrė, o aš žiūrėjau ir verkiau lauke ant suoliuko, pro langą mačiau, kaip jis elgiasi. Po to nuėjau miegoti... Atsikėlus žiūriu - jis miega ant čiužinio, draugės sesę apkabinęs. Kai paklausiau kodėl, iš pradžių jis atsakė, jog neatsimena to įvykio, o vėliau jau sakė: ,,Gal man trūko šilumos".

Negi iš manęs jos mažai gavo? Pripažįstu, jog mano charakteris sunkus, kartais esu kaip degtukas, kuris greit įsiliepsnoja, bet aš jo atsiprašiau už viską. Iki šiol nesuprantu, jeigu jis man nieko nejaučia, kodėl jis verkia, kai aš verkiu... Jo manymu, per tuos 3 metus buvo daugiau blogų akimirkų ir pykčių nei gerų. Pykomės, nes mūsų požiūriai, nuomonės nesutapdavo, dėl niekų, man nepatikdavo kai kurios bendro draugų rato draugės, todėl nenorėdavau važiuoti ten, kur jos būdavo.

Bet dabar aš keičiuosi.. Visiškai pasikeičiau, viską, ką buvau praradus, bandau susigrąžinti, tačiau jo susigrąžinti nepavyksta, nors kiek save bekeisčiau. Ką man daryti, labai prašau, padėkite. Čia išpasakota dar ne visa istorija, nes reiktų kelių laiškų... Man tiesiog gera su juo, aš jaučiu, jog noriu visą gyvenimą būti su juo... Man jis kaip oras... Kaip pakelti tą skausmą?

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Jei tai būtų gyvas mūsų susitikimas, tvirtai paimčiau jūsų rankas ir pabūčiau kartu, kad galėtumėte išraudoti savo skausmą. Tokį didelį, bekraštį ir, rodos, niekada nesibaigiantį. Turėtų būti labai sunku stebėti, kaip tas, kurį taip be proto mylite, pasirenka pasitraukti. Širdį turėtų draskyti, kad situacijos nebegalite pakeisti, net jei nuoširdžiai trokštate tapti kitokia, atsiduoti, būti paklusnia mylimojo dalimi. Kaip kokiu šydu, kurio jis nepastebėtų, kad tik leistų būti kartu.

Ir tikrai nesinori jums nieko aiškinti ar patarinėti. Tik pabūti su jumis apverkiant tai, kas jau baigėsi. Ko nebesugrąžinsite. Ką žino jūsų protas, bet jausmai, besiveržiantys kaip vulkanas, užlieja ir neleidžia priimti šios netekties kaip fakto. Vis dar ieško būdų atsukti laiką, įtikinti, gauti paskutinius buvimo kartu potyrius. Tačiau nuo bandymo derėtis jie jus neša į vienišumą, į tuštumą, nenusakomą liūdesį, kuris, rodos, niekuomet nesibaigs, taip ir liks amžiams su jumis.

Nesvarbu, ką jums sakytų kiti. Šiuo metu jūs tikrai nepatikėsite, kad išsiskyrimo skausmas išblės. Kad po slegiančio liūdesio pamažu ateis susitaikymas. Ir kad jūsų rankose yra pasirinkimas likti įsikabinusiai į šią patirtį ar priimti ją kaip turėtą dovaną ir galimybę dar kartą pagalvoti apie savo buvimą su kitais žmonėmis bei apie tai, ko iš jų norisi ir ką galite jiems duoti. Netikėsite ir tuo, jog kančia labiau už džiugius dalykus turi prasmę ir gelmę. Kad joje galima kur kas labiau priartėti prie tikrosios savęs, pajusti, kas jumyse slypi, ko bijote, kuo džiaugiatės, ką sunkaus su savimi nešiojatės, kuo norėtumėte pasidalinti.

Dabar yra laikas, kuris skirtas išbūti, išgedėti ir pamažu atsisveikinti. Būtų nuostabu, jei galėtumėte savo skausmą patikėti kokiai nors draugei ar artimai giminaitei, kuri būtų kantri vėl ir vėl klausytis jūsų godos, kol galiausiai ji ims silpti. Jei neturite tokios galimybės, labai padeda jausmus paversti matomais per rašymą, piešimą, judėjimą, muziką, lipdymą ar kitokias saviraiškos formas. Liūdesys irgi gali būti mielas, jei nebandysite iš jo ištrūkti. Pabūkite su juo ir pamažu paleiskite, kad galėtų ateiti nauji dalykai.

Paleidžiu jūsų rankas.
Vaida