Už mažą drabužių kainą sumokėta žmonių gyvybėmis

Daugiau nei 1000 Bangladešo darbininkų žuvo, kad Europos, Šiaurės Amerikos ir Rytų Azijos gyventojai galėtų pigiai nusipirkti naujų drabužių. Nenumaldomai augantis žmonių, kurių gyvybes pasiglemžė sugriuvęs siuvyklų pastatas Dakos priemiestyje, skaičius didina spaudimą Vakarų kompanijoms, iki šiol menkai tesirūpinusioms, kas ir kaip gamina jų parduodamas prekes.

Iš karto po to, kai balandžio 24 dieną įvyko skaudi nelaimė, tarptautinė spauda lyg susitarusi į pirmuosius puslapius kėlė naujienas apie žuvusiųjų, išlikusių gyvųjų ir kaltininkų paieškas. Viso pasaulio akivaizdoje žuvusiųjų Dakos priemiestyje Savare skaičius sparčiai augo, kol galiausiai pasidarė aiškus tikrasis tragedijos mastas. Tačiau tuo metu, kai darosi aišku, jog aukų greičiausiai bus suskaičiuota daugiau nei 1 tūkst., žiniasklaidos dėmesys pradeda vis labiau krypti į kitas naujienas ir aktualijas.

STEBUKLAS BANGLADEŠE: PO 17 DIENŲ FABRIKO GRIUVĖSIUOSE RASTA GYVA MOTERIS

Tai nereiškia, kad Bangladešo problemoms apskritai nebeskiriama dėmesio. Šios savaitės ketvirtadienį visais pagrindiniais žiniasklaidos kanalais nusirito pranešimų apie gaisrą kitoje šios šalies drabužių siuvykloje, kuriame žuvo mažiausiai 8 darbininkai. Jeigu ne nelaimė Savare, į tai greičiausiai nedaug kas būtų atkreipęs dėmesį – tokia bloga jau anksčiau buvo Bangladešo, pagal drabužių gamybos apimtis nusileidžiančio tik Kinijai, reputacija. Užtenka prisiminti, kad praėjusių metų lapkričio mėnesį gaisras viename Bangladešo fabrikų kainavo 112 gyvybių, tačiau ir tai nepaskatino platesnės diskusijos apie darbo sąlygas.

Savaro nelaimė, jau dabar vadinama viena didžiausių pramoninių katastrofų žmonijos istorijoje, rodos, viską pakeitė. „Nemanau, kad dabar pakanka pasakyti: „Ne, mes nebendradarbiavome su šiomis konkrečiomis gamyklomis“, – sakė JAV leidiniui „The Christian Science Monitor“ krizių valdymo konsultacijų bendrovės „CS&A“ ekspertė Caroline Sapriel apie pasikeitusią aplinką, kurioje teks veikti garsioms, taip pat ir Lietuvoje žinomoms, Vakarų kompanijoms.

Kiek kainuoja maža kaina?

Dar visai neseniai Bangladešas, šalis, kurioje darbininkams garantuojamas minimalus 38 JAV dolerių (100 litų) mėnesinis atlyginimas, traukė daugelį didžiųjų drabužių pramonės veikėjų. Nedidelės sąnaudos leido jiems Europos ir JAV parduotuvėse palaikyti sąlyginai žemas kainas – ir vis tiek krautis pelną.

„Rana Plaza“, verslininkui Soheliui Ranai priklausęs daugiaaukštis pastatas Dakos pakraštyje, nebuvo pritaikytas pramoninei veiklai, tačiau ir jam buvo lemta dalyvauti didžiajame drabužių bume. Penkios jame įsikūrusios siuvyklos taip skubėjo vykdyti užsienio partnerių užsakymus, kad, net sulaukusios perspėjimų dėl gresiančios nelaimės, nusprendė tęsti darbą. Jau kitą dieną šimtai prie siuvamųjų mašinų suvarytų darbininkų, kurių daugelis net nenutuokė apie mirtiną pavojų, buvo palaidoti po pastato griuvėsiais.

Kartu su daugybės aukų kūnais, į dienos šviesą, tarsi įkalčiai, dabar keliami eksportui paruošti drabužiai su etiketėmis. Italų „Benetton“, ispanų „Mango“, vokiečių „KiK“, britų „Primark“ ir Kanados „Loblaw“ – visoms joms teko reaguoti į kaltinimus pelnantis iš kitų žmonių nelaimių. Iš pradžių tik „Primark“ ir „Loblaw“ pripažino, kad jų prekės buvo gaminamos „Rana Plaza“, ir pažadėjo išmokėti kompensacijas nukentėjusiems asmenims. „Loblaw“, kuriai priklauso „Joe Fresh“ drabužių linija, vadovas atskleidė, kad penkiose siuvyklose buvo gaminamos 28 užsienio kompanijų prekės, ir paragino visas jas „nutraukti kurtinančią tylą“.

Įmonė „Benetton“, pirmosiomis dienomis neigusi bet kokius kontaktus su „Rana Plaza“ siuvyklomis, vėliau patvirtino, kad jų partneriai Indijoje, nespėdami laiku įvykdyti užsakymo, dalį gamybos perkėlė į Bangladešą.

Įtarimų strėlės iš pradžių smigo ir į aktyviai Bangladeše veikiančią švedų bendrovę „H&M”, kuri šiuo metu planuoja plėtrą į Lietuvos rinką. Vis dėlto kol kas nenustatyta, kad ji būtų bendradarbiavusi su „Rana Plaza“ siuvyklomis ar iš jų pasipelniusi.

Tačiau „H&M” bet kokiu atveju bus sunku atsikratyti sąsajų su nelaime Bangladeše. Ši bendrovė, kartu su kitomis didžiausiomis Bangladeše veikiančiomis drabužių pramonės kompanijomis, tokiomis kaip „Wal-Mart“ ir „Gap“, kaltinama pasipriešinusi bandymams sustiprinti Bangladešo darbininkų teisių apsaugą.

Anksčiau profesinės sąjungos siūlė pasirašyti susitarimą dėl nepriklausomų inspektorių programos finansavimo, tačiau daugeliui rinkos veikėjų, išskyrus amerikiečių PVH, kuriai priklauso „Calvin Klein“ ir „Tommy Hilfiger“ prekės ženklai, ir vokiečių mažmenininką „Tschibo“, tokia priemonė pasirodė pernelyg brangi. „Wal-Mart“, kaip rašo „International Bussiness Times“, vietoje to skyrė 1,6 mln. JAV dolerių saugos apmokymų programai, kuri vargiai gali būti efektyvi ten, kur savininkams didelis pelnas rūpi daugiau, negu darbininkų gyvybės.

Tačiau prarasta reputacija, ilguoju laikotarpiu, gali kainuoti dar brangiau. „Esama nuomonės, jog, nutikus tokiai baisiai nelaimei, viską išspręs krizės komunikacija, - pastebėjo C. Sapriel. – Ir vis dėlto ne. Jums reikia eiti ir spręsti problemą. Ir tik tada jūs galite paskelbti apie tai, jog padarėte kažką, kas padės išspręsti problemą.“

Neįprastai skaudi, netgi Bangladešo standartais, nelaimė paskatino šalies vyriausybę rimčiau susirūpinti drabužių pramonės darbuotojų saugumu. Trečiadienį paskelbta, kad jau uždaryta 18 fabrikų, neatitinkančių saugumo reikalavimų, o ateityje tokių turėtų būti dar daugiau.

Pasitraukti negalima, pasilikti

Vis dėlto Vakarų kompanijoms pasitraukti iš Bangladešo, kaip tai po praėjusių metų gaisro siuvykloje padarė „Walt Disney Co.“, vargiai būtų geriausia išeitis. Jeigu ne tekstilės ir drabužių pramonė, 150 mln. gyventojų turinti šalis būtų tiesiog skurdus žemės ūkio kraštas be jokių naudingųjų iškasenų. Užsienio kompanijos aprūpina milijonus vietos gyventojų darbu – ir atlygiu, kuris bet kurioje Vakarų šalyje atrodytų apgailėtinai mažas, tačiau Bangladeše viršija tai, ko galima būtų tikėtis iš sunkaus triūso ryžių laukuose. Jeigu Bangladešo darbininkai uždirbtų gerokai daugiau, dar daugiau žmonių plūstelėtų gyventi į miestus, kur jiems visiems neužtektų darbo vietų, o Vakarų kompanijos, tikėtina, pradėtų ieškoti kitų šalių, į kurias galima būtų perkelti gamybą.

Kaip pirmosiomis dienomis po tragedijos nurodė JAV leidinio „NewStatesman“ autorius Alexas Hernas, šiuo konkrečiu atveju greičiausiai nereikėtų pasiduoti emocijoms ir be išlygų smerkti visas vakarietiškų standartų neatitinkančias besivystančio pasaulio įmones. Tačiau tvirtinti, kad „Rana Plaza“ darbininkai žinojo, kuo rizikuoja, ir todėl nenusipelno užuojautos, taip pat nederėtų. Iš tiesų jie neturėjo galimybės pasirinkti, nes įmonių vadovai jų tiesiog neinformavo apie gresiantį mirtiną pavojų.

„Rana Plaza“ statinio būklė prieštaravo paties Bangladešo įstatymams, - rašė A. Hernas. – Tai nėra tas atvejis, kai užsigrūdinę darbininkai rinkosi tuos darbus, kurių neįsiūlytum vakariečiams; neverta šiuo atveju kalbėti ir apie tai, kad užjūryje pragyvenimo išlaidos gerokai mažesnės, kas leidžia pigiau gaminti ir mažiau išleisti algoms. Tai yra nusikalstamo darbininkų išnaudojimo atvejis – nusikalstamo ne tik vertinant pagal mūsų, bet ir pagal Bangladešo standartus.“

„Dabar yra laikas kalbėti apie tai, kodėl mūsų tarptautinės kompanijos neįstengia pasirinkti tokių tiekėjų, kurie laikytųsi bent tų menkų darbo saugos reikalavimų, kuriuos nustato pačios besivystančios šalys, kuriose jos veikia“, - pridūrė „NewStatesman“ autorius.

„The New York Times“ pastebi, kad nemažai kompanijų, siekdamos parodyti, kad joms nėra svetimas atsakomybės jausmas, pastaruoju metu skelbia vis daugiau informacijos apie tai, kur ir kokiomis sąlygomis gaminamos jų parduodamos prekės. Netgi „Nike“ ir „Wal-Mart“, anksčiau įsivėlę ne į vieną skandalą, tvirtina rengiantys kompleksinį sprendimą, kaip supažindinti pirkėjus su gaminių istorija – kas ir kur juos gamina bei kiek tai kainavo aplinkai.

Kai kurie ekspertai ragina atkreipti dėmesį į tai, kaip šiuolaikinės gamybos ir transportavimo tinklai atitolina pirkėjus nuo gamintojų. „Daugelis žmonių greičiausiai nesamdytų vaiko ir neuždarytų jo rūsyje, kad šis ten siūtų jiems drabužius. Tačiau sistema yra pernelyg abstrakti“, - „The New York Times“ sakė McDonough verslo mokyklos profesorė Neeru Paharia.