3D technologija – ar ji vis dar toli nuo mūsų?

Kai jau nieko nebestebina išmanaisiais telefonais kuriami filmai, 3D technologija vis dar yra pakankamai naujas reiškinys, kurio didžiausias proveržis tarsi vis dar laukiamas ateityje. Ir nors Avataro režisierius James Camerone viename savo interviu teigė, kad jau po penkerių metų kiekvienas kino teatras turės galimybę rodyti 3D filmus, holivudo studijos 2012 m. prognuozoja 25 procentų 3D filmų produkcijos kritimą. O ir jų gamyba daugiausia susijusi su žinomų, komerciškai sėkmingų filmų, tokių kaip Star Wars, reprodukcija 3D formate. Atrodo, jog 3D technologijos šansai išplisti namų rinkoje yra ne tokie dideli kaip tikėtasi.

Visų pirma, 3D technologija yra vis dar nepatogi ir sunkiai prieinama eiliniam vartotojui. Norėdami matyti 3D vaizdą, turime dėvėti akinius. Pigiausia ir seniausiai naudojama 3D technologija yra atskirti vaizdus naudojant spalvas. 3D vaizdas turi du spalvų sluoksnius, kuriuos galima atskirti naudojant raudonos ir žalios spalvos lęšius. Tai pigiausias, tačiau kartu ir nekokybiškiausias būdas matyti 3D vaizdą.

Yra ir kitos, naujesnės technologijos. Pavyzdžiui, „active shutter" akiniai, kurių principas toks, kad kiekvienai akiai vaizdas yra projektuojamas atskirai. Tačiau tam reikia ir naujo, greičiau vaizdus atnaujinančio televizoriaus (mažiausiai 120Hz dažnio, kadangi vaizdas kiekvienai akiai atkuriamas skirtingai), kuris palaikytų „active shutter glasses" funkciją. Be to, akiniai kainuoja daugiau nei 100 dolerių.

Pati naujausia technologija yra auto-stereoskopinis vaizdas, kuris išvis nereikalauja dėvėti akinių. Tačiau čia susiduriama su kitomis problemomis - yra tik vienas žiūros taškas iš kurio žiūrovas gali matyti 3D vaizdą. Taip yra dėl to, kad skirtingi pikseliai yra projektuojami kiekvienai akiai atskirai naudojant optiką. Ši technologija rinkoje dar nepasirodžiusi ir turbūt reikės laukti keletą metų, kol ji bus ištobulinta iki kasdienio vartojimo. O kol kas 3D vaizdą tenka žiurėti su specialiais akiniais - tai ypač nepatogu žmonėms, nešiojantiems korekcinius akinius.

Ne vien tik 3D technologijos sudėtingumas bei neefektyvumas, bet ir komercinės nesekmės lemia 3D produkcijos kitimą. Televizija, nors jau ir turinti galimybę transliuoti 3D vaizdą (Lietuvos radijo ir televizijos centro siųstuvai taip pat yra pajėgus transliuoti 3D televiziją), to neskuba daryti. Ši technologija, nors ir išbandyta kai kuriose šalyse, komerciškai nepasiteisino. Tačiau tai tik truputį pristabdė 3D technologijos plitimą. Industrija jau yra įsibėgėjusi, nes visos kompanijos nuo „Sony" iki „LG" jau anksčiau pradėjo 3D televizorių plėtrą ir intensyvią gamybą. Šios kompanijos, investvavusios milijonus į 3D technologiją, nebegali grįžti atgal. Taigi, 3D TV augimas priklausys ne nuo pirkėjų ir vartojimo, o nuo tiekėjų.

Bet kokiu atveju, 3D technologija jau visai netoli mūsų. Tačiau kartais technologiniai aspektai nėra patys svarbiausi. Ir nors jau galima nusipirkti 3D Full hd kamerą už pusantro tūkstančio dolerių, kine tai dar gana retas dalykas. Ypač kalbant apie Europą, kurioje vykstantys įvairūs kinematografijos festivaliai 3D technologijos neakcentuoja išvis, o vietoj to pristato naujas dvimačio kino galimybes. Gal mes tiesiog esame labiau įpratę prie dvimačio vaizdo?