Aaron Hobson: „Mene mėgstu riziką“

'... originalaus požiūrio į panoraminę fotografiją dėka jo Cinemascapes serijoje kuriama beveik D.Lynch'o atmosfera'. Taip šį fotografą iš Amerikos pristato prancūzų žurnalas PHOTO Magazine. O mes mėginam lietuviškai pasiaiškinti, kas Aaron Hobson skatina kurti.

Kodėl Tau reikalinga fotografija?
Man fotografija – tai dienoraštis. Yra žmonių, kurie kasdien tam, kad atsimintų įvykių savo gyvenime eigą, rašo dienoraščius. Nemoku išreikšti to žodžiais, taigi naudoju fotoaparatą.

Bene visos Tavo panoramos – savotiški siužetiniai autoportretai. Kodėl kaip pagrindinį modelį pasirinkai save?
Taip, visos mano fotografijos (taip pat ir dabar kuriamas ciklas „femme verite“) yra autoportretai. Tam turiu kelias priežastis. Pirmoji – visuomet prieinamas modelis; niekada netenka fotografuoti pagal grafiką ar mokėti sau už pozavimą. Antra priežastis ta, kad visos šios istorijos yra labai asmeniškos ir man artimos, taigi geriausiai žinau, kaip joms pozuoti, kokią nuotaiką perteikti.

Ar pats gyvenime esi linkęs rizikuoti, nerti į ką nors stačia galva?
Jei kalbėsime apie meną – mėgstu riziką. Kurdamas naują darbų seriją neklausau ką man sako minia ar kritikai, fotografuoju taip, kaip noriu ir ką noriu. Man patinka atlygis, kurį gali atnešti tik rizika. Na, o kasdieniame gyvenime nesielgiu labai rizikingai. Labiau mėgau rizikuoti būdamas jaunesnis, dabar jau lioviausi.

Jei turėtumei pristatyti save, papasakodamas VIENĄ vienintelę istoriją, kokia ji būtų?
Oho, tai sunku. Man dar tik trisdešimt vieneri, bet jaučiuosi nugyvenęs tokią daugybę skirtingų gyvenimų, kad mano asmenybė pasikeitė jau tūkstančius kartus. Taigi, tikriausiai, tai neįmanoma? Galiu papasakoti vieną istoriją apie savo nuotrauką, kuri galbūt galėtų nusakyti visos darbų serijos visumą.

Mano nuotrauka „a decisive moment“ („lemiamas momentas“) (su kūnu, gulinčiu ant bėgių ir nueinančio žmogaus kojomis) yra puikus pavyzdis to, kaip neteisingai kartais gali būti interpretuota fotografija. Kalbu ne apie pačia idėją - kiekvienas matomą vaizdą interpretuojame skirtingai.
Žiūrėdami į šią fotografiją žmonės mato tragišką, gal kiek groteskišką žmogžudystės arba užpuolimo istoriją. Tiesą sakant, atsižvelgiant į tokį suvokimą, tikroji istorija, slypinti už nuotraukos, rodosi juokinga. Buvau penkiolikos, su draugais gėrėme vyną prie geležinkelio bėgių. Buvo karšta vasaros diena ir aš „nulūžau“ nuo kiek per didelio kiekio išgerto vyno, o saulė ir mano draugai mane ten ir paliko. Geležinkelis buvo neveikiantis, tad nereikėjo baimintis bėgant per bėgius, antraip galėjo būti ne taip ir juokinga.

Daugelyje Tavo siužetų vyrauja tamsi, paslaptinga atmosfera. Kodėl Tavo darbuose tiek daug tamsos?
Mano nuotraukos serijose „dark“, „even darker“ ir „winter“ („tamsu“, „dar tamsiau“ ir „žiema“) yra dalinai autobiografinės ir dalinai fantastinės. Užaugau tamsiame ir atstumiančiame Pitsburgo rajone, Pensilvanijoje, taigi daugiausiai fotografijose papasakotų istorijų panašios į pastarąją su geležinkelio bėgiais. Taip pat didelę įtaką turėjo televizija, filmai, populiarioji amerikietiška kultūra – daugybė dalykų, kuriuose yra didelė dalis tamsiosios gyvenimo pusės.
Bet kas žino, gal po penkių metų dalinsiuosi šviesiais ir laimingais prisiminimais?

Tik paskutinėje, pačioje naujausioje serijoje absoliučiai pakinta atmosfera, atsiranda moteris. Kodėl kaip tik dabar? Gal tai simbolizuoja kokį posūkį Tavo paties gyvenime?
„Femme Vérite“ serija atsirado todėl, kad išsėmiau savo vaikystės ir jaunystės prisiminimus. Kitame mano gyvenimo etape atsirado moterys. Išsikrausčiau ir ėmiau gyventi su jomis, mokytis iš jų, semtis iš jų įkvėpimo ir dar daugiau. Ši serija tik šiek tiek šviesesnė todėl, kad kartais moterys sukeldavo ir chaosą, rūpesčius, įnešdavo į mano gyvenimą liūdesio. Čia aš ir vėl esu pagrindinis personažas, bet šįsyk - su gražiau atrodančiomis kojomis ;)

Tavo darbai eksponuojami parodose, esi pripažintas, tačiau neatrodai dėl to susireikšminęs. Kas Tau padeda išlikti paprastu, nepasikelti?
O kas sako, kad aš nepasikėlęs? Aš pasikėlęs! Haha! Na, iš tikrųjų tai ne visai. Nesuprantu kai kurių fotografų, kurie susireikšmina vos tik yra pastebėti. Mes fotografai, ne Holivudo aktoriai. Niekas, nesidomintis fotografija, nežino mūsų vardų, bet žino Brad‘ą Pitt‘ą ar Angeliną Jolie. Taigi, manau, nėra priežasties būti pasikėlusiu.

Tavo galerijoje išties nedaug nuotraukų, o tos, kurias rodai, atrodo visiškai išbaigtos. Fotografuoji taip kruopščiai, apgalvotai ir nedaug ar tiesiog sugebi atsirinkti?
Mėginu laikas nuo laiko pakeisti, atnaujinti savo portale rodomas nuotraukas. Stengiuosi išsaugoti šviežumą, dalintis nauja kūryba su vis sugrįžtančiais žiūrovais. 3-4 savo mėgiamiausias fotografijas publikuosiu ten visą laiką, bet kitos keisis kas du mėnesius ar panašiai.

Kai kuriuose darbuose panaudojai drąsias, net kiek iššaukiančias detales. Esi linkęs provokuoti? Ir ar lengvai pasiduodi provokacijoms?
Savo nuotraukas suplanuoju ne visada. Daugybė mano pasakojimų atsiranda iš reakcijų pasirinktoje scenoje. Tiesiog leidžiu aplinkai sukurti nuotaiką, tuomet kas nors ima ir nutinka. Kartais tai provokuoja, kartais ne. Viskas priklauso nuo mano nusiteikimo.

Ko Tavo kasdienybėje yra daugiausia? Kokia ji?
Esu šeimos žmogus, turintis ketverių metų sūnų, mylinčią žmoną ir keturiolikmetį posūnį. Patikėsite tuo ar ne, bet dirbu įprastą darbo dieną nuo 9 ryto iki 5 vakaro. Kad ir kaip norėčiau pardavinėti savo nuotraukas už tūkstančius dolerių, tai nėra realu, tad fotografuoju savaitgaliais ar per pietų pertraukėles.

Muzikoje egzistuoja pauzės, literatūroje – daugtaškiai, o kokia gi yra tyla fotografijoje?
Muzika ir literatūra yra tęstinos, bet fotografija – tyli ir sustingusi. Manau, kad tas sąstingis fotografijoje sukelia žiūrovų mintis, jie imasi pratęsti istoriją, sprendžia patys, o ne yra vedami nuoseklaus tęstinumo, taip kaip klausantis muzikos arba skaitant. Galų gale būtent tai aš tikiuosi suteikti žiūrovams. Stingulį laike, kuris priverčia stebėtis, kas jau atsitiko arba dar tik atsitiks.

Ką pasakytumei apie fotografiją tiems, kurie dar tik mokosi, kaip padėtumei jiems atrasti save kaip fotografus?
Galbūt reikėtų pradėti domėtis? Tai padeda matyti viską aiškiau ir pamėginti išvysti dalykus kitaip. Kažkas sykį palygino geros nuotraukos atradimą šiuo puikiu komentaru...

„Nuvažiuok mašina mylią nuo savo namų.
Dabar sugrįžk. Šįsyk tu būsi keleivis ir leisi kam nors kitam vairuoti tą patį kelią.
Būsi nustebintas, kiek visko pražiopsojai, kol vairavai.
Dabar pažvelk giliau, nueik tą pačią mylią – tuomet pamatysi, ką iš tiesų praleidai. Tikriausiai net pritrūksi vietos savo atminties kortelėje.“

Pasakyčiau, kad paleistų savo vaizduotę, nesirūpintų taisyklėmis arba tuo, kas priimta kaip gera arba bloga. Tie dalykai gali tave įkvėpti ar įtakoti, bet jie neves tavęs keliu, kurį iš tikrųjų jauti, nepadės išvysti dalykų.