ACTA, PIPA, SOPA: sąmokslas prieš interneto laisvę, ar nuosprendis piratams? (II dalis)

Ką labiausiai gina ACTA, PIPA ir SOPA – kūrėjus ar korporacijas? Ir iš viso – ar tikrai taip jau blogai tas piratavimas? Atrodo, ir autoriai jau prisitaikė, ir kino filmus bei kompiuterines programas kuriančios kompanijos vis didesnius pelnus žeriasi. Ir nemokamų programėlių tiek nebūtų, jei jų autoriai tikėtųsi jas pelningai parduoti, ar, neduok Dieve, privalėtų mokėti visiems, kieno autorines teises jų programėlė bent iš tolo palietė, autorinius mokesčius.

Be nemokamų programėlių išmaniųjų telefonų niekam nereikėtų. Be galimybės nemokamą muziką bei filmus siųstis plačiajuostis internetas greitai taptų siaurajuosčiu. Žodžiu, dar klausimas kas geriau ekonomikai – vagys, kurie moka, ar sąžiningi, kurie nieko neperka?

Ar neatsitiko, kad visos tos pipos, sopos ir actos bent dešimtmečiu pavėlavo ir dabar tik temps pasaulį atgal? Kaip ir tas lietuviškas mokestis už tuščias laikmenas – atsiradęs kai žmonės savo failus pradėjo kelti į virtualias saugyklas, jis, atrodo, labiausiai kenks patiems kūrėjams, kurie savo kūrinius įrašo į laikmenas. Pamąstykime, ką prarastume ir ką gautume, jei piratai vis tik išnyks.

1 dalis. Piratavimas… gėris? Greitis ir pasirinkimas

Gerai, jei užsimanei pažiūrėti dviejų metų senumo amerikietišką arba, dar geriau, rusišką, kovinį filmą – parduotuvėse jų pilna. Gerai, jei nori įsigyti paskutinį Marijono Mikutavičiaus albumą – gausi, tad vogti turėtų būti bent jau gėda.

O ką daryti, jei kilo noras pažiūrėti blogiausiu visų laikų filmų tituluojamą Edvardo Woodo „Plan 9 from Outer Space“? Arba trūks plyš prireikė rytdienos vakarėliui pirmojo „Jethro Tull“ albumo „This Was“? Parduotuvėse pasijuoks.

Legalios muzikos atsisiuntimo svetainės jau lyg ir pradėjo veikti, o parduodančios filmų ar televizijos serialų peržiūros paslaugas prisijungus iš Lietuvos aiškiai parodo, ką apie mus mano pasaulio didieji – „Atleiskite, jūsų šalies IP adresams ši paslauga neteikiama“.

Palaikytas antrarūšiu žmogus, aišku, įsižeidžia ir jau be sąžinės graužaties kreipiasi į paslaugius, visą kultūrinį civilizacijos lobyną ir šiukšlyną sukaupusius piratus. Juolab, kad kai kurių senienų autoriai seniai mirę, tad ir apvogti jų neįmanoma, o jų autorines teises valdančios korporacijos, pripažinkime, pačios kaltos, kad laiko mus neverta dėmesio rinka ir savo produkciją pateikia geriausiu atveju keletą metų vėliau.

Deja, mažo pirato nubaustas didelis korporacijos dėdė nemėgina pažiūrėti, ko mažuliui trūksta, o pasitelkia dar didesnį vyriausybių batą, kad tą mažylį sutraiškytų... Kitą vertus, juk visi taip elgiamės su dešrą vagiančiomis pelėmis…

Paprastumas ir modernumas

Ką veikti su įsigytu legaliu muzikos disku, jei namie net kompaktinių diskų grotuvo nebėra? Užima vietą, voliojasi, galiausiai susibraižo ir virsta šiukšle!

Technologiškai beviltiškai pasenusius, tačiau tinginčių atsinaujinti, nesugebančių susitarti dėl bendro formato ir taupančių kompanijų vis dar gaminamus CD albumus žmonės šiais laikais perka nebent dėl popierinių viršelių – visa muzika seniai atsisiunčiama, arba klausoma tiesiogiai iš tinklo. Sunku tikėtis, kad kas nors pirks tavo plokštelę – juk ji neturi USB jungties!

Filmų kūrėjai atrado aukso gyslą, gražinančia žiūrovus į kino teatrus – erdvinio vaizdo filmus. Tiesa, tai padės neilgai – vis daugėja 3D televizorių. Taip – sąžiningas žmogus turėtų pirkti legalius DVD ar Blu-ray diskus, bet… Pamėginkite penkerių metų vaikui duoti legalų DVD diską su animaciniu filmu.

Kitam vaikui parodykite, kur kompiuteryje įrašytas tas pats filmukas. Kaip manote, kuris jų greičiau jį žiūrės, o kuris apsiverkęs galiausiai paprašys jūsų pagalbos?

Taigi, ir vėl kyla klausimas – ar nemėginama sankcijomis ginti vakar dienos? Ar pamėginus visą kultūrinį paveldą pateikti pirkėjams virtualioje erdvėje už prieinamą kainą, piratavimas neišnyktų pats? Juk ir Tortugos salos piratai išnyko ne todėl, kad visus pakorė, o todėl, kad medieną auginti pasirodė pelningiau negu už grašius pardavinėti kruvinas prekes.

2 dalis. Piratavimas – blogis! Ar mirs kūrėjai?

Tiek to, kad garsėjantys sugebėjimu suprasti kitą ir pagarba kitoms profesijoms lietuviai vieningai pritarė valdžios politikai – visi scenos kūrėjai yra šūdžiai (nesvarbu ar kas vakarą scenoje rodo kojas, ar kartą per trejus metus parodo tai, ką visą tą laiką kūrė), todėl turi mokėti „kaip visi“.

Tiek to, kad niekam nerūpi, jog sumokėjęs „kaip visi“ joks muzikantas niekada negaus nedarbingumo lapelio (koncertai nevyksta nuo 8 iki 17 val.); kad repeticijos ir kūryba užima daugiau laiko negu viso to rodymas už pinigus; kad jokiam šaltkalviui gaunančiam algą nereikia už ją pirkti staklių, darbo drabužių ir dar susimokėti už darbo vietos nuomą; kad iš muzikos Lietuvoje jei kas ir gyvena, tai nebent porą jaunystės metelių; kad kurdamas meną, o ne pinigus, niekada nežinai, ar tai išvis ką nors sudominsi – juk pasakyta: gali nekurti, tai nekurk.

Tačiau kodėl tokių nemėgstamų niekdarių kūrinius visi čiumpa, lyg nemokamą pyragėlį furšete? Atėję į klubą nesiginčydami perka kokteilį už 18 litų. O albumą už 15 litų?.. Ai, atsisiųs. Ar įsivaizduojate tokią situaciją: pavogėte iš batsiuvio batus ir nešate jam, kad ant jų pasirašytų, nes labai patiko. O batsiuvys šypsosi, pasirašo ir dar nusifotografuoja? Sunkiai. Tačiau muzikantams tai – kasdienybė!

Išvada. Albumų leidyba tapo tiesiog dar viena koncertų reklamos rūšimi. Taigi, investuoti pinigus į kokybę, aukoti laiką tobulinimui, mokėti už geras studijas visiškai neapsimoka. Kai kurie, tiesa, vis tiek taip daro, tuo tik dar kartą įrodydami – muzikantai kvailiai. Kur kas labiau apsimoka investuoti į skandalus ir naujas krūtis – daugiau žioplių, daugiau bilietų, daugiau kokteilių…

Industrijos griūtis

1973 m. Richardas Bransonas išdrįso išleisti niekam nežinomo gitaristo Mike Oldfieldo albumą „Tubular Bells“. Pats muzikantas sutiko jį parduoti praktiškai už suteiktą laiką studijoje ir mažą procentėlį nuo pardavimų. Bransono „Virgin records“ už šį albumą uždirbo per 3 mln. svarų!

1995 m. Lietuvoje muzikos CD kainavo apie 60 litų. Muzikantai nuo to gaudavo tik trupinius, užtat leidybinės kompanijos gyveno nuostabiai. Anksčiau jos teisinosi, kad už pelną, gautą pardavus populiarių atlikėjų albumus, remia eksperimentuojančius.

Tačiau verslas racionalus, siekia vis didesnių pelnų, tad eksperimentų per daug nedarė ir gyveno vis geriau, kol… viską užsmaugė laidas. Pradžioje – telefono, po to ir šviesolaidis. Lyg Lenino, ar Tado Blindos sapne internetas atėmė iš turtuolių ir išdalino vargšams. Deja ir išėjo, kaip pas Leniną – atėmė iš visų, o išdalino bet kam…

3 dalis. O ką daryti? Nuomonės tų, kurie žino ką kalba

Vytas Simanavičius, Lietuvos antipiratinės veiklos asociacijos LANVA l.e.p. pirmininkės pavaduotojas:

„Kad piratavimas gali būti gėris, tikrai nepasakysiu. Kūrėjai sukuria, o kažkas pasiima. Tai – vagystė! (O jei to gauti legaliai neįmanoma?) Nesvarbu. Net jei šalyje nėra kūrėjo atstovo. Teisių turėtojai patys sprendžia kur ir kada kūrinį platinti, toks jų verslas. Lietuvoje irgi pradedama prekiauti muzika internetu, pvz. www.muzikosvartai.lt.

O jei leisi piratams užsiimti tuo legaliai, kur garantijos, kad jie netęs ir piratinio versliuko. (Koks gi tai verslas, jei nemokama?) Klystate. Prieš metus buvo baigta torrent.lt byla ir galiu pasakyti, kad vienas tinklapis per metus tik iš aukojimų sugeneruoja 200-400 tūkst. litų! Lietuvoje yra kelios grupuotės, kurios kopijuoja filmus, garsina juos lietuviškai, platina – visa piratų industrija.

Vienas iš kovos būdų – baudžiamasis persekiojimas. Reikia šviesti visuomenę, kad gerbtų kito darbą ir už jį mokėtų! Vyriausybei ir atsakingom institucijoms reikėtų nusikaltimus intelektualinei nuosavybei priskirti prie sunkių nusikaltimų.

Juk galima uždrausti priėjimą prie nelegalios produkcijos be jokio teismo sprendimo, tačiau visi bijo atimti iš vaiko saldainį, nes jis rėks. Pavyzdžiui, Prancūzijos nepriklausomi kūrėjai ir vartotojus ginančios asociacijos rado sprendimą – yra programinė įranga, stebi siuntimus ir už piratavimą interneto tiekėjas įspėja vartotoją.

Po trečio įspėjimo turi atjungti internetą, o jei to nepadaro tiekėjui skiriama 1000 ar 2000 eurų bauda. Užtat ten internete legaliai atsisiunčiamas filmas atsiranda tuo pat metu, kaip ir DVD parduotuvėje.

O pas mus vieni (interneto tiekėjai) vysto savo verslą kito verslo (pramogų) sąskaita. Neoficialiai ir patys pripažįsta, kad žino, kam reikalingas vis didesnis siuntimo greitis.

Praeitais metais Klaipėdoje buvo nubaustas vienas uploaderis, kuris patalpino torrent bylą. Tęsiasi bylinėjimasis su linkomanija. Paskaičiavome tik mūsų organizacijos narių nuostolius dėl šios svetainės veiklos ir jie siekia 46 mln. litų! Tiesa, kol kas autorinių teisių turėtojai Lietuvoje iš piratų nieko neprisiteisė – didžiosioms kompanijoms neapsimoka bylinėtis.“

Justas Čekuolis, kelių grupių vadybininkas, reklamos agentūros projektų direktorius:

„Piratavimas yra faktas, kurį reikia priimti. Tai pakeitė visą leidybinių įmonių pinigų darymo mašiną. Kodėl Madonna pasirašė sutartį su „Live Nation“ – kompanija, kuri pirmiausia užsiima koncertų organizavimu?

Esmė ta, kad CD albumai, kaip pinigų darymo priemonė, yra mirę. Dabar tai vėliavą, kurią išsikelia grupė: štai, mes turime naują programą – klausykitės. Didžiosioms kompanijoms tai, aišku, kerta per pelnus, tačiau sudaro galimybę lengviau išgarsėti jauniems.

Visi kalba, kad dabar pinigus vagia, tačiau prieš 20-30 metų tam, kad tavimi susidomėtų leidybinės kompanijos, turėjai nežinia ką daryti, o dabar jei net esi nežinomas, bet piratai tave aktyviai siunčiasi, didžiosios kompanijos susidomi.

Jei atvežčiau kažkokią grupę koncertuoti į Lietuvą, kaip organizatorius būčiau dėkingas linkomanijai, jei žmonės būtų tą grupę girdėję, nes atsisiuntė. Kaip leidybinės įmonės atstovas, aišku, pykčiau, bet sorry – situacija pasikeitė.

2002 m. pirmojo „G&G sindikato“ albumo „Gatvės lyga“ buvo parduota 26 tūkst. egzempliorių, o dabar, paskutinio, mažiau negu 5 tūkst. Seniai nežiūrime į albumą, kaip į pinigų darymo šaltini. Išleidžiame, pasakome žmonėms, kad yra naujos dainos, nauja vėliava, naudojame jį kaip reklamos priemonę. Ir tai nėra blogai – jei sėkmingai koncertuoji, surinksi pinigų naujo gero albumo įrašams.

Gerbėjai pirks, jei investuosi į gerą knygutę prie albumo, spaudą, gražų dizainą – to neatsisiųsi. Internetu galima ir prekiauti. Yra tokia svetainė http://bandcamp.com/, kur siūlai savo dainą ir žmogus pats pasirinka, už kiek ją nori pirkti. Pagal jų statistiką, gerbėjai dažniausiai moka daugiau negu standartinis doleris. Tačiau atgal laiko neatsuksime – tai, faktas.“

Andrius Mamontovas, kompozitorius, muzikantas ir aktorius:

„Nebegaliu pasakyti, ar piratavimas yra gerai, ar blogai. Tiesiog šiuo metu čia visiška betvarkė. Tad, kol neatsirado nauja priimtina sistema, kaip kūrėjai gali atgauti pinigus, kuriuos įdeda į įrašų kūrimą ir kaip jiems pragyventi iš tų įrašų, daug žmonių tiesiog neturi kito pasirinkimo.

Visų pirma reikia, kad norintys galėtų viską nusipirkti, o kol to nėra, negalime kaltinti tų kurie siunčiasi. Nueik į muzikos parduotuvę Vilniuje, jau nekalbu apie provincija, ir rasi tik pačių populiariausių atlikėjų įrašus. O jei ieškai kažko savo išrankiam skoniui?

Pats Lietuvoje bandžiau įsigyti įrašų internetu ir galiu pasakyti, kad kol kas praktiškai nėra tokios galimybės. Kai niekur kitur neradau, teko ieškoti ir taip vadinamuose torrentuose, tačiau aš to vengiu, nes būdamas muzikantas žinau, ką reiškia įrašyti už savo pinigus…

Jei atlikėjas leidžia savo muziką parsisiųsti nemokamai, tai nėra piratavimas. Yra pavyzdžiui http://soundcloud.com/, kur gali įdėti kūrinį ir jis visiems bus prieinamas. Susikūriau ten profilį, galiu kelti savo muziką, leisti ją atsisiųsti nemokamai, dėti nuorodas, kur ji parduodama. Pagaliau yra Myspace, Youtube.

Jei žmonėms patinka kūrinys, jis vienaip ar kitaip plinta. Tikrai blogai būdavo, kai piratai perrašydavo tavo kasetę ir pardavinėdavo ją turguje, o internetas nebėra tokia valdoma erdvė. Ir ta laisvė yra gerai!

Gerai, kad internetas gerokai aptalžė išsipūtusią muzikos industriją – dabar yra galimybė sumažinti kainas ir padaryti taip, kad pinigai tektų tiesiogiai atlikėjui. Manau, vieną geresnių sprendimų pastaruoju metu rado „Radiohead“, kai leido siųstis, prašydami sumokėti tiek, kiek klausytojams norisi.

Tai, kad uždarinėjami serveriai ir t.t. man patinka – nereikia visiškai numoti ranka ir leisti piratams atsipalaiduoti. Intelekto sukurtas produktas irgi yra darbo produktas, o už darbą kiekvienas turi teisę gauti atlygį. Juk tie patys piratai nori jį gauti už tai ką daro gyvenime.

Tačiau kova nebus efektyvi tol, kol nebus alternatyvos. (Gal verta apmokestinti didelius parsisiuntimo kiekius?) Gal. Tačiau jei pats autorius leidžia siųsti nemokamai, jis tuo atveju irgi nukentės, o įstatymas geras tik tuomet, kai teisingas visiems.

Gintaras Bendžius, žinomas muzikos prodiuseris:

„Piratavimas – blogis. Nuo 1998 iki 2002 m. artistas iš parduodamų albumų uždirbdavo tiek pat, kiek iš koncertinės veiklos, o dabar ši sritis visiškai mirė! Net garsūs pasaulio atlikėjai kasmet vyksta į naują koncertinį turą, o anksčiau išleidę albumą galėdavo skirti laiko kūrybai. Juk norint gauti kokybišką produktą, reikia į jį investuoti.

Kūrinio įrašui reikia galybės dalykų – studijos, aparatūros, prodiuserių, muzikantai turi pirkti instrumentus, viskas kainuoja. Atlikėjui nuolat koncertuojant nebelieka laiko kūrybai, tad ir albumų išleidžiama daug mažiau.

Pažiūrėkite, kokia dabar įrašų kokybė, kokie pasirodymai? Lietuvoje reikalavimai nėra aukšti, tačiau vis tiek matome muzikos lygio smukimą – daug kas net nebesivargina kurti, perdainuoja kitų dainas ir viskas.

Vien Lietuvoje nieko nepadarysi. LANVA vieną piratų svetainę uždaro, dešimt atsidaro. Šiuo metu reikia imtis radikaliausių priemonių, nes tai tiesiogine žodžio prasme niekuo nepateisinama vagystė!

Pavyzdžiui, U2 lyderis Bono siūlė nelegaliai besisiunčiantiems išjungti internetą. (Tačiau jūs vis tiek albumus leidžiate!) Tai tik simbolinis veiksmas. Dabar išleisdami albumą patiriame nuostolį ir, manau, leidybą jau užmiršime. Bent jau artimiausius dvejus metus nieko neplanuojame!”