Alaus istorija

Alaus istorija
Archeologai teigia, kad ir
giliausioje senovėje žmonės
gerdavo alkoholio turinčius
gėrimus. Ko gero, alus buvo
išrastas atsitiktinai, kai
miežiai buvo sumaišyti su
vandeniu ir palikti, kol
prasidėjo fermentacijos
procesas. Seniausiu rašytiniu
alaus receptu yra laikoma
dalis poemos, parašytos 4
tūkst. metų prieš Kristų ant
molinės plokštelės ir skirtos
Ninkasi, šumerų alaus deivei.
Alus buvo svarbi senovės
Egipto gyvenimo dalis, ypač
gydant ligas. Viename
egiptiečių medicininiame
tekste, kuriame pateikiama
700 gydomųjų mišinių, alus
yra įtrauktas net į 100
receptų. Su alumi taip pat
buvo susiję ir kiti ritualai.
Pavyzdžiui, kai jaunuolis
pasiūlydavo merginai
atsigerti alaus iš savo bokalo,
buvo laikoma, kad pora
susižiedavo. Vienaip ar kitaip
alus buvo žinomas visame
pasaulyje. Didysis keliautojas
Markas Polas rašė, kad kinai
alų darė 2,3 tūkst. metų prieš
mūsų erą.
Europoje, ypač šiaurinėje jos
dalyje, alaus gėrimo tradicijos
paplito dar Romos imperijos
laikais. Senovės norvegų
legendose labiausiai
pasižymėjusiems karžygiams
pomirtiniame gyvenime buvo
žadamas didžiausias atlygis –
alaus ragas.
Senovėje alus dažnai buvo
skaninamas neįprastais
priedais, pavyzdžiui: kiaušinio
lukštų, krabų žnyplių, austrių
kriauklelių ir metėlių sėklos
milteliais. Istorijos šaltiniai
rodo, kad senovės alaus
gamintojai buvo gana patyrę
savo amato meistrai, tačiau
jų gaminamas alus buvo
gerokai prastesnės kokybės
nei dabar. Egiptiečiams alų
tekdavo gerti per ypatingus
nendrinius vamzdelius, kurie
sulaikydavo miežių grūdų
lukštus. Kai kada gėrimo
būdai būdavo kiek
elegantiškesni.
Mesopotamijos karalienė
Šubad mėgaudavosi alumi
pro ilgą auksinį šiaudelį,
kuriuo pasiekdavo šalia sosto
stovintį didelį alaus dubenį.
8 – 9 amžiuje Europoje alaus
gamybai imta plačiai naudoti
apynius, kurie suteikė gėrimo
skoniui papildomą spalvą ir
pailgino alaus saugojimo
laiką. Vėliau buvo pradėta dar
labiau rūpintis alaus kokybe.
Viduramžiais Europoje, ar alus
yra geras, dažnai būdavo
sprendžiama išpilant ąsotį
gėrimo ant suolo ir ant jo
atsisėdant. Jei odinės kelnės,
kuriomis mūvėdavo aludariai,
prilipdavo, buvo laikoma, kad
alus yra silpnas ir jame per
daug cukraus.
Maždaug 14 amžiaus
pabaigoje alus tapo
nacionaliniu Anglijos ir kitų
Europos kraštų gėrimu. Alus
buvo mielai geriamas ir
aukštuomenės, ir
varguomenės. Anglijos
karalienė Elžbieta II per
pusryčius gerdavo alų vietoj
apelsinų sulčių.
19 amžiaus pradžioje anglų
aludariai pradėjo gaminti alų,
kuris turėjo „ištverti" ilgas
keliones jūra į kolonijas
Azijoje. O 1876 metas Louisas
Pasteuras paskelbė savo
„Alaus studijas", kuriose
aprašė garsųjį pasterizacijos
procesą, apsaugantį alų nuo
greito gedimo.
Nuo 19 amžiaus alus buvo
matuojamas pintomis.
Standartinė britiškoji pinta --
0,568 litro talpa, sudaranti
vieną aštuntąją standartinio
galono. Šis mato vienetas
kilęs iš Didžiosios Britanijos.
Britiškosios pintos dydis buvo
tiksliai nustatytas Didžiosios
Britanijos parlamente 1824
metais. Netrukus jis paplito
visoje Europoje. JAV buvo
labiau paplitusi skystoji pinta,
kurios tūris – 0,473 litro, ir
rečiau naudojama 0,551 litro
sausoji pinta. Škotijoje buvo
sava pinta, kurią sudarė trys
standartinės pintos – per 1,7
litro.