Algimantas Čekuolis: Gyvenimo įžvalgos

Trumpas pokalbis su Algimantu Čekuoliu talpus. Jame – kasrytinė mankšta, meilė sau ir moterims, vienas kitas pokštas ir žiupsnis Lietuvos bei asmeninės istorijos. Ir... dar kai kas, telpantis ne į eilutes, o tarp jų.

Vienas įdomių Jūsų biografijos faktų – baigęs institutą išvažiavote dirbti jūreiviu. Kas paskatino tokį Jūsų sprendimą?
Supratau, kad norint rašyti reikia turėti ką žmonėms papasakoti. Papasakoti galima tik teisybę, o teisybė sausumoje tuo metu buvo nepapasakojama. Bandžiau žemės ūkyje vasaros atostogų metu atlikinėdamas praktiką ir tuo pačiu ieškodamas gyvenimo krypties dirbti traktorių prikabinėtoju ir korespondentu. Man reikėjo rašyti apie tai, kaip žmonės džiaugsmingai stoja į kolūkį, kaip jie iškūlę pirmus grūdus laimingi juos veža, grojant armonikai, su raudonais plakatais... Kadangi to daryti nenorėjau, įstojau į žvejybos laivyną. Rašiau apie konfliktą – ne žmogaus su kitais žmonėmis, o žmogaus su gamta. Taip neprasižengiau savo sąžinei.

Esate keliautojas, aplankęs daugybę šalių...
Aš nesu keliautojas profesionalas. Keliauju kaip rašytojas, kaip žurnalistas, ne savo malonumui.

Kelionės Jūsų labai nežavi?
Žavi, jeigu randu ką papasakoti žmonėms – tai, ką supratau. Pamatyti – dar ne viskas, turi ir suprasti. Juk, pavyzdžiui, Gizos piramides daug kas matė ir giria. Na ir kas? Turi papasakoti, kuo gyvena egiptiečiai, kaip jie gyvena mirusiųjų mieste – kapinėse, neįsileisdami ten nei policijos, nei valdžios.

Tad Jus derėtų vadinti žurnalistu?
Ne. Visgi aš esu rašytojas. Apie ką rašė L. Tolstojus „Kare ir taikoje“? Tai – reportažas iš karo. Aš esu rašytojas, o rašau tai, kas vadinama enciklopedine publicistika. Enciklopedinė, nes mane domina platus klausimų ratas, o publicistika – rašau tai, kas aktualu lietuviui, kas man atrodo, kad jam svarbu. Kai žmogui svarbu, tada jis sako „įdomu“, o tada „gražu“, nekreipdamas dėmesio į aprašymo subtilybes, kurių aš ir nesilaikau.

Kas yra žmogui svarbu, Jūsų nuomone?
Pavyzdžiui, kas yra laimė dabartinėmis sąlygomis? Šeimyninė laimė – taip pat. Atmintis. Kaip ją tobulinti, kaip jinai genda? Rašau ne didaktiškai, bet remdamasis mokslininkų, rimtų specialistų, tiriančių konkretų, galbūt nedidelį, klausimą, darbais. Aš įsiskverbiu į tą tyrimą ir papasakoju Lietuvai. Manau, kad taip daug įdomiau nei rašyti romaną apie tai, kaip jinai skabė ramunės žiedlapius ir mėtė pavėjui...

O Jūs pats ar skaitot romanus?
Skaitau tik paremtus tikrais dalykais – sakysim, Fredericko Forsytho. Apskritai, visa šiuolaikinė anglosaksų literatūra yra paremta realiu gyvenimu arba netgi realiais įvykiais.

Internete radau apie Jus rašant: „Google“ paieškos sistema didžiąją dalį žinių ima tiesiogiai iš Čekuolio“, „jei tu nežinai, ką šiandien sapnavai, tai nereiškia, kad to nežino Čekuolis“... Ar teko skaityti tokių savo apibūdinimų, ką apie juos manote?
Buvau pradėjęs skaityti juos pradžioje, kai tik atsirado. Paskui nustojau – ne iš kuklumo, jis man nėra būdingas. Bet jeigu pradėsi skaityti, gilintis, kaip žmonės tai kūrė, galvojo, šmaikštavo, pradėsi kilti kaip balionas, o tai yra labai pavojingas dalykas – ir balionui, ir žmogui. Tada gali, pavyzdžiui, vakare imti galvoti: „Dabar Čekuolis eina į lovą.“ Pietaudamas mąstysi: „Dabar Čekuolis pakelia šaukštą ir deda į burną...“ Esu matęs žmonių, kurie taip į save žiūri ir reikalauja, kad į juos taip būtų žiūrima. Aš prakeikčiau akimirką, kurią šitaip pasijusčiau. O kad to neatsitiktų, viena iš priemonių yra neskaityt visų tų „blogų“. Kita – dažiau susitikti su žmonėmis. Man patinka susitikimai bendruomenėse, pavyzdžiui, Panevėžyje, Širvintose ar Raseiniuose. Tuose susitikimuose aš ne stoviu, ne sėdžiu, o vaikštau salėje tarp žmonių. Ir dar juos, paėmęs už pečių, pasodinu, kad būtų patogiau. Ir tikrai į palubes aukštyn kojomis nekylu!

Tai Jūs nesijaučiat visažinis?
Aš nesu visažinis. Kuo daugiau ko nors sužinau, tuo geriau suprantu, kiek daug nežinau! Žinios tik atidengia man naujus nežinios plotus. Nežinomų dalykų yra neįsivaizduojamą kiekį kartų daugiau negu žinomų. Neseniai, dar prieš šimtą metų, raštingu žmogumi buvo laikomas tas, kuris galėjo skaičiuoti iki dešimt, mokėjo skaityti. Įsivaizduojat: jis tikrai jausdavosi visažinis! Tačiau dabar, kada šiek tiek daugiau žinai, tu tik suvoki, kaip tai yra siaubingai mažai.

Kuo daugiau sužinai, tuo mažiau žinai. Ar tai šiek tiek nenuvilia?
Ko čia nusivilti? Taip yra! Žinoma, nesužinosi visko. Žinoma, negyvensi amžiams. Žinoma, pilvą skaudės. Žinoma, bus nelaimingos meilės. Su tuo reikia gyventi.

Kas Jums suteikia energijos, smalsumo, noro vis ką nors naujo atrasti?
Energijos man suteikia tai, kad aš kiekvieną dieną dirbu ir parašau maždaug tris puslapius teksto. Kasdien. Tie tekstai paskui panaudojami televizijos laidose ir knygose. O tam, kad parašytum tris puslapius teksto, kurį žmogus skaitytų ir nemestų žiovaudamas į kampą, turi ką nors sakyti, suteikti kokios nors

informacijos. Ne parašyti, koks atstumas iki Mėnulio arba kiek skruzdėlė turi kojų, o suteikti įdomių žinių, o tai reiškia – žmogui reikalingų, svarbių. Vadinasi, turi tokios informacijos ir surasti, o kartais sugalvoti, išprotauti. Taip aplanko vadinamosios įžvalgos. Pavyzdžiui, jeigu įsiklausai į lietuvių pavardes, neskubi, gali įsivaizduoti, iš kur ta pavardė kilusi, atspėti pirmąją lingvistinę jos prasmę. Štai, pavyzdžiui, apie Molėtus yra kelios tokios Čekuolių gentys (mano tėvas iš ten kilęs). Kiek kieno klausiu, niekas ten nežino, ką reiškia „Čekuolis“. Bet panašus žodis yra „čekutis“ – tai perkūno oželis, toks paukštis. Tad tokio senioko kartą paklausiau: „Ar čekutis ir Čekuolis tas pats?“ – „Na, taip taip, tas pats.“ Koks malonumas surasti!
Skaičiau tokią Jūsų mintį, kad lietuviai klysta galvodami apie save kaip apie labai gryną tautą...

Taip, grynos tautos nėra. Jokios. Pažiūrėkit į dzūkų akis – jie rudakiai. Dėl to, kad turi avarų kraujo. Tai – tokia nedidelė Kaukazo tautelė, atklydusi čionai ir pasilikusi. Yra rusų metraščiuose frazė „i zaginioši jako avarci v Jatvinge“, suprask: „ir prapuolė kaip avarai Jotvingijoje“. Todėl dzūkai nedideli, plačiapečiai, tamsiaplaukiai, rudakiai, karštakošiai. Tai kaip galima sakyti, kad lietuvių tauta gryna? O ir pati sąvoka „tauta“ susiformavo nelabai seniai. Anksčiau buvo valstybė. Tauta galima laikyti tuos žmones, kurie kalba ta pačia kalba. Bet vėlgi – angliškai kalba Naujojoje Zelandijoje ir Kanadoje, bet juk jie – ne anglai...

Tad gal ir neverta jaudintis, kad tiek daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos, emigruoja?
Emigracijos negalima sustabdyti prievarta, ji sustoja, kai atsiranda balansas, pusiausvyra tarp gyvenimo lygio ir kokybės kaimyninėse šalyse ir šiuo atveju Lietuvoje. Štai XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje didžiausia emigracija buvo iš Suomijos ir iš Švedijos. Tačiau dabar šios šalys pirmauja pasaulyje pagal aukštą pragyvenimo lygį. Aš kalbu ne apie ekonomiką, o apie gyvenimo kokybę: apie teismų, policijos, valdymo kokybę, skaidrumą. Tai dažnai varo žmones lauk. Be to, toli gražu ne visi pasilieka, dažniau tie, kurie žiūri tik į tai, kiek gauna pinigų, arba tie, kuriems reikia laikinai užsidirbti. Visam laikui mažai kas lieka. Žmonės nežino, ką reiškia gyventi svetimame krašte. Aš žinau.

O ką tai reiškia gyventi svetimame krašte?
Tai yra siaubas. Tai reiškia, kad eini ir nieko nepažįsti ir tavęs niekas nepažįsta. Kad nežinai tų žmonių problemų iki gilumos. Esi svetimas. Aš mačiau juos – lietuvius Anglijoje, Škotijoje, Ispanijoje... Jie sako: „Mums viskas gerai, mes daug uždirbam.“ O akys pusiau laukinės. Klaikios.

Yra ir kita emigracijos pusė: jeigu iš 10 tūkstančių emigravusiųjų trys grįžo su žiniomis, o vienas – su svarbiomis, tai tas vienas svarbesnis tautos ateičiai ir išlikimui negu tie dešimt emigravusių. Pavyzdžiui, grįžo trys suomiai iš emigracijos: vienas rinkodaros specialistas, kitas organizacijos, trečias – technologijų. Ir apleistoje kaliošų gamykloje sukūrė mobilųjį telefoną „Nokia“. Tie trys žmonės davė Suomijai daugiau negu trys šimtai tūkstančių.

Savo straipsniuose rašote ne tik apie istoriją, geografiją, bet ir apie tai,
kaip įveikti žiemos depresiją. Kaip Jūs pats įveikiat sunkumus? Kas Jums padeda?
Pirmiausia, kasrytinė mankšta. Nepersitempiant, be staigių judesių, bet visgi iki prakaito. Žinoma, reikia pasikonsultuoti su specialistais, nepatingėti užeiti į gimnastikos salę, rasti gerą, protingą žmogų ir pasitart su juo. Antra, kartkartėmis vyną prie maisto gerti yra labai gerai. Būtina mylėti ir kad tave mylėtų. Ir dirbti nesustojant. Nes darbas organizmui sako „tu vis dar reikalingas“, tada šis atranda jėgų. Man septyniasdešimt aštuoneri, aš neįsivaizduoju, kaip galėčiau nedirbti. Jeigu liksiu be televizinės laidos, rašysiu straipsnius, skaitysiu paskaitas... Čia netiksiu – labai mielai dirbčiau kiemsargiu, valyčiau savo gatvę. Galima labai gražiai išvalyti gatvę, patirti didelį malonumą ir sulaukti žmonių pagarbos. Pagarba yra labai svarbus dalykas – vienintelis, kurio mes negalim patys sau duoti.

Mūsų žurnalo šūkis yra: „Gyvenu savo gyvenimą.“ Ką Jums tai reikštų?
Aš palaikau jūsų žurnalo šūkį – gyvenu savo gyvenimą nuo gana ankstyvos jaunystės. Aš pats nusprendžiu, kur eiti, ir iš karto žengiu žingsnį. Tarp mano mąstymo ir vykdymo praeina labai trumpas laikas. Kartais jokio. Tai nereiškia, kad esu karštakošis, ne. Bet jeigu apsisprendžiu ir matau aiškiai, ko noriu, tai iš karto tą ir darau.

O kokia Jūsų savybė Jus daro tokį, koks esate?
Tai kad aš nežinau, koks esu... Na, taip, be abejo, lengva pažiūrėjus į veidrodį pasakyti, ar raukšlėtas tavo veidas, ar žili plaukai. Tačiau, koks esi, nežinai, tokio veidrodžio nėra. Kokį save jauti yra vienas dalykas ir kitas dalykas, kaip tave mato kiti. Ir nesakau, kad teisybė yra per vidurį. Teisybė kažkur galbūt visai kitoj dimensijoj. Kas mane daro manimi? Meilė žmonėms. Meilė darbui, meilė savo kūnui. Moteriškiems kūnams irgi.

O kas Jus gyvenime labiausiai džiugina?
Protingi žmonės.