Ant slenksčio į nebūtį – apie būties prasmę

„Mano gyvenimas eina į pabaigą, bet dėl to nesijaučiu nelaimingas. Dienos praeina greitai, laikas bėga, o aš artėju prie mirties. Kiek tai dar truks? To pasakyti niekas negali. Nebeturiu vilties, esu tarsi nesvarumo būsenos. Laukiu pabaigos”, – prieš pat mirtį ištarė žinomas Vokietijoje vaikų psichologas, žurnalistas Wolfgangas Bergmannas (62 m.). Paguodą jis išmoko rasti kasdieniuose dalykuose, kuriems anksčiau neturėjo laiko.

http://img.lrytas.lt/show_foto/?id=338845&s=11&f=4

Paskutinės W.Bergmanno gyvenimo dienos prabėgo vienoje Hanoverio slaugos ligoninėje – jį pasiglemžė kaulų vėžys.

Mintį, kad miršta, psichologas priėmė ramiai. Specialistą jaudino tik tai, kad jis nebeturi jėgų svariais argumentais įtikinti pedagogų, norinčių vaikus dresuoti lyg šunis. Jis buvo už vaikų auklėjimą ramybės ir laisvės dvasia.

Su W.Bergmannu kalbėjosi Vokietijos žurnalo „Stern” korespondentas.

– Maniau, kad būsite nusiminęs, bet taip neatrodote.

– Dar neseniai buvau vienas žinomiausių Vokietijoje vaikų psichologų, populiarus, sėkmę pelnęs žmogus. Dabar žvelgiu į praėjusį laiką, stebiuosi, kaip viskas anuomet buvo svarbu ir kaip dabar viskas nesvarbu.

Vis dar gaunu puikių pasiūlymų skaityti paskaitą. Neseniai kvietė į simpoziumą, kur būčiau turėjęs kalbėti tūkstančiui žmonių. Mielai būčiau sutikęs, bet toks renginys jau nebe mano jėgoms.

Žiūrėjau į sieną ir šaukiau: „Prakeikimas, kokia kiaulystė!”

Bet nusivylimas greitai praeina, po valandos tai pamiršau. Nerėkiu, nekeiksnoju likimo. Išmokau rasti paguodą ir džiaugtis smulkmenomis.

Esu laimingas, kad rytą dar prabundu, džiaugiuosi, kad tokia skani kapučino kava. Obuolių pyrago gabalas – tikras džiaugsmas.

Visas mano kūnas sunyko – tik galvos smegenys, mano džiaugsmui, vis dar veikia taip, kaip ir tada, kai buvau trisdešimties.

Po visą kūną išplito metastazės – prasiskverbė į stuburą, kaulus, sunaikino plaučius, beveik suėdė bronchus ir viską, kas turi gleivinę.

Blogiausia su kojomis – raumenys nukarę, nyksta. Dešiniosios rankos nervai perduoda tik kas ketvirtą nervinį impulsą, kiti pakimba ore ar nežinia kur. Dar galiu dėlioti žodžius, juos užrašau ant popieriaus, kartais pasidžiaugiu, kad neblogai pavyko.

Nepaisant to, esu kupinas gyvenimo džiaugsmo. Žmogus yra be galo juokinga būtybė – jam tikrai nedaug reikia.

Džiaugiuosi, kai šviečia saulė, susierzinu, kai ant nosies užtyška lietaus lašas.

– O kai tenka eiti į tualetą?

– Tai – pusvalandį trunkanti kankynė. Nebegaliu stovėti, man reikia atsisėsti. Slaugės nušluosto sėdmenis. Gėda, išdidumas greitai išgaravo.

Pykstu, kartais keikiuosi. Bet su tuo susitaikyti nėra jau taip sunku, kai supranti, kad negalima įsikibus laikytis praeities.

Kartais pažvelgiu į save iš šalies ir sakau: „Kažkodėl esu laimingas.”

– Iš tikrųjų?

– Taip. Ne. Tai – tik pusė tiesos. Žinau, kad giedra nuotaika gali dingti. Bus dar sunkiau.

Mano tėvas sirgo prostatos vėžiu. Jis rėkė ir siaubingai kentėjo, aš jį įkalbinėjau lyg negaluojantį užsispyrusį arklį, sakiau: „Vartok morfiną.” „Bet tapsiu nuo jo priklausomas!” – prieštaravo tėvas.

Man pasisekė. Slaugos namuose morfino nešykštima – be jo neištverčiau.

Kartais jaučiuosi tarsi į kampą nusviestas skuduras. Ar negalima viso to baigti? Bet to baigti netoleruotinu būdu ir neįmanoma, ir nepateisinama.

– Rašytojas Wolfgangas Herrndorfas, kenčiantis nuo nepagydomo galvos smegenų auglio, gyvenimo nebelaiko tokiu svarbiu. Savo tinklaraštyje jis rašo, kad „didžiausia laimė mirti esant be sąmonės ir nuo nepastebimai į sprandą įremto pistoleto šūvio”.

– Gražus aiškios baigties vaizdas. Kaip numirti – svarbu. Ar bijosiu?

Nenoriu skambių žodžių. Nebijau mirti, bet nusileidžianti mirties uždanga man kelia nerimą, nes ji tokia miglota, nematau jokių jos kontūrų.

– Filosofas Ernstas Blochas apie mirtį kalbėjo paprastai, esą ji vienas nedaugelio dalykų, kurių jis neišmėginęs.

– Jis buvo labai išdidus. Kai prie E.Blocho priartėjo mirtis, iš nevilties jis tris dienas šaukė. Mirtis – blogybė, neturinti jokių linijų. Tai paskutinis valdovas, užtrenkiantis duris. Aš beveik ten ir atsidūriau. Prie pat to siaubingo ir galutinio gyvenimo etapo.

– Ne, sako krikščionys, tikintys amžinu gyvenimu ir kūno prisikėlimu.

– Tegul jie ir toliau taip mano. Kasdien gaunu laiškų iš žmonių, norinčių mane paguosti tokiomis mintimis. Bet nenoriu su jais sutikti.

Žinau, kad kūno prisikėlimo nebus, mes žingsniuojame per gyvenimą, kurį paženklino milijardai mirusiųjų.

– Mintis apie prisikėlimą turėtų guosti sunkiai sergant, po sunkių katastrofų. Dievas nori mus patikrinti. Tai – kančios prasmė.

– Kur prasmė, jei mano klubai nyksta, o aš guliu bejėgis? Galėčiau vaikščioti gryname ore, jei mano prakeikti klubai nenyktų ir juose nekerotų kumščio dydžio metastazės – šiuo atveju negaliu įžvelgti nė krislelio prasmės.

Kodėl vėžys tarsi giljotina dabar leidžiasi žemyn? Mielai pagyvenčiau dar dešimt metų.

– Nirštate ant pasaulio, pavydite sveikiesiems?

– Ne, nesu įniršęs. Galbūt pavydžiu žmonėms, kurie gali gyventi, o aš – ne. Dabartinę savo padėtį laikau kiaulyste, kurios nenusipelniau.

Bet paskui viršų paima senas protestantiškas mąstymas: negaliu to pakeisti. Su tuo galiu tik susitaikyti.

– Kaip sužinojote apie vėžį?

– Sėdėjau italų kavinėje, siurbčiojau kapučino, valgiau vanilinius ledus. Savijauta buvo puiki. Tai buvo lygiai prieš metus, skaičiau savo knygos „Vaikai yra paslaptingi kaip dangus” skiltis.

Tuomet suskambo mobilusis telefonas ir gydytojas pasakė: „Jūs sergate kaulų vėžiu, nepagydomai.”

Žinia taip pribloškė, kad nusiritau nuo kėdės. Bet greitai susiėmiau.

Iš pradžių atrodė, kad liga – toli. Ir pastaroji vasara buvo gražiausia mano gyvenime, sklidina nevalingo gyvenimo džiaugsmo. Paskui apėmė neviltis, prie manęs artinosi šešėliai. Dabar jie visuomet prie mano lovos sienos, liga pamažu mane palaužia.

Kaulų vėžys – šlykščiausia, nepaprastai klastinga liga. Jis kaulus tarsi išskaptuoja iš vidaus, pereina į nervines atšakas.

– Vėžiu sergantis pažįstamas sako, kad be kovos nepasiduos.

– Ką tai reiškia? Kokiais būdais turiu kovoti su šia klasta ir gintis? Atsikeliu rytą, o vėžys jau prasiveržęs kitoje vietoje – mano kūną jis naikina iš vidaus.

– Laimingi tik tie, kaip rašė Seneka, kurie niekada negimė.

– Taip, ši mintis man patinka.

– Ar bijote atsidurti karste?

– Man nemalonu jį įsivaizduoti. Nesuprantu, kodėl mūsų kultūros žmonės spaudžiami į siaurus rėmus. Vaikai aštuntą valandą ryto eina į vaikų darželį, o paskui – į mokyklą, vėliau – į universitetą, tada – į darbą. Visą gyvenimą rėmai vis labiau siaurėja.

Pabaigoje dar turiu būti siauroje dėžėje? Gal galima apsieiti be jos?

– Viskas taip liūdna.

– Taip, galima ir taip pasakyti. Bet ši mintis manęs neslegia.

Kas yra gyvenimas? Nežinau. Juokinga, ar ne?

Ragino palikti vaikus ramybėje

■ Wolfgangas Bergmannas (nuotr.) aktyviai veikė daugelyje gyvenimo sričių: buvo žurnalistas, vadybininkas, vaikų auklėjimo, ugdymo specialistas. Daug džiaugsmo jam suteikė ir didžiulę sėkmę pelnė vadovavimas Vaikų psichologijos ir mokymo ugdymo institutui, įsikūrusiam Hanoveryje.

■ Trijų vaikų tėvas W.Bergmannas išgarsėjo savo knygomis. Priešingai nei kiti pedagogai, reikalaujantys auklėti vaikus paklusnumo ir muštro dvasia, jis buvo už ramybę ir laisvę. „Palikite savo vaikus ramybėje” – taip vadinosi viena jo knygų.

■ 2010 m. vasarį jam buvo diagnozuotas kaulų vėžys. W.Bergmannas mirė šių metų gegužės 18 d.